The Old Testament of the Holy Bible

Pradžios 1

1.1 Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. 1.2 Žemė buvo be pavidalo ir tuščia, tamsa gaubė gelmes, ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų. 1.3 Dievas tarė: “Teatsiranda šviesa!” Ir atsirado šviesa. 1.4 Dievas matė šviesą ir, kad tai buvo gerai, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. 1.5 Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Tai buvo vakaras ir rytas­ pirmoji diena. 1.6 Dievas tarė: “Teatsiranda tvirtuma tarp vandenų, ir ji teatskiria vandenis nuo vandenų!” 1.7 Dievas padarė tvirtumą ir atskyrė vandenis, kurie buvo po tvirtuma, nuo vandenų, kurie buvo virš tvirtumos. Ir taip įvyko. 1.8 Dievas pavadino tvirtumą dangumi. Tai buvo vakaras ir rytas­antroji diena. 1.9 Dievas tarė: “Tesusirenka vandenys, kurie yra po dangumi, į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!” Ir taip įvyko. 1.10 Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį­jūromis. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. 1.11 Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina žolę, augalus, duodančius sėklą, ir vaismedžius, nešančius vaisių pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla!” Ir taip įvyko. 1.12 Žemė išaugino žolę, augalus, duodančius sėklą pagal jų rūšį, ir medžius, nešančius vaisius pagal jų rūšį, kuriuose yra jų sėkla. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. 1.13 Tai buvo vakaras ir rytas­ trečioji diena. 1.14 Dievas tarė: “Teatsiranda šviesos dangaus tvirtumoje dienai nuo nakties atskirti ir tebūna jos ženklai pažymėti laikus, dienas ir metus. 1.15 Jos težiba dangaus tvirtumoje ir apšviečia žemę!” Ir taip įvyko. 1.16 Dievas padarė dvi dideles šviesas: didesniąją­ dienai ir mažesniąją nakčiai valdyti, ir taip pat žvaigždes. 1.17 Dievas išdėstė jas dangaus tvirtumoje, kad šviestų žemei, 1.18 valdytų dieną bei naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. 1.19 Tai buvo vakaras ir rytas­ ketvirtoji diena. 1.20 Dievas tarė: “Tegul vandenys knibždėte knibžda gyvūnais ir paukščiai teskraido virš žemės, padangėse!” 1.21 Taip Dievas sutvėrė didelius jūros gyvūnus ir visus kitus gyvius, kurie atsirado iš vandens, ir visus paukščius pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. 1.22 Dievas juos palaimino, tardamas: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite vandenis jūrose, o paukščiai tepripildo žemę!” 1.23 Tai buvo vakaras ir rytas­ penktoji diena. 1.24 Dievas tarė: “Tegul žemė išaugina gyvūnus pagal jų rūšį: gyvulius, roplius ir laukinius žvėris, kiekvieną pagal savo rūšį!” Ir taip įvyko. 1.25 Dievas padarė laukinius žvėris, gyvulius ir visokius roplius, kiekvieną pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. 1.26 Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!” 1.27 Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis. 1.28 Dievas juos palaimino ir tarė: “Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!” 1.29 Dievas tarė: “Aš jums daviau įvairias žoles, turinčias sėklą, kurios auga žemės paviršiuje, ir visus medžius, kurių vaisius turi sėklą; jums tebūna tai maistas. 1.30 Ir visiems žemės gyvūnams, visiems padangių paukščiams ir visiems, kas kruta ant žemės, kas turi gyvybę, daviau visus žaliuojančius augalus maistui”. Ir taip įvyko. 1.31 Dievas matė visa, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gerai. Buvo vakaras ir rytas­ šeštoji diena.

Pradžios 2

2.1 Taip buvo sutvertas dangus, žemė ir visi jų pulkai. 2.2 Dievas septintą dieną užbaigė savo darbus ir ilsėjosi septintą dieną po visų savo darbų, kuriuos atliko. 2.3 Dievas palaimino septintą dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po visų savo darbų, kuriuos Dievas sukūrė ir padarė. 2.4 Tokia yra dangaus ir žemės kilmė, kai jie buvo sukurti tą dieną, kurią Viešpats Dievas sutvėrė žemę ir dangų, 2.5 ir visus lauko augalus, kurių dar nebuvo žemėje, ir visas lauko žoles, kurios dar nežėlė; nes Viešpats Dievas nesiuntė į žemę lietaus ir nebuvo žmogaus žemei įdirbti. 2.6 Migla kilo nuo žemės ir drėkino jos paviršių. 2.7 Ir Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą. Taip žmogus tapo gyva siela. 2.8 Viešpats Dievas sukūrė sodą Edene rytuose ir ten apgyvendino žmogų, kurį buvo sutvėręs. 2.9 Viešpats Dievas išaugino iš žemės visokių medžių, gražių pasižiūrėti ir nešančių gerus vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo. 2.10 Upė tekėjo iš Edeno sodui drėkinti; nuo ten ji šakojosi į keturias upes. 2.11 Pirmosios vardas Pišonas. Ji teka aplink visą Havilos šalį, kur randamas auksas. 2.12 Tos šalies auksas yra geras. Ten randa bdeliją ir onikso akmenį. 2.13 Antrosios upės vardas Gihonas. Ji teka aplink visą Kušo šalį. 2.14 Trečiosios upės vardas Tigras. Ji teka į rytus nuo Asūro. O ketvirtoji upė yra Eufratas. 2.15 Ir paėmė Viešpats Dievas žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad žmogus jį įdirbtų ir prižiūrėtų. 2.16 Viešpats Dievas įsakė žmogui: “Nuo kiekvieno sodo medžio tau leista valgyti, 2.17 bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, tikrai mirsi”. 2.18 Viešpats Dievas tarė: “Negerai žmogui būti vienam. Aš padarysiu jam tinkamą padėjėją”. 2.19 Viešpats Dievas, padaręs iš žemės visus žvėris bei padangių paukščius, juos atvedė prie Adomo, kad matytų, kaip jis juos pavadins; kaip Adomas pavadino kiekvieną gyvą padarą, toks ir yra jo vardas. 2.20 Adomas davė vardus visiems gyvuliams, padangių paukščiams ir visiems lauko žvėrims, tačiau tarp jų neatsirado padėjėjo, tinkamo žmogui. 2.21 Tada Viešpats Dievas giliai užmigdė Adomą, išėmė vieną jo šonkaulių ir tą vietą užpildė kūnu. 2.22 Po to Viešpats Dievas iš šonkaulio, kurį išėmė iš žmogaus, padarė moterį ir ją atvedė pas žmogų. 2.23 Tada Adomas tarė: “Štai kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno! Šita bus vadinama moterimi, nes iš vyro ji paimta”. 2.24 Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu. 2.25 Jie abu­žmogus ir jo žmona­buvo nuogi, tačiau nesigėdijo.

Pradžios 3

3.1 Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: “Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?” 3.2 Moteris atsakė gyvatei: “Mums leista valgyti sodo medžių vaisius, 3.3 išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: ‘Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte’ ”. 3.4 Gyvatė atsakė: “Nemirsite! 3.5 Dievas žino, kad tą dieną, kurią valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys ir jūs tapsite kaip dievai, pažindami gera ir bloga”. 3.6 Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai yra tinkami maistui, patrauklūs akims ir, vieną suvalgius, galima įsigyti išminties, ji paėmė jo vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui, ir jis valgė. 3.7 Tada atsivėrė abiejų akys ir jie suprato esą nuogi; juodu supynė figmedžio lapus ir pasidarė prijuostes. 3.8 Dienai atvėsus, išgirdę Viešpaties Dievo, vaikščiojančio sode, balsą, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių. 3.9 Viešpats Dievas pašaukė Adomą: “Kur tu esi?” 3.10 O tas atsiliepė: “Išgirdau Tavo balsą ir, išsigandęs, kad esu nuogas, pasislėpiau”. 3.11 Dievas tarė: “Kas tau pasakė, kad tu nuogas? Gal valgei nuo medžio, nuo kurio tau įsakiau nevalgyti?” 3.12 Žmogus atsakė: “Moteris, kurią Tu man davei, davė man nuo to medžio, ir aš valgiau”. 3.13 Tada Viešpats Dievas tarė moteriai: “Kodėl tu taip padarei?” Moteris atsakė: “Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau”. 3.14 Tada Viešpats Dievas tarė gyvatei: “Kadangi taip padarei, esi prakeikta tarp visų gyvulių ir laukinių žvėrių. Tu slinksi pilvu ir dulkes ėsi per visą savo gyvenimą! 3.15 Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos. Ji sutrins tau galvą, o tu gelsi jai į kulnį”. 3.16 Moteriai Jis tarė: “Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus; tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus”. 3.17 O Adomui Jis tarė: “Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau įsakęs: ‘Nevalgyk nuo jo’,­prakeikta bus žemė dėl tavęs! Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą. 3.18 Erškėčius ir usnis ji augins tau, ir tu valgysi lauko augalus. 3.19 Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”. 3.20 Adomas pavadino savo žmoną Ieva, nes ji tapo visų gyvųjų motina. 3.21 Viešpats Dievas padarė Adomui ir jo žmonai kailinius rūbus ir jais apvilko juos. 3.22 Tada Viešpats Dievas tarė: “Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gera ir bloga; ir dabar, kad jis, ištiesęs savo ranką, neskintų nuo gyvybės medžio ir nevalgytų, ir negyventų per amžius”. 3.23 Todėl Viešpats Dievas išvarė jį iš Edeno sodo dirbti žemę, iš kurios jis buvo paimtas. 3.24 Išvaręs žmogų, į rytus nuo Edeno sodo Viešpats pastatė cherubus su švytruojančiu ugniniu kardu saugoti kelią prie gyvybės medžio.

Pradžios 4

4.1 Ir Adomas pažino savo žmoną Ievą, ir ji tapo nėščia. Ji pagimdė Kainą ir tarė: “Įsigijau sūnų Viešpaties pagalba”. 4.2 Ji dar pagimdė jo brolį Abelį. Abelis buvo avių piemuo, o Kainas­žemdirbys. 4.3 Kuriam laikui praėjus, Kainas aukojo Viešpačiui iš žemės vaisių. 4.4 Taip pat ir Abelis aukojo iš savo bandos riebiausių pirmagimių. Viešpats pažvelgė į Abelį ir jo auką, 4.5 tačiau į Kainą ir jo auką Jis nepažvelgė. Todėl Kainas labai supyko, ir jo veidas paniuro. 4.6 Viešpats tarė Kainui: “Kodėl tu supykai ir tavo veidas paniuro? 4.7 Darydamas gera, argi nebūsi priimtas? O jei gera nedarai, nuodėmė tyko prie durų. Ji traukia tave, tačiau tu turi viešpatauti jai”. 4.8 Kainas kalbėjo savo broliui Abeliui. Jiems esant laukuose, Kainas užpuolė savo brolį Abelį ir jį užmušė. 4.9 Tada Viešpats paklausė Kaino: “Kur yra tavo brolis Abelis?” O jis atsakė: “Nežinau. Argi aš esu savo brolio sargas?” 4.10 Tada Viešpats tarė: “Ką padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs nuo žemės. 4.11 Taigi dabar esi prakeiktas ant žemės, kuri atsivėrė ir priėmė iš tavo rankos tavo brolio kraują. 4.12 Kai tu ją dirbsi, ji nebeduos tau derliaus. Tu būsi klajūnas ir benamis žemėje”. 4.13 Tada Kainas tarė Viešpačiui: “Mano bausmė yra per didelė, kad galėčiau ją pakelti. 4.14 Tu šiandien mane išvarai iš žemės. Aš turėsiu slėptis nuo Tavęs ir būsiu klajūnas ir benamis žemėje. Kas mane sutiks, užmuš”. 4.15 Viešpats jam atsakė: “Kas užmuš Kainą, tam septyneriopai bus atkeršyta!” Viešpats paženklino Kainą žyme, kad nė vienas, sutikęs jį, jo nenužudytų. 4.16 Kainas pasitraukė iš Viešpaties akivaizdos ir apsigyveno Nodo šalyje, į rytus nuo Edeno. 4.17 Kainas pažino savo žmoną, ji pastojo ir pagimdė Henochą. Kainas pastatė miestą ir tą miestą pavadino savo sūnaus vardu­Henochas. 4.18 Henocho sūnus buvo Iradas, Irado sūnus­Mehujaelis, Mehujaelio­Metušaelis, Metušaelio­ Lamechas. 4.19 Lamechas vedė dvi žmonas. Pirmosios vardas buvo Ada, antrosios­Cila. 4.20 Ada pagimdė Jabalą; jis buvo tėvas tų, kurie gyvena palapinėse ir laiko gyvulius. 4.21 Jo brolis, vardu Jubalas, buvo arfininkų ir vamzdininkų tėvas. 4.22 Cila pagimdė Tubal Kainą, kuris gamino visokius įrankius iš vario ir geležies. Tubal Kaino sesuo buvo Naama. 4.23 Lamechas tarė savo žmonoms: “Ada ir Cila, klausykite! Jūs, Lamecho žmonos, įsidėmėkite, ką sakau: aš užmušiau vyrą už man padarytą žaizdą, jaunuolį už randą! 4.24 Jei už Kainą bus atkeršyta septyneriopai, tai už Lamechą­septyniasdešimt septynis kartus!” 4.25 Adomas vėl pažino savo žmoną, ir ji pagimdė sūnų, vardu Setas, sakydama: “Dievas man davė kitą sūnų vietoje Abelio, kurį Kainas užmušė”. 4.26 Taip pat ir Setas turėjo sūnų, vardu Enas. Tuomet žmonės pradėjo šauktis Viešpaties vardo.

Pradžios 5

5.1 Šita yra Adomo palikuonių knyga. Kai Dievas sutvėrė žmogų, Jis padarė jį panašų į Dievą. 5.2 Jis sutvėrė vyrą ir moterį, palaimino juos ir pavadino juos Adomu tą dieną, kai jie buvo sutverti. 5.3 Kai Adomas buvo šimto trisdešimties metų, jam gimė sūnus pagal jo panašumą ir atvaizdą, kurį pavadino Setu. 5.4 Po Seto gimimo Adomas dar gyveno aštuonis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 5.5 Taigi Adomo amžius buvo devyni šimtai trisdešimt metų, ir jis mirė. 5.6 Setas, būdamas šimto penkerių metų, susilaukė Eno. 5.7 Setas, gimus Enui, dar gyveno aštuonis šimtus septynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų. 5.8 Taigi Seto amžius buvo devyni šimtai dvylika metų, ir jis mirė. 5.9 Enas, būdamas devyniasdešimties metų, susilaukė Kainamo. 5.10 Enas, gimus Kainamui, dar gyveno aštuonis šimtus penkiolika metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 5.11 Taigi Eno amžius buvo devyni šimtai penkeri metai, ir jis mirė. 5.12 Kainamas, būdamas septyniasdešimties metų, susilaukė Malaleelio. 5.13 Kainamas, gimus Malaleeliui, dar gyveno aštuonis šimtus keturiasdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 5.14 Taigi Kainamo amžius buvo devyni šimtai dešimt metų, ir jis mirė. 5.15 Malaleelis, būdamas šešiasdešimt penkerių metų, susilaukė Jareto. 5.16 Malaleelis, gimus Jaretui, dar gyveno aštuonis šimtus trisdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 5.17 Taigi Malaleelio amžius buvo aštuoni šimtai devyniasdešimt penkeri metai, ir jis mirė. 5.18 Jaretas, būdamas šimto šešiasdešimt dvejų metų, susilaukė Henocho. 5.19 Jaretas, gimus Henochui, dar gyveno aštuonis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 5.20 Taigi Jareto amžius buvo devyni šimtai šešiasdešimt dveji metai, ir jis mirė. 5.21 Henochas, būdamas šešiasdešimt penkerių metų, susilaukė Matūzalio. 5.22 Henochas, gimus Matūzaliui, vaikščiojo su Dievu tris šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 5.23 Taigi Henocho amžius buvo trys šimtai šešiasdešimt penkeri metai. 5.24 Henochas vaikščiojo su Dievu, ir jo nebeliko, nes Dievas jį pasiėmė. 5.25 Matūzalis, būdamas šimto aštuoniasdešimt septynerių metų, susilaukė Lamecho. 5.26 Matūzalis, gimus Lamechui, dar gyveno septynis šimtus aštuoniasdešimt dvejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų. 5.27 Taigi Matūzalio amžius buvo devyni šimtai šešiasdešimt devyneri metai, ir jis mirė. 5.28 Lamechas, būdamas šimto aštuoniasdešimt dvejų metų, susilaukė sūnaus, 5.29 kurį jis pavadino Nojumi, sakydamas: “Šitas mus paguos mūsų darbuose ir mūsų rankų triūse žemėje, kurią Viešpats prakeikė”. 5.30 Lamechas, gimus Nojui, dar gyveno penkis šimtus devyniasdešimt penkerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų. 5.31 Taigi Lamecho amžius buvo septyni šimtai septyniasdešimt septyneri metai, ir jis mirė. 5.32 Nojus, būdamas penkių šimtų metų, susilaukė Semo, Chamo ir Jafeto.

Pradžios 6

6.1 Kai žmonių padaugėjo žemėje ir jiems gimė dukterų, 6.2 Dievo sūnūs matydami, kad žmonių dukterys gražios, ėmė jas sau į žmonas. 6.3 Tada Viešpats tarė: “Mano dvasia nekovos su žmonėmis amžinai, nes jie tėra kūnas; jų dienos bus šimtas dvidešimt metų!” 6.4 Anomis dienomis žemėje buvo milžinų. Kai Dievo sūnūs vesdavo žmonių dukteris ir jos pagimdydavo jiems vaikų, jie būdavo galiūnais, senovėje garsiais vyrais. 6.5 Viešpats, matydamas, kad žmonių nedorybės žemėje buvo didelės ir jų širdies siekiai buvo vien tik pikti, 6.6 gailėjosi, kad Jis žemėje sutvėrė žmogų, ir sielojosi savo širdyje. 6.7 Ir Dievas tarė: “Aš išnaikinsiu žmones, kuriuos sutvėriau, nuo žemės paviršiaus; tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius, nes Aš gailiuosi, kad juos padariau”. 6.8 Tačiau Nojus rado malonę Viešpaties akyse. 6.9 Tokia yra Nojaus giminės istorija. Nojus buvo teisus ir tobulas vyras savo kartoje; jis vaikščiojo su Dievu. 6.10 Nojus turėjo tris sūnus: Semą, Chamą ir Jafetą. 6.11 Dievo akivaizdoje žemė buvo sugedusi ir pilna nusikaltimų. 6.12 Dievas pažiūrėjo į žemę ir matė, kad ji sugedusi, nes kiekvienas kūnas žemėje iškreipė savo kelius. 6.13 Ir Dievas tarė Nojui: “Aš nusprendžiau padaryti galą kiekvienam kūnui, nes per juos žemė pasidarė pilna nusikaltimų. Aš išnaikinsiu juos nuo žemės paviršiaus. 6.14 Pasidaryk arką iš sakuoto medžio, arkoje padaryk pertvaras ir ištepk ją derva iš vidaus ir iš lauko. 6.15 Arka turi būti trijų šimtų uolekčių ilgio, penkiasdešimties uolekčių pločio ir trisdešimties uolekčių aukščio. 6.16 Padaryk arkai langą uolektis nuo viršaus; arkos duris padaryk jos šone; įrenk joje apatinį, vidurinį ir viršutinį aukštus. 6.17 Aš užtvindysiu žemę vandenimis, kad išnaikinčiau kiekvieną kūną, kuriame yra gyvybė. Visa, kas yra žemėje, pražus. 6.18 Bet Aš padarysiu sandorą su tavimi. Į arką įeisite tu, tavo sūnūs, tavo žmona ir tavo sūnų žmonos su tavimi. 6.19 Į arką įsivesk po du kiekvienos rūšies gyvius­patiną ir patelę, kad išliktų gyvi su tavimi. 6.20 Iš paukščių, iš gyvulių ir iš visų žemės roplių pagal jų rūšį teįeina pas tave po du, kad išliktų gyvi. 6.21 Pasiimk visokio maisto ir susikrauk į arką, ir tai tebūna maistas tau ir jiems!” 6.22 Nojus padarė viską, ką Dievas jam įsakė.

Pradžios 7

7.1 Viešpats tarė Nojui: “Eik į arką tu ir visi tavo artimieji, nes tave radau teisų šioje kartoje. 7.2 Pasiimk iš visų švarių gyvulių po septynetą patinų ir patelių, o iš visų nešvarių gyvulių­po patiną ir patelę, 7.3 taip pat ir iš padangių paukščių po septynetą patinų ir patelių, kad išlaikytum jų rūšį visos žemės paviršiuje. 7.4 Po septynių dienų Aš užleisiu lietų ant žemės keturiasdešimčiai dienų ir keturiasdešimčiai naktų ir išnaikinsiu žemės paviršiuje visas gyvas būtybes, kurias esu padaręs”. 7.5 Ir Nojus padarė viską, ką Viešpats jam įsakė. 7.6 Nojus buvo šešių šimtų metų, kai tvanas prasidėjo. 7.7 Tuomet Nojus, jo sūnūs, jo žmona ir sūnų žmonos suėjo su juo į arką, gelbėdamiesi nuo tvano. 7.8 Švarių ir nešvarių gyvulių, paukščių ir roplių 7.9 poros suėjo į Nojaus arką, kaip Dievas buvo įsakęs Nojui. 7.10 Septynioms dienoms praėjus, tvano vandenys užplūdo žemę. 7.11 Nojui sulaukus šešių šimtų metų, antro mėnesio septynioliktą dieną pratrūko visi didžiosios gelmės šaltiniai ir dangaus langai atsidarė. 7.12 Lijo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. 7.13 Tą pačią dieną į arką įėjo Nojus ir jo sūnūs: Semas, Chamas ir Jafetas, Nojaus žmona ir trys jo sūnų žmonos. 7.14 Jie ir visi žvėrys, galvijai, ropliai ir visi paukščiai pagal savo rūšis 7.15 suėjo į Nojaus arką, po du visų kūnų, turinčių gyvybės kvapą. 7.16 Įėjusieji buvo patinas ir patelė kiekvieno kūno, kaip Dievas jam buvo įsakęs. Tuomet Viešpats uždarė arką iš lauko pusės. 7.17 Lietus tęsėsi keturiasdešimt dienų, vandens daugėjo ir jis pakėlė arką aukštyn nuo žemės. 7.18 Vanduo kilo ir užplūdo žemę, o arka plūduriavo vandens paviršiuje. 7.19 Vanduo pakilo taip aukštai, kad apsėmė visus aukštuosius kalnus, kurie stūksojo po dangumi. 7.20 Vanduo pakilo penkiolika uolekčių virš kalnų ir juos apdengė. 7.21 Ir žuvo kiekvienas kūnas, kuris judėjo ant žemės: paukščiai, galvijai, žvėrys, ropliai ir visi žmonės. 7.22 Visa, kas buvo gyva ir gyveno sausumoje, išmirė. 7.23 Taip Dievas išnaikino visas gyvas būtybes, kurios buvo žemės paviršiuje, tiek žmones, tiek gyvulius, roplius ir padangių paukščius. Išliko tik Nojus ir tie, kurie buvo su juo arkoje. 7.24 Vanduo laikėsi žemėje šimtą penkiasdešimt dienų.

Pradžios 8

8.1 Dievas atsiminė Nojų, visus žvėris bei visus gyvulius, kurie buvo su juo arkoje. Jis leido vėjui pūsti, ir vanduo pradėjo slūgti. 8.2 Užsidarė gelmės šaltiniai bei dangaus langai, ir lietus liovėsi. 8.3 Tada vandenys pamažu seko žemėje. Šimtui penkiasdešimčiai dienų praėjus, vandens ėmė mažėti. 8.4 Septinto mėnesio septynioliktą dieną arka sustojo Ararato kalnuose. 8.5 O vandenys nuolat seko iki dešimtojo mėnesio. Dešimtojo mėnesio pirmąją dieną pasirodė kalnų viršūnės. 8.6 Praėjus keturiasdešimčiai dienų, Nojus atidarė arkos langą, kurį buvo įstatęs, 8.7 ir išleido varną. Tas skraidė šen ir ten, kol vandenys nuseko ant žemės. 8.8 Po to jis išleido balandį, norėdamas sužinoti, ar vandenys jau nusekę žemės paviršiuje. 8.9 Balandis nerado vietos, kur nutūpęs galėtų pailsėti, ir sugrįžo, nes vanduo tebebuvo apsėmęs visą žemės paviršių. Nojus ištiesė ranką ir paėmė jį į arką. 8.10 Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį. 8.11 Vakare balandis sugrįžo, laikydamas snape šviežiai nuskintą alyvmedžio lapą. Taip Nojus sužinojo, kad vandenys nusekę ant žemės. 8.12 Palaukęs dar kitas septynias dienas, jis vėl išleido balandį, kuris daugiau nebesugrįžo. 8.13 Šeši šimtai pirmaisiais metais, pirmojo mėnesio pirmąją dieną vanduo visai nuseko ant žemės. Tada Nojus nuėmė arkos dangtį ir pasižiūrėjo; ir štai žemės paviršius buvo nudžiūvęs. 8.14 Antrojo mėnesio dvidešimt septintąją dieną žemė buvo sausa. 8.15 Tada Dievas tarė Nojui: 8.16 “Išeik iš arkos tu, tavo žmona, sūnūs ir sūnų žmonos. 8.17 Visus gyvūnus, kurie su tavimi: paukščius, gyvulius ir roplius, išsivesk, kad jie paplistų žemėje, veistųsi ir daugėtų”. 8.18 Ir išėjo Nojus, su juo jo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos. 8.19 Visi žvėrys, ropliai ir paukščiai, visa, kas kruta žemėje, kiekvienas pagal savo rūšį, išėjo iš arkos. 8.20 Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, paėmęs iš visų švarių gyvulių ir paukščių, aukojo deginamąsias aukas. 8.21 Viešpats, užuodęs malonų kvapą, tarė savo širdyje: “Aš daugiau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus, nes žmogaus širdis palinkusi į pikta nuo pat jo jaunystės, ir daugiau nebeišnaikinsiu viso to, kas gyva, kaip esu padaręs. 8.22 Kol žemė bus, nenustos sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis!”

Pradžios 9

9.1 Dievas laimino Nojų bei jo sūnus ir tarė: “Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite žemę. 9.2 Tesibijo jūsų ir tedreba prieš jus visi žemės žvėrys, visi padangių sparnuočiai, visa, kas gyva žemėje, ir visos jūros žuvys. Visa tai atiduota į jūsų rankas. 9.3 Visa, kas juda ir gyva, bus jums maistui; visa jums duodu, kaip daviau žaliuojančius augalus. 9.4 Tik mėsos su gyvybe, kuri yra kraujyje, nevalgykite. 9.5 Iš tiesų už jūsų gyvybės kraują Aš pareikalausiu iš kiekvieno žvėries ir žmogaus, kuris pralietų savo brolio kraują. 9.6 Kas pralieja žmogaus kraują, jo kraujas taip pat bus pralietas, nes žmogus sutvertas pagal Dievo atvaizdą. 9.7 Jūs būkite vaisingi ir dauginkitės, pliskite po žemę ir pripildykite ją!” 9.8 Dievas tarė Nojui ir jo sūnums kartu su juo: 9.9 “Aš darau sandorą su jumis ir jūsų palikuonimis, kurie gyvens po jūsų, 9.10 ir su visais gyvais padarais, visais paukščiais, galvijais ir žvėrimis, kurie išėjo su jumis iš arkos. 9.11 Aš darau savo sandorą su jumis: jokio kūno nebepražudysiu tvano vandenimis, ir tvanas nebesunaikins žemės”. 9.12 Ir Dievas tarė: “Ženklas sandoros, kurią darau tarp savęs ir jūsų bei visų gyvų padarų, kurie yra su jumis, per visas būsimas kartas 9.13 bus lankas debesyse. Jis tebūna sandoros ženklu tarp manęs ir žemės. 9.14 Sutelkęs debesis viršum žemės ir lankui pasirodžius debesyse, 9.15 atsiminsiu savo sandorą, kuri yra tarp manęs ir jūsų bei visų gyvų padarų, kad daugiau nebūtų tvano, sunaikinančio kiekvieną kūną žemėje. 9.16 Kai lankas bus debesyse, Aš jį pamatysiu ir atsiminsiu amžinąją sandorą tarp Dievo ir visų gyvų padarų, turinčių kūną, kurie yra ant žemės”. 9.17 Dievas tarė Nojui: “Tai yra sandoros ženklas, kurią Aš darau tarp savęs ir kiekvieno kūno, gyvenančio žemėje”. 9.18 Nojaus sūnūs, kurie išėjo iš arkos, buvo Semas, Chamas ir Jafetas; Chamas buvo Kanaano tėvas. 9.19 Šie trys yra Nojaus sūnūs ir iš jų atsirado visi žemės gyventojai. 9.20 Nojus pradėjo dirbti žemę ir įsiveisė vynuogyną. 9.21 Išgėręs vyno, pasigėrė ir gulėjo apsinuoginęs savo palapinėje. 9.22 Chamas, Kanaano tėvas, pamatęs savo tėvo nuogumą, pasakė broliams, kurie buvo lauke. 9.23 Semas ir Jafetas paėmė apsiaustą ir abu, užsimetę ant pečių, priėjo atbuli, ir apdengė savo tėvo nuogumą; jų veidai buvo nukreipti į priešingą pusę ir jie nematė savo tėvo nuogumo. 9.24 Nojus, išsiblaivęs nuo vyno ir sužinojęs, ką jam padarė jaunesnysis sūnus, 9.25 tarė: “Tebūna prakeiktas Kanaanas! Vergų vergas tebūna jis savo broliams! 9.26 Palaimintas Viešpats, Semo Dievas, o Kanaanas bus jo vergas! 9.27 Teišplečia Dievas Jafetą, ir tegu jis gyvena Semo palapinėse, o Kanaanas bus jo vergas!” 9.28 Tvanui praėjus, Nojus dar gyveno tris šimtus penkiasdešimt metų. 9.29 Taigi Nojaus amžius buvo devyni šimtai penkiasdešimt metų, ir jis mirė.

Pradžios 10

10.1 Tai yra Nojaus sūnų Semo, Chamo ir Jafeto palikuonys. Tvanui praėjus, jie susilaukė sūnų. 10.2 Jafeto sūnūs: Gomeras, Magogas, Madajas, Javanas, Tubalas, Mešechas ir Tyras. 10.3 Gomero sūnūs: Aškenazas, Rifatas ir Togarma. 10.4 Javano sūnūs: Eliša, Taršišas, Kitimas ir Dodanimas. 10.5 Iš šitų atsirado tautų grupės, gyvenančios savo žemėse, kiekviena su savo kalba ir pagal savo giminę savo tautose. 10.6 Chamo sūnūs: Kušas, Mizraimas, Putas ir Kanaanas. 10.7 Kušo sūnūs: Seba, Havila, Sabta, Rama ir Sabtecha. Ramos sūnūs: Šeba ir Dedanas. 10.8 Kušui gimė ir Nimrodas, kuris tapo galingas žemėje. 10.9 Jis buvo smarkus medžiotojas Viešpaties akyse. Todėl sakoma: “Smarkus medžiotojas kaip Nimrodas Viešpaties akyse”. 10.10 Jo karalystės pradžia buvo Babelė, Erechas, Akadas ir Kalnė Šinaro šalyje. 10.11 Iš čia jis išvyko į Asūrą ir pasistatė Ninevę, Rehobot Irą, Kelachą 10.12 ir Reseną tarp Ninevės ir Kelacho; tai yra didysis miestas. 10.13 Mizraimo sūnūs: Ludas, Anamimas, Lehabas, Naftuchimas, 10.14 Patrusimas, Kasluhas, iš kurio kilo filistinai, ir Kaftoras. 10.15 Kanaano palikuonys: pirmagimis Sidonas, Hetas, 10.16 jebusiečiai, amoritai, girgašai, 10.17 hivai, arkai, sinai, 10.18 arvadiečiai, cemarai ir hematiečiai. Taip kanaaniečių giminės išsiplėtė. 10.19 Kanaaniečių ribos tęsėsi nuo Sidono link Geraro iki Gazos, link Sodomos, Gomoros, Admos bei Ceboimų iki Lešos. 10.20 Tai Chamo palikuonys pagal jų gentis, kalbas, šalis bei tautas. 10.21 Semas, visų Ebero sūnų tėvas, vyresnysis Jafeto brolis, taip pat turėjo sūnų. 10.22 Semo sūnūs: Elamas, Asūras, Arfaksadas, Ludas ir Aramas. 10.23 Aramo sūnūs: Ucas, Hulas, Geteras ir Mašas. 10.24 Arfaksado sūnus­Sala, o Salos­Eberas. 10.25 Eberas turėjo du sūnus: vienas vardu Falekas, nes jo dienomis buvo padalinta žemė, antrasis­Joktanas. 10.26 Joktano sūnūs: Almodadas, Šelefas, Hacarmavetas, Jerachas, 10.27 Hadoramas, Uzalas, Dikla, 10.28 Obalas, Abimaelis, Šeba, 10.29 Ofyras, Havila ir Jobabas; visi jie yra Joktano sūnūs. 10.30 Jie gyveno nuo Mešos iki Sefaro kalno rytuose. 10.31 Šitie yra Semo palikuonys pagal jų gimines, kalbas, šalis bei tautas. 10.32 Šitos yra Nojaus sūnų giminės pagal jų palikuonis ir tautas; iš jų atsirado tautos žemėje po tvano.

Pradžios 11

11.1 Visi žemės gyventojai kal bėjo viena kalba. 11.2 Besikeldami toliau į rytus, jie rado lygumą Šinaro krašte ir ten apsigyveno. 11.3 Jie kalbėjosi: “Pasidirbinkime plytų ir gerai jas išdekime”. Plytas jie naudojo vietoje akmenų, o dervą­vietoje kalkių. 11.4 Jie tarėsi: “Pasistatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. Išgarsinkime savo vardą prieš išsiskirstydami į visus kraštus!” 11.5 Viešpats nužengė pasižiūrėti miesto ir bokšto, kurį žmonės statė, 11.6 ir tarė: “Jie yra viena tauta ir visi kalba viena kalba. Jie pradėjo tai daryti ir nėra nieko, ko jie negalėtų pasiekti, jeigu nusprendžia. 11.7 Nusileiskime ir sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito!” 11.8 Viešpats juos išsklaidė po visą žemės paviršių, ir jie nustojo statę miestą. 11.9 Todėl tą miestą praminė Babele, nes ten Viešpats sumaišė jų kalbą ir iš ten Viešpats išsklaidė juos į visus žemės kraštus. 11.10 Šitie yra Semo palikuonys: Semas, būdamas šimto metų, dvejiems metams praėjus po tvano, susilaukė sūnaus Arfaksado. 11.11 Semas, gimus Arfaksadui, dar gyveno penkis šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 11.12 Kai Arfaksadui buvo trisdešimt penkeri metai, gimė sūnus Sala. 11.13 Po to Arfaksadas dar gyveno keturis šimtus trejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų. 11.14 Kai Salai buvo trisdešimt metų, gimė Eberas. 11.15 Po to Sala dar gyveno keturis šimtus trejus metus ir susilaukė sūnų bei dukterų. 11.16 Kai Eberui buvo trisdešimt ketveri metai, gimė Falekas. 11.17 Po to Eberas dar gyveno keturis šimtus trisdešimt metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 11.18 Kai Falekui buvo trisdešimt metų, gimė Ragaujas. 11.19 Po to Falekas dar gyveno du šimtus devynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų. 11.20 Kai Ragaujui buvo trisdešimt dveji metai, gimė Seruchas. 11.21 Po to Ragaujas dar gyveno du šimtus septynerius metus ir susilaukė sūnų bei dukterų. 11.22 Kai Seruchui buvo trisdešimt metų, gimė Nachoras. 11.23 Po to Seruchas dar gyveno du šimtus metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 11.24 Kai Nachorui buvo dvidešimt devyneri metai, gimė Tara. 11.25 Po to Nachoras dar gyveno šimtą devyniolika metų ir susilaukė sūnų bei dukterų. 11.26 Kai Tarai buvo septyniasdešimt metų, gimė Abromas, Nahoras ir Haranas. 11.27 Šitie yra Taros palikuonys: Abromas, Nahoras ir Haranas, o Harano sūnus­Lotas. 11.28 Haranas mirė, jo tėvui Tarai dar gyvam tebeesant, savo gimtoje šalyje, Chaldėjos Ūre. 11.29 Abromas ir Nahoras vedė. Abromo žmonos vardas buvo Saraja, o Nahoro­Milka; ji buvo duktė Harano, Milkos ir Iskos tėvo. 11.30 Saraja buvo nevaisinga: ji neturėjo vaikų. 11.31 Tara ėmė savo sūnų Abromą ir savo sūnaus Harano sūnų Lotą, marčią Sarają, sūnaus Abromo žmoną, ir jie iškeliavo iš Chaldėjos Ūro į Kanaano šalį. Atėję ligi Charano, jie ten įsikūrė. 11.32 Taros amžius buvo du šimtai penkeri metai, ir jis mirė Charane.

Pradžios 12

12.1 Viešpats tarė Abromui: “Palik savo šalį, gimines, tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu. 12.2 Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu. 12.3 Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės”. 12.4 Abromas iškeliavo, kaip Viešpats jam pasakė. Su juo drauge išėjo Lotas. Abromas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai jis išėjo iš Charano. 12.5 Abromas paėmė savo žmoną Sarają, brolio sūnų Lotą, visą turtą, kurį jie turėjo, žmones, kuriuos buvo įsigijęs Charane, ir išėjo į Kanaano šalį. Atėjęs į tą kraštą, 12.6 Abromas pasiekė Sichemo vietovę, Morės slėnį. Tuo laiku toje šalyje gyveno kanaaniečiai. 12.7 Ten Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Tavo palikuonims duosiu šitą šalį”. Jis ten pastatė aukurą Viešpačiui, kuris jam pasirodė. 12.8 Iš ten jis keliavo į rytus nuo Betelio ir pasistatė palapinę. Betelis buvo vakaruose, Ajas­rytuose. Ten jis pastatė aukurą Viešpačiui ir šaukėsi Viešpaties vardo. 12.9 Abromas keliavo vis toliau į pietus. 12.10 Kilus badui toje šalyje, Abromas nuvyko pagyventi į Egiptą, nes šalyje buvo didelis badas. 12.11 Jiems priartėjus prie Egipto, jis tarė savo žmonai Sarajai: “Aš žinau, kad tu esi graži moteris 12.12 ir tave pamatę egiptiečiai sakys: ‘Ši yra jo žmona’. Tada jie užmuš mane, o tave pasilaikys. 12.13 Sakyk tad, jog esi mano sesuo, kad man gerai būtų dėl tavęs ir išlikčiau gyvas tavo dėka”. 12.14 Atsitiko, kad, kai tik Abromas įėjo į Egiptą, egiptiečiai pastebėjo, jog moteris labai graži. 12.15 Ją pamatę, faraono kunigaikščiai kalbėjo apie jos grožį faraonui. Moteris tuojau buvo paimta į faraono namus, 12.16 o su Abromu jis gerai elgėsi dėl jos: jis turėjo avių, galvijų, asilų, tarnų, tarnaičių, asilių ir kupranugarių. 12.17 Viešpats baudė faraoną ir jo namus dėl Sarajos, Abromo žmonos. 12.18 Faraonas tada pasišaukė Abromą ir tarė: “Ką tu man padarei? Kodėl man nesakei, kad ji tavo žmona? 12.19 Kodėl sakei, kad ji tavo sesuo? Aš norėjau paimti ją sau už žmoną. Taigi štai tavo žmona, imk ją ir keliauk savo keliais”. 12.20 Faraonas įsakė savo žmonėms palydėti jį, jo žmoną ir visa, ką jis turėjo.

Pradžios 13

13.1 Abromas su žmona ir viskuo, ką jis turėjo, išėjo iš Egipto į pietų šalį. Su jais iškeliavo ir Lotas. 13.2 Abromas buvo labai turtingas: turėjo daug gyvulių, sidabro ir aukso. 13.3 Jis keliavo atgal tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs, Betelio link iki tos vietos, kur pradžioje tarp Betelio ir Ajo buvo pasistatęs palapinę, 13.4 iki tos vietos, kur buvo anksčiau pasidaręs aukurą. Čia Abromas šaukėsi Viešpaties vardo. 13.5 Lotas, kuris keliavo su Abromu, taip pat turėjo avių, galvijų ir palapinių. 13.6 Kraštas negalėjo sutalpinti jų ir išmaitinti jų gyvulių, nes jų bandos buvo per didelės. 13.7 Kilo vaidas tarp Abromo ir Loto piemenų. Tada tebegyveno tame krašte kanaaniečiai ir perizai. 13.8 Abromas tarė Lotui: “Tenebūna vaidų tarp manęs ir tavęs, tarp mano piemenų ir tavo piemenų, nes esame broliai! 13.9 Ar ne visa šalis tau atvira? Skirkis nuo manęs! Jei eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, o jei tu eisi į dešinę, tai aš eisiu į kairę”. 13.10 Lotas pakėlė akis ir pamatė, kad visa Jordano apylinkė­prieš Viešpačiui sunaikinant Sodomą ir Gomorą­Coaro link buvo gerai drėkinama kaip Viešpaties sodas, kaip Egipto šalis. 13.11 Lotas pasirinko Jordano lygumą ir patraukė į rytus. Taip juodu išsiskyrė. 13.12 Abromas gyveno Kanaano šalyje, o Lotas­lygumos miestuose: Sodomos link statėsi palapines. 13.13 Sodomos žmonės buvo nedori ir labai nusidėję Viešpačiui. 13.14 Viešpats tarė Abromui, kai Lotas nuo jo atsiskyrė: “Pakelk akis ir pažvelk iš vietos, kurioje esi, į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus! 13.15 Visą žemę, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims visam laikui. 13.16 Padarysiu tavo palikuonių tiek daug, kiek dulkių ant žemės. Jei kas galėtų suskaičiuoti žemės dulkes, tai ir tavo palikuonis galėtų suskaičiuoti. 13.17 Kelkis, pereik žemę išilgai ir skersai, nes Aš tau ją duosiu!” 13.18 Abromas susivyniojo palapinę ir nuėjo iki Mamrės ąžuolų Hebrone. Ten jis pastatė Viešpačiui aukurą.

Pradžios 14

14.1 Anomis dienomis karalius Amrafelis iš Šinaro, karalius Arjochas iš Elasaro, Elamo karalius Kedorlaomeras ir Goimo karalius Tidalas 14.2 pradėjo karą su Sodomos karaliumi Bera, Gomoros karaliumi Birša, Admos karaliumi Šinabu, Ceboimo karaliumi Šemeberu ir karaliumi Belos, dar vadinamo Coaru. 14.3 Visi šitie, sudarę sąjungą, ėjo į Sidimo slėnį, kur dabar yra Druskos jūra. 14.4 Dvylika metų jie tarnavo Kedorlaomeriui, o tryliktaisiais metais sukilo. 14.5 Keturioliktaisiais metais atėjo Kedorlaomeris ir jo sąjungininkai. Jie sumušė refajus Aštarot Karnaime, zūzus Hame, emus Šave Kirjataimo lygumoje 14.6 ir horus Seyro kalne iki El Parano, kuris siekia dykumą. 14.7 Paskui jie atėjo į En Mišpatą, tai yra Kadešą, ir nusiaubė visą amalekiečių kraštą ir amoritus, kurie gyveno Hacecon Tamaroje. 14.8 Tada išėjo Sodomos, Gomoros, Admos, Ceboimo ir Belos karaliai ir išsirikiavo kovai Sidimo slėnyje: 14.9 prieš Elamo karalių Kedorlaomerį, Goimo karalių Tidalą, Šinaro karalių Amrafelį ir Elasaro karalių Arjochą­keturi karaliai prieš penkis. 14.10 Sidimo slėnis buvo pilnas dervos duobių. Bėgdami Sodomos ir Gomoros karaliai įkrito į jas, o likusieji pabėgo į kalnus. 14.11 Laimėtojai, pasigrobę visą Sodomos bei Gomoros turtą ir visas atsargas, nuėjo. 14.12 Jie taip pat paėmė Abromo brolio sūnų Lotą, kuris gyveno Sodomoje, ir jo turtą. 14.13 Vienas iš pabėgusiųjų atėjęs pranešė tai Abromui, hebrajui, gyvenančiam amorito Mamrės ąžuolyne; Mamrė ir jo broliai Eškolas ir Aneras buvo Abromo sąjungininkai. 14.14 Abromas išgirdęs, kad jo brolio sūnus buvo išvestas į nelaisvę, apginklavo tris šimtus aštuoniolika savo išlavintų tarnų, gimusių jo namuose, ir vijosi priešą iki Dano. 14.15 Jis, padalinęs savo būrį, užpuolė juos nakčia, sumušė ir vijosi juos ligi Hobos, kuri yra į kairę nuo Damasko, 14.16 ir atsiėmė jų pagrobtą turtą, Lotą ir jo turtą, moteris ir žmones. 14.17 Kai Abromas sugrįžo, nugalėjęs Kedorlaomerį ir karalius, kurie buvo su juo, Sodomos karalius išėjo jo pasitikti į Šavės slėnį­Karaliaus slėnį. 14.18 Melchizedekas, Salemo karalius, atnešė duonos ir vyno. Jis buvo aukščiausiojo Dievo kunigas. 14.19 Jis laimino jį, sakydamas: “Tebūna Abromas palaimintas aukščiausiojo Dievo, dangaus ir žemės valdovo! 14.20 Tebūna šlovinamas aukščiausiasis Dievas, kuris atidavė tavo priešus į tavo rankas!” Ir Abromas davė jam dešimtinę nuo visko. 14.21 Sodomos karalius tarė Abromui: “Atiduok man žmones, o turtą pasilaikyk!” 14.22 Bet Abromas tarė Sodomos karaliui: “Aš, pakėlęs ranką, prisiekiu aukščiausiuoju Dievu, dangaus ir žemės valdovu: 14.23 nei siūlo galo, nei kurpių dirželio, nei ko nors kito, kas tau priklauso, aš neimsiu, kad nesakytum: ‘Aš padariau Abromą turtingą!’ 14.24 Aš nieko neimsiu, išskyrus tai, ką suvalgė jaunuoliai ir kas priklauso vyrams: Anerui, Eškolui ir Mamrei, kurie ėjo su manimi. Jie tepasiima savo dalį”.

Pradžios 15

15.1 Po šių įvykių Viešpats prabilo į Abromą regėjime: “Nebijok, Abromai! Aš esu tavo skydas ir labai didelis atlygis!” 15.2 Abromas tarė: “Viešpatie Dieve! Ką Tu man duosi? Aš neturiu vaikų, mano namų paveldėtojas bus damaskietis Eliezeras. 15.3 Man nedavei vaikų, ir štai tarnas, gimęs mano namuose, yra mano įpėdinis”. 15.4 Viešpats atsakė jam: “Ne šitas bus tavo paveldėtojas, bet tas, kuris gims iš tavęs”. 15.5 Ir, išvedęs jį laukan, tarė: “Pažvelk į dangų ir, jei gali, suskaičiuok žvaigždes! Tiek bus tavo palikuonių!” 15.6 Abromas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. 15.7 Dievas kalbėjo: “Aš esu Viešpats, kuris tave išvedžiau iš Chaldėjos miesto Ūro, kad tu paveldėtum šitą šalį”. 15.8 Abromas tarė: “Viešpatie Dieve! Iš kur galiu žinoti, kad ją paveldėsiu?” 15.9 Tada Jis tarė jam: “Atvesk man trejų metų karvę, trejų metų ožką, trejų metų aviną, balandį ir jauną karvelį”. 15.10 Abromas, atvedęs visus gyvulius, padalino pusiau ir padėjo kiekvieną gabalą vienas prieš kitą, tačiau paukščių nedalino. 15.11 Plėšrieji paukščiai atskrido prie mėsos, bet Abromas juos nubaidė. 15.12 Saulei leidžiantis, gilus miegas apėmė Abromą, siaubas ir didelė tamsa jį apėmė. 15.13 Tada Viešpats tarė Abromui: “Žinok, kad tavo palikuonys bus ateiviai svetimame krašte, jie vergaus ir bus spaudžiami keturis šimtus metų. 15.14 Tautą, kuriai jie vergaus, Aš teisiu, ir tada jie iš ten išeis su dideliu turtu. 15.15 O tu ramybėje nueisi pas savo tėvus ir būsi palaidotas, sulaukęs žilos senatvės. 15.16 Ketvirtoji karta sugrįš čia, nes amoritų nusikaltimų saikas dar nėra pilnas”. 15.17 Nusileidus saulei ir sutemus, štai pasirodė rūkstanti krosnis ir liepsnojantis deglas ir praėjo tarp tų mėsos gabalų. 15.18 Tą dieną Viešpats padarė su Abromu sandorą, sakydamas: “Tavo palikuonims atidaviau visą žemę nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės: 15.19 kenitus, kenazus, kadmonitus, 15.20 hetitus, perizus, refajus, 15.21 amoritus, kanaaniečius, girgašus ir jebusiečius”.

Pradžios 16

16.1 Abromo žmona Saraja ne turėjo vaikų. Ji turėjo tarnaitę egiptietę, vardu Hagara. 16.2 Saraja tarė Abromui: “Viešpats nedavė man vaikų gimdyti. Prašau, įeik pas mano tarnaitę, galbūt per ją aš turėsiu vaikų”. Abromas paklausė Sarajos. 16.3 Abromui išgyvenus dešimt metų Kanaano šalyje, Saraja, Abromo žmona, savo tarnaitę egiptietę Hagarą davė savo vyrui Abromui už žmoną. 16.4 Jis įėjo pas Hagarą, ir ji pastojo. Hagara pastojusi su panieka ėmė žiūrėti į savo valdovę. 16.5 Tada Saraja tarė Abromui: “Širdgėla, kurią turiu, tegula ant tavęs! Aš pati daviau savo tarnaitę tau į glėbį, tačiau ji, pasijutusi nėščia, su panieka ėmė žiūrėti į mane. Viešpats tebūna teisėjas tarp manęs ir tavęs”. 16.6 Abromas tarė Sarajai: “Tavo tarnaitė yra tavo rankose. Elkis su ja, kaip tau patinka”. Kai Saraja ėmė ją spausti, ta pabėgo. 16.7 Viešpaties angelas, radęs ją prie vandens šaltinio dykumoje, prie kelio į Šūrą, 16.8 tarė: “Hagara, Sarajos tarnaite, iš kur atėjai ir kur eini?” Ji atsakė: “Bėgu nuo savo valdovės Sarajos”. 16.9 Viešpaties angelas jai tarė: “Sugrįžk pas savo valdovę ir nusižemink prieš ją. 16.10 Aš taip padauginsiu tavo palikuonis, kad jų net suskaičiuoti nebus galima. 16.11 Štai tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų. Tu jį pavadinsi Izmaeliu, nes Viešpats išgirdo apie tavo priespaudą. 16.12 Tavo sūnus gyvens kaip laukinis asilas: jis bus prieš visus ir visi prieš jį, jis gyvens šalia savo brolių”. 16.13 Ir Viešpatį, kuris su ja kalbėjo, Hagara pavadino: “Tu esi Dievas, kuris mane matai”. Nes ji sakė: “Aš tikrai mačiau Dievą, kuris mato mane”. 16.14 Todėl tą šulinį pavadino Lahai Roiju. Jis yra tarp Kadešo ir Beredo. 16.15 Hagara pagimdė Abromui sūnų. Abromas pavadino jį vardu Izmaelis. 16.16 Abromui buvo aštuoniasdešimt šešeri metai, kai Hagara pagimdė jam sūnų.

Pradžios 17

17.1 Kai Abromas buvo devyniasdešimt devynerių metų amžiaus, Viešpats pasirodė Abromui ir tarė: “Aš esu Dievas Visagalis, vaikščiok mano akivaizdoje ir būk tobulas. 17.2 Aš sudarysiu sandorą su tavimi ir labai padauginsiu tavo palikuonis”. 17.3 Abromas puolė kniūbsčias, o Dievas kalbėjo: 17.4 “Štai manoji sandora su tavimi: tu tapsi daugelio tautų tėvu, 17.5 todėl nebesivadinsi Abromu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes Aš tave padariau daugelio tautų tėvu. 17.6 Ir padarysiu tave nepaprastai vaisingą. Iš tavęs kils tautos ir karaliai. 17.7 Aš patvirtinsiu sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių kaip amžiną sandorą, kad būčiau Dievas tau ir tavo palikuonims po tavęs. 17.8 Aš duosiu tau ir tavo palikuonims žemę, kurioje dabar esi ateivis, visą Kanaano žemę amžinai nuosavybei ir būsiu jiems Dievas”. 17.9 Toliau Dievas sakė Abraomui: “Laikyk mano sandorą tu ir tavo palikuonys po tavęs per kartų kartas. 17.10 Šita yra mano sandora, kurios jūs privalote laikytis. Kiekvienas vyras tarp jūsų bus apipjaustytas! 17.11 Jūs apipjaustysite savo kūną, ir tai bus tarp manęs ir jūsų esančios sandoros ženklas. 17.12 Kiekvienas berniukas aštuonių dienų tarp jūsų bus apipjaustytas: gimęs namuose ar iš svetimšalio nupirktas, kuris nėra iš tavo palikuonių. 17.13 Kas gimsta tavo namuose ir ką nusiperki už savo pinigus, tas turi būti apipjaustytas. Ir mano sandora jūsų kūne bus amžina sandora. 17.14 O neapipjaustytas vyras bus išnaikintas iš savo tautos, nes jis sulaužė mano sandorą”. 17.15 Dievas toliau sakė Abraomui: “Savo žmonos Sarajos nebevadink Saraja, bet Sara bus jos vardas. 17.16 Aš ją palaiminsiu ir tau duosiu iš jos sūnų. Aš ją taip laiminsiu, kad iš jos kils tautos ir tautų karaliai”. 17.17 Tada Abraomas puolė veidu į žemę, juokėsi ir sakė savo širdyje: “Ar šimtamečiui begali kas gimti ir ar Sara, sulaukusi devyniasdešimties metų amžiaus, begali gimdyti?” 17.18 Abraomas tarė Dievui: “Kad nors Izmaelis gyventų Tavo akivaizdoje!” 17.19 Bet Dievas atsakė: “Tikrai tavo žmona Sara pagimdys tau sūnų ir tu jį pavadinsi Izaoku! Aš sudarysiu su juo amžiną sandorą ir su jo palikuonimis. 17.20 Ir dėl Izmaelio Aš išklausiau tave! Aš jį palaiminau ir padarysiu jį vaisingą, ir nepaprastai padauginsiu: jis bus dvylikos kunigaikščių tėvas, ir padarysiu iš jo didelę tautą. 17.21 Tačiau savo sandorą sudarysiu su Izaoku, kurį Sara pagimdys tau šiuo laiku kitais metais”. 17.22 Baigęs kalbėti su juo, Dievas pasišalino. 17.23 Tada Abraomas ėmė savo sūnų Izmaelį ir visus vyrus, jo namuose gimusius ir už pinigus įsigytus, ir apipjaustė jų kūnus tą pačią dieną, kaip Dievas jam buvo sakęs. 17.24 Abraomas buvo apipjaustytas devyniasdešimt devynerių metų, 17.25 o jo sūnus Izmaelis­trylikos metų. 17.26 Tą pačią dieną buvo apipjaustytas Abraomas ir jo sūnus Izmaelis. 17.27 Ir visi jo namų vyrai, gimusieji jo namuose ir už pinigus įsigytieji, buvo apipjaustyti kartu su juo.

Pradžios 18

18.1 Viešpats pasirodė Abraomui prie Mamrės ąžuolų, kai jis sėdėjo palapinės prieangyje pačioje dienos kaitroje. 18.2 Jis, pakėlęs akis, pamatė tris vyrus, stovinčius prieš jį. Jis išbėgo iš palapinės ir, nusilenkęs iki žemės, 18.3 tarė: “Mano Viešpatie, jei radau malonę Tavo akyse, prašau, neaplenk savo tarno! 18.4 Leiskite atnešti kiek vandens nusiplauti kojoms, pailsėkite po medžiu, 18.5 kol atnešiu duonos kąsnį jums pasistiprinti. Po to galėsite toliau keliauti, nes tam juk atėjote pas savo tarną”. Jie tarė: “Daryk taip, kaip sakei!” 18.6 Abraomas nuskubėjo į palapinę pas Sarą ir tarė: “Skubiai įmaišyk tris saikus geriausių miltų ir iškepk papločių”. 18.7 Abraomas nubėgo pas gyvulius ir, paėmęs rinktinį veršiuką, padavė tarnui, o tas skubėjo jį paruošti. 18.8 Jis ėmė sviesto, pieno ir veršiuką, kurį buvo paruošęs, ir patiekė jiems. O jis pats, jiems valgant, stovėjo prie jų po medžiu. 18.9 Jie paklausė jį: “Kur yra tavo žmona Sara?” Jis atsakė: “Palapinėje”. 18.10 Vienas iš jų tarė: “Aš tikrai sugrįšiu pas tave kitais metais šiuo laiku, ir tavo žmona Sara turės sūnų!” Tuo metu Sara klausėsi palapinės prieangyje, kuris buvo už jų. 18.11 Abraomas ir Sara buvo seni, sulaukę žilos senatvės. Sarai nebebūdavo to, kas būna moterims. 18.12 Todėl Sara savyje juokėsi: “Būdama pasenusi ir mano viešpačiui esant senam, argi dar turėsiu malonumą?” 18.13 Viešpats tarė Abraomui: “Kodėl Sara juokėsi, sakydama: ‘Ar aš iš tikrųjų gimdysiu, būdama pasenusi?’ 18.14 Ar yra kas nors Viešpačiui neįmanoma? Kitais metais, numatytu laiku, Aš sugrįšiu pas tave, ir Sara turės sūnų!” 18.15 Sara gynėsi, sakydama: “Aš nesijuokiau”, nes išsigando. O Jis tarė: “Ne! Tu juokeisi!” 18.16 Po to tie vyrai pakilo ir ėjo Sodomos link, o Abraomas ėjo su jais, norėdamas juos palydėti. 18.17 Viešpats tarė: “Ar Aš slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryti? 18.18 Juk Abraomas tikrai taps didele ir galinga tauta, jame bus palaimintos visos žemės tautos. 18.19 Nes Aš žinau, kad jis įsakys savo vaikams ir savo namams po savęs laikytis Viešpaties kelio ir daryti, kas yra teisinga ir teisu, kad Viešpats galėtų ištesėti Abraomui, ką Jis kalbėjo apie jį”. 18.20 Viešpats tarė: “Sodomos ir Gomoros šauksmas yra garsus, o jų nuodėmė­labai sunki. 18.21 Aš nusileisiu ir pažiūrėsiu, ar jų nusikaltimai atitinka šauksmą, pasiekusį mane. Jeigu ne, Aš sužinosiu”. 18.22 Tie vyrai ėjo toliau, o Abraomas pasiliko bestovįs Viešpaties akivaizdoje. 18.23 Abraomas priartėjęs tarė: “Ar sunaikinsi teisųjį kartu su nusikaltėliu? 18.24 Galbūt penkiasdešimt teisiųjų yra mieste. Ar tikrai sunaikinsi ir neatleisi tai vietovei dėl penkių dešimčių teisiųjų? 18.25 Tai nėra Tavo būdas nužudyti teisųjį su nusikaltėliu, kad teisusis gautų tą patį kaip piktadarys! Ar visos žemės Teisėjas pasielgs neteisingai?” 18.26 Viešpats tarė: “Jei Sodomos mieste rasiu penkiasdešimt teisiųjų, tai pasigailėsiu visos vietovės”. 18.27 Abraomas atsakė: “Štai, išdrįsau kalbėti Viešpačiui, nors esu dulkė ir pelenai. 18.28 Galbūt iki penkiasdešimt teisiųjų trūks penkių. Ar dėl keturiasdešimt penkių sunaikinsi visą miestą?” Jis tarė: “Nesunaikinsiu, jei ten rasiu keturiasdešimt penkis”. 18.29 Abraomas toliau kalbėjo: “Galbūt ten atsiras tik keturiasdešimt?” Jis atsakė: “Dėl keturiasdešimties nesunaikinsiu”. 18.30 Tada jis tarė: “Nesirūstink, Viešpatie, kad drįstu kalbėti. Galbūt ten atsiras tik trisdešimt”. O Jis atsakė: “Nieko nedarysiu, jei ten rasiu trisdešimt”. 18.31 Tada jis tarė: “Štai išdrįsau kalbėti Viešpačiui. Galbūt ten atsiras dvidešimt!” O Jis tarė: “Nesunaikinsiu ir dėl dvidešimties”. 18.32 Tada jis tarė: “Nesirūstink, Viešpatie, jei išdrįsiu dar kartą kalbėti. Galbūt ten atsiras dešimt?” O Jis atsakė: “Nesunaikinsiu ir dėl dešimties”. 18.33 Viešpats, baigęs kalbėti su Abraomu, nuėjo, o Abraomas sugrįžo į savo vietą.

Pradžios 19

19.1 Kai du angelai vakare atė jo į Sodomą, Lotas sėdėjo Sodomos vartuose. Lotas, pamatęs juos, atsikėlė jų pasitikti ir nusilenkė iki žemės. 19.2 Jis tarė: “Mano viešpačiai, prašau, užsukite į savo tarno namus, pernakvokite ir nusiplaukite kojas. Anksti atsikėlę, galėsite eiti savo keliu”. Bet jie atsakė: “Ne, mes nakvosime gatvėje”. 19.3 Jis taip maldavo juos, kad jie užsuko pas jį ir įėjo į jo namus. Jis paruošė jiems vaišes, iškepė neraugintos duonos, ir jie valgė. 19.4 Jiems dar neatsigulus, visi Sodomos miesto vyrai, jauni ir seni, iš visų miesto dalių apsupo namus. 19.5 Jie pašaukė Lotą ir tarė: “Kur yra tie vyrai, kurie šįvakar atėjo pas tave? Išvesk juos laukan, kad mes juos pažintume”. 19.6 Lotas išėjo pas juos į prieangį ir, užrakinęs duris, 19.7 tarė: “Mano broliai, prašau, nesielkite taip piktai! 19.8 Aš turiu dvi dukteris, kurios dar nepažino vyro. Leiskite man jas išvesti pas jus ir darykite su jomis, kaip jums patinka. Tik tiems vyrams nieko nedarykite, nes jie atėjo po mano stogu”. 19.9 Bet jie tarė: “Šalin! Jis čia atvyko, kad gyventų kaip ateivis, o nori teisėju būti! Dabar mes pasielgsime su tavimi pikčiau negu su jais”. Jie smarkiai veržėsi prie Loto, norėdami išlaužti duris. 19.10 Tačiau vyrai savo rankomis įtempė Lotą į namą ir užrakino duris. 19.11 O tuos, kurie buvo prie namo durų, jie apakino, mažus ir didelius, kad jie nebesurastų durų. 19.12 Lotui juodu tarė: “Ar turi čia ką nors iš savųjų: žentus, sūnus, dukteris? Išvesk juos iš šios vietos! 19.13 Mes sunaikinsime šitą vietą, kadangi jų garsus šauksmas pasiekė Viešpatį ir Jis mus siuntė ją sunaikinti”. 19.14 Lotas išėjęs kalbėjo žentams, kurie buvo vedę jo dukteris: “Išeikite iš šios vietos, nes Viešpats sunaikins miestą”. Bet žentams atrodė, kad jis juokauja. 19.15 Išaušus angelai ragino Lotą, sakydami: “Imk žmoną ir abi dukteris, kurios čia yra, kad nebūtumėte sunaikinti dėl miesto kaltės”. 19.16 Kadangi jis delsė, tai tie vyrai nutvėrė jį už rankos, jo žmoną ir abi dukteris, nes Viešpats jų pasigailėjo, ir išvedę paleido už miesto ribų. 19.17 Išvedę juos, tarė: “Gelbėk savo gyvybę! Nežiūrėk atgal ir nesustok kur nors apylinkėje! Bėk į kalną, kad nežūtum!” 19.18 Lotas jiems atsakė: “O ne, mano Viešpatie! 19.19 Aš, Tavo tarnas, radau malonę Tavo akyse, ir man parodei didelį gailestingumą, išgelbėdamas mano gyvybę. Negaliu bėgti į kalną, kad kas bloga nenutiktų ir nenumirčiau. 19.20 Štai arti yra miestas. Leisk man į jį bėgti­jis yra mažas, ir aš jame išsigelbėsiu”. 19.21 Jis tarė jam: “Štai išklausiau tave ir dėl šito. Aš nesunaikinsiu miesto, apie kurį kalbėjai. 19.22 Skubėk, gelbėkis tenai. Nes Aš nieko negaliu daryti, kol nuvyksi ten”. Todėl tą miestą pavadino Coaru. 19.23 Saulei tekant, Lotas įėjo į Coarą. 19.24 Tuomet Viešpats siuntė ant Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų. 19.25 Jis sunaikino tuos miestus, visą apylinkę, visus miesto gyventojus ir augalus. 19.26 Bet Loto žmona pažvelgė atgal ir pavirto druskos stulpu. 19.27 Anksti rytą Abraomas atėjo į tą vietą, kur jis stovėjo Viešpaties akivaizdoje, 19.28 ir pažvelgė Sodomos ir Gomoros link ir į visą jų apylinkę; jis matė kylančius nuo žemės dūmus kaip iš krosnies. 19.29 Dievas, sunaikindamas tos apylinkės miestus, atsiminė Abraomą ir išvedė Lotą iš pražūties, kai sugriovė miestus, kuriuose Lotas gyveno. 19.30 Lotas ir jo abi dukterys išėjo iš Coaro ir apsigyveno kalne, nes jis bijojo gyventi Coare. Jie apsigyveno oloje, jis ir abi jo dukterys. 19.31 Tada vyresnioji tarė jaunesniajai: “Mūsų tėvas senas, ir žemėje nebeliko vyro, kuris galėtų įeiti pas mus, kaip priimta visoje žemėje. 19.32 Eime, nugirdysime vynu savo tėvą ir atsigulsime prie jo, kad iš tėvo susilauktume palikuonių!” 19.33 Jos tą naktį nugirdė vynu savo tėvą. Po to vyresnioji įėjo ir gulėjo su savo tėvu, o tas nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė. 19.34 Kitą dieną vyresnioji tarė jaunesniajai: “Aš praėjusią naktį gulėjau su savo tėvu. Nugirdykime jį vynu ir šiąnakt. Po to eik, atsigulk prie jo, kad iš savo tėvo susilauktum palikuonio!” 19.35 Taigi jos ir kitą naktį nugirdė vynu tėvą. Paskui jaunesnioji įėjo ir gulėjo su juo, o jis nepajuto, kada ji atsigulė nė kada atsikėlė. 19.36 Taip abi Loto dukterys pastojo nuo savo tėvo. 19.37 Vyresnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Moabu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių moabitų tėvas. 19.38 Jaunesnioji pagimdė sūnų ir jį pavadino Amonu. Jis yra ligi šiol tebegyvenančių amonitų tėvas.

Pradžios 20

20.1 Iš ten Abraomas traukė toliau į pietų šalį ir apsigyveno Gerare tarp Kadešo ir Šūro. 20.2 Abraomas sakė apie savo žmoną Sarą: “Ji yra mano sesuo”. Tada Abimelechas, Geraro karalius, paėmė Sarą. 20.3 Bet Dievas sapne pasirodė Abimelechui ir tarė: “Tu mirsi dėl moters, kurią paėmei, nes ji turi vyrą”. 20.4 Abimelechas dar nebuvo jos palietęs. Jis tarė: “Viešpatie, ar žudysi niekuo nekaltą tautą? 20.5 Argi Abraomas man nesakė: ‘Ji yra mano sesuo’? Ir ar ji pati nesakė: ‘Jis yra mano brolis’? Nekalta širdimi ir tyromis rankomis tai padariau”. 20.6 Dievas tarė jam sapne: “Aš žinau, kad tai darei nekalta širdimi, todėl tave sulaikiau, kad man nenusidėtum ir jos nepaliestum. 20.7 Taigi dabar sugrąžink vyrui žmoną, nes jis yra pranašas. Jis melsis už tave, ir tu išliksi gyvas. O jei nesugrąžinsi, tai žinok, kad tikrai mirsi su visais savaisiais!” 20.8 Abimelechas, atsikėlęs anksti rytą, sušaukė visus savo tarnus ir papasakojo jiems sapną. Žmonės labai nusigando. 20.9 Abimelechas pasikvietė Abraomą ir jam tarė: “Ką mums padarei? Ir kuo aš tau nusidėjau, kad užtraukei man ir mano karalystei tokią didelę nuodėmę? Tu neturėjai pasielgti su manimi taip, kaip pasielgei”. 20.10 Abimelechas tęsė toliau: “Ką galvojai taip darydamas?” 20.11 Abraomas atsakė: “Aš galvojau, kad šioje šalyje nėra Dievo baimės ir dėl mano žmonos jie užmuš mane. 20.12 Bet ji iš tikrųjų yra mano sesuo: mano tėvo duktė, tik ne mano motinos, ir ji tapo mano žmona. 20.13 Kai Dievas mane išvedė iš mano tėvo namų, aš jai tariau: “Padaryk man tą malonę­visur, kur nueisime, sakyk apie mane: ‘Jis yra mano brolis’ ”. 20.14 Abimelechas davė Abraomui avių, galvijų, tarnų bei tarnaičių ir sugrąžino jam jo žmoną Sarą. 20.15 Abimelechas tarė: “Štai mano kraštas tau atviras, įsikurk, kur tau patinka!” 20.16 O Sarai jis pasakė: “Aš daviau tavo broliui tūkstantį sidabrinių. Tebūna tai įrodymas visiems, kurie yra su tavimi, ir kitiems, kad esi nekalta”. 20.17 Abraomas meldė Dievą, ir Jis pagydė Abimelechą, jo žmoną ir tarnaites, kad jos gimdytų. 20.18 Nes Viešpats buvo padaręs nevaisingomis visas moteris Abimelecho namuose dėl Abraomo žmonos Saros.

Pradžios 21

21.1 Viešpats aplankė Sarą ir įvykdė, ką jai buvo pažadėjęs. 21.2 Sara pastojo ir sulaukusiam senatvės Abraomui pagimdė sūnų tuo metu, kurį Dievas buvo jam nurodęs. 21.3 Abraomas pavadino iš Saros gimusį sūnų Izaoku. 21.4 Izaokas pagal Dievo įsakymą aštuntą dieną buvo apipjaustytas. 21.5 Abraomas buvo šimto metų, kai jam gimė sūnus Izaokas. 21.6 Sara tarė: “Dievas man suteikė juoko, ir visi kiti, kas išgirs, juoksis su manimi. 21.7 Kas būtų pasakęs Abraomui, kad Sara maitins kūdikį? Aš pagimdžiau jam sūnų jo senatvėje”. 21.8 Kai vaikas paaugo ir buvo nujunkytas, Abraomas tą dieną iškėlė didelį pokylį. 21.9 Sara pamatė egiptietės Hagaros sūnų, kurį ta pagimdė Abraomui, besišaipantį iš Izaoko, 21.10 ir tarė Abraomui: “Išvaryk šitą vergę ir jos sūnų! Jis nebus paveldėtojas drauge su mano sūnumi Izaoku”. 21.11 Tai labai nepatiko Abraomui dėl jo sūnaus. 21.12 Tačiau Dievas tarė Abraomui: “Nesisielok dėl berniuko ir dėl vergės! Visa, ką Sara tau sako, klausyk jos! Nes iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys. 21.13 Bet ir vergės sūnų padarysiu didele tauta, nes jis yra tavo palikuonis”. 21.14 Abraomas, atsikėlęs anksti rytą, ėmė duonos bei odinę vandens ir davė Hagarai, uždėdamas jai ant pečių, atidavė vaiką ir išleido. Ji išėjusi klaidžiojo Beer Šebos dykumoje. 21.15 Išsibaigus vandeniui odinėje, ji paliko vaiką po vienu krūmokšniu. 21.16 Paėjusi atsisėdo priešais jį lanko šūvio atstumu. Ji sakė: “Negaliu matyti mirštančio vaiko”. Ir graudžiai verkė. 21.17 Dievas išgirdo berniuko balsą, ir Dievo angelas iš dangaus tarė Hagarai: “Kas tau, Hagara? Nebijok! Dievas išgirdo berniuko balsą. 21.18 Kelkis, imk berniuką ir laikyk jį tvirtai savo rankose, nes Aš jį padarysiu didele tauta!” 21.19 Dievas atvėrė jai akis, ir ji pamatė šulinį. Nuėjusi pripildė odinę vandens ir pagirdė berniuką. 21.20 Dievas buvo su juo. Jis užaugo, gyveno dykumoje ir tapo šauliu. 21.21 Jis gyveno Parano dykumoje, ir jo motina parinko jam žmoną iš Egipto šalies. 21.22 Anuo metu Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Picholas kalbėjo Abraomui: “Dievas yra su tavimi visame, ką tu darai. 21.23 Dabar tad prisiek Dievu, kad nekenksi nei man, nei mano vaikams, nei jų palikuonims, bet kaip aš maloningai su tavimi elgiausi, taip ir tu elgsiesi su manimi ir mano kraštu, kuriame gyveni kaip ateivis!” 21.24 Abraomas atsakė: “Prisiekiu”. 21.25 Tačiau Abraomas priekaištavo Abimelechui dėl šulinio, kurį Abimelecho tarnai buvo pasigrobę. 21.26 Abimelechas atsakė: “Aš nežinau, kas tai padarė. Tu man nieko nesakei, aš nieko apie tai negirdėjau iki šios dienos”. 21.27 Abraomas davė Abimelechui avių ir jaučių, ir juodu sudarė sandorą. 21.28 Abraomas atskyrė septynis ėriukus. 21.29 Abimelechas klausė Abraomo: “Ką gi reiškia šie septyni ėriukai, kuriuos tu atskyrei?” 21.30 Jis atsakė: “Tuos septynis ėriukus turi priimti iš manęs kaip įrodymą, kad aš iškasiau šitą šulinį”. 21.31 Ta vieta buvo pavadinta Beer Šeba, nes ten jie abu prisiekė. 21.32 Taip juodu padarė sutartį Beer Šeboje. Abimelechas ir jo kariuomenės vadas Picholas sugrįžo į filistinų kraštą. 21.33 Abraomas pasodino giraitę Beer Šeboje ir ten šaukėsi Viešpaties, amžinojo Dievo, vardo. 21.34 Abraomas gyveno ilgą laiką kaip ateivis filistinų krašte.

Pradžios 22

22.1 Po šių įvykių Dievas mėgi no Abraomą. Jis tarė jam: “Abraomai!” Tas atsiliepė: “Aš čia!” 22.2 Tada Jis tarė: “Imk Izaoką, savo vienintelį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos šalį, ten aukok jį kaip deginamąją auką ant kalno, kurį tau parodysiu!” 22.3 Abraomas atsikėlė anksti rytą, pasibalnojo asilą, pasiėmė jaunuolius ir Izaoką, savo sūnų, prisiskaldė malkų deginamajai aukai ir išėjo į vietą, kurią jam Dievas buvo nurodęs. 22.4 Trečią dieną Abraomas iš tolo pamatė tą vietą. 22.5 Abraomas tarė savo jaunuoliams: “Pasilikite čia su asilu, o mes su sūnumi nueisime ten ir pagarbinę sugrįšime pas jus”. 22.6 Abraomas, paėmęs malkas deginamajai aukai, uždėjo ant savo sūnaus Izaoko pečių, o pats pasiėmė ugnies ir peilį. Jiems beeinant, 22.7 Izaokas tarė savo tėvui: “Mano tėve!” O tas atsiliepė: “Aš čia, sūnau!” Jis klausė: “Štai ugnis ir malkos! Bet kur yra ėriukas deginamajai aukai?” 22.8 Abraomas atsakė: “Dievas parūpins sau ėriuką deginamajai aukai, mano sūnau!” Taip juodu ėjo toliau. 22.9 Jiems atėjus į vietą, kurią Dievas buvo nurodęs, Abraomas pastatė aukurą, uždėjo ant jo malkas, surišo savo sūnų Izaoką ir jį uždėjo ant aukuro. 22.10 Abraomas ištiesė savo ranką ir paėmė peilį, kad nužudytų sūnų. 22.11 Viešpaties angelas pašaukė jį iš dangaus: “Abraomai! Abraomai!” Tas atsakė: “Aš čia!” 22.12 “Nekelk savo rankos prieš vaiką ir nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad bijai Dievo ir nepagailėjai man savo vienintelio sūnaus”. 22.13 Abraomas, pakėlęs akis, pamatė netoliese aviną, įstrigusį ragais į tankų krūmokšnį. Jis paėmė jį ir aukojo deginamąją auką savo sūnaus vietoje. 22.14 Abraomas pavadino tą vietą “Viešpats mato”. Ir šiandien dar sakoma: “Ant kalno, kur Viešpats mato”. 22.15 Viešpaties angelas antrą kartą pašaukė Abraomą iš dangaus 22.16 ir tarė: “Savimi prisiekiu,­sako Viešpats,­kadangi tu tai padarei ir nepagailėjai savo vienintelio sūnaus, 22.17 Aš laiminte tave palaiminsiu ir dauginte padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus kaip žvaigždžių danguje ir kaip smilčių jūros pakrantėje. Tavo palikuonys užims savo priešų vartus, 22.18 ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės tautos dėl to, kad paklausei mano balso”. 22.19 Abraomas sugrįžo pas jaunuolius, ir jie nuėjo į Beer Šebą; ir Abraomas gyveno Beer Šeboje. 22.20 Po šių įvykių Abraomui buvo pranešta: “Milka pagimdė sūnų tavo broliui Nahorui: 22.21 pirmagimį Ucą ir Būzą, jo brolį, ir Kemuelį, Aramo tėvą, 22.22 Kesedą, Hazoją, Pildašą, Idlafą ir Betuelį”. 22.23 Betuelio duktė buvo Rebeka. Šituos aštuonis Milka pagimdė Abraomo broliui Nahorui. 22.24 Be to, jo sugulovė Reuma pagimdė Tebachą, Gahamą, Tahašą ir Maaką.

Pradžios 23

23.1 Sara gyveno šimtą dvidešimt septynerius metus. 23.2 Ji mirė Kirjat Arboje, tai yra Hebrone, Kanaano krašte. Ir Abraomas atėjo Saros apraudoti ir apverkti. 23.3 Abraomas paliko mirusiąją ir kalbėjo Heto vaikams: 23.4 “Aš esu ateivis ir svečias tarp jūsų. Duokite man nuosavybėn žemės kapui palaidoti mirusiąją”. 23.5 Heto vaikai atsakė Abraomui: 23.6 “Paklausyk mūsų, viešpatie! Tu esi Dievo kunigaikštis tarp mūsų. Laidok savo mirusiąją geriausiame mūsų kape! Nė vienas iš mūsų tau neatsakys kapo, kad galėtum palaidoti mirusiąją”. 23.7 Abraomas atsistojęs nusilenkė hetitams, to krašto žmonėms, 23.8 ir toliau kalbėjo: “Jei sutinkate, kad palaidočiau savo mirusiąją, tai paklausykite manęs ir prašykite už mane Efroną, Coharo sūnų, 23.9 kad jis man parduotų Machpelos olą, kuri jam priklauso ir yra jo lauko gale! Už tiek, kiek ji verta, jis man ją teparduoda nuosavybėn kapinėms”. 23.10 Tuo metu Efronas sėdėjo tarp Heto vaikų. Hetitas Efronas, girdint hetitams, atėjusiems prie miesto vartų, kalbėjo: 23.11 “Ne, mano viešpatie, paklausyk manęs! Žemę aš tau dovanoju ir olą, kuri yra joje. Savo tautiečių akyse aš tau ją dovanoju. Laidok savo mirusiąją”. 23.12 Abraomas nusilenkė to krašto žmonėms 23.13 ir, jiems girdint, kalbėjo Efronui: “Malonėk paklausyti manęs! Aš duosiu tau pinigus už lauką. Paimk juos iš manęs, kad galėčiau ten palaidoti savo mirusiąją”. 23.14 Efronas atsakė Abraomui: 23.15 “Paklausyk manęs, viešpatie! Tas žemės sklypas vertas keturių šimtų šekelių sidabro. Ką tai reiškia man ar tau? Palaidok savo mirusiąją”. 23.16 Abraomas sutiko su Efronu. Pirklių naudojamais pinigais jis atsvėrė Efronui keturis šimtus šekelių sidabro, kurį šis, hetitams girdint, minėjo. 23.17 Taip Efrono sklypas su ola, kuris buvo Machpeloje, ties Mamre, visi medžiai lauke, kurie augo aplinkui, tapo 23.18 Abraomo nuosavybe, matant hetitams, kurie buvo ten. 23.19 Abraomas palaidojo savo žmoną Sarą Machpelos lauko oloje, esančioje ties Mamre, Hebrone, Kanaano šalyje. 23.20 Taip sklypas ir ola, kuri buvo jame, iš hetitų perėjo Abraomo nuosavybėn kapinėms.

Pradžios 24

24.1 Abraomas paseno ir sulaukė žilos senatvės. Viešpats viskuo jį laimino. 24.2 Abraomas tarė savo namų vyriausiajam tarnui, kuris prižiūrėjo visa, kas jam priklausė: “Dėk savo ranką po mano šlaunimi, 24.3 kad prisaikdinčiau tave Viešpaties, žemės ir dangaus Dievo vardu, kad neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių gyvenu, 24.4 bet vyksi į mano kraštą, pas mano gimines, ir ten paimsi žmoną mano sūnui Izaokui”. 24.5 Tarnas jam atsakė: “O gal ta moteris nenorės eiti su manimi į šitą kraštą? Ar tuomet turėsiu sugrąžinti tavo sūnų į tą kraštą, iš kurio išvykai?” 24.6 Abraomas jam tarė: “Saugokis, kad negrąžintum mano sūnaus tenai! 24.7 Viešpats, dangaus Dievas, kuris mane išvedė iš mano tėvo namų, iš mano gimtojo krašto, man kalbėjo ir prisiekė: ‘Tavo palikuonims duosiu šį kraštą’. Jis siųs savo angelą pirma tavęs, ir tu iš ten paimsi žmoną mano sūnui. 24.8 O jei ta moteris nenorės eiti su tavimi, būsi laisvas nuo šito įpareigojimo. Tik mano sūnaus nesugrąžink tenai!” 24.9 Tada tarnas padėjo savo ranką po savo valdovo Abraomo šlaunimi ir jam prisiekė. 24.10 Tarnas ėmė dešimt savo valdovo kupranugarių, geriausių bei brangiausių dovanų ir išvyko į Mesopotamiją, į Nahoro miestą. 24.11 Vakare leido kupranugariams pailsėti už miesto, prie vandens šulinio, tuo metu, kai moterys eina semti vandens. 24.12 Jis meldėsi: “Viešpatie, mano valdovo Abraomo Dieve, duok man sėkmę šiandien ir tuo parodyk savo malonę mano valdovui Abraomui! 24.13 Štai stoviu prie šulinio, o miesto gyventojų dukterys ateis semti vandens. 24.14 Jei mergaitė, kuriai sakysiu: ‘Prašau, palenk savo ąsotį ir leisk man atsigerti’, atsakys: ‘Gerk! Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, ji bus ta, kurią paskyrei savo tarnui Izaokui. Iš to suprasiu, kad parodei malonę mano valdovui”. 24.15 Jam dar nebaigus kalbėti, atėjo Rebeka, Abraomo brolio Nahoro žmonos Milkos sūnaus Betuelio duktė, nešina ąsočiu ant peties. 24.16 Mergina buvo labai graži, mergaitė, kurios joks vyras nebuvo pažinęs. Ji, nusileidusi prie šulinio ir pasisėmusi vandens, lipo aukštyn. 24.17 Tarnas nuskubėjo jos pasitikti ir tarė: “Duok man truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio!” 24.18 Ji atsakė: “Gerk, mano viešpatie!” Skubiai nuleidusi ąsotį sau ant rankos, davė jam gerti. 24.19 Jam atsigėrus, ji tarė: “Ir tavo kupranugarius pagirdysiu”. 24.20 Skubiai išpylusi savo ąsotį į lovį, vėl nubėgo prie šulinio. Taip ji pagirdė visus jo kupranugarius. 24.21 Tuo metu jis tylomis ją stebėjo, norėdamas patirti, ar Viešpats padarė jo kelionę sėkmingą, ar ne. 24.22 Kupranugariams atsigėrus, jis išėmė auksinę sagtį kaktai, sveriančią pusę šekelio, ir dvi apyrankes, sveriančias dešimt šekelių aukso, 24.23 ir klausė: “Kieno duktė esi? Ar yra tavo tėvo namuose mums vietos pernakvoti?” 24.24 Ji atsakė: “Aš esu duktė Betuelio, Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui”. 24.25 Ji tęsė: “Šiaudų ir pašaro pas mus daug, taip pat ir vietos nakvynei”. 24.26 Vyras nusilenkė ir pagarbino Viešpatį: 24.27 “Tebūna palaimintas Viešpats, mano valdovo Abraomo Dievas, kuris buvo malonus ir teisingas mano valdovui ir atvedė mane teisingu keliu į mano valdovo brolio namus!” 24.28 Mergaitė, nubėgusi namo, pranešė visiems, kas atsitiko. 24.29 Rebeka turėjo brolį, vardu Labaną. Ir Labanas išbėgo pas vyrą prie šulinio. 24.30 Pamatęs sagtį ir apyrankes ant sesers rankų ir išgirdęs sesers Rebekos žodžius: “Taip kalbėjo tas vyras”, atėjo jis pas tą vyrą, kuris stovėjo šalia kupranugarių prie šulinio, 24.31 ir jam tarė: “Ateik pas mus, Viešpaties palaimintasis! Ko stovi lauke? Aš paruošiau namą ir vietą kupranugariams”. 24.32 Taip jis tą vyrą parsivedė į savo namus, nubalnojo kupranugarius, padavė šiaudų bei pašaro jiems ir vandens jam ir su juo buvusiems vyrams kojoms nuplauti. 24.33 Ir jam buvo paduota maisto, bet jis tarė: “Aš nevalgysiu, kol nepasakysiu, dėl ko esu siųstas”. Labanas tarė: “Kalbėk!” 24.34 Jis tarė: “Aš esu Abraomo tarnas. 24.35 Viešpats labai palaimino mano valdovą: jis tapo didžiu ir Jis jam davė avių ir galvijų, sidabro ir aukso, tarnų ir tarnaičių, kupranugarių ir asilų. 24.36 Mano valdovo žmona Sara senatvėje pagimdė sūnų mano valdovui, kuriam jis atidavė viską, ką turėjo. 24.37 Mano valdovas mane prisaikdino: ‘Neimk mano sūnui žmonos iš kanaaniečių dukterų, kurių šalyje gyvenu, 24.38 bet keliauk į mano tėvo namus, pas mano gimines, ir ten surask mano sūnui žmoną’. 24.39 Tada atsakiau savo valdovui: ‘O gal ta moteris nesutiks keliauti su manimi?’ 24.40 Bet jis man tarė: ‘Viešpats, kurio akivaizdoje vaikščioju, siųs su tavimi angelą ir padarys tavo kelionę sėkmingą, ir tu paimsi mano sūnui žmoną iš mano giminės ir iš mano tėvo namų. 24.41 Jeigu, tau atvykus pas mano gimines, jie tau jos neduos, būsi laisvas nuo priesaikos’. 24.42 Šiandien, atėjęs prie šulinio, tariau: ‘Viešpatie, mano valdovo Abraomo Dieve, jei darai mano kelionę sėkmingą, 24.43 tai aš dabar atsistosiu prie šito vandens šulinio. Ta mergaitė, kuriai atėjus semti vandens tarsiu: ‘Duok man truputį vandens atsigerti iš savo ąsočio’, 24.44 o ji atsakys: ‘Gerk, ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, bus moteris, kurią Viešpats paskyrė mano valdovo sūnui’. 24.45 Man dar nebaigus kalbėti, atėjo Rebeka su ąsočiu ant peties ir, nusileidusi prie šulinio, sėmė. Tada jai tariau: ‘Duok man gerti!’ 24.46 Ji, skubiai nuleidusi ąsotį nuo peties, tarė: ‘Gerk! Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu!’ Aš gėriau, o ji pagirdė ir kupranugarius. 24.47 Po to paklausiau: ‘Kieno tu duktė?’ Ji atsakė: ‘Esu duktė Betuelio, Nahoro sūnaus, kurį Milka jam pagimdė’. Tada užkabinau sagtį ant jos kaktos ir uždėjau apyrankes jai ant rankų. 24.48 Nusilenkęs pagarbinau Viešpatį ir palaiminau mano valdovo Abraomo Viešpatį Dievą, kuris mane atvedė teisingu keliu, kad imčiau mano valdovo brolio dukterį jo sūnui. 24.49 Taigi dabar, jei norite parodyti mano valdovui malonę ir ištikimybę, sakykite, o jei ne, tai pasakykite man, kad galėčiau pasukti į dešinę ar į kairę”. 24.50 Tada Labanas ir Betuelis atsakė: “Tai Viešpaties padaryta. Negalime nei prieštarauti, nei pritarti. 24.51 Štai Rebeka yra tavo akivaizdoje. Imk ją ir eik, tebūna ji tavo valdovo sūnaus žmona, kaip Viešpats kalbėjo”. 24.52 Išgirdęs jų žodžius, Abraomo tarnas pagarbino Viešpatį, nusilenkdamas iki žemės. 24.53 Tarnas, išėmęs sidabrinių ir auksinių indų bei drabužių, juos dovanojo Rebekai; be to, jis dovanojo vertingų daiktų jos broliui ir motinai. 24.54 Jie valgė, gėrė ir pasiliko tenai per naktį. Rytą, jiems atsikėlus, jis tarė: “Leiskite man keliauti pas mano valdovą”. 24.55 Jos brolis ir motina prašė: “Tepasilieka mergina pas mus kurį laiką, nors dešimt dienų, po to išleisime”. 24.56 Jis atsakė: “Netrukdykite manęs, nes Viešpats padarė mano kelionę sėkmingą. Leiskite man grįžti pas savo valdovą”. 24.57 Jie tarė: “Pašaukime mergaitę ir jos paklauskime”. 24.58 Pašaukę Rebeką, klausė: “Ar keliausi su šiuo vyru?” Ji atsakė: “Taip, keliausiu”. 24.59 Tada jie išlydėjo Rebeką, jos auklę, Abraomo tarną ir jo vyrus. 24.60 Atsisveikindami jie laimino ją: “Mūsų sesuo, tapk nesuskaitomų tūkstančių motina, tavo palikuonys tevaldo savo priešų miestų vartus!” 24.61 Tada Rebeka ir jos tarnaitės išjojo ant kupranugarių, sekdamos tą vyrą. 24.62 Tuo metu Izaokas ėjo keliu nuo Lahai Roijo šulinio, nes jis gyveno pietų krašte. 24.63 Pavakary Izaokas buvo išėjęs į lauką pamąstyti. Pakėlęs akis, jis pamatė ateinančius kupranugarius. 24.64 Rebeka, pamačiusi Izaoką, nulipo nuo kupranugario 24.65 ir klausė tarną: “Kas tas vyras, kuris eina mums priešais per lauką?” Tarnas atsakė: “Jis yra mano valdovas!” Tada ji apsigaubė šydu. 24.66 Tarnas papasakojo Izaokui viską, ką buvo padaręs. 24.67 Izaokas įsivedė mergaitę į savo motinos palapinę. Jis paėmė Rebeką, ir ji tapo jo žmona, ir jis pamilo ją. Izaokas buvo paguostas po savo motinos mirties.

Pradžios 25

25.1 Abraomas dar vedė kitą žmoną, vardu Ketūra. 25.2 Ji pagimdė Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuachą. 25.3 Jokšanas turėjo du sūnus: Šebą ir Dedaną. Dedano sūnūs buvo: Ašūras, Letušas ir Leumas. 25.4 Midjano sūnūs buvo: Efa, Eferas, Henochas, Abida ir Eldava. Visi šitie yra Ketūros vaikai. 25.5 Abraomas atidavė Izaokui visa, ką turėjo. 25.6 O sugulovių sūnums Abraomas davė dovanų ir, dar gyvas būdamas, juos išsiuntė į rytų šalį, toliau nuo Izaoko. 25.7 Abraomas išgyveno šimtą septyniasdešimt penkerius metus. 25.8 Abraomas mirė sulaukęs žilos senatvės ir pasisotinęs gyvenimu. Jis susijungė su savo tauta. 25.9 Jį palaidojo jo sūnūs Izaokas ir Izmaelis Machpelos oloje, Coharo sūnaus hetito Efrono lauke, kuris buvo ties Mamre. 25.10 Tą lauką Abraomas buvo pirkęs iš hetitų. Ten yra palaidoti Abraomas ir jo žmona Sara. 25.11 Abraomui mirus, Dievas laimino jo sūnų Izaoką, kuris gyveno prie Lahai Roijo šulinio. 25.12 Šitie yra palikuonys Izmaelio, Abraomo sūnaus, kurį egiptietė Hagara, Saros tarnaitė, pagimdė Abraomui. 25.13 Šitie yra jų vardai, kaip jie buvo vadinami savo giminėse: Izmaelio pirmagimis Nebajotas ir Kedaras, Adbeelis, Mibsamas, 25.14 Mišma, Dūma, Masa, 25.15 Hadaras, Tema, Jetūras, Nafišas ir Kedma. 25.16 Šitie yra Izmaelio sūnūs ir jų vardai pagal jų miestus ir gyvenvietes. Dvylika kunigaikščių savo giminėse. 25.17 Izmaelis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Jis mirė ir susijungė su savo tauta. 25.18 Izmaelio palikuonys gyveno nuo Havilos iki Šūro, priešais Egiptą, Ašūro link. Jis mirė visų savo brolių akivaizdoje. 25.19 Šita yra Abraomo sūnaus Izaoko giminė. Abraomas turėjo sūnų Izaoką. 25.20 Izaokas, turėdamas keturiasdešimt metų, vedė Rebeką, Betuelio iš Mesopotamijos dukterį, Labano seserį. 25.21 Izaokas meldėsi už savo žmoną, nes ji buvo nevaisinga. Viešpats išklausė jo maldą, ir jo žmona Rebeka pastojo. 25.22 Kūdikiai kovojo tarpusavyje jos įsčiose, ir ji tarė: “Jei taip yra, tai kodėl man taip?” Ji nuėjo pasiklausti Viešpaties. 25.23 Viešpats jai tarė: “Dvi tautos yra tavo įsčiose, dvi giminės gims iš tavęs ir persiskirs. Viena giminė bus galingesnė už kitą, vyresnysis tarnaus jaunesniajam”. 25.24 Atėjus metui gimdyti, gimė dvynukai. 25.25 Pirmasis buvo visas plaukuotas; jie pavadino jį Ezavu. 25.26 Jo brolis gimdamas laikėsi Ezavo kulnies; jį pavadino Jokūbu. Tuo laiku Izaokui buvo šešiasdešimt metų. 25.27 Berniukams užaugus, Ezavas tapo geru medžiotoju, laukų žmogumi, o Jokūbas buvo ramus ir mėgo gyventi palapinėse. 25.28 Izaokas mylėjo Ezavą, nes mėgo jo sumedžiotą žvėrieną, bet Rebeka labiau mylėjo Jokūbą. 25.29 Kartą Jokūbas išsivirė viralą, o Ezavas parėjo iš lauko nuvargęs. 25.30 Ezavas tarė Jokūbui: “Duok man savo raudonojo viralo, nes aš esu nuvargęs!” Todėl jį praminė Edomu. 25.31 O Jokūbas pasakė: “Parduok man savo pirmagimio teisę”. 25.32 Ezavas tarė: “Aš mirštu, ką gi man padės pirmagimystė?” 25.33 Jokūbas pasakė: “Prisiek man!” Taip jis prisiekė ir pardavė Jokūbui savo pirmagimio teisę. 25.34 Tada Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių viralo. Jis valgė, gėrė ir pavalgęs išėjo. Taip Ezavas paniekino savo pirmagimystę.

Pradžios 26

26.1 Šalyje vėl kilo badas kaip anksčiau Abraomo laikais. Izaokas nuėjo pas filistinų karalių Abimelechą į Gerarą. 26.2 Jam pasirodė Viešpats ir tarė: “Neik į Egiptą. Gyvenk žemėje, kurią tau nurodysiu. 26.3 Būk kaip ateivis šitoje šalyje. Aš būsiu su tavimi ir laiminsiu tave, nes tau ir tavo palikuonims duosiu visas šias žemes ir ištesėsiu priesaiką, kurią daviau tavo tėvui Abraomui. 26.4 Aš padauginsiu tavo palikuonis, kad jų bus tiek, kiek danguje žvaigždžių, ir duosiu jiems visas šias žemes. Tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės, 26.5 nes Abraomas paklausė mano balso ir laikėsi mano įstatymų, įsakymų, nuostatų ir nurodymų”. 26.6 Izaokas pasiliko Gerare. 26.7 Tos vietos vyrams, teiraujantis apie jo žmoną, jis sakė: “Ji mano sesuo”, nes jis bijojo sakyti: “Ji mano žmona”, kad tos vietos vyrai neužmuštų jo dėl Rebekos, nes ji buvo graži. 26.8 Pagyvenus ten ilgesnį laiką, pasitaikė, kad filistinų karalius Abimelechas, žiūrėdamas pro langą, pamatė Izaoką, glamonėjantį savo žmoną Rebeką. 26.9 Abimelechas pasišaukė Izaoką ir tarė: “Man aišku, kad ji tavo žmona! Kodėl sakei: ‘Ji mano sesuo’?” Izaokas jam atsakė: “Bijojau, kad nereikėtų dėl jos mirti”. 26.10 Tada Abimelechas tarė: “Kodėl mums taip padarei? Juk kas nors galėjo sugulti su tavo žmona, ir tu būtum apkaltinęs mus!” 26.11 Abimelechas įspėjo visą tautą: “Kas palies šitą vyrą ar jo žmoną, bus baudžiamas mirtimi”. 26.12 Izaokas įdirbo žemę ir gavo tais metais šimteriopą derlių, nes Viešpats jį laimino. 26.13 Ir jis tapo didis žmogus, ir toliau augo, ir plėtėsi, kol tapo labai didis. 26.14 Jis turėjo daug gyvulių ir avių, ir didelį skaičių tarnų, todėl jam pavydėjo filistinai. 26.15 Visus šulinius, kuriuos jo tėvo tarnai buvo iškasę Abraomo dienomis, filistinai užvertė žemėmis. 26.16 Abimelechas tarė Izaokui: “Pasitrauk nuo mūsų, nes tu pasidarei daug galingesnis už mus!” 26.17 Izaokas pasitraukė iš ten, pasistatė palapinę Geraros slėnyje ir ten gyveno. 26.18 Tada Izaokas vėl atkasė šulinius, kuriuos Abraomas, jo tėvas, buvo iškasęs ir filistinai, Abraomui mirus, buvo užvertę. Jis juos pavadino tais pačiais vardais, kuriais jo tėvas juos buvo pavadinęs. 26.19 Izaoko tarnai kasė šulinį slėnyje ir rado vandens versmę. 26.20 Geraro piemenys ginčijosi su Izaoko piemenimis: “Mums priklauso vanduo!” Jis pavadino tą šulinį Eseku, nes jie ginčijosi su juo. 26.21 Po to jis iškasė kitą šulinį, bet jie ir dėl to susiginčijo. Jis jį pavadino Sitna. 26.22 Iš ten jis kėlėsi toliau ir vėl iškasė šulinį. Dėl šito jie nebesiginčijo. Jis jį pavadino Rehobotu ir tarė: “Dabar mums Viešpats suteikė daug vietos, galėsime plėstis šalyje”. 26.23 Iš ten jis persikėlė į Beer Šebą. 26.24 Tą naktį pasirodė jam Viešpats ir tarė: “Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas. Nebijok! Aš esu su tavimi ir dėl mano tarno Abraomo laiminsiu tave bei padauginsiu tavo palikuonis”. 26.25 Izaokas čia pastatė aukurą ir šaukėsi Viešpaties vardo, ir čia jis ištiesė savo palapinę. Jo tarnai toje vietoje iškasė šulinį. 26.26 Abimelechas iš Geraro atvyko pas jį su savo draugu Achuzatu ir kariuomenės vadu Picholu. 26.27 Izaokas paklausė: “Ko atėjote? Juk jūs nekenčiate manęs ir mane išvarėte!” 26.28 Jie atsakė: “Mes aiškiai matome, kad Viešpats yra su tavimi, todėl sakome: ‘Tarkimės, sudarykime sandorą!’ 26.29 Nesielk su mumis piktai, juk ir mes tavęs neskriaudėme, gerai elgėmės su tavimi ir išleidome ramybėje. Tu esi Viešpaties palaimintasis!” 26.30 Izaokas iškėlė jiems pokylį, jie valgė ir gėrė. 26.31 Atsikėlę anksti rytą, jie sudarė sandorą. Po to Izaokas juos išleido, ir jie iškeliavo ramybėje. 26.32 Tą pačią dieną Izaoko tarnai atėję pranešė jam apie naujai iškastą šulinį, sakydami: “Mes radome vandens”. 26.33 Ir jis pavadino jį Šiba, todėl tas miestas ligi šios dienos tebevadinamas Beer Šeba. 26.34 Ezavas, turėdamas keturiasdešimt metų, vedė hetito Beerio dukterį Juditą ir hetito Elono dukterį Basmatą. 26.35 Jos apkartino Izaoko ir Rebekos gyvenimą.

Pradžios 27

27.1 Izaokas paseno, ir jo akys taip aptemo, kad jis nebegalėjo matyti. Jis pasišaukė savo vyresnįjį sūnų Ezavą ir tarė jam: “Mano sūnau”. Tas atsiliepė: “Aš čia”. 27.2 Jis tarė: “Aš jau pasenau, nežinau savo mirties dienos. 27.3 Imk savo medžioklės įrankius, strėlinę ir lanką, ir, išėjęs į lauką, sumedžiok ką nors. 27.4 Paruošk man valgį, kokį mėgstu, atnešk jį man, kad valgyčiau ir mano siela tave palaimintų, prieš man numirštant”. 27.5 Rebeka girdėjo Izaoką kalbant savo sūnui Ezavui. Kai Ezavas išėjo į lauką medžioti, 27.6 Rebeka tarė savo sūnui Jokūbui: “Aš girdėjau tėvą kalbant tavo broliui Ezavui: 27.7 ‘Sumedžiojęs ką, paruošk man skanų valgį, kad pavalgęs galėčiau tave palaiminti Viešpaties akivaizdoje prieš savo mirtį’. 27.8 Taigi dabar, sūnau, klausyk mano patarimo, ką tau sakysiu. 27.9 Eik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus ir atnešk, kad paruoščiau iš jų tėvo mėgstamą valgį. 27.10 Tu jį įneši tėvui, kad jis valgytų ir tave palaimintų prieš savo mirtį”. 27.11 Bet Jokūbas atsakė savo motinai Rebekai: “Mano brolio Ezavo kūnas apaugęs plaukais, o aš žmogus neplaukuotas. 27.12 Jei mano tėvas mane palytės, tada pasirodysiu kaip apgavikas. Taip užsitrauksiu prakeikimą­ne palaiminimą”. 27.13 Tačiau motina jam atsakė: “Sūnau, tas prakeikimas tekrinta ant manęs! Tik klausyk manęs ir nuėjęs atnešk, ką sakiau!” 27.14 Taigi jis nuėjęs atnešė motinai ožiukus, o ji pagamino skanų valgį, kurį mėgo tėvas. 27.15 Tada Rebeka, paėmusi savo vyriausiojo sūnaus Ezavo geriausius drabužius, kurie buvo namie, apvilko jais jaunesnįjį sūnų Jokūbą, 27.16 o ožiukų kailiais apvyniojo jo neplaukuotas rankas ir kaklą. 27.17 Tada ji padavė paruoštą valgį ir duonos savo sūnui Jokūbui. 27.18 Jokūbas, įėjęs pas savo tėvą, tarė: “Mano tėve!” O tas atsiliepė: “Aš čia. Kas tu esi, mano sūnau?” 27.19 Jokūbas atsakė: “Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis. Padariau, kaip man liepei. Kelkis, sėsk ir valgyk, ką sumedžiojau, kad tavo siela palaimintų mane”. 27.20 Izaokas paklausė: “Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai?” Tas atsakė: “Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimės”. 27.21 Izaokas tarė Jokūbui: “Prieik, kad galėčiau paliesti tave, mano sūnau, ir įsitikinčiau, ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas”. 27.22 Jokūbas priėjo prie savo tėvo. Tas, jį palietęs, tarė: “Balsas Jokūbo, bet rankos Ezavo”. 27.23 Jis neatpažino jo, nes rankos buvo plaukuotos kaip jo brolio Ezavo; taip Izaokas palaimino Jokūbą. 27.24 Tėvas paklausė: “Ar tu tikrai esi mano sūnus Ezavas?” Tas atsiliepė: “Taip, esu”. 27.25 Izaokas tarė: “Atnešk, ką sumedžiojai, kad mano siela galėtų tave palaiminti”. Jokūbas atnešė jam, ir šis valgė, ir jis atnešė jam vyno, ir šis gėrė. 27.26 Tada jo tėvas Izaokas jam tarė: “Prieik ir pabučiuok mane, sūnau!” 27.27 Šis priėjęs pabučiavo jį, o tėvas, užuodęs Ezavo drabužių kvapą, laimindamas jį tarė: “Mano sūnaus kvapas, kaip kvapas laukų, kuriuos palaimino Viešpats. 27.28 Tau Dievas teduoda dangaus rasos, derlingos žemės ir apsčiai javų bei vyno! 27.29 Tetarnauja tau tautos ir tenusilenkia prieš tave giminės! Viešpatauk savo broliams, ir tesilenkia prieš tave tavo motinos sūnūs! Kas tave keiktų, tebūna prakeiktas, o kas tave laimintų, tebūna palaimintas!” 27.30 Izaokui baigus laiminti Jokūbą ir jam tik išėjus iš savo tėvo Izaoko, jo brolis Ezavas grįžo iš medžioklės. 27.31 Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, tarė: “Kelkis, tėve, ir valgyk savo sūnaus medžioklės laimikio, kad tavo siela mane palaimintų!” 27.32 Bet Izaokas klausė: “Kas tu esi?” Šis atsakė: “Aš esu tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas”. 27.33 Tada Izaokas išsigando ir drebėdamas tarė: “Kas gi buvo tas, kuris anksčiau sumedžiojo ir man atnešė valgį? Aš, prieš tau pareinant, valgiau ir jį palaiminau. Jis ir bus palaimintas!” 27.34 Ezavas, išgirdęs savo tėvo žodžius, pradėjo labai garsiai ir graudžiai verkti, sakydamas tėvui: “Mano tėve, palaimink ir mane!” 27.35 Bet tėvas atsakė: “Tavo brolis klasta gavo tavo palaiminimą”. 27.36 Ezavas tarė: “Teisingai jį pavadino Jokūbu. Juk jis jau du kartus apgavo mane: paėmė mano pirmagimio teisę ir štai dabar­tavo palaiminimą. Nejaugi tu man nepalikai palaiminimo?” 27.37 Izaokas atsakė Ezavui: “Aš jį padariau tavo valdovu ir visus jo brolius atidaviau jam tarnais, javais ir vynu jį aprūpinau. Ką gi galiu padaryti dėl tavęs, mano sūnau?” 27.38 Ezavas tarė tėvui: “Tėve, ar tik vieną turi palaiminimą? Palaimink ir mane!” Ir Ezavas balsu verkė. 27.39 Jo tėvas Izaokas atsakė: “Tu neturėsi derlingos žemės savo gyvenvietėje ir dangaus rasos. 27.40 Savo kardu tu maitinsies ir savo broliui tarnausi. Bet ateis laikas, kada pasipriešinsi ir nusimesi jo jungą”. 27.41 Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ir Ezavas sakė savo širdyje: “Artėja gedulo dienos dėl tėvo, tada užmušiu savo brolį Jokūbą!” 27.42 Rebekai buvo perduoti jos vyresniojo sūnaus žodžiai. Ji tada pasišaukė savo jaunesnįjį sūnų Jokūbą ir tarė: “Tavo brolis Ezavas rengiasi atkeršyti tau ir nori užmušti tave. 27.43 Taigi dabar, mano sūnau, klausyk manęs! Bėk pas mano brolį Labaną į Charaną 27.44 ir gyvenk pas jį, kol paliaus tavo brolio rūstybė, 27.45 kol tavo brolio pyktis atsileis ir jis pamirš, ką jam padarei! Po to aš nusiųsiu ką nors, kad tave pargabentų. Kodėl turėčiau jūsų abiejų netekti vieną dieną?” 27.46 Rebeka tarė Izaokui: “Man įgriso mano gyvenimas dėl hetitų dukterų. Jei dar ir Jokūbas ves hetitę, tai kam man begyventi?”

Pradžios 28

28.1 Izaokas pasišaukė Jokūbą, palaimino jį ir jam įsakė: “Neimk žmonos iš kanaaniečių giminės. 28.2 Keliauk į Mesopotamiją, į tavo motinos tėvo Betuelio namus, ir iš tavo motinos brolio Labano dukterų pasirink žmoną, 28.3 o visagalis Dievas telaimina tave ir tepadaro tave vaisingą, ir tepadaugina tave, kad iš tavęs kiltų daugybė tautų! 28.4 Jis tesuteikia tau ir tavo palikuonims Abraomo palaiminimą, kad paveldėtum žemę, kurioje esi svetimšalis, kurią Dievas atidavė Abraomui”. 28.5 Izaokas išleido Jokūbą. Tas išėjo į Mesopotamiją pas Labaną, siro Betuelio sūnų, Jokūbo ir Ezavo motinos Rebekos brolį. 28.6 Ezavas pamatė, kad Izaokas palaimino Jokūbą ir jį išsiuntė į Mesopotamiją žmonos pasirinkti ir, laimindamas jį, įsakė: “Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų”. 28.7 Jokūbas paklausė savo tėvo ir iškeliavo į Mesopotamiją. 28.8 Ezavas įsitikino, kad kanaanietės nepatinka jo tėvui Izaokui. 28.9 Tada Ezavas, nuėjęs pas Izmaelį, be savo turimųjų žmonų dar vedė Mahalatą, Abraomo sūnaus Izmaelio dukterį, Nebajoto seserį. 28.10 Jokūbas, išvykęs iš Beer Šebos, keliavo į Charaną. 28.11 Jis, pasiekęs vieną vietovę, ten pasiliko nakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Paėmęs vieną iš ten gulinčių akmenų, pasidėjo priegalviu ir atsigulė. 28.12 Jis sapnavo kopėčias, pastatytas ant žemės, kurių viršus siekė dangų, o Dievo angelai jomis laipiojo aukštyn ir žemyn. 28.13 Kopėčių viršuje stovėjo Viešpats ir tarė: “Aš esu Viešpats, tavo tėvo Abraomo ir Izaoko Dievas. Tą žemę, ant kurios guli, atiduosiu tau ir tavo palikuonims. 28.14 O tavo palikuonių bus kaip žemės dulkių; tu išsiplėsi į vakarus ir į rytus, į šiaurę ir į pietus; tavyje ir tavo palikuonyse bus palaimintos visos žemės giminės! 28.15 Aš būsiu su tavimi ir tave saugosiu, ir lydėsiu visur, ir vėl tave parvesiu į šitą žemę; nepaliksiu tavęs, kol įvykdysiu tai, ką esu pažadėjęs”. 28.16 Jokūbas, pabudęs iš miego, tarė: “Tikrai Viešpats yra šitoje vietoje, o aš to nežinojau!” 28.17 Jis nusigandęs tarė: “Kokia baisi šita vieta! Čia ne kas kita, kaip Dievo namai, dangaus vartai!” 28.18 Jokūbas, atsikėlęs anksti rytą, paėmė akmenį, kurį buvo pasidėjęs priegalviu, pastatė jį paminklu ir užpylė aliejaus ant jo. 28.19 Jis pavadino tą vietą Beteliu; anksčiau tas miestas vadinosi Lūzas. 28.20 Jokūbas padarė įžadą: “Jei Viešpats Dievas bus su manimi, mane saugos šitame kely ir duos man duonos valgyti ir drabužių apsivilkti, 28.21 jei ramybėje sugrįšiu į savo tėvo namus, tada Viešpats bus mano Dievas. 28.22 Ir šitas akmuo, kurį pastačiau paminklu, bus Dievo namai. Ir iš visko, ką man suteiksi, atiduosiu Tau dešimtąją dalį”.

Pradžios 29

29.1 Jokūbas keliaudamas atėjo į rytų šalį. 29.2 Jis pamatė šulinį ir prie jo sugulusias tris avių bandas; iš to šulinio girdydavo bandas. Ant šulinio angos buvo užristas didelis akmuo. 29.3 Suvarius visas bandas, atrisdavo tą akmenį nuo šulinio angos ir pagirdydavo avis, po to vėl užrisdavo tą akmenį. 29.4 Jokūbas klausė: “Broliai, iš kur jūs esate?” Tie atsakė: “Iš Charano”. 29.5 Jis vėl klausė: “Ar pažįstate Labaną, Nahoro sūnų?” Jie atsakė: “Pažįstame”. 29.6 Jis klausė: “Kaip jam sekasi?” Tie atsakė: “Gerai. Štai jo duktė Rachelė ateina su avimis!” 29.7 Jokūbas tarė: “Dar anksti, ne laikas suvaryti gyvulius. Pagirdykite avis ir ganykite!” 29.8 Bet jie atsakė: “Negalime, kol suvarys visas bandas ir nuris tą akmenį nuo šulinio angos. Tik tada pagirdysime avis”. 29.9 Jam bekalbant su jais, Rachelė atėjo su savo tėvo avimis, kurias ji ganė. 29.10 Jokūbas, pamatęs Rachelę, savo dėdės Labano dukterį, ir savo dėdės Labano avis, priėjęs nurito akmenį nuo šulinio angos ir pagirdė savo motinos brolio Labano avis. 29.11 Po to Jokūbas pabučiavo Rachelę ir balsu pravirko. 29.12 Jokūbas pasisakė jai esąs jos tėvo brolis, Rebekos sūnus. Ta nubėgusi pranešė tėvui. 29.13 Labanas, išgirdęs žinią apie savo sesers sūnų Jokūbą, atbėgo jo pasitikti; jį apkabinęs ir pabučiavęs, nusivedė į savo namus, o tas viską išsipasakojo Labanui. 29.14 Labanas jam tarė: “Tikrai tu esi mano kūnas ir mano kaulas!” Jis gyveno pas jį visą mėnesį. 29.15 Ir Labanas tarė Jokūbui: “Ar dėl to, kad esi mano brolis, turėtum man veltui tarnauti? Pasakyk, kuo tau atlyginti?” 29.16 Labanas turėjo dvi dukteris: vyresnioji vardu Lėja, o jaunesnioji­Rachelė. 29.17 Lėjos akys buvo silpnos, o Rachelė buvo gražaus veido ir dailios išvaizdos. 29.18 Jokūbas pamilo Rachelę ir pasakė: “Aš tau tarnausiu septynerius metus už jaunesniąją dukterį Rachelę”. 29.19 Labanas atsakė: “Mieliau aš ją duosiu tau negu kitam. Lik pas mane!” 29.20 Jokūbas tarnavo už Rachelę septynerius metus. Kadangi jis mylėjo ją, jam tas laikas atrodė kaip kelios dienos. 29.21 Po to Jokūbas tarė Labanui: “Duok man mano žmoną, nes atėjo laikas, kad pas ją įeičiau!” 29.22 Labanas sukvietė visus tos vietovės žmones ir iškėlė puotą. 29.23 Vakare jis įvedė savo dukterį Lėją pas jį, ir jis įėjo pas ją. 29.24 Labanas davė Lėjai savo tarnaitę Zilpą. 29.25 Rytui išaušus, pasirodė, kad tai buvo Lėja. Tada jis tarė Labanui: “Ką man padarei! Ar ne už Rachelę tarnavau? Kam tad mane apgavai?” 29.26 Labanas atsakė: “Mūsų krašte taip nedaro, kad išleistų jaunesniąją anksčiau už vyresniąją. 29.27 Pabaik šią savaitę, po to duosiu tau Rachelę, už kurią tarnausi dar kitus septynerius metus!” 29.28 Jokūbas sutiko ir pabaigė tą savaitę. Tada Labanas davė jam savo dukterį Rachelę už žmoną. 29.29 Labanas davė savo dukteriai Rachelei tarnaitę Bilhą. 29.30 Jis įėjo ir pas Rachelę ir mylėjo ją labiau už Lėją; ir tarnavo dar kitus septynerius metus. 29.31 Viešpats matydamas, kad Jokūbas Lėjos nemylėjo, padarė ją vaisingą, o Rachelę­nevaisingą. 29.32 Lėja pastojo ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Rubenu, nes ji sakė: “Viešpats atsižvelgė į mano sielvartą; dabar mane mylės mano vyras”. 29.33 Ji pagimdė kitą sūnų ir tarė: “Kadangi Viešpats išgirdo, kad manęs nemyli, Jis davė man dar ir šitą”. Ji pavadino jį Simeonu. 29.34 Po to ji vėl pagimdė sūnų ir tarė: “Dabar mano vyras prisiriš prie manęs, nes aš jam pagimdžiau tris sūnus”. Todėl ji pavadino jį Leviu. 29.35 Ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų, ir tarė: “Dabar šlovinsiu Viešpatį”. Todėl ji pavadino jį Judu. Po to ji liovėsi gimdžiusi.

Pradžios 30

30.1 Rachelė matydama, kad ji nevaisinga, pavydėjo savo seseriai Lėjai ir tarė Jokūbui: “Duok man vaikų, kitaip aš mirsiu!” 30.2 Jokūbas, supykęs ant Rachelės, tarė: “Ar aš Dievas, kuris tau vaikų neduoda?” 30.3 Tada ji tarė: “Štai mano tarnaitė Bilha. Įeik pas ją, kad ji pagimdytų ant mano kelių ir aš galėčiau turėti vaikų iš jos”. 30.4 Ji davė jam už žmoną savo tarnaitę Bilhą, ir Jokūbas įėjo pas ją. 30.5 Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui sūnų. 30.6 Tada Rachelė tarė: “Dievas teisingai nusprendė dėl manęs, išklausydamas mano balsą ir davė man sūnų”. Todėl ji pavadino jį Danu. 30.7 Rachelės tarnaitė Bilha pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų. 30.8 Tada Rachelė tarė: “Didžiose grumtynėse grūmiausi su savo seserimi ir nugalėjau”. Ir ji pavadino jį Neftaliu. 30.9 Lėja matydama, kad nebegali daugiau gimdyti, davė Jokūbui savo tarnaitę Zilpą už žmoną. 30.10 Zilpa, Lijos tarnaitė, pagimdė Jokūbui sūnų. 30.11 Tada Lėja tarė: “Laimingai!” Ir ji pavadino jį Gadu. 30.12 Vėliau Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų. 30.13 Tada Lėja tarė: “Aš laimingoji! Nes moterys vadins mane palaiminta”. Ir ji pavadino jį Ašeru. 30.14 Kviečių pjūties metu Rubenas išėjęs rado mandragorų ir juos parnešė savo motinai Lėjai. Tada Rachelė tarė Lėjai: “Duok man savo sūnaus mandragorų”. 30.15 Bet ji atsakė: “Ar negana tau, kad turi mano vyrą, ar nori atimti ir mano sūnaus mandragorus?” Rachelė tarė: “Tegul jis šią naktį praleidžia su tavimi už tavo sūnaus mandragorus!” 30.16 Jokūbui pareinant vakare iš lauko, Lėja išėjo jo pasitikti ir tarė: “Tu eisi pas mane, nes aš tave pasamdžiau už mano sūnaus mandragorus”. Taip jis praleido su ja tą naktį. 30.17 Dievas išklausė Lėją; ji pagimdė Jokūbui penktąjį sūnų. 30.18 Tada Lėja tarė: “Dievas man atlygino, nes aš daviau savo tarnaitę savo vyrui”. Ji pavadino jį Isacharu. 30.19 Lėja vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui šeštąjį sūnų. 30.20 Tada Lėja tarė: “Dievas apdovanojo mane gera dovana; dabar mano vyras gyvens su manimi, nes aš jam pagimdžiau šešis sūnus”. Ir ji praminė jį Zabulonu. 30.21 Po to ji pagimdė dukterį ir ją pavadino Dina. 30.22 Dievas atsiminė Rachelę, išklausė ją ir padarė vaisingą. 30.23 Ji pagimdė sūnų ir tarė: “Dievas pašalino mano gėdą”. 30.24 Ji pavadino jį Juozapu, sakydama: “Viešpats duos man dar kitą sūnų!” 30.25 Rachelei pagimdžius Juozapą, Jokūbas tarė Labanui: “Paleisk mane, grįšiu į tėvynę, į savo šalį! 30.26 Duok man mano žmonas ir mano vaikus, už kuriuos tau tarnavau, ir leisk man eiti. Tu juk žinai, kaip aš tau tarnavau!” 30.27 Labanas jam tarė: “O kad aš rasčiau malonę tavo akyse! Aš patyriau, kad Viešpats laimino mane dėl tavęs. 30.28 Nustatyk tu pats sau užmokestį, ir aš tau jį duosiu!” 30.29 Jokūbas atsakė: “Tu pats žinai, kaip tau tarnavau ir kokia tapo tavo banda mano priežiūroje. 30.30 Tu mažai turėjai prieš man atvykstant, bet dabar tai smarkiai padaugėjo, nes Viešpats tave laimino, kai aš atėjau. O dabar ar ne laikas man pasirūpinti savo namais?” 30.31 Labanas tarė: “Ką turiu tau duoti?” Jokūbas atsakė: “Nieko man neduok! Jei sutiksi su mano reikalavimu, aš vėl ganysiu ir saugosiu tavo kaimenę: 30.32 šiandien pereisiu visas avių bandas, išskirdamas iš jų kiekvieną dėmėtą bei lopiniuotą avį ir kiekvieną juodą avį, ir visas lopiniuotas bei dėmėtas ožkas. Tai bus mano atlyginimas. 30.33 Mano sąžiningumas kalbės už mane, kai ateis laikas man atsiimti užmokestį tavo akivaizdoje. Visa, kas nebus dėmėta bei lopiniuota tarp ožkų ir avių, tebūna kaip mano pavogta!” 30.34 Labanas atsakė: “Sutinku. Tebūna kaip sakai!” 30.35 Ir jis atskyrė tą dieną ožkas ir avis, ožius ir avinus­lopiniuotus ir dėmėtus; visus vienos spalvos gyvulius atidavė savo sūnums. 30.36 Labanas nustatė, kad tarp jo ir Jokūbo būtų trijų dienų atstumas. Jokūbas ganė likusią Labano kaimenę. 30.37 Jokūbas, paėmęs žalias drebulių, migdolų ir liepų lazdeles, išlupinėjo jose dryžius, kad tose vietose, kur buvo žievė, būtų balta. 30.38 Jis tas išpjaustytas lazdeles sudėjo į lovius, į kuriuos pilamas vanduo, prie kurių bandos ateidavo gerti, ir atėję gerti imdavo poruotis. 30.39 Ir avys poruodavosi, žiūrėdamos į lazdeles; ir jos vesdavo dryžuotus, dėmėtus ir lopiniuotus ėriukus. 30.40 Jokūbas perskyrė savo bandą. Jis sudėjo lazdeles taip, kad jo avys ir Labano avys matytų jas. Jis laikė savo bandas atskirai ir nesuleisdavo jų su Labano bandomis. 30.41 Kai poravosi stipresnieji gyvuliai, Jokūbas įdėdavo lazdeles į lovius taip, kad gyvuliai matytų jas ir poruotųsi. 30.42 Silpnesniems gyvuliams poruojantis, jis neįdėdavo tų lazdelių. Taigi silpnesnieji teko Labanui, o stipresnieji Jokūbui. 30.43 Taip šis žmogus nepaprastai pralobo. Jis turėjo daug tarnų ir tarnaičių, galvijų, avių, kupranugarių ir asilų.

Pradžios 31

31.1 Jokūbas girdėjo Labano sūnus kalbant: “Jokūbas pasiglemžė visa, kas priklausė mūsų tėvui. Iš mūsų tėvo jis įsigijo visą šitą turtą”. 31.2 Be to, Jokūbas pastebėjo, kad Labanas jo atžvilgiu nebuvo toks pat kaip anksčiau. 31.3 Viešpats tarė Jokūbui: “Grįžk į tėvų šalį pas savo gimines. Aš būsiu su tavimi!” 31.4 Jokūbas pasišaukė Rachelę ir Lėją į lauką prie savo bandos 31.5 ir joms tarė: “Aš matau, kad jūsų tėvas mano atžvilgiu nebėra toks kaip anksčiau. Bet mano tėvo Dievas buvo su manimi. 31.6 Jūs pačios žinote, kaip visomis jėgomis tarnavau jūsų tėvui. 31.7 Jūsų tėvas apgaudinėjo mane ir dešimt kartų keitė mano atlyginimą. Tačiau Dievas neleido jam manęs skriausti. 31.8 Jei jis sakė: ‘Dėmėtieji tebūna tavo atlyginimas’, visos ožkos ir avys vedė dėmėtus. O jei jis sakė: ‘Dryžuotieji tebūna tavo atlyginimas’, visos avys ir ožkos vedė dryžuotus. 31.9 Taip Dievas atėmė jūsų tėvo gyvulius ir man atidavė. 31.10 Gyvulių poravimosi metu sapne mačiau, kad dryžuotieji, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių. 31.11 Tada Dievo angelas sapne man tarė: ‘Jokūbai!’ Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’ 31.12 Jis tarė: ‘Žiūrėk, visi dryžuoti, dėmėti ir kerši patinai eina prie patelių! Aš mačiau visa, ką Labanas tau darė. 31.13 Aš esu Betelio Dievas, kur tu patepei akmens paminklą ir davei įžadą. Išeik iš šitos šalies ir sugrįžk į savo gimtinę!’ ” 31.14 Tada Rachelė ir Lėja kalbėjo: “Ar mums dar yra dalis tėvo namuose? 31.15 Argi mes nelaikomos svetimomis? Juk jis pardavė mus ir gautus pinigus už mus naudojo sau. 31.16 Iš tikrųjų visi turtai, kuriuos Dievas atėmė iš mūsų tėvo, priklauso mums ir mūsų vaikams. Taigi dabar daryk visa, ką Dievas tau įsakė”. 31.17 Jokūbas užsodino ant kupranugarių savo vaikus ir žmonas, 31.18 išsivarė visus savo gyvulius ir pasiėmė visą savo mantą, kurią jis buvo įsigijęs Mesopotamijoje, kad eitų pas savo tėvą Izaoką į Kanaano šalį. 31.19 Labanas tuo metu kirpo avis. Tada Rachelė pavogė dievukus, kurie priklausė jos tėvui. 31.20 Jokūbas apgavo sirą Labaną, nes pabėgo, nieko nesakęs. 31.21 Jis pasiėmė viską, kas jam priklausė; persikėlęs per upę, pasuko į Gileado kalnyną. 31.22 Trečią dieną Labanui pranešė, kad Jokūbas pabėgo. 31.23 Tada Labanas, pasiėmęs savo brolius, vijosi jį septynias dienas ir pasivijo Gileado kalnyne. 31.24 Dievas sapne atėjo pas sirą Labaną ir tarė: “Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai!” 31.25 Jokūbas jau buvo pasistatęs palapinę kalnyne, kai Labanas jį pasivijo. Labanas su savo broliais taip pat pasistatė palapinę Gileado kalnyne 31.26 ir tarė Jokūbui: “Kodėl taip pasielgei ir iškeliavai nieko man nesakęs, slaptai išsivarydamas mano dukteris kaip karo belaisves? 31.27 Kodėl slapčia pabėgai ir pasislėpei nuo manęs? Jei būtum man pasisakęs, būčiau išlydėjęs tave iškilmingai, su dainomis, būgnais ir arfomis. 31.28 Tu neleidai man pabučiuoti vaikaičių ir dukterų. Tu pasielgei neprotingai. 31.29 Aš galėčiau tau pakenkti, bet tavo tėvo Dievas sapne pasakė man: ‘Saugokis, nekalbėk su Jokūbu šiurkščiai’. 31.30 Žinau, tu išsiilgai savo tėvo namų ir todėl iškeliavai, bet kodėl pavogei mano dievukus?” 31.31 Jokūbas atsakė Labanui: “Pabėgau bijodamas, kad prievarta neatimtum iš manęs savo dukterų. 31.32 O dėl vagystės, tai tas, pas kurį rasi savo dievukus, temiršta! Mūsų akivaizdoje ieškok ir pasiimk, kas tavo”. Jokūbas nežinojo, kad Rachelė buvo pavogusi dievukus. 31.33 Labanas patikrino Jokūbo, Lėjos ir abiejų tarnaičių palapines, bet nieko nerado. Tada jis, išėjęs iš Lėjos palapinės, įėjo į Rachelės palapinę. 31.34 Bet Rachelė dievukus buvo paslėpusi kupranugario balne ir atsisėdusi ant jų. Labanas iškrėtė visą palapinę, bet nerado. 31.35 Ji tarė savo tėvui: “Nepyk, mano viešpatie, kad negaliu atsikelti, nes su manimi vyksta tai, kas darosi moteriškėms”. Jis ieškojo, bet dievukų nerado. 31.36 Jokūbas supyko ir barė Labaną: “Kuo nusikaltau, kuo nusidėjau, kad su tokiu užsidegimu mane vijaisi 31.37 ir iškrėtei visus mano daiktus? Ką radai iš savo turtų? Pavesk tą reikalą mano ir savo giminaičiams, tegul jie išsprendžia mudviejų bylą! 31.38 Dvidešimt metų aš pas tave tarnavau. Tavo avys ir ožkos nebuvo bergždžios, ir tavo bandos avinų aš nevalgiau. 31.39 Kas žvėrių sudraskyta, nenešiau tau. Aš pats turėjau atlyginti nuostolį. Iš manęs reikalavai atlyginti, kas pavogta dieną ar naktį. 31.40 Aš dieną kenčiau kaitrą, naktį­šaltį, ir miegas bėgo nuo mano akių. 31.41 Taip dvidešimt metų tarnavau tavo namuose: keturiolika metų už dukteris ir šešerius metus už bandą. Tu dešimt kartų keitei mano atlyginimą! 31.42 Jei mano tėvo Dievas, Abraomo Dievas, kurio bijojosi Izaokas, nebūtų buvęs su manimi, tikrai dabar būtum mane išleidęs tuščiomis rankomis. Mano priespaudą ir vargą matė Dievas ir praėjusią naktį sudraudė tave”. 31.43 Labanas atsakė Jokūbui: “Dukterys yra mano dukterys, vaikaičiai­mano vaikaičiai, banda­ mano banda, ir visa, ką matai, man priklauso. O ką galiu šiandien daryti savo dukterims ir jų vaikams? 31.44 Todėl ateik ir padarykime sandorą­aš ir tu. Ir tai tebūna liudijimas tarp manęs ir tavęs!” 31.45 Tada Jokūbas, suradęs akmenį, pastatė paminklą. 31.46 Po to Jokūbas liepė savo giminaičiams: “Pririnkite akmenų!” Tie pririnkę sukrovė juos, ir ant tos krūvos jie valgė. 31.47 Labanas tuos akmenis pavadino Jegar Sahaduta, o Jokūbas­ Galedu. 31.48 Labanas tarė: “Šita akmenų krūva yra liudytoja tarp manęs ir tavęs”. Todėl ji vadinama Galedu 31.49 ir Micpa, nes jis sakė: “Viešpats tegu stebi mane ir tave, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę! 31.50 Jeigu tu skriausi mano dukteris ar vesi dar daugiau žmonų, nors nėra žmonių tarp mūsų, bet Dievas yra mūsų liudytojas”. 31.51 Labanas toliau kalbėjo Jokūbui: “Štai akmenų krūva ir paminklas, kurį pastačiau tarp mūsų. 31.52 Ši krūva bus liudytojas ir paminklas bus liudytojas, kad aš neisiu pas tave pro šitą akmenų krūvą, nė tu eisi pas mane pro šitą akmenų krūvą ir šitą paminklą su piktu kėslu! 31.53 Abraomo ir Nahoro Dievas, jų tėvų Dievas, tebūna teisėjas tarp mudviejų!” Jokūbas tada prisiekė Tuo, kurio bijojo jo tėvas Izaokas. 31.54 Tada Jokūbas aukojo kalne ir pasikvietė savo giminaičius valgyti. Jie valgė ir pasiliko ant kalno visą naktį. 31.55 Labanas, atsikėlęs anksti rytą, pabučiavo savo vaikaičius bei dukteris ir juos palaimino. Jis atsiskyrė nuo jų ir sugrįžo į savo vietovę.

Pradžios 32

32.1 Jokūbui keliaujant toliau, jį pasitiko Dievo angelai. 32.2 Jis, išvydęs juos, tarė: “Tai Dievo stovykla!” Ir pavadino tą vietą Mahanaimu. 32.3 Jokūbas siuntė pirma savęs pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seyro žemę, Edomo kraštan. 32.4 Jis įsakė jiems: “Taip kalbėsite mano valdovui Ezavui: ‘Taip sako tavo tarnas Jokūbas: ‘Viešėjau pas Labaną ir ten užtrukau iki šios dienos. 32.5 Turiu jaučių, asilų, avių, tarnų bei tarnaičių ir siunčiu pranešti savo valdovui, kad surasčiau malonę jo akyse’ ”. 32.6 Pasiuntiniai, sugrįžę pas Jokūbą, pranešė: “Buvome nuėję pas tavo brolį Ezavą, jis ateina tavęs pasitikti su keturiais šimtais vyrų!” 32.7 Jokūbas labai išsigando ir susirūpino. Jis padalino žmones, avis, galvijus bei kupranugarius į du būrius 32.8 ir tarė: “Jei Ezavas užpuls vieną būrį ir jį sumuš, tai bent likęs išsigelbės”. 32.9 Jokūbas meldėsi: “Mano tėvo Abraomo ir mano tėvo Izaoko Dieve, Viešpatie, kuris man sakei: ‘Grįžk į savo šalį pas savo gimines, ir Aš tau gera darysiu’. 32.10 Aš nevertas net mažiausios Tavo malonės ir ištikimybės, kurią parodei savo tarnui. Aš tik su lazda perėjau Jordaną, o dabar turiu du būrius. 32.11 Išgelbėk mane iš mano brolio Ezavo rankos, nes aš jo bijau, kad atėjęs nenužudytų manęs ir motinų su vaikais. 32.12 Tu juk sakei: ‘Aš tikrai darysiu tau gera ir padauginsiu tavo palikuonis, kad jie bus kaip jūros smiltys ir jų neįmanoma bus suskaičiuoti dėl gausybės’ ”. 32.13 Jokūbas tą naktį nakvojo toje vietoje. Rytą jis parinko dovanų savo broliui Ezavui iš to, ką turėjo: 32.14 du šimtus ožkų ir dvidešimt ožių, du šimtus avių ir dvidešimt avinų, 32.15 trisdešimt kupranugarių su kumeliukais, keturiasdešimt karvių ir dešimt jaučių, dvidešimt asilių ir dešimt asilų. 32.16 Jis juos atidavė tarnams ir išsiuntė po būrį atskirai, sakydamas: “Eikite pirma manęs, palikdami tarpus tarp bandų!” 32.17 Jis įsakė pirmajam: “Kai tave sutiks mano brolis Ezavas, klausdamas: ‘Kam tu priklausai? Kur eini? Kam priklauso šita banda?’, 32.18 tai atsakyk: ‘Tavo tarnui Jokūbui. Tai dovana, siunčiama mano valdovui Ezavui; štai ir jis pats ateina paskui mus’ ”. 32.19 Jis taip įsakė antrajam, trečiajam ir visiems, kurie ginė bandas: “Kalbėkite šitais žodžiais Ezavui, kai jį sutiksite, 32.20 ir pridurkite: ‘Tavo tarnas Jokūbas taip pat ateina paskui mus’ ”. Jokūbas galvojo: “Aš jį permaldausiu dovanomis, kurias siunčiu pirma savęs, paskui sutiksiu jį patį. Gal jis mane draugiškai sutiks?” 32.21 Pasiųstos dovanos išėjo pirma jo, o jis pats tą naktį nakvojo stovykloje. 32.22 Tą pačią naktį atsikėlęs jis paėmė abi žmonas, abi tarnaites ir vienuolika sūnų ir perbrido Jaboko brastą. 32.23 Jis perkėlė per upelį juos ir visa, ką turėjo. 32.24 Jokūbas pasiliko vienas. Ten jis grūmėsi su vienu vyru iki aušros. 32.25 Matydamas, kad neįstengia jo įveikti, tas vyras smogė Jokūbui į šlaunį ir išnarino Jokūbo šlaunies sąnarį. 32.26 Tada tas vyras tarė: “Paleisk mane, nes jau aušta!” Jokūbas atsakė: “Nepaleisiu tavęs, jei manęs nepalaiminsi!” 32.27 Tas klausė: “Kuo tu vardu?” Jis atsakė: “Jokūbas”. 32.28 Tada jis tarė: “Tu nebebūsi vadinamas Jokūbu, bet Izraeliu, nes tu kovojai su Dievu ir su žmonėmis ir nugalėjai”. 32.29 Jokūbas klausė: “Pasakyk man savo vardą”. Bet tas atsakė: “Kam gi klausi mano vardo?” Ir jis ten jį palaimino. 32.30 Jokūbas pavadino tą vietą Penieliu: “Aš regėjau Dievą veidas į veidą ir išlikau gyvas”. 32.31 Kai jis perėjo Penielį, patekėjo saulė, ir jis šlubavo viena koja. 32.32 Todėl iki šios dienos Izraelio vaikai nevalgo šlaunies raumenų, nes Jokūbo šlaunis buvo sužeista.

Pradžios 33

33.1 Jokūbas, pakėlęs akis, pamatė ateinantį Ezavą su keturiais šimtais vyrų. Jis paskirstė vaikus tarp Lėjos, Rachelės ir abiejų tarnaičių: 33.2 sustatė tarnaites ir jų vaikus pirmoje eilėje, Lėją ir jos vaikus už jų, o Rachelę ir Juozapą paskutinėje eilėje. 33.3 Jis pats nuėjo pirma jų ir septynis kartus nusilenkė iki žemės, kol susitiko su broliu. 33.4 Ezavas bėgo prie jo, apkabino jį ir bučiavo, puolęs jam ant kaklo, ir jie abu verkė. 33.5 Pamatęs žmonas ir vaikus, jis klausė: “Kas šitie?” Tas atsakė: “Vaikai, kuriais Dievas apdovanojo tavo tarną”. 33.6 Tada priartėjusios tarnaitės su savo vaikais nusilenkė. 33.7 Paskui priartėjo Lėja ir jos vaikai ir nusilenkė. Pagaliau priartėjo Juozapas ir Rachelė ir taip pat nusilenkė. 33.8 Ezavas toliau klausė: “Kam tie būriai, kuriuos sutikau?” Jis atsakė: “Kad rasčiau malonę savo valdovo akyse!” 33.9 Ezavas atsakė: “Mano broli, aš turiu užtektinai, pasilaikyk, ką turi!” 33.10 Jokūbas tarė: “O ne! Jei radau malonę tavo akyse, tai priimk iš manęs šią dovaną. Aš matau tavo veidą, tarsi matyčiau Dievo veidą, ir tu esi man malonus. 33.11 Prašau, priimk palaiminimą, kurį tau atnešiau. Nes Dievas buvo man maloningas, ir aš visko turiu”. Jokūbui prašant, brolis priėmė dovaną. 33.12 Tada Ezavas tarė: “Dabar keliaukime­aš eisiu tavo priešakyje!” 33.13 Bet Jokūbas atsakė: “Mano valdovas žino, kad vaikai gležni ir kad dalis avių bei galvijų yra jaunikliai; jei juos per greitai varysime nors vieną dieną, jie išgaiš. 33.14 Mano valdove, eik pirma savo tarno, o aš pamažu toliau judėsiu, kaip įstengia eiti gyvuliai ir vaikai, kol nueisiu pas savo valdovą į Seyrą”. 33.15 Tada Ezavas sakė: “Leisk man palikti su tavimi dalį savo žmonių!” Bet tas atsakė: “Kam to reikia? Kad tik surasčiau malonę savo valdovo akyse!” 33.16 Ezavas tą dieną sugrįžo į Seyrą, 33.17 o Jokūbas judėjo toliau į Sukotą. Ten jis pasistatė namus, o gyvuliams­ pastoges. Todėl pavadino tą vietą Sukotu. 33.18 Jokūbas, keliaudamas iš Mesopotamijos, laimingai atvyko į Sichemą, kuris yra Kanaano krašte, ir apsistojo šalia miesto. 33.19 Sklypą, kuriame pasistatė palapinę, jis nusipirko iš Sichemo tėvo Hamoro sūnų už šimtą monetų. 33.20 Jis ten pastatė aukurą ir jį pavadino: “Izraelio Dievo galybė”.

Pradžios 34

34.1 Kartą Lėjos duktė Dina išėjo pasižiūrėti tos šalies dukterų. 34.2 Šalies kunigaikščio hivo Hamoro sūnus Sichemas, ją pamatęs, nutvėrė ir išprievartavo. 34.3 Jo siela prisirišo prie Jokūbo dukters Dinos. Jis pamilo mergaitę ir meiliai kalbėjo su ja. 34.4 Sichemas prašė savo tėv o Hamoro: “Leisk man vesti šią mergaitę!” 34.5 Jokūbas sužinojo, kad Sichemas išprievartavo jo dukterį Diną; kadangi jo sūnūs buvo prie gyvulių laukuose, Jokūbas tylėjo, kol jie pareis. 34.6 Sichemo tėvas Hamoras atėjo pas Jokūbą, norėdamas su juo pasikalbėti. 34.7 Jokūbo sūnūs, tai išgirdę, parėjo iš laukų. Jie įsižeidė ir labai supyko, nes Sichemas padarė gėdą Izraeliui, gulėdamas su Jokūbo dukterimi, nors nederėjo taip daryti. 34.8 Hamoras kalbėjosi su jais: “Mano sūnaus Sichemo siela ilgisi jūsų dukters. Prašau, leiskite mano sūnui ją vesti. 34.9 Susigiminiuokime: duokite mums savo dukteris, o mūsų dukteris veskite! 34.10 Gyvenkite pas mus. Kraštas jums yra atviras. Pasilikite ir laisvai jame gyvenkite ir įsigykite čia nuosavybę”. 34.11 Ir Sichemas kalbėjo Dinos tėvui ir broliams: “O kad rasčiau malonę jūsų akyse! Ko tik iš manęs paprašysite, duosiu. 34.12 Prašykite pačio didžiausio kraičio ir dovanos; aš viską duosiu, ko paprašysite, tik leiskite man vesti mergaitę!” 34.13 Jokūbo sūnūs klastingai kalbėjo su Sichemu ir jo tėvu Hamoru, nes Sichemas buvo išprievartavęs jų seserį Diną. 34.14 Jie sakė jiems: “Mes negalime to padaryti­išleisti savo seserį už vyro, kuris yra neapipjaustytas, nes tai būtų mums negarbė ir gėda. 34.15 Sutiksime su jumis tik su sąlyga, jei jūs tapsite kaip mes ir kiekvienas vyras tarp jūsų bus apipjaustytas. 34.16 Tada mes leisime jums vesti savo dukteris ir vesime jūsų; liksime pas jus gyventi ir tapsime viena tauta. 34.17 Bet jei mūsų nepaklausysite ir neapsipjaustysite, pasiimsime savo dukterį ir išeisime”. 34.18 Jų žodžiai patiko Hamorui ir jo sūnui Sichemui. 34.19 Jaunuolis nedelsė įvykdyti pasiūlymo, nes jis buvo įsimylėjęs Jokūbo dukterį. O jis buvo žymiausias savo tėvo namuose. 34.20 Hamoras ir jo sūnus Sichemas atėjo prie miesto vartų ir kalbėjo savo miesto vyrams: 34.21 “Šitie žmonės yra taikingi mūsų atžvilgiu. Jie telieka gyventi ir laisvai verstis mūsų krašte. Kraštas juk platus! Jų dukteris vesime, o savo dukteris leisime tekėti už jų. 34.22 Tie žmonės sutinka gyventi pas mus ir tapti viena tauta tik su šita sąlyga, jei kiekvienas mūsų vyras apsipjaustys, kaip jie yra apipjaustyti. 34.23 Jų galvijai, jų manta ir visi gyvuliai priklausys mums. Sutikime su jais, ir jie liks pas mus gyventi!” 34.24 Visi miesto vyrai paklausė Hamoro ir jo sūnaus Sichemo ir buvo apipjaustyti. 34.25 Trečią dieną, kai jiems labai skaudėjo, du Jokūbo sūnūs, Simeonas ir Levis, Dinos broliai, pasiėmė savo kardus ir, drąsiai atėję į miestą, išžudė visus vyrus. 34.26 Jie taip pat nužudė Hamorą ir jo sūnų Sichemą, paėmė Diną iš Sichemo namų ir išėjo. 34.27 Jokūbo sūnūs atėjo prie nužudytųjų ir apiplėšė miestą, keršydami už sesers išniekinimą. 34.28 Pasiėmė jų avis, galvijus, asilus ir visa, kas buvo mieste ir laukuose. 34.29 Pagrobė visą jų turtą, vaikus ir žmonas išsivedė į nelaisvę ir išplėšė viską, kas buvo namuose. 34.30 Jokūbas tarė Simeonui ir Leviui: “Jūs pridarėte man bėdos, padarydami mane nekenčiamą tarp šios šalies gyventojų, tarp kanaaniečių ir perizų. Mūsų labai mažai; jie susirinks prieš mane ir nužudys mane. Taip aš ir mano namai bus sunaikinti”. 34.31 Sūnūs atsakė: “Argi jam buvo leista pasielgti su mūsų seserimi kaip su paleistuve?”

Pradžios 35

35.1 Dievas tarė Jokūbui: “Kelkis ir eik į Betelį, ir apsistok ten; pastatyk aukurą Dievui, kuris tau pasirodė, kai bėgai nuo savo brolio Ezavo”. 35.2 Jokūbas įsakė saviesiems ir visiems, buvusiems su juo: “Pašalinkite svetimus dievus, kurie yra tarp jūsų, apsivalykite ir pakeiskite drabužius! 35.3 Eikime į Betelį, ten pastatysiu aukurą Dievui, kuris mane išklausė pavojuje ir buvo su manimi kelyje, kuriuo aš ėjau!” 35.4 Jie atidavė Jokūbui visus svetimus dievus, kuriuos jie turėjo, ir auskarus, o Jokūbas juos užkasė po ąžuolu prie Sichemo. 35.5 Jie iškeliavo, ir siaubas nuo Dievo apėmė aplinkinius miestus, kad niekas nedrįso vytis Jokūbo sūnų. 35.6 Taip Jokūbas ir visi su juo esantys žmonės atėjo į Lūzą, dar vadinamą Beteliu, kuri yra Kanaano šalyje. 35.7 Ten jis pastatė aukurą ir tą vietą pavadino El Betelis, nes ten jam pasirodė Dievas, kai jis bėgo nuo savo brolio veido. 35.8 Ten mirė Debora, Rebekos auklė, ir buvo palaidota prie Betelio po ąžuolu, kurį pavadino Raudos ąžuolu. 35.9 Dievas vėl pasirodė Jokūbui, kai jis atvyko iš Mesopotamijos, ir jį palaimino. 35.10 Ir Dievas tarė jam: “Tavo vardas Jokūbas, bet tu nebesivadinsi Jokūbu. Tavo vardas bus Izraelis! 35.11 Aš esu Dievas Visagalis. Būk vaisingas ir dauginkis! Tauta ir daugelis tautų atsiras iš tavęs, ir karaliai išeis iš tavo strėnų! 35.12 Tą žemę, kurią daviau Abraomui ir Izaokui, atiduosiu tau ir po tavęs duosiu tavo palikuonims”. 35.13 Tada Dievas pasitraukė nuo jo iš tos vietos, kur su juo kalbėjo. 35.14 Jokūbas pastatė akmeninį paminklą toje vietoje, kur Dievas kalbėjo su juo, išliejo ant jo geriamąją auką ir aliejaus. 35.15 Jokūbas pavadino tą vietą, kur Dievas su juo kalbėjo, Beteliu. 35.16 Iš Betelio jie keliavo toliau. Nepasiekus Efratos, Rachelė gimdė, ir jos gimdymas buvo sunkus. 35.17 Jai esant gimdymo kančiose, pribuvėja jai tarė: “Nebijok! Ir šį kartą turėsi sūnų”. 35.18 Kai jos siela buvo beatsiskirianti, nes ji buvo prie mirties, ji pavadino jį Ben Oniu, bet tėvas jį pavadino Benjaminu. 35.19 Ir Rachelė mirė ir buvo palaidota prie kelio, einančio į Efratą, tai yra Betliejų. 35.20 Jokūbas pastatė ant jos kapo paminklą; tas Rachelės kapo paminklas tebestovi iki šios dienos. 35.21 Izraelis keliavo toliau ir apsistojęs pasistatė palapines anapus Edero bokšto. 35.22 Izraeliui gyvenant anoje šalyje, Rubenas miegojo su savo tėvo sugulove Bilha. Izraelis tai sužinojo. Jokūbo sūnų buvo dvylika. 35.23 Lėjos sūnūs: Jokūbo pirmagimis Rubenas, Simeonas, Levis, Judas, Isacharas ir Zabulonas. 35.24 Rachelės sūnūs: Juozapas ir Benjaminas. 35.25 Rachelės tarnaitės Bilhos sūnūs: Danas ir Neftalis. 35.26 Lėjos tarnaitės Zilpos sūnūs: Gadas ir Ašeras. Šitie yra Jokūbo sūnūs, gimę jam Mesopotamijoje. 35.27 Jokūbas atėjo pas savo tėvą Izaoką į Mamrę, į Kirjat Arbos miestą, tai yra Hebroną, kur Abraomas ir Izaokas buvo ateiviai. 35.28 Izaokas sulaukė šimto aštuoniasdešimties metų. 35.29 Ir Izaokas atidavė savo dvasią, ir mirė, ir susijungė su savo tauta, būdamas senas ir pasisotinęs gyvenimu. Jį palaidojo jo sūnūs Ezavas ir Jokūbas.

Pradžios 36

36.1 Šitie yra Ezavo, kuris yra Edomas, palikuonys. 36.2 Ezavas vedė žmonas kanaanietes: hetito Elono dukterį Adą, hivo Cibeono sūnaus Anos dukterį Oholibamą 36.3 ir Basmatą, Izmaelio dukterį, Nebajoto seserį. 36.4 Ados sūnus­Elifazas. Basmatos sūnus­Reuelis. 36.5 Oholibamos sūnūs: Jeušas, Jalamas ir Korachas. Šitie yra Ezavo sūnūs, gimę jam Kanaano žemėje. 36.6 Ezavas pasiėmė savo žmonas, sūnus, dukteris, visus savo žmones, gyvulių bandas ir visą nuosavybę, kurią buvo įsigijęs Kanaano krašte, ir išvyko į kitą šalį, pasitraukdamas nuo savo brolio Jokūbo. 36.7 Jų turtai buvo per dideli, kad jie galėtų gyventi kartu, o žemė, kurioje jie buvo ateiviai, nebegalėjo išmaitinti jų gyvulių. 36.8 Ezavas apsigyveno Seyro kalnyne. Ezavas yra Edomas. 36.9 Šitie yra Ezavo, edomitų tėvo palikuonys Seyro kalnyne. 36.10 Ezavo sūnų vardai: Ezavo žmonos Ados sūnus­Elifazas, Ezavo žmonos Basmatos sūnus­Reuelis. 36.11 Elifazo sūnūs: Temanas, Omaras, Cefojas, Gatamas ir Kenazas. 36.12 Timna buvo Ezavo sūnaus Elifazo sugulovė ir pagimdė Elifazui Amaleką. Šitie yra Ezavo žmonos Ados sūnūs. 36.13 Reuelio sūnūs: Nahatas ir Zerachas, Šama ir Miza. Jie yra Ezavo žmonos Basmatos sūnūs. 36.14 Ezavo žmonos Oholibamos, Cibeono sūnaus Anos dukters, sūnūs: Jeušas, Jalamas ir Korachas. 36.15 Šie yra Ezavo sūnų kunigaikščiai—Ezavo pirmagimio Elifazo sūnūs: Temanas, Omaras, Cefojas, Kenazas, 36.16 Korachas, Gatamas, Amalekas­iš Elifazo kilę kunigaikščiai Edomo krašte. Jie yra Ados sūnūs. 36.17 Ezavo sūnaus Reuelio sūnūs: Nahatas, Zerachas, Šama, Miza­iš Reuelio kilę kunigaikščiai Edomo krašte. Jie Ezavo žmonos Basmatos sūnūs. 36.18 Ezavo žmonos Oholibamos sūnūs: Jeušas, Jalamas ir Korachas. Tai iš Anos dukters Oholibamos, Ezavo žmonos, kilę kunigaikščiai. 36.19 Jie yra Ezavo, tai yra Edomo sūnūs­tos šalies kunigaikščiai. 36.20 Horo Seyro sūnūs, gyvenę krašte: Lotanas, Šobalas, Cibeonas, Ana, 36.21 Dišonas, Eceras, Dišanas. Jie horų, Seyro sūnų, kunigaikščiai Edomo krašte. 36.22 Lotano vaikai: Horis, Hemamas ir Lotano sesuo Timna. 36.23 Sobalio sūnūs: Alvanas, Manahatas, Ebalas, Šefojas ir Onamas. 36.24 Cibeono sūnūs: Aja ir Ana. Ana, beganydamas savo tėvo Cibeono asilus, dykumoje rado šiltąsias versmes. 36.25 Anos vaikai: Dišonas ir duktė Oholibama. 36.26 Dišono sūnūs: Hemdanas, Ešbanas, Itranas ir Keranas. 36.27 Ecero sūnūs: Bilhanas, Zaavanas ir Akanas. 36.28 Dišano sūnūs: Ucas ir Aranas. 36.29 Horai: Lotanas, Šobalas, Zibeonas, Anas, 36.30 Dišonas, Eceras ir Dišanas­horų kunigaikščiai Seyro krašte. 36.31 Šitie karaliai valdė Edomo kraštą, kai izraelitai dar neturėjo savo kilmės karaliaus. 36.32 Edome karaliumi buvo Beoro sūnus Bela: jo miestas vadinosi Dinhaba. 36.33 Belai mirus, jo vietą užėmė Jobabas, Zeracho iš Bocros sūnus. 36.34 Jobabui mirus, jo vietoje karaliavo Hušamas iš Temano šalies. 36.35 Hušamui mirus, sostą paėmė Bedado sūnus Hadadas, kuris sumušė Midjaną Moabo laukuose ir kurio miestas vadinosi Avitas. 36.36 Hadadui mirus, jo vietą užėmė Samla iš Masrekos. 36.37 Samlai mirus, karaliavo Saulius iš Rehoboto. 36.38 Sauliui mirus, sostas atiteko Achboro sūnui Baal Hananui. 36.39 Achboro sūnui Baal Hananui mirus, jo vietą užėmė Hadaras. Jo miestas vadinosi Pavas. Jo žmona buvo vardu Mehetabelė; ji buvo Me Zahabo dukters Matredos duktė. 36.40 Ezavo kunigaikščių vardai pagal jų kilmę ir vietos pavadinimą: Timna, Alva, Jetetas, 36.41 Oholibama, Ela, Pinonas, 36.42 Kenazas, Temanas, Mibcaras, 36.43 Magdielis, Iramas. Šitie Edomo kunigaikščiai gyveno jų nuosavame krašte. Ezavas­edomitų protėvis.

Pradžios 37

37.1 Jokūbas apsigyveno Kanaano šalyje, kur jo tėvas buvo ateivis. 37.2 Tokia yra Jokūbo istorija. Juozapas, būdamas septyniolikos metų, ganė su savo broliais avis; vaikinas gyveno su savo tėvo žmonų Bilhos ir Zilpos sūnumis. Juozapas pranešdavo tėvui, kai jie ką pikta kalbėdavo. 37.3 Izraelis mylėjo Juozapą labiau už kitus savo sūnus, nes jis gimė jam sulaukus žilos senatvės. Tėvas jam padarė margą apdarą. 37.4 Jo broliai, pastebėję, kad jų tėvas Juozapą myli labiau už visus brolius, neapkentė jo ir nesugyveno su juo. 37.5 Kartą Juozapas sapnavo sapną ir jį papasakojo savo broliams. Tada jie ėmė dar labiau jo nekęsti. 37.6 Jis jiems tarė: “Pasiklausykite mano sapno: 37.7 štai mes rišome pėdus laukuose; mano pėdas atsistojo ir stovėjo tiesus, o jūsų pėdai sustojo aplinkui ir nusilenkė prieš mano pėdą”. 37.8 Broliai jam atsakė: “Bene būsi mūsų karalius? O gal mus valdysi?” Ir jie dar labiau jo neapkentė dėl jo sapnų ir jo kalbų. 37.9 Jis sapnavo dar kitą sapną ir papasakojo savo broliams: “Sapnavau dar vieną sapną, kad saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių lenkėsi prieš mane”. 37.10 Kai jis papasakojo tą sapną savo tėvui ir savo broliams, tėvas jį subarė: “Koks čia sapnas! Nejaugi aš, tavo motina ir broliai ateisime ir nusilenksime iki žemės prieš tave?” 37.11 Jo broliai pavydėjo jam, bet tėvas įsidėmėjo tuos žodžius. 37.12 Kartą jo broliai ganė tėvo avis prie Sichemo. 37.13 Tėvas tarė Juozapui: “Ar tavo broliai negano prie Sichemo? Eikš, aš tave pasiųsiu pas juos!” Jis atsiliepė: “Aš čia!” 37.14 “Eik, pažiūrėk, kaip tavo broliams ten sekasi, ir parėjęs pranešk man”. Taigi tėvas išsiuntė Juozapą iš Hebrono slėnio į Sichemą. 37.15 Vienas vyras sutiko Juozapą beklaidžiojantį lauke ir paklausė: “Ko ieškai?” 37.16 Jis atsakė: “Ieškau savo brolių. Pasakyk man, kur jie gano?” 37.17 Tas vyras atsakė: “Jie išėjo iš čia. Nugirdau juos kalbant: ‘Eikime į Dotaną’ ”. Juozapas ėjo paskui savo brolius ir rado juos Dotane. 37.18 Jie, iš tolo pamatę jį ateinant, slapta susimokė jį nužudyti. 37.19 Jie sakė vienas kitam: “Štai ateina sapnuotojas! 37.20 Dabar užmuškime jį, įmeskime į duobę ir sakykime: ‘Plėšrus žvėris jį suėdė’; tada pamatysime, kas bus iš jo sapnų!” 37.21 Bet Rubenas, tai išgirdęs, išgelbėjo jį iš jų rankų, sakydamas: “Nežudykime jo. 37.22 Nepraliekite kraujo! Įmeskite jį į šitą dykumoje esančią duobę, bet nesutepkite savo rankų!” Jis taip kalbėjo, norėdamas jį išgelbėti iš jų rankų ir sugrąžinti tėvui. 37.23 Juozapui atėjus pas brolius, jie nutraukė nuo jo margąjį apdarą, kuriuo jis vilkėjo, 37.24 ir, sugriebę jį, įmetė į duobę, kurioje nebuvo vandens. 37.25 Tada jie susėdo valgyti. Staiga jie pamatė izmaelitų karavaną, ateinantį iš Gileado, ir jų kupranugarius, nešančius kvepalų, balzamo ir miros. Jie traukė į Egiptą. 37.26 Judas tarė savo broliams: “Ką laimėsime, užmušę savo brolį ir nuslėpę jo kraują? 37.27 Parduokime jį izmaelitams ir nesutepkime savo rankų. Juk jis mūsų brolis, mūsų kūnas!” Broliai paklausė jo. 37.28 Einant pro šalį Midjano pirkliams, jie, ištraukę Juozapą iš duobės, pardavė izmaelitams už dvidešimt sidabrinių; tie nusivedė Juozapą į Egiptą. 37.29 Rubenas, sugrįžęs prie duobės ir pamatęs, kad Juozapo nebėra, perplėšė savo drabužius. 37.30 Sugrįžęs pas brolius, tarė: “Vaiko nebėra! Kur aš eisiu!” 37.31 Jie paėmė Juozapo apdarą ir, papjovę ožį, tą apdarą pamirkė jo kraujyje 37.32 ir pasiuntė jį tėvui, sakydami: “Štai ką radome. Pažiūrėk, ar tai ne tavo sūnaus apdaras?” 37.33 Pažinęs jį, tėvas tarė: “Tai mano sūnaus apdaras! Plėšrus žvėris jį suėdė! Juozapas tikrai sudraskytas!” 37.34 Jokūbas persiplėšė drabužius, užsivilko ašutinę ir daugelį dienų gedėjo savo sūnaus. 37.35 Visi jo sūnūs ir dukterys guodė jį, tačiau jis nesidavė guodžiamas ir tarė: “Aš gedėdamas nueisiu į mirusiųjų buveinę pas savo sūnų”. Taip jį apraudojo jo tėvas. 37.36 Tuo metu midjaniečiai Egipte pardavė jį Potifarui, faraono rūmų valdininkui, sargybos viršininkui.

Pradžios 38

38.1 Judas pasitraukė nuo savo brolių ir apsigyveno pas vieną adulamietį, vardu Hyras. 38.2 Ten Judas pamatė kanaaniečio Šūvos dukterį ir paėmė ją, ir įėjo pas ją. 38.3 Ji pastojo ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Eru. 38.4 Ji pastojo dar kartą ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Onanu. 38.5 Ir dar kartą ji pastojo, ir pagimdė sūnų, kurį pavadino Šela. Judas tada gyveno Kezibe. 38.6 Judas paėmė savo pirmagimiui Erui žmoną, vardu Tamara. 38.7 Eras, Judo pirmagimis, buvo nedoras Viešpaties akyse, ir Viešpats jį numarino. 38.8 Tada Judas tarė sūnui Onanui: “Įeik pas savo brolio žmoną ir vesk ją, ir atgaivink savo brolio palikuonis”. 38.9 Onanas žinojo, kad palikuonys nepriklausys jam. Todėl įeidamas pas savo brolio žmoną išliejo sėklą žemėn, kad neduotų broliui palikuonių. 38.10 Viešpačiui nepatiko jo elgesys, todėl ir jį numarino. 38.11 Judas tarė savo marčiai Tamarai: “Gyvenk kaip našlė savo tėvo namuose, kol užaugs mano sūnus Šela”. Nes jis bijojo, kad ir tas nemirtų kaip jo broliai. Tamara nuėjo gyventi į savo tėvo namus. 38.12 Po kurio laiko mirė Judo žmona, Šūvos duktė. Gedulo laikui praėjus, Judas su savo draugu adulamiečiu Hyru ėjo į Timną pas savo avių kirpėjus. 38.13 Tamarai buvo pranešta: “Štai tavo uošvis eina į Timną avių kirpti”. 38.14 Ji nusivilko savo našlės drabužius, apsidengė šydu ir atsisėdo prie Enaimo vartų, kurie yra pakelėje į Timną. Ji žinojo, kad Šela buvo užaugęs, tačiau ji nebuvo jam duota į žmonas. 38.15 Judas ją palaikė paleistuve, nes ji buvo uždengusi savo veidą. 38.16 Jis pasuko prie jos ir tarė: “Leisk man įeiti pas tave”. Jis nežinojo, kad tai buvo jo marti, o ji klausė: “Ką man duosi?” 38.17 Jis atsakė: “Aš tau atsiųsiu ožiuką iš savo bandos”. Ji paklausė: “Ar duosi man užstatą, kol jį atsiųsi?” 38.18 Jis paklausė: “Ko nori užstatu?” Ji atsakė: “Tavo antspaudo, virvės ir lazdos, kuri yra tavo rankoje”. Jis davė jai tai, įėjo pas ją, ir ji pastojo. 38.19 Jam išėjus, ji nusiėmė šydą, persirengė našlės drabužiais ir grįžo namo. 38.20 Kai Judo draugas adulamietis nuvedė ožiuką, kad atsiimtų užstatą iš moteriškės, jos nerado. 38.21 Jis klausinėjo vietos žmonių: “Kur yra paleistuvė, kuri buvo Enaime prie kelio?” Jie atsakė: “Čia nebuvo jokios paleistuvės”. 38.22 Jis tada sugrįžo pas Judą ir pasakė: “Aš jos neradau, ir tos vietos žmonės sakėsi nieko nežiną apie jokią paleistuvę”. 38.23 Judas tarė: “Tegul pasilaiko mano užstatą, kad neapsijuoktume. Aš jai siunčiau ožiuką, bet tu negalėjai jos surasti”. 38.24 Po trijų mėnesių Judui buvo pranešta: “Tavo marti Tamara paleistuvavo ir pastojo”. Judas liepė: “Atveskite ją, kad ji būtų sudeginta”. 38.25 Kai ją išvedė, ji pasiuntė žinią savo uošviui: “Aš pastojau nuo vyro, kuriam priklauso šitie daiktai. Ištirk, kam priklauso šitas antspaudas, virvė ir lazda”. 38.26 Judas atpažinęs tarė: “Ji yra teisesnė už mane, nes aš jos nedaviau savo sūnui Šelai”. Ir daugiau jis jos nepažino. 38.27 Gimdymo metu paaiškėjo, kad dvyniai yra jos įsčiose. 38.28 Jai begimdant, vienas iškišo ranką. Pribuvėja paėmė ir užrišo ant jo rankos raudoną siūlą, sakydama: “Šitas pirmas išėjo”. 38.29 Bet jis įtraukė ranką atgal, ir štai išėjo jo brolis. Ji tarė: “Štai kaip tu prasiveržei”. Jį tad pavadino Perecu. 38.30 Paskui gimė jo brolis, ant kurio rankos buvo raudonas siūlas; jį pavadino Zerachu.

Pradžios 39

39.1 Juozapą nuvedė į Egiptą, ir egiptietis Potifaras, faraono rūmų valdininkas, sargybos viršininkas, jį nupirko iš izmaelitų. 39.2 Ir Viešpats buvo su Juozapu, ir jam viskas sekėsi. Jis gyveno savo valdovo, egiptiečio, namuose. 39.3 Jo valdovas pastebėjo, kad Viešpats buvo su juo ir kad visa, ką jis darė, Viešpats laimino. 39.4 Juozapas rado Potifaro akyse malonę; jis tarnavo jam, ir tas paskyrė jį savo namų prievaizdu, ir visa pavedė jam tvarkyti. 39.5 Nuo to laiko, kai jis paskyrė Juozapą prievaizdu savo namuose, Viešpats laimino egiptiečio namus dėl Juozapo; Viešpaties palaima buvo ant visko, ką jis turėjo namuose ir laukuose. 39.6 Jis visa, ką turėjo, pavedė Juozapui; pats niekuo nesirūpino, tik maistu, kurį valgė. Juozapas buvo dailus ir gražaus veido. 39.7 Po kurio laiko jo valdovo žmona atkreipė dėmesį į Juozapą ir tarė: “Sugulk su manimi”. 39.8 Bet jis jai atsakė: “Mano valdovas niekuo nesirūpina ir visa, ką jis turi, atidavė į mano rankas. 39.9 Šiuose namuose nėra didesnio už mane, ir jis nieko man nedraudžia išskyrus tave, nes tu esi jo žmona. Kaip tad galėčiau padaryti tokią piktadarystę ir nusidėti prieš Dievą?” 39.10 Ji kiekvieną dieną kalbino Juozapą, tačiau jis nesutiko sugulti ir būti su ja. 39.11 Vieną dieną Juozapas atėjo į namus savo reikalais ir nieko daugiau tuo metu namuose nebuvo. 39.12 Ji nutvėrė jį už jo drabužio ir sakė: “Sugulk su manimi”. Bet jis, išsinėręs iš drabužio, ištrūko ir išbėgo laukan. 39.13 Pamačiusi, kad jis paliko savo drabužį jos rankoje ir išbėgo laukan, 39.14 ji pasišaukė namiškius ir jiems tarė: “Žiūrėkite! Jis atvedė mums vyrą, hebrają, kad tas tyčiotųsi iš mūsų. Jis atėjo pas mane, norėdamas sugulti su manimi, bet aš ėmiau garsiai šaukti. 39.15 Kai jis išgirdo mane šaukiant, paliko drabužį pas mane ir išbėgo”. 39.16 Ji pasilaikė jo drabužį, kol grįžo valdovas. 39.17 Tada ji tais pačiais žodžiais kalbėjo jam: “Pas mane atėjo tas vergas, hebrajas, kurį mums atvedei, kad pasityčiotų iš manęs. 39.18 Bet kai aš pradėjau garsiai šaukti, jis paliko savo drabužį pas mane ir išbėgo”. 39.19 Valdovas, išgirdęs žmonos žodžius, kuriais ji kalbėjo: “Taip tavo vergas pasielgė su manimi”, užsidegė pykčiu. 39.20 Ir Juozapo valdovas paėmė jį, ir atidavė į kalėjimą, kur kalėjo karaliaus kaliniai. 39.21 Bet Viešpats buvo su Juozapu ir parodė jam savo gailestingumą, ir davė jam rasti malonę kalėjimo viršininko akyse. 39.22 Šis pavedė Juozapui rūpintis visais kaliniais ir visi darbai buvo jo priežiūroje. 39.23 Kalėjimo viršininkas niekuo nesidomėjo, kas buvo Juozapui pavesta, nes Viešpats buvo su juo ir visuose darbuose jam duodavo sėkmę.

Pradžios 40

40.1 Po kurio laiko nusikalto Egipto karaliui jo vyno pilstytojas ir duonkepys. 40.2 Faraonas supyko ant abiejų savo valdininkų: ant vyno pilstytojų viršininko ir duonkepių viršininko. 40.3 Jis įsakė juos uždaryti sargybos viršininko kalėjime, kur kalėjo Juozapas. 40.4 Sargybos viršininkas pavedė Juozapui juos prižiūrėti ir jiems patarnauti. Jie ten sėdėjo ilgesnį laiką. 40.5 Egipto karaliaus vyno pilstytojas ir duonkepys tą pačią naktį sapnavo sapną, ir kiekvieno sapnas turėjo savo reikšmę. 40.6 Juozapas, įėjęs pas juos rytą, pastebėjo juos esant prislėgtus. 40.7 Jis paklausė jų: “Kodėl šiandien jūsų veidai tokie paniurę?” 40.8 Jie atsakė: “Sapnavome sapną, bet nėra, kas jį išaiškintų”. Juozapas jiems tarė: “Argi ne iš Dievo ateina išaiškinimas? Papasakokite juos man”. 40.9 Tuomet vyno pilstytojų viršininkas papasakojo savo sapną Juozapui: “Aš sapnavau, kad pasirodė vynmedis prieš mane. 40.10 Jis turėjo tris šakeles, išleido pumpurus, išskleidė žiedus ir subrandino vynuoges ant kekių. 40.11 Faraono taurę laikiau savo rankoje. Paėmiau vynuogių, išspaudžiau jas į faraono taurę ir padaviau taurę faraonui”. 40.12 Juozapas jam atsakė: “Štai sapno išaiškinimas: trys šakelės yra trys dienos. 40.13 Po trijų dienų faraonas sugrąžins tave tarnybon, ir tu padavinėsi faraonui taurę į jo ranką, kaip pirma darydavai, kai buvai jo vyno pilstytojas. 40.14 Atsimink mane, kai tau bus gerai, ir pasigailėk manęs, paminėk mane faraonui ir padėk man išeiti iš šitų namų. 40.15 Aš esu pavogtas iš hebrajų krašto ir čia nesu nusikaltimo padaręs, už kurį mane laikytų kalėjime”. 40.16 Kepėjų viršininkas girdėdamas, kad jis gerai išaiškino, tarė Juozapui: “O aš sapnuodamas mačiau tris pintines ant savo galvos. 40.17 Viršutinėje pintinėje buvo įvairių keptų valgių faraonui, ir paukščiai lesė iš tos pintinės”. 40.18 Juozapas atsakė: “Štai sapno išaiškinimas: trys pintinės yra trys dienos. 40.19 Po trijų dienų faraonas nukirs tavo galvą, tave pakabins ant medžio, ir paukščiai les tavo kūną”. 40.20 Trečiąją dieną buvo faraono gimtadienis ir jis iškėlė puotą visiems savo tarnams. Jis atsiminė savo vyriausiąjį vyno pilstytoją ir vyriausiąjį duonkepį. 40.21 Faraonas sugrąžino vyriausiąjį vyno pilstytoją į jo tarnybą, ir jis vėl padavinėjo taurę faraonui. 40.22 O kepėjų viršininką jis įsakė pakarti, kaip Juozapas buvo jiems išaiškinęs. 40.23 Tačiau vyno pilstytojų viršininkas neatsiminė Juozapo ir pamiršo jį.

Pradžios 41

41.1 Dvejiems metams praėjus, faraonas sapnavo: jis stovėjo prie upės, 41.2 ir iš jos išlipo septynios karvės, gražios ir riebios, ir jos ganėsi lankoje. 41.3 O po jų išlipo iš upės kitos septynios karvės, bjaurios ir liesos, ir atėjo prie tų karvių upės pakrantėje. 41.4 Liesosios karvės surijo anas septynias gražiąsias ir riebiąsias karves. Ir faraonas pabudo. 41.5 Vėl užmigęs sapnavo antrą kartą: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios. 41.6 O po jų išdygo septynios tuščios ir rytų vėjo išdžiovintos varpos. 41.7 Tuščiosios varpos prarijo septynias pilnąsias ir gražiąsias varpas. Faraonas pabudo ir suprato, kad tai sapnas. 41.8 Tą rytą faraonas buvo neramus. Jis pasikvietė visus Egipto žynius ir išminčius ir papasakojo jiems savo sapnus, bet nebuvo nė vieno, kuris galėtų juos išaiškinti. 41.9 Tada vyno pilstytojų viršininkas kalbėjo faraonui: “Aš šiandien prisimenu savo nusikaltimus. 41.10 Faraonas buvo užsirūstinęs ant savo tarnų ir atidavė mane ir vyriausiąjį duonkepį uždaryti į sargybos viršininko kalėjimą. 41.11 Ir mudu sapnavome sapną tą pačią naktį, ir kiekvieno sapnas turėjo savo reikšmę. 41.12 Su mumis buvo jaunuolis hebrajas, sargybos viršininko vergas. Mes jam papasakojome savo sapnus, ir jis mums išaiškino mūsų sapnų reikšmę. 41.13 Kaip jis išaiškino, taip ir įvyko: mane sugrąžino į mano tarnybą, o aną pakorė”. 41.14 Tada faraonas pasiuntė pakviesti Juozapą, ir jie skubiai jį išleido iš kalėjimo. Jis, nusiskutęs ir pakeitęs drabužius, atėjo pas faraoną. 41.15 Faraonas tarė Juozapui: “Sapnavau sapną, ir nėra nė vieno, kuris galėtų jį išaiškinti. Aš girdėjau, kad tu gerai aiškini sapnus”. 41.16 Juozapas atsakė faraonui: “Ne aš, o Dievas duos faraonui palankų aiškinimą”. 41.17 Faraonas pasakojo Juozapui: “Sapnavau stovįs ant upės kranto. 41.18 Iš upės išlipo septynios karvės, riebios ir gražios, ir jos ganėsi lankoje. 41.19 Po jų išlipo kitos septynios karvės, menkos, labai bjaurios ir liesos. Aš nesu matęs tokių bjaurių karvių visoje Egipto šalyje. 41.20 Liesosios ir bjauriosios karvės surijo anas septynias riebiąsias karves. 41.21 Tačiau nebuvo žymu, kad jos būtų ką prarijusios; jos tebebuvo liesos kaip pradžioje. Po to aš pabudau. 41.22 Sapne aš dar regėjau: septynios varpos išaugo iš vieno stiebo, pilnos ir gražios. 41.23 Po jų išdygo septynios tuščios, plonos ir rytų vėjo išdžiovintos varpos. 41.24 Plonosios varpos prarijo septynias gražiąsias varpas. Aš tai papasakojau žyniams, bet nė vienas negalėjo išaiškinti”. 41.25 Juozapas atsakė faraonui: “Faraono sapnai reiškia vieną ir tą patį. Dievas parodė faraonui, ką Jis ketina daryti. 41.26 Septynios gražiosios karvės yra septyneri metai ir septynios gražiosios varpos yra septyneri metai. Sapnas reiškia vieną ir tą patį. 41.27 O septynios plonosios ir bjauriosios karvės ir septynios tuščiosios, rytų vėjo išdžiovintos varpos yra septyneri ateinančio bado metai. 41.28 Todėl aš sakiau faraonui, kad Dievas parodė jam, ką Jis ketina daryti. 41.29 Ateina septyneri didelio pertekliaus metai visoje Egipto šalyje. 41.30 Bet po jų seks septyneri bado metai, per kuriuos pasimirš buvusi gausa; badas sunaikins šalį. 41.31 Buvęs perteklius bus užmirštas šalyje dėl bado, nes jis bus labai baisus. 41.32 Du kartus pasikartojęs faraono sapnas reiškia, jog tai yra tikrai Dievo nustatyta ir greitai įvyks. 41.33 Dabar faraonas tegul parenka protingą ir sumanų vyrą ir paskiria jį Egipto šalies valdytoju. 41.34 Tegul įsako faraonas paskirti prievaizdus visoje šalyje, kurie surinks penktąją Egipto šalies derliaus dalį per septynerius derlingus metus. 41.35 Visą šitą būsimųjų gerų metų derlių tegul supila į aruodus, esančius faraono valdomuose miestuose, ir tegul saugoja jį maistui. 41.36 Tas maistas bus atsarga septyneriems bado metams, kurie vargins Egipto šalį, kad kraštas nepražūtų bado metu”. 41.37 Tas patarimas patiko faraonui ir visiems jo tarnams, 41.38 ir jis tarė: “Ar rasime tokį vyrą kaip šis, kuriame būtų Dievo Dvasia?” 41.39 Faraonas kalbėjo Juozapui: “Kadangi Dievas tau visa tai apreiškė, tai nėra nė vieno, kuris būtų toks protingas ir sumanus kaip tu. 41.40 Tu būsi mano namų valdytoju, ir tavo žodžio klausys visi žmonės. Tik sostu aš būsiu aukščiau tavęs”. 41.41 Toliau faraonas tarė Juozapui: “Aš tave skiriu visos Egipto šalies valdytoju”. 41.42 Faraonas numovė nuo savo piršto žiedą ir jį užmovė Juozapui; ir aprengė jį ploniausios drobės drabužiais, ir užkabino jam ant kaklo auksinę grandinę. 41.43 Ir liepė jį vežti savo antruoju vežimu, ir priešakyje jo šaukti: “Klaupkitės!” Tuo būdu jis tapo visos Egipto šalies valdytoju. 41.44 Be to, faraonas tarė Juozapui: “Aš faraonas, ir be tavo žinios niekas nepakels nei rankos, nei kojos visoje Egipto šalyje!” 41.45 Faraonas pavadino Juozapą Cafnat Paneachu ir jam davė žmoną Asenatą, Ono kunigo Potiferos dukterį. Ir Juozapas keliavo po visą Egipto šalį. 41.46 Juozapas buvo trisdešimties metų amžiaus, kai jis stovėjo faraono, Egipto karaliaus, akivaizdoje ir išėjęs iš faraono apkeliavo visą Egipto žemę. 41.47 Per septynerius pertekliaus metus šalyje viskas gausiai užderėjo. 41.48 Jis surinko visą septynerių metų maistą ir sukrovė jį miestų sandėliuose. Aplink kiekvieną miestą esančių laukų derlių jis sukrovė tame mieste. 41.49 Juozapas pripildė aruodus javų kaip jūros smilčių, tiek daug, kad jų nebuvo įmanoma suskaičiuoti. 41.50 Prieš užeinant bado metams, Juozapui gimė du sūnūs iš Asenatos, Ono kunigo Potiferos dukters. 41.51 Juozapas pirmąjį pavadino Manasu: “Dievas leido man pamiršti visą mano vargą ir mano tėvo namus”. 41.52 Antrąjį jis pavadino Efraimu: “Dievas padarė mane vaisingą mano vargo šalyje”. 41.53 Pasibaigė septyneri pertekliaus metai Egipto šalyje. 41.54 Prasidėjo septyneri bado metai, kaip Juozapas buvo sakęs. Badas siautė visose šalyse, tačiau Egipte buvo duonos. 41.55 Badui prasidėjus visoje Egipto šalyje, žmonės kreipėsi į faraoną, prašydami duonos. Faraonas sakė: “Eikite pas Juozapą! Ką jis jums sakys, darykite”. 41.56 Badas išsiplėtė visoje žemėje. Juozapas atidarė javų sandėlius ir pardavinėjo javus egiptiečiams, nes kilo baisus badas Egipto šalyje. 41.57 Iš įvairių kraštų žmonės ėjo į Egiptą pas Juozapą pirkti javų, nes buvo baisus badas visose šalyse.

Pradžios 42

42.1 Jokūbas, išgirdęs, kad javai parduodami Egipte, tarė savo sūnums: “Ko žiūrite vienas į kitą? 42.2 Girdėjau, kad javai parduodami Egipte. Vykite tenai ir nupirkite javų, kad gyventume ir nemirtume”. 42.3 Dešimt Juozapo brolių iškeliavo pirkti javų į Egiptą. 42.4 Tačiau Jokūbas neleido Juozapo brolio Benjamino eiti su broliais, nes bijojo, kad jam neatsitiktų nelaimė. 42.5 Izraelio sūnūs kartu su kitais atėjo pirkti javų, nes badas siautė Kanaano šalyje. 42.6 Juozapas buvo Egipto šalies valdytojas. Jis pardavinėjo javus visoms žemės tautoms. Atėję Juozapo broliai nusilenkė prieš jį iki žemės. 42.7 Juozapas, pamatęs savo brolius, atpažino juos, bet jis elgėsi su jais tarsi su svetimais. Šiurkščiai su jais kalbėdamas, klausė: “Iš kur atvykote?” Jie atsakė: “Iš Kanaano šalies maisto pirkti”. 42.8 Juozapas atpažino savo brolius, tačiau jie neatpažino jo. 42.9 Juozapas atsiminė sapnus, kuriuos jis sapnavo apie juos, ir jiems tarė: “Jūs esate žvalgai! Atvykote išžvalgyti silpnesniųjų šalies vietų”. 42.10 Jie atsakė jam: “Ne, mūsų viešpatie! Tavo tarnai atėjo nusipirkti maisto. 42.11 Mes visi esame vieno vyro sūnūs, dori žmonės. Tavo tarnai nėra žvalgai”. 42.12 Tačiau jis jiems tarė: “Ne! Jūs atėjote išžvalgyti silpnesniųjų šalies vietų!” 42.13 Jie atsakė: “Tavo tarnų yra dvylika brolių, vieno tėvo sūnų, Kanaano šalyje. Jauniausias liko pas tėvą namuose, o vieno jau nebėra”. 42.14 Bet Juozapas jiems atsakė: “Yra taip, kaip jums sakiau. Jūs esate žvalgai! 42.15 Taip jūs būsite ištirti. Prisiekiu, kaip gyvas faraonas, jūs neišeisite iš čia, kol atvyks jūsų jaunesnysis brolis! 42.16 Pasiųskite vieną iš jūsų atvesti jūsų brolį! Jūs būsite suimti, kol bus ištirti jūsų žodžiai, ar tiesą sakote, ar meluojate. Jei ne, kaip gyvas faraonas, jūs esate žvalgai!” 42.17 Tris dienas jis išlaikė juos suimtus. 42.18 Trečią dieną Juozapas jiems tarė: “Išliksite gyvi su viena sąlyga, nes aš bijau Dievo. 42.19 Jei jūs esate dori, vienas iš jūsų telieka suimtas, o kiti keliaukite, pargabenkite javų savo šeimoms nuo bado apsiginti. 42.20 Bet atveskite pas mane savo jauniausiąjį brolį, kad jūsų žodžiai pasirodytų tikri ir nemirtumėte!” 42.21 Jie kalbėjosi: “Iš tikrųjų esame nusikaltę savo broliui: mes matėme jo sielvartą, kai jis mus maldavo, bet neklausėme. Todėl šita bėda užklupo mus”. 42.22 Rubenas sakė jiems: “Ar aš jums nesakiau: ‘Nenusikalskite prieš vaiką!’ Bet jūs neklausėte. Todėl štai išieškomas jo kraujas”. 42.23 Jie nežinojo, kad Juozapas suprato jų kalbą, nes jis su jais kalbėjo per vertėją. 42.24 Pasitraukęs nuo jų, jis verkė. Tada sugrįžęs pas juos, kalbėjo toliau. Jis paėmė iš jų Simeoną ir jį surišo jų akyse. 42.25 Juozapas įsakė pripildyti jų maišus javais, kiekvieno pinigus įdėti atgal į maišą ir jiems duoti davinį kelionei. Tarnai taip ir padarė. 42.26 Susikrovę savo javų maišus ant asilų, jie iškeliavo. 42.27 Vienas atrišo savo maišą užeigoje, norėdamas pašerti asilą, ir pamatė pinigus. Jie buvo maišo viršuje. 42.28 Jis sušuko broliams: “Mano pinigai grąžinti man. Štai jie maiše!” Jų širdys nusiminė, ir jie drebėdami žiūrėjo vienas į kitą ir kalbėjo: “Ką Dievas mums padarė?” 42.29 Parėję pas savo tėvą Jokūbą į Kanaano šalį, jie papasakojo jam visa, kas jiems nutiko: 42.30 “Vyras, tos šalies valdovas, šiurkščiai kalbėjo su mumis ir mus palaikė žvalgais. 42.31 Mes jam sakėme: ‘Esame dori žmonės, o ne žvalgai. 42.32 Mes esame dvylika brolių, vieno tėvo sūnūs. Vieno nebėra, o jauniausias yra pas mūsų tėvą Kanaano šalyje’. 42.33 Tas vyras, šalies valdovas, mums atsakė: ‘Patikrinsiu, ar esate dori. Vieną jūsų brolį palikite pas mane, paimkite, ko reikia jūsų šeimoms nuo bado apsiginti, keliaukite 42.34 ir atsiveskite savo jauniausiąjį brolį, kad įsitikinčiau, jog nesate žvalgai. Tada aš jums atiduosiu jūsų brolį ir galėsite laisvai keliauti!’ ” 42.35 Išpylę maišus, kiekvienas rado įrištus savo pinigus. Jie ir jų tėvas, pamatę pinigus, nusigando. 42.36 Jų tėvas Jokūbas kalbėjo: “Jūs padarėte, kad netekau vaikų! Juozapo nebėra, Simeono nebėra, ir Benjaminą norite paimti. Viskas atsisuko prieš mane”. 42.37 Rubenas atsakė savo tėvui: “Nužudyk mano du sūnus, jei aš jo neparvesiu! Patikėk jį man ir aš tau jį sugrąžinsiu”. 42.38 Tėvas tarė: “Mano sūnus nekeliaus su jumis, nes jo brolis yra miręs ir jis likęs man vienas. Jei kelyje atsitiks jam nelaimė, tai jūs nuvarysite mano žilus plaukus su sielvartu į kapus”.

Pradžios 43

43.1 Badas sunkiai slėgė šalį. 43.2 Kai jie sunaudojo javus, atsigabentus iš Egipto, jų tėvas sakė jiems: “Vėl keliaukite ir nupirkite mums maisto”. 43.3 Judas jam atsakė: “Tas vyras mus griežtai įspėjo nepasirodyti jam be jauniausiojo brolio. 43.4 Jei leisi su mumis mūsų brolį, keliausime ir nupirksime maisto. 43.5 Bet jeigu neleisi, neisime, nes tas vyras mums pasakė: ‘Nematysite mano veido, jei jūsų brolio nebus su jumis!’ ” 43.6 Izraelis atsakė: “Kodėl jūs man padarėte tokį skausmą, sakydami tam vyrui turį dar vieną brolį?” 43.7 Jie atsakė: “Tas vyras nuodugniai klausinėjo apie mus ir mūsų giminę: ‘Ar jūsų tėvas gyvas? Ar dar turite kokį brolį?’ Mes jam atsakėme į šituos klausimus. Argi galėjome žinoti, kad jis lieps atvesti mūsų brolį?” 43.8 Judas kalbėjo savo tėvui Izraeliui: “Leisk berniuką su manimi, kad galėtume vykti ir nemirtume badu mes, tu ir mūsų vaikai. 43.9 Aš laiduoju už jį! Iš mano rankos jo pareikalausi. Jei aš jo neparvesiu, būsiu tau nusikaltęs visą amžių. 43.10 Jei nebūtume delsę, būtume jau antrą kartą sugrįžę”. 43.11 Tada jų tėvas Izraelis tarė: “Jei taip, darykite! Pasiimkite į savo maišus geriausių šio krašto vaisių ir nugabenkite tam vyrui dovanų: truputį balzamo, medaus, kvepiančių žolių, miros, riešutų ir migdolų. 43.12 Dvigubai tiek pinigų pasiimkite su savimi ir pinigus, kurie buvo jūsų maišuose, grąžinkite iš savo rankų. Gal buvo kokia klaida? 43.13 Imkite taip pat savo brolį ir keliaukite pas tą vyrą. 43.14 O visagalis Dievas tesuteikia jums malonę to vyro akivaizdoje, kad jis paleistų jums jūsų brolį ir Benjaminą! O jei aš tapsiu bevaikis, tai ir būsiu bevaikis”. 43.15 Vyrai pasiėmė dovanų, dvigubai tiek pinigų ir Benjaminą ir, nukeliavę į Egiptą, prisistatė Juozapui. 43.16 Juozapas, pamatęs Benjaminą su jais, tarė savo namų prievaizdui: “Įvesk tuos vyrus į namus, papjauk gyvulį ir paruošk maisto, nes jie pietaus su manimi!” 43.17 Jis padarė, kaip Juozapas buvo įsakęs, ir įvedė juos į jo namus. 43.18 Jie nusigando, kai juos įvedė į Juozapo namus, ir vienas kitam kalbėjo: “Mus veda dėl pinigų, kuriuos radome savo maišuose, kad apkaltintų, suimtų, padarytų mus vergais ir paimtų mūsų asilus”. 43.19 Todėl jie kreipėsi į Juozapo namų prievaizdą, užkalbindami jį prieangyje: 43.20 “Valdove, paklausyk mūsų! Kai atvykome pirmą kartą pirkti maisto, 43.21 tai grįždami užeigoje atrišome maišus ir kiekvieno mūsų visi pinigai buvo maišuose; mes atnešėme juos atgal. 43.22 Be to, atsinešėme su savimi dar kitų pinigų maistui pirkti. Mes nežinome, kas įdėjo mums pinigus į maišus”. 43.23 Jis atsakė: “Būkite ramūs! Nebijokite! Jūsų ir jūsų tėvo Dievas įdėjo jums lobį į maišus. Aš gavau jūsų pinigus”. Ir jis atvedė Simeoną pas juos. 43.24 Po to jis įvedė juos į Juozapo namus ir padavė vandens nusiplauti kojoms; jis pašėrė ir jų asilus. 43.25 Ir jie paruošė dovaną, laukdami Juozapo ateinant vidudienį, nes jie girdėjo, kad ten valgys pietus. 43.26 Juozapui parėjus namo, jie atnešė jam dovaną, kurią turėjo su savimi, ir nusilenkė jam iki žemės. 43.27 Jis klausinėjo, kaip jiems sekasi: “Ar sveikas jūsų senasis tėvas, apie kurį pasakojote? Ar jis dar gyvas?” 43.28 Jie atsakė: “Tavo tarnas, mūsų tėvas, yra sveikas ir gyvas”. Jie vėl žemai nusilenkė. 43.29 Pamatęs savo brolį Benjaminą, savo motinos sūnų, klausė: “Ar šitas yra jūsų jauniausiasis brolis, apie kurį pasakojote?” Ir tarė jam: “Dievas tebūna tau malonus, mano sūnau!” 43.30 Juozapas išskubėjo, nes jis susijaudino dėl brolio ir ieškojo vietos išsiverkti. Ir įėjo į savo kambarį, ir ten verkė. 43.31 Jis nusiprausė veidą, išėjo ir susitvardęs tarė: “Paduokite valgį!” 43.32 Jie padėjo Juozapui atskirai, broliams atskirai, su juo valgiusiems egiptiečiams taip pat atskirai. Mat egiptiečiai negali valgyti drauge su hebrajais, nes tai jiems yra pasibjaurėjimas. 43.33 Jie susėdo prieš jį, pirmagimis pagal savo pirmagimystę, o jauniausias pagal savo jaunumą. Ir jie žvilgčiojo vienas į kitą nustebę. 43.34 Valgiai jiems buvo nešami iš Juozapui skirtų patiekalų, bet Benjaminas gavo penkis kartus daugiau negu kiti. Jie gėrė vyną ir linksminosi su juo.

Pradžios 44

44.1 Juozapas įsakė savo namų prievaizdui: “Pripilk tų vyrų maišus, kiek tik jie pajėgia panešti, ir įdėk kiekvieno pinigus į jo maišą. 44.2 O mano sidabrinę taurę įdėk į jauniausiojo maišą kartu su pinigais už javus”. Jis padarė, kaip Juozapas buvo įsakęs. 44.3 Rytui išaušus, išleido juos su jų asilais. 44.4 Vos tik jiems išėjus iš miesto, Juozapas tarė namų prievaizdui: “Vykis tuos vyrus ir, juos pasivijęs, sakyk: ‘Kodėl jūs atsilyginote piktu už gera? 44.5 Kodėl pavogėte mano valdovo sidabrinę taurę? Ar ne iš jos geria mano valdovas ir ar ne su ja jis buria? Jūs blogai pasielgėte’ ”. 44.6 Prievaizdas, juos pasivijęs, kalbėjo tuos žodžius. 44.7 Jie atsakė jam: “Kodėl mūsų viešpats taip kalba? Gink Dieve, kad tavo tarnai taip pasielgtų! 44.8 Pinigus, kuriuos radome maišuose, atnešėme atgal iš Kanaano šalies. Kaip tad mes vogsime iš tavo valdovo namų sidabrą ar auksą? 44.9 Pas kurį iš mūsų ją rasi, tas temiršta, o mes visi tapsime tavo valdovo vergais”. 44.10 Jis atsakė: “Tebūna, kaip sakote! Pas kurį rasiu taurę, taps vergu, o visi kiti būsite nekalti”. 44.11 Tada kiekvienas jų skubiai pastatė savo maišą ant žemės ir atrišo jį. 44.12 Jis ėmė ieškoti, pradėjo nuo vyriausiojo ir baigė jauniausiuoju. Ir rado taurę Benjamino maiše. 44.13 Jie persiplėšė drabužius, uždėjo maišus ant savo asilų ir sugrįžo į miestą. 44.14 Judas ir jo broliai atėjo į Juozapo namus, nes jis dar buvo ten. Jie puolė prieš jį ant žemės. 44.15 Juozapas tarė jiems: “Ką padarėte! Argi nežinojote, kad toks vyras kaip aš tikrai moku burti?” 44.16 Judas atsakė: “Ką besakysime mūsų valdovui? Kaip bekalbėsime? Ir kuo pasiteisinsime? Dievas rado tavo tarnų kaltę. Mes esame mūsų valdovo vergai, taip pat ir tas, pas kurį rasta taurė”. 44.17 Juozapas atsakė: “Gink Dieve, kad taip padaryčiau! Tik tas vyras, pas kurį rasta taurė, bus mano vergas, o jūs laisvi keliaukite pas savo tėvą!” 44.18 Tada priartėjo prie jo Judas ir tarė: “Mano valdove, prašau, leisk savo tarnui pasiaiškinti ir nesupyk ant savo tarno, nes esi kaip faraonas. 44.19 Mano valdove, tu klausei savo tarnų: ‘Ar jūs turite tėvą ar brolį?’ 44.20 Mes atsakėme: ‘Turime seną tėvą ir jauną brolį, gimusį jam senatvėje. Jo brolis yra miręs, ir jis yra vienintelis likęs iš savo motinos; tad tėvas jį myli’. 44.21 Tada liepei: ‘Atveskite, kad jį pamatyčiau savo akimis!’ 44.22 Mes atsakėme: ‘Berniukas negali palikti savo tėvo, nes tėvas mirs, jei paliks!’ 44.23 Tada, valdove, pasakei savo tarnams: ‘Jei jūsų jauniausias brolis neateis su jumis, nepasirodykite mano akyse!’ 44.24 Kai parėjome pas tavo tarną, mūsų tėvą, jam pranešėme tavo, valdove, žodžius. 44.25 Ir mūsų tėvas tarė: ‘Vėl nukeliavę nupirkite kiek maisto’. 44.26 Mes atsakėme: ‘Negalime keliauti! Tik jei leisi jauniausią brolį su mumis, keliausime. Mes negalime pasirodyti tam žmogui be mūsų jauniausiojo brolio’. 44.27 Tavo tarnas, mūsų tėvas, atsakė: ‘Jūs patys žinote, kad mano žmona man pagimdė du sūnus. 44.28 Vienas išėjo, ir aš pasakiau: ‘Jį sudraskė žvėris’. Ir aš jo daugiau nebemačiau. 44.29 Jei ir šitą paimsite iš manęs ir jam atsitiks nelaimė, nuvarysite mano žilus plaukus su sielvartu į kapus’. 44.30 Taigi, jei dabar pareisiu pas tavo tarną, mano tėvą, ir su mumis nebus berniuko, prie kurio tėvas labai prisirišęs, 44.31 jis numirs, matydamas, kad jo nėra su mumis. Ir tavo tarnai nuvarys tavo tarno, mūsų tėvo, žilus plaukus su sielvartu į kapus. 44.32 Tavo tarnas laidavo už berniuką savo tėvui, sakydamas: ‘Jei aš jo neparvesiu, būsiu nusikaltęs tau visą amžių’, 44.33 todėl prašau, valdove, palik mane berniuko vietoje tau vergauti, o berniukas tegrįžta su broliais! 44.34 Kaip galėčiau grįžti pas savo tėvą be jauniausiojo brolio ir matyti nelaimę, kuri ištiks mano tėvą”.

Pradžios 45

45.1 Juozapas nebegalėjo susivaldyti ir sušuko esantiems su juo: “Išeikite iš čia!” Nieko nebuvo prie jo, kai Juozapas prisipažino savo broliams. 45.2 Jis taip garsiai verkė, kad išgirdo egiptiečiai ir faraono namai. 45.3 Juozapas tarė savo broliams: “Aš esu Juozapas. Ar mano tėvas dar gyvas?” Jo broliai išsigandę negalėjo nė žodžio ištarti. 45.4 Juozapas tarė savo broliams: “Prieikite prie manęs!” Jiems priėjus, jis kalbėjo: “Aš esu Juozapas, jūsų brolis, kurį pardavėte į Egiptą. 45.5 Nesisielokite ir nebijokite, kad mane pardavėte. Jūsų gyvybei išlaikyti Dievas mane siuntė pirma jūsų! 45.6 Tik dveji metai, kai badas žemėje; jis dar tęsis penkerius metus, kuriais nebus nei ariama, nei pjaunama. 45.7 Dievas atsiuntė mane pirma jūsų, kad išsaugotų jūsų palikuonis ir išgelbėtų jūsų gyvybes dideliu išgelbėjimu. 45.8 Taigi ne jūs mane čia atsiuntėte, bet Dievas. Jis mane padarė tėvu faraonui, visų jo namų tvarkytoju ir Egipto šalies valdytoju. 45.9 Skubiai keliaukite pas mano tėvą ir jam sakykite: ‘Taip sako Juozapas: ‘Dievas mane padarė viso Egipto viešpačiu. Atvyk pas mane, negaišk! 45.10 Gyvensi Gošeno krašte ir būsi arti manęs tu, tavo sūnūs ir vaikaičiai, tavo avys, galvijai ir visa, kas tau priklauso. 45.11 Aš tave viskuo aprūpinsiu dar penkerius bado metus, kad tu nenuskurstum su savo šeima’. 45.12 Jūs ir mano brolis Benjaminas mato, kad aš jums kalbu. 45.13 Praneškite mano tėvui apie visą mano garbę Egipte ir apie visa, ką matote, ir skubiai atgabenkite čia mano tėvą!” 45.14 Tada jis puolė savo broliui Benjaminui ant kaklo ir abu verkė. 45.15 Jis bučiavo visus savo brolius verkdamas. Po to jo broliai kalbėjosi su juo. 45.16 Faraono namuose pasklido žinia: “Atvyko Juozapo broliai”. Tai patiko faraonui ir jo tarnams. 45.17 Faraonas tarė Juozapui: “Sakyk savo broliams: ‘Apkraukite savo gyvulius ir, sugrįžę į Kanaano šalį, 45.18 pasiimkite savo tėvą bei šeimas, ir ateikite pas mane. Aš jums duosiu Egipto geriausią dalį, kad maitintumėtės žemės gėrybėmis’. 45.19 Be to, jiems sakyk: ‘Pasiimkite iš Egipto šalies vežimų savo vaikams bei žmonoms ir, paėmę savo tėvą, ateikite. 45.20 Negailėkite savo daiktų palikti, nes geriausia, ką Egipto šalis turi, priklausys jums’ ”. 45.21 Izraelio sūnūs taip ir padarė. Juozapas jiems davė vežimus, kaip faraonas įsakė, ir maisto kelionei. 45.22 Jis davė kiekvienam jų po vieną naują drabužį, o Benjaminui­tris šimtus sidabrinių ir penkis naujus drabužius. 45.23 Savo tėvui jis pasiuntė dešimt asilų, nešančių Egipto gėrybes, ir dešimt asilių, apkrautų javais bei maistu kelionei. 45.24 Jis išleido savo brolius ir, jiems išvykstant, tarė: “Nesibarkite kelionėje!” 45.25 Ir jie išėjo iš Egipto, ir atėjo į Kanaano žemę pas savo tėvą Jokūbą. 45.26 Ir pranešė jam: “Juozapas gyvas ir yra visos Egipto šalies valdytojas”. Jokūbo širdis apmirė, nes jis netikėjo jais. 45.27 Ir jie persakė jam visus Juozapo žodžius, kuriuos jis jiems kalbėjo. Kai pamatė vežimus, kuriuos atsiuntė Juozapas, kad jį parvežtų, jų tėvo Jokūbo dvasia atgijo. 45.28 Ir Izraelis pasakė: “Užtenka! Mano sūnus Juozapas dar gyvas. Eisiu ir pamatysiu jį prieš numirdamas”.

Pradžios 46

46.1 Izraelis išsirengė su viskuo, ką turėjo, ir, atėjęs į Beer Šebą, aukojo aukas savo tėvo Izaoko Dievui. 46.2 Dievas kalbėjo Izraeliui nakties regėjime: “Jokūbai, Jokūbai!” Tas atsiliepė: “Aš čia”. 46.3 Jis kalbėjo: “Aš esu tavo tėvo Dievas, nebijok eiti į Egiptą; ten padarysiu iš tavęs didelę tautą! 46.4 Aš lydėsiu tave į Egiptą ir parvesiu atgal, o Juozapas savo ranka užspaus tavo akis”. 46.5 Tada Jokūbas išėjo iš Beer Šebos. Izraelio sūnūs vežė tėvą Jokūbą, savo vaikus ir žmonas vežimuose, kuriuos faraonas atsiuntė jiems. 46.6 Jie pasiėmė gyvulius ir visą savo turtą, kurį buvo įsigiję Kanaano šalyje, ir atėjo į Egiptą; Jokūbas ir su juo visi jo palikuonys: 46.7 sūnūs, vaikaičiai, dukterys bei jo sūnų dukterys. Visus savo palikuonis jis atsivedė į Egiptą. 46.8 Šitie yra vardai Izraelio vaikų, atėjusių į Egiptą. Jokūbas, jo pirmagimis­Rubenas. 46.9 Rubeno sūnūs: Henochas, Paluvas, Hecronas ir Karmis. 46.10 Simeono sūnūs: Jemuelis, Jaminas, Ohadas, Jachinas, Coharas ir kanaanietės sūnus Saulius. 46.11 Levio sūnūs: Geršonas, Kehatas ir Meraris. 46.12 Judo sūnūs: Eras, Onanas, Šela, Perecas ir Zerachas. Tačiau Eras ir Onanas mirė Kanaano šalyje. Faro sūnūs: Esromas ir Hamulas. 46.13 Isacharo sūnūs: Tola, Pūva, Jobas ir Šimronas. 46.14 Zabulono sūnūs: Seredas, Elonas ir Jachleelis. 46.15 Šitie yra Lėjos sūnūs, kuriuos ji pagimdė Jokūbui Mesopotamijoje, ir duktė Dina; iš viso sūnų bei dukterų buvo trisdešimt trys asmenys. 46.16 Gado sūnūs: Cifjonas, Hagis, Šūnis, Ecbonas, Eris, Arodis ir Arelis. 46.17 Ašero vaikai: Imna, Išva, Išvis, Berija ir jų sesuo Seracha. Berijos sūnūs: Heberas ir Malkielis. 46.18 Šitie yra vaikai Zilpos, kurią Labanas davė savo dukteriai Lėjai; jų buvo šešiolika asmenų. 46.19 Jokūbo žmonos Rachelės sūnūs: Juozapas ir Benjaminas. 46.20 Juozapas susilaukė Egipto šalyje dviejų sūnų­Manaso ir Efraimo, kuriuos jam pagimdė Ono kunigo Potiferos duktė Asenata. 46.21 Benjamino sūnūs: Bela, Becheras, Ašbelis, Gera, Naamanas, Ehis, Rošas, Mupimas, Hupimas ir Ardas. 46.22 Šitie yra Rachelės ir Jokūbo vaikai­keturiolika asmenų. 46.23 Dano sūnus­Hušimas. 46.24 Neftalio sūnūs: Jachceelis, Gūnis, Jeceras ir Šilemas. 46.25 Šitie yra sūnūs Bilhos, kurią Labanas davė savo dukteriai Rachelei, iš viso septyni asmenys. 46.26 Asmenų, kurie atvyko su Jokūbu į Egiptą, kilusių iš jo, neskaičiuojant Jokūbo sūnų žmonų, iš viso buvo šešiasdešimt šeši asmenys. 46.27 Juozapo sūnūs, gimę Egipte, buvo du. Iš viso Jokūbo namams priklausančių asmenų, atvykusių į Egiptą, buvo septyniasdešimt. 46.28 Jokūbas pasiuntė pas Juozapą pirma savęs Judą, kad nuvestų jį į Gošeną. Jie atėjo į Gošeno kraštą. 46.29 Juozapas savo vežimu važiavo į Gošeną pasitikti savo tėvo Izraelio. Jį pamatęs, puolė jam ant kaklo ir apsikabinęs ilgai verkė. 46.30 Izraelis tarė Juozapui: “Dabar galiu mirti, nes pamačiau tavo veidą, kad tu esi gyvas”. 46.31 Juozapas sakė savo broliams ir visiems atvykusiems: “Eisiu pas faraoną ir pranešiu jam: ‘Mano broliai ir visi mano tėvo namiškiai, kurie gyveno Kanaano šalyje, atėjo pas mane. 46.32 Jie augina gyvulius ir atsigabeno avis, galvijus ir visa, ką turėjo’. 46.33 Kai faraonas jus pasišauks ir klaus: ‘Koks jūsų užsiėmimas?’, 46.34 atsakykite: ‘Tavo tarnai yra gyvulių augintojai nuo pat jaunystės iki dabar; tokie buvo ir mūsų tėvai’, kad galėtumėte gyventi Gošeno krašte, nes egiptiečiai bjaurisi gyvulių augintojais”.

Pradžios 47

47.1 Juozapas atėjo ir pranešė faraonui: “Mano tėvas ir broliai su avimis, galvijais ir visu, ką jie turėjo, atėjo iš Kanaano krašto, ir dabar jie yra Gošeno krašte”. 47.2 Jis pasiėmė su savimi penkis savo brolius ir pristatė faraonui. 47.3 Faraonas paklausė jų: “Koks jūsų užsiėmimas?” Jie atsakė: “Tavo tarnai yra gyvulių augintojai, tokie buvo ir mūsų tėvai. 47.4 Mes atvykome kurį laiką pagyventi šioje šalyje, nes tavo tarnai neturi ganyklos savo avims­badas siaučia Kanaano krašte. Prašome, leisk savo tarnams apsigyventi Gošeno krašte”. 47.5 Faraonas sakė Juozapui: “Tavo tėvas ir broliai atėjo pas tave. 47.6 Egipto šalis yra tavo žinioje. Geriausioje šalies dalyje apgyvendink juos! Jie tegyvena Gošeno krašte! Ir jei žinai iš jų sumanių vyrų, paskirk juos mano bandų prižiūrėtojais”. 47.7 Po to Juozapas nuvedė savo tėvą Jokūbą pas faraoną. Ir Jokūbas palaimino faraoną. 47.8 Faraonas paklausė Jokūbą: “Kiek tau metų?” 47.9 Jokūbas atsakė faraonui: “Šios žemės kelionėje esu šimtą trisdešimt metų. Negausios ir sunkios buvo mano gyvenimo dienos, nepasiekiau savo tėvų amžiaus”. 47.10 Jokūbas palaimino faraoną ir išėjo. 47.11 Juozapas apgyvendino savo tėvą bei brolius ir davė jiems geriausios žemės Egipte, Ramzio krašte, kaip faraonas įsakė. 47.12 Juozapas aprūpino maistu savo tėvą, brolius ir visus namiškius, kiek kuriai šeimai reikėjo. 47.13 Visoje šalyje trūko maisto, nes badas buvo baisus; Egipto ir Kanaano šalys buvo išsekintos bado. 47.14 Juozapas surinko iš Egipto šalies ir Kanaano šalies visus pinigus, parduodamas javus, ir juos atgabeno į faraono iždą. 47.15 Kai Egipto žemėje ir Kanaano žemėje pasibaigė pinigai, egiptiečiai atėjo pas Juozapą ir tarė: “Duok mums duonos! Kodėl mes turime mirti tavo akivaizdoje dėl pinigų stokos?” 47.16 Juozapas atsakė: “Jei nebeturite pinigų, atveskite gyvulius, ir aš jums duosiu duonos už juos”. 47.17 Jie atvedė savo gyvulius, o Juozapas davė jiems duonos už arklius, avis, galvijus bei asilus. Taip jis metus maitino juos už jų gyvulius. 47.18 Metams praėjus, jie vėl atėjo pas jį ir sakė: “Neslėpsime nuo mūsų valdovo, kad nebeturime nei pinigų, nei gyvulių. Mums liko tik mūsų kūnai ir žemė. 47.19 Kodėl turime mirti tavo akivaizdoje? Pirk mus ir mūsų žemę už duoną, kad su savo žeme priklausytume faraonui. Duok mums sėklos, kad išliktume gyvi, o žemė nepavirstų dykyne”. 47.20 Taip Juozapas nupirko faraonui visą Egipto žemę, nes visi egiptiečiai pardavė savo laukus, kadangi juos labai kankino badas. Tuo būdu kraštas atiteko faraonui. 47.21 Ir jis perkėlė žmones į miestus nuo vieno Egipto pakraščio iki kito. 47.22 Tik kunigų žemės jis nenupirko, nes kunigai gaudavo išlaikymą iš faraono, todėl jie ir nepardavė savo žemės. 47.23 Juozapas sakė žmonėms: “Šiandien aš nupirkau jus ir jūsų žemę faraonui. Štai jums sėkla, apsėkite laukus. 47.24 Penktąją derliaus dalį atiduokite faraonui, o keturias dalis pasilaikykite laukui apsėti ir maistui jūsų šeimoms ir vaikams”. 47.25 Jie atsakė: “Tu išgelbėjai mums gyvybes. Teatrasime mes malonę savo valdovo akyse ir mes būsime faraono tarnais”. 47.26 Ir Juozapas įvedė įstatymą visame Egipto krašte, kuris galioja iki šios dienos, kad faraonui atiduodama viso derliaus penktoji dalis. Išimtį sudaro tik kunigų žemė, kuri nepriklauso faraonui. 47.27 Izraelis liko gyventi Egipto šalyje, Gošeno krašte; jie turėjo ten nuosavybę, išsiplėtė ir labai padaugėjo. 47.28 Jokūbas gyveno Egipto šalyje septyniolika metų. Jo amžius buvo šimtas keturiasdešimt septyneri metai. 47.29 Izraelis, nujausdamas artėjančią mirtį, pasišaukė savo sūnų Juozapą ir jam tarė: “Jei radau malonę tavo akyse, padėk savo ranką po mano šlaunimi ir elkis su manimi maloningai ir teisingai; pažadėk nepalaidoti manęs Egipte. 47.30 Aš norėčiau atsigulti šalia savo tėvų. Tad išgabenk mane iš Egipto ir palaidok jų kapinėse”. Juozapas atsakė: “Padarysiu, kaip prašai”. 47.31 Tėvas tarė: “Prisiek man!” Ir jis prisiekė. Tada Izraelis nusilenkė ant lovos galo.

Pradžios 48

48.1 Po tų įvykių Juozapas sužinojo, kad jo tėvas serga. Jis pasiėmė su savimi abu sūnus­Manasą ir Efraimą. 48.2 Jokūbui buvo pranešta, kad ateina Juozapas, ir Izraelis sukaupė savo jėgas, ir atsisėdo lovoje. 48.3 Jokūbas tarė Juozapui: “Visagalis Dievas man pasirodė Lūzoje, Kanaano šalyje, ir palaimino mane, 48.4 ir pasakė: ‘Aš padarysiu tave vaisingą ir padauginsiu, padarysiu iš tavęs daugybę tautų ir šitą kraštą duosiu tavo palikuonims amžinon nuosavybėn’. 48.5 Abu tavo sūnūs, gimę Egipte pirmiau, negu aš atvykau pas tave, man priklauso. Efraimas ir Manasas priklausys man taip, kaip ir Rubenas su Simeonu. 48.6 O tavo vaikai, kurie gims po jų, tau priklausys. Jie bus vadinami pagal brolius savo paveldėtose dalyse. 48.7 Man keliaujant iš Mesopotamijos, kelyje mirė Rachelė; ją palaidojau pakeliui į Efratą, kuri yra Betliejus”. 48.8 Izraelis, pamatęs Juozapo sūnus, klausė: “Kas šitie?” 48.9 Juozapas atsakė tėvui: “Jie yra mano sūnūs, kuriuos Dievas man čia davė”. Jis sakė: “Atvesk juos prie manęs, kad juos palaiminčiau!” 48.10 Izraelio akys buvo aptemusios dėl senatvės, jis vos matė. Privedus juos prie jo, jis apkabinęs juos pabučiavo 48.11 ir tarė Juozapui: “Aš nesitikėjau pamatyti tave, o dabar štai Dievas man parodė net ir tavo vaikus!” 48.12 Tada Juozapas atitraukė sūnus nuo jo kelių ir nusilenkė iki žemės. 48.13 Po to Juozapas paėmė savo dešine Efraimą ties Izraelio kaire ir savo kairiąja Manasą ties Izraelio dešine ir juos privedė prie jo. 48.14 Izraelis, ištiesęs savo dešinę, uždėjo ant Efraimo galvos, nors jis buvo jaunesnysis, ir savo kairę ant pirmagimio Manaso galvos, taip padarydamas sąmoningai. 48.15 Ir jis laimino Juozapą: “Dievas, kurio akivaizdoje vaikščiojo mano tėvai Abraomas ir Izaokas, Dievas, kuris vedė mane per visą mano gyvenimą iki pat šios dienos, 48.16 angelas, kuris mane išgelbėjo iš viso pikto, tepalaimina šiuos vaikus! Tebūna jie vadinami mano vardu ir mano tėvų Abraomo ir Izaoko vardu ir jų palikuonys tedaugėja žemėje!” 48.17 Juozapas, pamatęs tėvą laikant dešinę ranką ant Efraimo galvos, buvo nepatenkintas. Jis paėmė savo tėvo ranką, norėdamas ją perkelti nuo Efraimo galvos ant Manaso galvos, 48.18 ir tarė: “Ne taip, tėve! Šitas pirmagimis! Padėk savo dešinę ant jo galvos”. 48.19 Bet jo tėvas nesutiko ir sakė: “Aš žinau, mano sūnau, aš žinau. Jis irgi taps tauta ir bus didis. Tačiau jo jaunesnysis brolis bus didesnis už jį ir jo palikuonys taps daugybe tautų”. 48.20 Jis juos laimino: “Tavo vardu bus laiminama Izraelyje, kur sakys: ‘Dievas tepadaro tave kaip Efraimą ir Manasą’ ”. Taip jis pastatė Efraimą pirma Manaso. 48.21 Izraelis tarė Juozapui: “Aš mirsiu, bet Dievas bus su jumis ir jus parves atgal į jūsų tėvų šalį. 48.22 Be to, aš daviau tau viena dalimi daugiau negu tavo broliams, kurią atėmiau iš amoritų savo kardu ir savo lanku”.

Pradžios 49

49.1 Jokūbas, pasišaukęs savo sūnus, kalbėjo: “Susirinkite! Paskelbsiu jums, kas įvyks su jumis ateityje. 49.2 Susirinkite ir klausykite, Jokūbo sūnūs! Pasiklausykite Izraelio, savo tėvo! 49.3 Rubenai, tu esi mano pirmagimis, mano tvirtybė, mano pajėgumo pradžia, pirmas orumu ir galybe. 49.4 Neramus kaip vanduo! Tu neįsigalėsi, nes įlipai į savo tėvo lovą ir atsiguldamas sutepei mano patalą. 49.5 Simeonas ir Levis­broliai; smurto įrankiai jų namuose. 49.6 Mano siela, neik į jų pasitarimus, nesijunk į jų būrį, mano garbe. Užsirūstinę jie nužudė žmogų ir savivaliaudami sužalojo jaučius. 49.7 Prakeiktas tebūna jų nuožmus įtūžimas ir žiaurus pyktis! Aš juos padalinsiu Jokūbe ir išsklaidysiu Izraelyje. 49.8 Judai, tu susilauksi savo brolių pagarbos, tavo ranka bus ant tavo priešų sprando; tavo tėvo vaikai nusilenks prieš tave. 49.9 Judas­jaunas liūtas. Mano sūnus, kyląs nuo grobio. Jis sustojo, atsigulė kaip liūtas ar kaip liūtė. Kas jį prikels! 49.10 Iš Judo nebus atimtas skeptras nė valdžia iš jo palikuonių, kol ateis siųstasis, kuriam paklus tautos. 49.11 Jis riša prie vynmedžio savo asilaitį ir prie geriausio vynmedžio savo asilės jauniklį; jis plauna vyne savo drabužį ir vynuogių sultyse­apsiaustą. 49.12 Jo akys spindės nuo vyno ir dantys bus balti nuo pieno. 49.13 Zabulonas gyvens prie jūros kranto, kur priplaukia laivai; jo žemių ribos sieks Sidoną. 49.14 Isacharas yra stiprus asilas, gulįs tarp dviejų nešulių. 49.15 Matydamas, kad poilsis geras ir šalis tokia miela, jis palenkė savo petį, kad neštų, ir tapo samdomu bernu. 49.16 Danas teis savo tautą, kaip viena iš Izraelio giminių. 49.17 Danas bus gyvatė šalia kelio, angis ant tako, gelianti žirgui į kulnis taip, kad jo raitelis nuvirstų atbulas. 49.18 Viešpatie, aš laukiu Tavo išgelbėjimo! 49.19 Gadas bus užpultas priešų, bet jis vysis juos įkandin, lips jiems ant kulnų. 49.20 Ašero duona bus soti; jis tieks maistą net karaliams. 49.21 Neftalis­laisvas briedis, jis gražbylys. 49.22 Juozapas­jaunas vaismedis prie versmės, jo šakos nusvirusios per mūrą. 49.23 Šauliai erzino jį, šaudė ir nekentė jo. 49.24 Jo lankas pasiliko stiprus ir jo rankas sustiprino Jokūbo galingojo Dievo rankos. Iš ten ganytojas ir Izraelio uola. 49.25 Tavo tėvo Dievas padės tau, Visagalis laimins tave dangaus palaiminimais iš aukštybių, gelmių palaiminimais, esančiais žemai, krūtų ir įsčių palaiminimais. 49.26 Tavo tėvo palaiminimai pranoko mano protėvių palaiminimus iki amžinųjų kalvų tolimiausių ribų; jie bus ant Juozapo galvos ir ant galvos vainiko to, kuris buvo atskirtas nuo savo brolių. 49.27 Benjaminas­plėšrus vilkas; rytą jis draskys grobį, o vakare padalins jį”. 49.28 Tai yra dvylika Izraelio giminių, ir tai jiems kalbėjo tėvas, ir palaimino juos. Kiekvieną palaimino atskiru palaiminimu. 49.29 Po to jis jiems tarė: “Aš susijungsiu su savo tauta. Palaidokite mane prie mano tėvų oloje, kuri yra hetito Efrono lauke, 49.30 Machpelos lauko oloje, ties Mamre, Kanaano šalyje. Tą lauką Abraomas nupirko iš hetito Efrono nuosavoms kapinėms. 49.31 Ten palaidotas Abraomas ir jo žmona Sara, Izaokas ir jo žmona Rebeka, ten aš palaidojau ir Lėją. 49.32 Tai laukas ir ola, kurie buvo nupirkti iš Heto vaikų”. 49.33 Jokūbas, baigęs duoti nurodymus savo sūnums, įkėlė kojas į lovą, atidavė dvasią ir susijungė su savo tauta.

Pradžios 50

50.1 Juozapas puolė prie savo mirusio tėvo, verkė ir jį bučiavo. 50.2 Jis paliepė savo tarnams gydytojams išbalzamuoti tėvą. Ir gydytojai išbalzamavo Izraelį. 50.3 Praėjo keturiasdešimt dienų, nes tiek laiko užtrunka balzamavimas. Egiptiečiai jį apraudojo septyniasdešimt dienų. 50.4 Pasibaigus apraudojimo laikui, Juozapas kalbėjo faraono namiškiams: “Jeigu radau jūsų akyse malonę, pasakykite faraonui, 50.5 kad mano tėvas mane prisaikdino palaidoti jį jo kape, kurį jis išsikasė Kanaano žemėje. Teišleidžia mane eiti ir palaidoti savo tėvą, o po to sugrįšiu”. 50.6 Faraonas atsakė: “Eik ir palaidok savo tėvą, kaip esi prisaikdintas”. 50.7 Juozapas išėjo laidoti savo tėvo; su juo keliavo visi faraono tarnai, jo namų prievaizdai, visi Egipto šalies vyresnieji, 50.8 visi Juozapo namiškiai, jo broliai ir visi jo tėvo namiškiai. Tik jų vaikai, avys ir galvijai liko Gošeno krašte. 50.9 Be to, su juo traukė vežimai ir raiteliai; taip susidarė labai didelis būrys. 50.10 Atėję prie Goren Haatado klojimo anapus Jordano, jie garsiai ir graudžiai raudojo; jie raudojo dėl tėvo septynias dienas. 50.11 Tos šalies gyventojai kanaaniečiai, matydami tokias raudas prie Goren Haatado klojimo, sakė: “Tai yra didelis gedulas egiptiečiams”. Todėl tą vietą jie praminė Abelmizraimu, kuris yra anapus Jordano. 50.12 Jo sūnūs padarė taip, kaip tėvas jiems buvo įsakęs. 50.13 Jie jį nugabeno į Kanaano šalį ir palaidojo Machpelos lauko oloje.Tą lauką, esantį ties Mamre, Abraomas nupirko iš hetito Efrono kapinėms. 50.14 Palaidojęs tėvą, Juozapas sugrįžo į Egiptą su broliais ir visais, kurie buvo nukeliavę su juo tėvo laidoti. 50.15 Jokūbui mirus, Juozapo broliai bijojo ir kalbėjosi: “Galbūt Juozapas pradės neapkęsti mūsų ir atkeršys mums už visas piktadarystes, kurias jam padarėme”. 50.16 Jie nusiuntė jam tokią žinią: “Tavo tėvas prieš mirdamas liepė mums, 50.17 kad sakytume tau: ‘Atleisk savo broliams jų nusikaltimą ir nuodėmę, nes jie piktai su tavimi pasielgė!’ Taigi dabar prašome: atleisk tavo tėvo Dievo tarnų nusikaltimą”. Juozapas verkė girdėdamas šiuos žodžius. 50.18 Po to jie nuėjo pas jį ir, parpuolę prieš jį, sakė: “Mes esame tavo vergai!” 50.19 Juozapas jiems atsakė: “Nebijokite! Argi aš užimu Dievo vietą? 50.20 Nors jūs man norėjote blogo, Dievas tai pavertė į gera, norėdamas įvykdyti, ką šiandien matome­išgelbėti daugybę žmonių. 50.21 Todėl dabar nebijokite! Aš maitinsiu jus ir jūsų vaikus”. Taip jis guodė ir ramino juos. 50.22 Juozapas ir jo tėvo namiškiai liko gyventi Egipte. Juozapas gyveno šimtą dešimt metų. 50.23 Jis matė Efraimo vaikus iki trečios kartos. Taip pat ir Manaso sūnaus Machyro sūnūs buvo padėti Juozapui ant kelių. 50.24 Juozapas sakė savo broliams: “Aš mirštu. Dievas tikrai aplankys jus ir išves iš šitos žemės į kraštą, kurį Jis prisiekdamas pažadėjo Abraomui, Izaokui ir Jokūbui”. 50.25 Po to Juozapas prisaikdino Izraelio vaikus: “Tikrai Dievas aplankys jus ir jūs išnešite iš čia mano kaulus”. 50.26 Juozapas mirė, sulaukęs šimto dešimties metų. Jie išbalzamavo jį ir paguldė į karstą Egipte.

Išėjimo 1

1.1 Šitie yra vardai Izraelio sūnų, kurie atėjo į Egiptą kartu su Jokūbu, kiekvienas su savo šeimomis: 1.2 Rubenas, Simeonas, Levis, Judas, 1.3 Isacharas, Zabulonas, Benjaminas, 1.4 Danas, Neftalis, Gadas ir Ašeras. 1.5 Iš Jokūbo kilusių buvo septyniasdešimt sielų. Juozapas jau buvo Egipte. 1.6 Ir numirė Juozapas, visi jo broliai ir visa ta karta. 1.7 Izraelitai buvo vaisingi, labai pagausėjo, išsiplėtė ir tapo galingi; jie pripildė visą kraštą. 1.8 Egiptą pradėjo valdyti naujas karalius, kuris nieko nežinojo apie Juozapą. 1.9 Jis kalbėjo savo tautai: “Žiūrėkite, izraelitų tauta yra gausesnė ir galingesnė už mus. 1.10 Pasielkime išmintingai su jais, kad jie nebesiplėstų. Jei kiltų karas, kad jie neprisijungtų prie mūsų priešų, nekariautų prieš mus ir nepasitrauktų iš šalies”. 1.11 Egiptiečiai paskyrė jiems prižiūrėtojus, kad juos prislėgtų sunkiais darbais. Jie pastatė faraonui sandėlių miestus Pitomą ir Ramzį. 1.12 Bet kuo labiau egiptiečiai spaudė juos, tuo labiau jie gausėjo ir plito taip, kad egiptiečiai pradėjo bijoti izraelitų. 1.13 Egiptiečiai vertė izraelitus tarnauti be gailesčio, 1.14 apkartino jų gyvenimą sunkia vergyste prie molio, plytų bei visokių ūkio darbų ir juos negailestingai spaudė. 1.15 Egipto karalius įsakė hebrajų pribuvėjoms, kurių viena vadinosi Šifra ir kita­Pūva: 1.16 “Pašauktos prie hebrajų moterų gimdymo, žiūrėkite, kas gims: jei sūnus, nužudykite jį, bet jei duktė­tegyvena!” 1.17 Tačiau pribuvėjos bijojo Dievo ir nevykdė Egipto karaliaus įsakymo, bet palikdavo berniukus gyvus. 1.18 Egipto karalius, tai sužinojęs, pasišaukė pribuvėjas ir joms tarė: “Kodėl jūs nevykdote įsakymo ir paliekate berniukus gyvus?” 1.19 Pribuvėjos atsakė faraonui: “Hebrajų moterys ne tokios kaip egiptietės, jos stiprios ir pagimdo prieš pribuvėjai ateinant”. 1.20 Todėl Dievas darė gera pribuvėjoms. Tauta gausėjo ir pasidarė labai galinga. 1.21 Kadangi pribuvėjos bijojo Dievo, Jis suteikė joms palikuonių. 1.22 Faraonas įsakė visai tautai: “Kiekvieną berniuką, gimusį hebrajams, meskite į upę, o mergaites palikite gyvas!”

Išėjimo 2

2.1 Vienas Levio giminės vyras pasirinko ir vedė tos pačios giminės mergaitę. 2.2 Moteris pastojo ir pagimdė sūnų. Kai ji pamatė, koks jis buvo gražus, slėpė jį tris mėnesius. 2.3 Negalėdama ilgiau jo slėpti, ji paėmė iš papiruso nendrių nupintą krepšį, ištepė jį derva ir sakais, įdėjo į jį kūdikį ir nunešusi padėjo nendryne prie upės kranto. 2.4 Jo sesuo atsistojo kiek toliau, norėdama pamatyti, kas atsitiks. 2.5 Faraono duktė atėjo prie upės praustis. Jos tarnaitės vaikščiojo upės pakraščiu. Ji pamatė nendryne pintinę ir pasiuntė tarnaitę ją atnešti. 2.6 Atidarius ją, rado verkiantį berniuką. Jai pagailo jo ir ji tarė: “Šitas yra vienas iš hebrajų kūdikių!” 2.7 Jo sesuo tarė faraono dukteriai: “Ar norėtum, kad surasčiau hebrajų moterį, kuri maitintų kūdikį?” 2.8 Faraono duktė jai atsakė: “Eik”. Mergaitė nuėjus pakvietė kūdikio motiną. 2.9 Tada Faraono duktė tarė jai: “Imk šitą kūdikį ir maitink jį! Aš mokėsiu tau už tai”. Moteris paėmė kūdikį ir maitino jį. 2.10 Berniukui paaugus, ji nunešė jį faraono dukteriai. Ji įsūnijo berniuką ir pavadino Moze, sakydama: “Aš jį ištraukiau iš vandens!” 2.11 Kartą Mozė, jau užaugęs, išėjo pas savo brolius ir pamatė jų naštas. Ir jis pamatė egiptietį bemušantį hebrają, vieną iš jo brolių. 2.12 Apsidairęs ir nieko nematydamas, jis užmušė tą egiptietį ir užkasė jį smėlyje. 2.13 Išėjęs kitą dieną, pamatė besivaidijančius du hebrajus ir klausė kaltininko: “Kodėl muši savo artimą?” 2.14 Tas atsakė: “Kas tave paskyrė mūsų kunigaikščiu ir teisėju? Bene nori ir mane užmušti, kaip užmušei egiptietį?” Mozė nusigando ir sakė: “Iš tiesų tai tapo žinoma!” 2.15 Faraonas, išgirdęs apie tą įvykį, norėjo Mozę nužudyti. Bet Mozė pabėgo nuo faraono ir apsigyveno Midjano šalyje. Vieną dieną, sėdint jam prie šulinio, 2.16 midjaniečių kunigo septynios dukterys atėjusios sėmė vandenį ir pylė į lovius, norėdamos pagirdyti savo tėvo avis. 2.17 Atėję piemenys jas nuvarė. Tada Mozė atsistojo, apgynė mergaites ir pagirdė jų avis. 2.18 Joms sugrįžus pas savo tėvą Reuelį, jis paklausė: “Kodėl šiandien taip anksti parėjote?” 2.19 Jos atsakė: “Vienas egiptietis mus apgynė nuo piemenų. Be to, jis sėmė vandenį ir pagirdė avis. 2.20 Tėvas tarė savo dukterims: “Kur jis yra? Kodėl palikote tą vyrą? Pakvieskite jį valgyti su mumis”. 2.21 Mozė sutiko gyventi pas Reuelį ir vedė jo dukterį Ciporą. 2.22 Ji pagimdė sūnų, kurį Mozė pavadino Geršomu, sakydamas: “Tapau ateivis svetimoje šalyje”. 2.23 Praėjus daug laiko, mirė Egipto karalius. Izraelio vaikai vaitojo dėl vergystės ir šaukė, ir jų šauksmas pasiekė Dievą. 2.24 Dievas išgirdo jų vaitojimą ir atsiminė savo sandorą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. 2.25 Ir Dievas pažvelgė į Izraelio vaikus, ir ėmė jais rūpintis.

Išėjimo 3

3.1 Mozė ganė savo uošvio, midjaniečių kunigo Jetro, avis. Kartą jis buvo nusivaręs avis už dykumos, prie Dievo kalno Horebo. 3.2 Jam pasirodė Viešpaties angelas ugnies liepsnoje, kylančioje iš krūmo vidurio. Jis matė krūmą degantį, tačiau nesudegantį. 3.3 Mozė pasakė: “Eisiu ir pažiūrėsiu į šį didingą reginį. Kodėl nesudega tas krūmas?” 3.4 Viešpats pamatė jį artėjant ir pašaukė iš krūmo: “Moze! Moze!” Tas atsiliepė: “Aš čia!” 3.5 Jis sakė: “Nesiartink prie šios vietos! Nusiauk nuo kojų apavą, nes vieta, ant kurios stovi, yra šventa žemė! 3.6 Aš esu tavo tėvo Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas”. Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą. 3.7 Viešpats tarė: “Aš pamačiau savo tautos vargą Egipte ir išgirdau jos šauksmą dėl jų prižiūrėtojų. Aš žinau jos sielvartą. 3.8 Aš nužengiau jos išvaduoti iš egiptiečių rankos ir išvesti jos iš tos šalies į gerą ir plačią šalį, plūstančią pienu ir medumi: į kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių žemę. 3.9 Izraelio vaikų šauksmas pasiekė mane. Aš mačiau jų priespaudą, kaip egiptiečiai juos engė. 3.10 Taigi dabar eik. Aš siunčiu tave pas faraoną, kad išvestum iš Egipto mano tautą, Izraelio vaikus!” 3.11 Mozė atsakė Dievui: “Kas aš, kad eičiau pas faraoną ir išvesčiau iš Egipto izraelitus?” 3.12 Dievas atsakė: “Aš būsiu su tavimi! Štai ženklas, kad Aš tave siunčiu: kai išvesi tautą iš Egipto, jūs tarnausite Dievui ant šito kalno”. 3.13 Mozė klausė Dievo: “Kai aš ateisiu pas izraelitus ir jiems sakysiu: ‘Jūsų tėvų Dievas mane siuntė pas jus’, jie manęs klaus: ‘Koks yra Jo vardas?’ Ką turiu jiems atsakyti?” 3.14 Dievas tarė Mozei: “AŠ ESU, KURIS ESU. Sakyk izraelitams: ‘AŠ ESU mane siuntė pas jus’ ”. 3.15 Dievas dar kalbėjo Mozei: “Šitaip sakyk izraelitams: ‘Viešpats, jūsų tėvų Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, mane siuntė pas jus’. Toks mano vardas per amžius ir taip mane vadinsite per kartų kartas. 3.16 Eik, surink Izraelio vyresniuosius ir jiems sakyk: ‘Viešpats, jūsų tėvų Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas, man pasirodė ir kalbėjo: ‘Aš aplankiau jus ir mačiau, kas jums buvo padaryta Egipte. 3.17 Aš išvesiu jus iš Egipto vargo į kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių žemę, plūstančią pienu ir medumi’. 3.18 Jie klausys tavo balso. Tu su Izraelio vyresniaisiais nueisite pas Egipto karalių ir jam sakysite: ‘Viešpats, hebrajų Dievas, mus pašaukė, ir dabar prašome: leisk mums tris dienas keliauti į dykumą, aukoti Viešpačiui, savo Dievui’. 3.19 Aš žinau, kad Egipto karalius neišleis jūsų, jei nebus priverstas galingos rankos. 3.20 Aš ištiesiu savo ranką ir ištiksiu Egiptą visais savo stebuklais, kuriuos darysiu jų tarpe. Po to jis išleis jus. 3.21 Ir suteiksiu šiai tautai malonę egiptiečių akyse, kad jūs neišeisite tuščiomis rankomis. 3.22 Kiekviena moteris paprašys savo kaimynės ir savo įnamės sidabrinių bei auksinių indų ir drabužių; juos uždėsite ant savo sūnų ir dukterų ir taip išsinešite egiptiečių turtus”.

Išėjimo 4

4.1 Mozė sakė: “O jeigu jie netikės manimi ir neklausys mano balso, sakydami: ‘Tau nepasirodė Viešpats’ ”. 4.2 Tuomet Viešpats paklausė jį: “Ką laikai rankoje?” Jis atsakė: “Lazdą”. 4.3 “Mesk žemėn!”­tarė Dievas. Jis numetė ją ir ji pavirto gyvate; Mozė ėmė bėgti nuo jos. 4.4 Viešpats pasakė Mozei: “Ištiesk savo ranką ir nutverk ją už uodegos!” Jis ištiesė savo ranką, nutvėrė ją ir ji pavirto lazda. 4.5 “Tai daryk, kad jie tikėtų, jog tau pasirodė Viešpats, jų tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas”. 4.6 Viešpats kalbėjo toliau ir liepė jam įkišti ranką į savo užantį. Jis įkišo, ir kai ištraukė ją, ranka buvo balta nuo raupsų kaip sniegas. 4.7 “Vėl įkišk savo ranką į užantį!”­tarė Dievas. Jis padarė, kaip buvo liepta. Kai jis ištraukė ją, ji buvo sveika. 4.8 “Jeigu jie netikės tavimi ir nekreips dėmesio į pirmojo ženklo balsą, tai jie patikės kito ženklo balsu. 4.9 O jeigu jie netikės šiais dviem ženklais ir neklausys tavo balso, tai pasemk upės vandens ir išliek ant žemės! Tada vanduo, kurį pasemsi iš upės ir išliesi ant žemės, pavirs krauju”. 4.10 Mozė tarė Viešpačiui: “Viešpatie, aš nesu iškalbingas: nebuvau toks anksčiau nei dabar, kai Tu prabilai į savo tarną. Man sunku kalbėti ir mano liežuvis pinasi”. 4.11 Viešpats jam atsakė: “Kas sutvėrė žmogaus burną? Kas padaro jį nebylų, kurčią, matantį ar aklą? Argi ne Aš, Viešpats? 4.12 Taigi dabar eik, o Aš būsiu su tavo lūpomis ir tave pamokysiu, ką kalbėti”. 4.13 Jis atsakė: “Prašau, Viešpatie, siųsk ką nors kitą!” 4.14 Tada Viešpats supykęs tarė: “Žinau, kad tavo brolis Aaronas, levitas, yra iškalbus ir jis pasitiks tave. Tave pamatęs, jis džiaugsis savo širdyje. 4.15 Tu kalbėsi jam ir įdėsi žodžius į jo lūpas. Aš būsiu su tavo ir jo lūpomis ir jus pamokysiu, ką turite daryti. 4.16 Jis kalbės už tave tautai. Jis bus tavo lūpomis, o tu būsi jam vietoje Dievo. 4.17 Pasiimk šitą lazdą, su kuria darysi ženklus”. 4.18 Mozė sugrįžo pas savo uošvį Jetrą ir tarė jam: “Prašau, leisk man sugrįžti į Egiptą pas savo brolius ir pasižiūrėti, ar jie tebėra gyvi”. Jetras atsakė: “Eik ramybėje!” 4.19 Viešpats tarė Mozei Midjane: “Sugrįžk į Egiptą! Nes visi, kurie ieškojo tavo gyvybės, yra mirę”. 4.20 Mozė pasiėmė žmoną ir sūnus, užsodino juos ant asilo ir grįžo į Egiptą; ir Dievo lazdą jis pasiėmė į savo ranką. 4.21 Viešpats pasakė Mozei: “Kai sugrįši į Egiptą, žiūrėk, kad padarytum faraono akivaizdoje visus stebuklus, kuriuos įdėjau į tavo ranką. Bet Aš užkietinsiu jo širdį, ir jis neišleis tautos. 4.22 Sakyk faraonui: ‘Taip kalba Viešpats: ‘Izraelis yra mano pirmagimis sūnus. 4.23 Aš tau sakau: išleisk mano sūnų, kad jis man tarnautų; jei neišleisi jo, nužudysiu tavo pirmagimį sūnų’ ”. 4.24 Pakeliui, nakvynės namuose, sutiko jį Viešpats ir norėjo nužudyti. 4.25 Tada Cipora, paėmusi aštrų akmenį, apipjaustė sūnų, numetė odelę prie Mozės kojų ir tarė: “Tu esi mano kruvinas vyras!” 4.26 Ir Viešpats leido jam eiti. Tada ji pasakė: “Kruvinas vyras dėl apipjaustymo”. 4.27 Viešpats tarė Aaronui: “Eik į dykumą pasitikti Mozės”. Jis ėjo ir, sutikęs jį prie Dievo kalno, pabučiavo. 4.28 Mozė papasakojo Aaronui visus Viešpaties, kuris jį siuntė, žodžius ir apie visus ženklus, kuriuos Jis jam įsakė daryti. 4.29 Mozė ir Aaronas nuėję surinko visus izraelitų vyresniuosius. 4.30 Aaronas kalbėjo visus žodžius, kuriuos Viešpats buvo kalbėjęs Mozei, ir padarė ženklus tautos akyse. 4.31 Tauta patikėjo. Išgirdę, kad Viešpats aplankė izraelitus ir pamatė jų priespaudą, jie žemai nusilenkė ir pagarbino Jį.

Išėjimo 5

5.1 Mozė ir Aaronas atėję tarė faraonui: “Taip sako Viešpats Izraelio Dievas: ‘Išleisk mano tautą, kad jie aukotų man dykumoje’ ”. 5.2 Faraonas atsakė: “Kas yra jūsų Viešpats, kad klausyčiau Jo balso ir išleisčiau Izraelį? Aš nepažįstu Viešpaties ir neišleisiu Izraelio”. 5.3 Jie sakė: “Hebrajų Dievas mus pašaukė. Prašome, leisk mums keliauti tris dienas į dykumą ir ten aukoti Viešpačiui, mūsų Dievui, kad Jis nebaustų mūsų maru ar kardu”. 5.4 Egipto karalius jiems atsakė: “Moze ir Aaronai, kodėl atitraukiate žmones nuo jų darbų? Eikite savo darbų dirbti! 5.5 Matote, kiek daug žmonių yra krašte, o jūs atitraukiate juos nuo darbų”. 5.6 Tą pačią dieną faraonas įsakė darbų prievaizdams ir vadovams: 5.7 “Nebeduokite, kaip iki šiol, žmonėms šiaudų plytoms gaminti: jie patys tegul eina ir prisirenka šiaudų. 5.8 Tačiau reikalaukite iš jų tokio pat plytų skaičiaus, kokį jie lig šiol pagamindavo, jo nesumažinkite, nes jie dykinėja ir todėl šaukia: ‘Išleisk mus aukoti savo Dievui!’ 5.9 Duokite jiems daugiau darbo; tegul dirba ir nepaiso tuščių kalbų”. 5.10 Darbų prievaizdai ir vadovai išėję kalbėjo: “Taip sako faraonas: ‘Aš nebeduosiu jums šiaudų. 5.11 Eikite ir rinkite, kur rasite! Tačiau turėsite padaryti tiek, kiek ir anksčiau’ ”. 5.12 Žmonės išsisklaidė po visą Egipto šalį rinkti ražienų vietoje šiaudų. 5.13 Prievaizdai spaudė juos, sakydami: “Atlikite dienai skirtą darbą, kaip anksčiau, kai gaudavote šiaudų”. 5.14 Ir izraelitus, kuriuos faraono prievaizdai buvo paskyrę darbų prižiūrėtojais, mušė, sakydami: “Kodėl vakar ir šiandien nepagaminote nustatyto plytų kiekio kaip anksčiau?” 5.15 Izraelitų prižiūrėtojai atėjo verkdami ir skundėsi faraonui: “Kodėl taip elgiesi su savo tarnais? 5.16 Šiaudų nebeduoda, o mums liepia gaminti plytas. Be to, tavo tarnai dar mušami, nors kalti dėl to yra tavo žmonės”. 5.17 Jis atsakė: “Jūs vien tik dykinėjate. Todėl sakote: ‘Išleisk mus aukoti Viešpačiui!’ 5.18 Taigi dabar eikite, dirbkite! Šiaudų jums neduos, tačiau nustatytą plytų kiekį privalote padaryti”. 5.19 Izraelitų prižiūrėtojai matė esą patekę į sunkią padėtį, nes jiems buvo pasakyta: “Nemažinkite dienai skirto plytų kiekio”. 5.20 Išėję iš faraono, jie susitiko Mozę ir Aaroną, kurie jų laukė, 5.21 ir tarė jiems: “Viešpats tepažvelgia ir tegul teisia! Jūs sukėlėte faraono bei jo tarnų neapykantą mums, įduodami kardą į jų ranką, kad mus išžudytų”. 5.22 Mozė kreipėsi į Viešpatį: “Viešpatie, kodėl taip piktai pasielgei su šitais žmonėmis? Kodėl siuntei mane? 5.23 Nuo to laiko, kai nuėjau pas faraoną kalbėti Tavo vardu, jis dar blogiau elgiasi su mano tauta. Tu neišvadavai savo tautos”.

Išėjimo 6

6.1 Viešpats atsakė Mozei:“Tu matysi, ką Aš padarysiu faraonui. Stiprios rankos priverstas, jis išleis juos; stiprios rankos priverstas, jis išvarys juos iš savo šalies”. 6.2 Dievas kalbėjo Mozei: “Aš esu Viešpats. 6.3 Aš pasirodžiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui kaip Dievas Visagalis, tačiau savo vardu Viešpats jiems neapsireiškiau. 6.4 Aš įtvirtinau su jais sandorą, norėdamas jiems duoti Kanaano šalį, kurioje jie buvo ateiviai. 6.5 Ir Aš išgirdau Izraelio vaikų, kuriuos yra pavergę egiptiečiai, vaitojimą, ir atsiminiau savo sandorą. 6.6 Todėl sakyk izraelitams, kad Aš esu Viešpats; Aš jus išvesiu iš egiptiečių priespaudos, išlaisvinsiu iš vergystės ir išgelbėsiu jus savo ištiesta ranka ir dideliais teismais. 6.7 Aš jus priimsiu, kad būtumėte mano tauta, ir Aš būsiu jūsų Dievas, kad žinotumėte, jog esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išvedė iš egiptiečių vergijos. 6.8 Aš nuvesiu jus į šalį, kurią pažadėjau duoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui; ją duosiu jums paveldėti, nes Aš esu Viešpats!” 6.9 Mozė taip kalbėjo izraelitams, bet jie neklausė jo dėl dvasios suspaudimo ir žiaurios vergystės. 6.10 Viešpats kalbėjo Mozei: 6.11 “Eik, sakyk Egipto faraonui, kad jis išleistų izraelitus iš savo šalies!” 6.12 Mozė atsakė Viešpačiui: “Izraelitai manęs neklauso, tai kaipgi manęs klausys faraonas? Mano lūpos neapipjaustytos”. 6.13 Ir Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui, ir davė jiems įsakymą Izraelio vaikams ir faraonui, Egipto karaliui, kad išvestų Izraelio vaikus iš Egipto šalies. 6.14 Šitie yra vyresnieji savo tėvų namuose. Izraelio pirmagimio Rubeno sūnūs: Henochas, Paluvas, Hecronas ir Karmis. Tai yra Rubeno giminės šeimos. 6.15 Simeono sūnūs: Jemuelis, Jaminas, Ohadas, Jachinas, Coharas ir kanaanietės sūnus Saulius. Tai yra Simeono giminės šeimos. 6.16 Šitie yra Levio sūnų vardai: Geršonas, Kehatas ir Meraris. Levis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. 6.17 Geršono sūnūs: Libnis ir Šimis. 6.18 Kehato sūnūs: Amramas, Iccharas, Hebronas ir Uzielis. Kehatas gyveno šimtą trisdešimt trejus metus. 6.19 Merario sūnūs: Machlis ir Mušis. Tai yra Levio giminė pagal savo šeimas. 6.20 Amramas vedė savo tetą Jochebedą. Ji pagimdė Aaroną ir Mozę. Amramas gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. 6.21 Iccharo sūnūs: Korachas, Nefegas ir Zichris. 6.22 Uzielio sūnūs: Mišaelis, Elicafanas ir Sitris. 6.23 Aaronas vedė Elišebą, Aminadabo dukterį, Naasono seserį. Ji pagimdė Nadabą, Abihuvą, Eleazarą ir Itamarą. 6.24 Koracho sūnūs: Asiras, Elkana ir Abiasafas. Tai yra korachų šeimos. 6.25 Aarono sūnus Eleazaras vedė vieną iš Putielio dukterų. Ji pagimdė Finehasą. Šitie yra Levio giminės šeimų vyresnieji. 6.26 Aaronas ir Mozė yra tie, kuriems Viešpats įsakė išvesti izraelitus iš Egipto šalies. 6.27 Jie yra tie, kurie kalbėjo faraonui, Egipto karaliui, kad išvestų izraelitus iš Egipto. 6.28 Viešpats kalbėjo Mozei Egipto šalyje, 6.29 sakydamas: “Aš esu Viešpats! Pasakyk faraonui, Egipto karaliui, visa, ką tau kalbu”. 6.30 Bet Mozė sakė Viešpaties akivaizdoje: “Aš esu neapipjaustytomis lūpomis, kaip manęs klausys faraonas?”

Išėjimo 7

7.1 Viešpats tarė Mozei: “Aš tave padariau dievu faraonui; tavo brolis Aaronas bus tavo pranašas. 7.2 Tu sakysi visa, ką tau įsakau, o tavo brolis Aaronas kalbės faraonui, kad jis išleistų izraelitus iš savo šalies. 7.3 Bet Aš užkietinsiu faraono širdį ir padarysiu daug ženklų bei stebuklų Egipto šalyje. 7.4 Tačiau faraonas jūsų neklausys, kad galėčiau uždėti savo ranką ant Egipto ir dideliais teismais išvesti savo pulkus­savo tautą, Izraelio vaikus­iš Egipto žemės. 7.5 Tada egiptiečiai žinos, kad Aš esu Viešpats, kai ištiesiu savo ranką virš Egipto ir išvesiu izraelitus iš jų žemės”. 7.6 Mozė ir Aaronas padarė, kaip Viešpats jiems įsakė. 7.7 Mozė buvo aštuoniasdešimties metų, o Aaronas aštuoniasdešimt trejų metų amžiaus, kai jie kalbėjo faraonui. 7.8 Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: 7.9 “Kai faraonas jums sakys: ‘Padarykite stebuklą patvirtinimui’, tai sakyk Aaronui: ‘Imk lazdą ir mesk ją prieš faraoną!’ Tada ji pavirs gyvate”. 7.10 Mozė ir Aaronas atėjo pas faraoną ir padarė taip, kaip Viešpats įsakė: Aaronas metė savo lazdą prieš faraoną ir jo tarnus, ir ji pavirto gyvate. 7.11 Faraonas pasišaukė išminčių ir burtininkų. Ir tie Egipto žyniai savo kerais padarė tą patį: 7.12 kiekvienas jų numetė savo lazdą, ir jos pavirto gyvatėmis. Tačiau Aarono lazda prarijo jų lazdas. 7.13 Faraono širdis liko užkietėjusi, ir jis jų neklausė, kaip Viešpats ir buvo kalbėjęs. 7.14 Viešpats tarė Mozei: “Faraono širdis tebėra užkietėjusi, jis nesutinka išleisti tautos. 7.15 Rytoj anksti rytą nueik prie upės, kai faraonas eis prie vandens, ir lauk jo ten. Pasiimk tą lazdą, kuri buvo pavirtusi gyvate. 7.16 Jam atėjus, sakyk: ‘Viešpats, hebrajų Dievas, mane siuntė pas tave, sakydamas: ‘Išleisk mano tautą, kad ji man tarnautų dykumoje’. Tačiau tu ligi šiol nenorėjai klausyti. 7.17 Todėl taip sako Viešpats: ‘Iš to pažinsi, kad Aš esu Viešpats. Štai suduosiu mano rankoje esančia lazda į upės vandenį, ir jis pavirs krauju. 7.18 Upėje plaukiojančios žuvys išgaiš, ir upė pradės taip dvokti, kad egiptiečiai nebegalės gerti jos vandens’ ”. 7.19 Viešpats toliau kalbėjo Mozei: “Sakyk Aaronui: ‘Imk lazdą ir ištiesk savo ranką virš egiptiečių vandenų, upių, perkasų, balų, vandens tvenkinių. Vanduo pavirs krauju visoje Egipto šalyje, net mediniuose ir akmeniniuose induose!’ ” 7.20 Mozė ir Aaronas taip padarė, kaip Viešpats buvo įsakęs. Jis pakėlė lazdą ir sudavė į upės vandenį, faraonui ir jo tarnams matant. Visas vanduo upėje pavirto krauju. 7.21 Upėje plaukiojančios žuvys išgaišo. Vanduo ėmė taip dvokti, kad egiptiečiai nebegalėjo gerti vandens iš upės. Kraujas buvo visoje Egipto žemėje. 7.22 Tą patį padarė ir egiptiečių žyniai savo kerais. Faraono širdis liko užkietėjusi, ir jis neklausė jų, kaip Viešpats ir buvo sakęs. 7.23 Faraonas nusigręžė ir nuėjo į savo namą. Jis viso to neėmė į širdį. 7.24 Egiptiečiai kasė upės pakraščiuose šulinius, ieškodami geriamojo vandens, nes jie nebegalėjo upės vandens gerti. 7.25 Praėjo septynios dienos, kai Viešpats buvo ištikęs upę.

Išėjimo 8

8.1 Tada Viešpats tarė Mozei: “Eik pas faraoną ir jam sakyk: ‘Taip sako Viešpats: ‘Išleisk mano žmones, kad jie man tarnautų. 8.2 Jei nesutiksi jų išleisti, užleisiu visą tavo kraštą varlėmis. 8.3 Upė knibždės varlėmis. Jos iš upės atrėplios į tavo namus, į tavo miegamąjį ir į tavo lovą, taip pat į tavo tarnų ir tarnaičių namus, į tavo krosnis ir į duonkubilius. 8.4 Per tave, tavo žmones ir visus tavo tarnus rėplios varlės’. 8.5 Sakyk Aaronui: ‘Ištiesk savo ranką su lazda ant upių, perkasų, balų ir padaryk, kad varlės užplūstų Egipto šalį!’ ” 8.6 Aaronas ištiesė ranką ant Egipto vandenų, ir varlės išrėpliojo ir užpildė Egipto kraštą. 8.7 Tą patį padarė žyniai savo kerais ir iššaukė varles Egipto šalyje. 8.8 Faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: “Melskite Viešpatį, kad Jis pašalintų varles nuo manęs ir mano žmonių; tada išleisiu izraelitus aukoti Viešpačiui”. 8.9 Mozė atsakė faraonui: “Paskirk laiką, kada melsti už tave, tavo tarnus ir tautą, kad varlės būtų pašalintos nuo tavęs, iš tavo namų ir kad jos tik upėje tepasiliktų”. 8.10 Jis atsakė: “Rytoj”. Mozė tarė: “Tebūna, kaip sakai, kad žinotum, jog nėra lygaus Viešpačiui, mūsų Dievui! 8.11 Varlės pasišalins nuo tavęs, iš tavo namų, nuo tavo tarnų ir tarnaičių, jos tik upėje tepasiliks!” 8.12 Mozė ir Aaronas, grįžę iš faraono, meldė Viešpatį pašalinti varles, kurias Jis buvo užleidęs faraonui. 8.13 Viešpats padarė, kaip Mozė prašė: varlės išgaišo namuose, kiemuose ir laukuose. 8.14 Jie suvertė jas į krūvas. Visa šalis dvokė. 8.15 Faraonas, matydamas, kad atėjo ramybė, užkietino savo širdį ir neklausė, kaip Viešpats ir buvo sakęs. 8.16 Tada Viešpats tarė Mozei: “Liepk Aaronui ištiesti lazdą ir suduoti į žemės dulkes, kad jos pavirstų mašalais visoje Egipto šalyje!” 8.17 Aaronas ištiesė ranką su lazda ir sudavė į žemę. Tuoj mašalai apniko žmones ir gyvulius. Visos žemės dulkės virto mašalais Egipto krašte. 8.18 Žyniai bandė tą patį padaryti savo kerais, bet negalėjo. Mašalai apniko žmones ir gyvulius. 8.19 Tada žyniai tarė faraonui: “Tai Dievo pirštas!” Bet faraono širdis buvo užkietinta ir jis neklausė jų, kaip Viešpats ir buvo sakęs. 8.20 Viešpats tarė Mozei: “Atsikelk anksti rytą, prieik prie faraono, kai jis eis prie vandens, ir pasakyk jam: ‘Taip sako Viešpats: ‘Išleisk mano žmones, kad jie man tarnautų! 8.21 Jei neišleisi mano tautos, užleisiu musių ant tavęs, tavo tarnų, tavo žmonių ir ant tavo namų taip, kad egiptiečių namai ir visa žemė bus pilna musių. 8.22 Bet tą dieną Aš atskirsiu Gošeno kraštą, kuriame gyvena mano tauta. Ten nebus musių, kad žinotum, jog Aš esu visos žemės Viešpats. 8.23 Taip Aš atskirsiu savo ir tavo tautą. Rytoj įvyks šitas ženklas’ ”. 8.24 Viešpats taip ir padarė. Dideli musių spiečiai apniko faraono ir jo tarnų namus ir visą Egipto šalį. Musės vargino kraštą. 8.25 Faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, jiems tarė: “Eikite, aukokite savo Dievui šioje šalyje!” 8.26 Mozė atsakė: “Netinka taip daryti. Egiptiečiai bjaurisi tuo, ką aukosime Viešpačiui, savo Dievui. Jei aukosime, kas egiptiečiams bjauru, argi jie mūsų neužmuš akmenimis? 8.27 Tris dienas keliausime į dykumą aukoti Viešpačiui, savo Dievui, kaip Jis mums įsakė”. 8.28 Faraonas atsakė: “Aš išleisiu jus į dykumą aukoti Viešpačiui, savo Dievui. Tik nenueikite labai toli! Melskitės už mane!” 8.29 Mozė atsakė: “Iš tavęs išėjęs, melsiu Viešpatį, kad muses pašalintų nuo tavęs, nuo tavo tarnų ir tarnaičių. Tik kad vėl faraonas neapgautų, neišleisdamas tautos Viešpačiui aukoti!” 8.30 Mozė išėjo iš faraono ir meldė Viešpatį. 8.31 Viešpats padarė, kaip Mozė prašė. Jis pašalino muses nuo faraono, nuo jo tarnų ir žmonių taip, kad nė vienos nebeliko. 8.32 Bet ir šįkart faraonas užkietino savo širdį ir neišleido tautos.

Išėjimo 9

9.1 Viešpats sakė Mozei: “Eik pas faraoną ir jam sakyk: ‘Taip sako Viešpats, hebrajų Dievas: ‘Išleisk mano žmones, kad jie man tarnautų! 9.2 Jei jų neišleisi ir nepaliausi jų laikęs, 9.3 Viešpaties ranka bus ant tavo lauke besiganančių gyvulių: arklių, asilų, kupranugarių, avių ir galvijų­bus labai sunkus maras. 9.4 Viešpats atskirs izraelitų ir egiptiečių gyvulius; niekas nežus, kas priklauso izraelitams’ ”. 9.5 Ir Viešpats paskyrė laiką, sakydamas: “Rytoj Viešpats įvykdys šitą dalyką krašte!” 9.6 Kitą rytą Viešpats įvykdė tai: visi egiptiečių gyvuliai nugaišo, bet iš izraelitų gyvulių nepražuvo nė vienas. 9.7 Faraonas pasiuntė pasižiūrėti. Pasirodė, kad izraelitų gyvulių nė vienas nebuvo nugaišęs. Tačiau faraono širdis liko kieta ir jis neišleido tautos. 9.8 Tada Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: “Imkite pilnas saujas pelenų iš krosnies ir Mozė teberia juos į orą faraono akivaizdoje. 9.9 Jie taps dulkėmis visoje Egipto šalyje, ir ant žmonių bei gyvulių iškils votys su pūslėmis”. 9.10 Jie pasiėmė pelenų iš krosnies ir, atsistoję prieš faraoną, išbėrė juos į orą. Ir atsirado votys ant žmonių ir gyvulių. 9.11 Žyniai negalėjo pasirodyti Mozei, nes votys buvo ant jų ir visų egiptiečių. 9.12 Tačiau Viešpats užkietino faraono širdį, ir jis neklausė jų, kaip Viešpats ir buvo sakęs Mozei. 9.13 Tada Viešpats tarė Mozei: “Atsikelk anksti rytą, nueik pas faraoną ir sakyk: ‘Taip sako Viešpats, hebrajų Dievas: ‘Išleisk mano tautą man tarnauti. 9.14 Nes šį kartą Aš siųsiu įvairias negalias ir vargus tau, tavo tarnams ir tavo žmonėms, kad žinotum, jog nėra man lygaus visoje žemėje. 9.15 Aš galėjau ištiesti savo ranką ir ištikti tave ir tavo tautą maru, kad būtumėte visi pranykę nuo žemės paviršiaus. 9.16 Bet Aš tam išaukštinau tave, kad parodyčiau savo galią ir mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje. 9.17 Tu vis dar didžiuojiesi prieš mano tautą ir neišleidi jos. 9.18 Rytoj apie šitą laiką kris labai smarki kruša, kokios nėra buvę Egipte nuo jo įsikūrimo dienos. 9.19 Taigi dabar siųsk žmones surinkti iš lauko gyvulius ir visa, kas tau priklauso. Visi žmonės ir gyvuliai, kurie bus lauke ir nebus parvesti namo, krušai krintant, pražus’ ”. 9.20 Faraono tarnai, kurie bijojo Viešpaties, sugabeno į namus savo tarnus ir gyvulius. 9.21 O kas nekreipė dėmesio į Viešpaties žodį, paliko savo tarnus ir gyvulius lauke. 9.22 Viešpats tarė Mozei: “Ištiesk savo ranką, kad kristų kruša visoje Egipto šalyje: ant žmonių, gyvulių ir visos laukų augmenijos”. 9.23 Mozė ištiesė lazdą, ir Viešpats pasiuntė perkūniją, krušą ir žaibus. Viešpats siuntė krušą į visą Egipto žemę. 9.24 Kruša susimaišė su žaibais ir buvo tokia smarki, kokios Egipto šalis nebuvo mačiusi. 9.25 Kruša išmušė Egipto šalyje visa, kas buvo lauke: žmones, gyvulius, augalus ir medžius. 9.26 Tik Gošeno krašte, kur gyveno izraelitai, nebuvo krušos. 9.27 Faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, jiems kalbėjo: “Aš nusidėjau! Viešpats yra teisus, o aš ir mano tauta esame nusikaltę. 9.28 Melskite Viešpatį, kad liautųsi stipri perkūnija ir kruša! Aš jus išleisiu ir daugiau nebesulaikysiu”. 9.29 Mozė jam atsakė: “Kai tik išeisiu iš miesto, pakelsiu rankas į Viešpatį. Tada perkūnija ir kruša liausis, kad žinotum, jog Viešpačiui priklauso visa žemė. 9.30 Bet aš žinau, kad nei tu, nei tavo tarnai dar nesibijote Viešpaties Dievo”. 9.31 Linus ir miežius kruša išmušė, nes miežiai buvo išplaukę ir linai jau žydėjo. 9.32 Bet kviečių ir rugių neišmušė, nes jie vėliau pribręsta. 9.33 Mozė išėjo nuo faraono iš miesto ir iškėlė rankas į Viešpatį: perkūnija ir kruša liovėsi, lietus nustojo lijęs. 9.34 Bet faraonas, matydamas, kad liovėsi lietus, kruša ir perkūnija, vėl nusidėjo ir užkietino savo širdį kartu su savo tarnais. 9.35 Faraono širdis pasiliko užkietėjusi, ir jis neišleido Izraelio vaikų, kaip Viešpats ir buvo sakęs Mozei.

Išėjimo 10

10.1 Viešpats tarė Mozei: “Eik pas faraoną, nes Aš užkietinau jo ir jo tarnų širdis, kad padaryčiau šituos ženklus jų tarpe 10.2 ir kad galėtum papasakoti savo vaikams ir vaikų vaikams, ką Aš padariau Egipte ir kokius ženklus parodžiau jų tarpe, kad žinotumėte, jog Aš esu Viešpats”. 10.3 Mozė ir Aaronas atėjo pas faraoną ir jam kalbėjo: “Taip sako Viešpats, hebrajų Dievas: ‘Ar ilgai dar tu nenusižeminsi prieš mane? Išleisk mano žmones, kad jie man tarnautų! 10.4 Jei neišleisi mano tautos, rytoj užleisiu skėrius ant tavo krašto. 10.5 Jie taip apdengs šalį, kad nesimatys žemės; jie nuės išlikusį nuo krušos derlių, nugrauš kiekvieną žaliuojantį medį; 10.6 jų bus pilni tavo namai, tavo tarnų namai ir visų egiptiečių namai, kaip to dar nėra matę tavo tėvai ir seneliai per visą savo amžių’ ”. Po to Mozė apsisuko ir išėjo iš faraono namų. 10.7 Tada faraono tarnai kalbėjo savo valdovui: “Ar ilgai mes kentėsime? Išleisk tuos žmones, kad jie tarnautų Viešpačiui, savo Dievui! Ar dar nematai, kad Egiptas žūva?” 10.8 Mozė ir Aaronas buvo pašaukti pas faraoną. Jis tarė jiems: “Eikite, tarnaukite Viešpačiui, savo Dievui! Bet kas yra tie, kurie eis?” 10.9 Mozė atsakė: “Eisime visi: jaunimas ir seneliai, sūnūs ir dukterys, avys ir galvijai. Mes švęsime šventę Viešpačiui”. 10.10 Jis atsakė jiems: “Tebūna Viešpats su jumis! Kaip galiu išleisti jus ir jūsų vaikus? Žiūrėkite, nes jūs sumanėte pikta! 10.11 Taip nebus. Eikite vieni vyrai ir aukokite Viešpačiui, nes to juk jūs ir prašėte!” Ir juos išvarė iš faraono akivaizdos. 10.12 Tada Viešpats tarė Mozei: “Ištiesk savo ranką ant Egipto šalies, kad skėriai apniktų ir nugraužtų visus šalies augalus ir visa, kas dar liko nuo krušos!” 10.13 Mozė ištiesė lazdą. Viešpats leido rytų vėjui pūsti visą dieną ir naktį. Rytmečiui išaušus, rytų vėjas atnešė skėrius. 10.14 Skėriai nusileido visoje Egipto šalyje. Jų buvo tiek, kiek niekad nėra buvę ir jų tiek nebus ateityje. 10.15 Jie taip užplūdo visą kraštą, kad apdengė visą žemę. Jie nugraužė visus augalus ir medžių vaisius, išlikusius nuo krušos, kad nieko žaliuojančio nebeliko visoje Egipto šalyje. 10.16 Tada faraonas skubiai pasišaukė Mozę ir Aaroną ir tarė: “Nusidėjau Viešpačiui, jūsų Dievui, ir jums! 10.17 Prašau, atleiskite man dar kartą mano nusikaltimą ir melskite Viešpatį, savo Dievą, kad Jis pašalintų nuo manęs šitą mirtį”. 10.18 Mozė išėjo iš faraono ir meldė Viešpatį. 10.19 Viešpats sukėlė labai smarkų vakarų vėją, kuris skėrius nupūtė į Raudonąją jūrą; nė vieno skėrio nebeliko visoje Egipto šalyje. 10.20 Tačiau Viešpats užkietino faraono širdį, ir jis neišleido izraelitų. 10.21 Viešpats tarė Mozei: “Ištiesk savo ranką, kad tamsa apgaubtų visą Egipto šalį, tamsa, kurią galima būtų pajusti”. 10.22 Mozė ištiesė savo ranką, ir tirščiausia tamsa tris dienas buvo visame Egipto krašte. 10.23 Tris dienas žmonės negalėjo matyti vienas kito ir pajudėti iš vietos. Tačiau izraelitų namuose buvo šviesu. 10.24 Tada faraonas, pasišaukęs Mozę, tarė: “Eikite, tarnaukite Viešpačiui! Tik jūsų avys ir galvijai tepasilieka! O jūsų vaikai teeina su jumis!” 10.25 Mozė atsakė: “Privalai mums duoti atnašas ir deginamąsias aukas, kad mes galėtume aukoti Viešpačiui, mūsų Dievui. 10.26 Mūsų visi gyvuliai eis su mumis; nepaliksime nė kanopos. Nes iš jų privalome imti auką Viešpačiui, savo Dievui. Mes net nežinome, ko mums reikės Viešpaties aukai, kol ten nenuėjome”. 10.27 Tačiau Viešpats užkietino faraono širdį, ir jis nesutiko jų išleisti. 10.28 Ir faraonas tarė: “Šalin nuo manęs! Saugokis! Nebepasirodyk daugiau mano akyse, nes tą dieną, kurią pasirodysi, mirsi!” 10.29 Mozė atsakė: “Tebūna, kaip pasakei! Daugiau nebepasirodysiu”.

Išėjimo 11

11.1 Viešpats tarė Mozei: “Dar vieną bausmę užleisiu faraonui ir Egiptui. Po to jis išleis jus, netgi varyte išvarys! 11.2 Kalbėk žmonėms, kad kiekvienas vyras iš savo kaimyno ir kiekviena moteris iš savo kaimynės paprašytų sidabrinių ir auksinių daiktų”. 11.3 Viešpats palankiai nuteikė izraelitams egiptiečius. Be to, Mozė buvo labai žymus vyras Egipto šalyje, faraono tarnų ir tautos akyse. 11.4 Tada Mozė kalbėjo: “Taip sako Viešpats: ‘Apie vidurnaktį Aš pereisiu Egiptą. 11.5 Tada mirs visi pirmagimiai, pradedant faraono, sėdinčio soste, pirmagimiu, ir baigiant pirmagimiu vergės, esančios prie girnų, ir visi gyvulių pirmagimiai. 11.6 Visoje Egipto šalyje kils verksmas, kokio nėra buvę ir kokio daugiau nebus. 11.7 Bet prieš nė vieną izraelitą, ar jo gyvulį nė šuo nesulos, kad žinotumėte, jog Viešpats daro skirtumą tarp egiptiečių ir izraelitų’. 11.8 Tada tavo tarnai ateis ir, nusilenkę prieš mane, sakys: ‘Išeik tu ir visi tavo žinioje esantys žmonės!’ Ir tada aš išeisiu”. Mozė išėjo iš faraono degdamas pykčiu. 11.9 Tada Viešpats tarė Mozei: “Faraonas jūsų neklausys, kad Aš galėčiau padaryti daugiau stebuklų Egipte”. 11.10 Mozė ir Aaronas padarė visus šituos stebuklus faraonui matant. Tačiau Viešpats taip užkietino faraono širdį, kad jis neišleido izraelitų iš savo šalies.

Išėjimo 12

12.1 Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui Egipto šalyje: 12.2 “Šitas mėnuo tebūna jums pirmasis metų mėnuo. 12.3 Pasakykite visiems izraelitams, kad šito mėnesio dešimtąją dieną jie paimtų po avinėlį savo tėvų namams, po vieną avinėlį kiekvienai šeimai. 12.4 O jei šeima yra per maža avinėlį suvalgyti, tepaima kartu su savo artimiausiu kaimynu, kad susidarytų tiek asmenų, kiek gali suvalgyti avinėlį. 12.5 Avinėlis privalo būti be trūkumų, metinis patinėlis; paimsite jį iš avių ar ožkų. 12.6 Laikykite jį iki šio mėnesio keturioliktos dienos; kiekviena Izraelio tautos šeima turi jį papjauti tos dienos vakare. 12.7 Jo krauju patepkite abi durų staktas ir skersinį tų namų, kuriuose valgysite avinėlį. 12.8 Tą naktį valgykite mėsą, keptą ant ugnies, su nerauginta duona ir karčiomis žolėmis. 12.9 Jūs neturite jos valgyti žalios ar išvirtos vandenyje, tik keptą ugnyje, taip pat galvą, kojas ir vidurius. 12.10 Nieko iš jo nepalikite iki ryto. O kas paliks ligi ryto, tą sudeginkite. 12.11 Valgykite jį paskubomis, susijuosę strėnas, apsiavę, laikydami lazdą rankoje; tai Viešpaties Pascha. 12.12 Tą naktį pereisiu visą Egipto šalį ir išžudysiu visus pirmagimius, žmones ir gyvulius; ir visiems Egipto dievams įvykdysiu teismą. Aš­Viešpats! 12.13 O kraujas ant namų bus ženklas, kur jūs gyvenate. Pamatęs kraują, aplenksiu jus, kad Egipto šalies bausmė nepaliestų jūsų. 12.14 Ta diena tebūna jums atmintina diena; jūs privalote ją švęsti kaip šventę Viešpačiui per kartų kartas. 12.15 Septynias dienas valgysite neraugintą duoną. Jau pirmąją dieną pašalinkite raugą iš savo namų, nes kiekvienas, kuris valgys raugintą maistą nuo pirmosios iki septintosios dienos, bus išnaikintas iš Izraelio. 12.16 Pirmąją dieną susirinkite šventei, taip pat ir septintąją. Jokio darbo nevalia dirbti tomis dienomis, išskyrus tai, ko reikia kiekvieno žmogaus maistui. 12.17 Jūs švęsite Neraugintos duonos šventę per kartų kartas, nes tą dieną Aš išvedžiau jūsų pulkus iš Egipto šalies. 12.18 Pirmojo mėnesio keturioliktos dienos vakare pradėsite valgyti neraugintą duoną ir valgysite iki dvidešimt pirmosios dienos vakaro. 12.19 Septynias dienas nebus raugo jūsų namuose, nes kiekvienas, kuris valgys ką nors rauginto, bus išnaikintas iš Izraelio, ar jis būtų ateivis, ar vietinis gyventojas. 12.20 Nieko rauginto jūs nevalgysite. Savo namuose valgysite neraugintą duoną”. 12.21 Tada Mozė sušaukė visus Izraelio vyresniuosius ir jiems tarė: “Eikite, imkite avinėlį savo šeimoms ir pjaukite jį Paschai. 12.22 Po to imkite yzopo ryšulėlį ir, pamirkę dubenyje su krauju, patepkite juo abi durų staktas ir skersinį; nė vienas jūsų teneišeina iki ryto iš savo namų! 12.23 Nes Viešpats pereis, žudydamas egiptiečius; pamatęs kraują ant abiejų durų staktų ir skersinio, aplenks ir neleis žudytojui įeiti į jūsų namus. 12.24 Tai bus įstatas jums ir jūsų vaikams per amžius. 12.25 Kai atvyksite į šalį, kurią Viešpats jums duos, kaip Jis pažadėjo, laikykitės šitų nuostatų. 12.26 Kai jūsų vaikai klaus: ‘Ką reiškia šitos apeigos?’, 12.27 atsakykite: ‘Tai yra Paschos auka Viešpačiui, kuris aplenkė izraelitų namus Egipte, kai Jis išžudė egiptiečius ir išlaisvino mūsų namus’ ”. Tada žmonės nusilenkė ir pagarbino Viešpatį. 12.28 Izraelitai ėjo ir padarė, kaip Viešpats įsakė Mozei ir Aaronui. 12.29 Vidurnaktį Viešpats išžudė visus pirmagimius Egipto šalyje, pradedant faraono, kuris sėdėjo soste, pirmagimiu, baigiant pirmagimiu kalinio, sėdinčio kalėjime, ir visus gyvulių pirmagimius. 12.30 Naktį atsikėlė faraonas, jo tarnai ir visi egiptiečiai. Ir kilo didelis verksmas Egipte, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų mirusio. 12.31 Tą naktį faraonas, pasišaukęs Mozę ir Aaroną, tarė: “Išeikite iš mano krašto, jūs ir izraelitai! Eikite, tarnaukite Viešpačiui, kaip sakėte. 12.32 Pasiimkite avis ir galvijus, kaip sakėte! Eikite ir palaiminkite mane taip pat!” 12.33 Egiptiečiai ragino tautą skubiai išeiti iš jų šalies, sakydami: “Mes visi išmirsime!” 12.34 Žmonės ėmė ant pečių dar neįrūgusią tešlą duonkubiliuose, įvyniotą į apsiaustus. 12.35 Ir izraelitai padarė, kaip Mozė buvo sakęs; jie paprašė iš egiptiečių sidabrinių bei auksinių daiktų ir drabužių. 12.36 Viešpats palankiai nuteikė izraelitams egiptiečius, kurie patenkino jų prašymą. Taip jie apiplėšė egiptiečius. 12.37 Apie šeši šimtai tūkstančių vyrų iš Izraelio sūnų, neskaičiuojant vaikų, išėjo iš Ramzio į Sukotą. 12.38 Taip pat daugybė kitų žmonių ėjo su jais ir didelės kaimenės avių bei galvijų. 12.39 Jie kepė iš tešlos, kurią išsinešė iš Egipto, neraugintus papločius. Ji dar nebuvo įrūgusi, nes jie buvo skubiai išvaryti iš Egipto ir nespėjo pasigaminti maisto kelionei. 12.40 Izraelitai pragyveno Egipte keturis šimtus trisdešimt metų. 12.41 Praėjus keturiems šimtams trisdešimčiai metų, vieną dieną visi Viešpaties pulkai iškeliavo iš Egipto. 12.42 Ta naktis, kurią juos išvedė iš Egipto krašto, yra Viešpaties šventė. Izraelitai privalo tą naktį švęsti per kartų kartas. 12.43 Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui: “Šitas yra Paschos įstatymas: jokiam svetimšaliui nevalia Paschos valgyti. 12.44 Tačiau pirktas vergas turi teisę ją valgyti tada, kai jį apipjaustai. 12.45 Svetimšaliui ir samdiniui negalima jos valgyti. 12.46 Ji turi būti valgoma namuose. Nevalia mėsos išnešti iš namų ir neleidžiama sulaužyti jokio kaulo. 12.47 Visa Izraelio tauta privalo ją švęsti. 12.48 Jei ateivis apsistotų pas tave ir norėtų švęsti Paschą, tai visi jo vyrai privalo būti apipjaustyti. Tuo atveju leidžiama jam švęsti Paschą, ir jis bus tarsi vietinis šalies gyventojas. Bet niekam neapipjaustytam neleistina jos valgyti. 12.49 Tas pats įstatymas galioja ir pas jus gimusiam, ir ateiviui, apsigyvenusiam tarp jūsų”. 12.50 Izraelitai darė, kaip Viešpats įsakė Mozei ir Aaronui. 12.51 Tą dieną Viešpats išvedė izraelitų pulkus iš Egipto šalies.

Išėjimo 13

13.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 13.2 “Pašvęsk man visus pirmagimius: ar jie būtų žmonių, ar gyvulių. Jie­mano”. 13.3 Mozė kalbėjo tautai: “Atsiminkite šitą dieną, kurią išėjote iš Egipto, iš vergijos namų. Savo rankos galybe Viešpats jus išvedė, todėl nevalgykite nieko rauginto. 13.4 Šiandien, Abibo mėnesį, jūs išėjote. 13.5 Kai Viešpats tave įves į kanaaniečių, hetitų, amoritų, hivų ir jebusiečių šalį, plūstančią pienu ir medumi, kurią tau duoti Jis prisiekė tavo tėvams, tu privalai švęsti tą šventę šį mėnesį. 13.6 Septynias dienas valgysi neraugintą duoną, septintą dieną bus šventė Viešpačiui. 13.7 Neraugintą duoną privalai valgyti septynias dienas, ir nei pas tave, nei tavo gyvenamose vietose nebus raugintos duonos. 13.8 Tą dieną tu sakysi savo sūnui: ‘Tai daroma dėl to, ką Viešpats padarė išvesdamas mane iš Egipto’. 13.9 Tai bus kaip ženklas tau ant rankos ir prisiminimas ant kaktos, kad Viešpaties įstatymas būtų tavo lūpose. Juk galinga ranka Viešpats tave išvedė iš Egipto. 13.10 Vykdyk šitą nurodymą kasmet skirtu laiku. 13.11 Kai Viešpats tave įves į kanaaniečių šalį, kaip Jis prisiekė tau ir tavo tėvams, ir ją tau atiduos, 13.12 tai kiekvieną savo pirmagimį atskirsi Viešpačiui ir kiekvieną gyvulių pirmagimį. Vyriškos lyties pirmagimiai priklauso Viešpačiui. 13.13 Kiekvieną pirmagimį asilaitį privalai išpirkti ėriuku, bet jei neišpirksi, užmušk jį. Kiekvieną savo žmonių pirmagimį sūnų privalai išpirkti. 13.14 Kai ateityje tavo sūnus paklaus: ‘Ką tai reiškia?’, jam atsakyk: ‘Galinga ranka Viešpats mus išvedė iš Egipto, iš vergijos namų. 13.15 Kai faraonas užsikietino ir nenorėjo mūsų išleisti, Viešpats nužudė visus pirmagimius Egipto šalyje, tiek žmonių, tiek gyvulių pirmagimius. Todėl aukoju Viešpačiui kiekvieną pirmagimį vyriškos lyties, o kiekvieną pirmagimį savo vaikų išperku’. 13.16 Tai bus kaip ženklas ant tavo rankos ir prisiminimas ant tavo kaktos, nes savo galinga ranka Viešpats mus išvedė iš Egipto”. 13.17 Kai faraonas išleido žmones, Dievas jų nevedė filistinų šalies keliu, nors tai būtų buvę arčiausia. Nes Dievas sakė: “Kad išvydę karą žmonės nepradėtų gailėtis ir nesugrįžtų į Egiptą”. 13.18 Dievas vedė tautą aplinkiniu dykumų keliu, Raudonosios jūros link. Izraelitai išėjo iš Egipto apsiginklavę. 13.19 Mozė paėmė su savimi Juozapo kaulus, nes jis buvo prisaikdinęs izraelitus, sakydamas: “Dievas tikrai jus aplankys, ir jūs išnešite iš čia mano kaulus”. 13.20 Jie keliavo iš Sukoto ir pasistatė stovyklą Etame, dykumos pakraštyje. 13.21 Viešpats ėjo pirma jų dieną debesies stulpe, rodydamas kelią, o naktį ugnies stulpe, šviesdamas jiems, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį. 13.22 Jis nepatraukė nuo jų debesies stulpo dieną nė ugnies stulpo naktį.

Išėjimo 14

14.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 14.2 “Sakyk izraelitams, kad jie apsistotų ties Pi Hahirotu, tarp Migdolo ir jūros. Priešais Baal Cefoną pasistatykite stovyklą prie jūros. 14.3 Tada faraonas sakys apie jus: ‘Jie pasiklydo krašte, dykumos juos sulaiko!’ 14.4 Aš užkietinsiu faraono širdį, ir jis jus vysis, kad būčiau pašlovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę ir egiptiečiai žinotų, jog Aš esu Viešpats”. Jie taip ir padarė. 14.5 Egipto karaliui pranešė, kad tauta pabėgo. Tada faraono ir jo tarnų širdys atsisuko prieš šitą tautą ir jie kalbėjo: “Ką padarėme, išleisdami Izraelį, kad mums nebetarnautų?” 14.6 Jis paruošė savo vežimą ir pasiėmė savo žmones su savimi. 14.7 Jis pasiėmė šešis šimtus rinktinių kovos vežimų ir paskyrė viršininkus jiems. 14.8 Viešpats užkietino faraono, Egipto karaliaus, širdį, ir jis persekiojo Izraelio vaikus. Bet Izraelio vaikus išvedė galinga ranka. 14.9 Faraono žirgai, vežimai, raiteliai ir visa jo kariuomenė pasivijo juos, apsistojusius prie jūros, ties Pi Hahirotu, priešais Baal Cefoną. 14.10 Kai faraonas priartėjo, Izraelio vaikai pakėlė akis ir pamatė atžygiuojančius iš paskos egiptiečius. Jie labai išsigando ir šaukėsi Viešpaties. 14.11 Jie sakė Mozei: “Nejaugi Egipte nebuvo kapų, kad mus išvedei mirti dykumoje? Ką mums padarei, išvesdamas iš Egipto? 14.12 Argi mes tau nesakėme, būdami Egipte: ‘Palik mus tarnauti egiptiečiams’. Mums juk būtų buvę geriau tarnauti egiptiečiams, negu mirti dykumoje”. 14.13 Mozė atsakė: “Nebijokite, stovėkite ramiai ir stebėkite Viešpaties išgelbėjimą, kurį Jis šiandien įvykdys. Egiptiečių, kuriuos šiandien matote, niekados daugiau nebematysite. 14.14 Viešpats kariaus už jus, o jūs būkite ramūs!” 14.15 Viešpats tarė Mozei: “Ko šauki? Sakyk izraelitams, kad eitų pirmyn. 14.16 O tu pakelk lazdą, ištiesk ranką link jūros ir perskirk ją. Izraelitai sausuma pereis per jūrą. 14.17 Aš užkietinsiu egiptiečių širdis, ir jie vysis jus, ir Aš būsiu pašlovintas per faraoną ir visą jo kariuomenę, kovos vežimus ir raitelius. 14.18 Egiptiečiai žinos, kad Aš esu Viešpats, kai būsiu pašlovintas per faraoną, jo vežimus ir raitelius”. 14.19 Tada Dievo angelas, kuris ėjo Izraelio pulkų priekyje, pasitraukė už jų. Debesies stulpas iš jų priekio atsistojo užpakalyje jų. 14.20 Jis buvo tarp egiptiečių stovyklos ir Izraelio stovyklos; tamsus debesis dengė egiptiečius, o izraelitams buvo šviesu. Taip jie per naktį nepriartėjo vieni prie kitų. 14.21 Mozė ištiesė ranką link jūros. Viešpats smarkiu rytų vėju, kuris pūtė per naktį, išdžiovino jūrą, ir vandenys persiskyrė. 14.22 Izraelitai ėjo sausu jūros dugnu; vanduo jiems buvo siena iš dešinės ir kairės. 14.23 Egiptiečiai, juos vydamiesi, sekė jūros dugnu su kovos vežimais ir raiteliais. 14.24 Rytui auštant, Viešpats iš ugnies ir debesies stulpo pažvelgė į egiptiečių kariuomenę ir sukėlė sąmyšį jų tarpe. 14.25 Jis numovė vežimų ratus, ir tie sunkiai begalėjo judėti. Egiptiečiai sakė: “Bėkime nuo izraelitų, nes Viešpats kovoja už juos prieš egiptiečius”. 14.26 Tada Viešpats tarė Mozei: “Ištiesk ranką link jūros, kad vanduo užlietų egiptiečius, jų vežimus ir raitelius!” 14.27 Mozė ištiesė ranką, ir, rytui brėkštant, jūra sugrįžo į pirmykštę vietą; bėgančius egiptiečius užliejo vanduo. Taip Viešpats sunaikino egiptiečius jūroje. 14.28 Vanduo sugrįžo ir užliejo visą faraono kariuomenę, karo vežimus ir raitelius. Nė vienas jų neišliko. 14.29 O izraelitai perėjo sausu jūros dugnu, vanduo jiems buvo siena dešinėje ir kairėje. 14.30 Taip Viešpats išgelbėjo izraelitus iš egiptiečių; jie matė negyvus egiptiečius ant jūros kranto. 14.31 Izraelis matė galingą darbą, kurį Viešpats padarė egiptiečiams. Tauta bijojo Viešpaties. Jie tikėjo Viešpačiu ir Jo tarnu Moze.

Išėjimo 15

15.1 Tada Mozė ir izraelitai giedojo Viešpačiui šią giesmę: “Giedosiu Viešpačiui, nes Jis šlovingai nugalėjo! Jis žirgą ir raitelį įmetė į jūrą. 15.2 Mano stiprybė ir giesmė yra Viešpats. Jis tapo mano išgelbėjimu. Jis yra mano Dievas, aš Jį šlovinsiu. Jis mano tėvų Dievas, aš Jį aukštinsiu. 15.3 Viešpats yra karžygys, Jahvė yra Jo vardas. 15.4 Faraono kovos vežimus ir jo kariuomenę Jis įmetė į jūrą, jo rinktinius karo vadus paskandino Raudonojoje jūroje. 15.5 Gelmės apdengė juos, jie nugrimzdo į dugną kaip akmuo. 15.6 Tavo dešinė, Viešpatie, pasirodė šlovinga savo jėga! Tavo dešinė, Viešpatie, sutriuškino priešą. 15.7 Savo šlovės didybe Tu parbloškei tuos, kurie kėlėsi prieš Tave. Tu siuntei savo rūstybę, kuri suėdė juos kaip ražienas. 15.8 Tau papūtus, sujudo vandenys, sustojo kaip siena ir gelmės sustingo jūros širdyje. 15.9 Priešas tarė: ‘Vysiuos, sugausiu, pasidalinsiu grobį, pasitenkins mano aistra! Ištrauksiu kardą­juos sunaikins mano ranka!’ 15.10 Tu papūtei savo vėju, ir jūra uždengė juos, kaip švinas jie nuskendo galinguose vandenyse! 15.11 Viešpatie, kas yra Tau lygus tarp dievų? Kas yra toks šlovingas šventumu, didingas gyriumi ir savo stebuklais? 15.12 Tu ištiesei savo dešinę­juos prarijo žemė. 15.13 Tu, būdamas gailestingas, vedei tautą, kurią atpirkai. Savo galia vedei ją į savo šventąją buveinę. 15.14 Išgirs tautos ir sudrebės, baimė apims filistinus. 15.15 Nusigąs ir Edomo kunigaikščiai. Moabo galinguosius apims drebulys. Neteks jėgų visi Kanaano gyventojai. 15.16 Juos apims siaubas ir išgąstis. Dėl Tavo rankos galybės jie sustings kaip akmuo, kol pereis Tavo tauta, Viešpatie, kurią įsigijai. 15.17 Tu įvesi juos ir pasodinsi savo paveldėjimo kalne, į vietą, kurią Tu, Viešpatie, pasirinkai, kad gyventum, į šventyklą, kurią padarė Tavo rankos. 15.18 Viešpats karaliaus per amžius!” 15.19 Faraono žirgams, kovos vežimams ir raiteliams įėjus į jūrą, Viešpats užliejo juos vandenimis, o izraelitai perėjo sausu jūros dugnu. 15.20 Tada pranašė Mirjama, Aarono sesuo, paėmė būgną, ir visos moterys, eidamos paskui ją su būgnais, šoko. 15.21 Mirjama pritardama giedojo: “Giedokite Viešpačiui, nes Jis šlovingai nugalėjo. Žirgą ir raitelį Jis įmetė į jūrą”. 15.22 Mozė vedė Izraelį nuo Raudonosios jūros, ir jie įėjo į Šūro dykumą. Tris dienas jie keliavo dykuma ir nerado vandens. 15.23 Atėję į Marą, jie negalėjo gerti Maros vandens, nes jis buvo kartus. Todėl ta vieta vadinama Mara. 15.24 Tauta pradėjo murmėti prieš Mozę sakydami: “Ką gersime?” 15.25 Jis šaukėsi Viešpaties. Viešpats parodė jam medį, kurį įmetus į vandenį, vanduo tapo saldus. Čia Jis davė jiems įstatymą ir nuostatus, ir čia Jis išbandė juos. 15.26 Jis sakė: “Jei atidžiai klausysi Viešpaties, savo Dievo, ir darysi, kas teisu Jo akyse, kreipsi dėmesį į Jo įsakymus ir laikysiesi visų Jo nuostatų, tai ant tavęs neužleisiu nė vienos tų nelaimių, kurias užleidau ant egiptiečių, nes Aš esu Viešpats, tavo gydytojas”. 15.27 Jie atėjo į Elimą, kur buvo dvylika vandens šaltinių ir septyniasdešimt palmių; ten pasistatė stovyklą.

Išėjimo 16

16.1 Antrojo mėnesio penkioliktą dieną po to, kai jie paliko Egiptą, visi izraelitai išėjo iš Elimo ir atėjo į Sino dykumą, esančią tarp Elimo ir Sinajaus. 16.2 Visa Izraelio vaikų tauta murmėjo prieš Mozę ir Aaroną dykumoje. 16.3 Jie sakė: “Geriau mes būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto šalyje, kai sėdėjome prie mėsos puodų ir valgėme duonos sočiai! Jūs mus atvedėte į šią dykumą, kad numarintumėte visus badu”. 16.4 Tada Viešpats tarė Mozei: “Aš jums duosiu duonos iš dangaus. Žmonės teišeina ir tesusirenka dienos davinį, kad išbandyčiau juos, ar jie laikysis mano įstatymo, ar ne. 16.5 O šeštą dieną teprisirenka dvigubai tiek, kiek kasdien prisirinkdavo”. 16.6 Tada Mozė ir Aaronas tarė visiems izraelitams: “Šį vakarą žinosite, kad Viešpats jus išvedė iš Egipto. 16.7 Ir rytą išvysite Viešpaties šlovę; Jis išgirdo jūsų murmėjimą prieš Jį. O kas esame mudu, kad murmate prieš mus? 16.8 Viešpats duos jums vakare mėsos, o rytą­duonos sočiai. Viešpats išgirdo, kad murmėjote prieš Jį. O kas mudu esame? Ne prieš mus jūs murmate, bet prieš Viešpatį”. 16.9 Tada Mozė tarė Aaronui: “Sakyk visiems izraelitams: ‘Priartėkite prie Viešpaties, nes Jis išgirdo jūsų murmėjimą’ ”. 16.10 Aaronui tebekalbant izraelitams, jie pažvelgė į dykumas ir pamatė Viešpaties šlovę debesyje. 16.11 Viešpats kalbėjo Mozei: 16.12 “Aš girdėjau Izraelio vaikų murmėjimą. Sakyk jiems: ‘Vakare jūs gausite mėsos, o rytą pasisotinsite duona. Ir jūs žinosite, kad Aš esu Viešpats, jūsų Dievas’ ”. 16.13 Vakare atskrido putpelės ir apdengė stovyklą, o rytą aplink stovyklą buvo rasa. 16.14 Rasai pranykus, dykumoje pasirodė kažkas, tarsi šerkšnas ant žemės. 16.15 Tai pamatę, izraelitai klausė vienas kito: “Kas čia?” Nė vienas nežinojo, kas tai yra. Tada Mozė jiems tarė: “Tai duona, kurią Viešpats jums davė maistui. 16.16 Štai ką Viešpats įsakė: ‘Kiekvienas teprisirenka tiek, kiek jis suvalgo; teparsineša po omerą kiekvienam žmogui, atsižvelgdamas į asmenų skaičių savo palapinėje’ ”. 16.17 Izraelitai darė, kaip buvo įsakyta, ir prisirinko vieni daugiau, kiti mažiau. 16.18 Ir kai jie seikėjo omeru, kas buvo prisirinkęs daug, neturėjo pertekliaus, o kas mažai, tam nestigo. Kiekvienas turėjo tiek, kiek galėjo suvalgyti. 16.19 Mozė jiems sakė: “Nė vienas tenepalieka nieko rytojui”. 16.20 Bet jie nepaklausė Mozės. Kai kurie paliko dalį maisto kitai dienai, tačiau atsirado kirmėlių ir jis pradėjo dvokti. Mozė užsirūstino ant jų. 16.21 Kiekvienas kas rytą rinkdavosi, kiek jis galėjo suvalgyti. O saulei kaitinant, tie grūdeliai laukuose sutirpdavo. 16.22 Šeštą dieną jie prisirinko dvigubai tiek: po du omerus kiekvienam. Izraelio vyresnieji apie tai pranešė Mozei. 16.23 Jis sakė jiems: “Taip Viešpats liepė: ‘Rytoj yra sabatas, šventa poilsio diena, skirta Viešpačiui. Ką norite kepti, iškepkite, ir ką norite virti, išvirkite, o kas lieka, atidėkite į šalį ir palaikykite rytojui’ ”. 16.24 Jie pasidėjo rytojui, kaip Mozė buvo įsakęs. Ir tai nesugedo ir neatsirado kirmėlių. 16.25 Po to Mozė tarė: “Valgykite tai! Nes šiandien yra Viešpaties sabatas, nieko laukuose nerasite. 16.26 Šešias dienas rinksite, o septintoji diena yra sabatas; joje nieko nerasite”. 16.27 Vis dėlto septintąją dieną kai kurie išėjo rinkti, bet nieko nerado. 16.28 Viešpats tarė Mozei: “Ar ilgai nesilaikysite mano įstatymų ir įsakymų? 16.29 Viešpats jums įsakė švęsti sabatą. Todėl šeštąją dieną Jis duoda jums duonos dviem dienom. Kiekvienas pasilikite savo vietoje. Nė vienas neišeikite iš savo namų septintąją dieną”. 16.30 Taip tauta ilsėjosi septintąją dieną. 16.31 Dievo duotą maistą izraelitai praminė mana. Ji buvo tarsi balti kalendros grūdeliai, o jos skonis kaip papločio su medumi. 16.32 Mozė paskelbė Viešpaties įsakymą: “Prisipilkite omerą manos, kad būsimos kartos žinotų, kokia duona jus maitinau dykumoje, kai išvedžiau iš Egipto”. 16.33 Mozė sakė Aaronui: “Paimk indą, supilk į jį vieną omerą manos ir jį padėk Viešpaties akivaizdoje, kad išliktų būsimoms kartoms”. 16.34 Kaip Viešpats įsakė Mozei, taip Aaronas padėjo indą palapinės švenčiausioje vietoje. 16.35 Izraelitai valgė maną keturiasdešimt metų, kol atėjo į gyvenamas žemes. Jie valgė maną, kol atėjo prie Kanaano šalies ribų. 16.36 Omeras yra dešimtoji efos dalis.

Išėjimo 17

17.1 Visi izraelitai keliavo toliau iš Sino dykumos sustodami, kai Viešpats įsakydavo. Jie pasistatė stovyklą Refidime. Čia jie nerado geriamo vandens 17.2 ir priekaištavo Mozei, sakydami: “Duok mums vandens atsigerti!” Mozė jiems atsakė: “Ko burnojate prieš mane? Kodėl gundote Viešpatį?” 17.3 Žmonės, ištroškę vandens, murmėjo prieš Mozę: “Kodėl mus išvedei iš Egipto, kad mus, mūsų vaikus ir gyvulius numarintum troškuliu?” 17.4 Tada Mozė šaukėsi Viešpaties: “Ką man daryti su šita tauta? Nedaug trūksta, kad jie užmuštų mane akmenimis”. 17.5 Viešpats atsakė Mozei: “Išeik prieš tautą kartu su Izraelio vyresniaisiais; laikyk rankoje lazdą, kuria sudavei į upę, ir eik. 17.6 Aš stovėsiu prieš tave ant uolos Horebe. Tu suduosi lazda į uolą, iš jos ištekės vanduo ir žmonės galės atsigerti”. Mozė taip ir padarė Izraelio vyresniųjų akyse. 17.7 Jis praminė tą vietą Masa ir Meriba dėl to, kad izraelitai priekaištavo ir gundė Viešpatį, sakydami: “Ar yra Viešpats tarp mūsų?” 17.8 Tada atėjo amalekiečiai ir kariavo su Izraeliu Refidime. 17.9 Mozė įsakė Jozuei: “Pasirink vyrų ir eik kariauti prieš amalekiečius! Rytoj aš atsistosiu ant kalvos viršūnės ir laikysiu Dievo lazdą rankoje”. 17.10 Jozuė padarė, kaip jam Mozė buvo įsakęs, ir kovojo prieš amalekiečius. Mozė, Aaronas ir Hūras užlipo ant kalvos viršūnės. 17.11 Kol Mozė laikydavo pakėlęs savo rankas, laimėdavo izraelitai; kai tik jas nuleisdavo, laimėdavo amalekiečiai. 17.12 Mozės rankos pavargo; jie tad paėmė akmenį, ir jis atsisėdo ant jo. Aaronas ir Hūras laikė jo rankas, vienas iš vienos, kitas iš kitos pusės; taip jo rankos buvo pakeltos iki saulės nusileidimo. 17.13 Tuo būdu Jozuė nugalėjo Amaleką ir jo tautą savo kardu. 17.14 Viešpats liepė Mozei: “Įrašyk tai į knygą atminimui ir perskaityk Jozuei girdint, kad Aš išnaikinsiu atminimą apie amalekiečius iš po dangaus”. 17.15 Mozė pastatė aukurą ir jį pavadino “Viešpats yra mano vėliava”. 17.16 Nes jis sakė: “Viešpats prisiekė ir Jis kariaus prieš amalekiečius per kartų kartas”.

Išėjimo 18

18.1 Jetras, Midjano kunigas, Mozės uošvis, išgirdo visa, ką Dievas padarė Mozei ir savo tautai Izraeliui, ir kad Viešpats išvedė Izraelį iš Egipto. 18.2 Tai sužinojęs, Jetras, Mozės uošvis, paėmė Ciporą, Mozės žmoną, kurią Mozė buvo parsiuntęs atgal, 18.3 ir jos abu sūnus, kurių vieno vardas buvo Geršomas, nes jis sakė: “Buvau ateivis svetimoje šalyje”, 18.4 o kito Eliezeras, nes sakė: “Mano tėvo Dievas buvo mano pagalba ir mane išgelbėjo nuo faraono kardo”. 18.5 Ir Jetras, Mozės uošvis, atėjo su jo sūnumis ir žmona pas Mozę į dykumą, kur jis stovyklavo prie Dievo kalno. 18.6 Jetras pranešė Mozei: “Štai aš, tavo uošvis Jetras, su tavo žmona ir abiem sūnumis einame pas tave!” 18.7 Tada Mozė, išėjęs pasitikti uošvio, nusilenkė jam ir jį pabučiavo. Paklausę vienas kito, kaip sekasi, įėjo į palapinę. 18.8 Mozė papasakojo savo uošviui visa, ką Viešpats padarė faraonui ir egiptiečiams dėl Izraelio, ir visą vargą kelyje, ir kaip Viešpats juos išgelbėjo. 18.9 Jetras džiaugėsi visu tuo, ką Viešpats padarė Izraeliui išgelbėdamas jį iš egiptiečių, 18.10 ir tarė: “Tebūna palaimintas Viešpats, kuris jus išgelbėjo iš egiptiečių ir faraono, kuris išgelbėjo tautą iš Egipto vergovės. 18.11 Dabar žinau, kad Viešpats yra aukščiau visų kitų dievų, nes pranoko juos tuo, kuo jie didžiavosi”. 18.12 Po to Jetras, Mozės uošvis, aukojo Dievui deginamąją auką ir atnašas. Tada Aaronas ir visi Izraelio vyresnieji drauge su Mozės uošviu valgė Dievo akivaizdoje. 18.13 Kitą dieną Mozė atsisėdo žmonių teisti, ir žmonės stovėjo prie jo nuo ryto iki vakaro. 18.14 Mozės uošvis, pamatęs visa, ką jis darė žmonėms, klausė: “Ką tu čia darai? Kodėl tu sėdi vienas, o visi žmonės stovi nuo ryto iki vakaro?” 18.15 Mozė atsakė: “Žmonės ateina pas mane pasiklausti Dievo patarimų. 18.16 Kai jie nesutaria, ateina pas mane, kad būčiau jų teisėju ir paskelbčiau Dievo nuostatus ir įstatymus”. 18.17 Mozės uošvis atsakė: “Negerai darai! 18.18 Tu pats ir šitie žmonės, kurie yra su tavimi, visiškai nuvargsite, nes tau tai per sunku; tu negali vienas atlikti to darbo. 18.19 Dabar paklausyk mano balso. Aš tau patarsiu, ir Dievas bus su tavimi! Būk tarpininkas tarp tautos ir Dievo ir pranešk jų reikalus Dievui. 18.20 Mokyk juos įstatymų bei nuostatų, parodyk jiems kelią, kuriuo jie turi eiti, ir darbus, kuriuos turi daryti. 18.21 Be to, išsirink iš tautos sumanius, Dievo bijančius, patikimus, negodžius vyrus, paskirk juos tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais ir dešimtininkais, 18.22 ir tegu jie teisia žmones. Kiekvieną didelę bylą jie perduos tau, o mažas bylas spręs patys. Tau bus lengviau, ir jie pasidalins naštą su tavimi. 18.23 Jeigu taip darysi ir Dievas įsakys tau, pats ištversi ir visi žmonės grįš į savo namus ramybėje”. 18.24 Mozė paklausė savo uošvio patarimo. 18.25 Jis išsirinko sumanius vyrus iš viso Izraelio ir paskyrė juos vyresniaisiais: tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais ir dešimtininkais. 18.26 Ir jie teisė žmones visą laiką. Sunkias bylas jie perduodavo Mozei, bet mažas sprendė patys. 18.27 Po to Mozės uošvis iškeliavo į savo šalį.

Išėjimo 19

19.1 Trečią mėnesį po to, kai išėjo iš Egipto, Izraelio vaikai tą pačią dieną atvyko į Sinajaus dykumą. 19.2 Nes jie buvo išėję iš Refidimo ir, atėję į Sinajaus dykumą, apsistojo. Jie pasistatė stovyklą ties kalnu, 19.3 ir Mozė užkopė ant kalno pas Dievą. Viešpats pašaukė jį nuo kalno, sakydamas: “Taip sakysi Jokūbo namams ir Izraelio vaikams: 19.4 ‘Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau jus lyg ant erelio sparnų ir atgabenau jus prie savęs. 19.5 Taigi dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, būsite ypatinga mano nuosavybė tarp visų tautų. Man priklauso visa žemė. 19.6 Jūs būsite man kunigų karalystė ir šventa tauta’. Šiuos žodžius kalbėk izraelitams”. 19.7 Sugrįžęs Mozė sušaukė tautos vyresniuosius ir jiems pranešė viską, ką Viešpats įsakė. 19.8 Tada visa tauta atsakė: “Visa, ką Viešpats kalbėjo, darysime”. Mozė perdavė tautos atsakymą Viešpačiui. 19.9 Viešpats sakė Mozei: “Aš ateisiu pas tave tirštame debesyje, kad, man kalbant su tavimi, tauta girdėtų ir tavimi tikėtų per amžius”. Mozė pranešė tautos žodžius Viešpačiui, 19.10 o Jis tarė Mozei: “Eik pas žmones ir pašventink juos šiandien ir rytoj. Teišsiskalbia jie drabužius 19.11 ir tepasirengia trečiajai dienai. Trečią dieną Aš nužengsiu ant Sinajaus kalno visai tautai matant. 19.12 Nužymėk ribas aplink kalną ir įsakyk žmonėms, kad nedrįstų lipti į kalną ar paliesti jo kraštą, nes kiekvienas, kuris palies kalną, numirs. 19.13 Kas palies, tas bus užmuštas akmenimis arba pervertas strėle; nei žmogus, nei gyvulys neišliks gyvas. Išgirdę ilgą trimito garsą, jie tepriartėja prie kalno”. 19.14 Mozė, grįžęs nuo kalno, pašventino žmones. Ir jie išsiplovė drabužius. 19.15 Jis jiems tarė: “Būkite pasiruošę trečiajai dienai; nė vienas tenesiartina prie savo žmonos!” 19.16 Trečiąją dieną, rytui išaušus griaudėjo perkūnija ir žaibavo, tamsūs debesys apdengė kalną ir pasigirdo labai stiprus trimito garsas. Visi žmonės stovykloje pradėjo drebėti. 19.17 Mozė išvedė tautą iš stovyklos susitikti su Dievu. Jie sustojo kalno papėdėje. 19.18 Visas Sinajaus kalnas buvo apgaubtas dūmų, nes Viešpats nužengė ugnyje ant jo. Dūmai kilo tarsi iš krosnies, visas kalnas smarkiai drebėjo. 19.19 Trimito garsas vis stiprėjo. Mozė kalbėjo, o Dievas jam atsakinėjo balsu. 19.20 Viešpats nužengė ant Sinajaus kalno viršūnės ir, pasišaukęs Mozę ant kalno, 19.21 jam tarė: “Nulipk žemyn, įspėk žmones, kad nesiveržtų, norėdami išvysti Viešpatį, ir daugelis jų nežūtų. 19.22 Taip pat ir kunigai, kurie artinasi prie Viešpaties, tegul pasišventina, kad Viešpats jų neištiktų”. 19.23 Mozė sakė Viešpačiui: “Žmonės negali užlipti į Sinajaus kalną. Tu mus įspėjai nužymėti ribą aplink kalną ir pašventinti jį”. 19.24 Viešpats jam atsakė: “Nusileisk ir grįžk su Aaronu. Tačiau kunigai ir tauta tegul nesiveržia prie Viešpaties, kad Jis jų nesunaikintų”. 19.25 Mozė grįžo pas tautą ir kalbėjo jiems.

Išėjimo 20

20.1 Dievas kalbėjo visus šiuos žodžius: 20.2 “Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų. 20.3 Neturėk kitų dievų šalia manęs. 20.4 Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. 20.5 Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, 20.6 bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų. 20.7 Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini Jo vardą. 20.8 Atsimink sabato dieną, kad ją švęstum. 20.9 Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus, 20.10 o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose, 20.11 nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį. 20.12 Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda. 20.13 Nežudyk. 20.14 Nesvetimauk. 20.15 Nevok. 20.16 Neliudyk neteisingai prieš savo artimą. 20.17 Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo—nieko, kas yra tavo artimo”. 20.18 Visi žmonės girdėjo griaustinį ir trimito garsą, matė žaibus ir rūkstantį kalną. Matydami tai žmonės atsitraukė ir stovėjo atokiai. 20.19 Jie sakė Mozei: “Tu kalbėk su mumis! Mes klausysime. Tačiau tenekalba su mumis Dievas, kad nemirtume!” 20.20 Mozė atsakė žmonėms: “Nebijokite! Dievas atėjo tam, kad jus išmėgintų, ir kad Jo baimė būtų prieš jus ir jūs nenusidėtumėte”. 20.21 Žmonės stovėjo toli, o Mozė priartėjo prie tamsaus debesies, kur buvo Dievas. 20.22 Viešpats liepė Mozei pasakyti izraelitams: “Jūs patys girdėjote, kad Aš iš dangaus kalbėjau su jumis. 20.23 Nedarykite šalia manęs sau sidabrinių ar auksinių dievų. 20.24 Padaryk man iš žemės aukurą ir aukok ant jo deginamąsias ir padėkos aukas, savo avis ir galvijus. Kiekvienoje vietoje, kurioje bus minimas mano vardas, Aš ateisiu ir laiminsiu tave. 20.25 O jei man statysi akmeninį aukurą, nestatyk jo iš tašytų akmenų, nes, naudodamas įrankį, suterši jį. 20.26 Taip pat nelipk laiptais prie mano aukuro, kad nebūtų atidengtas tavo nuogumas”.

Išėjimo 21

21.1 “Tai nuostatai, kuriuos jiems pateiksi. 21.2 Jei pirksi vergą hebrają, jis tau tarnaus šešerius metus, o septintaisiais paleisi jį be išpirkimo. 21.3 Jei jis atėjo vienas, vienas teišeina. Jei atėjo vedęs, jo žmona teišeina su juo. 21.4 Jei jo šeimininkas davė jam žmoną ir ji pagimdė sūnų ir dukterų, žmona ir jos vaikai lieka šeimininkui, o jis vienas teišeina. 21.5 Bet jei vergas aiškiai pasakys: ‘Aš myliu savo šeimininką, žmoną bei vaikus ir atsisakau laisvės’, 21.6 tai jo šeimininkas atves jį pas teisėjus, prives jį prie durų arba prie durų staktos ir perdurs yla jo ausį; ir jis liks jam tarnauti visą gyvenimą. 21.7 Jei kas parduoda savo dukterį vergijon, ji neišeis, kaip išeina vergai. 21.8 Jei ji nepatinka šeimininkui, kuris su ja susižadėjo, jis turi leisti ją išpirkti. Jis neturi teisės parduoti jos svetimšaliams, nes apgavo ją. 21.9 O jei jis sužadėjo ją su savo sūnumi, privalo elgtis su ja kaip su dukterimi. 21.10 Jei jis paims jam kitą, jis neturi teisės sumažinti jai maisto, rūbų ir santuokinių teisių. 21.11 Jei jis neatlieka jai šitų trijų dalykų, ji išeis be išpirkimo mokesčio. 21.12 Kas sumuša žmogų taip, kad jis miršta, tas baudžiamas mirtimi. 21.13 O jei žmogus negalvojo žudyti, bet Dievas atidavė jį į jo rankas, tai Aš paskirsiu vietą, kur jis galėtų pabėgti. 21.14 Jei kas savo artimą tyčiomis nužudo panaudodamas klastą, tą paimk ir nuo mano aukuro, kad jis mirtų. 21.15 Kas suduoda savo tėvui arba motinai, tas baudžiamas mirtimi. 21.16 Kas pavagia žmogų ir parduoda jį, ar jis surandamas pas jį, baudžiamas mirtimi. 21.17 Kas keikia savo tėvą ar motiną, tas baudžiamas mirtimi. 21.18 Jei vyrams susivaidijus, vienas taip sumuša kitą akmeniu ar kumščiu, kad tas nemiršta, bet atsigula į lovą, 21.19 ir jeigu jis atsikelia ir pasiremdamas lazda gali vaikščioti, sumušėjas nebaudžiamas, tik privalo atlyginti už sugaištą laiką ir sumokėti visas gydymo išlaidas. 21.20 Jei kas taip sumuša vergą ar vergę lazda, kad tas tuojau miršta,­bus nubaustas. 21.21 O jei jis išgyvena vieną ar dvi dienas, jis nebaudžiamas, nes vergas yra jo nuosavybė. 21.22 Jei vyrai vaidijasi ir užgauna nėščią moterį ir ji persileidžia, bet jos pačios nesužaloja, tada užgavėjas baudžiamas pinigine bauda, kokią jam paskiria tos moters vyras, teisėjams tarpininkaujant. 21.23 Bet jei sužaloja­gyvybė už gyvybę, 21.24 akis už akį, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją, 21.25 nudeginimas už nudeginimą, žaizda už žaizdą, randas už randą. 21.26 Jei kas išmuša savo vergui ar vergei akį, jis privalo už tai paleisti jį laisvėn. 21.27 Jei jis išmuša savo vergui ar vergei dantį, jis privalo už tai paleisti jį laisvėn. 21.28 Jei jautis taip subado vyrą ar moterį, kad tas miršta, jautį užmuškite akmenimis ir nevalgykite jo mėsos. Tačiau jaučio savininkas yra nekaltas. 21.29 Bet jeigu jautis jau anksčiau badydavo ir jo savininkas buvo įspėtas, tačiau jo neuždarė, ir jei jis mirtinai subadė vyrą ar moterį, jautį užmuškite akmenimis, o jo savininką taip pat bauskite mirtimi. 21.30 O jei jam bus leista išsipirkti, jis mokės išpirką už savo gyvybę tiek, kiek jam bus paskirta. 21.31 Jei jautis subado sūnų ar dukterį, laikykitės tos pačios taisyklės. 21.32 Jei jautis subado vergę ar vergą, tai savininkas sumokės vergo šeimininkui trisdešimt šekelių sidabro, o jautį užmuškite akmenimis. 21.33 Jei kas atidengia duobę arba jei kas iškasa duobę, bet jos neuždengia, ir į ją įkrinta jautis ar asilas, 21.34 duobės savininkas atlygins nuostolį, sumokėdamas pinigus gyvulio savininkui, o nugaišęs gyvulys liks jam. 21.35 Jei kieno jautis taip sužaloja kito jautį, kad tas nugaišta, tai jie parduos gyvąjį jautį ir pasidalins už jį gautus pinigus. Taip pat jie pasidalins ir nugaišusį gyvulį. 21.36 O jei buvo žinoma, kad jautis jau anksčiau badydavo ir savininkas jo neuždarė, tai jis atiduos jautį už jautį, o nugaišęs priklausys jam”.

Išėjimo 22

22.1 “Jei kas pavagia jautį ar avį ir jį papjauna ar parduoda, jis sugrąžins penkis jaučius už jautį ir keturias avis už avį. 22.2 Jei kas užklumpa vagį besilaužiantį ir suduoda jam taip, kad tas numiršta, jis nebaudžiamas už pralietą kraują. 22.3 Jei jis tai padarytų dienos metu, jis kaltinamas už pralietą kraują. Vagis privalo viską atlyginti. Jei jis nieko neturi, jį parduosite už vagystę. 22.4 Jei pas jį randamas dar gyvas pavogtas jautis ar avis, jis atlygins dvigubai. 22.5 Jei kas nugano lauką ar vynuogyną ir leidžia savo gyvulius ganytis svetimame lauke, tas privalo atlyginti geriausiu, kas yra jo paties lauke ar vynuogyne. 22.6 Jei ugnis išsiplečia ir apima erškėčius, ir sudega sustatyti pėdai ar tebeaugantys javai lauke, tai tas, kuris užkūrė ugnį, atlygina visą nuostolį. 22.7 Jei kas paveda savo artimui saugoti pinigus ar kitokius daiktus ir jie pavagiami iš jo namų, tai, suradus vagį, jis privalo dvigubai atlyginti. 22.8 Jei vagies nesuranda, namų savininką atvesite pas teisėjus, kad ištirtų, ar jis nepridėjo rankos prie savo artimo nuosavybės. 22.9 Kai kyla ginčas dėl nuosavybės: jaučio, asilo, avies, apsiausto ar dėl bet kokio kito pamesto daikto, apie kurį kitas tvirtina, kad tai jo,­abu privalo ateiti pas teisėjus. Kuris kaltas, privalo dvigubai atlyginti savo artimui. 22.10 Jei kas paveda savo artimui saugoti asilą, jautį, avį ar bet kokį gyvulį ir tas, niekam nematant, pastimpa, susižeidžia ar nuvaromas, 22.11 tas, kuris saugojo, turi prisiekti prieš Viešpatį, kad nepridėjo rankos prie artimo nuosavybės. Tada savininkas privalo sutikti su tuo ir jis neturės atlyginti nuostolio. 22.12 O jei bus pavogta iš jo, jis atlygins savininkui. 22.13 Jei gyvulį sudrasko žvėrys, jis privalo liekanas atgabenti įrodymui ir jam nereikės atlyginti už tai, kas sudraskyta. 22.14 Jei kas pasiskolina iš savo artimo ir tai sugadinama ar pastimpa, kai savininko nėra šalia, tai jis privalo atlyginti nuostolį. 22.15 Jei savininkas buvo šalia, atlyginti nereikia. Jei buvo išnuomota, reikia sumokėti tik už nuomą. 22.16 Jei kas suvedžioja mergaitę dar nesužadėtą, jis privalo ją vesti ir duoti jai kraitį. 22.17 Jei jos tėvas nesutinka jos išleisti už jo, tai jis sumokės tiek pinigų, kiek mokama kraičiui mergaitei. 22.18 Būrėjams neleisi gyviems išlikti. 22.19 Kas santykiauja su gyvuliu, turi būti baudžiamas mirtimi. 22.20 Kas aukoja kitiems dievams, o ne Viešpačiui, turi būti sunaikintas. 22.21 Ateivio neskriausi ir nespausi, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto šalyje. 22.22 Neskriauskite našlės ar našlaičio. 22.23 Jei juos skriausi ir jie šauksis mano pagalbos, Aš tikrai išklausysiu jų šauksmą. 22.24 Tada savo rūstybėje išžudysiu jus kardu: jūsų žmonos liks našlėmis ir vaikai našlaičiais. 22.25 Jei paskolinsi pinigų mano tautos beturčiui, gyvenančiam šalia tavęs, nepasidaryk lupikas ir neapkrauk jo palūkanomis. 22.26 Jei paimsi kaip užstatą savo artimo apsiaustą, privalai jam grąžinti jį iki saulės laidos. 22.27 Nes tai yra jo vienintelis apsiaustas kūnui pridengti. Kuo kitu jis apsidengs miegodamas? Ir kai jis šauksis manęs, išklausysiu, nes esu gailestingas. 22.28 Nekalbėk pikta prieš tautos teisėjus ir nekeik tautos vadovo. 22.29 Savo javų ir vaisių pirmienų nedelsk pristatyti. Pirmagimį savo sūnų atiduosi man. 22.30 Taip pat pasielgsi su savo jaučiais ir avimis. Septynias dienas jis pasiliks prie savo motinos, aštuntąją dieną atiduosi jį man. 22.31 Jūs būsite šventi žmonės man, ir žvėries sudraskyto gyvulio nevalgysite; šuniui jį numeskite”.

Išėjimo 23

23.1 “Nepatikėk melagingu skundu ir neprisidėk prie piktadario neteisingai liudyti. 23.2 Nesek paskui minią daryti pikta ir neprisidėk teisme prie daugumos iškreipti teisingumo. 23.3 Nepataikauk beturčiui jo byloje. 23.4 Jei sutinki beklaidžiojantį savo priešo jautį ar asilą, privalai jį nuvesti jam. 23.5 Jei matai tavęs nekenčiančio žmogaus asilą, parkritusį po našta, nepraeik, bet padėk jį pakelti. 23.6 Neiškraipyk teisingumo beturčio byloje. 23.7 Šalinkis neteisybės, nekalto bei teisaus nežudyk, nes Aš neišteisinsiu piktadario. 23.8 Kyšių nepriimk, nes kyšiai apakina net išmintinguosius ir iškraipo teisiųjų žodžius. 23.9 Neskriausk ateivio. Jūs žinote, kaip jaučiasi ateivis, nes buvote ateiviai Egipto šalyje. 23.10 Šešerius metus sėsi savo žemėje ir surinksi jos vaisius, 23.11 o septintaisiais metais leisi jai pailsėti, paliksi ją neapsėtą, kad tavo tautos beturčiai iš jos maitintųsi, ir tai, ką jie paliks, ėstų laukiniai žvėrys. Taip pat pasielgsi su savo vynuogynu ir alyvmedžiais. 23.12 Šešias dienas dirbk savo darbą, o septintąją dieną ilsėkis, kad pailsėtų tavo jautis bei asilas ir atsikvėptų vergės sūnus bei ateivis. 23.13 Laikykitės viso, ką jums įsakiau. Neminėkite kitų dievų vardo, tenesigirdi to iš jūsų lūpų. 23.14 Tris kartus per metus švęsi man šventes. 23.15 Švęsk Neraugintos duonos šventę. Septynias dienas valgyk neraugintą duoną, kaip įsakiau nustatytu laiku, Abibo mėnesį, nes jį išėjai iš Egipto. Nepasirodyk mano akyse tuščiomis rankomis. 23.16 Švęsk Pirmųjų vaisių derliaus šventę ir metų pabaigoje, kai nuimsi laukų derlių, Derliaus nuėmimo šventę. 23.17 Tris sykius per metus kiekvienas vyras tepasirodo Viešpaties akivaizdoje. 23.18 Neaukok mano aukos kraujo drauge su rauginta duona ir nelaikyk iki ryto mano aukos riebalų. 23.19 Pirmuosius savo dirvos vaisius atgabenk į Viešpaties, tavo Dievo, namus. Nevirk ožiuko jo motinos piene. 23.20 Aš siunčiu angelą pirma tavęs, kad saugotų tave kelyje ir nuvestų į vietą, kurią tau paruošiau. 23.21 Saugokis jo ir klausyk jo balso, nesipriešink jam, nes jis neatleis jūsų nusižengimų, kadangi jame yra mano vardas. 23.22 Bet jei tu iš tiesų paklusi jo balsui ir vykdysi visa, ką kalbu, tai Aš būsiu priešas tavo priešams ir prispaudėjas tavo prispaudėjams. 23.23 Mano angelas eis pirma tavęs ir tave nuves pas amoritus, hetitus, perizus, kanaaniečius, hivus ir jebusiečius, ir Aš juos sunaikinsiu. 23.24 Nesilenk prieš jų dievus ir netarnauk jiems. Nesielk, kaip jie elgiasi, bet visiškai sunaikink juos ir sudaužyk jų atvaizdus. 23.25 Jūs tarnausite Viešpačiui, savo Dievui, ir Jis laimins tavo duoną bei vandenį; ir Aš pašalinsiu jų ligas. 23.26 Nebus nelaiku gimdančios ir nevaisingos tavo šalyje, ir išpildysiu tavo dienų skaičių. 23.27 Sukelsiu baimę tarp tavo priešų ir sąmyšį tautoje, su kuria kariausi, ir priversiu visus tavo priešus bėgti. 23.28 Aš siųsiu pirma tavęs širšes, kad jos nuvytų nuo tavęs hivus, kanaaniečius ir hetitus. 23.29 Aš nenuvarysiu jų nuo tavo veido per vienerius metus, kad žemė netaptų dykuma ir nepadaugėtų laukinių žvėrių. 23.30 Pamažu juos išvarysiu iš krašto, kol tu išsiplėsi ir užvaldysi žemę. 23.31 Aš nustatysiu tavo krašto ribas nuo Raudonosios jūros iki filistinų jūros ir nuo dykumos iki upės. Atiduosiu tos šalies gyventojus į tavo rankas, ir tu juos išvarysi iš krašto. 23.32 Nedaryk sandoros nei su jais, nei su jų dievais. 23.33 Jie neturi gyventi tavo šalyje, kad tavęs nesugundytų nusidėti prieš mane. Jei tarnausi jų dievams, tai taps tau spąstais”.

Išėjimo 24

24.1 Viešpats sakė Mozei: “Tu, Aaronas, Nadabas ir Abi-huvas bei septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų užlipkite ant kalno ir pagarbinkite mane iš tolo. 24.2 Mozė vienas priartės prie Viešpaties, o jie tegul nesiartina, ir tauta tegu neina su juo”. 24.3 Mozė atėjo ir pranešė tautai visus Viešpaties žodžius ir nuostatus. Tada visa tauta atsakė vienu balsu: “Visus žodžius, kuriuos Viešpats kalbėjo, vykdysime”. 24.4 Mozė surašė visus Viešpaties žodžius. Anksti rytą atsikėlęs, jis pastatė aukurą kalno papėdėje ir dvylika stulpų pagal dvylika Izraelio giminių. 24.5 Ir jis pasiuntė jaunus vyrus iš Izraelio vaikų, kurie aukojo deginamąsias aukas ir jaučius kaip padėkos auką Viešpačiui. 24.6 Mozė ėmė pusę aukojamųjų gyvulių kraujo ir supylė į dubenis, o kitą pusę iššlakstė ant aukuro. 24.7 Po to jis, paėmęs sandoros knygą, tautai girdint, perskaitė. Jie sakė: “Visa, ką Viešpats įsakė, vykdysime ir būsime klusnūs”. 24.8 Tada Mozė ėmė kraujo ir, šlakstydamas jį ant tautos, tarė: “Štai kraujas sandoros, kurią Viešpats padarė su jumis šiais žodžiais”. 24.9 Tada užkopė Mozė, Aaronas, Nadabas, Abihuvas ir septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų. 24.10 Ir jie matė Izraelio Dievą: po Jo kojomis buvo tarsi grindinys iš safyro akmens, tarsi skaidrus dangus. 24.11 Ir Jis nekėlė savo rankos prieš Izraelio vaikų vyresniuosius. Jie matė Dievą, valgė ir gėrė. 24.12 Viešpats tarė Mozei: “Užkopk pas mane ant kalno ir būk čia. Aš duosiu tau akmenines plokštes, įstatymą ir įsakymus, kuriuos surašiau, kad galėtum juos pamokyti”. 24.13 Tai pakilo Mozė ir jo tarnas Jozuė, ir Mozė užlipo į Dievo kalną. 24.14 Mozė tarė vyresniesiems: “Palaukite čia mūsų, kol sugrįšime. Aaronas ir Hūras yra su jumis; kas turi kokią bylą, kreipkitės į juos”. 24.15 Mozė užkopė į kalną, ir debesis apdengė kalną. 24.16 Viešpaties šlovė nusileido ant Sinajaus kalno ir pasiliko šešias dienas. Septintą dieną Jis pašaukė Mozę iš debesies. 24.17 Viešpaties šlovė atrodė izraelitams lyg deganti ugnis kalno viršūnėje. 24.18 Mozė įėjo į debesį ir užlipo į kalną. Jis pasiliko kalne keturiasdešimt parų.

Išėjimo 25

25.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 25.2 “Sakyk Izraelio vaikams, kad jie atneštų man auką. Priimkite auką iš kiekvieno, kuris duoda laisva valia. 25.3 Štai kokias aukas imsite iš jų: auksą, sidabrą, varį, 25.4 mėlynus, violetinius ir raudonus siūlus, ploną drobę, ožkų vilną, 25.5 raudonai dažytus avinų kailius, opšrų kailius, akacijos medį, 25.6 aliejų lempoms, kvepalus patepimo aliejui ir kvepiantiems smilkalams, 25.7 onikso akmenėlius ir brangius akmenis efodui bei krūtinės skydeliui. 25.8 Padarykite man šventyklą, kad galėčiau gyventi tarp jūsų. 25.9 Tau parodysiu palapinės ir visų daiktų, kurie turės būti joje, pavyzdį; viską privalote taip padaryti. 25.10 Padarykite skrynią iš akacijos medžio, pustrečios uolekties ilgio, pusantros pločio ir pusantros aukščio. 25.11 Aptraukite ją iš vidaus ir iš išorės grynu auksu ir jos viršuje padarykite auksinį apvadą. 25.12 Nuliekite keturias auksines grandis ir jas pritvirtinkite prie keturių kampų­dvi grandis iš vienos pusės ir dvi iš kitos. 25.13 Be to, padarykite kartis iš akacijos medžio ir jas aptraukite auksu. 25.14 Įkiškite kartis į grandis skrynios šonuose, kad galėtumėte nešioti skrynią. 25.15 Kartys telieka skrynios grandyse­ neištraukite jų. 25.16 Į skrynią įdėsi liudijimą, kurį tau duosiu. 25.17 Padarysi dangtį iš gryno aukso pustrečios uolekties ilgio ir pusantros pločio. 25.18 Iš gryno aukso padarysi du cherubus, nukalsi juos abiejuose dangčio galuose: 25.19 vieną cherubą viename gale, o kitą kitame. Ant dangčio padarykite cherubus abiejuose jo galuose. 25.20 Cherubų sparnai bus išskėsti, jie gaubs dangtį savo sparnais. Jų veidai bus nukreipti vienas į kitą ir į dangtį. 25.21 Į skrynią įdėsi liudijimą, kurį tau duosiu, ir užvoši dangčiu. 25.22 Ten Aš susitiksiu su tavimi ir Aš kalbėsiu su tavimi nuo dangčio viršaus tarp abiejų cherubų, kurie yra ant Liudijimo skrynios, ir duosiu tau įsakymus Izraelio vaikams. 25.23 Padarysi stalą iš akacijos medžio: dviejų uolekčių ilgio, uolekties pločio ir pusantros uolekties aukščio. 25.24 Jį aptrauksi grynu auksu, pakraščiu aplinkui pritaisysi auksinį apvadą. 25.25 Aplinkui padarysi briauną plaštakos platumo ir ant jos auksinį apvadą. 25.26 Padarysi keturias auksines grandis ir jas pritvirtinsi prie keturių kampų, prie kiekvienos kojos. 25.27 Grandys kartims įkišti bus prie pat briaunos, kad stalą galima būtų nešti. 25.28 Padarysi kartis iš akacijos medžio ir jas aptrauksi auksu, kad jomis galima būtų nešti stalą. 25.29 Iš gryno aukso padarysi dubenis, taures, smilkytuvus ir puodelius, kuriais bus liejami skysčiai. 25.30 Padėtinę duoną nuolat laikysi padėjęs ant stalo mano akivaizdoje. 25.31 Padarysi žvakidę iš gryno aukso; žvakidė turi būti nukalta iš vieno gabalo: jos šakos, kotas, taurelės, buoželės ir žiedai. 25.32 Šešios šakos eis iš jos šonų: trys šakos iš vienos ir trys iš kitos pusės. 25.33 Trys riešuto pavidalo taurelės, buoželė ir žiedas bus ant vienos šakos; trys riešuto pavidalo taurelės, buoželė ir žiedas ant kitos šakos, taip visoms šakoms, išeinančioms iš žvakidės. 25.34 O prie pačios žvakidės koto bus keturios riešuto pavidalo taurelės, buoželės ir žiedai. 25.35 Viena buoželė po dviem iš jos išeinančiom šakom, kita po dviem iš jos išeinančiom šakom ir trečia po likusiom dviem šakom, išeinančiom iš žvakidės. 25.36 Jų buoželės ir šakos turi būti iš vieno gabalo; visa žvakidė turi būti nukalta iš gryno aukso. 25.37 Padarysi septynis žibintus ir juos pastatysi ant žvakidės. 25.38 Gnybtuvus ir indą nuognaibom padarysi iš gryno aukso. 25.39 Visa tai pagaminsi iš vieno talento gryno aukso. 25.40 Žiūrėk, kad viską padarytum pagal pavyzdį, kurį tau parodžiau kalne”.

Išėjimo 26

26.1 “Padarysi palapinei dešimt uždangalų iš suktų plonų siūlų drobės su mėlynų, violetinių bei raudonų siūlų su išsiuvinėtais cherubais. 26.2 Vieno uždangalo ilgis bus dvidešimt aštuonios uolektys, plotis­keturios. Visi uždangalai vienodo dydžio. 26.3 Penkis uždangalus susegsi vieną su kitu, kitus penkis taip pat susegsi vieną su kitu. 26.4 Padarysi mėlynos spalvos kilpas prie abiejų uždangalų šonų. 26.5 Penkiasdešimt kilpų įtaisysi viename uždangale ir penkiasdešimt kitame taip, kad iš abiejų šonų kilpos būtų viena prieš kitą ir jas būtų galima sukabinti vieną su kita. 26.6 Padarysi taip pat penkiasdešimt auksinių kabių, kuriomis abiejų uždangalų šonus sukabinsi, kad būtų viena palapinė. 26.7 Padarysi iš ožkų vilnos vienuolika uždangalų palapinei apdengti iš viršaus. 26.8 Uždangalo ilgis bus trisdešimt uolekčių, plotis keturios uolektys. Visi uždangalai vienodo dydžio. 26.9 Penkis iš jų sujungsi atskirai ir kitus šešis taip pat. Šeštąjį uždangalą sudėsi dvilinką ant palapinės priekio. 26.10 Padarysi penkiasdešimt kilpų prie vieno uždangalo šono ir penkiasdešimt kilpų prie kito uždangalo šono, kad galėtum juos sukabinti. 26.11 Padarysi penkiasdešimt varinių kabių, kuriomis bus sukabinamos kilpos, kad pasidarytų vienas uždangalas. 26.12 Atliekančia nuo stogo uždengimo dalimi, tai yra vieno uždangalo likusia puse, pridengsi palapinės galą. 26.13 Tai, kas liks nuo palapinės uždengimo, po uolektį uždangalo iš abiejų pusių, tedengia palapinės šonus. 26.14 Palapinei pridengti padirbsi dar vieną uždangalą iš raudonai dažytų avinų kailių ir virš tos­iš mėlynai dažytų opšrų kailių. 26.15 Padirbdinsi palapinei lentų iš akacijos medžio, kurias reikės pastatyti stačias. 26.16 Kiekvienos iš jų ilgis bus dešimt uolekčių, o plotis­pusantros uolekties. 26.17 Lentos turi turėti šonuose po du išsikišimus, kuriais viena su kita bus sukabinamos; taip padarysi visas lentas. 26.18 Dvidešimt lentų padarysi palapinės pietiniam šonui. 26.19 Nuliesi keturiasdešimt sidabrinių pakojų dvidešimčiai lentų, kad po kiekvienos lentos kampu būtų pakištas pakojis. 26.20 Taip pat kitam palapinės šonui, kuris atgręžtas į šiaurę, padarysi dvidešimt lentų 26.21 ir keturiasdešimt sidabrinių pakojų padėti po du kiekvienos lentos apačioje. 26.22 O palapinės šonui, atgręžtam į vakarus, padirbdinsi šešias lentas 26.23 ir dvi lentas padarysi palapinės kampams iš abiejų pusių. 26.24 Jos turi būti sujungtos apačioje ir viršuje, kad sudarytų vieną sunėrimą. Taip padarysi abiejuose kampuose. 26.25 Iš viso bus aštuonios lentos, o jų sidabrinių pakojų­šešiolika, po du pakojus kiekvienai lentai. 26.26 Iš akacijos medžio padirbsi užkaiščius. Penkis vienos palapinės pusės lentoms 26.27 ir penkis kitos palapinės pusės lentoms, taip pat penkis palapinės galui vakarų pusėje. 26.28 Padarysi vidinį užkaištį, kad eitų per lentas nuo vieno galo iki kito. 26.29 Pačias lentas aptrauksi auksu; nuliesi auksines grandis užkaiščiams ir užkaiščius aptrauksi auksu. 26.30 Pastatysi palapinę pagal pavyzdį, kuris tau buvo parodytas kalne. 26.31 Padarysi uždangą iš mėlynų, raudonų ir violetinių siūlų ir plonos suktų siūlų drobės ir ant jos išsiuvinėsi cherubus. 26.32 Ją pakabinsi ant keturių akacijos medžio stulpų, aptrauktų auksu, jiems padirbdinsi auksinius kablius bei sidabrinius pakojus. 26.33 Uždangą prikabinsi kabėmis. Už uždangos pastatysi Liudijimo skrynią. Ta uždanga skirs šventąją dalį nuo Švenčiausiosios. 26.34 Uždėsi dangtį ant Liudijimo skrynios Švenčiausiojoje. 26.35 Stalą pastatysi šiapus uždangos, o žvakidę­priešais stalą pietiniame palapinės šone. 26.36 Padirbdinsi palapinės įėjimui užuolaidą iš mėlynų, violetinių ir raudonų siūlų ir plonos suktų siūlų drobės, visą išsiuvinėtą. 26.37 Aptrauksi auksu penkis akacijos medžio stulpus, ant kurių bus kabinama užuolaida; stulpų kabliai bus auksiniai, o pakojai­variniai”.

Išėjimo 27

27.1 “Padirbdinsi iš akacijos medžio keturkampį aukurą, penkių uolekčių ilgio, tiek pat pločio ir trijų uolekčių aukščio. 27.2 Keturiuose kampuose padarysi ragus ir visa tai aptrauksi variu. 27.3 Padarysi aukurui puodus pelenams supilti, semtuvėlius, dubenis, šakutes ir indus anglims; visus šiuos indus pagaminsi iš vario. 27.4 Padirbdinsi iš vario nupintas groteles, prie kurių keturiuose kampuose bus keturios varinės grandys. 27.5 Jas pritvirtinsi aplinkui aukurą, kad grotelės siektų nuo apačios iki pusės. 27.6 Padirbdinsi iš akacijos medžio aukurui kartis, kurias aptrauksi variu; 27.7 jas įkiši į grandis, kurios bus abiejuose šonuose aukurui nešti. 27.8 Aukurą padarysi tuščiavidurį, kaip tau buvo parodyta kalne. 27.9 Ir padarysi palapinei kiemą. Pietų pusėje bus užkabos iš plonos suktų siūlų drobės, kurių ilgis bus šimtas uolekčių. 27.10 Padarysi dvidešimt stulpų ir tiek pat varinių pakojų. Stulpai turės sidabrinius kablius ir skersinius. 27.11 Taip pat ir šiaurės pusėje bus užkabos šimto uolekčių ilgio, dvidešimt stulpų ir tiek pat varinių pakojų. Stulpai turės sidabrinius kablius ir skersinius. 27.12 Kiemo vakarinės pusės užkabos bus penkiasdešimties uolekčių ilgio, dešimt stulpų ir tiek pat pakojų. 27.13 Kiemo plotis rytų pusėje bus penkiasdešimt uolekčių. 27.14 Viename įėjimo šone bus užkaba penkiolikos uolekčių ilgio su trimis stulpais ir tiek pat pakojų. 27.15 Taip pat kitame šone bus užkaba penkiolikos uolekčių, trys stulpai ir tiek pat pakojų. 27.16 Kiemo įėjimą dengs dvidešimties uolekčių išsiuvinėta užkaba iš mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų suktų siūlų. Jame bus keturi stulpai su tiek pat pakojų. 27.17 Visi kiemo stulpai bus aptraukti variu, turės sidabrinius kablius ir varinius pakojus. 27.18 Kiemo ilgis bus šimtas uolekčių, plotis penkiasdešimt uolekčių ir aukštis penkios uolektys. Jo užkabas padarysi iš plonos suktų siūlų drobės, o pakojus­iš vario. 27.19 Visus palapinės indus įvairiems reikalams ir visus kuolelius palapinei bei kiemui padarysi iš vario. 27.20 Įsakyk Izraelio vaikams, kad atneštų tyriausio alyvmedžių aliejaus, išspausto piestoje, kad lempa visada degtų 27.21 Susitikimo palapinėje šiapus uždangos, kuri pakabinta prieš Švenčiausiąją. Aaronas ir jo sūnūs ją prižiūrės, kad ji degtų per naktį ligi ryto Viešpaties akivaizdoje. Tai yra amžina Izraelio vaikų pareiga kartų kartoms”.

Išėjimo 28

28.1 “Tegul Aaronas ir jo sūnūs Nadabas, Abihuvas, Eleazaras ir Itamaras eina kunigų tarnystę. 28.2 Savo broliui Aaronui padarysi šventus drabužius, kad jis atrodytų iškilmingai ir gražiai. 28.3 Kalbėk visiems išmintingiesiems, kuriuos Aš pripildžiau išminties dvasios, kad jie padarytų Aaronui drabužius ir jis būtų įšventintas tarnauti kunigu mano akivaizdoje. 28.4 Jie turi padaryti šiuos drabužius: krūtinės skydelį, efodą, tuniką, siaurą drobinę jupą, mitrą ir juostą. Jie padarys šventus drabužius tavo broliui Aaronui ir jo sūnums, kurie eis kunigų tarnystę. 28.5 Rūbams imk auksą, mėlynų, violetinių, raudonų ir plonų lininių siūlų. 28.6 Efodą padarysi iš aukso, mėlynų, violetinių, raudonų ir plonų suktų lininių siūlų, meniškai juos išausdamas. 28.7 Ant jo bus dvi petnešos, sujungtos savo kraštais, ir taip jis bus sujungtas. 28.8 Juostą efodui padarysi taip pat kaip efodą: iš aukso, mėlynų, violetinių, raudonų ir suktų lininių siūlų. 28.9 Imsi du onikso akmenėlius ir juose įrėši Izraelio sūnų vardus: 28.10 šešis vardus viename akmenėlyje ir šešis antrame jų gimimo eile. 28.11 Kaip auksakaliai ir brangių akmenų raižytojai daro, taip įrėši juose Izraelio sūnų vardus ir įstatysi akmenėlius į auksinius įdėklus. 28.12 Pritvirtinsi juos ant abiejų efodo pečių kaip atminimo ženklą Izraelio sūnums. Ir Aaronas nešios jų vardus Viešpaties akivaizdoje ant abiejų pečių atminimui. 28.13 Padarysi iš aukso taip pat dvi sagtis 28.14 ir iš tyriausio aukso dvi grandinėles, sukabinėtas nareliais, kurias įversi į sagtis. 28.15 Padirbdinsi teismo krūtinės skydelį taip pat meniškai kaip efodą: iš aukso, mėlynų, violetinių, raudonų ir plonų suktų lininių siūlų padarysi jį. 28.16 Jis bus keturkampis ir dvilinkas; plotis ir ilgis vieno sprindžio. 28.17 Jį papuoši keturiomis brangakmenių eilėmis. Pirmoje eilėje bus sardis, topazas ir smaragdas; 28.18 antroje­rubinas, safyras ir jaspis; 28.19 trečioje­hiacintas, agatas ir ametistas; 28.20 ketvirtoje­chrizolitas, oniksas ir berilis. Jie bus aukse įrėminti. 28.21 Juose bus įrėžti dvylikos Izraelio sūnų vardai. Kiekviename brangakmenyje vardas vienos iš dvylikos giminių. 28.22 Krūtinės skydeliui padarysi iš gryno aukso grandinėles, 28.23 taip pat du auksinius žiedus, kuriuos pritaisysi prie dviejų krūtinės skydelio kampų. 28.24 Auksines grandinėles įversi į žiedus, esančius kampuose; 28.25 prie tų grandinėlių galų pritvirtinsi sagtis ir prisegsi jas prie efodo petnešų ties krūtinės skydeliu. 28.26 Padirbdinsi du auksinius žiedus, kuriuos pritaisysi prie apatinių krūtinės skydelio kampų iš apačios toje pusėje, kuri siekia efodą. 28.27 Du kitus auksinius žiedus pritaisysi prie abiejų efodo šonų žemai, kur apatinis sujungimas, kad krūtinės skydelis galėtų būti sukabintas su efodu. 28.28 Efodo žiedai bus surišti mėlyna juosta su krūtinės skydelio žiedais, kad krūtinės skydelis tvirtai prigultų ir negalėtų būti atskirtas nuo efodo. 28.29 Aaronas nešios Izraelio sūnų vardus teismo krūtinės skydelyje kaip amžiną atminimo ženklą Viešpaties akivaizdoje, eidamas į šventyklą. 28.30 Į teismo krūtinės skydelį įdėsi Urimą ir Tumimą, jie bus ant Aarono širdies, kai jis pasirodys Viešpaties akivaizdoje. Jis visuomet nešios ant savo širdies Viešpaties teismą Izraelio sūnums. 28.31 Padarysi efodui mėlyną tuniką, 28.32 kurios viršuje per vidurį bus skylė galvai įkišti, apvesta auksiniu apvadu, kad nesuplyštų. 28.33 Tunikos apačioje padarysi aplinkui iš mėlynų, violetinių ir raudonų siūlų granato vaisius, o tarp jų­auksinius varpelius, 28.34 taip, kad pakaitomis būtų auksinis varpelis ir granato vaisius aplink visą tuniką. 28.35 Jį dėvės Aaronas, eidamas tarnystę, kad girdėtųsi skambėjimas, jam einant į šventyklą Viešpaties akivaizdon ir išeinant, kad jis nemirtų. 28.36 Padarysi iš gryno aukso plokštelę, kurioje įrėši auksakalio darbu: ‘Pašvęstas Viešpačiui’. 28.37 Ją pririši mėlynu raiščiu ant mitros, kad būtų mitros priekyje. 28.38 Ji bus ant Aarono kaktos, kad Aaronas galėtų nešti visus trūkumus šventų dalykų, kuriuos Izraelio sūnūs aukoja kaip šventas dovanas. Ji nuolat bus ant jo kaktos, kad jie galėtų būti priimtini Viešpačiui. 28.39 Padarysi siaurą jupą iš baltos plonos drobės, mitrą iš tokios pat drobės ir juostą, margai išsiuvinėtą. 28.40 Aarono sūnums padarysi drobines jupas, juostas ir kunigiškus gobtuvus, kad atrodytų iškilmingai ir gražiai. 28.41 Šitais apdarais apvilksi savo brolį Aaroną ir jo sūnus. Patepsi juos, pašventinsi ir įšventinsi, kad jie galėtų būti mano kunigais. 28.42 Padarysi jiems trumpas drobines kelnes, kad pridengtų jų kūno nuogumą. Jos bus nuo strėnų iki šlaunų. 28.43 Jas dėvės Aaronas ir jo sūnūs, eidami į Susitikimo palapinę arba prie aukuro tarnauti šventykloje, kad nenusikalstų ir nemirtų. Tas nuostatas bus amžinas Aaronui ir jo palikuonims”.

Išėjimo 29

29.1 “Tai darysi, kad įšventintum juos būti mano kunigais. Imk iš bandos veršį ir du avinus be trūkumų, 29.2 neraugintos duonos ir nerauginto ragaišio, suvilgyto aliejumi, taip pat neraugintų papločių, apipiltų aliejumi. Visa tai pagaminsi iš kvietinių miltų. 29.3 Sudėjęs juos į pintinę, atneši pintinėje kartu su veršiu ir dviem avinais. 29.4 Aaroną ir jo sūnus pastatysi prie Susitikimo palapinės įėjimo ir apiplausi juos vandeniu. 29.5 Paimsi drabužius ir apvilksi Aaroną drobine jupa, tunika, efodu, uždėsi krūtinės skydelį ir sujuosi juosta. 29.6 Jam ant galvos uždėsi kunigišką mitrą, o ant jos šventąją plokštelę, 29.7 tada paimsi patepimo aliejų ir išpilsi ant jo galvos, jį patepdamas. 29.8 Pakvietęs Aarono sūnus, apvilksi juos drobinėmis jupomis, 29.9 apjuosi juostomis, uždėsi kunigiškus gobtuvus, ir jie tarnaus man kunigais per amžius. Ir tu pašventinsi Aaroną ir jo sūnus. 29.10 Atvesi veršį ties Susitikimo palapine, Aaronas ir jo sūnūs uždės jam ant galvos rankas. 29.11 Jį papjausi Viešpaties akivaizdoje prie Susitikimo palapinės įėjimo. 29.12 Ėmęs veršio kraujo, patepsi savo pirštu aukuro ragus, likusį kraują išliesi prie jo papėdės. 29.13 Imsi visus vidurių taukus, kepenų tinklelį, abu inkstus, jų taukus ir sudeginsi juos ant aukuro. 29.14 Veršio mėsą, odą ir mėšlus sudeginsi lauke už stovyklos, nes tai yra auka už nuodėmę. 29.15 Imsi taip pat aviną, ant kurio galvos Aaronas ir jo sūnūs uždės rankas. 29.16 Jį papjovęs, jo kraują šlakstysi aplink aukurą. 29.17 Patį aviną sukaposi į gabalus, apiplausi jo vidurius ir kojas ir uždėsi kartu su mėsos gabalais ir galva ant aukuro. 29.18 Sudeginsi ant aukuro visą aviną; tai yra deginamoji auka, malonus kvapas Viešpačiui. 29.19 Imsi ir kitą aviną, ant kurio galvos Aaronas ir jo sūnūs uždės rankas. 29.20 Jį papjovęs, jo krauju patepsi Aarono ir jo sūnų dešinę ausį, dešinės rankos nykštį ir didįjį dešinės kojos pirštą, likusį kraują šlakstysi aplink aukurą. 29.21 Krauju nuo aukuro ir patepimo aliejumi apšlakstysi Aaroną ir jo rūbus, sūnus ir jų rūbus; ir bus pašventintas jis, jo drabužiai, jo sūnūs ir sūnų drabužiai. 29.22 Tada imsi avino taukus, uodegą, taukus, dengiančius vidurius, kepenų tinklelį, abu inkstus su jų taukais ir dešinį petį, nes tai yra įšventinimo avinas, 29.23 vieną duonos kepalą, aliejumi apšlakstytą ragaišį, paplotį iš neraugintos duonos pintinės, padėtos Viešpaties akivaizdoje, 29.24 ir viską padėjęs ant Aarono ir jo sūnų rankų pašventinsi, siūbuodamas Viešpaties akivaizdoje. 29.25 Visa tai paimsi iš jų rankų ir sudeginsi ant aukuro kaip malonaus kvapo deginamąją auką Viešpačiui. 29.26 Iš avino, kuriuo bus įšventintas Aaronas, paimsi krūtinę ir ją pasiūbuosi Viešpaties akivaizdoje; tai bus tavo dalis. 29.27 Pašventinsi aukos krūtinę ir petį, kuriuos atskyrei iš avino Aaronui ir jo sūnums. 29.28 Tai bus Aarono ir jo sūnų amžinoji dalis iš izraelitų, nes tai yra padėkos aukos, kurias Izraelio sūnūs atneša Viešpačiui. 29.29 Šventą apdarą, kuriuo naudosis Aaronas, paveldės jo sūnūs, kad jame būtų įšventinti ir patepti. 29.30 Septynias dienas juo vilkės tas jo sūnus, kuris jo vieton bus paskirtas kunigu, kuris eis į Susitikimo palapinę tarnauti šventykloje. 29.31 Įšventinimo avino mėsą išvirsi šventoje vietoje. 29.32 Aaronas ir jo sūnūs valgys ją ir pintinėje esančią duoną Susitikimo palapinės kieme. 29.33 Ir jie valgys tai, kad būtų atliktas sutaikinimas, kad jie būtų pašvęsti ir įšventinti. Niekas kitas negali to valgyti, nes tai šventa. 29.34 O jei liktų pašvęstos mėsos ar duonos ligi ryto, liekanas sudeginsi; jų valgyti negalima, nes jos šventos. 29.35 Visa, ką tau įsakiau, padarysi Aaronui ir jo sūnums. Septynias dienas šventinsi juos 29.36 ir už nuodėmę kasdien aukosi veršį. Paaukojęs sutaikinimo auką, apvalysi aukurą, patepsi jį ir vėl pašventinsi. 29.37 Septynias dienas aukosi sutaikinimo auką ir šventinsi aukurą. Jis bus labai šventas aukuras. Kiekvienas, prie jo prisilietęs, taps šventas. 29.38 Štai ką aukosi ant aukuro: kasdien aukosi du metinius avinėlius­ 29.39 vieną avinėlį rytą, antrą vakare. 29.40 Kartu su vienu avinėliu paimsi dešimtą dalį efos miltų, sumaišysi juos su ketvirtadaliu hino aliejaus ir paimsi ketvirtadalį hino vyno geriamajai aukai. 29.41 Kitą gi avinėlį aukosi vakare tuo pačiu būdu, kaip ir rytą, kartu su geriamąja auka, kad būtų malonus aukos kvapas Viešpačiui. 29.42 Tai deginamoji auka Viešpačiui, aukojama amžinai per kartų kartas prie Susitikimo palapinės įėjimo Viešpaties akivaizdoje. Čia Aš susitiksiu su tavimi ir kalbėsiu tau. 29.43 Ir čia Aš susitiksiu su izraelitais ir pašventinsiu palapinę savo šlove. 29.44 Pašventinsiu Susitikimo palapinę, aukurą ir Aaroną su jo sūnumis, kad jie būtų man kunigais. 29.45 Aš gyvensiu tarp izraelitų ir būsiu jų Dievas. 29.46 Jie žinos, kad Aš­Viešpats, jų Dievas, kuris juos išvedžiau iš Egipto žemės, kad gyvenčiau tarp jų. Aš Viešpats, jų Dievas”.

Išėjimo 30

30.1 “Padirbdinsi iš akacijos medžio aukurą smilkalams deginti, 30.2 uolekties ilgio, uolekties pločio, keturkampį ir dviejų uolekčių aukščio. Ant jo bus ragai. 30.3 Aptrauksi jo viršų, šonus ir ragus grynu auksu. Padarysi jam auksinį apvadą aplinkui 30.4 ir auksines grandis po apvadu dviejuose kampuose kartims įkišti, kad jį būtų galima nešti. 30.5 Kartis padarysi iš akacijos medžio ir aptrauksi jas auksu. 30.6 Pastatysi aukurą prie uždangos, pakabintos prieš Liudijimo skrynią, ties dangčiu, kuris dengia liudijimą. 30.7 Kiekvieną rytą Aaronas degins ant jo maloniai kvepiančius smilkalus. Paruošęs lempas, jis degins smilkalus ant šio aukuro. 30.8 Ir vakare, uždegdamas lempas, jis degins smilkalus ant aukuro. Tai nuolatinis smilkymas Viešpaties akivaizdoje per visas jūsų kartas. 30.9 Neaukosite ant jo svetimų smilkalų nei deginamųjų aukų, nei valgio aukų ir neliesite geriamųjų aukų. 30.10 Vieną kartą per metus Aaronas ant aukuro ragų atliks sutaikinimą, aukos už nuodėmes krauju. Tai bus daroma per visas jūsų kartas, nes tai labai šventa Viešpačiui”. 30.11 Ir Viešpats kalbėjo Mozei: 30.12 “Kada skaičiuosi izraelitus, paskirk kiekvienam išpirką Viešpačiui, kad jų nepaliestų nelaimės. 30.13 Kiekvienas turės duoti po pusę šekelio, pagal šventyklos šekelį. Šekelis turi dvidešimt gerų. Pusė šekelio bus jų auka Viešpačiui. 30.14 Visi, sulaukę dvidešimties ar daugiau metų amžiaus, duos auką Viešpačiui. 30.15 Turtingas nemokės daugiau ir beturtis nemokės mažiau­pusę šekelio jie duos kaip auką Viešpačiui, kad jų sielos būtų sutaikintos. 30.16 Izraelitų sutaikinimo pinigus atiduosi Susitikimo palapinės reikalams”. 30.17 Ir Viešpats kalbėjo Mozei: 30.18 “Padirbdinsi varinę praustuvę su stovu ir ją pastatysi tarp Susitikimo palapinės ir aukuro. 30.19 Aaronas ir jo sūnūs mazgos joje savo rankas ir kojas. 30.20 Eidami į Susitikimo palapinę, jie nusimazgos vandeniu, kad nenumirtų, taip pat eidami prie aukuro aukoti deginamosios aukos Viešpačiui. 30.21 Jie mazgos savo rankas ir kojas, kad nemirtų. Tai yra amžinas nuostatas Aaronui ir jo palikuonims per visas kartas”. 30.22 Ir dar Viešpats kalbėjo Mozei: 30.23 “Imk geriausių kvepalų: penkis šimtus šekelių miros ir pusę tiek cinamono, tai yra du šimtus penkiasdešimt šekelių, ir kvepiančių nendrių du šimtus penkiasdešimt šekelių, 30.24 kasijos penkis šimtus šekelių pagal šventyklos šekelį ir vieną hiną alyvmedžių aliejaus. 30.25 Padarysi šventojo patepimo aliejų, sumaišydamas visa tai vaistininkų būdu; tai bus šventas patepimo aliejus. 30.26 Juo patepsi Susitikimo palapinę, Liudijimo skrynią, 30.27 stalą su jo priedais, žvakidę su jos priedais, smilkymo aukurą, 30.28 deginamųjų aukų aukurą ir praustuvę. 30.29 Tu pašventinsi visa, ir tai bus labai šventa; kas prie jų prisilies, taps šventas. 30.30 Patepsi Aaroną bei jo sūnus ir juos įšventinsi būti mano kunigais. 30.31 Izraelitams sakysi, kad toks patepimo aliejus bus šventas visoms jūsų kartoms. 30.32 Žmogaus kūnas juo nebus tepamas; jokio kito tos sudėties tepalo nedarysite, nes jis yra šventas ir bus jums šventas. 30.33 Kas tokį pat padarytų ar juo pateptų pašalietį, bus išnaikintas iš savo tautos”. 30.34 Ir Viešpats tarė Mozei: “Imk kvepalų: stakto, miros, balzamo, galbano ir skaidrių sakų visų vienodą svorį. 30.35 Padarysi iš jų smilkalus, sumaišydamas vaistininkų būdu, grynus ir šventus. 30.36 Sutrinsi tai smulkiai ir padėsi ties Susitikimo palapine, kurioje su tavimi susitiksiu. Tie smilkalai bus jums labai šventi. 30.37 Tokio mišinio nedarysite savo reikalams, nes jis bus šventas Viešpačiui. 30.38 Kiekvienas, kuris sau pasidarytų tokį pat mišinį ir juo naudotųsi, bus išnaikintas iš savo tautos”.

Išėjimo 31

31.1 Ir Viešpats kalbėjo Mozei: 31.2 “Aš pašaukiau vardu Hūro sūnaus Ūrio sūnų Becalelį iš Judo giminės 31.3 ir jį pripildžiau Dievo dvasios, išminties, sumanumo, pažinimo ir amato išmanymo, 31.4 kad sugebėtų viską padaryti iš aukso, sidabro, vario, 31.5 brangių akmenų ir medžio. 31.6 Daviau jam padėjėją Ahisamako sūnų Oholiabą iš Dano giminės; kiekvienam daviau išmintį padaryti viską, apie ką tau kalbėjau. 31.7 Jie padarys Susitikimo palapinę, Liudijimo skrynią, jos dangtį ir visus palapinės reikmenis: 31.8 stalą su jo priedais, gryno aukso žvakidę su jos priedais, aukurus smilkymui 31.9 ir deginamosioms aukoms bei visus jų reikmenis, praustuvę su jos stovu, 31.10 tarnavimo apdarus ir šventus drabužius kunigui Aaronui ir jo sūnums, kad būtų man kunigais, 31.11 patepimo aliejų, kvepiančius smilkalus šventyklai­viską, ką tau įsakiau, jie padarys”. 31.12 Viešpats toliau kalbėjo Mozei: 31.13 “Kalbėk izraelitams: ‘Privalote laikytis sabato, nes tai yra ženklas tarp manęs ir jūsų kartų kartoms, kad žinotumėte, jog Aš esu Viešpats, kuris jus pašventinu. 31.14 Laikykitės sabato, nes jis šventas; kas jį suterš, turi mirti. Kas dirbs tą dieną, bus išnaikintas iš savo tautos. 31.15 Šešias dienas dirbsite, o septintoji diena yra sabatas­poilsis, pašvęstas Viešpačiui. Kiekvienas, kuris dirbs sabato dieną, turi mirti. 31.16 Izraelitai privalo laikytis sabato per visas savo kartas kaip amžinos sandoros 31.17 tarp manęs ir Izraelio vaikų. Nes Viešpats per šešias dienas sukūrė dangų ir žemę, o septintąją dieną ilsėjosi ir atsigaivino’ ”. 31.18 Baigęs kalbėti, Viešpats davė Mozei ant Sinajaus kalno dvi akmenines liudijimo plokštes, parašytas Dievo pirštu.

Išėjimo 32

32.1 Tauta, nesulaukdama Mozės grįžtant, susirinko apie Aaroną ir sakė jam: “Padaryk mums dievą, kuris eitų pirma mūsų, nes mes nežinome, kas atsitiko tam žmogui Mozei, kuris mus išvedė iš Egipto žemės”. 32.2 Aaronas jiems atsakė: “Imkite iš savo žmonų, sūnų ir dukterų auksinius auskarus ir atneškite man”. 32.3 Visi žmonės išsiėmė auksinius auskarus iš savo ausų ir atnešė juos Aaronui. 32.4 Tas juos išlydė ir nuliedino veršį. Žmonės tarė: “Izraeli, štai tavo dievas, kuris tave išvedė iš Egipto žemės”. 32.5 Aaronas, matydamas tai, pastatė aukurą ir paskelbė: “Rytoj Viešpaties šventė!” 32.6 Atsikėlę anksti rytą, jie aukojo deginamąsias ir padėkos aukas, sėdo valgyti ir gerti, ir kėlėsi žaisti. 32.7 Ir Viešpats pasakė Mozei: “Eik, nusileisk žemyn, nes tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto žemės, nusidėjo. 32.8 Jie greitai nuklydo nuo kelio, kurį jiems nurodžiau. Nusiliedinę veršį, jį garbina, jam aukoja aukas ir sako: ‘Šitas yra tavo dievas, Izraeli, kuris tave išvedė iš Egipto žemės’. 32.9 Matau, kad tai kietasprandė tauta. 32.10 Palik mane, kad mano rūstybė užsidegtų prieš juos ir juos sunaikinčiau, o iš tavęs padarysiu didelę tautą”. 32.11 Mozė maldavo Viešpatį, savo Dievą, sakydamas: “Kodėl, Viešpatie, Tavo rūstybė užsidega prieš Tavo tautą, kurią išvedei iš Egipto žemės didžia jėga ir galinga ranka? 32.12 Kodėl egiptiečiai turėtų sakyti: ‘Išvedė juos į pražūtį, kad nužudytų kalnuose ir išnaikintų nuo žemės paviršiaus’. Liaukis rūstavęs ir nesielk piktai su šia tauta. 32.13 Atsimink savo tarnus: Abraomą, Izaoką ir Izraelį, kuriems prisiekei: ‘Padauginsiu jūsų palikuonis kaip dangaus žvaigždes ir visą šitą žemę, apie kurią kalbėjau, duosiu jūsų palikuonims, kad jie paveldėtų ją amžiams’ ”. 32.14 Ir Viešpats nepasielgė piktai su savo tauta, kaip buvo sumanęs. 32.15 Mozė sugrįžo nuo kalno, nešdamas rankoje dvi liudijimo plokštes, abiejose pusėse prirašytas. 32.16 Plokštės ir jose įrėžtas raštas buvo Dievo darbas. 32.17 Jozuė, išgirdęs šūkaujančios tautos triukšmą, tarė Mozei: “Karo šauksmas girdisi stovykloje”. 32.18 O Mozė atsakė: “Tai ne nugalėtojų šauksmas ir ne pralaimėjusiųjų balsai, bet dainuojančių balsus aš girdžiu”. 32.19 Prisiartinęs prie stovyklos, jis išvydo veršį ir šokius. Mozė užsidegė pykčiu ir išmetė iš rankų abi plokštes, ir jas sudaužė kalno papėdėje. 32.20 Paėmęs veršį, kurį jie buvo pasidarę, sudegino jį ir sutrynė į dulkes; jas subėrė į vandenį ir davė gerti Izraelio vaikams. 32.21 Mozė klausė Aaroną: “Ką tau padarė šita tauta, kad užtraukei jiems tokią didelę nuodėmę?” 32.22 Aaronas atsakė: “Tenesirūstina mano valdovas. Tu žinai šitą tautą, kad jie greit nusikalsta. 32.23 Nes jie man sakė: ‘Padirbk mums dievą, kuris eitų pirma mūsų, nes mes nežinome, kas atsitiko tam žmogui Mozei, kuris mus išvedė iš Egipto žemės’. 32.24 Aš jiems sakiau: ‘Kas iš jūsų turi aukso, suneškite!’ Jie atidavė man auksą, aš įmečiau jį į ugnį ir išėjo šitas veršis”. 32.25 Mozė matė, kad tauta yra apnuoginta, nes Aaronas buvo ją apnuoginęs ir pastatęs priešų pajuokai. 32.26 Tada Mozė, stovėdamas stovyklos vartuose, sakė: “Kas esate Viešpaties, susirinkite prie manęs!” Prie jo susirinko visi Levio sūnūs. 32.27 Jis tarė: “Taip sako Viešpats: ‘Kiekvienas prisijuoskite kardą prie juosmens. Eikite per stovyklą išilgai nuo vartų ligi vartų ir nužudykite savo brolį, draugą ir artimą’ ”. 32.28 Levitai padarė, kaip Mozė įsakė. Tą dieną krito maždaug trys tūkstančiai žmonių. 32.29 Nes Mozė sakė: “Pasišvęskite šiandien Viešpačiui, nesigailėkite savo sūnaus nė brolio, kad jums tektų palaiminimas”. 32.30 Kitą dieną Mozė kalbėjo tautai: “Labai nusidėjote: eisiu pas Viešpatį, gal kaip nors sutaikinsiu jus dėl jūsų nusikaltimo”. 32.31 Sugrįžęs pas Viešpatį, tarė: “Šita tauta, pasidarydama auksinį dievą, labai nusidėjo. 32.32 Bet aš maldauju, atleisk jiems tą kaltę: jei ne, išbrauk mane iš knygos, kurion įrašei”. 32.33 Viešpats jam atsakė: “Kas man nusideda, tą išbrauksiu iš savo knygos. 32.34 Todėl eik ir vesk tautą, kur tau įsakiau. Mano angelas eis pirma tavęs. O kai laikas ateis, Aš juos nubausiu už jų nuodėmę”. 32.35 Viešpats baudė tautą dėl veršio, kurį Aaronas buvo padaręs.

Išėjimo 33

33.1 Viešpats kalbėjo Mozei: “Eik ir keliauk iš šitos vietos su tauta, kurią išvedei iš Egipto, į šalį, apie kurią prisiekiau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, sakydamas: ‘Aš ją duosiu tavo palikuonims’. 33.2 Aš siųsiu pirma tavęs angelą ir išstumsiu kanaaniečius, amoritus, hetitus, perizus, hivus ir jebusiečius. 33.3 Eik į žemę, plūstančią pienu ir medumi; tačiau Aš pats neisiu su jumis, kadangi esate kietasprandė tauta, kad kartais nesunaikinčiau jūsų kelyje”. 33.4 Tauta, išgirdusi tokią blogą žinią, nuliūdo, nė vienas nesipuošė papuošalais. 33.5 Nes Viešpats sakė Mozei: “Kalbėk Izraelio tautai: ‘Jūs esate kietasprandė tauta: jei įeičiau pas jus nors trumpam, sunaikinčiau jus. Todėl nusiimkite savo papuošalus, kad žinočiau, ką su jumis daryti’ ”. 33.6 Izraelitai nusiėmė nuo savęs papuošalus prie Horebo kalno. 33.7 Mozė ištiesė palapinę toli už stovyklos ir pavadino ją Susitikimo palapine. Visi žmonės, kurie ieškojo Viešpaties, eidavo iš stovyklos prie Susitikimo palapinės. 33.8 Kai Mozė eidavo į palapinę, visi žmonės pakildavo ir stovėdavo savo palapinių angose, sekdami jį akimis, kol jis įeidavo palapinėn. 33.9 Mozei įėjus į Susitikimo palapinę, debesies stulpas nusileisdavo ir stovėdavo prie palapinės įėjimo ir Viešpats kalbėdavosi su Moze. 33.10 Visa tauta matė debesies stulpą prie palapinės įėjimo, ir visi žmonės pakildavo ir pagarbindavo savo palapinių angose. 33.11 Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo draugu. Jam grįžtant į stovyklą, jo tarnas Jozuė, Nūno sūnus, jaunas vyras, nepasitraukdavo nuo palapinės. 33.12 Mozė tarė Viešpačiui: “Liepei išvesti šitą tautą ir nepasakei, ką siųsi su manimi, tačiau sakei: ‘Aš tave pažįstu ir žinau tavo vardą, tu radai malonę mano akyse’. 33.13 Jei tad radau malonę Tavo akyse, apreikšk man savo kelius, kad Tave pažinčiau ir galėčiau atrasti malonę Tavo akyse, nes tie žmonės yra Tavo tauta”. 33.14 Viešpats atsakė: “Mano artumas eis su tavimi, ir Aš įvesiu tave į poilsį”. 33.15 Mozė atsakė: “Jei Tavo artumas neis, nevesk mūsų niekur iš šitos vietos. 33.16 Nes kaip man sužinoti, kad aš ir Tavo tauta atradome malonę Tavo akyse? Ar ne iš to, kad Tu eisi su mumis? Taip aš ir Tavo tauta būsime išskirti iš visų žemės tautų”. 33.17 Viešpats atsakė Mozei: “Ir šį prašymą patenkinsiu, nes radai malonę mano akyse ir Aš žinau tavo vardą”. 33.18 Mozė prašė: “Parodyk man savo šlovę”. 33.19 Viešpats atsakė: “Aš leisiu visai savo šlovei praeiti pro tave ir paskelbsiu tau Viešpaties vardą, ir būsiu maloningas tam, kam būsiu maloningas, ir pasigailėsiu to, ko pasigailėsiu. 33.20 Mano veido negalėsi matyti, nes žmogus, mane pamatęs, negali išlikti gyvas. 33.21 Štai vieta šalia manęs! Atsistok ant šios uolos. 33.22 Kai mano šlovė eis pro šalį, tave pastatysiu uolos plyšyje ir pridengsiu savo ranka, kol praeisiu. 33.23 Po to atitrauksiu ranką ir matysi mane iš užpakalio, mano gi veido nematysi”.

Išėjimo 34

34.1 Viešpats tarė Mozei: “Išsikirsk dvi akmenines plokštes. Aš jose įrašysiu žodžius, kurie buvo sudaužytose plokštėse. 34.2 Rytą būk pasiruošęs, užlipk į Sinajaus kalną ir atsistok mano akivaizdoje. 34.3 Nė vienas su tavimi tegul neateina ir nė vienas tenepasirodo visame kalne. Taip pat galvijai ir avys tenesigano prie kalno”. 34.4 Jis iškirto iš akmens dvi plokštes, kokios buvo pirmosios; atsikėlęs anksti rytą, užlipo į Sinajaus kalną, kaip Viešpats buvo įsakęs, nešdamas rankose plokštes. 34.5 Viešpats nužengė debesyje ir atsistojo šalia jo, ir paskelbė Viešpaties vardą. 34.6 Viešpats praėjo pro jį ir paskelbė: “Viešpats, Viešpats Dievas, gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo bei tiesos, 34.7 parodantis gailestingumą tūkstančiams, atleidžiantis nusikaltimus, neteisybes ir nuodėmes, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus ir vaikaičius iki trečios ir ketvirtos kartos”. 34.8 Mozė skubiai nusilenkė iki žemės ir pagarbino Viešpatį. 34.9 Ir jis sakė: “Jei radau malonę Tavo akyse, Viešpatie, maldauju Tave, eik kartu su mumis, nes tauta yra kietasprandė; atleisk mūsų neteisybes ir nuodėmes, padaryk mus savo nuosavybe!” 34.10 Viešpats atsakė: “Štai darau sandorą ir visos tavo tautos akyse darysiu stebuklus, kokių niekas nedarė žemėje ir jokiose tautose. Šita tauta matys Viešpaties darbą, nes Aš su tavimi darysiu baisių dalykų. 34.11 Įsidėmėk, ką šiandien tau įsakau. Aš išvarysiu tavo akivaizdoje amoritus, kanaaniečius, hetitus, perizus, hivus ir jebusiečius. 34.12 Saugokis ir nedaryk sandoros su tų kraštų gyventojais, kad jie netaptų spąstais tarp jūsų: 34.13 sugriauk jų aukurus, sutrupink atvaizdus ir iškirsk giraites. 34.14 Negarbink svetimų dievų, nes Viešpats yra pavydus Dievas. 34.15 Nedaryk sandoros su anų kraštų žmonėmis, kad kas nors iš jų garbinęs stabus nepasikviestų tavęs jų aukų valgyti. 34.16 Neimk savo sūnums žmonų iš jų dukterų, kad jos, garbindamos stabus, neįtrauktų ir tavo sūnų garbinti jų dievų. 34.17 Nepasigamink nulietų dievų. 34.18 Švęsk Neraugintos duonos šventę. Septynias dienas valgyk neraugintą duoną Abibo mėnesį, kaip įsakiau, nes Abibo mėnesį išėjai iš Egipto. 34.19 Visų gyvulių pirmagimiai yra mano­patinėliai jautukai ir ėriukai. 34.20 Asilo pirmagimį išpirksi avinu, o jei jo neišpirksi, nusuk jam sprandą. Pirmagimius savo sūnus išpirk ir nepasirodyk mano akivaizdoje tuščiomis rankomis. 34.21 Šešias dienas dirbk, septintą dieną ilsėkis, net sėjos ir pjūties metu. 34.22 Švęsk Savaičių šventę, tai yra pirmųjų kviečių derliaus šventę, taip pat Derliaus nuėmimo šventę, metams baigiantis. 34.23 Tris kartus per metus visi tavo vyrai privalo pasirodyti Viešpaties, Izraelio Dievo, akivaizdoje. 34.24 Aš išvarysiu tautas prieš tave ir išplėsiu tavo krašto ribas; niekas nepuls tavo žemių, tau išėjus pasirodyti tris kartus per metus Viešpaties, tavo Dievo, akivaizdoje. 34.25 Neaukok mano aukos kraujo kartu su raugu; nieko nepalik iki ryto iš Paschos aukos. 34.26 Savo lauko pirmuosius vaisius atgabenk į Viešpaties Dievo namus. Nevirk ožiuko jo motinos piene”. 34.27 Viešpats tarė Mozei: “Užrašyk žodžius, kuriais padariau sandorą su tavimi ir Izraeliu”. 34.28 Jis buvo ant kalno su Viešpačiu keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, nevalgė duonos ir negėrė vandens. Ir Jis įrašė plokštėse sandoros žodžius, dešimt įsakymų. 34.29 Nužengdamas nuo Sinajaus kalno, Mozė nešėsi dvi liudijimo plokštes ir nežinojo, kad jo veidas po pašnekesio su Viešpačiu spindėjo. 34.30 Aaronas ir izraelitai, matydami spindintį Mozės veidą, bijojo prie jo priartėti. 34.31 Tik jam pašaukus, Aaronas ir visi vyresnieji susirinko pas jį. Mozė kalbėjo su jais. 34.32 Po to susirinko ir visi izraelitai. Jis jiems perdavė viską, ką Viešpats jam kalbėjo Sinajaus kalne. 34.33 Baigęs kalbėti, jis užsidėjo ant veido gaubtuvą. 34.34 Įėjęs pas Viešpatį ir su Juo kalbėdamas, Mozė gaubtuvą nusiimdavo. Išėjęs perduodavo izraelitams viską, kas jam buvo įsakyta. 34.35 Izraelio vaikai matė Mozės veidą, kad jis spindėjo, ir Mozė užsidėdavo gaubtuvą, iki eidavo kalbėti su Juo.

Išėjimo 35

35.1 Mozė, sušaukęs visus izraelitus, paskelbė, ką Viešpats įsakė: 35.2 “Šešias dienas dirbsite, o septintoji diena yra šventa, sabato poilsis Viešpačiui. Kas tą dieną dirbs, bus baudžiamas mirtimi. 35.3 Nekurkite ugnies sabato dieną savo būstuose”. 35.4 Ir Mozė kalbėjo visam Izraelio vaikų susirinkimui: “Štai ką įsakė Viešpats: 35.5 ‘Kiekvienas atneškite Viešpačiui auką, laisva valia atneškite ją Viešpačiui: auksą, sidabrą, varį, 35.6 mėlynus, raudonus ir violetinius siūlus, ploną drobę, ožkų vilnas, 35.7 raudonai dažytus avinų kailius, opšrų kailius, akacijos medį, 35.8 aliejų lempoms, kvepalus patepimo aliejui ir kvepiantiems smilkalams, 35.9 onikso akmenėlius ir brangius akmenis efodui bei krūtinės skydeliui. 35.10 Kas tarp jūsų sumanus, teateina ir tedirba, ką Viešpats įsakė: 35.11 palapinę ir jos uždangalus, grandis, lentas ir kartis, stulpus ir pakojus; 35.12 skrynią, jos kartis bei dangtį ir uždangą; 35.13 stalą su kartimis bei reikmenimis ir padėtine duona; 35.14 žvakidę lempoms, jos reikmenis ir aliejų deginimui; 35.15 smilkymo aukurą ir kartis, patepimo aliejų ir kvapius smilkalus; užuolaidą palapinės įėjimui, 35.16 deginamųjų aukų aukurą, jo varines groteles su kartimis ir reikmenimis, praustuvę ir jos stovą; 35.17 kiemo užkabas su stulpais ir pakojais, užkabą kiemo įėjimui; 35.18 palapinės ir kiemo kuolelius su virvelėmis; 35.19 apdarus, naudojamus tarnaujant šventykloje, vyriausiojo kunigo Aarono ir jo sūnų drabužius kunigų tarnystei atlikti’ ”. 35.20 Tada visi izraelitai išsiskirstė. 35.21 Ir atėjo kiekvienas, kurio širdis buvo sujaudinta ir kiekvienas, kurio dvasioje buvo noras, ir atnešė Viešpačiui auką Susitikimo palapinei statyti, ko reikia jos tarnavimui ir šventiems rūbams. 35.22 Vyrai ir moterys, kurių širdyse buvo noras, davė sagtis, auskarus, žiedus, apyrankes­įvairius auksinius daiktus. Visi aukojusieji atnešė auksą kaip auką Viešpačiui. 35.23 Kas tik turėjo mėlynų, raudonų ir violetinių siūlų, plonos drobės, ožkų vilnų, raudonai dažytų avinų kailių, opšrų kailių, 35.24 sidabro ir vario ir akacijos medžio, tinkamo įvairiems daiktams, atnešė ir paaukojo Viešpačiui. 35.25 Sumanios moterys davė, ką buvo suverpusios: mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų lininių siūlų. 35.26 Moterys, kurių širdys buvo sujaudintos, sumaniai suverpė ožkų vilnas. 35.27 Kunigaikščiai atnešė onikso akmenėlių ir brangiųjų akmenų efodui ir krūtinės skydeliui, 35.28 kvepalų, aliejaus lempoms, patepimo aliejui ir kvapniems smilkalams. 35.29 Vyrai ir moterys, kurių širdyse buvo noras, aukojo, kad būtų atlikti darbai, kuriuos Viešpats jiems įsakė per Mozę. Visi izraelitai aukojo Viešpačiui laisva valia. 35.30 Tada Mozė vėl kalbėjo: “Viešpats pašaukė vardu Hūro sūnaus Ūrio sūnų Becalelį iš Judo giminės, 35.31 pripildė jį Dievo dvasios, išminties, sumanumo, pažinimo ir amato išmanymo 35.32 padaryti įvairių meniškų dalykų iš aukso, sidabro ir vario, 35.33 taip pat iškalti akmenį ir drožti medį­visus menininko darbus padaryti. 35.34 Ir Jis įdėjo sugebėjimą mokyti į jo ir Ahisamako sūnaus Oholiabo iš Dano giminės širdis. 35.35 Juos apdovanojo išmintimi atlikti raižytojo, įgudusio audėjo ir siuvinėtojo iš mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų lininių siūlų darbus, kad jie meniškai padarytų kiekvieną darbą”.

Išėjimo 36

36.1 Tai ėmėsi darbo Becalelis, Oholiabas ir kiti sumanūs vyrai, kuriems Viešpats davė išminties ir supratimo, kaip padaryti įvairius reikmenis šventyklai pagal visus Viešpaties nurodymus. 36.2 Mozė pasišaukė Becalelį, Oholiabą ir visus sumanius vyrus, kurie savo noru sutiko dirbti prie šventyklos darbų. 36.3 Mozė atidavė jiems visas aukas, kurias Izraelio vaikai atnešė šventyklos darbams. Tauta kas rytą vis dar nešė laisvos valios aukas. 36.4 Visi sumanūs vyrai, kurie darė šventyklos darbus, atėjo nuo savo darbų ir kalbėjo Mozei: 36.5 “Tauta aukoja daugiau negu reikia, kad įvykdytume šį Viešpaties įsakytą darbą”. 36.6 Tada Mozė liepė paskelbti, kad nei vyras, nei moteris nieko daugiau nebeaukotų šventyklos statybai. Tada žmonės nustojo aukoti, 36.7 nes visko, kas buvo sunešta, užteko visiems darbams padaryti ir dar liko. 36.8 Sumanūs vyrai, kurie darė palapinę, padarė iš plonos suktų siūlų drobės ir mėlynų, raudonų ir violetinių siūlų dešimt uždangalų su išsiuvinėtais cherubų vaizdais. 36.9 Kiekvienas jų buvo dvidešimt aštuonių uolekčių ilgio ir keturių uolekčių pločio­visi uždangalai buvo vienodo dydžio. 36.10 Jie sujungė penkis uždangalus vieną su kitu ir likusius penkis sujungė vieną su kitu. 36.11 Be to, padarė mėlynas kilpas vienam ir antram uždangalui, 36.12 po penkiasdešimt kilpų, kad kilpos būtų viena prieš kitą ir uždangalai galėtų būti sukabinti. 36.13 Nuliejo taip pat penkiasdešimt auksinių kabių, kuriomis sukabino abu uždangalus taip, kad pasidarė viena palapinė. 36.14 Padarė ir vienuolika uždangalų iš ožkų plaukų palapinės viršui apdengti. 36.15 Kiekvienas uždangalas buvo trisdešimties uolekčių ilgio ir keturių uolekčių pločio­visi vienuolika uždangalų buvo vienodo dydžio. 36.16 Penkis jų sujungė į vieną, kitus šešis taip pat sujungė. 36.17 Padarė penkiasdešimt kilpų vieno sujungto uždangalo šone ir penkiasdešimt kito šone, kad abu būtų galima sukabinti. 36.18 Taip pat padarė ir penkiasdešimt varinių kabių, kuriomis būtų sukabinti abu sujungti uždangalai, kad susidarytų vienas uždangalas. 36.19 Dar padarė palapinės uždangalą iš raudonai dažytų avinų kailių ir uždangalą iš opšrų kailių. 36.20 Iš akacijos medžio padarė lentas palapinei, kad jas būtų galima pastatyti. 36.21 Kiekviena lenta buvo dešimties uolekčių ilgio ir pusantros uolekties pločio. 36.22 Jos turėjo po du išsikišimus, kad vieną lentą su kita būtų galima sukabinti. Taip buvo padarytos visos palapinės lentos. 36.23 Ir padarė lentas palapinei: dvidešimt lentų šonui, atgręžtam į pietus, 36.24 su keturiasdešimt sidabrinių pakojų­kiekviena lenta turėjo po du pakojus savo apačioje. 36.25 Taip pat į šiaurę atgręžtam šonui buvo padaryta dvidešimt lentų 36.26 su keturiasdešimt sidabrinių pakojų, po du pakojus kiekvienai lentai. 36.27 Palapinės šonui, atgręžtam į vakarus, padarė šešias lentas 36.28 ir dvi lentas palapinės kampams iš abiejų pusių. 36.29 Jos buvo sujungtos apačioje ir viršuje ir sudarė vieną sunėrimą. Taip jis padarė abiejuose kampuose. 36.30 Ir buvo iš viso aštuonios lentos ir šešiolika sidabrinių pakojų, po du pakojus kiekvienai lentai. 36.31 Ir padarė užkaiščius iš akacijos medžio. Penkis užkaiščius vienos palapinės pusės lentoms, 36.32 penkis užkaiščius kitos palapinės pusės lentoms ir penkis užkaiščius palapinės galui vakarų pusėje. 36.33 Ir padarė vidinį užkaištį, kuris eitų per lentas nuo vieno galo iki kito. 36.34 Aptraukė lentas auksu, nuliejo auksines grandis užkaiščiams ir užkaiščius aptraukė auksu. 36.35 Padarė uždangą iš mėlynų, raudonų, violetinių siūlų ir plonos suktų siūlų drobės ir ant jos išsiuvinėjo cherubus. 36.36 Jai pakabinti padarė keturis stulpus iš akacijos medžio, aptrauktus auksu, su auksiniais kabliais ir sidabriniais pakojais. 36.37 Palapinės įėjimui padarė užuolaidą iš mėlynų, raudonų, violetinių siūlų ir plonos suktų siūlų drobės, visą išsiuvinėtą, 36.38 ir penkis stulpus su jų kabliais. Jų pagrindus ir skersinius aptraukė auksu, bet jų penki pakojai buvo variniai.

Išėjimo 37

37.1 Becalelis padarė iš akacijos medžio skrynią pustrečios uolekties ilgio, pusantros pločio ir pusantros aukščio. 37.2 Ją aptraukė grynu auksu iš vidaus ir iš išorės, auksinis apvadas buvo aplinkui. 37.3 Nuliejo keturias auksines grandis ir pritvirtino keturiuose kampuose: po dvi grandis iš kiekvienos pusės. 37.4 Iš akacijos medžio padarė kartis, kurias aptraukė auksu, 37.5 ir įkišo į grandis, esančias skrynios šonuose, jai nešioti. 37.6 Padarė dangtį iš gryno aukso pustrečios uolekties ilgio ir pusantros uolekties pločio. 37.7 Iš aukso padarė du cherubus, nukaltus iš vieno gabalo, abiejuose dangčio galuose. 37.8 Vieną cherubą viename gale, antrą­kitame. Ant dangčio padarė cherubus abiejuose galuose 37.9 išskėstais sparnais, gaubiančiais dangtį. Jų veidai buvo atgręžti vienas į kitą ir žiūrėjo į dangtį. 37.10 Padarė dar ir stalą iš akacijos medžio: dviejų uolekčių ilgio, uolekties pločio ir pusantros uolekties aukščio. 37.11 Jį aptraukė grynu auksu ir padarė auksinį apvadą aplinkui 37.12 ir auksinę briauną plaštakos platumo, o ant jos­kitą auksinį apvadą. 37.13 Nuliejo keturias auksines grandis, kurias pritaisė keturiuose kampuose prie kiekvienos stalo kojos, 37.14 ir į jas įkišo kartis stalui nešioti. 37.15 Kartis padarė iš akacijos medžio ir aptraukė auksu. 37.16 Padarė ir įvairius stalo reikmenis iš gryno aukso: dubenis, taures, smilkytuvus ir puodelius skysčiams aukoti. 37.17 Žvakidė buvo nukalta iš gryno aukso. Iš jos liemens ėjo šakos, taurelės, buoželės ir žiedai; 37.18 šešios šakos iš abiejų šonų: trys iš vienos pusės ir trys iš kitos; 37.19 po tris riešuto pavidalo taureles, po buoželę ir žiedą buvo ant kiekvienos šakos, kurios ėjo iš žibinto liemens. 37.20 Ant pačios žvakidės buvo keturios riešuto pavidalo taurelės su buoželėm ir žiedais. 37.21 Viena buoželė po dviem iš jos išeinančiom šakom, kita po dviem iš jos išeinančiom šakom ir trečia po dviem iš žvakidės išeinančiom šakom, visoms šešioms šakoms. 37.22 Buoželės ir šakos buvo nukaltos iš vieno gabalo gryno aukso. 37.23 Iš gryno aukso buvo padarytos ir septynios lempos, gnybtuvai ir indai nuognaiboms. 37.24 Žvakidė ir visi jos priedai buvo padaryti iš talento gryno aukso. 37.25 Iš akacijos medžio padarė smilkymo aukurą. Jis buvo keturkampis, uolekties ilgio, uolekties pločio ir dviejų uolekčių aukščio. Keturiuose jo kampuose buvo po ragą. 37.26 Jį aptraukė grynu auksu: viršų, šonus ir ragus, ir padarė jam auksinį apvadą aplinkui 37.27 ir dvi auksines grandis po apvadu dviejuose kampuose kartims įkišti, kad jį būtų galima nešti. 37.28 Kartis taip pat padarė iš akacijos medžio ir aptraukė auksu. 37.29 Patepimo aliejus ir smilkalai buvo pagaminti vaistininkų būdu iš tyriausių kvepalų.

Išėjimo 38

38.1 Padarė deginamųjų aukų aukurą iš akacijos medžio: penkių uolekčių ilgio, tiek pat pločio, keturkampį ir trijų uolekčių aukščio, 38.2 su ragais kampuose, ir aptraukė jį variu. 38.3 Jo reikalams padarė iš vario: puodus, semtuvėlius, dubenis, šakutes ir indus anglims. 38.4 Aukurui padarė iš vario išpintas groteles aplinkui jį nuo apačios iki pusės. 38.5 Nuliejo keturias varines grandis grotelių kampuose kartims įkišti. 38.6 Padarė kartis iš akacijos medžio ir aptraukė jas variu. 38.7 Kartis įkišo į grandis aukuro šonuose, kad būtų galima nešti. Aukuras buvo sukaltas iš lentų, vidurys buvo tuščias. 38.8 Padarė ir praustuvę su stovu iš vario, kurį paėmė iš budėjusių ties palapinės įėjimu moterų veidrodžių. 38.9 Padarė ir kiemą. Jo pietų pusėje buvo šimto uolekčių ilgio užkabos, padarytos iš plonos suktų siūlų drobės, 38.10 ir dvidešimt stulpų su jų variniais pakojais; taip pat kablius ir skersinius iš sidabro. 38.11 Šiaurės pusėje buvo šimto uolekčių ilgio užkabos, dvidešimt stulpų, dvidešimt varinių pakojų ir sidabriniai kabliai bei skersiniai. 38.12 Vakarų pusėje buvo penkiasdešimties uolekčių ilgio užkabos, dešimt stulpų su variniais pakojais; jų kabliai ir skersiniai buvo padaryti iš sidabro. 38.13 Rytinė pusė buvo taip pat penkiasdešimties uolekčių pločio; 38.14 viename krašte buvo penkiolikos uolekčių ilgio užkaba su trimis stulpais ir jų pakojais 38.15 ir kitame krašte taip pat penkiolikos uolekčių užkaba, trys stulpai ir tiek pat pakojų. 38.16 Visos užkabos aplinkui kiemą buvo iš plonos suktų siūlų drobės. 38.17 Stulpų pakojai buvo variniai, o jų kabliai ir skersiniai­iš sidabro; stulpus aptraukė sidabru ir sujungė juos sidabriniais skersiniais. 38.18 Įėjimui į kiemą padarė iš mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų suktų siūlų išsiuvinėtą užkabą, kuri buvo dvidešimties uolekčių ilgio, penkių uolekčių pločio pagal visų kiemo užkabų aukštį. 38.19 Užkabai padarė keturis stulpus su variniais pakojais ir sidabriniais kabliais bei skersiniais. 38.20 Palapinės ir kiemo kuoleliai buvo variniai. 38.21 Tai sąrašas to, kas buvo sunaudota Susitikimo palapinei, kaip suskaičiavo Mozei įsakius kunigo Aarono sūnus Itamaras, padedamas levitų. 38.22 Hūro sūnaus Ūrio sūnus Becalelis iš Judo giminės padarė viską, ką Viešpats įsakė Mozei. 38.23 Su juo buvo Ahisamako sūnus Oholiabas iš Dano giminės. Jis buvo sumanus raižytojas, audėjas bei siuvinėtojas iš mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų lininių siūlų. 38.24 Šventyklai iš viso buvo sunaudota dvidešimt devyni talentai ir septyni šimtai trisdešimt šekelių aukso pagal šventyklos šekelį. 38.25 Sidabro, kurį davė visi tautoje suskaičiuoti vyrai, buvo šimtas talentų ir tūkstantis septyni šimtai septyniasdešimt penki šekeliai pagal šventyklos šekelį. 38.26 Nuo kiekvieno, kuris buvo dvidešimties metų amžiaus arba vyresnis, buvo surinkta po pusę šekelio pagal šventyklos šekelį. Iš viso jų buvo šeši šimtai trys tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt. 38.27 Iš šimto talentų sidabro nuliejo šimtą pakojų šventyklai ir uždangai, kiekvienam pakojui sunaudojo po vieną talentą. 38.28 Iš tūkstančio septynių šimtų septyniasdešimt penkių šekelių padarė kablius stulpams, aptraukė stulpus sidabru ir sujungė juos skersiniais. 38.29 Dar buvo paaukota septyniasdešimt talentų ir du tūkstančiai keturi šimtai šekelių vario. 38.30 Iš jo padarė pakojus Susitikimo palapinės įėjimui, varinį aukurą su grotelėmis ir visus aukuro reikmenis, 38.31 kiemo ir įėjimo pakojus ir palapinės bei kiemo kuolelius.

Išėjimo 39

39.1 Iš mėlynų, raudonų ir violetinių siūlų padarė apdarus, kuriais turėjo vilkėti Aaronas, tarnaudamas šventykloje, kaip Viešpats įsakė Mozei. 39.2 Efodą padarė iš aukso, mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų suktų lininių siūlų. 39.3 Supjaustę išplotą auksinę skardą, padarė iš jos siūlus, kad jie galėtų būti įausti į mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų lininių siūlų audinį. 39.4 Padarė jam petnešas, kad jį sujungtų; iš abiejų pusių sujungė jį. 39.5 Padarė ir juostą efodui tų pačių spalvų ir taip pat padarytą, kaip Viešpats įsakė Mozei. 39.6 Du onikso akmenėlius su įrėžtais ant jų Izraelio sūnų vardais įstatė į auksinius įdėklus. 39.7 Juos pritvirtino ant abiejų efodo pečių Izraelio sūnų atminimui, kaip Viešpats įsakė Mozei. 39.8 Krūtinės skydelį padarė taip pat meniškai, kaip ir efodą, iš auksinių, mėlynų, violetinių, raudonų ir plonų suktų lininių siūlų. 39.9 Jis buvo keturkampis, dvilinkas, sprindžio ilgumo ir sprindžio platumo. 39.10 Ant jo pritvirtino keturias brangakmenių eiles. Pirmoje eilėje buvo sardis, topazas ir smaragdas; 39.11 antroje­rubinas, safyras, jaspis; 39.12 trečioje­hiacintas, agatas ir ametistas; 39.13 ketvirtoje­chrizolitas, oniksas ir berilis. Eilėmis sustatyti brangakmeniai buvo įtvirtinti aukse. 39.14 Pačiuose akmenyse buvo įrėžti dvylikos Izraelio giminių vardai, kiekviename po vieną vardą. 39.15 Krūtinės skydelio kampams padarė iš gryno aukso grandinėles, 39.16 dvi sagtis ir du auksinius žiedus. Žiedus pritvirtino dviejuose krūtinės skydelio kampuose 39.17 ir įvėrė dvi auksines grandinėles į žiedus krūtinės skydelio kampuose. 39.18 Ir prie dviejų auksinių grandinėlių galų pritvirtino sagtis ir prisegė jas prie efodo petnešų ties krūtinės skydeliu. 39.19 Ir padarė du auksinius žiedus, ir pritvirtino prie dviejų krūtinės skydelio kampų toje pusėje, kuri buvo prie efodo. 39.20 Ir padarė du kitus auksinius žiedus, ir pritvirtino prie efodo šonų žemai, kur apatinis sujungimas virš juostos. 39.21 Ir pririšo krūtinės skydelį už jo žiedų prie efodo žiedų mėlynu raiščiu, kad jis būtų virš efodo juostos ir neatsiskirtų nuo efodo, kaip Viešpats įsakė Mozei. 39.22 Efodui padarė mėlyną tuniką. 39.23 Jos viršuje per vidurį buvo skylė galvai, apsiūta aplinkui, kad nesuplyštų; 39.24 apačioje prie kojų buvo granato vaisiai iš mėlynų, raudonų, violetinių ir suktų lininių siūlų 39.25 ir varpeliai iš gryno aukso, kurie buvo prikabinti tarp granato vaisių aplink visą tuniką. 39.26 Auksiniai varpeliai ir granato vaisiai ėjo pakaitomis aplink visą tunikos kraštą, kaip Viešpats įsakė Mozei. 39.27 Aaronui ir jo sūnums taip pat padarė drobines jupas, 39.28 mitrą iš drobės, drobinius gobtuvus ir kelnes iš drobės. 39.29 O juostą išaudė raštais iš mėlynų, raudonų, violetinių ir plonų suktų lininių siūlų, kaip Viešpats įsakė Mozei. 39.30 Iš gryno aukso padarė plokštelę ir joje įrėžė, kaip yra išraižomi antspaudai: “Pašvęstas Viešpačiui”. 39.31 Ją pririšo ant mitros mėlynu raiščiu, kaip Viešpats įsakė Mozei. 39.32 Susitikimo palapinės darbai buvo baigti; izraelitai padarė visa, ką Viešpats buvo įsakęs Mozei. 39.33 Jie atnešė Mozei palapinę, uždangalus, visus daiktus bei reikmenis: kabes, lentas, kartis, stulpus ir pakojus; 39.34 uždangalą iš raudonai dažytų avinų kailių, uždangalą iš opšrų kailių, uždangą, 39.35 Liudijimo skrynią, jos kartis, dangtį, 39.36 stalą su jo reikmenimis ir padėtinę duoną, 39.37 žvakidę, lempas, sustatytas į savo vietas, jos priedus ir aliejų deginti, 39.38 auksinį aukurą, patepimo aliejų ir kvepiančius smilkalus, užuolaidą palapinės įėjimui, 39.39 varinį aukurą su grotelėmis, kartimis ir visais jo reikmenimis, praustuvę ir jos stovą, 39.40 kiemo užkabas ir stulpus su jų pakojais, užkabas kiemo įėjimui, jo virveles ir kuolelius,­visa, ko reikia tarnavimui Susitikimo palapinėje. 39.41 Apdarus tarnavimui šventykloje, šventus drabužius kunigui Aaronui ir drabužius jo sūnums, kad atliktų kunigų tarnystę. 39.42 Visa padarė izraelitai, kaip Viešpats įsakė Mozei. 39.43 Mozė apžiūrėjo darbą ir pamatė, kad viskas padaryta pagal Viešpaties nurodymus, ir Mozė palaimino juos.

Išėjimo 40

40.1 Ir Viešpats kalbėjo Mozei: 40.2 “Pirmo mėnesio pirmą dieną ištiesk Susitikimo palapinę, 40.3 pastatyk joje skrynią, pakabink prieš ją uždangą, 40.4 įnešk stalą ir padėk ant jo tai, kas turi ant jo būti. Įnešk žvakidę ir sustatyk ant jos lempas. 40.5 Auksinį smilkymo aukurą padėk priešais Liudijimo skrynią. Palapinės įėjime pakabink užuolaidą. 40.6 Pastatyk deginamųjų aukų aukurą priešais įėjimą į Susitikimo palapinę, 40.7 o tarp aukuro ir palapinės­ praustuvę, į kurią pripilk vandens. 40.8 Atskirk kiemą užkabomis ir pakabink užkabą įėjime. 40.9 Paėmęs patepimo aliejaus, patepk palapinę ir visus jos daiktus, ir tai bus šventa; 40.10 taip pat deginamųjų aukų aukurą, visus jo reikmenis 40.11 ir praustuvę su jos stovu. 40.12 Aaroną ir jo sūnus privesk prie Susitikimo palapinės įėjimo, apiplauk vandeniu 40.13 ir apvilk Aaroną šventais rūbais man tarnauti: patepk ir pašventink jį, kad jis galėtų būti man kunigu. 40.14 Taip pat ir jo sūnus privesk ir apvilk jupomis, 40.15 ir juos patepk, kaip jų tėvą patepei, kad galėtų būti man kunigais. Tas patepimas jiems bus amžinai kunigystei per kartų kartas”. 40.16 Mozė padarė visa, ką Viešpats įsakė. 40.17 Taigi antrųjų metų pirmojo mėnesio pirmą dieną palapinė buvo pastatyta. 40.18 Mozė pastatė ją: sustatė lentas, padėjo pakojus, įkišo užkaiščius, pastatė stulpus, 40.19 užtiesė palapinės uždangalą ir ant jo uždėjo kitus uždangalus, kaip Viešpats įsakė Mozei. 40.20 Į skrynią įdėjo liudijimą, įkišo kartis ir uždėjo dangtį. 40.21 Kai įnešė skrynią palapinėn, prieš ją pakabino uždangą, kaip Viešpats įsakė Mozei. 40.22 Pastatė ir stalą Susitikimo palapinės šiauriniame šone šiapus uždangos 40.23 ir ant jo sudėjo padėtinės duonos kepalus, kaip Viešpats įsakė Mozei. 40.24 Susitikimo palapinėje priešais stalą pastatė žvakidę 40.25 ir paruošė lempas, kaip Viešpats įsakė Mozei. 40.26 Prieš uždangą pastatė ir auksinį aukurą, 40.27 ant kurio degino kvapnius smilkalus, kaip Viešpats įsakė Mozei. 40.28 Susitikimo palapinės įėjime pakabino užuolaidą, 40.29 pastatė deginamųjų aukų aukurą priešais Susitikimo palapinę ir ant to aukuro aukojo deginamąją ir duonos auką, kaip Viešpats įsakė Mozei. 40.30 Tarp Susitikimo palapinės ir aukuro pastatė praustuvę ir į ją pripylė vandens. 40.31 Mozė, Aaronas ir jo sūnūs plaudavosi joje rankas ir kojas, 40.32 prieš eidami į Susitikimo palapinę ir prieš artindamiesi prie aukuro, kaip Viešpats įsakė Mozei. 40.33 Aplink palapinę ir aukurą atitvėrė kiemą ir jo įėjime pakabino užkabą. Taip Mozė užbaigė visus darbus. 40.34 Kai visa buvo baigta, debesis apgaubė Susitikimo palapinę ir Viešpaties šlovė pripildė ją. 40.35 Mozė negalėjo įeiti Susitikimo palapinėn, nes debesis buvo ant jos ir Viešpaties šlovė buvo ją pripildžiusi. 40.36 Debesiui pakilus nuo palapinės, izraelitai keliaudavo toliau; 40.37 jei debesis būdavo virš palapinės, jie pasilikdavo toje pačioje vietoje, kol debesis pakildavo. 40.38 Viešpaties debesis buvo virš palapinės dienos metu, o naktį virš jos buvo liepsna visų Izraelio vaikų akivaizdoje per visą kelionės laiką.

Kunigų 1

1.1 Viešpats, pasišaukęs Mozę, jam kalbėjo iš Susitikimo palapinės: 1.2 “Sakyk izraelitams: ‘Jei kas iš jūsų norės aukoti Viešpačiui, teaukoja iš galvijų ir avių. 1.3 Jei jo deginamoji auka bus iš galvijų bandos, teatveda sveiką patiną prie Susitikimo palapinės įėjimo laisva valia Viešpaties akivaizdon, 1.4 teuždeda ranką ant aukojamo gyvulio galvos, kad auka būtų priimta ir jis būtų sutaikintas. 1.5 Jis papjaus veršį Viešpaties akivaizdoje, o Aarono sūnūs, kunigai, šlakstys kraują aplink aukurą, esantį ties Susitikimo palapinės įėjimu. 1.6 Po to, nulupęs aukai odą, sukapos ją į gabalus. 1.7 Aarono sūnūs, kunigai, sukraus malkas ant aukuro ir, užkūrę ugnį, 1.8 ant viršaus dės sukapotas aukos dalis, galvą bei taukus, 1.9 o vidurius ir kojas nuplaus vandeniu. Kunigas visa tai sudegins ant aukuro; tai yra deginamoji auka­malonus kvapas Viešpačiui. 1.10 Jei auka būtų iš smulkesnių gyvulių­avių arba ožių,­jis aukos sveiką patiną. 1.11 Papjaus jį aukuro šiauriniame šone Viešpaties akivaizdoje; jo kraują Aarono sūnūs šlakstys ant aukuro ir aplink jį. 1.12 Sukapotą gyvulį, galvą ir taukus kunigas uždės ant malkų, kurios degs ant aukuro. 1.13 O vidurius ir kojas nuplaus vandeniu, ir kunigas sudegins visa tai ant aukuro. Tai yra deginamoji auka­malonus kvapas Viešpačiui. 1.14 Jei deginamoji auka Viešpačiui aukojama iš paukščių, tegu ji bus iš laukinių ir jaunų balandžių. 1.15 Kunigas nuneš šią auką prie aukuro, nusuks jai galvą ir sudegins ant aukuro, o kraują išvarvins ant aukuro briaunos. 1.16 Gurklį ir plunksnas numes rytinėje aukuro pusėje, kur paprastai pilami pelenai, 1.17 sparnus sulaužys, bet neatskirs, ir sudegins ją ant aukure degančių malkų. Tai yra deginamoji auka­malonus kvapas Viešpačiui’ ”.

Kunigų 2

2.1 “Jei kas nori aukoti Viešpačiui duonos auką, tegu ji bus iš smulkių miltų, apipiltų aliejumi, ir smilkalų. 2.2 Ją atneš Aarono sūnums, kunigams, kurių vienas ims pilną saują smulkių miltų su aliejumi ir visus smilkalus ir kaip atminimą sudegins ant aukuro, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui. 2.3 Likusi aukos dalis priklausys Aaronui ir jo sūnums kaip švenčiausia aukų Viešpačiui dalis. 2.4 Duonos auka, kepta krosnyje, turi būti nerauginti papločiai iš smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, ir nerauginti ragaišiai, aptepti aliejumi. 2.5 O jei tavo duonos auka būtų kepta ant skardos, ji turi būti iš smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, be raugo; 2.6 ją sulaužysi į gabaliukus ir užpilsi aliejumi: tai yra duonos auka. 2.7 O jei duonos auka būtų kepta keptuvėje, ji turi būti smulkių miltų ir sumaišyta su aliejumi. 2.8 Aukodamas ją Viešpačiui, paduosi kunigui į rankas. 2.9 Dalį aukos jis sudegins atminimui ant aukuro, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui, 2.10 o kas liks, bus Aarono ir jo sūnų švenčiausia dalis iš aukos Viešpačiui. 2.11 Kiekviena duonos auka, aukojama Viešpačiui, turi būti be raugo; raugas ir medus neturi būti deginama kaip auka Viešpačiui. 2.12 Jei aukosi pirmųjų vaisių dovanas Viešpačiui, jos nebus dedamos ant aukuro kaip malonus kvapas. 2.13 Visas duonos aukas pasūdysi druska; tavo Dievo sandoros druskos neturi pritrūkti duonos aukose. Druską aukosi su kiekviena auka. 2.14 Jei aukotum Viešpačiui duonos auką iš pirmųjų javų, dar tebežaliuojančių varpų, sudžiovinsi jas, smulkiai sugrūsi, 2.15 užpilsi ant viršaus aliejaus ir pridėsi smilkalų. Tai yra duonos auka. 2.16 Kunigas dalį sugrūstų grūdų su aliejumi ir visus smilkalus sudegins: tai bus auka Viešpačiui”.

Kunigų 3

3.1 “Jei kas aukotų padėkos auką iš galvijų, teaukoja Viešpačiui sveiką patiną ar patelę. 3.2 Jis turi uždėti ranką aukai ant galvos ir papjauti prie Susitikimo palapinės įėjimo, o Aarono sūnūs, kunigai, šlakstys kraują apie aukurą. 3.3 Kaip padėkos auką jis aukos Viešpačiui visus taukus, dengiančius vidurius, 3.4 abu inkstus su taukais, paslėpsnių taukus ir kepenų tinklelį. 3.5 Aarono sūnūs tai sudegins ant aukuro kaip deginamąją auką, kad auka Viešpačiui būtų malonus kvapas. 3.6 Jei kas aukotų padėkos auką iš avių, turi atvesti sveiką patiną ar patelę. 3.7 Jei kas aukotų Viešpaties akivaizdoje ėriuką, 3.8 uždės ranką ant galvos savo aukai, papjaus ją prieš Susitikimo palapinę, o Aarono sūnūs šlakstys jos kraują aplinkui aukurą. 3.9 Padėkos auka Viešpačiui bus vidurių taukai, uodega, 3.10 inkstai, ant jų esantys taukai, paslėpsnių taukai ir kepenų tinklelis. 3.11 Kunigas tai sudegins ant aukuro kaip auką Viešpačiui. 3.12 Jei jis aukotų ožką, atves ją Viešpaties akivaizdon, 3.13 uždės ranką ant galvos ir papjaus prie Susitikimo palapinės įėjimo; Aarono sūnūs šlakstys jos kraują aplink aukurą. 3.14 Viešpaties aukai ims jos vidurių taukus, 3.15 abu inkstus su taukais, paslėpsnių taukus ir kepenų tinklelį. 3.16 Kunigas visa tai sudegins ant aukuro, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui. 3.17 Tai amžinas įstatas jūsų kartoms kur jūs begyventumėte: jūs nevalgysite nei kraujo, nei taukų”.

Kunigų 4

4.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 4.2 “Sakyk izraelitams: ‘Jei kas dėl nežinojimo sulaužytų Dievo įsakymą ir nusikalstų, padarydamas, kas uždrausta, 4.3 tai, jei taip nusidėtų pateptasis kunigas ir užtrauktų kaltę tautai, jis aukos už savo nuodėmę Viešpačiui sveiką veršį. 4.4 Jis atves jį prie Susitikimo palapinės durų Viešpaties akivaizdon, uždės ranką ant galvos ir jį papjaus. 4.5 Pateptasis kunigas, pasiėmęs veršio kraują, įneš Susitikimo palapinėn. 4.6 Padažęs pirštą kraujyje, juo pašlakstys septynis kartus Viešpaties akivaizdoje uždangą prieš Švenčiausiąją 4.7 ir tuo pačiu krauju pateps ragus Viešpaties smilkalų aukuro, kuris yra Susitikimo palapinėje; visą likusį kraują išlies deginamųjų aukų aukuro papėdėje prie palapinės. 4.8 Už nuodėmę jis aukos veršio vidurių taukus, 4.9 abu inkstus, ant jų ir prie paslėpsnių esančius taukus ir kepenų tinklelį. 4.10 Visa tai kunigas sudegins ant deginamųjų aukų aukuro. 4.11 Odą, visą mėsą su galva ir kojomis, vidurius ir mėšlą 4.12 išgabens už stovyklos į nesuteptą vietą, kur paprastai išpilami aukų pelenai, padės ant malkų krūvos ir sudegins toje vietoje, kur išpilami pelenai. 4.13 Jei Izraelio tauta dėl nežinojimo nusikalstų Dievui ir nesąmoningai sulaužytų Viešpaties įsakymą, darydama tai, ko neturėtų daryti, 4.14 bet vėliau suprastų savo kaltę, aukos už savo nusidėjimą veršį. Jį atves prie Susitikimo palapinės įėjimo. 4.15 Tautos vyresnieji uždės rankas ant veršio galvos Viešpaties akivaizdoje ir papjaus veršį Viešpaties akivaizdoje. 4.16 Pateptasis kunigas įneš jo kraują Susitikimo palapinėn 4.17 ir, padažęs pirštą, septynis kartus šlakstys Viešpaties akivaizdoje prieš uždangą; 4.18 ir tuo pačiu krauju pateps Viešpaties akivaizdoje Susitikimo palapinėje esančio aukuro ragus. Likusį kraują išlies deginamųjų aukų aukuro, kuris yra prie Susitikimo palapinės įėjimo, papėdėje. 4.19 Veršio taukus sudegins ant aukuro; 4.20 padarys visa tai, kas daroma aukojant veršį aukai už nuodėmę. Kunigas juos sutaikys, ir Viešpats jiems atleis. 4.21 Patį veršį išgabens už stovyklos ir sudegins kaip anksčiau minėtąjį veršį, nes jis yra auka už tautos nuodėmę. 4.22 Jei kunigaikštis nežinodamas sulaužytų kokį nors Viešpaties įstatymą, 4.23 bet paskui suprastų savo nuodėmę, jis aukos Viešpačiui sveiką ožį kaip auką už nuodėmę. 4.24 Jis uždės ranką ant jo galvos ir jį papjaus toje vietoje, kur paprastai aukojamos deginamosios aukos Viešpaties akivaizdoje, nes tai yra auka už nuodėmę. 4.25 Kunigas padažys pirštą aukos kraujyje ir juo pateps deginamųjų aukų aukuro ragus. Likusį kraują išlies jo papėdėje. 4.26 Taukus sudegins ant aukuro, kaip tai daroma su padėkos aukomis. Kunigas įvykdys sutaikinimą už jį dėl jo nuodėmės, ir jam bus atleista. 4.27 Jei kas iš eilinių žmonių nusidėtų nežinodamas ir padarytų, kas uždrausta Viešpaties įstatymu, 4.28 o vėliau suprastų savo nuodėmę, jis aukos sveiką ožką. 4.29 Jis uždės ranką ant gyvulio galvos, jį papjaus ir aukos deginamųjų aukų vietoje. 4.30 Kunigas, padažęs pirštą aukos kraujyje, juo pateps deginamųjų aukų aukuro ragus, o likusį kraują išlies aukuro papėdėje. 4.31 Po to, paėmęs visus taukus, sudegins juos ant aukuro, kaip tai daroma su padėkos aukomis, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui. Kunigas sutaikins jį, ir jam bus atleista. 4.32 O jei auka už nuodėmę bus iš avių, tai ji turi būti sveika. 4.33 Jis uždės ranką ant jos galvos ir papjaus ją toje vietoje, kur paprastai pjaunamos deginamosios aukos. 4.34 Kunigas pateps deginamųjų aukų aukuro ragus savo pirštu, padažytu aukos kraujyje. Likusį kraują išlies aukuro papėdėje. 4.35 Visus taukus, kaip tai daroma su padėkos auka, sudegins ant aukuro Viešpačiui; taip sutaikins jį su Viešpačiu, ir jo nuodėmė bus jam atleista”.

Kunigų 5

5.1 “Jei kas girdi keikimą, bet atsisako liudyti, ką yra matęs ir žino, jis bus kaltas. 5.2 Kas paliestų kokį nešvarų daiktą: nešvaraus žvėries, gyvulio ar roplio dvėseną, tačiau to nežinotų, jis bus nešvarus ir kaltas. 5.3 Jei kas nežinodamas prisiliestų prie žmogaus kūno nešvarumų, kokie jie bebūtų, kai jis sužinos apie tai, jis bus kaltas. 5.4 Jei kas nors prisiekia, neapgalvotai savo lūpomis pasižadėdamas padaryti pikta ar gera,­kas tai bebūtų, ką žmogus patvirtina priesaika,­ir tai liktų paslėpta nuo jo, kai jis tai supras, jis bus kaltas. 5.5 Jei žmogus kaltas kuo nors iš šių dalykų, jis turi išpažinti, kad nusidėjo, 5.6 ir aukoti auką už kaltę Viešpačiui, už nuodėmę, kuria nusidėjo,­jauną avį ar ožką,­ir kunigas sutaikins jį. 5.7 O jei kas negali aukoti avies ar ožkos, teaukoja Viešpačiui du balandžius ar du jaunus karvelius: vieną aukai už nuodėmę, o antrą­deginamajai aukai. 5.8 Jis teatneša juos kunigui, kuris, aukodamas pirmąjį už nuodėmę, nusuks jam galvą, tačiau jos visiškai nenutrauks; 5.9 jo krauju apšlakstys aukuro šoną, o likusį kraują išvarvins aukuro papėdėje, nes tai auka už nuodėmę. 5.10 Antrą sudegins kaip deginamąją auką, kaip paprastai daroma. Kunigas sutaikins jį, ir jo nuodėmė bus jam atleista. 5.11 O jei jis negalės duoti dviejų balandžių ar dviejų jaunų karvelių, teaukoja už savo nuodėmę dešimtą dalį efos miltų; tegu nepila į juos aliejaus ir neprideda smilkalų, nes tai auka už nuodėmę. 5.12 Jis teatneša juos kunigui, kuris, paėmęs jų pilną saują, sudegins ant aukuro atminimui. 5.13 Kunigas įvykdys sutaikinimą už nuodėmę, kuria jis nusidėjo, ir jam bus atleista. Likusią aukos dalį kunigas pasiims kaip duonos auką”. 5.14 Ir Viešpats kalbėjo Mozei: 5.15 “Jei kas apsirikęs paimtų, kas Viešpačiui paskirta, ir tuo nusidėtų, aukos už savo kaltę sveiką aviną, kokį galima nupirkti už du šekelius pagal šventyklos šekelį. 5.16 Jis atlygins padarytą nuostolį ir pridės penktąją dalį viršaus kunigui, kuris sutaikins jį aukodamas aviną, ir jam bus atleista. 5.17 Jei kas nusikalstų, nesąmoningai sulaužydamas Viešpaties įstatymą, ir, padaręs nuodėmę, suprastų savo kaltę, 5.18 tegu jis ima iš savo bandos sveiką aviną aukai už kaltę ir atiduoda jį kunigui. Ir kunigas sutaikins jį, nes jis nusikalto nežinodamas, ir jam bus atleista. 5.19 Tai yra auka už kaltę, kuria jis nusikalto Viešpačiui”.

Kunigų 6

6.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 6.2 “Kas nusidėtų Viešpačiui, nenorėdamas sugrąžinti savo artimui to, ką tas buvo jam patikėjęs ar paskolinęs, arba ką nors prievarta atimtų, arba apgautų savo artimą, 6.3 arba, radęs pamestą daiktą, išsigintų, arba melagingai prisiektų, arba padarytų kitą nuodėmę, 6.4 kadangi jis nusidėjo ir yra kaltas, turi grąžinti tai, ką atėmė ar apgaule įsigijo, ar buvo gavęs pasaugoti, ar surado, 6.5 ar melagingai prisiekė. Jis turi atlyginti ir pridėti penktąją dalį savininkui tą dieną, kai aukoja auką už kaltę. 6.6 Ir jis aukos auką Viešpačiui už kaltę, aviną iš bandos, pagal nusikaltimo dydį: tegul atveda jį kunigui, 6.7 kuris sutaikins jį su Viešpačiu, ir jam bus atleistas jo nusikaltimas”. 6.8 Ir Viešpats kalbėjo Mozei, sakydamas: 6.9 “Paskelbk Aaronui ir jo sūnums įstatymą apie deginamąją auką. Deginamoji auka turi pasilikti ant aukuro visą naktį iki ryto­ir aukuro ugnis turi degti. 6.10 Kunigas, apsivilkęs drobine jupa ir drobinėmis kelnėmis, išims sudegintos aukos pelenus ir juos supils šalia aukuro. 6.11 Po to persirengęs išneš ir išpils pelenus už stovyklos švarioje vietoje. 6.12 Ugnis ant aukuro degs visada; ją prižiūrės kunigas, pridėdamas kas rytą malkų, kad ugnis neužgestų. Pirmiausia aukos deginamąją auką, o po to degins padėkos aukų taukus. 6.13 Ugnis ant aukuro neužges niekados. 6.14 Šis yra duonos aukos įstatymas. Ją aukos Aarono sūnūs Viešpaties akivaizdoje. 6.15 Kunigas ims saują smulkių miltų, apšlakstytų aliejumi, bei smilkalus ir sudegins ant aukuro kaip malonų kvapą, kaip atminimą Viešpačiui. 6.16 Likusią dalį miltų suvalgys Aaronas su savo sūnumis. Jie tai valgys neraugintą šventoje vietoje, palapinės kieme. 6.17 Duona bus nerauginta, nes dalis jos buvo aukojama kaip smilkalai Viešpačiui. Ji yra šventa, kaip ir auka už nuodėmę bei auka už kaltę. 6.18 Tik Aarono giminės vyrai ją valgys. Tai amžinas įstatymas jūsų kartoms apie aukas Viešpačiui. Kas prie jų prisilies, tas bus šventas”. 6.19 Ir Viešpats kalbėjo Mozei: 6.20 “Tai turi aukoti Aaronas ir jo sūnūs Viešpačiui jų patepimo dieną. Dešimtą dalį efos smulkių miltų jie aukos kaip duonos auką­pusę rytą ir pusę vakare. 6.21 Juos sumaišys su aliejumi ir iškeps skardoje. Tai duonos auka. Ją aukos, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui. 6.22 Kunigas, kuris bus pateptas Aarono vietoje, visa sudegins ant aukuro. 6.23 Visa duonos auka, kurią aukoja kunigas, bus sudeginta­niekas jos nevalgys”. 6.24 Ir Viešpats kalbėjo Mozei: 6.25 “Paskelbk Aaronui ir jo sūnums įstatymą apie auką už nuodėmę. Auka turi būti papjauta Viešpaties akivaizdoje toje vietoje, kur pjaunama deginamoji auka; ji yra labai šventa. 6.26 Kunigas, kuris ją aukoja, valgys ją šventoje vietoje, palapinės kieme. 6.27 Kas palies tos aukos mėsą, bus šventas. Jei aukos krauju būtų aptaškytas apdaras, jis turi būti plaunamas šventoje vietoje. 6.28 Jei auką virsi moliniame inde, jį sudaužysi, o jei variniame­jį išvalysi ir vandeniu išplausi. 6.29 Kiekvienas kunigų giminės vyras valgys tą mėsą. Ji yra labai šventa. 6.30 Tačiau auka už nuodėmę, kurios kraujo dalis įnešama į Susitikimo palapinę sutaikinimui, nebus valgoma; ji bus visa sudeginta”.

Kunigų 7

7.1 “Štai aukos už kaltę įstatymas. Ji yra labai šventa. 7.2 Kur pjaunama deginamoji auka, ten pjaunama ir auka už kaltę. Jos kraujas bus šlakstomas aplink aukurą. 7.3 Aukosite nuo jos visus taukus: uodegą, vidurių taukus, 7.4 abu inkstus ir ant jų esančius taukus, paslėpsnių taukus ir kepenis su tinkleliu. 7.5 Kunigas visa tai sudegins ant aukuro; tai auka Viešpačiui už kaltę. 7.6 Kiekvienas kunigų giminės vyras valgys tos mėsos šventoje vietoje, nes ji yra labai šventa. 7.7 Auka už kaltę aukojama taip pat, kaip ir auka už nuodėmę; joms yra vienas įstatymas. Kunigas, kuris atlieka sutaikinimą, gauna ją. 7.8 Kunigas, kuris aukoja bet kokio žmogaus deginamąją auką, pasiima sau tos aukos odą. 7.9 Kiekviena duonos auka, iškepta krosnyje, ant skardos ar keptuvėje, priklauso kunigui, kuris ją aukoja; 7.10 Kiekviena duonos auka, aplieta aliejumi ar sausa, priklauso visiems Aarono sūnums, kaip vienam, taip ir kitam. 7.11 Šis yra įstatymas padėkos aukų, kurias aukosite Viešpačiui. 7.12 Jei kas, norėdamas atsidėkoti, aukoja dėkojimo auką, kartu su ja teaukoja neraugintus papločius, aplaistytus aliejumi, neraugintus ragaišius, apteptus aliejumi, ir smulkių miltų papločius, aplaistytus aliejumi. 7.13 Kartu su papločiais teaukoja raugintą duoną kaip dėkojimo auką. 7.14 Vieną iš visos aukos skirs pakėlimo aukai Viešpačiui, ir tai priklausys kunigui, kuris šlakstys padėkos aukos kraują. 7.15 Dėkojimo aukos mėsa turi būti suvalgyta tą pačią dieną­nieko iš jos neleistina palikti rytojui. 7.16 Įžadų ir laisvos valios auka valgoma tą pačią dieną. Kas lieka, leidžiama valgyti ir kitą dieną. 7.17 Kas lieka trečiai dienai­sudeginama. 7.18 Jei kas valgytų padėkos aukos mėsą trečią dieną, ji nebūtų priimtina ir nebūtų įskaityta tam, kuris aukoja,­tai pasibjaurėjimas. Kas valgytų, būtų kaltas. 7.19 Mėsa, paliesta kuo nors suteptu, nebus valgoma­ji bus sudeginama. Kas nesuteptas, gali valgyti aukos mėsą. 7.20 Jei kas, būdamas nešvarus, valgytų padėkos aukos mėsą, aukojamą Viešpačiui, bus išnaikintas iš savo tautos. 7.21 Kas, palietęs žmogaus, galvijo ar kokio daikto nešvarumą, valgytų padėkos aukos mėsą, bus išnaikintas iš savo tautos”. 7.22 Ir Viešpats kalbėjo Mozei: 7.23 “Sakyk izraelitams, kad jie nevalgytų avies, jaučio ir ožkos taukų. 7.24 Nustipusio ar žvėries sudraskyto gyvulio taukus naudokite įvairiems reikalams, bet ne valgiui. 7.25 Jei kas valgytų gyvulio taukus, kurie turi būti paaukojami Viešpačiui, bus išnaikintas iš savo tautos. 7.26 Nevalgykite jokio kraujo­ar jis būtų paukščių, ar gyvulių. 7.27 Kiekvienas, kuris valgys kraują, bus išnaikintas iš savo tautos”. 7.28 Ir Viešpats kalbėjo Mozei: 7.29 “Sakyk Izraelio vaikams: ‘Kas aukoja Viešpačiui padėkos auką, dalį aukos turi atnešti Viešpačiui. 7.30 Savo rankomis turi atnešti aukos dalį, skirtą sudeginimui. Taukus ir krūtinę jis privalo atnešti, kad krūtinė būtų siūbuojama Viešpaties akivaizdoje. 7.31 Kunigas sudegins taukus ant aukuro, krūtinė teks Aaronui ir jo sūnums. 7.32 Dešinysis padėkos aukos petys yra kunigo dalis. 7.33 Kuris Aarono sūnus aukos kraują ir taukus, tas gaus dešinį petį. 7.34 Nes padėkos aukų krūtinę ir petį paėmiau iš Izraelio vaikų ir atidaviau kunigui Aaronui ir jo sūnums. Tai amžinas nuostatas Izraelio tautai’ ”. 7.35 Tai yra pateptojo Aarono ir jo pateptųjų sūnų dalis iš Viešpačiui sudeginamų aukų nuo tos dienos, kai jie buvo paskirti eiti kunigų tarnystę. 7.36 Dalis, kurią Viešpats Izraelio vaikams įsakė atiduoti jiems per visas kartas nuo tos dienos, kai jie buvo patepti. 7.37 Toks yra deginamųjų, duonos, nuodėmės, kaltės, įšventinimo ir padėkos aukų įstatymas. 7.38 Jį Viešpats davė Mozei Sinajaus kalne, kai liepė izraelitams aukoti aukas Viešpačiui Sinajaus dykumoje.

Kunigų 8

8.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 8.2 “Imk Aaroną ir jo sūnus, jų apdarus, patepimo aliejaus, veršį aukai už nuodėmę, du avinus ir pintinę neraugintos duonos 8.3 ir sušauk izraelitų susirinkimą prie Susitikimo palapinės įėjimo”. 8.4 Mozė padarė, kaip Viešpats liepė. Sušaukęs izraelitus prie palapinės įėjimo, 8.5 kalbėjo jiems: “Štai ką Viešpats įsakė padaryti”. 8.6 Mozė, pašaukęs Aaroną bei jo sūnus, apiplovė juos vandeniu, 8.7 apvilko Aaroną drobine jupa, apjuosė juosta, aprengė mėlyna tunika, uždėjo efodą ir sujuosė jį efodo juosta, kad efodas laikytųsi ant jo, 8.8 uždėjo ant efodo krūtinės skydelį, į kurį įdėjo Urimą ir Tumimą. 8.9 Galvą pridengė mitra ir ant jos, ties kakta, pritaisė auksinę plokštelę, šventą vainiką, kaip Viešpats įsakė Mozei. 8.10 Po to Mozė ėmė patepimo aliejaus, juo patepė palapinę ir visus jos daiktus. 8.11 Apšlakstė aukurą aliejumi septynis kartus ir patepė visus jo reikmenis; be to, pašventino ir patepė aliejumi praustuvę ir jos stovą. 8.12 Ir užpylė Aaronui ant galvos patepimo aliejaus, kad pateptų ir pašventintų jį. 8.13 Atvedęs jo sūnus, apvilko drobinėmis jupomis, sujuosė juostomis ir uždėjo gobtuvus, kaip Viešpats įsakė Mozei. 8.14 Tada atvedė veršį aukai už nuodėmę. Aaronas ir jo sūnūs uždėjo aukai ant galvos rankas. 8.15 Mozė papjovė jį, paėmęs jo kraujo, pamirkė pirštą ir patepė aukuro ragus; apvalęs ir pašventinęs aukurą, išpylė likusį kraują jo papėdėje; 8.16 vidurių taukus, kepenų tinklelį ir abu inkstus su jų taukais sudegino ant aukuro, 8.17 o veršio odą, mėsą ir mėšlus sudegino už stovyklos, kaip Viešpats įsakė Mozei. 8.18 Mozė atvedė aviną deginamajai aukai. Aaronas ir jo sūnūs uždėjo jam ant galvos rankas. 8.19 Mozė jį papjovė ir, jo krauju apšlakstęs aukurą, 8.20 sukapojo aviną į gabalus; jo galvą, gabalus, taukus, 8.21 nuplautus vidurius ir kojas sudegino. Taip visas avinas buvo sudegintas, nes tai buvo deginamoji malonaus kvapo auka Viešpačiui, kaip Viešpats įsakė Mozei. 8.22 Paskui aukojo antrą aviną, įšventinimo aviną. Aaronas ir jo sūnūs uždėjo ant jo galvos rankas, 8.23 o Mozė jį papjovė. Jis jo krauju patepė dešinę Aarono ausį, dešinės rankos ir dešinės kojos nykštį. 8.24 Tada jis liepė prieiti ir Aarono sūnums. Patepęs papjautojo avino krauju kiekvieno jų dešinę ausį, dešinės rankos ir kojos nykščius, likusį kraują šlakstė aplink aukurą. 8.25 Taukus, uodegą, abu inkstus su taukais ir vidurių taukus, kepenų tinklelį ir dešinį petį atskyrė. 8.26 Iš neraugintos duonos pintinės, pastatytos Viešpaties akivaizdoje, ėmė neraugintos duonos, aliejumi apšlakstytą paplotį bei ragaišį, padėjo ant taukų ir avino dešiniojo peties 8.27 ir viską padavė Aaronui ir jo sūnums; jie visa tai, pasiūbavę Viešpaties akivaizdoje, 8.28 grąžino Mozei, kuris tai sudegino ant deginamųjų aukų aukuro. Tai buvo įšventinimo auka, kad būtų malonus aukos kvapas Viešpačiui. 8.29 Mozė, pasiūbavęs įšventinimo avino krūtinę Viešpaties akivaizdoje, pasiėmė ją kaip jam Viešpaties skirtą aukos dalį. 8.30 Mozė, paėmęs patepimo aliejaus ir buvusio ant aukuro kraujo, šlakstė Aarono ir jo sūnų apdarus, taip pašventindamas Aaroną, jo drabužius, jo sūnus ir sūnų drabužius. 8.31 Ir Mozė tarė Aaronui ir jo sūnums: “Virkite mėsą prie Susitikimo palapinės įėjimo ir valgykite ją su duona, kuri yra įšventinimo pintinėje, kaip Viešpats man įsakė. 8.32 Tai, kas liks nesuvalgyta,­sudeginkite. 8.33 Nuo palapinės įėjimo nesitraukite septynias dienas, kol pasibaigs jūsų pašventinimo laikas, nes jūs turite būti šventinami septynias dienas. 8.34 Tai, kas buvo padaryta šiandien, Viešpats įsakė atlikti jūsų sutaikinimui. 8.35 Todėl septynias dienas ir septynias naktis pasilikite prie palapinės įėjimo atlikti Viešpaties sargybą, kad nemirtumėte, nes taip man įsakė Viešpats”. 8.36 Aaronas ir jo sūnūs darė visa, ką Viešpats įsakė Mozei.

Kunigų 9

9.1 Aštuntą dieną Mozė pasišaukė Aaroną, jo sūnus bei Izraelio vyresniuosius 9.2 ir tarė Aaronui: “Imk iš bandos veršį aukai už nuodėmę ir aviną deginamajai aukai, abu sveikus, ir juos aukok Viešpačiui. 9.3 O Izraelio vaikams sakyk: ‘Imkite aukai už nuodėmę ožį, metinį veršį bei avinėlį deginamajai aukai, 9.4 padėkos aukai jautį ir aviną, kad aukotumėte juos Viešpaties akivaizdoje, ir duonos auką, sumaišytą su aliejumi, nes šiandien jums pasirodys Viešpats’ ”. 9.5 Jie atgabeno prie Susitikimo palapinės visa, ką Mozė liepė. Ir visa tauta priartėjo ir atsistojo prieš Viešpatį. 9.6 Mozė tarė: “Tai padaryti įsakė Viešpats, ir Viešpaties šlovė pasirodys jums”. 9.7 Tada Mozė sakė Aaronui: “Eik prie aukuro ir aukok savo auką už nuodėmę ir deginamąją auką, ir atlik sutaikinimą už save, ir aukok tautos auką, ir sutaikink ją, kaip Viešpats įsakė”. 9.8 Aaronas priėjo prie aukuro ir papjovė veršį aukai už savo nuodėmę. 9.9 Jo sūnūs padavė jam aukos kraujo, o jis, pamirkęs jame pirštą, patepė aukuro ragus ir likusį kraują išliejo prie jo papėdės. 9.10 Aukos už nuodėmę taukus, inkstus ir kepenų tinklelį sudegino ant aukuro, kaip Viešpats įsakė Mozei, 9.11 o mėsą ir odą sudegino už stovyklos. 9.12 Po to papjovė deginamąją auką. Jo sūnūs padavė jam jos kraują, kurį jis šlakstė aplink aukurą. 9.13 Padavė jam taip pat sukapotą į gabalus pačią auką ir jos galvą. Visa tai jis sudegino ant aukuro. 9.14 Apiplovęs vandeniu vidurius ir kojas, taip pat sudegino ant aukuro. 9.15 Po to jis aukojo tautos auką. Paėmęs ožį, aukojo jį už tautos nuodėmę, ir papjovė jį, kaip ir pirmąją auką už nuodėmę. 9.16 Ir jis aukojo deginamąją auką, kaip įsakyta. 9.17 Ir atnešė duonos auką, ir, paėmęs jos saują, sudegino ant aukuro, neskaitant rytinės deginamosios aukos. 9.18 Papjovė taip pat jautį ir aviną kaip tautos padėkos auką. Aarono sūnūs padavė jam kraują, kurį jis šlakstė aplink aukurą. 9.19 Jaučio ir avino uodegą, inkstus su taukais bei kepenų tinklelį 9.20 padėjo ant krūtinių ir sudegino taukus ant aukuro, 9.21 o krūtines ir dešinius pečius Aaronas paėmęs siūbavo Viešpaties akivaizdoje, kaip Mozė buvo įsakęs. 9.22 Tada Aaronas, ištiesęs ranką į tautą, palaimino ją. Baigęs aukoti aukas už nuodėmes, deginamąsias ir padėkos aukas, pasitraukė nuo aukuro. 9.23 Po to Mozė ir Aaronas įėjo Susitikimo palapinėn. Išėję palaimino tautą. Viešpaties šlovė pasirodė visiems žmonėms. 9.24 Atėjusi nuo Viešpaties ugnis prarijo deginamąją auką ir buvusius ant aukuro taukus. Tai išvydusi, minia šaukė ir parpuolė savo veidais į žemę.

Kunigų 10

10.1 Aarono sūnūs Nadabas ir Abihuvas ėmė smilkytuvus, įsidėjo ugnies bei smilkalų ir aukojo Viešpačiui svetimą ugnį, ko Jis jiems nebuvo įsakęs. 10.2 Tada išsiveržusi iš Viešpaties ugnis juodu prarijo; jie mirė Viešpaties akivaizdoje. 10.3 Mozė tarė Aaronui: “Taip kalbėjo Viešpats: ‘Pasirodysiu šventas tuose, kurie prie manęs artinasi, ir būsiu pašlovintas visos tautos akivaizdoje’ ”. Tai girdėdamas, Aaronas tylėjo. 10.4 Mozė, pasišaukęs Aarono dėdės Uzielio sūnus Mišaelį ir Elcafaną, jiems tarė: “Eikite, paimkite jūsų brolius iš šventyklos ir išneškite juos už stovyklos”. 10.5 Juodu priėję paėmė juos, apvilktus drobinėmis jupomis, ir išnešė laukan, kaip jiems buvo liepta. 10.6 Mozė sakė Aaronui ir jo sūnums Eleazarui ir Itamarui: “Nenudenkite savo galvų ir neperplėškite drabužių, kad kartais nemirtumėte ir bausmė nekristų visiems izraelitams. Jūsų broliai ir visi izraelitai teaprauda sudeginimą, kurį Viešpats siuntė. 10.7 Jūs nesitraukite nuo palapinės, kad nežūtumėte, kadangi esate patepti šventu aliejumi”. Jie darė visa, ką Mozė įsakė. 10.8 Po to Viešpats tarė Aaronui: 10.9 “Tu ir tavo sūnūs vyno ir stipraus gėrimo negerkite, eidami Susitikimo palapinėn, kad nemirtumėte; tai yra amžinas įsakymas visoms jūsų kartoms, 10.10 kad skirtumėte, kas šventa ir nešventa, kas švaru ir kas nešvaru, 10.11 ir galėtumėte mokyti izraelitus visų mano įstatymų, kuriuos daviau per Mozę”. 10.12 Mozė kalbėjo Aaronui ir likusiems sūnums Eleazarui bei Itamarui: “Imkite aukos dalį, kuri lieka iš duonos aukos Viešpačiui, ir ją neraugintą valgykite prie aukuro, nes ji šventa. 10.13 Valgykite šventoje vietoje, kas tau ir tavo sūnums duota iš aukų Viešpačiui, nes taip man įsakyta; 10.14 taip pat krūtinę, kuri buvo siūbuota, ir aukos petį valgykite nesuteptoje vietoje tu, tavo sūnūs ir dukterys, nes tai duota tau ir tavo vaikams iš izraelitų padėkos aukų. 10.15 Petys ir krūtinė, kurie buvo atnešti su aukos taukais ir siūbuojami Viešpaties akivaizdoje, priklauso tau. Tai amžinas Viešpaties duotas įstatymas”. 10.16 Mozė stropiai ieškojo ožio, kuris buvo aukotas už nuodėmę, ir rado jį sudegintą. Jis, supykęs ant abiejų Aarono sūnų Eleazaro ir Itamaro, paklausė: 10.17 “Kodėl nesuvalgėte šventoje vietoje aukos už nuodėmę, kurią Dievas jums atidavė, kad pašalintumėte tautos kaltes ir atliktumėte sutaikinimą už juos Viešpaties akivaizdoje? 10.18 Aukos kraujas nebuvo įneštas į šventyklą, jūs turėjote ją valgyti šventoje vietoje, kaip man įsakyta”. 10.19 Aaronas atsakė: “Šiandien jie aukojo auką už nuodėmę ir deginamąją auką Viešpaties akivaizdoje, ir man taip atsitiko. Jei aš šiandien valgyčiau auką už nuodėmę, ar tai būtų priimtina Viešpačiui?” 10.20 Tai girdėdamas, Mozė priėmė pasiteisinimą.

Kunigų 11

11.1 Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui: 11.2 “Paskelbkite izraelitams: ‘Tai žemės gyvuliai, kuriuos jums leista valgyti. 11.3 Galite valgyti kiekvieną gyvulį, kuris turi skeltą nagą ir gromuliuoja; 11.4 nevalgysite ir laikysite nešvariu tą, kuris gromuliuoja, bet turi neskeltą nagą kaip kupranugaris. Jis gromuliuoja, bet turi neskeltą nagą, todėl yra nešvarus. 11.5 Nešvarus yra barsukas, nes jis gromuliuoja, bet turi neskeltą nagą; 11.6 taip pat kiškis, nors jis gromuliuoja, bet turi neskeltą nagą. 11.7 Ir kiaulė, nors ji turi skeltą nagą, bet negromuliuoja. 11.8 Tų gyvulių mėsos nevalgysite ir neliesite jų maitos. Jie jums yra nešvarūs. 11.9 Iš vandens gyvūnų jums leista valgyti visus, kurie turi pelekus ir žvynus, ar jie būtų jūroje, ar upėje, ar tvenkiniuose. 11.10 Tais, kurie kruta ir gyvena vandenyje, bet neturi pelekų ir žvynų, jūs bjaurėsitės, 11.11 nevalgysite jų mėsos ir nepaliesite jų maitos. 11.12 Visi gyviai, kurie gyvena vandenyje ir neturi pelekų ir žvynų, bus jums nešvarūs. 11.13 Paukščiai, kurių jūs nevalgysite, bet bjaurėsitės, yra: erelis, grifas, jūros erelis; 11.14 peslys ir vanagėlis su visa jo gimine; 11.15 visa varnų giminė; 11.16 strutis ir pelėda, žuvėdra, vanagas ir jo giminė; 11.17 apuokas, kormoranas ir ibis; 11.18 gulbė, pelikanas ir gervė; 11.19 gandras ir visa jo giminė; taip pat tutlys ir šikšnosparnis. 11.20 Visais sparnuotais vabzdžiais, kurie vaikščioja keturiomis kojomis, jūs bjaurėsitės. 11.21 Jums leista valgyti tuos keturkojus vabzdžius, kurių paskutinės kojos ilgesnės ir jie šokinėja ant žemės: 11.22 visa skėrių giminė ir didieji žiogai su visomis jų giminėmis. 11.23 Bet jūs nevalgysite kitų vabzdžių, kurie vaikščioja keturiomis kojomis. 11.24 Jei kas paliestų juos negyvus, bus nešvarus iki vakaro; 11.25 jei kam reikėtų nešti kurį nors iš jų negyvą, tas plaus savo rūbus ir bus nešvarus iki vakaro. 11.26 Kiekvienas gyvulys, kuris turi neskeltą nagą ir negromuliuoja, bus laikomas nešvariu­kas prisiliestų jo maitos, bus nešvarus. 11.27 Gyvuliai, kurie turi keturias kojas ir eina letenomis, bus jums nešvarūs­kas prisiliestų prie jų maitos, bus nešvarus iki vakaro; 11.28 kas neštų jų maitą, plaus savo drabužius ir bus nešvarus iki vakaro, nes tai yra jums nešvaru. 11.29 Iš roplių ir gyvūnų, kurie juda ant žemės, bus laikomi nešvariais šie: žebenkštis, pelė ir krokodilas su visa jo gimine; 11.30 laukinė pelė ir chameleonas; salamandra, žaliasis driežas ir kurmis. 11.31 Visi jie yra nešvarūs. Kas prisiliestų prie jų negyvų, bus nešvarus iki vakaro. 11.32 Jei kas iš jų negyvas užkristų ant ko nors, ar tai būtų medinis indas, ar apdaras, ar kailis, ar ašutinė, ar šiaip kuriam nors reikalui vartojamas daiktas, tai bus sutepta. Jis bus panardintas vandenyje ir laikomas suteptu iki vakaro, po to bus švarus. 11.33 Jei kas iš jų įkristų į molinį indą, jis bus suteptas ir turės būti sudaužytas. 11.34 Kiekvienas maistas, kurį valgysite, jei ant jo bus užpilta iš tokio indo vandens, bus suteptas; kiekvienas skystis, geriamas iš tokio indo, bus nešvarus; 11.35 visa, ant ko užkristų kas nors iš tokios maitos, bus sutepta; krosnis ir katilas turi būti sudaužyti, nes sutepti. 11.36 Tik šaltiniai ir šuliniai bus nesutepti; bet kas prisiliestų iš jų išimtos maitos, bus nešvarus. 11.37 Jei toks pastipęs gyvis užkristų ant sėklos, jos nesuteps, 11.38 bet, jei sėklą kas apipiltų vandeniu ir po to ją paliestų maita, ji bus sutepta. 11.39 Jei nustiptų gyvulys, kurį jums leista valgyti, kas jo prisiliestų, bus nešvarus iki vakaro. 11.40 Kas valgytų ar neštų ką nors iš jo, plaus savo drabužius ir bus nešvarus iki vakaro. 11.41 Visais gyvūnais, kurie šliaužia ant žemės, jūs bjaurėsitės ir jų nevalgysite. 11.42 Nevalgysite šliaužiančių ant pilvo, nei ropojančių keturiomis, nei turinčių daugiau kojų, nes jie yra jums pasibjaurėjimas. 11.43 Nesusitepkite jais ir nieko iš jų nepalieskite, kad nebūtumėte nešvarūs. 11.44 Aš esu Viešpats, jūsų Dievas; būkite šventi, nes Aš esu šventas. Nesusitepkite jokiu ropliu, kuris kruta ant žemės. 11.45 Aš esu Viešpats, kuris jus išvedžiau iš Egipto žemės, kad būčiau jūsų Dievas. Būkite šventi, nes Aš esu šventas. 11.46 Tai yra įstatymas apie gyvulius, paukščius ir visus gyvius, kurie kruta vandenyje ir gyvena žemėje, 11.47 kad žinotumėte skirtumą tarp švaraus ir nešvaraus, kas leista valgyti ir kas neleistina’ ”.

Kunigų 12

12.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 12.2 “Paskelbk izraelitams: ‘Jei moteris pagimdytų berniuką, ji bus septynias dienas nešvari, kaip mėnesinių metu. 12.3 Aštuntąją dieną kūdikis bus apipjaustytas, 12.4 bet ji pasiliks dar trisdešimt tris dienas apsivalymui. Nieko, kas šventa, ji nepalies ir neis į šventyklą, iki pasibaigs jos apsivalymo dienos. 12.5 O jei pagimdytų mergaitę, bus nešvari dvi savaites, kaip mėnesinių metu, ir šešiasdešimt šešias dienas tęsis apsivalymas. 12.6 Kai pasibaigs jos apsivalymo dienos už sūnų ar dukterį, atves prie Susitikimo palapinės įėjimo metinį avinėlį deginamajai aukai ir jauną karvelį ar balandį aukai už nuodėmę ir atiduos kunigui, 12.7 kuris tai aukos Viešpaties akivaizdoje ir sutaikins ją su Viešpačiu, ir taip ji bus apvalyta. Toks yra įstatymas apie pagimdžiusią berniuką ar mergaitę. 12.8 O jei neturėtų iš ko ir negalėtų aukoti avinėlio, ims du balandžius ar du jaunus karvelius­vieną deginimo aukai, o kitą aukai už nuodėmę,­kunigas sutaikins ją, ir ji bus apvalyta’ ”.

Kunigų 13

13.1 Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui: 13.2 “Žmogus, ant kurio kūno odos atsirastų kitokios spalvos taškas ar šašas ar blizganti vieta, turinti raupsų ligos požymį, bus atvestas pas kunigą Aaroną arba pas kurį iš jo sūnų. 13.3 Jei tas pamatys šašą ant odos ir pastebės, kad plaukai yra pabalę ir vieta, turinti raupsų požymį, lyginant ją su sveiko kūno oda, yra įdubusi, tai įrodymas, jog tai yra raupsų liga; kunigas apžiūrės jį ir paskelbs nešvariu. 13.4 O jei ant odos bus blizgantis baltas taškas, bet nebus įdubęs, lyginant su kita oda, ir plaukai bus pirmykštės spalvos, kunigas uždarys jį septynioms dienoms, 13.5 o septintą dieną jį patikrins. Jei tariami raupsai nebus padidėję ir nebus peržengę pirmykščių ribų odoje, uždarys jį dar septynioms dienoms. 13.6 Septintą dieną vėl patikrins. Jei taškas bus tamsesnis ir nepadidėjęs, paskelbs žmogų esant švariu, nes tai šašai; jis išplaus savo drabužius ir bus švarus. 13.7 Bet, jei po to, kai jį matė kunigas ir pripažino švariu, šašas padidėtų, jis bus pas jį vėl atvestas; kunigas jį patikrins, ir, jei žaizda padidėjusi, 13.8 jį paskelbs nešvariu,­tai raupsai. 13.9 Jei žmogui atsirastų raupsų žymių, jis bus atvestas pas kunigą. 13.10 Tas jį apžiūrės. Jei plaukų spalva bus pabalus ir pasikeitus ir matysis gyva mėsa, 13.11 tai ženklas, kad raupsai įsisenėję ir įaugę į odą. Kunigas paskelbs jį nešvariu, bet neuždarys, nes jo nešvarumas aiškus. 13.12 Jei raupsai išsiplėstų taip, kad apdengtų visą odą nuo galvos iki kojų, ką galima matyti ir akimis, 13.13 kunigas jį apžiūrės ir nutars, kad jo raupsai yra švarūs, nes jie visai pabalo, ir todėl žmogus yra švarus. 13.14 O jei pasirodys gyva mėsa, 13.15 tada bus kunigo paskelbtas nešvariu, nes gyva mėsa nešvari; tai yra raupsai. 13.16 O jei vėl pabals ir padengs visą žmogų, 13.17 kunigas jį apžiūrės ir paskelbs švariu. 13.18 Jei kam odoje atsirastų votis ir pagytų, 13.19 bet voties vietoje pasirodytų baltas ar rausvas randas, toks žmogus bus atvestas pas kunigą. 13.20 Šis, jei rastų tariamų raupsų vietą, lyginant su kita oda, įdubusią ir plaukus pabalusius, paskelbs jį nešvariu, nes votyje atsirado raupsų liga. 13.21 Bet, jei plaukai bus pirmykštės spalvos, o randas apytamsis ir vieta neįdubusi, uždarys jį septynioms dienoms; 13.22 jei po to randas padidėtų, pripažins žmogų nešvariu,­tai raupsai. 13.23 O jei bus pasilikęs toje pačioje vietoje, tai ženklas, jog tai tik voties randas,­žmogus švarus. 13.24 Jei oda, nudeginta ugnimi, sugijus turėtų baltą ar rausvą randą, 13.25 kunigas ją apžiūrės; jei pabalusioji vieta bus įdubusi, paskelbs žmogų nešvariu, nes tai raupsų liga. 13.26 Jei plaukų spalva nebus pasikeitusi ir sužeistoji vieta nebus įdubusi, bet bus neryški, uždarys jį septynioms dienoms 13.27 ir apžiūrės septintą dieną. Jei dėmė odoje padidėtų, paskelbs jį nešvariu, nes tai raupsai. 13.28 O jei baltumas pasiliks savo vietoje ir bus neryškus, tai yra tik nusideginimo žaizda; žmogus bus laikomas švariu. 13.29 Jei kuriam vyrui ar moteriai atsirastų raupsai ant galvos ar ant smakro, jį apžiūrės kunigas. 13.30 Jei žaizda bus įdubusi, plaukai pageltę ir plonesni negu paprastai, paskelbs nešvariu, nes tai yra galvos ir smakro raupsai. 13.31 O jei matys, kad nesveikoji vieta neįdubusi ir plaukai natūralūs, uždarys septynioms dienoms 13.32 ir septintą dieną vėl apžiūrės. Jei nesveikoji vieta nebus padidėjusi nė įdubusi, plaukai tos pačios spalvos, 13.33 tai žmogaus galva bus nuskusta, išskyrus tą vietą, ir jis bus uždarytas kitoms septynioms dienoms. 13.34 Jei septintą dieną pasirodys, kad viskas kaip buvo, paskelbs jį švariu. Jis, išplovęs savo drabužius, bus švarus. 13.35 O jei, paskelbus jį švariu, nesveikoji vieta odoje padidės, 13.36 kunigas daugiau nebetyrinės, nes aišku­žmogus nešvarus. 13.37 Bet, jei nesveikoji vieta nebus padidėjusi ir plaukai bus natūralūs, aišku, kad žmogus pagijęs, ir paskelbs jį švariu. 13.38 Jei kuriam vyrui ar moteriai atsirastų balta dėmė odoje, 13.39 kunigas jį apžiūrės. Jei blizgantis odoje baltumas yra apytamsis, težino, kad tai ne raupsai, bet baltos spalvos taškas,­žmogus švarus. 13.40 Jei kuriam vyrui slenka nuo galvos plaukai, jis tampa plikagalvis, bet yra švarus. 13.41 Jei plaukai nuslinko nuo kaktos, jis pasidarė plikakaktis, bet švarus. 13.42 O jei nuplikusi galva ar kakta pabalo ar paraudo, 13.43 tai kunigas patikrinęs paskelbs jį raupsuotu. 13.44 Jis serga raupsais ir yra nešvarus, kunigas paskelbs jį nešvariu; ant jo galvos raupsai. 13.45 Raupsuotasis turi persiplėšti drabužį, atidengti galvą, burną laikyti uždengtą ir šaukti: ‘Nešvarus, nešvarus!’ 13.46 Visą laiką, kol bus raupsuotas ir nešvarus, gyvens vienas už stovyklos. 13.47 Jei vilnonis ar drobinis drabužis 13.48 ar kailis, ar kas nors padaryta iš kailio 13.49 turėtų baltos ar rausvos spalvos taškus, tie rūbai bus laikomi apkrėsti raupsais. Jie bus parodyti kunigui, 13.50 kuris, juos apžiūrėjęs, uždarys septynioms dienoms. 13.51 Jei kunigas, apžiūrėjęs septintą dieną, atras padidėjusias dėmes, tai bus raupsai. Jis pripažins tą drabužį nešvariu, nes ant jo yra plintantys raupsai. 13.52 Todėl jis sudegins tą drabužį, nes tai yra plintantys raupsai. 13.53 O jei matys tašką nepadidėjusį, 13.54 lieps išplauti tą raupsuotą rūbą ir uždarys jį kitoms septynioms dienoms. 13.55 Jei patikrinęs matys, kad jo pirmykštė išvaizda nesugrįžo, nors raupsai ir nepadidėjo, pripažins nešvariu ir sudegins, nes raupsai įsigraužė į apdaro paviršių. 13.56 Jei, drabužį išplovus, raupsų vieta bus tamsesnė, ją atplėš ir atskirs nuo drabužio. 13.57 Bet, jei dėmės pasirodys tose vietose, kurios pirma buvo švarios, vadinasi, raupsai plinta; tuo atveju drabužis bus sudegintas. 13.58 Jei dėmių nebeatsiras, išplaus drabužį antrą kartą ir jis bus švarus. 13.59 Tai yra įstatymas apie raupsus vilnoniame ir drobiniame drabužyje, audiniuose ir kailio apdaruose, kada juos pripažinti švariais ir kada nešvariais”.

Kunigų 14

14.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 14.2 “Tai įstatymas raupsuotajam, kai jis paskelbiamas švariu. Jis bus atvestas pas kunigą, 14.3 kuris turės išeiti iš stovyklos. Radęs jį išgijusį nuo raupsų, 14.4 įsakys jam paimti du sveikus, švarius paukščius, kedro medžio, raudonų siūlų ir yzopo. 14.5 Vieną paukštį kunigas lieps papjauti moliniame inde virš tekančio vandens, 14.6 kitą gyvą kartu su kedro medžiu, raudonais siūlais ir yzopu padažys papjauto paukščio kraujyje 14.7 ir juo pašlakstys septynis kartus apvalomąjį, kad būtų paskelbtas švariu. Gyvą paukštį paleis skristi į laukus. 14.8 Po to žmogus išplaus savo drabužius, nusiskus plaukus ir apsiplaus vandeniu; taip apvalytasis įeis į stovyklą, bet savo palapinėn neis dar septynias dienas. 14.9 Septintą dieną jis nusiskus galvos plaukus, barzdą ir antakius, dar kartą išplaus darbužius ir nusiplaus kūną. 14.10 Aštuntą dieną ims du sveikus avinėlius, metinę avelę, duonos aukai tris dešimtąsias efos smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, ir vieną logą aliejaus. 14.11 Apvalymo apeigas atliekąs kunigas pastatys jį ir visa tai Viešpaties akivaizdoje prie Susitikimo palapinės įėjimo. 14.12 Po to ims avinėlį ir aukos jį už kaltę; ims taip pat aliejaus logą ir visa tai siūbuos Viešpaties akivaizdoje. 14.13 Avinėlį papjaus šventoje vietoje, kur aukojama deginamoji auka ir auka už nuodėmę. Auka už nuodėmę ir auka už kaltę priklauso kunigui ir yra šventa. 14.14 Kunigas, ėmęs aukos už kaltę kraują, pateps juo apvalomojo dešinę ausį ir dešinės rankos ir kojos nykščius. 14.15 Iš aliejaus logo dalį įsipils į savo kairiosios rankos delną 14.16 ir, padažęs jame dešinės rankos rodomąjį pirštą, pašlakstys Viešpaties akivaizdoje septynis kartus. 14.17 Likusį kairės rankos delne aliejų išlies ant apvalomojo dešinės ausies, ant dešinės rankos ir kojos nykščių 14.18 ir ant jo galvos. Ir kunigas sutaikins jį su Viešpačiu. 14.19 Po to kunigas, atlikdamas sutaikinimą, aukos auką už nuodėmę ir deginamąją auką, 14.20 padėdamas ją ant aukuro kartu su duonos auka; taip žmogus bus sutaikintas ir apvalytas. 14.21 O jei jis neturtingas ir neišgali duoti minėtų dalykų, ims aukai už kaltę avinėlį, kad kunigas sutaikintų jį, dešimtą dalį efos smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, duonos aukai, logą aliejaus 14.22 ir du balandžius ar du jaunus karvelius: vieną aukai už nuodėmę, o antrą deginamajai aukai. 14.23 Visa tai jis atneš aštuntą savo apsivalymo dieną kunigui prie Susitikimo palapinės įėjimo Viešpaties akivaizdon. 14.24 Kunigas, paėmęs avinėlį aukai už kaltę ir aliejų, pasiūbuos tai Viešpaties akivaizdoje. 14.25 Papjovęs avinėlį, jo krauju pateps dešinę apvalomojo ausį, dešinės rankos ir kojos nykščius. 14.26 Ir kunigas dalį aliejaus įsipils į savo kairės rankos delną, 14.27 padažęs dešinės rankos pirštą, pašlakstys septynis kartus Viešpaties akivaizdoje, 14.28 pateps dešinę apvalomojo ausį ir dešinės rankos bei kojos nykščius toje vietoje, kur buvo patepta aukos už kaltę krauju. 14.29 Likusią aliejaus dalį, esančią rankoje, išpils ant apvalomojo galvos, kad sutaikintų jį su Viešpačiu. 14.30 Aukos taip pat vieną balandį ar jauną karvelį,­iš to, ką pajėgs gauti,­ 14.31 aukai už nuodėmę, o kitą­deginamajai aukai, ir duonos auką, sumaišytą su aliejumi. 14.32 Tai auka nepasiturinčio raupsuotojo, kuris neišgali daugiau aukoti savo apsivalymui”. 14.33 Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui: 14.34 “Jei, įėjus į Kanaano žemę, kurią jums duosiu paveldėti, atsirastų raupsų liga namų sienose, 14.35 jų savininkas privalo pranešti kunigui, kad, jo nuomone, raupsų liga yra jo namuose. 14.36 Kunigas, prieš patikrindamas namus, ar jie raupsuoti, lieps išnešti iš jų viską, kad visi juose esą daiktai nebūtų sutepti. Paskui įeis ir apžiūrės namų raupsus. 14.37 Pamatęs ant sienų įdubusius taškus žalsvos ar rausvos spalvos, 14.38 išeis iš namų pro duris ir tuojau juos uždarys septynioms dienoms. 14.39 Septintą dieną sugrįžęs, juos apžiūrės, ir, jei ras raupsus padidėjusius, 14.40 lieps išlupti akmenis, ant kurių yra raupsai, ir juos išmesti už miesto suteptoje vietoje, 14.41 namų vidaus sienas nugramdyti ir nuoskutas išpilti už miesto suteptoje vietoje, 14.42 išluptųjų akmenų vietoje įdėti kitus ir namus ištepti moliu. 14.43 Jei, išplėšus akmenis, nuskutus sienas ir moliu ištepus, 14.44 kunigas pamatys vėl pasirodžiusius raupsus ir sienas taškuotas, reiškia raupsai yra pasilikę ir namai nešvarūs. 14.45 Tokius namus sugriaus, o jų akmenis ir medžius išmes suteptoje vietoje už miesto. 14.46 Kas įeitų į uždarytus namus, bus nešvarus iki vakaro; 14.47 kas juose miegotų ar valgytų, plaus savo drabužius. 14.48 Jei kunigas, įėjęs į namus, nepamatys po ištinkavimo išplitusių raupsų, paskelbs namus švariais. 14.49 Jiems apvalyti ims du paukščius, kedro medžio ir raudonų siūlų bei yzopo. 14.50 Papjovęs vieną paukštį moliniame inde virš tekančio vandens, 14.51 ims kedro medį, yzopą, raudonų siūlų ir gyvą paukštį, padažys viską papjauto paukščio kraujyje ir tekančiame vandenyje ir apšlakstys namus septynis kartus. 14.52 Paukščio kraujas, tekantis vanduo, kedro medis, yzopas bei raudoni siūlai ir gyvas paukštis apvalys namus. 14.53 Gyvą paukštį jis išneš už miesto ir paleis skristi į laukus. Taip namas bus apvalytas. 14.54 Tai yra įstatymas apie visokius raupsus ir piktšašius, 14.55 raupsus drabužiuose ir namuose; 14.56 randus, nušašimus, blizgančius taškus ir įvairius pakitimus, 14.57 kad žinotumėte, kas švaru ar nešvaru. Tai yra įstatymas apie raupsus”.

Kunigų 15

15.1 Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui: 15.2 “Paskelbkite izraelitams: ‘Vyras, turįs plūdimą iš savo kūno, yra nešvarus. 15.3 Jis bus laikomas nešvariu, jei turi plūdimą iš savo kūno ar plūdimas susilaiko jo kūne, nes tai yra jo nešvara. 15.4 Kiekvienas patalas, kur jis miegotų, ir vieta, kur sėdėtų, bus sutepta. 15.5 Jei kas iš žmonių prisiliestų prie jo patalo, plaus savo drabužius, pats apsiplaus vandeniu ir bus nešvarus iki vakaro. 15.6 Jei kas sėdėtų, kur anas sėdėjo, privalės išplauti savo drabužius, pats apsiplauti vandeniu ir bus nešvarus iki vakaro. 15.7 Jei kas prisiliestų prie jo kūno, plaus savo drabužius, pats apsiplaus vandeniu ir bus nešvarus iki vakaro. 15.8 Jei toks žmogus spjautų ant nesutepto, tas plaus savo rūbus, apsiplaus vandeniu ir bus nešvarus iki vakaro. 15.9 Balnas, ant kurio jis sėdėtų, bus suteptas. 15.10 Kas paliestų ką nors, kas buvo po juo, bus nešvarus iki vakaro. Kas neštų tokius daiktus, plaus savo drabužius, pats apsiplaus vandeniu ir bus nešvarus iki vakaro. 15.11 Prie ko jis prisiliestų nenusiplovęs rankų, tas plaus savo rūbus, apsiplaus vandeniu ir bus nešvarus iki vakaro. 15.12 Molinis indas, prie kurio prisiliestų suteptasis, turi būti sudaužytas, medinis gi indas bus išplautas vandeniu. 15.13 Kai turintis plūdimą iš savo kūno pasveiksta, suskaičiuos septynias dienas apsivalymui, išsiplaus drabužius, nusimaudys tekančiame vandenyje ir bus švarus. 15.14 Aštuntą dieną ims du balandžius arba du jaunus karvelius ir, atėjęs Viešpaties akivaizdon prie Susitikimo palapinės įėjimo, paduos juos kunigui. 15.15 Tas vieną aukos kaip auką už nuodėmę, o kitą­kaip deginamąją auką ir sutaikins jį Viešpaties akivaizdoje, kad būtų apvalytas nuo ligos. 15.16 Vyras, kuriam išsilieja sėkla, apsiplaus vandeniu visą kūną ir bus nešvarus iki vakaro. 15.17 Jis plaus vandeniu drabužį ar kailį, ant kurio pateko sėkla, ir visa tai bus sutepta iki vakaro. 15.18 Moteris, su kuria jis miegotų, kai jam išsilieja sėkla, apsiplaus vandeniu ir bus nešvari iki vakaro. 15.19 Moteris, turinti mėnesines, bus atskirta septynioms dienoms. Kiekvienas, kas prie jos prisiliestų, bus nešvarus iki vakaro. 15.20 Ir visa, ant ko ji gulėtų arba sėdėtų tomis dienomis, bus sutepta. 15.21 Kas prisiliestų prie jos patalo, plaus savo rūbus, pats apsiplaus vandeniu ir bus nešvarus iki vakaro. 15.22 Jei kas nors prisiliestų prie bet kurio daikto, ant kurio ji sėdėjo, plaus savo rūbus, pats apsiplaus vandeniu ir bus nešvarus iki vakaro. 15.23 Jei kas paliestų tai, kas buvo ant jos patalo ar vietą, kur ji sėdėjo, bus nešvarus iki vakaro. 15.24 Jei miegotų su ja vyras ir ant jo patektų jos nešvarumų, jis bus nešvarus septynias dienas; ir patalas, ant kurio jis miegotų, bus irgi suteptas. 15.25 Moteris, kraujuojanti ilgesnį laiką ne mėnesinių metu arba kuriai mėnesinės užsitęsia ilgiau negu įprasta, bus nešvari visą tą laiką. 15.26 Patalas, ant kurio ji miegotų, ir tai, ant ko ji atsisėstų, bus sutepta. 15.27 Kas prie jų prisiliestų, plaus savo rūbus, pats nusiplaus vandeniu ir bus nešvarus iki vakaro. 15.28 Jei kraujavimas sustotų, po septynių dienų ji bus švari. 15.29 Aštuntą dieną ji paims du balandžius arba du jaunus karvelius ir atneš kunigui prie Susitikimo palapinės įėjimo. 15.30 Tas vieną aukos kaip auką už nuodėmę, o kitą­kaip deginamąją auką ir sutaikins ją Viešpaties akivaizdoje dėl plūdimo nešvaros’. 15.31 Judu mokysite izraelitus saugotis susitepimo, kad nemirtų dėl savo nešvarumo ir kad nesuteptų mano palapinės. 15.32 Tai yra įstatymas tam, kuris turi plūdimą iš savo kūno, tam, kuriam išsilieja sėkla ir jį sutepa, 15.33 moteriai, turinčiai mėnesinį plūdimą, vyrui ar moteriai, turintiems plūdimą, ir tam, kuris guli prie nešvarios moters”.

Kunigų 16

16.1 Mirus dviem Aarono sūnums kai jie artinosi prie Viešpaties su svetima ugnimi, Viešpats kalbėjo Mozei: 16.2 “Sakyk savo broliui Aaronui, kad neitų bet kada į Švenčiausiąją, už uždangos, prie dangčio, esančio ant skrynios, kad nenumirtų, nes Aš pasirodysiu debesyje virš dangčio. 16.3 Prieš įeidamas jis privalo aukoti veršį aukai už nuodėmę ir aviną deginamajai aukai. 16.4 Jis apsivilks drobine jupa, užsimaus drobines kelnes, apsijuos drobine juosta, ant galvos užsidės drobinį gobtuvą. Šitie apdarai yra šventi. Prieš apsivilkdamas apsiplaus kūną. 16.5 Jis ims iš izraelitų du ožius aukai už nuodėmę ir aviną deginamajai aukai. 16.6 Aaronas aukos veršį aukai už savo nuodėmę ir sutaikins save ir savo namus. 16.7 Jis pastatys du ožius Viešpaties akivaizdoje prie Susitikimo palapinės įėjimo 16.8 ir, mesdamas burtus, skirs vieną Viešpačiui, o antrą­išvarymui. 16.9 Kuriam kris burtas Viešpačiui, tą aukos už nuodėmę; 16.10 kuris gi skirtas išvarymui, tą statys gyvą Viešpaties akivaizdoje, kad atliktų ant jo sutaikinimą ir išvarytų jį į dykumą. 16.11 Kai Aaronas paaukos veršį už savo ir savo šeimos nuodėmę, 16.12 jis ims smilkytuvą, kurį pripildys aukuro žarijomis, į saują paims sumaišytų smilkalų ir, įėjęs į Švenčiausiąją, 16.13 užpils ant ugnies smilkalų Viešpaties akivaizdoje, kad kvapūs dūmai apdengtų Liudijimo skrynios dangtį ir kad jis nemirtų. 16.14 Tuomet ims veršio kraują ir savo pirštu septynis kartus pašlakstys prieš dangtį ir septynis kartus ant jo. 16.15 Paskui aukos ožį už tautos nuodėmę, įneš jo kraują už uždangos, pašlakstys juo septynis kartus prieš dangtį ir septynis kartus ant jo, kaip tai darė su veršio krauju. 16.16 Taip bus apvalyta Švenčiausioji nuo izraelitų nešvarumo, jų nusikaltimų ir visų nuodėmių. Tą patį darys ir Susitikimo palapinei, kuri stovi tarp jų palapinių. 16.17 Nė vieno žmogaus neturi būti Susitikimo palapinėje, kai kunigas įeina į Švenčiausiąją atlikti sutaikinimo dėl savęs, savo šeimos ir viso Izraelio. 16.18 Aaronas, išėjęs prie aukuro, esančio kieme, apvalys jį, veršio ir ožio krauju patepdamas aukuro ragus 16.19 ir pašlakstydamas aukurą krauju septynis kartus. Taip jį apvalys nuo izraelitų nešvarumo ir pašventins. 16.20 Kai baigs Švenčiausiosios, Susitikimo palapinės ir aukuro apvalymą, atves gyvąjį ožį 16.21 ir, uždėjęs jam ant galvos abi rankas, išpažins visas izraelitų nedorybes, visus jų nusikaltimus ir nuodėmes, sukraudamas jas ant ožio galvos. Tada tam skirtas asmuo išves ožį į dykumą. 16.22 Ir ožys išneš visus jų nusikaltimus ant savęs į negyvenamas vietoves ir bus paleistas dykumoje. 16.23 Aaronas sugrįš į Susitikimo palapinę, nusivilks apdarus, kuriais buvo apsirengęs, įeidamas į Švenčiausiąją, ir, juos ten palikęs, 16.24 nuplaus savo kūną šventoje vietoje ir apsivilks savo rūbais. Po to išėjęs aukos savo ir tautos deginamąją auką, atlikdamas sutaikinimą už save ir tautą. 16.25 Jis degins ant aukuro aukos už nuodėmę taukus. 16.26 O tas, kuris išvedė išvarymo ožį, plaus savo drabužius ir kūną vandeniu ir tik po to įeis į stovyklą. 16.27 Veršį ir ožį, kurie buvo paaukoti už nuodėmę ir kurių kraujas buvo įneštas į Švenčiausiąją sutaikinimui, išgabens už stovyklos ir viską sudegins: odas, mėsą ir mėšlą. 16.28 O tas, kuris tai atliks, plaus savo drabužius ir kūną vandeniu ir tik po to įeis į stovyklą. 16.29 Tai yra jums amžinas įstatymas. Septinto mėnesio dešimtą dieną varginsite savo sielas ir jokio darbo nedirbsite nei jūs, nei tarp jūsų gyveną ateiviai. 16.30 Ta diena bus jūsų sutaikinimo ir apsivalymo diena nuo visų nuodėmių Viešpaties akivaizdoje. 16.31 Tai yra sabatas poilsiui; jūs varginsite savo sielas, vykdydami amžinąjį įstatymą. 16.32 Jus sutaikins kunigas, pateptas ir pašventintas eiti kunigo tarnystę vietoje savo tėvo. Jis apsivilks drobiniais rūbais, šventaisiais apdarais, 16.33 apvalys Švenčiausiąją, Susitikimo palapinę ir aukurą, taip pat sutaikins kunigus ir visą tautą. 16.34 Tai bus jums amžinas įstatymas, kad Izraelio vaikai būtų sutaikinti dėl visų savo nuodėmių vieną kartą per metus”. Jis atliko viską, ką Viešpats buvo įsakęs Mozei.

Kunigų 17

17.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 17.2 “Sakyk Aaronui, jo sūnums ir visiems izraelitams: ‘Taip sako Viešpats: 17.3 ‘Kiekvienas izraelitas, kuris papjautų jautį, avį ar ožką stovykloje ar už stovyklos 17.4 ir neaukotų aukos Viešpačiui prie palapinės įėjimo, bus kaltas, nes praliejo kraują. Jis bus išnaikintas iš savo tautos. 17.5 Todėl izraelitai savo gyvulius, užuot pjovę juos lauke, privalo atvesti pas kunigą, kad jie būtų pašvęsti Viešpačiui prie Susitikimo palapinės įėjimo, ir juos aukoti Viešpačiui kaip padėkos auką. 17.6 Kunigas išlies kraują ant Viešpaties aukuro prie Susitikimo palapinės įėjimo ir sudegins taukus, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui’. 17.7 Tuo būdu izraelitai nebeaukos daugiau savo aukų piktosioms dvasioms. Tai bus amžinas įstatymas jiems ir jų palikuonims. 17.8 Jiems sakyk, kad kiekvienas izraelitas ar ateivis, gyvenantis tarp jūsų, kuris aukotų deginamąją ar kitokią auką 17.9 ir jos neatvestų prie Susitikimo palapinės įėjimo paaukoti Viešpačiui, bus išnaikintas iš savo tautos. 17.10 Jei kas iš izraelitų ar gyvenančių tarp jūsų ateivių valgytų kraują, Aš atgręšiu savo veidą į jį ir jį išnaikinsiu iš jo tautos. 17.11 Kūno gyvybė yra kraujyje; Aš jums jį daviau, kad juo ant aukuro atliktumėte sutaikinimą už savo sielas, nes kraujas sutaikina sielą. 17.12 Todėl įsakau izraelitams, kad niekas iš jūsų nė iš ateivių, gyvenančių tarp jūsų, nevalgytų kraujo. 17.13 Jei izraelitas ar ateivis pagautų medžiodamas kokį žvėrį ar paukštį, kuriuos leista valgyti, teišlieja jo kraują ant žemės ir jį pakasa, 17.14 nes kiekvieno kūno gyvybė yra kraujyje; todėl įsakau izraelitams nevalgyti kraujo iš jokio kūno. Kas jį valgys, bus išnaikintas. 17.15 Kas iš vietinių gyventojų ar ateivių valgytų pastipusį ar žvėries sudraskytą, plaus savo drabužius ir pats apsiplaus vandeniu; jis bus nešvarus iki vakaro, o po to bus švarus, 17.16 bet, jei neplaus savo drabužio ir kūno, nešios savo kaltę’ ”.

Kunigų 18

18.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 18.2 “Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. 18.3 Nesielkite, kaip elgiasi egiptiečiai, tarp kurių jūs gyvenote, ir nesilaikykite papročių Kanaano šalies, kurion jus įvesiu, nevaikščiokite pagal jų nuostatus. 18.4 Vykdykite mano paliepimus ir pagal mano nuostatus elkitės. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. 18.5 Laikykitės mano įstatymų ir paliepimų, kuriuos vykdydamas žmogus bus gyvas. Aš esu Viešpats. 18.6 Nesiartinkite prie artimo giminaičio, kad atidengtumėte jo nuogumą. Aš esu Viešpats. 18.7 Neatidenk savo tėvo nei motinos nuogumo. Ji yra tavo motina­tu neturi atidengti jos nuogumo. 18.8 Neatidenk savo tėvo žmonos nuogumo, nes tai yra tavo tėvo nuogumas. 18.9 Neatidenk nuogumo savo sesers, kuri yra tavo tėvo ar motinos duktė, gimusi namie ar kur kitur. 18.10 Neatidenk savo sūnaus dukros ar dukters dukros nuogumo, nes tai tavo paties nuogumas. 18.11 Neatidenk nuogumo savo tėvo žmonos dukros, kurią ji pagimdė tavo tėvui, nes ji yra tavo sesuo. 18.12 Neatidenk savo tėvo sesers nuogumo, nes tai yra tavo tėvo artima giminaitė. 18.13 Neatidenk savo motinos sesers nuogumo, nes tai tavo motinos artima giminaitė. 18.14 Neatidenk savo dėdės žmonos nuogumo, nes ji yra tavo teta. 18.15 Neatidenk savo sūnaus žmonos nuogumo. 18.16 Neatidenk savo brolio žmonos nuogumo, nes tai tavo brolio nuogumas. 18.17 Neatidenk nuogumo moters ir jos dukros arba jos sūnaus dukros, nes jie yra jos artimi giminaičiai; tai nusikaltimas. 18.18 Neimk savo žmonos sesers į suguloves ir neatidenk jos nuogumo žmonai gyvai esant. 18.19 Nesiartink prie moters, turinčios mėnesines, kad atidengtum jos nuogumą. 18.20 Nesigulk su savo artimo žmona, kad susiterštum su ja. 18.21 Neaukok savo vaikų sudeginti Molechui ir neišniekink mano vardo, nes Aš esu Viešpats. 18.22 Nesugulk su vyru kaip su moterimi, nes tai pasibjaurėjimas. 18.23 Nesantykiauk su gyvuliu save suteršdamas, ir moteris neturi stotis prieš gyvulį, kad su juo santykiautų, nes tai iškrypimas. 18.24 Nesusitepkite minėtais būdais, nes taip susitepė tautos, kurias Aš išvarau nuo jūsų. 18.25 Kraštas buvo suteptas. Aš užtrauksiu jų nusikaltimus ant jų, ir kraštas išvems savo gyventojus. 18.26 Jūs ir tarp jūsų pasiliekantys ateiviai laikykitės mano įstatymų ir įsakymų ir nedarykite nė vienos minėtų bjaurysčių. 18.27 Visas tas bjaurystes darė krašto gyventojai, gyvenę pirma jūsų, ir jį sutepė. 18.28 Saugokitės, kad kraštas ir jūsų neišspjautų, jei jį suteršite, kaip išspjovė pirma jūsų buvusias tautas. 18.29 Kiekvienas žmogus, kuris darytų bet kurią iš tų bjaurysčių, bus išnaikintas iš savo tautos. 18.30 Laikykitės mano nuostatų. Nedarykite to, ką darė pirma jūsų gyvenusieji. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas”.

Kunigų 19

19.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 19.2 “Sakyk visam Izraeliui: ‘Būkite šventi, nes Aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas. 19.3 Kiekvienas turi gerbti savo tėvą ir motiną. Laikykitės mano sabato. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. 19.4 Nesikreipkite į stabus ir neliekite sau dievų. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. 19.5 Jei aukosite padėkos auką Viešpačiui, aukokite ją laisva valia. 19.6 Auką suvalgykite tą pačią dieną. Leidžiama ją valgyti ir antrą dieną, o kas liks trečiai dienai, sudeginkite. 19.7 Jei kas ją valgytų trečią dieną, nusikals ir auka bus Dievo nepriimta. 19.8 Jis bus kaltas, nes sutepė Viešpačiui skirtą auką. Toks žmogus bus išnaikintas iš jo tautos. 19.9 Pjaudamas savo žemės javus, jų nekirsk iki pat lauko krašto ir nerink nukritusių varpų. 19.10 Taip pat ir vynuogyne nenuskink paliktų uogų. Jos telieka beturčiams ir ateiviams. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. 19.11 Nevokite. Nemeluokite. Neapgaudinėkite vieni kitų. 19.12 Neprisiekite neteisingai mano vardu ir nesutepkite savo Dievo vardo. Aš esu Viešpats. 19.13 Nespauskite ir neišnaudokite savo artimo. Samdinio algos nesulaikykite iki ryto. 19.14 Nekeikite kurčio ir nedėkite kliūties aklajam ant kelio, bet bijokite Dievo, nes Aš esu Viešpats. 19.15 Teisme teiskite teisingai, neatsižvelgdami, ar tai beturtis, ar žymus asmuo. 19.16 Neliežuvaukite, vaikščiodami tarp savųjų. Netykokite savo artimo kraujo. Aš esu Viešpats. 19.17 Nelaikykite širdyje neapykantos prieš savo brolį. Sudrauskite savo artimą, kad jums nebūtų nuodėmės dėl jo. 19.18 Nekeršykite ir atleiskite savo artimui. Mylėkite savo artimą kaip patys save. Aš esu Viešpats. 19.19 Laikykitės mano įstatymų. Neleiskite apsivaisinti skirtingos rūšies gyvuliams. Savo lauko neapsėkite mišria sėkla. Nedėvėkite drabužio, austo iš vilnų ir linų. 19.20 Jei vyras gulėtų su verge, kuri yra pažadėta vyrui, bet dar neišpirkta, abu bus nuplakti, bet neužmušti, nes ji nebuvo laisva. 19.21 Už savo kaltę jis atves Viešpačiui aviną prie Susitikimo palapinės. 19.22 Kunigas sutaikins jį su Viešpačiu, už jo nuodėmę paaukodamas aviną aukai už kaltę, ir jam bus atleista nuodėmė, kuria jis nusidėjo. 19.23 Kai įeisite į žemę ir pasodinsite vaismedžių, pirmųjų trejų metų vaisiai bus jums sutepti, jų nevalgysite; 19.24 ketvirtaisiais metais visi vaisiai bus pašvęsti Viešpaties garbei. 19.25 Penktaisiais gi metais skinsite ir valgysite vaisius. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. 19.26 Nevalgykite kraujo. Nežyniaukite ir neburkite. 19.27 Nekirpkite plaukų aplink galvą ir nekarpykite barzdos. 19.28 Mirusio atminimui nedarykite įrėžimų nei kitokių vaizdų ar ženklų savo kūne. Aš esu Viešpats. 19.29 Neparduokite savo dukterų būti paleistuvėmis, kad nesuteptumėte žemės ir ji netaptų pilna bjaurių nusikaltimų. 19.30 Laikykitės mano sabatų ir gerbkite šventyklą. Aš esu Viešpats. 19.31 Nesikreipkite į mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir nieko nesiteiraukite žynių, kad per juos nesusiteptumėte. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. 19.32 Atsistokite prieš žilą galvą, gerbkite senus žmones, bijokite savo Dievo. Aš esu Viešpats. 19.33 Neišnaudokite jūsų krašte gyvenančių ateivių. 19.34 Tegyvena jie tarp jūsų kaip vietiniai; mylėkite juos kaip patys save, nes ir jūs buvote ateiviai Egipto žemėje. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. 19.35 Būkite teisingi teisme, matuodami, sverdami ir seikėdami. 19.36 Naudokite teisingus svarsčius ir teisingas svarstykles, teisingą efą ir hiną. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išvedžiau iš Egipto žemės. 19.37 Laikykitės visų mano įstatymų bei nuostatų ir juos vykdykite. Aš esu Viešpats’ ”.

Kunigų 20

20.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 20.2 “Sakyk izraelitams: ‘Jei izraelitas ar ateivis, gyvenantis Izraelyje, aukotų vaiką Molechui, bus baudžiamas mirtimi: krašto žmonės užmuš jį akmenimis. 20.3 Aš atgręšiu savo veidą į jį ir išnaikinsiu jį iš jo tautos, nes jis, duodamas savo vaiką Molechui, sutepė mano šventyklą ir paniekino mano šventą vardą. 20.4 Jei krašto žmonės, apsimesdami nežiną, paleistų žmogų, aukojusį vaiką Molechui, ir nenorėtų jo užmušti, 20.5 Aš bausiu jį, jo šeimą ir visus, kurie pritarė jo paleistuvystei su Molechu,­išnaikinsiu juos iš jų tautos. 20.6 Jei kas kreiptųsi į mirusiųjų dvasių iššaukėjus bei žynius ir su jais paleistuvautų, Aš atsigręšiu į juos ir išnaikinsiu iš jų tautos. 20.7 Pasišventinkite ir būkite šventi, nes Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. 20.8 Laikykitės mano įsakymų ir vykdykite juos. Aš esu Viešpats, kuris darau jus šventus. 20.9 Kas keiktų savo tėvą ar motiną, bus mirtim nubaustas; jis keikė tėvą ar motiną ir jo kraujas yra ant jo. 20.10 Kas svetimautų su kito moterimi, su savo artimo žmona, abu­ svetimautojas ir svetimautoja­ bus baudžiami mirtimi. 20.11 Jei kas sugultų su savo pamote, abu turi mirti; jie patys kalti dėl savo mirties. 20.12 Jei kas sugultų su savo marčia, abu turi mirti, nes tai iškrypimas; jų kraujas yra ant jų. 20.13 Jei vyras sugultų su vyru kaip su moterimi, abu bjauriai nusikalstų ir abu turi mirti. 20.14 Jei kas, vedęs dukterį, vestų dar ir jos motiną, padarytų didelį nusikaltimą. Toks asmuo bus sudegintas kartu su abiem moterim, kad tarp jūsų nebūtų tokių nusikaltimų. 20.15 Kas paleistuvautų su gyvuliu, bus pasmerktas mirti; gyvulį taip pat užmuškite. 20.16 Jei moteris paleistuvautų su gyvuliu, ji bus užmušta akmenimis kartu su gyvuliu; jos kraujas bus ant jos. 20.17 Jei kas imtų savo seserį, savo tėvo ar motinos dukterį ir matytų jos nuogumą ir ji matytų jo nuogumą, abu bus padarę bjaurų nusikaltimą; jie bus išnaikinti savo tautos akivaizdoje; jie patys atsakys už savo kaltę. 20.18 Kas sugultų su moterimi jos mėnesinių metu, abu bus išnaikinti iš savo tautos. 20.19 Neatidenk nuogumo savo tėvo ar motinos sesers. Kas taip daro, nusikalsta ir abu bus nubausti. 20.20 Jei žmogus sugultų su savo dėdės žmona­jis atidengtų dėdės nuogumą; abu bus baudžiami už savo nuodėmę­jie mirs bevaikiai. 20.21 Jei vyras paimtų savo brolio žmoną, tai bjauru, nes jis atidengė savo brolio nuogumą,­jie mirs bevaikiai. 20.22 Laikykitės mano įstatymų ir įsakymų ir juos vykdykite, kad jūsų neišspjautų žemė, kurioje apsigyvensite. 20.23 Nesielkite pagal papročius tautų, kurias išvarysiu iš to krašto. Jie visa tai darė, ir Aš jais pasibjaurėjau. 20.24 Jums gi sakau: paveldėkite jų žemę, kurią jums duosiu, žemę, plūstančią pienu ir medumi. Aš, Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išskyriau iš kitų tautų. 20.25 Tad skirkite švarų gyvulį nuo nešvaraus ir švarų paukštį nuo nešvaraus, kad nesusiteptumėte gyvuliais, paukščiais ir visais gyviais, krutančiais žemėje, kuriuos jums nurodžiau esant nešvarius. 20.26 Jūs privalote būti man šventi, nes Aš esu šventas Viešpats. Aš jus išskyriau iš kitų tautų, kad būtumėte mano. 20.27 Vyras ar moteris, kurie užsiima mirusiųjų dvasių iššaukimu ir žyniavimu, turi mirti; juos užmuškite akmenimis; jie patys kalti dėl savo mirties’ ”.

Kunigų 21

21.1 Viešpats kalbėjo Mozei: “Sakyk Aarono sūnums, kunigams, kad jie nesusiteptų savo mirusiu tautiečiu, 21.2 nebent būtų artimi giminės, tai yra: tėvas, motina, sūnus, duktė ar brolis 21.3 ir netekėjusi sesuo, kuri yra jam artima. 21.4 Jis neturi susitepti, nes jis yra vyresnysis savo tautoje. 21.5 Kunigai neskus savo galvos nei barzdos ir neraižys savo kūno. 21.6 Jie turi būti šventi savo Dievui ir nesutepti savo Dievo vardo, nes jie aukoja man smilkalus ir duonos auką, todėl privalo būti šventi. 21.7 Jiems draudžiama vesti paleistuvę ir išsiskyrusią, kadangi jie yra pašvęsti man 21.8 ir aukoja padėtinę duoną. Jie turi būti šventi, nes Aš esu šventas Viešpats, kuris jus darau šventus. 21.9 Jei kunigo duktė paleistuvautų ir tuo suteptų savo tėvo vardą, bus sudeginta. 21.10 Vyriausiasis kunigas, ant kurio galvos išlieta patepimo aliejaus ir kuris įšventintas kunigystei bei apvilktas šventais apdarais, nenudengs savo galvos, nepersiplėš drabužių 21.11 ir neprisilies prie jokio mirusio, net prie savo tėvo ar motinos. 21.12 Jis neišeis iš šventyklos ir nesuteps jos, nes yra pateptas šventu aliejumi; Aš esu Viešpats. 21.13 Jis turi vesti mergaitę. 21.14 Jis negali vesti našlės, išsiskyrusios, paniekintos nei paleistuvės, bet tik mergaitę iš savo tautos, 21.15 kad nesuterštų savo giminės kraujo, nes Aš, Viešpats, jį pašventinu”. 21.16 Viešpats kalbėjo Mozei: 21.17 “Sakyk Aaronui, kad, jei kas nors iš jo palikuonių turi trūkumų, tegul nesiartina prie Dievo, kad aukotų Jam duoną. 21.18 Jeigu jis yra aklas, raišas, iškreiptu veidu ar nesveikų sąnarių 21.19 ar yra sulaužyta jo ranka arba koja, 21.20 ar kuprotas, ar neūžauga, ar sergąs akių liga, ar šašuotas, ar niežuotas, ar eunuchas,­ 21.21 nė vienas iš kunigo Aarono palikuonių, turintis trūkumų, nesiartins aukoti Viešpačiui, 21.22 tačiau valgys maistą, aukojamą šventykloje, šventą ir labai šventą. 21.23 Bet jis neis į Švenčiausiąją ir nesiartins prie aukuro, nes turi trūkumų, kad nesuteptų mano šventyklos. Aš esu Viešpats, kuris juos pašventinu”. 21.24 Mozė tai paskelbė Aaronui, jo sūnums ir visam Izraeliui.

Kunigų 22

22.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 22.2 “Sakyk Aaronui ir jo sūnums, kad jie pagarbiai laikytų daiktus, kurie pašvęsti aukai, ir nesuteptų jų. Aš esu Viešpats. 22.3 Sakyk jiems ir jų palikuonims: ‘Jei kuris būdamas nešvarus paliestų tai, kas izraelitų pašvęsta aukoti Viešpačiui, bus išnaikintas iš Viešpaties akivaizdos. Aš esu Viešpats. 22.4 Kas iš Aarono palikuonių būtų raupsuotas ar nešvarus, nevalgys to, kas man pašvęsta, iki apsivalys. Kas prisiliestų prie mirusio arba prie turėjusio sėklos išsiliejimą, 22.5 arba prie šliaužiančio gyvio, arba kurio kito nešvaraus dalyko, kurio prisilietimas sutepa, 22.6 bus nešvarus iki vakaro ir nevalgys pašvęstųjų valgių, kol neapsiplaus vandeniu. 22.7 Nusileidus saulei, bus švarus ir galės valgyti pašvęstą maistą, nes tai jo maistas. 22.8 Jiems nevalia valgyti nugaišusio nei žvėries sudraskyto gyvulio, nes jais susiteps. Aš esu Viešpats. 22.9 Tegu jie laikosi mano įsakymų, kad nenusikalstų ir nemirtų. Aš esu Viešpats, kuris juos pašventinu. 22.10 Joks ateivis nevalgys švento maisto; jo nevalgys taip pat kunigo įnamis ir samdinys. 22.11 Bet kunigo vergas, pirktas už pinigus arba gimęs jo namuose, galės jį valgyti. 22.12 Jei kunigo duktė ištekės ne už kunigo, ji nevalgys švento maisto. 22.13 Bet, jei ji liktų našlė ar išsiskirtų ir neturėtų vaikų, sugrįžusi į savo tėvo namus, valgys tą maistą, kaip tai darydavo būdama mergaitė. Niekas iš pašalinių neturi teisės to maisto valgyti. 22.14 Kas nežiniomis valgytų šventą maistą, pridės penktą dalį prie to, ką suvalgė, ir atiduos kunigui. 22.15 Kunigai tenesutepa izraelitų šventų aukų, kurias jie aukoja Viešpačiui, 22.16 kad nenusikalstų valgydami šventas dovanas. Aš esu Viešpats, kuris juos pašventinu’ ”. 22.17 Viešpats kalbėjo Mozei: 22.18 “Sakyk Aaronui, jo sūnums ir visiems izraelitams: ‘Jei kas iš izraelitų ir gyvenančių tarp jų ateivių norėtų aukoti Viešpačiui, ar tai būtų įžado, ar laisvos valios auka, teatneša deginamajai Viešpaties aukai 22.19 sveiką patinėlį iš galvijų, avių ar ožkų. 22.20 Jei auka turėtų kokią ydą, jūs jos neaukokite, nes tai nepriimtina. 22.21 Jei kas aukotų Viešpačiui padėkos auką, ištesėdamas įžadą, ar laisvos valios auką, ji turi būti sveika iš galvijų ar avių. 22.22 Aklo, luošo, turinčio žaizdos randą, išberto, šašuoto ar su niežais gyvulio neaukokite Viešpačiui ir nieko iš jo nedeginkite ant aukuro. 22.23 Galviją ar avį su ilgesniu ar trumpesniu sąnariu leidžiama aukoti laisva valia, bet įžado aukai­jis nepriimtinas. 22.24 Neaukokite Viešpačiui jokio iškastruoto gyvulio; šito niekada nedarykite savo žemėje. 22.25 Taip pat nepriimkite ir neaukokite Dievui tokių gyvulių iš ateivio rankos, nes tai yra sugedę ir sutepta; tokia auka nepriimtina’ ”. 22.26 Viešpats kalbėjo Mozei: 22.27 “Veršiukas, ėriukas ar ožiukas septynias dienas liks prie savo motinos; aštuntą dieną ar vėliau galės būti aukojamas Viešpačiui. 22.28 Nepjaukite karvės nei avies tą pačią dieną su jos jaunikliu. 22.29 Kai aukosite padėkos auką Viešpačiui, aukokite ją laisva valia. 22.30 Ją suvalgykite tą pačią dieną ir nieko nepalikite kitos dienos rytui. Aš esu Viešpats. 22.31 Laikykitės mano įsakymų ir juos vykdykite. Aš esu Viešpats. 22.32 Nesutepkite mano švento vardo. Aš esu šventas tarp izraelitų ir pašventinu jus. 22.33 Aš išvedžiau jus iš Egipto žemės, kad būčiau jūsų Dievas. Aš esu Viešpats”.

Kunigų 23

23.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 23.2 “Paskelbk izraelitams Viešpaties šventes, per kurias turite sušaukti susirinkimą. 23.3 Šešias dienas dirbkite; septintoji diena yra sabatas, skirta poilsiui ir šventam susirinkimui. Nieko nedirbkite tą dieną, nes tai yra sabatas Viešpačiui, kur jūs begyventumėte. 23.4 Šios yra iškilmingos Viešpaties šventės ir jas švęskite joms skirtu metu: 23.5 pirmo mėnesio keturioliktos dienos vakare yra Viešpaties Pascha, 23.6 o penkioliktą to paties mėnesio dieną yra Neraugintos duonos šventė Viešpačiui. Neraugintą duoną valgykite septynias dienas. 23.7 Pirmoji diena bus jums iškilmingiausia ir šventa. Tą dieną nedirbkite jokio darbo. 23.8 Septynias dienas aukokite Viešpačiui deginamąją auką. Septintoji susirinkimo diena bus iškilminga ir šventa; tą dieną neturite nieko dirbti”. 23.9 Viešpats kalbėjo Mozei: 23.10 “Sakyk izraelitams, kad, įėję į kraštą, kurį jiems duosiu, ir pradėję pjauti javus, atneštų pirmąjį pjūties pėdą kunigui, 23.11 kuris pirmą dieną po sabato siūbuos pėdą Viešpaties akivaizdoje, kad Jis būtų jums malonus. 23.12 Tą pačią dieną, kai pėdas siūbuojamas, papjaukite sveiką metinį avinėlį deginamajai aukai Viešpačiui. 23.13 Drauge su juo aukokite duonos auką iš dviejų dešimtųjų efos smulkių miltų, apšlakstytų aliejumi, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui; taip pat geriamajai aukai aukokite vyno ketvirtadalį hino. 23.14 Nei duonos, nei paskrudintų grūdų, nei kruopų nevalgykite, kol nepaaukosite Dievui. Tai amžinas įsakymas visoms kartoms, kur jūs begyventumėte. 23.15 Atskaitykite septynias savaites po to sabato, pradėdami pirmąja diena, kai atnešėte aukoti pirmąją derliaus pėdą. 23.16 Penkiasdešimtąją dieną­pirmąją dieną po septinto sabato­vėl aukokite Viešpačiui duonos auką. 23.17 Iš savo gyvenviečių atneškite du raugintos duonos kepalus, iškeptus iš dviejų dešimtųjų efos smulkių miltų; tai yra pirmieji vaisiai Viešpačiui. 23.18 Kartu su duonos kepalais aukokite septynis sveikus metinius avinėlius, vieną veršį ir du avinus,­tai bus deginamoji auka Viešpačiui, drauge su duonos ir geriamąja auka, kad būtų malonus kvapas. 23.19 Aukokite taip pat ožį aukai už nuodėmę ir du metinius avinėlius padėkos aukai. 23.20 Kunigas juos siūbuos drauge su pirmųjų vaisių duonos kepalais Viešpaties akivaizdoje; po to visa tai bus šventa ir priklausys kunigams. 23.21 Paskelbkite šitą dieną iškilminga ir šventa susirinkimo diena; tą dieną nedirbkite jokio darbo. Tai bus amžinas įstatymas visoms jūsų kartoms, kur jūs begyventumėte. 23.22 Pjaudami savo javus, nenupjaukite jų iki lauko krašto ir nerinkite nukritusių varpų; jas palikite beturčiams ir ateiviams. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas”. 23.23 Viešpats kalbėjo Mozei: 23.24 “Sakyk izraelitams, kad septinto mėnesio pirmoji diena bus jums iškilminga poilsio diena­sabatas. Trimitų garsai jums tai primins, ji bus švento susirinkimo diena. 23.25 Nedirbkite tą dieną jokio darbo ir aukokite Viešpačiui deginamąją auką”. 23.26 Viešpats kalbėjo Mozei: 23.27 “Dešimtoji to paties mėnesio diena bus iškilminga sutaikinimo diena. Tai bus švento susirinkimo diena; varginkite savo sielas tą dieną ir aukokite Viešpačiui deginamąją auką. 23.28 Jokio darbo nedirbkite, nes tai sutaikinimo diena, kad jūs būtumėte sutaikinti su Viešpačiu, jūsų Dievu. 23.29 Kiekvienas žmogus, kuris nevargintų savo sielos tą dieną, bus išnaikintas iš savo tautos. 23.30 Kas dirbtų bet kokį darbą tą dieną, bus išnaikintas iš savo tautos. 23.31 Todėl nieko tą dieną nedirbkite. Tai bus amžinas įstatymas visoms jūsų kartoms, kur jūs begyventumėte. 23.32 Tai bus jums poilsio sabatas, kurio metu varginsite savo sielas. Nuo devintos mėnesio dienos vakaro iki kito vakaro švęsite sabatą”. 23.33 Viešpats kalbėjo Mozei: 23.34 “Sakyk izraelitams, kad nuo penkioliktos to paties mėnesio dienos septynias dienas truks Palapinių šventė. 23.35 Pirmoji diena bus iškilminga ir šventa; tą dieną nedirbsite jokio darbo. 23.36 Septynias dienas aukosite Viešpačiui deginamąsias aukas. Aštuntoji diena bus šventa. Tuomet aukosite Viešpačiui deginamąją auką, nes tai susirinkimo diena; nedirbsite tą dieną jokio darbo. 23.37 Šitos yra Viešpačiui skirtos šventės, per kurias sušauksite šventą susirinkimą ir aukosite Viešpačiui deginamąsias, duonos ir geriamąsias aukas, kiekvieną jai nustatytu metu, 23.38 neskaitant sabato, įžado ir laisvos valios aukų, kurias atnešate Viešpačiui. 23.39 Taigi nuo septinto mėnesio penkioliktos dienos, kai surinksite visą savo laukų derlių, paskirkite Viešpaties garbei septynias dienas; pirmoji ir aštuntoji diena bus sabatas. 23.40 Pirmą dieną imkite gražiausių medžių vaisių, palmių šakelių, lapuoto medžio ir paupio gluosnių šakų ir linksminkitės Viešpaties, jūsų Dievo, akivaizdoje. 23.41 Kasmet iškilmingai švęskite Viešpačiui septynias dienas; tai bus amžinas įstatymas jūsų kartoms. Tą šventę švęskite septintą mėnesį. 23.42 Visi izraelitai turi gyventi palapinėse septynias dienas, 23.43 kad jūsų palikuonys žinotų, jog buvau apgyvendinęs izraelitus palapinėse, kai juos išvedžiau iš Egipto žemės. Aš Viešpats, jūsų Dievas”. 23.44 Taip Mozė paskelbė izraelitams šventes Viešpaties garbei.

Kunigų 24

24.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 24.2 “Įsakyk izraelitams, kad jie atneštų tyriausio alyvmedžių aliejaus, kad lempos nuolat degtų 24.3 Susitikimo palapinėje šiapus uždangos į Švenčiausiąją. Jas uždegs Aaronas kiekvieną vakarą ir prižiūrės, kad jos degtų iki ryto Viešpaties akivaizdoje. Ši tarnystė bus amžinas įstatymas visoms jūsų kartoms. 24.4 Lempos stovės ant žvakidės iš gryno aukso Viešpaties akivaizdoje. 24.5 Imk smulkių miltų ir iš jų iškepk dvylika duonos kepalėlių, kiekvieną iš dviejų dešimtųjų efos, 24.6 juos padėk ant gryno aukso stalo Viešpaties akivaizdoje dviem eilėm, po šešis kiekvienoje eilėje. 24.7 Ant kiekvienos eilės padėk tyriausių smilkalų, kad jie būtų ant duonos, kuri sudeginama kaip atminimas Viešpačiui. 24.8 Kas sabatą ji bus keičiama. Izraelitams tai bus amžinas įstatymas. 24.9 Visa tai priklausys Aaronui ir jo sūnums, jie valgys ją šventoje vietoje, nes tai švenčiausias dalykas iš Viešpaties deginamųjų aukų pagal amžinąjį įstatymą”. 24.10 Izraelitės moters sūnus, kurio tėvas buvo egiptietis, susiginčijo su izraelitu stovykloje. 24.11 Jį atvedė pas Mozę, kadangi jis piktžodžiavo ir keikė Dievą. Jo motina buvo Šelomita, Dibrio duktė iš Dano giminės. 24.12 Jį uždarė ir laukė Viešpaties nurodymo. 24.13 Viešpats įsakė Mozei: 24.14 “Išvesk piktžodžiautoją iš stovyklos. Visi, kurie girdėjo jį piktžodžiaujant, teuždeda savo rankas ant jo galvos, o visi žmonės teužmuša jį akmenimis. 24.15 Izraelitams sakyk: ‘Kas keikia Dievą, atsakys už savo nusikaltimą. 24.16 Kas piktžodžiaus Viešpaties vardui, turės mirti­jis bus užmuštas akmenimis, ar jis bus vietinis, ar ateivis. Kas piktžodžiaus Viešpaties vardui, bus baudžiamas mirtimi. 24.17 Kas nužudo žmogų, taip pat turi mirti. 24.18 Jei kas užmuša gyvulį, atlygins gyvuliu už gyvulį. 24.19 Kas sužalotų savo artimą, jam bus padaryta taip, kaip jis padarė: 24.20 sulaužymas už sulaužymą, akis už akį, dantis už dantį. 24.21 Užmušęs gyvulį, atlygins; užmušęs žmogų, bus baudžiamas mirtimi. 24.22 Tas pats įstatymas galioja ateiviui ir vietiniam, nes Aš esu Viešpats, jūsų Dievas’ ”. 24.23 Po to izraelitai išvedė piktžodžiautoją iš stovyklos ir užmušė jį akmenimis. Jie padarė, kaip Viešpats įsakė Mozei.

Kunigų 25

25.1 Viešpats kalbėjo Mozei Sinajaus kalne: 25.2 “Sakyk izraelitams, kad, įėję į šalį, kurią jiems duosiu, septintaisiais metais leistų žemei ilsėtis. 25.3 Šešerius metus apsėkite dirvą, karpykite vynuogyną ir rinkite vaisius. 25.4 Septintieji metai bus sabato poilsis žemei, metai, paskirti Viešpačiui. Tada laukų neapsėkite ir vynuogyno nekarpykite. 25.5 Ką žemė savaime užaugins, nepjaukite ir vynuogių nuo neapkarpytų vynmedžio šakelių nerinkite, nes tai yra poilsio metai žemei. 25.6 Maistas jums, tarnams, tarnaitėms, samdiniams ir ateiviams, kurie pas jus gyvena, 25.7 taip pat jūsų gyvuliams bus visa, kas savaime užaugs. 25.8 Skaičiuok septynis kartus po septynerius metus, iš viso keturiasdešimt devynerius metus. 25.9 Paskutinių metų septinto mėnesio dešimtą dieną, sutaikinimo dieną, trimituokite visame krašte 25.10 ir paskelbkite, kad penkiasdešimtieji metai yra jubiliejaus metai ir visiems krašto gyventojams suteikiama laisvė. Kiekvienas turės teisę atgauti nuosavybę ir grįžti į savo šeimą. 25.11 Nesėkite ir nepjaukite, kas savaime užaugs dirvose, uogų nerinkite neapkarpytuose vynuogynuose, 25.12 nes tai iškilmingi jubiliejaus metai. Valgykite tai, kas savaime užaugs. 25.13 Jubiliejaus metais kiekvienas atgaus savo buvusią nuosavybę. 25.14 Parduodant ar perkant ką nors iš kaimyno, neskriauskite vienas kito, 25.15 bet pirkite, atsižvelgdami į metų skaičių, praėjusį nuo jubiliejaus metų. 25.16 Kuo daugiau bus likę derliaus metų, tuo aukštesnė bus kaina; kuo mažiau derliaus metų, tuo mažesnė bus pardavimo kaina, nes jis tau parduos pagal pjūčių skaičių. 25.17 Neskriauskite vienas kito, būkite sąžiningi, nes Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. 25.18 Laikykitės mano įsakymų ir paliepimų, vykdykite juos, kad gyventumėte be baimės 25.19 ir žemė duotų vaisių, kuriais pasisotintumėte ir laimingai gyventumėte. 25.20 Gal klausite: ‘Ką valgysime septintaisiais metais, jei nesėsime ir nerinksime vaisių?’ 25.21 Aš palaiminsiu šeštuosius metus, ir jie duos jums trejų metų derlių. 25.22 Sėsite aštuntaisiais metais, maitinsitės turimomis atsargomis ligi devintųjų metų, kol naujas derlius užaugs. 25.23 Žemė nebus parduodama visam laikui, nes ji mano, o jūs esate tik svečiai ir ateiviai. 25.24 Todėl visa jūsų žemė bus parduodama su išpirkimo teise. 25.25 Jei suvargęs tavo brolis parduotų nuosavybės dalį, jo giminaitis gali ją išpirkti. 25.26 O jei jis neturėtų giminaičio, bet pats galėtų išpirkti, 25.27 bus nustatyta kaina už tą laiką, kai ji buvo parduota, o kas lieka, sugrąžins pirkėjui, ir taip atgaus savo nuosavybę. 25.28 Jei neturės reikiamos sumos žemei išpirkti, pirkėjas turės, ką nupirko, ligi jubiliejaus metų; tais metais nuosavybė sugrįš pirmajam šeimininkui. 25.29 Kas parduotų namus miesto ribose, tam bus leista išsipirkti juos per vienerius metus. 25.30 Jei neišsipirks per metus, jie pasiliks pirkėjui ir jo palikuonims; jų nereikės grąžinti jubiliejaus metais. 25.31 O jei namai būtų kaime, kuris neturi apsaugos sienų, bus parduodami kaip laukai; jei nebus išpirkti anksčiau, jubiliejaus metais sugrįš buvusiam savininkui. 25.32 Levitų namai, esantys jų miestuose, visada gali būti išpirkti. 25.33 Jei nebus išpirkti, jubiliejaus metais sugrįš savininkams, nes namai levitų miestuose yra jų nuosavybė tarp izraelitų. 25.34 Jų priemiesčio laukai neparduodami, nes tai jų amžina nuosavybė. 25.35 Jei tavo brolis izraelitas taptų beturčiu, jį priimk ir juo rūpinkis, nors jis tau būtų svetimas. 25.36 Neimk iš jo palūkanų, bijok Dievo. Tegul tavo brolis gyvena pas tave. 25.37 Neskolink jam pinigų už palūkanas ir neduok maisto, siekdamas pasipelnyti. 25.38 Aš, Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išvedžiau iš Egipto šalies, kad jums duočiau Kanaano žemę ir būčiau jūsų Dievas. 25.39 Jei vargo priverstas tavo brolis pats tau parsiduotų, nesielk su juo kaip su vergu. 25.40 Tetarnauja jis tau kaip samdinys ir įnamis ligi jubiliejaus metų. 25.41 Tuomet jis su savo vaikais grįš pas savo giminę į tėvų namus. 25.42 Izraelitai yra mano tarnai, Aš juos išvedžiau iš Egipto; jie neturi būti parduodami kaip vergai. 25.43 Neišnaudokit jų, bijokit Dievo. 25.44 Vergą ir vergę pirkite iš aplink jus esančių tautų, 25.45 iš ateivių, pasilikusių gyventi tarp jūsų, ir iš jūsų žemėje gimusių vergų; šiuos galėsite turėti vergais. 25.46 Juos galėsite palikti kaip paveldėjimą savo palikuonims per amžius. Savo brolių izraelitų nespauskite be gailesčio. 25.47 Jei tarp jūsų pralobtų ateivis ar svetimtautis ir jam ar kuriam nors iš jo palikuonių parsiduotų nuskurdęs tavo brolis, 25.48 jis galės būti išpirktas. Jei norės, jį galės išpirkti kas nors iš jo brolių: 25.49 dėdė, brolėnas arba artimas giminaitis; o jei pajėgs, ir jis pats galės išsipirkti. 25.50 Jis skaitys metus nuo parsidavimo ligi jubiliejaus metų ir atskaitys iš sumos, už kurią buvo parsidavęs, lyg būtų buvęs samdinys. 25.51 Jei bus likę daug metų ligi jubiliejaus, pagal juos atsilygins šeimininkui. 25.52 Jei metų skaičius mažesnis, apskaičiuos su juo pagal likusių metų skaičių ir sumokės išpirkimo kainą. 25.53 Jis turi būti kaip samdinys visus tuos metus ir šeimininkas nesielgs su juo be gailesčio tavo akivaizdoje. 25.54 O jei jis nebus išpirktas, jis išeis jubiliejaus metais kartu su savo vaikais. 25.55 Izraelitai yra mano tarnai, kuriuos išvedžiau iš Egipto. Aš esu Viešpats, jūsų Dievas”.

Kunigų 26

26.1 “Nedirbkite sau stabų nei drožinių, nestatykite savo žemėje statulų nei akmeninių atvaizdų ir jų negarbinkite, nes Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. 26.2 Švęskite sabatus ir gerbkite mano šventyklą. Aš esu Viešpats. 26.3 Jei elgsitės pagal mano įstatymus, laikysitės jų ir juos vykdysite, 26.4 duosiu jums lietaus tinkamu metu, ir žemė duos derlių, ir medžiai bus pilni vaisių. 26.5 Javų kūlimas tęsis ligi vynuogių rinkimo ir vynuogių rinkimas­ligi sėjos; valgysite duonos sočiai ir gyvensite saugiai krašte. 26.6 Aš duosiu taiką jūsų žemei ir jūs gulsite nieko nebijodami. Pašalinsiu plėšriuosius žvėris ir karo nebus jūsų krašte. 26.7 Vysite priešus, ir jie kris jūsų akivaizdoje. 26.8 Penkiese vysite šimtą, ir šimtas­dešimt tūkstančių; jūsų priešai kris nuo kardo. 26.9 Aš pažvelgsiu į jus, padarysiu jus vaisingus ir padauginsiu jus. Aš patvirtinsiu su jumis savo sandorą. 26.10 Metų derliaus užteks iki naujos pjūties; likutį turėsite pašalinti, kad turėtumėte vietos naujam derliui. 26.11 Gyvensiu tarp jūsų ir mano siela nesibjaurės jumis. 26.12 Vaikščiosiu tarp jūsų ir būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta. 26.13 Aš, Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išvedžiau iš Egipto žemės, kad nevergautumėte. Aš sutraukiau jūsų jungo pančius, kad jūs vaikščiotumėte atsitiesę. 26.14 O jei manęs neklausysite ir nevykdysite mano įsakymų, 26.15 niekinsite mano įstatymus, nenorėdami daryti to, kas mano įsakyta, ir taip sulaužysite mano sandorą, 26.16 štai ką Aš jums padarysiu: išgąstis ir ligos apakins ir naikins jus. Veltui sėsite, nes derlių suvalgys jūsų priešai. 26.17 Atgręšiu į jus savo veidą, ir jūs būsite žudomi savo priešų akivaizdoje. Jus pavergs tie, kurių jūs nekenčiate, ir jūs bėgsite niekam jūsų nevejant. 26.18 O jei ir tada neklausysite, padidinsiu jums bausmę septyneriopai 26.19 ir palaušiu jūsų išdidumą. Dangų virš jūsų padarysiu kaip geležį ir žemę­kaip varį. 26.20 Niekais nueis jūsų darbas: žemė neduos derliaus ir medžiai neneš vaisių. 26.21 Jei ir toliau man priešinsitės ir nenorėsite klausyti, dar septyneriopai padidinsiu jums bausmę pagal jūsų nuodėmes. 26.22 Siųsiu laukinius žvėris, ir jie žudys jūsų vaikus ir gyvulius taip, kad keliai ištuštės. 26.23 O jei ir tada nesikeisite ir vis priešinsitės, 26.24 tai ir Aš jums priešinsiuos ir bausiu jus dar septynis kartus stipriau; 26.25 leisiu kardui naikinti jus už sandoros laužymą. Kai subėgsite į miestus, siųsiu marą, ir jūs būsite priversti pasiduoti priešui. 26.26 Kai Aš sulaužysiu jūsų duonos ramstį, dešimt moterų keps duoną vienoje krosnyje ir dalins ją pagal svorį; valgysite ir nepasisotinsite. 26.27 O jei ir tada manęs neklausysite ir priešinsitės, 26.28 tai mano bausmė bus dar septyneriopai didesnė negu anksčiau. 26.29 Tada jūs valgysite savo sūnų ir dukterų kūnus. 26.30 Išardysiu jūsų stabų garbinimo aukštąsias vietas ir numesiu jūsų lavonus ant jūsų stabų liekanų, ir bjaurėsiuos jumis. 26.31 Jūsų miestus paversiu tyrais, šventyklas padarysiu tuščias ir daugiau nebepriimsiu jūsų aukų. 26.32 Sunaikinsiu jūsų kraštą taip, kad net jūsų priešai, kurie jame gyvens, stebėsis. 26.33 Karais jus išsklaidysiu tarp tautų; jūsų kraštas bus paverstas dykuma, miestai sugriauti. 26.34 Tada žemė džiaugsis sabato poilsiu, kai bus apleista jums esant priešų žemėje. 26.35 Ji ilsėsis, kol bus apleista, nes nepailsėjo jūsų sabato metu, kai joje gyvenote. 26.36 Priešų krašte išlikusiųjų širdis pripildysiu baime; juos gąsdins krintančio lapo šlamėjimas ir jie bėgs kaip nuo kardo niekam nesivejant, 26.37 ir sukniubs vieni ant kitų, lyg bėgdami iš kovos lauko. Niekas iš jūsų nedrįs priešintis, 26.38 žūsite išsklaidyti priešų tautose, ir svetima žemė jus sunaikins. 26.39 Išlikusieji merdės priešų žemėje ir kentės už savo tėvų ir savąsias nuodėmes, 26.40 kol neišpažins savųjų ir savo tėvų nedorybių ir nusikaltimų ir kad jie priešinosi man, 26.41 už ką Aš priešinausi jiems ir išvedžiau juos į priešų žemę. Jei jų neapipjaustytos širdys nusižemins ir priims bausmę už savo kaltes, 26.42 Aš prisiminsiu sandorą, kurią padariau su Jokūbu, Izaoku ir Abraomu, ir prisiminsiu žemę, 26.43 kuri jų palikta džiaugiasi sabato poilsiu. Jie gi atsitrauks nuo savo nuodėmių, kai supras, kad buvo atmetę mano įsakymus ir paniekinę įstatymus. 26.44 Tačiau, jiems esant priešų žemėje, Aš neišsižadėsiu jų ir nesibjaurėsiu taip, kad jie būtų visiškai sunaikinti, ir savo sandoros su jais neišardysiu. Aš esu Viešpats, jų Dievas. 26.45 Tada atsiminsiu dėl jų sandorą, kurią sudariau su jų protėviais, kai juos išvedžiau iš Egipto, kad būčiau jų Dievas, nes Aš esu Viešpats”. 26.46 Šituos nuostatus ir įstatymus izraelitams Viešpats davė per Mozę Sinajaus kalne.

Kunigų 27

27.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 27.2 “Sakyk izraelitams: ‘Jei kas padarytų įžadą ir pasižadėtų tarnauti Dievui, mokės nustatytą kainą. 27.3 Vyras nuo dvidešimties ligi šešiasdešimties metų mokės penkiasdešimt šekelių sidabro pagal šventyklos šekelį; 27.4 moteris­trisdešimt. 27.5 Vyras nuo penkerių ligi dvidešimties metų­dvidešimt šekelių sidabro, o moteris­dešimt. 27.6 Už berniuką nuo vieno mėnesio ligi penkerių metų­penkis šekelius sidabro, už mergaitę­tris. 27.7 Vyras šešiasdešimties metų ir vyresnis mokės penkiolika šekelių sidabro, moteris­dešimt. 27.8 Jei bus beturtis ir paskirtos sumos negalės sumokėti, kreipsis į kunigą, kuris nustatys, kiek tas asmuo gali duoti. 27.9 Jei kas pažadėtų duoti gyvulį, tinkamą aukoti Viešpačiui, tai tas pažadėtasis gyvulys 27.10 negalės būti pakeistas nei geresniu, nei blogesniu. O jei pakeistų, ir pakeistasis, ir pirmykštis priklausys Viešpačiui. 27.11 Jei kas pažadėtų duoti nešvarų gyvulį, kuris netinka aukai Viešpačiui, jis bus atvestas pas kunigą, 27.12 kuris nuspręs, ar jis tinka, ir nustatys jo kainą. 27.13 Jei aukojantis norės jį išpirkti, pridės prie įkainojimo sumos dar penktą dalį. 27.14 Jei kas pažadėtų aukoti namus, pašvęsdamas juos Viešpačiui, kunigas apžiūrės, ar jie tinkami, ir nustatys jų vertę. 27.15 O jei aukotojas norėtų juos išpirkti, pridės prie nustatytos sumos dar penktą dalį ir namai bus jo. 27.16 Jei kas pažadėtų aukoti savo paveldėtą žemę, pašvęsdamas ją Viešpačiui, jos vertė bus nustatyta pagal sėją. Jei žemė apsėjama vienu homeru miežių, ji bus įkainota penkiasdešimt šekelių sidabro. 27.17 Jei jis pašvenčia dirvą tuojau po jubiliejaus metų, jos vertė bus visa. 27.18 O jei ji pašvenčiama kuriam laikui praėjus po jubiliejaus metų, kunigas apskaičiuos jos vertę pagal metų skaičių, likusį ligi jubiliejaus metų. 27.19 Jei aukotojas panorės išpirkti ją, pridės penktą dalį prie paskirtos kainos ir ją atsiims. 27.20 Jei nenorėtų išpirkti ir ji bus parduota kitam, aukotojas nebegalės vėliau jos išpirkti, 27.21 nes, atėjus jubiliejaus metams, ji bus pašvęsta Viešpačiui, o pašvęsti dalykai priklauso kunigams. 27.22 Jei pirktinė, o ne paveldėta dirva būtų pažadėta Viešpačiui, 27.23 kunigas apskaičiuos jos vertę pagal skaičių metų ligi jubiliejaus, ir aukotojas tą sumą paaukos Viešpačiui. 27.24 Jubiliejaus metais ji grįš pirmajam savininkui, kuris ją valdė kaip savo paveldo dalį. 27.25 Kiekvienas įkainojimas bus daromas pagal šventyklos šekelį. Šekelį sudaro dvidešimt gerų. 27.26 Pirmagimių gyvulių, kurie priklauso Viešpačiui, niekas negalės pašvęsti: ar tai bus jautis, ar avis,­jie yra Viešpaties. 27.27 Jei gyvulys yra nešvarus, aukotojas išpirks jį pagal įkainojimą ir pridės penktą kainos dalį; jei išpirkti nenorėtų, bus parduotas už tiek, kiek buvo įkainotas. 27.28 Visa, kas Viešpačiui pašvęsta,­ar tai žmogus, ar gyvulys, ar dirva­nebus parduodama ir negali būti išpirkta. Visi Viešpačiui pašvęsti dalykai yra Jo. 27.29 Nieko iš žmonių, kurie yra pašvęsti, negalima išpirkti, bet jie turi mirti. 27.30 Visos javų ir vaisių derliaus dešimtinės yra Viešpaties ir Jam priklauso. 27.31 Jei kas norėtų išpirkti savo dešimtines, pridės penktą jų vertės dalį. 27.32 Galvijų, avių, ožkų ir viso, kas piemenų ganoma, kiekviena dešimta galva bus pašvęsta Viešpačiui. 27.33 Gyvuliai nebus atrenkami ir nebus vienas kitu pakeičiami. Jei kas pakeistų, tai abu gyvuliai bus pašvęsti Viešpačiui ir nebus išperkami’ ”. 27.34 Šituos įsakymus Viešpats davė Mozei dėl Izraelio vaikų Sinajaus kalne.

Skaičių 1

1.1 Antraisiais metais, izraelitams išėjus iš Egipto, antro mėnesio pirmą dieną Viešpats kalbėjo Mozei Sinajaus dykumoje Susitikimo palapinėje: 1.2 “Suskaičiuokite visus izraelitų vyrus pagal jų kilmę ir šeimas, 1.3 visus dvidešimties metų ir vyresnius vyrus, tinkamus karui. Tu ir Aaronas suskaičiuokite juos pagal jų būrius. 1.4 Jums padės kiekvienos giminės vyresnieji. 1.5 Jų vardai: iš Rubeno­Šedeūro sūnus Elicūras, 1.6 iš Simeono­Cūrišadajo sūnus Šelumielis, 1.7 iš Judo­Aminadabo sūnus Naasonas, 1.8 iš Isacharo­Cuaro sūnus Netanelis, 1.9 iš Zabulono­Helono sūnus Eliabas, 1.10 iš Juozapo sūnų: iš Efraimo­Amihudo sūnus Elišama ir iš Manaso­ Pedacūro sūnus Gamelielis, 1.11 iš Benjamino­Gideonio sūnus Abidanas, 1.12 iš Dano­Amišadajo sūnus Ahiezeras, 1.13 iš Ašero­Ochrano sūnus Pagielis, 1.14 iš Gado­Deuelio sūnus Eljasafas, 1.15 iš Neftalio­Enano sūnus Ahyra”. 1.16 Šitie yra tautos išrinktieji, atskirų giminių kunigaikščiai ir Izraelio tūkstančių vadai. 1.17 Mozė ir Aaronas su šiais išvardintais vyrais 1.18 antrojo mėnesio pirmą dieną surinko vyrus pagal jų gimines ir šeimas, visus turėjusius dvidešimt metų ir vyresnius, 1.19 kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei, ir suskaičiavo juos Sinajaus dykumoje. 1.20 Izraelio pirmagimio Rubeno giminės vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas 1.21 buvo suskaičiuota keturiasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai. 1.22 Iš Simeono sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas 1.23 buvo suskaičiuota penkiasdešimt devyni tūkstančiai trys šimtai. 1.24 Iš Gado sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas 1.25 buvo suskaičiuota keturiasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai penkiasdešimt. 1.26 Iš Judo sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas 1.27 buvo suskaičiuota septyniasdešimt keturi tūkstančiai šeši šimtai. 1.28 Iš Isacharo sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas 1.29 buvo suskaičiuota penkiasdešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai. 1.30 Iš Zabulono sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas 1.31 buvo suskaičiuota penkiasdešimt septyni tūkstančiai keturi šimtai. 1.32 Iš Juozapo giminės, Efraimo sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas 1.33 buvo suskaičiuota keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai. 1.34 Iš Manaso sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas 1.35 buvo suskaičiuota trisdešimt du tūkstančiai du šimtai. 1.36 Iš Benjamino sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas 1.37 buvo suskaičiuota trisdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai. 1.38 Iš Dano sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas 1.39 buvo suskaičiuota šešiasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai. 1.40 Iš Ašero sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas 1.41 buvo suskaičiuota keturiasdešimt vienas tūkstantis penki šimtai. 1.42 Iš Neftalio sūnų vyrų, dvidešimties metų ir vyresnių, tinkančių eiti į karą, pagal jų kilmę ir šeimas 1.43 buvo suskaičiuota penkiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai. 1.44 Tai vyrai, kuriuos suskaičiavo Mozė, Aaronas ir dvylika Izraelio vyresniųjų, kiekvieną pagal jų kilmę, giminę ir šeimas, 1.45 dvidešimties metų ir vyresni, tinkantys eiti į karą. 1.46 Iš viso jų buvo suskaičiuota šeši šimtai trys tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt. 1.47 Nebuvo priskaičiuoti tik levitai, 1.48 nes Viešpats kalbėjo Mozei: 1.49 “Levio giminės vyrų neskaičiuok kartu su Izraelio sūnumis, 1.50 bet paskirk juos šventai tarnystei prie Susitikimo palapinės. Jie nešios palapinę ir visus jos daiktus ir tarnaus prie jos bei gyvens aplink palapinę. 1.51 Keliantis į kitą vietą, levitai išardys palapinę, o sustojus­vėl išties ją. Jei kas pašalinis prisiartintų prie jos, bus baudžiamas mirtimi. 1.52 Izraelitai statys savo palapines kiekvienas savoje stovykloje bei jiems paskirtoje vietoje, 1.53 o levitai statys savo palapines aplink Susitikimo palapinę, kad Izraelio vaikai neiššauktų mano rūstybės. Levitai eis sargybą prie Susitikimo palapinės”. 1.54 Izraelitai padarė visa, ką Viešpats buvo įsakęs Mozei.

Skaičių 2

2.1 Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui: 2.2 “Izraelitai privalo ištiesti savo palapines aplink Sandoros palapinę pagal giminės eilę, kiekviena giminė su savo vėliava. 2.3 Rytų pusėje savo būrių palapines išties Judas, jo vadas yra Aminadabo sūnus Naasonas. 2.4 Jo giminės vyrų, tinkančių eiti į karą, yra septyniasdešimt keturi tūkstančiai šeši šimtai. 2.5 Šalia jo įrengs savo stovyklą Isacharo giminė, jos vadas yra Cuaro sūnus Netanelis. 2.6 Jo karių yra penkiasdešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai. 2.7 Zabulono giminės vadas yra Helono sūnus Eliabas. 2.8 Jo giminės vyrų, tinkančių karui, yra penkiasdešimt septyni tūkstančiai keturi šimtai. 2.9 Viso Judo stovykloje yra šimtas aštuoniasdešimt šeši tūkstančiai keturi šimtai vyrų. Jie eis pirmieji. 2.10 Pietinėje pusėje Rubeno stovyklai vadovaus Šedeūro sūnus Elicūras. 2.11 Jo vyrų, tinkančių karui, yra keturiasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai. 2.12 Šalia jo įrengs stovyklą Simeono giminė, kurios vadas yra Cūrišadajo sūnus Šelumielis. 2.13 Jo tinkančių karui vyrų skaičius yra penkiasdešimt devyni tūkstančiai trys šimtai. 2.14 Gado giminės vadas yra Deuelio sūnus Eljasafas. 2.15 Jo karių skaičius yra keturiasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai. 2.16 Viso Rubeno stovykloje yra šimtas penkiasdešimt vienas tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt vyrų. Rubeno būriai eis antri. 2.17 Levitai žygiuos viduryje ir neš Susitikimo palapinę. Jie eis ta tvarka, kaip apsistoja, kiekvienas prie savo vėliavos. 2.18 Vakaruose bus Efraimo sūnų stovykla. Jų vadas yra Amihudo sūnus Elišama. 2.19 Jo vyrų, tinkančių eiti į karą, yra keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai. 2.20 Šalia jų bus Manaso giminė. Jos vadas yra Pedacūro sūnus Gamelielis. 2.21 Jo vyrų, tinkančių karui, yra trisdešimt du tūkstančiai du šimtai. 2.22 Benjamino giminės vadas yra Gideonio sūnus Abidanas. 2.23 Jo vyrų, tinkančių karui, yra trisdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai. 2.24 Viso Efraimo stovykloje yra šimtas aštuoni tūkstančiai šimtas karių. Efraimo būriai eis treti. 2.25 Šiaurėje bus Dano stovykla. Jos vadas yra Amišadajo sūnus Ahiezeras. 2.26 Jo vyrų, tinkančių karui, yra šešiasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai. 2.27 Šalia jo išties savo palapines Ašero giminė, kurios vadas yra Ochrano sūnus Pagielis. 2.28 Jo vyrų, tinkančių karui, yra keturiasdešimt vienas tūkstantis penki šimtai. 2.29 Šalia jų stovyklaus Neftalio giminė. Jos vadas yra Enano sūnus Ahyra. 2.30 Jo vyrų, tinkančių karui, yra penkiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai. 2.31 Viso Dano stovykloje yra šimtas penkiasdešimt septyni tūkstančiai šeši šimtai karių. Jie eis paskutiniai”. 2.32 Visų izraelitų vyrų pagal jų gimines, šeimas bei kariuomenės būrius buvo šeši šimtai trys tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt. 2.33 Levitai nebuvo suskaičiuoti kartu su izraelitais, kaip Viešpats įsakė Mozei. 2.34 Izraelitai viską padarė taip, kaip Viešpats įsakė. Jie sustodavo ir žygiuodavo būriais, giminėmis ir šeimomis.

Skaičių 3

3.1 Tuo metu, kai Viešpats kalbėjo Sinajaus kalne, Aarono ir Mozės palikuonys buvo: 3.2 Aarono pirmagimis sūnus Nadabas ir Abihuvas, Eleazaras bei Itamaras. 3.3 Jie buvo patepti ir pašvęsti kunigų tarnystei. 3.4 Bet Nadabas ir Abihuvas, aukoję svetimą ugnį Viešpačiui Sinajaus dykumose, mirė, nepalikdami vaikų. Aaronui gyvam esant, kunigų tarnystę ėjo Eleazaras ir Itamaras. 3.5 Viešpats kalbėjo Mozei: 3.6 “Pakviesk Levio giminę pas kunigą Aaroną, kad jam tarnautų. 3.7 Jie atliks visus darbus, susijusius su Susitikimo palapine, 3.8 prižiūrės jos daiktus ir tarnaus prie palapinės tarp Izraelio vaikų. 3.9 Atiduok levitus Aaronui ir jo sūnums; jie visi yra atiduoti jam iš Izraelio vaikų. 3.10 Aaroną ir jo sūnus paskirk kunigais. Jei kas iš pašalinių artinsis, bus baudžiamas mirtimi”. 3.11 Viešpats kalbėjo Mozei: 3.12 “Aš paėmiau levitus izraelitų pirmagimių vietoje. 3.13 Kiekvienas pirmagimis yra mano nuo to laiko, kai išžudžiau pirmagimius Egipte; tuomet pašvenčiau sau izraelitų ir jų gyvulių pirmagimius. Jie yra mano. Aš esu Viešpats”. 3.14 Izraelitams esant Sinajaus dykumoje, Viešpats kalbėjo Mozei: 3.15 “Suskaičiuok levitus pagal jų šeimas, visus vyriškos giminės asmenis, nuo vieno mėnesio amžiaus”. 3.16 Mozė suskaitė juos, kaip Viešpats buvo įsakęs. 3.17 Štai Levio sūnų vardai: Geršonas, Kehatas ir Meraris. 3.18 Geršono sūnūs: Libnis ir Šimis. 3.19 Kehato sūnūs: Amramas ir Iccharas, Hebronas ir Uzielis. 3.20 Merario sūnūs: Machlis ir Mušis. Tai yra Levio giminė pagal savo šeimas. 3.21 Iš Geršono kilo dvi šeimos: libnių ir šimių. 3.22 Jų, vyriškos lyties nuo vieno mėnesio amžiaus, suskaityta septyni tūkstančiai penki šimtai asmenų. 3.23 Geršono šeimos turėjo statyti savo palapines už Susitikimo palapinės vakarų pusėje, 3.24 vadovaujami Laelio sūnaus Eljasafo. 3.25 Jie buvo atsakingi už Susitikimo palapinę, jos uždangalus, palapinės įėjimo užuolaidą, 3.26 kiemo užkabas, įėjimo į kiemą užkabą, palapinės virves bei visus jos reikmenis. 3.27 Kehato giminei priklausė amramų, iccharų, hebronų ir uzielitų šeimos. Tai yra kehatų šeimos. 3.28 Jų, vyriškos lyties nuo vieno mėnesio amžiaus, suskaityta aštuoni tūkstančiai šeši šimtai asmenų. Jie prižiūrėjo šventyklą. 3.29 Kehato sūnų šeimos statydavo palapines pietinėje Susitikimo palapinės pusėje. 3.30 Jiems vadovavo Uzielio sūnus Elicafanas. 3.31 Jie turėjo saugoti skrynią, stalą, žvakidę, aukurus, šventyklos indus, naudojamus tarnavimo metu, uždangą ir visus reikmenis. 3.32 Levitų vadų vyriausias buvo Eleazaras, kunigo Aarono sūnus. Jis prižiūrės tuos, kurie rūpinasi šventykla. 3.33 Iš Merario yra kilusios machlių ir mušių šeimos. 3.34 Jų, vyriškos lyties nuo vieno mėnesio amžiaus, buvo šeši tūkstančiai du šimtai asmenų. 3.35 Jų vadas buvo Abihailo sūnus Cūrielis, jų stovykla buvo šiaurinėje Susitikimo palapinės pusėje. 3.36 Jie saugojo palapinės lentas, kartis, stulpus, jų pakojus, 3.37 kiemo stulpus, statomus aplinkui, su jų pakojais, kuoleliais ir virvėmis. 3.38 Priešais palapinę, rytinėje pusėje, pasistatydavo palapinę Mozė ir Aaronas su savo sūnumis. Jie saugojo šventyklą tarp Izraelio vaikų, nes jei prisiartintų kas iš pašalinių, turėjo būti baudžiamas mirtimi. 3.39 Viešpačiui įsakius, Mozė ir Aaronas suskaitė visus levitus vyriškos lyties nuo vieno mėnesio amžiaus. Jų buvo dvidešimt du tūkstančiai asmenų. 3.40 Viešpats tarė Mozei: “Dabar suskaičiuok visus izraelitų pirmagimius vyriškos lyties nuo vieno mėnesio amžiaus. 3.41 Atskirk levitus man­Aš esu Viešpats­vietoj visų Izraelio vaikų pirmagimių ir levitų gyvulius vietoj izraelitų galvijų pirmagimių”. 3.42 Mozė suskaitė izraelitų pirmagimius, kaip Viešpats buvo įsakęs. 3.43 Visų vyriškos lyties pirmagimių nuo vieno mėnesio amžiaus buvo dvidešimt du tūkstančiai du šimtai septyniasdešimt trys. 3.44 Viešpats kalbėjo Mozei: 3.45 “Imk levitus vietoje izraelitų pirmagimių ir levitų gyvulius vietoje izraelitų gyvulių. Levitai bus mano. Aš esu Viešpats. 3.46 Išpirk du šimtus septyniasdešimt tris izraelitų pirmagimius, nes jų yra daugiau negu levitų; 3.47 imk nuo kiekvieno penkis šekelius sidabro pagal šventyklos šekelį. Šekelis susideda iš dvidešimt gerų. 3.48 Atiduok pinigus Aaronui ir jo sūnums už tuos, kurie viršija levitų skaičių”. 3.49 Mozė paėmė išpirkimo pinigus už tuos, kurie viršijo levitų skaičių, 3.50 iš izraelitų pirmagimių paėmė pinigus: tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt penkis šekelius sidabro pagal šventyklos šekelį. 3.51 Juos atidavė Aaronui ir jo sūnums, vykdydamas Viešpaties įsakymą.

Skaičių 4

4.1 Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui: 4.2 “Suskaičiuok Kehato sūnus levitus pagal jų kilmę ir šeimas, 4.3 visus nuo trisdešimties iki penkiasdešimties metų amžiaus; jie prižiūrės Susitikimo palapinę. 4.4 Tokios bus kehatų pareigos Susitikimo palapinėje ir Švenčiausiojoje. 4.5 Aaronas ir jo sūnūs, prieš iškeliaujant, nuims uždangą, kabančią prieš Švenčiausiąją, ir ja apdengs Liudijimo skrynią, 4.6 ant viršaus užties opšrų kailiais ir mėlynu audiniu, ir įvers kartis. 4.7 Taip pat padėtinės duonos stalą apdengs mėlyna drobe, sudės smilkytuvus ir indus, taures ir puodelius geriamosioms aukoms pilti, o padėtinę duoną uždės viršuje, 4.8 užties raudona drobe, kurią apdengs opšrų kailių uždangalu, ir įvers kartis. 4.9 Ims mėlyną audinį, juo apdengs žvakidę, lempas, gnybtuvus, indus nuognaiboms ir visus aliejaus indus; 4.10 tai įvynios į opšrų kailių uždangalą ir įvers kartis. 4.11 Auksinį aukurą apdengs mėlyna drobe, užties opšrų kailių uždangalu ir įvers kartis. 4.12 Visus apeigoms naudojamus daiktus įvynios į mėlyną audinį, ant viršaus užties opšrų kailių uždangalu ir uždės ant neštuvų. 4.13 Iš aukuro išims pelenus ir jį apdengs violetine drobe. 4.14 Sudėję visus reikmenis, kurie vartojami prie aukuro: indus anglims, šakutes, semtuvėlius ir dubenis, užties opšrų kailių uždangalu ir įvers kartis. 4.15 Aaronui ir jo sūnums apdengus šventyklą ir visus jos daiktus, keliantis stovyklai, kehatai atėję juos paims. Jiems negalima prisiliesti prie šventų daiktų, kad nemirtų. Tai yra kehatų pareiga Susitikimo palapinėje. 4.16 Kunigo Aarono sūnus Eleazaras rūpinsis aliejumi lempoms, kvapniais smilkalais, padėtine duona, patepimo aliejumi ir viskuo, ko reikia šventyklos apeigoms, taip pat visais šventykloje esančiais daiktais”. 4.17 Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui: 4.18 “Neleiskite kehatų giminei žūti. 4.19 Tai darykite, kad jie liktų gyvi ir nemirtų, kai ateina prie šventų daiktų. Aaronas ir jo sūnūs paskirs kiekvienam darbą, kas ką turi nešti. 4.20 Jiems negalima žiūrėti, kas yra Švenčiausiojoje, kol ji neapdengta, kad nenumirtų”. 4.21 Viešpats kalbėjo Mozei: 4.22 “Suskaičiuok taip pat Geršono sūnus pagal jų kilmę ir šeimas 4.23 nuo trisdešimties iki penkiasdešimties metų amžiaus, visus, kurie tarnauja Sandoros palapinėje. 4.24 Geršonų pareigos yra: 4.25 nešti palapinės uždangalus, užuolaidą, pakabintą Susitikimo palapinės įėjime, 4.26 kiemo, kuris yra aplinkui aukurą ir palapinę, užkabas, virves ir prie jų naudojamus įrankius; tai yra jų tarnavimas. 4.27 Geršonai neš, ką lieps Aaronas ir jo sūnūs. Darbai jiems bus nurodyti ir paskirstyti. 4.28 Tokia bus Geršono sūnų tarnystė Susitikimo palapinėje; jie bus kunigo Aarono sūnaus Itamaro žinioje. 4.29 Suskaičiuok taip pat Merario sūnus pagal jų kilmę ir šeimas 4.30 nuo trisdešimties ligi penkiasdešimties metų amžiaus, visus, kurie tarnauja Susitikimo palapinėje. 4.31 Jų darbas bus nešti palapinės lentas, jos užkaiščius, stulpus ir pakojus; 4.32 taip pat kiemo stulpus, statomus aplinkui, jų pakojus, kuolelius, virves ir visus jų reikmenis. Kiekvienam paskirsite, ką jis turi nešti. 4.33 Tai yra Merario sūnų giminės pareiga ir tarnystė Susitikimo palapinėje; jie bus kunigo Aarono sūnaus Itamaro žinioje”. 4.34 Mozė, Aaronas ir vyresnieji suskaitė kehatus pagal jų kilmę 4.35 nuo trisdešimties ligi penkiasdešimties metų amžiaus, kurie gali tarnauti Susitikimo palapinėje. 4.36 Jų buvo du tūkstančiai septyni šimtai penkiasdešimt. 4.37 Juos suskaitė Mozė ir Aaronas, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei. 4.38 Buvo suskaityta taip pat ir Geršono sūnūs pagal jų kilmę ir šeimas 4.39 nuo trisdešimties ligi penkiasdešimties metų amžiaus, kurie gali tarnauti Susitikimo palapinėje. 4.40 Jų buvo du tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt. 4.41 Geršono sūnus suskaitė Mozė ir Aaronas, kaip Viešpats buvo įsakęs. 4.42 Buvo suskaityta taip pat ir Merario sūnūs pagal jų kilmę ir šeimas 4.43 nuo trisdešimties ligi penkiasdešimties metų amžiaus, kurie gali tarnauti Susitikimo palapinėje. 4.44 Jų buvo trys tūkstančiai du šimtai. 4.45 Merario sūnus suskaitė Mozė ir Aaronas, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei. 4.46 Visų levitų, kuriuos Mozė, Aaronas ir Izraelio vyresnieji suskaitė pagal jų kilmę ir šeimas 4.47 nuo trisdešimties ligi penkiasdešimties metų amžiaus, galinčių tarnauti ir nešti Susitikimo palapinę, 4.48 buvo aštuoni tūkstančiai penki šimtai aštuoniasdešimt asmenų. 4.49 Juos suskaitė Mozė, kaip Viešpats buvo įsakęs, kiekvieną pagal jo tarnystę ir naštą.

Skaičių 5

5.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 5.2 “Įsakyk izraelitams pašalinti iš stovyklos visus raupsuotus, visus turinčius plūdimą ir susitepusius mirusiu. 5.3 Pašalinkite tokius vyrus ir tokias moteris, kad jie nesuteptų stovyklos, kurios viduryje Aš gyvenu”. 5.4 Izraelitai taip ir padarė, ir juos apgyvendino už stovyklos ribų, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei. 5.5 Viešpats kalbėjo Mozei: 5.6 “Sakyk izraelitams: ‘Jei vyras ar moteris padarytų kurią nors nuodėmę, peržengtų Viešpaties įsakymą ir taip nusikalstų, 5.7 tai jis prisipažins kaltas ir atlygins tam, kuriam nusikalto, atiduos tą patį daiktą ir, be to, pridės penktą dalį jo vertės. 5.8 O jei nebūtų to, kuriam nusikalto, atiduos viską Viešpačiui, ir tai priklausys kunigui, neskaitant avino, kuris turi būti aukojamas, kad jis būtų sutaikintas. 5.9 Visos aukos, kurias aukoja izraelitai, priklauso kunigui. 5.10 Ką pavieniai asmenys aukoja šventykloje ir atiduoda kunigui, yra jo nuosavybė’ ”. 5.11 Viešpats kalbėjo Mozei: 5.12 “Sakyk izraelitams: ‘Jei kieno žmona nusidėtų, būdama neištikima savo vyrui, 5.13 ir kitas vyras gulėtų su ja ir ją suterštų, tačiau tai įvyktų slaptai ir būtų paslėpta nuo jos vyro akių, ir nebūtų liudytojų, nes ji nebūtų sugauta, 5.14 ir jei pavydo dvasia apimtų vyrą, nepaisant ar žmona iš tiesų susitepusi, ar tai tik neteisingas įtarimas, 5.15 jis ją turi atvesti pas kunigą ir aukoti už ją dešimtą efos dalį miežinių miltų; nepils ant jų aliejaus ir nedės smilkalų, nes tai pavydo auka, primenanti nedorybę. 5.16 Kunigas ją atves ir pastatys Viešpaties akivaizdoje. 5.17 Jis, paėmęs švento vandens moliniame inde, įmes į jį truputį dulkių nuo palapinės aslos. 5.18 Kai moteris atsistos Viešpaties akivaizdoje, jis atidengs jos galvą ir paduos jai į ranką pavydo auką; pats gi laikys kartaus vandens, kuris neša prakeikimą, 5.19 ir prisaikdins ją, sakydamas: ‘Jei neturėjai santykių su svetimu vyru, tau nekenks šitas kartus vanduo. 5.20 Bet jei buvai neištikima savo vyrui ir susitepei gulėdama su kitu, 5.21 Viešpats padarys tave prakeikimu tavo tautoje, ir tavo šlaunys ims pūti, o tavo pilvas išsipūs. 5.22 Šitas vanduo, nešantis prakeikimą, teįeina į tavo vidų, kad tavo pilvas išsipūstų ir šlaunys imtų pūti’. Moteris atsakys: ‘Amen, amen’. 5.23 Kunigas surašys tuos prakeikimus ir juos nuplaus karčiuoju vandeniu. 5.24 Jis duos moteriai gerti kartaus vandens, nešančio prakeikimą, kad tas vanduo patektų į moters vidų. 5.25 Tada kunigas paims iš jos rankų pavydo auką, ją siūbuos Viešpaties akivaizdoje ir aukos ant aukuro. 5.26 Jis ims saują aukojamųjų miltų ir sudegins ant aukuro. Po to vėl duos moteriai gerti kartaus vandens. 5.27 Kai ji išgers, jei ji yra nusikaltusi svetimavimu, prakeikimo vanduo, įėjęs į ją, išpūs jos pilvą, ir jos šlaunys ims pūti, ir moteris bus prakeikimas savo tautoje. 5.28 O jei ji bus nekalta, jai nepakenks, ir ji galės pastoti. 5.29 Toks yra pavydo įstatymas. 5.30 Jei vyras apimtas pavydo dvasios atvestų žmoną Viešpaties akivaizdon ir kunigas padarytų visa, kas čia parašyta, 5.31 vyras bus nekaltas, o moteris susilauks bausmės, jeigu bus nusikaltusi’ ”.

Skaičių 6

6.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 6.2 “Sakyk izraelitams: ‘Jei vyras ar moteris padarys nazarėno įžadą, kad pasišvęstų Viešpačiui, 6.3 jis susilaikys nuo vyno ir stipraus gėrimo. Negers vynuogių sulčių nei jokio kito gėrimo, kas iš vynuogių išspaudžiama, nevalgys nei šviežių, nei džiovintų vynuogių. 6.4 Visą laiką, kol yra įžadu pasišventęs Viešpačiui, nevalgys nieko, kas iš vynuogių, net sėklų ar odelės. 6.5 Padaręs įžadą neskus galvos, kol pasibaigs įžado laikas. Visą savo pasišventimo laiką augins galvos plaukus. 6.6 Per visą savo įžado laiką nepalies mirusio, 6.7 net savo tėvu, motina, broliu ar seserimi nesusiteps, jei jie numirtų, nes įžado metu bus pasižadėjęs Dievui. 6.8 Visą savo įžado laiką jis yra šventas Viešpačiui. 6.9 Jei kas staiga mirtų šalia jo ir jis susiteptų, tada jis turės nusiskusti galvą septintą, apsivalymo, dieną. 6.10 Aštuntą dieną atneš du balandžius ar du jaunus karvelius ir prie Susitikimo palapinės paduos juos kunigui. 6.11 Kunigas vieną jų aukos už nuodėmę, o antrą­deginamąja auka, kad sutaikintų jį, nes jis susitepė mirusiu. Tą dieną jis pakartos įžadą 6.12 ir atves metinį avinėlį aukai už kaltę. Ankstesnės dienos nebus įskaitytos, nes jo pasišventimas buvo suteptas. 6.13 Tas yra nazarėno įstatymas. Pasibaigus įžado laikui, jį atves prie Susitikimo palapinės durų, 6.14 kur jis aukos auką Viešpačiui: metinį sveiką avinėlį deginamajai aukai, metinę sveiką avelę aukai už nuodėmę ir sveiką aviną padėkos aukai, 6.15 taip pat apšlakstytą aliejumi neraugintos duonos pintinę, neraugintų bandelių, apteptų aliejumi, ir geriamąją auką. 6.16 Kunigas aukos Viešpačiui auką už nuodėmę ir deginamąją auką. 6.17 Aviną aukos kaip padėkos auką Viešpačiui, kartu su neraugintos duonos pintine ir geriamąja auka. 6.18 Tada prie Susitikimo palapinės durų nuskus nazarėnui plaukus; ir kunigas jo plaukus sudegins su padėkos auka. 6.19 Kunigas, paėmęs išvirtą avino petį, vieną neraugintą bandelę iš pintinės bei neraugintą paplotį, įdės į nazarėno rankas po to, kai jo galva bus nuskusta. 6.20 Paskui, paėmęs iš nazarėno rankų, jis siūbuos viską Viešpaties akivaizdoje. Visi pašvęstieji daiktai priklausys kunigui. Po to nazarėnas galės gerti vyną. 6.21 Toks yra nazarėno, kuris davė įžadą, įstatymas ir auka Viešpačiui, neskaičiuojant to, ką jis aukos pagal savo įžadą, kad išpildytų pasišventimo įstatymą’ ”. 6.22 Viešpats kalbėjo Mozei: 6.23 “Pasakyk Aaronui ir jo sūnums laiminti izraelitus tokiais žodžiais: 6.24 ‘Viešpats telaimina ir tesaugoja tave. 6.25 Viešpats teparodo tau savo veidą ir tebūna tau maloningas. 6.26 Viešpats teatgręžia savo veidą į tave ir tesuteikia tau ramybę’. 6.27 Jie šauksis mano vardo izraelitams, ir Aš juos laiminsiu”.

Skaičių 7

7.1 Tą dieną, kai pabaigė statyti palapinę ir Mozė patepė ir pašventino ją ir visus jos reikmenis, taip pat aukurą ir visus jo daiktus, 7.2 Izraelio giminių kunigaikščiai aukojo 7.3 Viešpačiui šešis dengtus vežimus ir dvylika jaučių. (Po vežimą nuo dviejų kunigaikščių ir nuo kiekvieno po jautį.) Visa tai jie atgabeno prie palapinės. 7.4 Viešpats sakė Mozei: 7.5 “Imk tas aukas palapinės reikalams ir skirstyk levitams pagal jų pareigas”. 7.6 Mozė paskirstė vežimus ir jaučius levitams. 7.7 Du vežimus ir keturis jaučius jis davė Geršono sūnums. 7.8 Keturis vežimus ir aštuonis jaučius davė Merario sūnums. Jų vyresnysis buvo kunigo Aarono sūnus Itamaras. 7.9 Kehato sūnums nedavė vežimų nei jaučių, nes jiems patikėta Švenčiausioji turi būti nešama ant pečių. 7.10 Aukuro patepimo dieną giminių kunigaikščiai aukojo aukuro reikalams. 7.11 Viešpats tarė Mozei: “Kunigaikščiai kiekvienas savo dieną teaukoja aukuro pašventimui skirtas aukas”. 7.12 Pirmą dieną aukojo Aminadabo sūnus Naasonas iš Judo giminės. 7.13 Tai buvo sidabrinis dubuo, sveriąs šimtą trisdešimt šekelių, ir sidabrinė taurė, sverianti septyniasdešimt šekelių pagal šventyklos šekelį,­abu indai buvo pilni smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai; 7.14 be to, auksinis indelis, sveriąs dešimt šekelių, pilnas smilkalų; 7.15 jautis, avinas ir metinis avinėlis deginamajai aukai; 7.16 ožys aukai už nuodėmę; 7.17 du jaučiai, penki avinai, penki ožiai ir penki metiniai avinėliai padėkos aukai. Tai buvo Aminadabo sūnaus Naasono auka. 7.18 Antrą dieną aukojo Cuaro sūnus Netanelis, Isacharo giminės kunigaikštis: 7.19 sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai; 7.20 auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų; 7.21 jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai; 7.22 ožį aukai už nuodėmę; 7.23 padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Cuaro sūnaus Netanelio auka. 7.24 Trečią dieną aukojo Zabulono sūnų kunigaikštis, Helono sūnus Eliabas: 7.25 sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai; 7.26 auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų; 7.27 jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai; 7.28 ožį aukai už nuodėmę; 7.29 padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius, penkis metinius avinėlius. Tai buvo Helono sūnaus Eliabo auka. 7.30 Ketvirtą dieną aukojo Rubeno sūnų kunigaikštis, Šedeūro sūnus Elicūras: 7.31 sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai; 7.32 auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų; 7.33 jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai; 7.34 ožį aukai už nuodėmę; 7.35 padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Šedeūro sūnaus Elicūro auka. 7.36 Penktą dieną aukojo Simeono sūnų kunigaikštis, Cūrišadajo sūnus Šelumielis: 7.37 sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai; 7.38 auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų; 7.39 jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai; 7.40 ožį aukai už nuodėmę; 7.41 padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Cūrišadajo sūnaus Šelumielio auka. 7.42 Šeštą dieną aukojo Gado sūnų kunigaikštis, Deuelio sūnus Elja-safas: 7.43 sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai; 7.44 auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų; 7.45 jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai; 7.46 ožį aukai už nuodėmę; 7.47 padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Deuelio sūnaus Eljasafo auka. 7.48 Septintą dieną aukojo Efraimo sūnų kunigaikštis, Amihudo sūnus Elišama: 7.49 sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai; 7.50 auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų; 7.51 jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai; 7.52 ožį aukai už nuodėmę; 7.53 padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Amihudo sūnaus Elišamos auka. 7.54 Aštuntą dieną aukojo Manaso sūnų kunigaikštis, Pedacūro sūnus Gamelielis: 7.55 sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai; 7.56 auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų; 7.57 jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai; 7.58 ožį aukai už nuodėmę; 7.59 padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Pedacūro sūnaus Gamelielio auka. 7.60 Devintą dieną aukojo Benjamino sūnų kunigaikštis, Gideonio sūnus Abidanas: 7.61 sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai; 7.62 auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų; 7.63 jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai; 7.64 ožį aukai už nuodėmę; 7.65 padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Gideonio sūnaus Abidano auka. 7.66 Dešimtą dieną aukojo Dano sūnų kunigaikštis, Amišadajo sūnus Ahiezeras: 7.67 sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai; 7.68 auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų; 7.69 jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai; 7.70 ožį aukai už nuodėmę; 7.71 padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Amišadajo sūnaus Ahiezero auka. 7.72 Vienuoliktą dieną aukojo Ašero sūnų kunigaikštis, Ochrano sūnus Pagielis: 7.73 sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai; 7.74 auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų; 7.75 jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai; 7.76 ožį aukai už nuodėmę; 7.77 padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Ochrano sūnaus Pagielio auka. 7.78 Dvyliktą dieną aukojo Neftalio sūnų kunigaikštis, Enano sūnus Ahyra: 7.79 sidabrinį dubenį, sveriantį šimtą trisdešimt šekelių, sidabrinę taurę, sveriančią septyniasdešimt šekelių,­abu pilnus smulkių, aliejumi apšlakstytų miltų duonos aukai; 7.80 auksinį indelį, sveriantį dešimt šekelių, pilną smilkalų; 7.81 jautį, aviną ir metinį avinėlį deginamajai aukai; 7.82 ožį aukai už nuodėmę; 7.83 padėkos aukai du jaučius, penkis avinus, penkis ožius ir penkis metinius avinėlius. Tai buvo Enano sūnaus Ahyros auka. 7.84 Tos buvo Izraelio kunigaikščių aukos aukuro pašventinimo proga: dvylika sidabrinių dubenių, dvylika sidabrinių taurių, dvylika auksinių indelių. 7.85 Kadangi dubuo svėrė šimtą trisdešimt šekelių sidabro ir kiekviena taurė septyniasdešimt šekelių, tai visi sidabriniai indai svėrė du tūkstančius keturis šimtus šekelių pagal šventyklos šekelį. 7.86 Dvylika auksinių indelių, kurie buvo pilni smilkalų, kiekvienas svėrė po dešimt šekelių; viso aukso buvo šimtas dvidešimt šekelių. 7.87 Jaučių deginamajai aukai buvo dvylika, avinų dvylika, metinių avinėlių dvylika kartu su duonos auka; aukai už nuodėmę buvo dvylika ožių. 7.88 Padėkos aukai buvo dvidešimt keturi jaučiai, šešiasdešimt avinų, šešiasdešimt ožių ir šešiasdešimt metinių avinėlių. Tos aukos buvo duotos aukuro pašventinimui po to, kai jis buvo pateptas. 7.89 Kai Mozė įėjo į Susitikimo palapinę kalbėtis su Dievu, jis girdėjo balsą nuo dangčio, kuris buvo ant Sandoros skrynios tarp dviejų cherubų. Iš ten Dievas kalbėjo su juo.

Skaičių 8

8.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 8.2 “Sakyk Aaronui, kad jis sustatytų lempas taip, kad visos degtų žvakidės priekyje”. 8.3 Aaronas sustatė lempas, kad jos degtų žvakidės priekyje, kaip Viešpats įsakė Mozei. 8.4 Visa žvakidė buvo nukalta iš aukso, pagal Viešpaties Mozei parodytą pavyzdį. 8.5 Viešpats kalbėjo Mozei, sakydamas: 8.6 “Imk levitus iš Izraelio vaikų ir apvalyk juos, 8.7 apšlakstydamas apvalomuoju vandeniu, liepk nusiskusti plaukus nuo viso kūno ir išsiplauti drabužius, tai jie bus apvalyti. 8.8 Jie ims veršį ir duonos aukai­ aliejumi apšlakstytų smulkių miltų, ir kitą veršį­aukai už nuodėmę. 8.9 Sušauk izraelitus ir pastatyk levitus prie Susitikimo palapinės. 8.10 Tu pastatysi levitus prieš Viešpatį, ir izraelitai uždės ant jų rankas. 8.11 Aaronas paaukos levitus Viešpačiui, kaip Izraelio vaikų auką, kad jie tarnautų Jam. 8.12 Levitai uždės rankas ant veršių galvų, kurių vieną paaukosi kaip auką už nuodėmę, o kitą­kaip deginamąją auką; taip levitai bus sutaikinti. 8.13 Pastatyk levitus prieš Aaroną ir jo sūnus ir paaukok juos Viešpačiui; 8.14 išskirk levitus iš izraelitų, kad jie būtų mano. 8.15 Po to jie tarnaus man Susitikimo palapinėje. Taip jie bus apvalyti ir pašvęsti man, 8.16 nes jie visi yra man atiduoti vietoje izraelitų pirmagimių, 8.17 kadangi visi izraelitų pirmagimiai yra mano­žmonės ir gyvuliai. Aš juos pašvenčiau sau nuo tos dienos, kai išžudžiau egiptiečių pirmagimius. 8.18 Aš paėmiau levitus vietoje izraelitų pirmagimių 8.19 ir pavedžiau juos Aarono ir jo sūnų priežiūrai, kad tarnautų man Susitikimo palapinėje ir sutaikintų izraelitus. Taip izraelitai bus apsaugoti nuo sunaikinimo, kuris ištiktų juos, jei kas iš jų išdrįstų artintis prie šventyklos”. 8.20 Mozė, Aaronas ir izraelitai pasielgė su levitais taip, kaip Viešpats įsakė Mozei: 8.21 juos apvalė, jie išsiplovė savo drabužius, o Aaronas paaukojo juos kaip auką Viešpačiui ir sutaikino. 8.22 Po to levitai ėjo į Susitikimo palapinę ir atliko jiems skirtą tarnystę Aarono ir jo sūnų priežiūroje. 8.23 Viešpats kalbėjo Mozei: 8.24 “Toks yra įstatymas levitams: dvidešimt penkerių metų ir vyresni tarnaus Susitikimo palapinėje, 8.25 o, sulaukę penkiasdešimties metų amžiaus, jie nebetarnaus. 8.26 Jie padės savo broliams saugoti Susitikimo palapinę, bet nedirbs jokio darbo. Tai įsakymas levitams, liečiąs jų tarnystę”.

Skaičių 9

9.1 Izraelitams išėjus iš Egipto, antraisiais metais, pirmą mėnesį Viešpats kalbėjo Mozei Sinajaus dykumoje: 9.2 “Tegul izraelitai švenčia Paschą jai skirtu metu, 9.3 šio mėnesio keturioliktos dienos vakare, laikydamiesi visų apeigų ir nurodymų”. 9.4 Mozė pasakė izraelitams, kad jie turi švęsti Paschą. 9.5 Jie ją šventė pirmo mėnesio keturioliktos dienos vakare prie Sinajaus kalno. Izraelitai darė visa, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei. 9.6 Kai kurie buvo susitepę žmogaus lavonu ir tą dieną negalėjo švęsti Paschos. Jie atėjo pas Mozę bei Aaroną ir jiems tarė: 9.7 “Mes susitepę mirusiu. Ar dėl to mes neturime teisės aukoti Viešpačiui kartu su visais izraelitais?” 9.8 Mozė jiems atsakė: “Palaukite, aš paklausiu, ką Viešpats pasakys šiuo reikalu”. 9.9 Ir Viešpats kalbėjo Mozei: 9.10 “Jei kas iš izraelitų susiteptų mirusiu ar būtų kelionėje, tešvenčia Paschą 9.11 antro mėnesio keturioliktos dienos vakare, valgydamas neraugintą duoną su karčiomis žolėmis; 9.12 nieko nepaliks ligi ryto ir nė vieno avinėlio kaulo nesulaužys; laikysis visų Paschos nuostatų. 9.13 O jei kas nesuteptas ir nekeliaudamas nešvęstų Paschos, tas bus išnaikintas iš savo tautos, nes neaukojo Viešpačiui skirtu laiku; jis atsakys už savo nuodėmę. 9.14 Jei tarp jūsų būtų svetimšalis ar ateivis, kuris norėtų švęsti Paschą, tešvenčia ją Viešpačiui, laikydamasis tų pačių apeigų ir nurodymų. Jums ir ateiviui yra tas pats įstatymas”. 9.15 Tą dieną, kai buvo pastatyta Liudijimo palapinė, ją apdengė debesis, o naktį virš palapinės buvo tarsi ugnies liepsna. 9.16 Taip buvo visą laiką: dieną ją dengė debesis, o naktį­tarsi liepsna. 9.17 Kai palapinę dengiąs debesis pakildavo, izraelitai iškeliaudavo; toje vietoje, kur debesis nusileisdavo, izraelitai statydavo stovyklą. 9.18 Pagal Viešpaties įsakymą jie keliaudavo ir Jam įsakius ištiesdavo palapines. Kol debesis dengė palapinę, jie pasilikdavo toje pačioje vietoje. 9.19 Jei debesis virš palapinės pasilikdavo ilgą laiką, izraelitai nekeliaudavo. 9.20 Kartais debesis virš palapinės likdavo tik kelias dienas. Pagal Viešpaties įsakymą jie ištiesdavo palapines ir pagal Jo įsakymą iškeliaudavo. 9.21 Jei debesis stovėdavo virš palapinės tik vieną naktį ir, dienai brėkštant, pakildavo, jie keliaudavo toliau; jei debesis pakildavo, jie iškeliaudavo ar dieną, ar naktį. 9.22 O jei dvi dienas ar visą mėnesį, ar metus debesis pasilikdavo ant palapinės, izraelitai pasilikdavo toje pačioje vietoje; kai tik debesis pakildavo, jie keldavosi iš stovyklos. 9.23 Pagal Viešpaties įsakymą jie ištiesdavo palapines ir pagal Jo įsakymą iškeliaudavo. Jie laikėsi Viešpaties per Mozę duoto įsakymo.

Skaičių 10

10.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 10.2 “Padaryk du sidabrinius trimitus, kad galėtum sušaukti žmones ir jiems pranešti, kai reikės keltis iš stovyklos. 10.3 Sutrimitavus abiem trimitais, visa tauta susirinks pas tave prie Susitikimo palapinės. 10.4 Jei sutrimituos vienu trimitu, pas tave susirinks izraelitų kunigaikščiai. 10.5 Kai trimituos pavojų, pirmieji pakils tie, kurie stovyklauja rytų pusėje. 10.6 Trimituojant pavojų antrą sykį, pajudės pietuose esančios stovyklos. Pavojaus ženklą trimituosite skelbdami kelionės pradžią. 10.7 Sušaukdami tautos susirinkimą, trimituosite, bet ne pavojaus signalą. 10.8 Trimituos Aarono sūnūs, kunigai; tai bus amžinas įstatymas jūsų kartoms. 10.9 Jei eisite į karą savo žemėje prieš tuos, kurie jus spaudžia, trimituokite pavojų. Viešpats, jūsų Dievas, prisimins jus ir išgelbės iš jūsų priešų. 10.10 Jūsų džiaugsmo dieną, šventės dieną ir pirmą mėnesio dieną, trimituokite prie deginamųjų ir padėkos aukų kaip atminimą Dievui. Aš, Viešpats, jūsų Dievas”. 10.11 Antraisiais metais, antro mėnesio dvidešimtą dieną debesis pakilo nuo Liudijimo palapinės, 10.12 ir izraelitai iškeliavo būriais iš Sinajaus dykumos. Debesis nusileido Parano dykumoje. 10.13 Tai buvo pirmoji jų kelionė, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei. 10.14 Pirmieji ėjo Judo giminės žmonės tvarkingais būriais. Jų vadas buvo Aminadabo sūnus Naasonas. 10.15 Isacharo giminės pulkų vadas buvo Cuaro sūnus Netanelis. 10.16 Zabulono giminės pulkų vadas buvo Helono sūnus Eliabas. 10.17 Po to buvo išardyta palapinė, kuria nešini ėjo Geršono ir Merario sūnūs. 10.18 Paskui juos keliavo Rubeno pulkai. Jų vadas buvo Šedeūro sūnus Elicūras. 10.19 Simeono giminės pulkų vadas buvo Cūrišadajo sūnus Šelumielis. 10.20 Gado giminės pulkų vadas buvo Deuelio sūnus Eljasafas. 10.21 Po to ėjo Kehato sūnūs, kurie nešė Švenčiausiąją. Kai jie nuėjo, palapinė buvo jau pastatyta. 10.22 Toliau ėjo Efraimo giminės pulkai, kuriems vadovavo Amihudo sūnus Elišama. 10.23 Manaso giminės pulkų vadas buvo Pedacūro sūnus Gamelielis. 10.24 Benjamino giminės pulkų vadas buvo Gideonio sūnus Abidanas. 10.25 Paskutiniai iš stovyklos iškeliavo Dano pulkai. Jiems vadovavo Amišadajo sūnus Ahiezeras. 10.26 Ašero giminės pulkų vadas buvo Ochrano sūnus Pagielis. 10.27 Neftalio giminės pulkų vadas buvo Enano sūnus Ahyra. 10.28 Tokia tvarka ėjo Izraelio vaikų pulkai, kai keldavosi iš vienos vietos į kitą. 10.29 Mozė sakė savo žmonos broliui Hobabui, midjaniečio Reuelio sūnui: “Mes eisime į vietą, kurią Viešpats mums pažadėjo. Keliauk su mumis, mes tau gera darysime, nes Viešpats pažadėjo Izraeliui gerovę”. 10.30 Tas jam atsakė: “Aš nekeliausiu su jumis, bet grįšiu į savo šalį, kurioje gimiau”. 10.31 Mozė atsakė: “Nepalik mūsų, nes tu geriausiai žinai, kaip mes turime įsikurti dykumoje; tu būsi mums vietoje akių. 10.32 Jei pasiliksi su mumis, duosime tau, ką mums Viešpats duos”. 10.33 Jie keliavo nuo Sinajaus kalno tris dienas, ir Viešpaties Sandoros skrynia buvo nešama pirma jų į stovyklai paskirtą vietą. 10.34 Viešpaties debesis rodė jiems kelią, keliaujant dienos metu. 10.35 Sandoros skrynią pakeliant kelionei, Mozė tardavo: “Viešpatie! Teišsisklaido Tavo priešai ir bėga nuo Tavo veido tie, kurie Tavęs nekenčia”. 10.36 Kai sustodavo, jis tardavo: “Sugrįžk, Viešpatie, pas Izraelio tūkstančių tūkstančius!”

Skaičių 11

11.1 Izraelitai murmėjo prieš Viešpatį, ir Viešpačiui tai nepatiko. Tai išgirdęs, Viešpats užsirūstino, Jo ugnis užsidegė tarp jų ir ėmė naikinti stovyklos pakraštį. 11.2 Tauta šaukėsi Mozės ir, kai Mozė pasimeldė Viešpačiui, ugnis užgeso. 11.3 Jie praminė tą vietą Tabera, nes Viešpaties ugnis degė tarp jų. 11.4 Kartu keliavo daug svetimšalių, kurie pasidavė geiduliams; su jais drauge verkė ir izraelitai, sakydami: “Kas duos mums mėsos? 11.5 Atsimename žuvis, kurias valgėme Egipte ir jos mums nieko nekainavo; taip pat prisimename agurkus, melionus, porus, svogūnus ir česnakus. 11.6 Dabar mūsų sielos išseko, nes mūsų akys nieko kito nemato­tiktai maną”. 11.7 Mana buvo geltona ir panaši į kalendros sėklas. 11.8 Žmonės vaikščiojo aplinkui ir ją rinkosi, malė girnomis ar susitrindavo grūstuvuose, virė puoduose ir kepė iš jos papločius; jos skonis buvo panašus į ragaišio su aliejumi skonį. 11.9 Nusileidžiant naktį ant stovyklos rasai, krisdavo ir mana. 11.10 Mozė išgirdo, kaip žmonės verkia savo šeimose prie palapinių angų. Viešpaties rūstybė smarkiai užsidegė, Mozė taip pat buvo nepatenkintas. 11.11 Jis skundėsi Viešpačiui: “Kam vargini savo tarną? Kodėl nerandu malonės Tavo akyse? Ir kodėl uždėjai man visos šitos tautos naštą? 11.12 Argi šita tauta yra mano vaikai, ar aš ją pagimdžiau, kad man sakai: ‘Nunešk juos, paėmęs į glėbį, kaip auklė nešioja kūdikį, į žemę, kurią Tu pažadėjai jų tėvams?’ 11.13 Iš kur aš imsiu mėsos, kad pasotinčiau tokią daugybę? Jie rauda ir šaukia: ‘Duok mums mėsos!’ 11.14 Aš negaliu vienas nešti visos šitos tautos, nes man tai per sunku. 11.15 Jeigu taip su manimi elgiesi, geriau nužudyk mane, jei atradau malonę Tavo akyse, kad nebūčiau varginamas tokių didelių bėdų”. 11.16 Viešpats atsakė Mozei: “Surink septyniasdešimt Izraelio vyresniųjų, apie kuriuos žinai, kad jie yra tautos vadovai, nuvesk juos prie Susitikimo palapinės ir atsistok ten kartu su jais. 11.17 Aš nužengsiu ir kalbėsiu su tavimi, paimsiu dvasios, kuri yra ant tavęs, ir suteiksiu jiems, kad jie kartu su tavimi neštų tautos naštą ir tau nereikėtų nešti vienam. 11.18 O tautai sakyk: ‘Pasišventinkite ir rytoj valgysite mėsos, nes Viešpats išgirdo jūsų verksmą, kai sakėte: ‘Kas mums duos mėsos? Gera mums buvo Egipte’. Viešpats jums duos mėsos, ir jūs valgysite. 11.19 Ne vieną dieną, ne dvi dienas, ne penkias dienas, ne dešimt dienų ir ne dvidešimt dienų, 11.20 bet visą mėnesį, kol nebegalėsite į ją net pažiūrėti; jūs paniekinote Viešpatį, kuris yra tarp jūsų, ir raudojote Jo akivaizdoje, sakydami: ‘Kodėl mes išėjome iš Egipto?’ ” 11.21 Mozė tarė: “Šitos tautos yra šeši šimtai tūkstančių pajėgių vyrų, ir Tu sakai, kad duosi jiems visą mėnesį valgyti mėsos? 11.22 Argi mes turėsime papjauti avis ir jaučius, kad užtektų visiems? Ar susirinks visos jūros žuvys, kad juos pasotintų?” 11.23 Viešpats atsakė jam: “Argi Viešpaties ranka sutrumpėjo? Dabar matysi, ar mano žodžiai išsipildys, ar ne”. 11.24 Mozė nuėjo ir pasakė tautai Viešpaties žodžius. Jis surinko septyniasdešimt izraelitų vyresniųjų ir juos sustatė prie palapinės. 11.25 Viešpats nužengė debesyje ir jam kalbėjo. Ir Jis paėmė dvasios, kuri buvo ant Mozės, ir davė septyniasdešimčiai vyresniųjų. Kai ant jų nusileido dvasia, jie pradėjo pranašauti ir nepaliovė. 11.26 Stovykloje buvo pasilikę du vyrai, vienas vardu Eldadas, o kitas­Medadas. Ir jie gavo tos dvasios, nes ir juodu buvo įtraukti į sąrašą, bet nebuvo atėję prie palapinės. Jie pradėjo pranašauti stovykloje. 11.27 Vienas jaunuolis atbėgo ir pranešė Mozei: “Eldadas ir Medadas pranašauja stovykloje!” 11.28 Nūno sūnus Jozuė, Mozės tarnas, tarė: “Mano valdove Moze, uždrausk jiems!” 11.29 Bet jis atsakė: “Ar tu pavydi dėl manęs? O, kad visa Viešpaties tauta pranašautų ir kad Viešpats duotų kiekvienam savo dvasios!” 11.30 Mozė ir Izraelio vyresnieji sugrįžo į stovyklą. 11.31 Pakilo Viešpaties siųstas vėjas ir atnešė putpelių. Jų tiek prikrito aplinkui stovyklą, kiek galima apeiti per dvi dienas ir dvi uolektys nuo žemės. 11.32 Žmonės rinko putpeles visą tą dieną ir naktį ir dar kitą dieną, ir kiekvienas prisirinko nemažiau kaip dešimt homerų; jas džiovino aplink stovyklą. 11.33 Mėsa tebebuvo jiems tarp dantų, ir jie dar nebuvo jos suvalgę, kai Viešpaties rūstybė užsidegė prieš tautą, ir Jis ištiko juos dideliu maru. 11.34 Ta vieta buvo pavadinta Kibrot Taavos kapinėmis, nes ten palaidojo žmones, kurie buvo pasidavę geiduliams. 11.35 Išėję iš Kibrot Taavos kapinių, jie nukeliavo į Hacerotą ir ten sustojo.

Skaičių 12

12.1 Mirjama ir Aaronas priekaištavo Mozei dėl jo vedybų, nes jis buvo vedęs etiopę. 12.2 Jie sakė: “Argi Viešpats kalbėjo tik per vieną Mozę? Argi Jis nekalbėjo taip pat ir per mus?” Viešpats tai išgirdo. 12.3 Mozė gi buvo labai romus, romiausias iš visų žmonių žemėje. 12.4 Viešpats staiga prabilo į Mozę, Aaroną bei Mirjamą: “Jūs trys išeikite prie Susitikimo palapinės”. Jiems išėjus, 12.5 Viešpats nužengė debesies stulpe ir, stovėdamas palapinės įėjime, pašaukė Aaroną ir Mirjamą. Kai juodu priėjo, 12.6 Jis tarė jiems: “Klausykite! Jei kas tarp jūsų yra Viešpaties pranašas, Aš jam apsireiškiu regėjime arba kalbu sapne. 12.7 Ne taip yra su mano tarnu Moze, kuris yra ištikimas visuose mano namuose. 12.8 Su juo Aš kalbuosi veidas į veidą, atvirai, o ne neaiškiais žodžiais, ir jis mato mano pavidalą. Kaip judu nebijote kalbėti prieš mano tarną Mozę?” 12.9 Užsirūstinęs Viešpats pasitraukė. 12.10 Pasitraukė ir debesis nuo palapinės. Staiga Mirjamą išbėrė raupsai, ji pabalo kaip sniegas. Aaronas, pažvelgęs į ją ir pamatęs ją apdengtą raupsais, 12.11 tarė Mozei: “Maldauju, mano valdove, tenepasilieka ant mudviejų ši nuodėmė, kurią padarėme per savo kvailumą. 12.12 Tenebūna ji kaip kūdikis, negyvas gimęs, kurio kūno dalis jau sugedus”. 12.13 Mozė šaukėsi Viešpaties: “Maldauju, o Dieve, išgydyk ją”. 12.14 Viešpats jam atsakė: “Jei jos tėvas būtų spjovęs jai į veidą, argi ji nebūtų turėjusi rausti bent septynias dienas? Tebūna atskirta septynias dienas nuo stovyklos ir paskui bus pašaukta atgal”. 12.15 Mirjama buvo septynias dienas atskirta nuo stovyklos, ir tauta nepajudėjo iš vietos, kol Mirjama nebuvo pašaukta atgal. 12.16 Po to izraelitai iškeliavo iš Haceroto ir apsistojo Parano dykumoje.

Skaičių 13

13.1 Ir Viešpats kalbėjo Mozei: 13.2 “Siųsk vyrus, po vieną vyresnįjį iš kiekvienos giminės, išžvalgyti Kanaano žemės, kurią duosiu izraelitams”. 13.3 Mozė padarė, ką Viešpats įsakė. Jis išsiuntė iš Parano dykumos kiekvienos giminės vyresnįjį: 13.4 Rubeno giminės­Zakūro sūnų Šamūvą, 13.5 Simeono giminės­Horio sūnų Šafatą, 13.6 Judo giminės­Jefunės sūnų Kalebą, 13.7 Isacharo giminės­Juozapo sūnų Igalą, 13.8 Efraimo giminės­Nūno sūnų Ozėją, 13.9 Benjamino giminės­Rafuvo sūnų Paltį, 13.10 Zabulono giminės­Sodžio sūnų Gadielį, 13.11 iš Juozapo sūnų, Manaso giminės­ Susio sūnų Gadį, 13.12 Dano giminės­Gemalio sūnų Amielį, 13.13 Ašero giminės­Mykolo sūnų Setūrą, 13.14 Neftalio giminės­Vofsio sūnų Nachbį, 13.15 Gado giminės­Machio sūnų Geuelį. 13.16 Tai vardai vyrų, kuriuos Mozė pasiuntė išžvalgyti kraštą. Nūno sūnų Ozėją jis pavadino Jozue. 13.17 Mozė, siųsdamas juos į Kanaano šalį, tarė jiems: “Pradėkite šalies pietuose ir, nuėję į kalnus, 13.18 apžiūrėkite žemę ir žmones, kurie ten gyvena: ar jie galingi, ar silpni, ar jų mažai, ar daug; 13.19 ar pati žemė gera, ar bloga; kokie miestai, ar turi mūro sienas, ar ne; 13.20 ar žemė derlinga, ar nualinta, ar miškinga, ar ne. Būkite drąsūs ir mums atneškite tos žemės vaisių”. Buvo metas, kada skinamos pirmosios vynuogės. 13.21 Jie nuėję išžvalgė žemę nuo Cino dykumos iki Rehobo, kur einama į Lebo Hamatą. 13.22 Jie patraukė į pietus ir atėjo į Hebroną, kur gyveno Anako sūnūs Ahimanas, Šešajas ir Talmajas. Hebronas įkurtas septyneriais metais anksčiau už Egipto miestą Coaną. 13.23 Nuėję prie Eškolo upelio, nupjovė šaką su viena keke vynuogių, ir du vyrai ją nešė ant karties. Taip pat paėmė granato vaisių ir figų iš tos vietos, 13.24 kuri buvo pavadinta Eškolu, nes ten Izraelio vaikai nupjovė vynuogių kekę. 13.25 Žvalgai, apėję visą šalį, sugrįžo po keturiasdešimties dienų 13.26 pas Mozę, Aaroną ir izraelitus į Kadešą, į Parano dykumą. Jie papasakojo visiems, ką sužinojo, ir parodė to krašto vaisius. 13.27 Jie sakė: “Buvome nuėję į žemę, į kurią mus siuntei. Ji tikrai plūsta pienu ir medumi, ir štai jos vaisiai; 13.28 bet jos gyventojai yra stiprūs, miestai dideli, apjuosti mūro sienomis. Ten matėme ir Anako palikuonių. 13.29 Amalekiečiai gyvena pietuose, hetitai, jebusiečiai ir amoritai kalnuose, kanaaniečiai prie jūros ir Jordano slėnyje”. 13.30 Bet Kalebas nuramino žmones prieš Mozę ir sakė: “Eikime ir užimkime tą žemę, nes mes esame pajėgūs juos nugalėti”. 13.31 Bet vyrai, buvę su juo, sakė: “Mes negalime eiti prieš tas tautas, nes jos už mus stipresnės”. 13.32 Ir jie skleidė tarp Izraelio vaikų blogus atsiliepimus apie tą žemę, kurią buvo išžvalgę, kalbėdami: “Žemė, kurią išžvalgėme, ryja savo gyventojus, o žmonės, kuriuos matėme, yra labai aukšto ūgio. 13.33 Ten matėme milžinus iš Anako giminės, ir mes buvome prieš juos kaip žiogai, ir tokie mes buvome jų akyse”.

Skaičių 14

14.1 Visa tauta pakėlė balsus ir raudojo tą naktį. 14.2 Jie murmėjo prieš Mozę ir Aaroną: “Verčiau būtume mirę Egipte arba žuvę šioje dykumoje. 14.3 Kodėl Viešpats atvedė mus į šią žemę? Ar tam, kad žūtume nuo kardo, o mūsų žmonos ir vaikai taptų priešo grobiu? Ar ne geriau būtų grįžti į Egiptą?” 14.4 Jie tarėsi: “Išsirinkime vadą ir grįžkime į Egiptą”. 14.5 Mozė ir Aaronas puolė ant žemės prieš visą Izraelio vaikų susirinkimą. 14.6 Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas iš tų, kurie žvalgė kraštą, perplėšė savo rūbus 14.7 ir kalbėjo izraelitams: “Žemė, kurią apėjome ir išžvalgėme, labai gera. 14.8 Jei Viešpats bus maloningas, Jis mus įves į tą žemę, plūstančią pienu ir medumi. 14.9 Tik nesukilkite prieš Viešpatį ir nebijokite to krašto žmonių. Mes juos valgysime kaip duoną, jie neturi apsaugos, o Viešpats yra su mumis, nebijokime!” 14.10 Bet žmonės ketino juodu užmušti akmenimis. Ir Viešpaties šlovė pasirodė visiems izraelitams virš Susitikimo palapinės. 14.11 Viešpats tarė Mozei: “Ar dar ilgai šita tauta niekins mane? Kodėl jie netiki manimi, matydami visus stebuklus, kuriuos padariau jų akivaizdoje? 14.12 Aš juos bausiu maru ir sunaikinsiu, o iš tavęs padarysiu didesnę ir galingesnę tautą už šitą”. 14.13 Mozė kalbėjo Viešpačiui: “Tada egiptiečiai, iš kurių Tu išvedei šią tautą, išgirs tai, ką Tu padarei tautai, 14.14 ir pasakys šio krašto gyventojams, kurie girdėjo, kad Tu, Viešpatie, esi su mumis, kad Tu esi regimas veidu į veidą, kad Tavo debesis yra virš šios tautos ir kad Tu eini pirma mūsų dienos metu debesies stulpe ir naktį­ ugnies stulpe; 14.15 todėl jei Tu išžudysi savo žmones, tautos, kurios girdėjo apie Tavo šlovę, sakys: 14.16 ‘Kadangi Viešpats nepajėgė įvesti šitos tautos į žemę, kurią jiems prisiekdamas pažadėjo, tai išžudė juos dykumoje’. 14.17 Viešpatie, meldžiu Tave, parodyk savo galią, kaip esi pasakęs: 14.18 ‘Viešpats yra kantrus ir kupinas gailestingumo, atleidžiantis neteisybes ir nusikaltimus, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos’. 14.19 Maldauju, atleisk šitos tautos nusikaltimus dėl Tavo didelio gailestingumo, kaip atleisdavai jai nuo išėjimo iš Egipto iki šiol”. 14.20 Viešpats atsakė: “Atleidžiu, kaip prašei. 14.21 Kaip Aš gyvas, visa žemė bus pilna Viešpaties šlovės. 14.22 Kadangi visi žmonės, kurie matė mano šlovę ir stebuklus, kuriuos dariau Egipte ir dykumoje, mane gundė jau dešimt kartų ir neklausė mano balso, 14.23 jie neišvys žemės, kurią pažadėjau jų tėvams. Niekas iš tų, kurie mane pykdė, nematys jos. 14.24 Savo tarną Kalebą, kuris kupinas kitokios dvasios ir iki galo sekė manimi, įvesiu į tą žemę, į kurią jis buvo nuėjęs, ir jo palikuonys ją paveldės. 14.25 Kadangi amalekiečiai ir kanaaniečiai gyvena slėniuose, rytoj iš stovyklos visi keliaukite į dykumą Raudonosios jūros link”. 14.26 Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui: 14.27 “Kiek dar šita pikta tauta murmės prieš mane? Aš girdžiu Izraelio vaikų murmėjimą, kai jie murma prieš mane. 14.28 Sakyk jiems: ‘Kaip Aš gyvas,­ sako Viešpats,­padarysiu jums taip, kaip jūs kalbėjote. 14.29 Šioje dykumoje liks jūsų lavonai. Visi, kurie buvote suskaičiuoti, dvidešimties metų ir vyresni, ir murmėjote prieš mane, 14.30 neįeisite į žemę, kurią jums pažadėjau, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę. 14.31 Jūsų vaikus, apie kuriuos sakėte, kad jie bus priešų grobis, įvesiu į tą žemę, kurią jūs paniekinote. 14.32 Jūsų lavonai kris šioje dykumoje. 14.33 Jūsų vaikai klajos dykumoje keturiasdešimt metų dėl jūsų paleistuvystės, kol jūsų lavonai pasiliks dykumoje. 14.34 Pagal skaičių dienų, kai jūs žvalgėte žemę, už keturiasdešimt dienų jūs nešiosite savo kaltes keturiasdešimt metų, už kiekvieną dieną­metai, ir jūs pažinsite, ką reiškia būti mano atmestiems. 14.35 Kaip kalbėjau, taip ir padarysiu visai šiai piktai tautai, kuri sukilo prieš mane­visi mirs šioje dykumoje’ ”. 14.36 Vyrai, kuriuos Mozė buvo išsiuntęs išžvalgyti žemę, ir kurie grįžę sukurstė tautą murmėti prieš Viešpatį, blogai kalbėdami apie kraštą 14.37 ir skleisdami blogus atsiliepimus apie tą žemę, buvo ištikti Viešpaties akivaizdoje ir mirė. 14.38 Iš visų, kurie buvo išėję žemę išžvalgyti, gyvi liko tik Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas. 14.39 Kai Mozė pasakė visus šiuos žodžius izraelitams, jie labai nuliūdo. 14.40 Atsikėlę anksti rytą, jie užlipo ant kalno, sakydami: “Eisime į žemę, kurią Viešpats pažadėjo, nes mes nusikaltome”. 14.41 Mozė jiems atsakė: “Kodėl neklausote Viešpaties įsakymo? Jūs nieko gero nelaimėsite. 14.42 Neikite, nes Viešpats neis su jumis, jūs žūsite nuo priešų. 14.43 Amalekiečiai ir kaananiečiai yra prieš jus. Jūs žūsite nuo kardo, nes neklausėte Viešpaties, todėl Viešpats nebus su jumis”. 14.44 Bet jie nusprendė eiti į kalnus. Tačiau nei Viešpaties Sandoros skrynia, nei Mozė nepajudėjo iš stovyklos. 14.45 Atėję amalekiečiai ir kaananiečiai, gyvenantys kalnuose, juos sumušė ir vijosi iki Hormos.

Skaičių 15

15.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 15.2 “Sakyk izraelitams: ‘Kai būsite įėję ir apsigyvenę pažadėtoje žemėje, kurią jums duosiu, 15.3 ir aukosite Viešpačiui auką iš bandos ar kaimenės­deginamąją, vykdydami įžadus, laisva valia aukodami ar savo iškilmėse, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui, 15.4 kiekvienas, kuris aukos, atsineš duonos aukai dešimtą efos dalį smulkių miltų, sumaišytų su vienu ketvirtadaliu hino aliejaus, 15.5 ir prie deginamosios ar kitos gyvulinės aukos pridės ketvirtą hino dalį vyno prie kiekvieno avinėlio geriamajai aukai. 15.6 Prie kiekvieno avino duonos aukai pridėkite dvi dešimtąsias efos smulkių miltų, sumaišytų su trečdaliu hino aliejaus, 15.7 ir geriamajai aukai trečią dalį hino vyno, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui. 15.8 Kai aukosite jautį deginamajai aukai ar įžadui įvykdyti, ar padėkos aukoms, 15.9 duokite prie kiekvieno jaučio tris dešimtąsias efos smulkių miltų, sumaišytų su puse hino aliejaus, 15.10 ir pusę hino vyno geriamajai aukai, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui. 15.11 Taip darykite prie kiekvieno jaučio, avino, avinėlio ar ožio 15.12 pagal aukų skaičių, kurias aukosite. 15.13 Vietiniai gyventojai taip darys aukodami auką, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui; 15.14 ir jeigu tarp jūsų esantis ateivis norės aukoti auką, jis darys taip pat, kaip ir jūs. 15.15 Tas pats nuostatas galioja ir jums, ir ateiviams, gyvenantiems jūsų žemėje, nes kaip jūs, taip ir ateiviai bus prieš Viešpatį. 15.16 Toks pat įstatymas bus jums ir ateiviams, gyvenantiems tarp jūsų’ ”. 15.17 Viešpats kalbėjo Mozei: 15.18 “Sakyk izraelitams: ‘Kai būsite pažadėtoje žemėje, kurią jums duosiu, 15.19 ir valgysite to krašto duonos, aukokite Viešpačiui auką. 15.20 Aukokite paplotį iš pirmos tešlos, kaip aukojate derliaus pirmienas. 15.21 Iš pirmos tešlos aukokite Viešpačiui per visas jūsų kartas. 15.22 Jei netyčia ko nors nevykdytumėte iš to, ką Aš įsakiau Mozei 15.23 ir per jį paskelbiau, nuo tos dienos, kai daviau savo įsakymus, per visas jūsų kartas, 15.24 jei tai padarysite dėl neapsižiūrėjimo, aukokite man veršį deginamajai aukai, kad būtų malonus kvapas, kartu su duonos ir geriamąja auka, pagal visus nuostatus, ir ožį aukai už nuodėmę. 15.25 Kunigas sutaikins izraelitus, ir jiems bus atleista, nes jie nusikalto netyčia, tačiau jie aukos deginamąją auką Viešpačiui ir auką už savo nuodėmę. 15.26 Bus atleista Izraelio tautai ir tarp jų gyvenantiems ateiviams, nes nusikaltimas įvyko dėl nežinojimo. 15.27 Jei vienas žmogus nusikalstų nežinodamas, teaukoja metinę ožką už savo nusikaltimą. 15.28 Kunigas sutaikins jį, nes nusikalto Viešpačiui nežinodamas; jis bus sutaikintas, ir kaltė jam bus atleista. 15.29 Vietiniams gyventojams ir ateiviams, netyčia nusikaltus, bus taikomas tas pats įstatymas. 15.30 Bet jei žmogus nusikalstų sąmoningai ir taip paniekintų Viešpatį, nežiūrint ar jis bus vietinis, ar ateivis, jis bus išnaikintas iš savo tautos, 15.31 nes paniekino Viešpaties žodį ir Jo įsakymą. Todėl ta siela bus sunaikinta. Jis atsakys už savo nusikaltimą’ ”. 15.32 Izraelitams būnant dykumoje, jie rado žmogų, renkantį malkas sabato dieną. 15.33 Jie atvedė jį pas Mozę ir Aaroną, 15.34 ir uždarė jį, nes nežinojo, ką su juo daryti. 15.35 Viešpats tarė Mozei: “Tas žmogus turi mirti, visi žmonės tegul užmuša jį akmenimis už stovyklos ribų”. 15.36 Išvedę už stovyklos, užmušė jį akmenimis, kaip Viešpats buvo įsakęs. 15.37 Viešpats kalbėjo Mozei: 15.38 “Įsakyk izraelitams pasidaryti savo apdarų kraštuose kutus su mėlynomis juostelėmis. 15.39 Pažvelgę į juosteles, atsiminkite Viešpaties įsakymus ir nesekite savo širdimis ir akimis, kurios veda į paleistuvystę. 15.40 Atsiminkite mano įsakymus, juos vykdykite ir būkite šventi. 15.41 Aš esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išvedžiau iš Egipto žemės”.

Skaičių 16

16.1 Korachas, Levio sūnaus Kehato sūnaus Iccharo sūnus, ir iš Rubeno sūnų Eliabo sūnūs Datanas ir Abiramas bei Peleto sūnus Onas 16.2 sukilo prieš Mozę. Prie jų prisidėjo du šimtai penkiasdešimt izraelitų, tautos kunigaikščių, žinomų bendruomenėje ir gerbiamų vyrų. 16.3 Jie susirinkę kalbėjo prieš Mozę ir Aaroną: “Gana judviem; visi izraelitai yra šventi ir Viešpats yra tarp jų. Kodėl judu keliatės aukščiau Viešpaties tautos?” 16.4 Tai išgirdęs, Mozė puolė ant žemės 16.5 ir kalbėjo Korachui ir su juo esantiems: “Rytoj Viešpats parodys, kas yra šventas ir kas yra Jo. Tiems, kuriuos Jis išsirinko, Jis leis prisiartinti prie Jo. 16.6 Kiekvienas imkite savo smilkytuvą: tu, Korachai, ir visas tavo būrys, 16.7 pasiėmę ugnies, užberkite ant jos smilkalų Viešpaties akivaizdoje. Kurį Jis išsirinks, tas bus šventas. Jūs, Levio sūnūs, keliatės per aukštai!” 16.8 Mozė sakė Korachui: “Klausykite, Levio sūnūs! 16.9 Argi jums dar maža, kad Izraelio Dievas jus išsirinko iš visos tautos ir pašaukė eiti tarnystę Viešpaties palapinėje ir tarnauti tautai? 16.10 Jis pašaukė savo tarnystei tave ir tavo brolius levitus, tai kodėl dar reikalaujate kunigystės? 16.11 Kodėl sukilote tu ir tavo pasekėjai prieš Viešpatį? Kas gi yra Aaronas, kad prieš jį murmate?” 16.12 Mozė pasiuntė pašaukti abu Eliabo sūnus Dataną ir Abiramą. Juodu atsakė: “Mudu neisime. 16.13 Ar tau dar maža, kad mus išvedei iš žemės, plūstančios pienu ir medum, kad nužudytum dykumoje? Ar dar nori viešpatauti mums? 16.14 Ar nuvedei mus į žemę, kurioje teka pienas ir medus, ir ar davei mums paveldėti laukus ir vynuogynus? Ar ir akis nori šiems žmonėms išlupti? Mudu neateisime!” 16.15 Mozė, labai įpykęs, meldė Viešpatį: “Nežiūrėk į jų aukas; aš neėmiau iš jų nė asilaičio ir nė vieno nenuskriaudžiau”. 16.16 Mozė sakė Korachui: “Rytoj tu ir visas tavo būrys stokite Viešpaties akivaizdoje: tu, jie ir Aaronas. 16.17 Imkite kiekvienas savo smilkytuvą, įdėkite į juos smilkalų ir atneškite smilkytuvus Viešpaties akivaizdon­du šimtus penkiasdešimt smilkytuvų; taip pat tu ir Aaronas atneškite savo smilkytuvus”. 16.18 Visi įsidėjo ugnies į smilkytuvus ir užbėrę ant jos smilkalų atsistojo prie Susitikimo palapinės įėjimo, kartu su Moze su Aaronu. 16.19 Korachas sušaukė visus izraelitus prie Susitikimo palapinės, ir visiems matant pasirodė Viešpaties šlovė. 16.20 Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: 16.21 “Pasitraukite iš šio susirinkimo, Aš juos bematant sunaikinsiu”. 16.22 Juodu puolė ant žemės, prašydami: “Dieve, Tu kiekvieno kūno dvasios Dievas. Argi vienam nusidėjus Tavo rūstybė sunaikins visus?” 16.23 Viešpats atsakė Mozei: 16.24 “Įsakyk visiems pasitraukti nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių”. 16.25 Mozė ėjo prie Datano ir Abiramo, jį sekė Izraelio vyresnieji. 16.26 Jis tarė tautai: “Pasitraukite nuo šių piktadarių palapinių ir nelieskite nieko, kas jiems priklauso, kad ir jūs nežūtumėte dėl jų nuodėmių”. 16.27 Visiems pasitraukus nuo Koracho, Datano ir Abiramo palapinių, Datanas ir Abiramas išėję stovėjo savo palapinių angose kartu su žmonomis ir vaikais. 16.28 Mozė tarė: “Dabar matysite, kad Viešpats siuntė mane visa tai daryti ir kad aš nieko nedariau savo valia. 16.29 Jei jie mirs paprasta mirtimi, kaip miršta visi žmonės, tai Viešpats manęs nesiuntė; 16.30 bet jei Viešpats padarys naują dalyką, kad žemė atsivers ir prarys juos ir visa, kas jiems priklauso, ir jie gyvi pateks į mirusiųjų buveinę, žinokite, kad jie piktžodžiavo Viešpačiui”. 16.31 Kai tik jis baigė kalbėti, žemė prasiskyrė po jų kojomis 16.32 ir atsivėrusi prarijo juos su jų palapinėmis, žmonėmis ir visu lobiu. 16.33 Jie gyvi nugrimzdo į mirusiųjų buveinę, ir žemė apdengė juos, ir jie buvo išnaikinti iš susirinkusiųjų. 16.34 O visi izraelitai, kurie stovėjo aplinkui, žūstantiems šaukiant, pradėjo bėgti, nes jie sakė: “Kad tik ir mūsų žemė neprarytų”. 16.35 Viešpaties siųsta ugnis sunaikino tuos du šimtus penkiasdešimt vyrų, kurie aukojo smilkalus. 16.36 Po to Viešpats kalbėjo Mozei: 16.37 “Įsakyk Aarono sūnui kunigui Eleazarui surinkti smilkytuvus iš degėsių, ir išsklaidyti ugnį, nes jie pašventinti. 16.38 Smilkytuvus tų, kurie nusidėjo prieš savo sielas, tegul perkala į skardas ir jomis apdengia aukurą, nes jie buvo aukojami prieš Viešpatį ir tapo pašventinti. Tai bus izraelitams atsiminimo ženklas”. 16.39 Kunigas Eleazaras surinko varinius smilkytuvus, kuriuose aukojo gaisre žuvę, perkalė į skardas ir apdengė jomis aukurą, 16.40 kaip atminimą Izraelio vaikams, kaip Viešpats jam sakė per Mozę, kad svetimasis, kuris nėra Aarono palikuonis, nesiartintų aukoti smilkalų Viešpačiui ir nežūtų kaip Korachas ir visas jo būrys. 16.41 Kitą dieną visi izraelitai murmėjo prieš Mozę ir Aaroną: “Judu nužudėte Viešpaties žmones”. 16.42 Žmonėms susirinkus prieš Mozę ir Aaroną, jie atsigręžė į Susitikimo palapinę, ir štai ją apdengė debesis ir pasirodė Viešpaties šlovė. 16.43 Mozė ir Aaronas nuėjo prie Susitikimo palapinės. 16.44 Viešpats tarė Mozei: 16.45 “Pasitraukite nuo šių žmonių. Aš juos tuojau sunaikinsiu”. Juodu puolė ant žemės. 16.46 Mozė sakė Aaronui: “Imk smilkytuvą, pasisemk žarijų nuo aukuro, užberk ant jų smilkalų ir skubiai eik prie žmonių, kad juos sutaikintum, nes jau pasireiškė Viešpaties rūstybė ir prasidėjo maras”. 16.47 Ir Aaronas padarė, kaip Mozė įsakė, ir nubėgo į žmonių vidurį, tarp kurių jau buvo prasidėjęs maras. Jis užbėrė smilkalų ir sutaikino tautą. 16.48 Jis stovėjo tarp mirusiųjų ir gyvųjų. Maras liovėsi. 16.49 Mirė keturiolika tūkstančių septyni šimtai, neskaitant žuvusiųjų Koracho maište. 16.50 Kai maras liovėsi, Aaronas sugrįžo pas Mozę prie Susitikimo palapinės.

Skaičių 17

17.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 17.2 “Sakyk izraelitams, kad kiekviena giminė duotų lazdą; iš visų jų kunigaikščių pagal jų giminę dvylika lazdų. Užrašyk kiekvieno vardą ant jo lazdos. 17.3 Ant Levio lazdos užrašyk Aarono vardą. Nuo giminės kunigaikščio bus po vieną lazdą. 17.4 Jas sudėk Susitikimo palapinėje ties liudijimu, kur jums apsireiškiu. 17.5 Kurį iš jų išsirinksiu, to lazda pražys, taip padarysiu galą izraelitų murmėjimui, kuriuo jie prieš judu murma”. 17.6 Mozė pranešė tai izraelitams. Kiekvienos giminės kunigaikštis davė lazdą. Buvo dvylika lazdų, tarp jų ir Aarono lazda. 17.7 Mozė jas padėjo Viešpaties akivaizdoje Liudijimo palapinėje. 17.8 Mozė, įėjęs kitą dieną, rado žaliuojančią Aarono, Levio giminės, lazdą. Pumpurai išsiskleidė žiedais, sužaliavo lapeliais ir subrandino migdolus. 17.9 Mozė išnešė visas lazdas iš šventyklos prie izraelitų. Jie apžiūrėjo jas ir kiekvienas atsiėmė savo lazdą. 17.10 Tuomet Viešpats tarė Mozei: “Įnešk atgal Aarono lazdą prie liudijimo, kad ji būtų ženklas maištaujantiems, kad pasibaigtų jų murmėjimas prieš mane, ir jie nemirtų”. 17.11 Mozė padarė, kaip Viešpats įsakė. 17.12 Izraelitai sakė Mozei: “Štai mes mirštame, mes visi žūvame. 17.13 Kas tik artinasi prie Viešpaties palapinės, tas miršta. Argi visi būsime sunaikinti?”

Skaičių 18

18.1 Viešpats kalbėjo Aaronui: “Tu ir tavo sūnūs būsite atsakingi už šventyklą ir kunigų tarnystę. 18.2 Tavo broliai iš Levio giminės, tavo tėvo palikuonys, prisidės prie tavęs ir tarnaus tau, bet tu ir tavo sūnūs atliksite kunigų tarnystę Liudijimo palapinėje. 18.3 Levitai tarnaus tau ir atliks visus palapinės darbus, tačiau jie nelies šventyklos indų ir aukuro, kad jie ir jūs nežūtumėte. 18.4 Tebūna jie su tavimi ir tetarnauja Susitikimo palapinėje, atlikdami visus jos darbus. Svetimasis neturi būti tarp jūsų. 18.5 Prižiūrėkite šventyklą ir aukurą, kad nekiltų mano rūstybė prieš izraelitus. 18.6 Aš jums daviau jūsų brolius levitus iš izraelitų kaip dovaną, kad jie tarnautų Susitikimo palapinėje. 18.7 Tu ir tavo sūnūs atlikite kunigų tarnystę. Visa, kas priklauso aukurui ir kas yra už uždangos, bus kunigų aptarnaujama; jei kas svetimas artinsis, bus baudžiamas mirtimi”. 18.8 Viešpats kalbėjo Aaronui: “Aš tau duodu savo aukų dalį iš visko, ką izraelitai pašvenčia. Duodu tai tau ir tavo sūnums, nes esate patepti. Tas įstatymas bus amžinas. 18.9 Šitos aukos, aukojamos Viešpačiui, priklausys tau: duonos auka, auka už nuodėmę ir auka už kaltę. Jos yra šventos ir teks tau ir tavo sūnums. 18.10 Jas valgysite šventoje vietoje, tik vyrai valgys tas aukas, nes jos šventos. 18.11 Visas izraelitų siūbuojamąsias aukas duodu tau, tavo sūnums ir dukterims amžina teise: kas tavo namuose nesuteptas, valgys jas. 18.12 Geriausio aliejaus, vynuogių ir javų pirmojo derliaus, aukojamų Viešpačiui, duodu tau. 18.13 Visi pirmieji jūsų krašto vaisiai, atnešami Viešpačiui, bus tavo ir, kas tavo namuose nesuteptas, juos valgys. 18.14 Visa, kas Izraelyje pašvęsta, bus tavo. 18.15 Visi pirmagimiai, kurie aukojami Viešpačiui, ar tai būtų žmonės, ar gyvuliai, priklausys tau. Žmogaus pirmagimis turi būti išpirktas ir kiekvieno nešvaraus gyvulio pirmagimį aukotojas privalės išpirkti. 18.16 Kūdikis vieno mėnesio amžiaus bus išperkamas už penkis šekelius sidabro pagal šventyklos šekelį, kurį sudaro dvidešimt gerų. 18.17 Galvijų, avių ir ožkų pirmagimių negalima išpirkti, nes jie paskirti Viešpačiui: jų kraują išliesi ant aukuro ir taukus sudeginsi, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui. 18.18 Jų mėsa bus tavo kaip ir siūbuojamosios aukos krūtinė ir dešinysis petys. 18.19 Visas šventas aukas, kurias izraelitai aukoja Viešpačiui, duodu tau ir tavo sūnums bei dukterims amžina teise. Tai amžina druskos sandora prieš Viešpatį tau ir tavo vaikams”. 18.20 Viešpats kalbėjo Aaronui: “Izraelitų žemėje nieko nepaveldėsi ir neturėsi tarp jų dalies: Aš­tavo dalis ir paveldėjimas. 18.21 Levitams atiduodu visas Izraelio dešimtines už tarnystę, kurią jie man atlieka Susitikimo palapinėje, 18.22 kad izraelitai nesiartintų prie palapinės, nenusidėtų ir nemirtų. 18.23 Tik levitai tarnaus Susitikimo palapinėje ir bus už ją atsakingi; tai bus amžinas įstatymas visoms jūsų kartoms. Jie nieko nepaveldės tarp izraelitų. 18.24 Izraelio vaikų dešimtines, atnešamas Viešpačiui, atidaviau levitams. Todėl jiems pasakiau: ‘Jūs nieko nepaveldėsite tarp izraelitų’ ”. 18.25 Po to Viešpats kalbėjo Mozei: 18.26 “Taip kalbėk levitams: ‘Gavę iš izraelitų dešimtines, tų dešimtinių dešimtą dalį aukokite Viešpačiui. 18.27 Tai bus jums įskaityta kaip grūdai iš klojimo ar dalis nuo vynuogių spaustuvo. 18.28 Taip ir jūs aukosite auką Viešpačiui iš surinktų dešimtinių, atiduodami ją kunigui Aaronui. 18.29 Iš visko, kas duodama jums, aukokite aukas Viešpačiui, iš visko, kas geriausia, pašvęstąją dalį’. 18.30 Todėl sakyk jiems: ‘Kai atnešite iš visko tai, kas geriausia, bus tai įskaityta levitams kaip gauta iš klojimo ir vynuogių spaustuvo. 18.31 Jūs ir jūsų šeimos valgys tai bet kur, nes tai užmokestis už tarnystę, kurią atliekate Susitikimo palapinėje. 18.32 Nenusikalskite, pasilaikydami sau geriausius dalykus, ir nesutepkite izraelitų aukų, kad nemirtumėte’ ”.

Skaičių 19

19.1 Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui: 19.2 “Įsakyk izraelitams atvesti sveiką žalą karvę, dar nekinkytą į jungą, 19.3 ir duokite ją kunigui Eleazarui. Ji bus išvesta iš stovyklos ir papjauta jo akivaizdoje. 19.4 Tada Eleazaras, padažęs jos kraujyje pirštą, pašlakstys septynis kartus Susitikimo palapinės įėjimo link. 19.5 Paskui ji bus sudeginta jo akivaizdoje: oda, mėsa, kraujas ir mėšlas. 19.6 Kunigas įmes į ugnį, kurioje dega karvė, kedro medžio, yzopo ir raudonų siūlų. 19.7 Po to kunigas išplaus savo drabužius, apsiplaus vandeniu ir grįš į stovyklą, ir jis bus nešvarus iki vakaro. 19.8 Tas, kuris karvę sudegins, išplaus savo drabužius, išsimaudys ir bus nešvarus iki vakaro. 19.9 Kas nors nesusitepęs susems karvės pelenus ir juos išpils už stovyklos švarioje vietoje, kad jie būtų izraelitų laikomi apvalymo vandeniui padaryti, nes karvė sudeginta kaip auka už nuodėmę. 19.10 Kuris susems karvės pelenus, plaus savo drabužius ir bus nešvarus iki vakaro. Tai bus izraelitams ir tarp jų gyvenantiems ateiviams amžinas įstatymas. 19.11 Kas paliečia žmogaus lavoną, bus nešvarus septynias dienas. 19.12 Jis apsivalys šiuo vandeniu trečią ir septintą dieną ir bus švarus. Jei trečią dieną neapsivalys, tai septintą dieną nebus švarus. 19.13 Kuris palies mirusio žmogaus lavoną ir nebus apšlakstytas minėtu vandeniu, suteps Viešpaties palapinę ir bus išnaikintas iš izraelitų; kadangi jis neapšlakstytas apvalomuoju vandeniu, jis liks nešvarus. 19.14 Šitas yra įstatymas apie žmogų, mirusį palapinėje. Visi, kurie įeina į jo palapinę, ir visi ten esantieji bus nešvarūs septynias dienas. 19.15 Indas, neturintis dangčio, bus suteptas. 19.16 Jei kas lauke paliestų užmušto kardu ar savaime mirusio žmogaus lavoną, kaulą ar karstą, bus nešvarus septynias dienas. 19.17 Dėl nešvaraus žmogaus tegul ima karvės, sudegintos apvalyti nuo nuodėmės, pelenų, įberia į indą ir užpila tekančio vandens ant jų. 19.18 Nesusitepęs žmogus, padažęs jame yzopą, teapšlaksto visą palapinę ir visus daiktus bei susitepusius prisilietimu žmones. 19.19 Nesusitepęs apšlakstys nešvarųjį trečią ir septintą dieną, ir jis apsivalys septintą dieną, išplaus savo drabužius, pats išsimaudys ir bus nešvarus iki vakaro. 19.20 Jei kas nebus tuo būdu apvalytas, jis bus išnaikintas iš izraelitų, nes sutepė Viešpaties šventyklą; jis nebuvo apšlakstytas apvalomuoju vandeniu, todėl yra nešvarus. 19.21 Tai amžinas nuostatas jiems, kad tas, kuris šlakstė vandeniu, plautų savo drabužius, ir kiekvienas, palietęs apvalomąjį vandenį, bus nešvarus iki vakaro. 19.22 Ką nešvarus žmogus palies­suteps, kas prisiliestų suteptų daiktų­bus nešvarus iki vakaro”.

Skaičių 20

20.1 Izraelitai atvyko į Cino dykumą pirmą mėnesį ir sustojo Kadeše. Ten mirė Mirjama ir buvo palaidota. 20.2 Toje vietoje nebuvo vandens. Izraelitai, susirinkę pas Mozę ir Aaroną, 20.3 priekaištaudami kalbėjo: “Geriau būtume žuvę su savo broliais Viešpaties akivaizdoje. 20.4 Kodėl jūs atvedėte Viešpaties susirinkimą į šitą dykumą, kad mes ir mūsų gyvuliai čia numirtume? 20.5 Kam mus išvedėte iš Egipto ir atvedėte į šitą netikusią vietą, kur negalime sėti ir neauga nei figos, nei vynuogės, nei granatai ir nėra net vandens?” 20.6 Mozė ir Aaronas, palikę minią, įėjo į Susitikimo palapinę ir puolė ant žemės. Jiems pasirodė Viešpaties šlovė. 20.7 Viešpats tarė Mozei: 20.8 “Imk lazdą, abu su Aaronu surinkite žmones ir jų akyse kalbėkite uolai, ir ji duos vandens. Tu išgausi jiems vandens iš uolos, ir atsigers žmonės bei jų galvijai”. 20.9 Mozė ėmė Viešpaties akivaizdoje buvusią lazdą, kaip Jis jam įsakė. 20.10 Mozė ir Aaronas surinko žmones prie uolos ir jiems kalbėjo: “Klausykite, maištininkai! Ar mudu turime iš šitos uolos išgauti jums vandens?” 20.11 Mozė pakėlė ranką, smogė du kartus lazda į uolą, ir pasipylė apsčiai vandens; atsigėrė žmonės ir jų gyvuliai. 20.12 Bet Viešpats tarė Mozei ir Aaronui: “Kadangi manimi netikėjote ir neparodėte mano šventumo izraelitų akivaizdoje, judu neįvesite šitos tautos į žemę, kurią jiems duosiu”. 20.13 Tai Meriba, kur izraelitai murmėjo prieš Viešpatį ir Jis parodė jiems savo šventumą. 20.14 Mozė išsiuntė pasiuntinius iš Kadešo pas Edomo karalių, kad pasakytų: “Taip sako tavo brolis Izraelis: ‘Tu žinai visus mūsų vargus, 20.15 žinai, kaip mūsų tėvai nuėjo į Egiptą ir mes ilgai ten gyvenome, kaip egiptiečiai spaudė mus ir mūsų tėvus. 20.16 Kai šaukėmės Viešpaties, Jis mus išklausė ir siuntė angelą, kuris mus išvedė iš Egipto. Esame sustoję Kadešo mieste, kuris yra prie pat tavo krašto sienos. 20.17 Maldaujame, leisk mums pereiti per tavo žemę. Mes neisime dirvomis ar vynuogynais, negersime vandens iš tavo šulinių, bet trauksime vieškeliu, nenukrypdami nei į dešinę, nei į kairę, kol pereisime tavo šalį’ ”. 20.18 Karalius jiems atsakė: “Neisite per mano žemę, o jei eisite, aš jus pasitiksiu su ginklu”. 20.19 Izraelitai sakė: “Mes eisime vieškeliu, o jei mes ir mūsų gyvuliai gersime tavo vandens, atsilyginsime, tiktai leisk pereiti per tavo žemę”. 20.20 Bet jis atsakė: “Neleidžiu!” Ir edomitų gausi kariuomenė išėjo prieš izraelitus. 20.21 Kadangi edomitai atsisakė praleisti izraelitus, tai jie pasuko kitais keliais. 20.22 Pakilę iš Kadešo, izraelitai atėjo prie Horo kalno. 20.23 Ten, prie Edomo žemės sienos, Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui: 20.24 “Aaronas susijungs su savo tauta, nes jis neįeis į žemę, kurią pažadėjau izraelitams, dėl to, kad netikėjote mano žodžiais prie Meribos. 20.25 Imk Aaroną ir jo sūnų Eleazarą ir nuvesk juodu ant Horo kalno. 20.26 Aaronas tegul nusivelka savo drabužius ir jais apvilk jo sūnų Eleazarą. Aaronas mirs tenai”. 20.27 Mozė padarė, kaip Viešpats įsakė. Jie užlipo į Horo kalną, visiems susirinkusiems matant. 20.28 Mozė nurengė nuo Aarono drabužius ir jais apvilko jo sūnų Eleazarą. Aaronas mirė kalno viršūnėje. Mozė su Eleazaru grįžo nuo kalno. 20.29 Izraelitai, pamatę, kad Aaronas mirė, apraudojo jį trisdešimt dienų.

Skaičių 21

21.1 Kanaaniečių karalius Aradas, kuris gyveno krašto pietuose, išgirdęs, kad izraelitai ateina iš Atarimo, išėjo į kovą prieš juos ir kelis paėmė į nelaisvę. 21.2 Izraelitai padarė įžadą Viešpačiui: “Jei atiduosi šitą tautą į mūsų rankas, sunaikinsime jos miestus”. 21.3 Viešpats išklausė izraelitų prašymo ir atidavė jiems kanaaniečius, kuriuos jie nugalėjo, sunaikino juos ir jų miestus. Jie praminė aną vietą Horma. 21.4 Nuo Horo kalno jie ėjo keliu, vedančiu Raudonosios jūros link, kad aplenktų Edomo žemę. Kelionėje tauta nerimavo, 21.5 ji kalbėjo prieš Dievą ir Mozę: “Kodėl mus išvedėte iš Egipto numirti dykumoje? Nėra duonos, nėra vandens, mums įgriso tas menkavertis maistas”. 21.6 Tada Viešpats siuntė nuodingas gyvates. Jos gėlė žmones, ir daugelis nuo jų mirė. 21.7 Jie kreipėsi į Mozę, sakydami: “Nusidėjome, kalbėdami prieš Viešpatį ir tave, melsk, kad pašalintų nuo mūsų gyvates”. Mozė meldėsi už tautą. 21.8 Viešpats sakė Mozei: “Padaryk varinę gyvatę ir iškelk ją ant stulpo; kas įgeltas į ją pažvelgs, liks gyvas”. 21.9 Mozė padirbdino varinę gyvatę ir iškėlė ją ant stulpo. Į ją pažvelgę, įgeltieji likdavo gyvi. 21.10 Izraelitai keliavo toliau ir sustojo Obote. 21.11 Išėję iš Oboto, ištiesė palapines Ije Abarimo dykumoje, kuri yra Moabo rytų pusėje. 21.12 Iš ten pasitraukę, atėjo į Zeredo slėnį. 21.13 Jį palikę, sustojo prie Arnono upės, tekančios dykumoje šiapus amoritų sienos. Arnono upė yra Moabo siena ir skiria moabitus nuo amoritų. 21.14 Todėl Viešpaties kovų knygoje pasakyta: “Kaip padarė Raudonojoje jūroje, taip padarys ir prie Arnono upės, 21.15 kuri pasisukus pasiekia Aro miestą ir priartėja prie moabitų sienos”. 21.16 Iš čia izraelitai priartėjo prie šulinio, apie kurį Viešpats kalbėjo Mozei: “Surink tautą, ir Aš duosiu jai vandens”. 21.17 Tada izraelitai giedojo: “Šuliny, duok vandens! Giedosime tau, 21.18 šuliny, kurį kunigaikščiai ir kilnieji iškasė skeptru ir lazdomis”. Iš tos dykumos jie atėjo į Mataną, 21.19 iš Matanos į Nahalielį, iš Nahalielio į Bamotą 21.20 ir iš Bamoto­į slėnį Moabo šalyje arti Pisgos kalno, kuris yra ties dykuma. 21.21 Izraelis nusiuntė pas amoritų karalių Sihoną pasiuntinius su prašymu: 21.22 “Leisk mums pereiti per tavo žemę, mes nenukrypsime į dirvas ir vynuogynus, negersime vandens iš tavo šulinių, eisime vieškeliu, kol pereisime per tavo kraštą”. 21.23 Bet Sihonas neleido izraelitams eiti per savo kraštą. Surinkęs savo kariuomenę, išėjo prieš juos į dykumą ir prie Jahaco kovojo su izraelitais. 21.24 Izraelitai sumušė jį ir užėmė Sihono kraštą nuo Arnono iki Jaboko upių ir ligi Amono krašto, kurio sienos buvo ginamos stiprios sargybos. 21.25 Izraelitai užėmė visus amoritų miestus ir apsigyveno juose, Hešbone ir jam priklausančiuose miesteliuose. 21.26 Hešbonas buvo sostinė amoritų karaliaus Sihono, kuris buvo kovojęs su buvusiu Moabo karaliumi ir užėmęs visą jam priklausančią šalį iki Arnono upės. 21.27 Todėl dainoje sakoma: “Ateikite į Hešboną, karaliaus Sihono miestą, kuris bus atstatytas ir sustiprintas! 21.28 Ugnis iš Hešbono sunaikino moabitų miestą Arą ir Arnono aukštumų viešpačius. 21.29 Vargas tau, Moabai! Žuvai, Kemošo tauta! Jis atidavė savo sūnus ir dukteris į nelaisvę amoritų karaliui Sihonui. 21.30 Jie sunaikinti nuo Hešbono iki Dibono ir iki Nofacho prie Medebos”. 21.31 Taip izraelitai apsigyveno amoritų žemėje. 21.32 Mozė išsiuntė išžvalgyti Jazerą, ir izraelitai užėmė jam priklausančius miestelius ir išvijo amoritus. 21.33 Jie traukė Bašano keliu; ten juos pasitiko Bašano karalius Ogas su visa savo kariuomene prie Edrėjo. 21.34 Viešpats kalbėjo Mozei: “Nebijok jo, nes Aš atidaviau tau jį, visą jo tautą ir žemę; padaryk su juo, kaip padarei su amoritų karaliumi Sihonu Hešbone”. 21.35 Izraelitai sunaikino jį, jo sūnus ir visą jo tautą taip, kad nė vieno neliko, ir užėmė šalį.

Skaičių 22

22.1 Izraelitai keliavo ir sustojo Moabo lygumoje, anoje pusėje Jordano, ties Jerichu. 22.2 Ciporo sūnus Balakas matė visa, ką Izraelis padarė amoritams. 22.3 Moabitai labai bijojo izraelitų, nes jų buvo labai daug. 22.4 Moabas sakė midjaniečių vyresniesiems: “Šita tauta sunaikins mus visus, čia gyvenančius, kaip jautis sunaikina žolę iki šaknų”. O Ciporo sūnus Balakas tuo metu buvo moabitų karalius. 22.5 Jis siuntė pasiuntinius pas Beoro sūnų Balaamą į Petoro miestą prie upės, kad jį pakviestų, sakydami: “Iš Egipto išėjo tauta, kuri apdengė žemės paviršių ir dabar sustojo prie mano krašto sienų. 22.6 Ateik ir prakeik tą tautą, nes ji galingesnė už mane. Gal tada galėsiu kaip nors ją sumušti ir išvyti iš savo žemės, nes žinau, kad kurį tu laimini, tas yra palaimintas ir, kurį prakeiki, yra prakeiktas”. 22.7 Moabo ir Midjano vyresnieji išėjo laikydami rankose užmokestį už žyniavimą. Kai jie atėjo pas Balaamą ir jam perdavė Balako žodžius, 22.8 jis atsakė: “Apsinakvokite pas mane, ir aš atsakysiu, ką man pasakys Viešpats”. Ir Moabo vyresnieji pasiliko pas Balaamą. 22.9 Atėjo Dievas pas Balaamą ir klausė: “Kas yra šitie žmonės?” 22.10 Balaamas atsakė Dievui: “Moabitų karalius, Ciporo sūnus Balakas, atsiuntė juos pas mane 22.11 ir pranešė, kad išėjusi iš Egipto tauta apdengė žemės paviršių. Jis prašė: ‘Ateik ir prakeik ją, gal tada aš įstengsiu nugalėti juos ir išvaryti iš savo krašto’ ”. 22.12 Dievas atsakė Balaamui: “Neik su jais ir neprakeik tautos, nes ji yra palaiminta”. 22.13 Balaamas, atsikėlęs rytą, tarė Balako kunigaikščiams: “Grįžkite į savo žemę, nes Viešpats uždraudė man eiti su jumis”. 22.14 Ir Moabo kunigaikščiai pakilo ir, sugrįžę pas Balaką, pranešė: “Balaamas atsisakė eiti su mumis”. 22.15 Balakas vėl siuntė daugiau ir aukštesnės kilmės pasiuntinių. 22.16 Jie, atėję pas Balaamą, tarė: “Ciporo sūnus Balakas taip sako: ‘Skubiai ateik pas mane. 22.17 Pagerbsiu tave ir darysiu, ką įsakysi, tik ateik ir prakeik šitą tautą’ ”. 22.18 Balaamas atsakė Balako pasiuntiniams: “Jei Balakas duotų pilnus savo namus sidabro ir aukso, aš negalėčiau peržengti Viešpaties, mano Dievo, žodžio, ir padaryti daugiau ar mažiau. 22.19 Prašau, pasilikite šią naktį pas mane, kad sužinočiau, ką dar Viešpats man sakys”. 22.20 Naktį atėjo Dievas pas Balaamą ir jam tarė: “Jei tie žmonės tave kviečia, eik su jais, bet daryk taip, kaip tau įsakysiu”. 22.21 Balaamas, atsikėlęs rytą, pabalnojo savo asilę ir iškeliavo su moabitų kunigaikščiais. 22.22 Viešpats užsirūstino, kad Balaamas išėjo. Jiems keliaujant, Viešpaties angelas užstojo kelią Balaamui, kuris jojo ant asilės. Su juo buvo du tarnai. 22.23 Asilė, pamačiusi angelą stovintį su nuogu kardu, pasuko iš kelio ir ėjo lauku. Balaamas mušė ją, norėdamas grąžinti į kelią. 22.24 Angelas atsistojo siauroje vietoje tarp dviejų sienų, kuriomis buvo aptverti vynuogynai. 22.25 Pamačiusi jį, asilė šliejosi prie sienos ir prispaudė Balaamo koją. Jis vėl ją mušė. 22.26 Viešpaties angelas nuėjo į dar siauresnę vietą, kur nebuvo galima pasukti nei dešinėn, nei kairėn, ir atsistojo. 22.27 Asilė, pamačiusi stovintį angelą, sukniubo po Balaamu. Balaamas įpykęs mušė ją lazda. 22.28 Viešpats atvėrė asilės nasrus, ir ji kalbėjo Balaamui: “Ką aš tau padariau? Kodėl mane muši jau trečią kartą?” 22.29 Balaamas atsakė asilei: “Kad tyčiojiesi iš manęs. Jei turėčiau kardą, aš tave užmuščiau”. 22.30 Asilė atsakė Balaamui: “Argi aš ne tavo asilė, kuria visada jodinėdavai? Pasakyk, ar aš tau kada nors taip dariau?” Jis atsakė: “Niekados!” 22.31 Tada Viešpats atvėrė Balaamui akis. Ir jis, pamatęs Viešpaties angelą, stovintį kelyje su nuogu kardu, krito veidu į žemę. 22.32 Viešpaties angelas jam tarė: “Kodėl muši jau trečią kartą savo asilę? Aš atėjau tau sukliudyti, nes nepritariu tavo kelionei. 22.33 Jei asilė nebūtų pasukusi iš kelio tris kartus ir nebūtų pasitraukusi, būčiau tave užmušęs, o ji būtų išlikusi gyva”. 22.34 Balaamas tarė Viešpaties angelui: “Nusidėjau, nežinodamas, kad tu stovi prieš mane, o dabar, jei tau nepatinka, aš sugrįšiu”. 22.35 Viešpaties angelas tarė: “Eik su jais ir kalbėk tiktai tą, ką tau įsakysiu”. Balaamas nuėjo su Balako kunigaikščiais. 22.36 Tai išgirdęs, Balakas išėjo pasitikti Balaamo ligi miesto Aro, kuris yra Moabo pasienyje prie Arnono upės, 22.37 ir tarė Balaamui: “Aš siunčiau pasiuntinius tave pakviesti, kodėl neatėjai? Ar manai, kad aš negaliu tavęs tinkamai pagerbti?” 22.38 Balaamas atsakė Balakui: “Štai aš atėjau pas tave. Bet ar galiu aš ką nors pasakyti? Žodį, kurį Dievas įdės į mano lūpas, tą kalbėsiu”. 22.39 Balaamas su Balaku nuėjo į Kirjat Hucotą. 22.40 Balakas aukojo jaučius bei avis ir nusiuntė dalį aukos Balaamui ir atvykusiems su juo kunigaikščiams. 22.41 Rytui išaušus, Balakas nuvedė Balaamą į Baalo aukštumas, iš kur jis matė dalį izraelitų tautos.

Skaičių 23

23.1 Tada Balaamas kalbėjo Balakui: “Pastatydink man čia septynis aukurus ir paruošk man septynis veršius ir septynis avinus”. 23.2 Balakas padarė, kaip Balaamas sakė. Tada juodu aukojo po veršį ir aviną ant kiekvieno aukuro. 23.3 Balaamas tarė Balakui: “Pastovėk prie savo deginamosios aukos, o aš pasitrauksiu ir lauksiu Viešpaties žodžio: aš tau pasakysiu, ką Jis lieps”. Jis nuėjo į nuošalią aukštumą. 23.4 Ten jį sutiko Dievas. Balaamas Jam kalbėjo: “Pastatydinau septynis aukurus ir aukojau ant jų po veršį ir aviną”. 23.5 Viešpats įdėjo žodį į Balaamo lūpas ir sakė: “Grįžk pas Balaką ir taip kalbėk”. 23.6 Sugrįžęs rado stovintį Balaką prie savo deginamosios aukos su visais Moabo kunigaikščiais. 23.7 Jis kalbėjo: “Iš Aramo mane atvedė Balakas, moabitų karalius, iš rytų šalies kalnų pašaukė mane: ‘Ateik ir prakeik Jokūbą, linkėk pikta Izraeliui’. 23.8 Kaipgi aš keikčiau, ko Dievas nekeikia? Kaipgi aš pasmerkčiau, ko Viešpats nesmerkia? 23.9 Aš matau juos nuo uolų viršūnių ir į juos žiūriu nuo kalnų. Ta tauta gyvena atskirai ir neprisideda prie kitų tautų. 23.10 Kas galėtų suskaityti Jokūbo dulkes ir suskaičiuoti ketvirtadalį Izraelio? O, kad galėčiau mirti teisiųjų mirtimi! O, kad mirčiau ramybėje kaip jie!” 23.11 Balakas sakė Balaamui: “Ką tu man padarei? Aš tave pasišaukiau, kad prakeiktum mano priešus, o tu juos palaiminai”. 23.12 Tas jam atsakė: “Argi aš neturiu kalbėti to, ką Viešpats įdeda į mano lūpas?” 23.13 Balakas sakė jam: “Eikš su manimi į kitą vietą, kur matysi izraelitų dalį, bet visų negalėsi matyti; iš ten juos prakeiksi”. 23.14 Kai jį nuvedė ant Pisgos kalno viršūnės, jis ten pastatydino septynis aukurus ir ant kiekvieno aukojo po veršį ir aviną. 23.15 Tada Balaamas tarė Balakui: “Stovėk čia prie deginamosios aukos, o aš eisiu pasitikti Viešpaties”. 23.16 Viešpats sutiko Balaamą ir įdėjo žodį į jo lūpas, sakydamas: “Eik vėl pas Balaką ir pasakyk tai”. 23.17 Sugrįžęs jis rado Balaką stovintį prie savo deginamosios aukos kartu su Moabo kunigaikščiais. Balakas klausė jo: “Ką tau kalbėjo Viešpats?” 23.18 Balaamas atsakė: “Balakai, klausykis ir išgirsk, Ciporo sūnau! 23.19 Dievas ne žmogus, kad meluotų, ir ne žmogaus sūnus, kad pakeistų savo nuomonę. Ar Jis pasakė ir nepadarys? Ar Jis kalbėjo ir neįvykdys? 23.20 Man įsakyta laiminti; Jis palaimino, ir aš negaliu to pakeisti. 23.21 Jis nerado nedorybės Jokūbe ir neįžiūrėjo neteisybės Izraelyje. Viešpats, jų Dievas, yra su jais, ir karaliaus šauksmas girdimas tarp jų. 23.22 Dievas juos išvedė iš Egipto, jų galybė kaip stumbro. 23.23 Nėra užkeikimo prieš Jokūbą nei ištarmės prieš Izraelį; ateis laikas, kai apie Izraelį sakys: ‘Štai ką padarė Dievas’. 23.24 Tai tauta, kuri pakils kaip liūtė ir atsistos kaip liūtas, neatsiguls, kol nesurys grobio ir neišgers užmuštųjų kraujo”. 23.25 Balakas tarė Balaamui: “Tu jų neprakeik, bet ir nelaimink”. 23.26 Balaamas atsakė Balakui: “Argi aš tau nesakiau, kad ką man Viešpats lieps, tą turėsiu daryti!” 23.27 Ir Balakas tarė Balaamui: “Eime, nuvesiu tave į kitą vietą, gal patiks Dievui, kad iš ten juos prakeiktum”. 23.28 Balakas užvedė Balaamą į Peoro kalno viršūnę, kuris yra prie dykumos. 23.29 Čia Balaamas sakė Balakui: “Pastatydink man čia septynis aukurus ir paruošk tiek pat veršių ir avinų aukai”. 23.30 Balakas padarė, kaip Balaamas įsakė. Jie aukojo po veršį ir po aviną ant kiekvieno aukuro.

Skaičių 24

24.1 Balaamas, matydamas, kad Viešpačiui patinka laiminti Izraelį, nebėjo, kaip pirma eidavo ieškoti žyniavimo, bet atgręžė veidą į dykumą 24.2 ir, pakėlęs akis, pamatė izraelitus, stovyklaujančius giminėmis savo palapinėse. Dievo dvasia nužengė ant jo, 24.3 ir jis kalbėjo: “Kalba žmogus, Beoro sūnus Balaamas, kurio atvertos akys, 24.4 kuris girdi Dievo žodžius, mato Visagalio regėjimus ir krinta atvertomis akimis. 24.5 Kokios gražios tavo palapinės, Jokūbai, ir tavo buveinės, Izraeli! 24.6 Jos yra kaip besitęsią slėniai, kaip sodai paupiuose, kaip Viešpaties sodinti alavijų medžiai, lyg kedrai prie vandens! 24.7 Vanduo tekės upėmis, ir jų slėniuose viskas augs. Izraelitų karalius bus žymesnis už Agagą, jo karalystė bus išaukštinta. 24.8 Dievas išvedė jį iš Egipto, jo galybė kaip stumbro; jis suvalgys priešų tautas, sulaužys jų kaulus, pervers juos savo strėlėmis. 24.9 Jis atsiguls kaip liūtas, kurio niekas nedrįs pažadinti. Kas tave laimina, bus palaimintas; kas keikia, bus prakeiktas”. 24.10 Balakas, supykęs ant Balaamo, suplojo rankomis ir tarė: “Aš tave pasišaukiau prakeikti mano priešus, o tu juos tris kartus palaiminai. 24.11 Grįžk skubiai į savo kraštą! Maniau tave didžiai pagerbti, bet Viešpats atėmė iš tavęs tau skirtą pagarbą”. 24.12 Balaamas atsakė Balakui: “Argi aš nesakiau tavo pasiuntiniams, kuriuos atsiuntei pas mane: 24.13 ‘Jei Balakas man duotų pilnus savo namus sidabro ir aukso, aš negaliu peržengti Viešpaties įsakymo ir daryti gera ar bloga savo noru. Kalbėsiu tai, ką Viešpats man įsakys’. 24.14 Prieš grįždamas pas savo tautą, paskelbsiu tau, ką ši tauta padarys tavo tautai ateityje”. 24.15 Balaamas toliau kalbėjo: “Kalba žmogus, Beoro sūnus Balaamas, kurio akys atvertos, 24.16 kuris girdi Dievo žodžius, pažįsta Aukščiausiojo mokslą, mato Visagalio regėjimus ir krinta atvertomis akimis. 24.17 Aš jį matysiu, bet ne dabar, į jį žiūrėsiu, bet ne iš arti. Žvaigždė užtekės iš Jokūbo giminės, skeptras pakils Izraelyje, jis užims Moabą ir sunaikins Seto giminę. 24.18 Edomas ir Seyras taps priešų nuosavybe, Izraelis parodys savo jėgą. 24.19 Jokūbo ainiai viešpataus ir sunaikins priešų likučius”. 24.20 Balaamas, pažiūrėjęs į amalekiečius, kalbėjo: “Amalekas yra pirmas tarp tautų, bet jis bus sunaikintas amžiams”. 24.21 Pamatęs kainitus, tarė: “Stipri, saugi tavo buveinė, kaip ant uolos sukrautas lizdas. 24.22 Bet ir jūs, kainitai, būsite išsklaidyti, jūsų palikuonis Ašūras ištrems. 24.23 Ir kas išliks gyvas, kai Dievas visa tai darys? 24.24 Laivai atvyks iš Kitimo, pavergs ašūriečius ir sunaikins Ebero kraštą, pagaliau patys žus”. 24.25 Po to Balaamas sugrįžo į savo tėviškę; taip pat ir Balakas grįžo tuo keliu, kuriuo buvo atėjęs.

Skaičių 25

25.1 Izraelitams gyvenant Šitime, tauta pradėjo paleistuvauti su Moabo dukterimis. 25.2 Jos kvietė izraelitus į aukojimo šventes. Ten jie valgė ir lenkėsi prieš jų dievus. 25.3 Izraelitai garbino Baal Peorą. Užsirūstinęs Viešpats 25.4 tarė Mozei: “Surink visus tautos vadus ir juos pakark saulės kaitroje, kad mano rūstybė nepaliestų Izraelio tautos”. 25.5 Mozė įsakė Izraelio teisėjams užmušti visus Baal Peoro garbintojus. 25.6 Vienas izraelitas atsivedė midjanietę į savo palapinę Mozei ir visiems izraelitams matant, tuo metu, kai jie raudojo prie Susitikimo palapinės įėjimo. 25.7 Tai išvydęs, kunigo Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehasas pakilo iš susirinkusiųjų ir, pagriebęs ietį, 25.8 įėjo į palapinę paskui izraelitą, ir perdūrė juos abu kiaurai­izraelitą ir moterį per jos pilvą. Tada liovėsi maras tarp Izraelio sūnų. 25.9 Iš viso nuo maro mirė dvidešimt keturi tūkstančiai žmonių. 25.10 Viešpats tarė Mozei: 25.11 “Kunigo Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehasas išgelbėjo izraelitus nuo mano rūstybės; jis buvo uolus dėl manęs, kad Aš nesunaikinčiau izraelitų, apimtas pavydo. 25.12 Todėl sakyk jam, kad Aš darau su juo taikos sandorą: 25.13 jam ir jo palikuonims priklausys kunigystė kaip amžina sandora, nes jis buvo uolus dėl Dievo ir sutaikino izraelitus”. 25.14 Izraelitas, kurį nužudė kartu su midjaniete, buvo Saluvo sūnus Zimris, Simeono giminės kunigaikštis, 25.15 o nužudytoji midjanietė, vardu Kozbė, buvo Midjano giminės kunigaikščio Cūro duktė. 25.16 Viešpats kalbėjo Mozei: 25.17 “Išžudykite midjaniečius, 25.18 nes jie pasielgė su jumis klastingai, suvedžiodami jus Baalo garbinimu ir midjaniečių kunigaikščio dukterimi Kozbe, savo seserimi, kuri buvo nužudyta dėl Peoro maro dieną”.

Skaičių 26

26.1 Viešpats tarė Mozei ir Aarono sūnui kunigui Eleazarui: 26.2 “Suskaičiuokite visus izraelitus vyrus, dvidešimties metų ir vyresnius pagal jų gimines, tinkamus kariuomenei”. 26.3 Mozė ir kunigas Eleazaras Moabo lygumoje prie Jordano, ties Jerichu, kalbėjo tiems, kurie buvo 26.4 dvidešimties metų ir vyresni, kaip Viešpats buvo liepęs. Iš Egipto išėjusieji buvo: 26.5 Rubenas, Izraelio pirmagimis. Jo sūnūs buvo Henochas, iš kurio kilo henochai, Paluvas, iš kurio­paluvai, 26.6 Hecronas, iš jo­hecronai ir Karmis, iš jo­karmiai. 26.7 Rubeno giminės buvo keturiasdešimt trys tūkstančiai septyni šimtai trisdešimt. 26.8 Paluvo sūnus buvo Eliabas; 26.9 jo sūnūs Nemuelis, Datanas ir Abiramas; Datanas ir Abiramas prisidėjo prie Koracho maišto, kuris buvo sukeltas prieš Mozę ir Aaroną; tai buvo maištas prieš Viešpatį. 26.10 Atvėrusi žemė prarijo juos kartu su Korachu. Du šimtai penkiasdešimt žmonių buvo sunaikinti ugnimi. Tai buvo ženklas izraelitams. 26.11 Tačiau Koracho sūnūs nežuvo. 26.12 Simeono sūnų šeimos: Nemuelio­nemuelitai, Jamino­jaminai, Jachino­jachinai, 26.13 Zeracho­zerachai, Sauliaus­ sauliai. 26.14 Simeono giminės buvo dvidešimt du tūkstančiai du šimtai. 26.15 Gado sūnų šeimos: Cefono, iš jo­cefonai, Hagio­hagiai, Šūnio­šūniai, 26.16 Oznio­ozniai, Erio­eriai, 26.17 Arodo­arodai, Arelio­arelitai. 26.18 Gado giminės buvo keturiasdešimt tūkstančių penki šimtai. 26.19 Judo sūnūs buvo Eras ir Onanas. Jie mirė Kanaano žemėje. 26.20 Kitų Judo sūnų šeimos: Šelos­šelai, Pereco­perecai, Zeracho­zerachai. 26.21 Pereco giminės sūnų: Esromo­ esromitai ir Hamulo­hamulai. 26.22 Judo giminės buvo septyniasdešimt šeši tūkstančiai penki šimtai. 26.23 Isacharo sūnų: Tolos­tolai, Pūvos­pūvai, 26.24 Jašubo­jašubai, Šimrono­šimronai. 26.25 Isacharo giminės buvo šešiasdešimt keturi tūkstančiai trys šimtai. 26.26 Zabulono sūnų: Seredo­seredai, Elono­elonai, Jachleelio­ jachlelitai. 26.27 Zabulono giminės buvo šešiasdešimt tūkstančių penki šimtai. 26.28 Juozapo sūnūs Manasas ir Efraimas pagal savo šeimas: 26.29 Manasui gimė Machyras, iš kurio kilo machyrai, iš Machyro sūnaus Gileado­gileadiečiai. 26.30 Šitie yra Gileado sūnūs, iš kurių kilo: iš Jezero­jezerai, iš Heleko­helekai, 26.31 iš Asrielio­asrielitai, iš Šechemo­šechemai, 26.32 iš Šemidos­šemidai ir iš Hefero­heferai. 26.33 O Hefero sūnus Celofhadas neturėjo sūnų, tik dukteris, kurių vardai yra: Machla, Noja, Hogla, Milka ir Tirca. 26.34 Manaso giminės buvo penkiasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai. 26.35 Efraimo sūnų šeimos: Šutelacho­šutelachai, Bechero­becherai, Tahano­tahanai. 26.36 Šutelacho sūnaus Erano­eranai. 26.37 Efraimo giminės buvo trisdešimt du tūkstančiai penki šimtai. Šitos yra Juozapo giminės šeimos. 26.38 Benjamino sūnų šeimos: Belos­belai, Ašbelio­ašbelitai, Ahiramo­ahiramai, 26.39 Šefufamo­šefufamai, Hufamo­hufamai. 26.40 Belos sūnūs buvo Ardas ir Naamanas. Iš Ardo­ardai, iš Naamano­naamanai. 26.41 Benjamino giminės buvo keturiasdešimt penki tūkstančiai šeši šimtai. 26.42 Dano sūnų šeimos: Šuhamo­ šuhamai. Tai Dano giminės šeimos. 26.43 Šuhamų buvo šešiasdešimt keturi tūkstančiai keturi šimtai. 26.44 Ašero sūnų šeimos: Imnos­imnai, Išvio­išviai, Berijos­berijai. 26.45 Iš Berijos sūnų: Hebero­heberai ir Malkielio­malkielitai. 26.46 Ašero dukters vardas buvo Seracha. 26.47 Ašero giminės buvo penkiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai. 26.48 Neftalio sūnų šeimos: Jachceelio­jachceelitai, Gūnio­gūniai, 26.49 Jecero­jecerai, Šilemo­šilemai. 26.50 Neftalio giminės buvo keturiasdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai. 26.51 Izraelitų, kurie buvo surašyti, buvo šeši šimtai vienas tūkstantis septyni šimtai trisdešimt. 26.52 Viešpats kalbėjo Mozei: 26.53 “Jiems bus išdalinta žemė paveldėjimui pagal vardų skaičių. 26.54 Didesnėms šeimoms duosi didesnę dalį, o mažesnėms­mažesnę, kiekvienam bus duotas paveldėjimas pagal tuos, kurie buvo suskaičiuoti. 26.55 Žemė bus padalyta tarp giminių burtų keliu. 26.56 Burtų keliu bus padalinta nuosavybė tiems, kurių yra daug, ir tiems, kurių yra mažai. 26.57 Levio giminės sūnų šeimos: Geršono­geršonų šeima, Kehato­kehatų šeima, Merario­merarių šeima. 26.58 Šitos yra Levio šeimos: libniai, hebronai, machliai, mušiai ir koriai. Kehato sūnaus Amramo 26.59 žmona, Levio duktė Jochebeda, gimusi Egipte, pagimdė Aaroną ir Mozę bei jų seserį Mirjamą. 26.60 Aarono sūnūs buvo: Nadabas, Abihuvas, Eleazaras ir Itamaras. 26.61 Nadabas ir Abihuvas mirė, aukodami svetimą ugnį Viešpačiui. 26.62 Visų Levio giminės suskaitytų vyrų, vieno mėnesio amžiaus ir vyresnių, buvo dvidešimt trys tūkstančiai. Jie nebuvo suskaityti kartu su izraelitais, nes jiems nebuvo duota dalis tarp Izraelio vaikų. 26.63 Tai izraelitai, kuriuos suskaičiavo Mozė ir kunigas Eleazaras Moabo lygumoje prie Jordano, ties Jerichu. 26.64 Tarp jų nebuvo nė vieno iš tų, kurie buvo anksčiau Mozės ir Aarono suskaičiuoti Sinajaus dykumoje, 26.65 nes Viešpats buvo pasakęs, kad jie visi mirs dykumoje. Nė vienas neišliko, išskyrus Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę.

Skaičių 27

27.1 Machla, Noja, Hogla, Milka ir Tirca, dukterys Celofhado, sūnaus Hefero, sūnaus Gileado, sūnaus Machyro, sūnaus Manaso, sūnaus Juozapo, atėjo 27.2 prie Susitikimo palapinės įėjimo, kur stovėjo Mozė, kunigas Eleazaras ir visi tautos kunigaikščiai, ir tarė: 27.3 “Mūsų tėvas mirė dykumoje. Jis nedalyvavo maište, kuris buvo Koracho sukeltas prieš Viešpatį, bet mirė už savo nusikaltimus. Jis neturėjo sūnų. 27.4 Kodėl jo vardas turėtų išnykti iš jo šeimos? Ar dėl to, kad jis neturėjo sūnaus? Duokite mums paveldėjimą tarp mūsų tėvo brolių”. 27.5 Mozė kreipėsi tuo reikalu į Viešpatį. 27.6 Viešpats atsakė Mozei: 27.7 “Celofhado dukterys kalba teisingai. Duok joms paveldėjimą tarp jų tėvo brolių, tepaveldi jos jo nuosavybę. 27.8 Izraelio sūnums įsakyk: ‘Jei kas miršta nepalikdamas sūnaus, jo nuosavybę tepaveldi jo duktė. 27.9 Jei neturės dukters, įpėdiniais bus mirusiojo broliai. 27.10 O jei nebus nė brolių, jo nuosavybę paveldės jo tėvo broliai. 27.11 Jeigu neturės nė tėvo brolių, paveldas atiteks tiems, kurie yra jo artimiausi giminės’ ”. Tai amžinas įstatymas izraelitams, Viešpaties duotas Mozei. 27.12 Viešpats kalbėjo Mozei: “Užlipk į Abarimo kalną ir iš ten pažiūrėk į kraštą, kurį duosiu izraelitams. 27.13 Jį pamatęs, tu susijungsi su savo tauta, kaip susijungė tavo brolis Aaronas, 27.14 nes judu nepaklausėte manęs Cino dykumoje tautos prieštaravimo metu, kad būtų parodytas mano šventumas jų akivaizdoje prie Meribos vandenų šaltinio, Cino dykumoje Kadeše”. 27.15 Mozė atsakė Viešpačiui: 27.16 “Viešpatie, visų gyvųjų Dieve, paskirk žmogų šitai tautai vadovauti, 27.17 kuris eitų su jais, juos išvestų ir įvestų, kad Viešpaties susirinkimas nebūtų kaip avys be piemens”. 27.18 Viešpats atsakė Mozei: “Imk Nūno sūnų Jozuę, kuriame yra mano dvasia, ir ant jo uždėk savo ranką. 27.19 Jis teatsistoja kunigo Eleazaro ir visos tautos akivaizdoje, o tu duok jam paliepimus 27.20 ir suteik jam savo garbės, kad jo klausytų visi izraelitai. 27.21 Tuo atveju, kai reikės pagalbos, tegul kunigas Eleazaras kreipiasi į Viešpatį patarimo. Tuo būdu Jozuė galės vadovauti izraelitams”. 27.22 Mozė padarė, kaip Viešpats buvo įsakęs: pastatė Jozuę kunigo Eleazaro ir visos tautos akivaizdoje, 27.23 uždėjo jam ant galvos rankas ir suteikė jam valdžią, kaip Viešpats liepė.

Skaičių 28

28.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 28.2 “Įsakyk izraelitams skirtu laiku aukoti duonos ir deginamąsias aukas kaip malonų kvapą. 28.3 Šitos aukos bus: kasdien du sveiki metiniai avinėliai nuolatinei deginamajai aukai; 28.4 vieną aukosite rytą, o antrą­vakare; 28.5 ir duonos aukai dešimtą efos dalį smulkių miltų, sumaišytų su ketvirtadaliu hino tyriausio aliejaus. 28.6 Tai bus nuolatinė deginamoji auka, kaip buvo įsakyta Sinajaus kalne, malonus kvapas Viešpačiui. 28.7 Ir geriamoji auka bus ketvirtadalis hino vyno; šventykloje išliesite Viešpačiui vyną kaip geriamąją auką. 28.8 Antrąjį avinėlį aukosite vakare, kaip ir rytmetinę auką, su duonos ir geriamąja auka, kad būtų malonus kvapas. 28.9 Sabato dieną aukosite du sveikus metinius avinėlius, o duonos aukai­ dvi dešimtąsias efos smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, taip pat ir geriamąją auką. 28.10 Tai bus nuolatinė sabato deginamoji auka, priedas prie kasdieninių deginamųjų ir geriamųjų aukų. 28.11 Kiekvieno mėnesio pradžioje privalote aukoti deginamąją auką Viešpačiui: du sveikus veršius, vieną aviną ir septynis metinius avinėlius. 28.12 Duonos aukai: prie kiekvieno veršio tris dešimtąsias efos smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi; prie kiekvieno avino dvi dešimtąsias efos smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, 28.13 ir dešimtą dalį smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, duonos aukai prie kiekvieno avinėlio. Tai bus malonaus kvapo deginamoji auka Viešpačiui. 28.14 Geriamosios vyno aukos prie kiekvienos deginamosios aukos bus: pusė hino prie kiekvieno veršio, trečdalis­ prie avino, ketvirtadalis­prie kiekvieno avinėlio. Tai kiekvieno mėnesio geriamoji auka. 28.15 Taip pat aukosite Viešpačiui ožį aukai už nuodėmę, neskaičiuojant nuolatinių deginamųjų ir geriamųjų aukų. 28.16 Pirmo mėnesio keturioliktą dieną yra Viešpaties Pascha, 28.17 o penkioliktą dieną­iškilmės. Neraugintą duoną valgysite septynias dienas. 28.18 Pirmoji diena yra izraelitams šventa diena­tą dieną nedirbsite jokio darbo, 28.19 aukosite deginamajai aukai du sveikus veršius, vieną aviną, septynis metinius avinėlius 28.20 ir duonos aukai smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, tris dešimtąsias efos prie veršio, dvi dešimtąsias efos prie avino 28.21 ir vieną dešimtąją efos prie kiekvieno avinėlio, 28.22 taip pat vieną ožį aukai už nuodėmę, kad būtumėte sutaikinti, 28.23 neskaičiuojant rytmetinės deginamosios aukos, kuri nuolat aukojama. 28.24 Taip darykite septynias dienas, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui. 28.25 Septintoji diena bus jums šventa: tą dieną nedirbkite jokio darbo. 28.26 Pirmųjų vaisių šventės dieną aukosite Viešpačiui naujo derliaus aukas. Ta diena bus šventa ir iškilminga, tada nedirbsite jokio darbo. 28.27 Deginamajai aukai aukosite du veršius, vieną aviną bei septynis metinius avinėlius; 28.28 duonos aukai­su aliejumi sumaišytų smulkių miltų tris dešimtąsias efos prie kiekvieno veršio, dvi­prie avino 28.29 ir dešimtą dalį­prie kiekvieno avinėlio; 28.30 taip pat ožį, kuris aukojamas sutaikinimui. 28.31 Šias aukas aukosite neskaitant nuolatinių deginamųjų aukų ir kartu su jomis aukojamų duonos ir geriamųjų aukų”.

Skaičių 29

29.1 “Pirmoji septinto mėnesio diena bus jums iškilminga ir šventa. Tą dieną nedirbsite jokio darbo­tai bus trimitavimo diena. 29.2 Aukosite deginamajai aukai, kaip malonų kvapą Viešpačiui, sveikus gyvulius: vieną veršį, vieną aviną ir septynis metinius avinėlius; 29.3 duonos aukai­tris dešimtąsias efos smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, prie kiekvieno veršio, dvi dešimtąsias efos prie avino, 29.4 vieną dešimtą dalį efos prie kiekvieno avinėlio 29.5 ir ožį aukai už nuodėmę, kad būtumėte sutaikinti, 29.6 neskaičiuojant mėnesinės deginamosios bei duonos aukos ir kasdieninės deginamosios, duonos ir geriamosios aukos, kurias aukosite pagal jų nuostatus, kad būtų malonus kvapas Viešpačiui. 29.7 Taip pat septinto mėnesio dešimtoji diena bus jums šventa ir iškilminga. Tą dieną varginsite savo sielas ir nedirbsite jokio darbo. 29.8 Deginamajai Viešpaties aukai kaip malonų kvapą aukosite sveikus gyvulius: jauną veršį, aviną ir septynis metinius avinėlius; 29.9 jų duonos aukai tris dešimtąsias efos smulkių miltų, sumaišytų su aliejumi, prie kiekvieno veršio, dvi dešimtąsias efos prie kiekvieno avino, 29.10 dešimtą dalį efos prie kiekvieno avinėlio 29.11 ir ožį aukai už nuodėmę, neskaitant aukos už nuodėmę sutaikinimui ir nuolatinės deginamosios aukos su duonos ir geriamosiomis aukomis. 29.12 Septinto mėnesio penkioliktoji diena bus jums šventa ir iškilminga, nedirbsite tą dieną jokio darbo. Septynias dienas švęsite Viešpaties garbei. 29.13 Aukosite deginamąją auką kaip malonų kvapą Viešpačiui: trylika sveikų jaunų veršių, du avinus, keturiolika metinių avinėlių; 29.14 taip pat duonos auką: smulkių, su aliejumi sumaišytų miltų po tris dešimtąsias efos prie kiekvieno veršio, kurių bus trylika, po dvi dešimtąsias efos prie kiekvieno avino, jų bus du, 29.15 dešimtą dalį efos prie kiekvieno avinėlio, kurių bus keturiolika, 29.16 ir ožį aukai už nuodėmę, be to, nuolatines deginamąsias, duonos ir geriamąsias aukas. 29.17 Antrą dieną aukosite: dvylika jaunų veršių, du avinus, keturiolika metinių avinėlių. 29.18 Prie kiekvieno veršio, avino ir avinėlio aukosite jų duonos ir geriamąją auką, kaip įsakyta, 29.19 ir ožį aukai už nuodėmę, neskaičiuojant nuolatinės deginamosios, duonos ir geriamosios aukos. 29.20 Trečią dieną aukosite: vienuolika veršių, du avinus, keturiolika metinių avinėlių 29.21 ir, kaip įsakyta, prie kiekvieno veršio, avino ir avinėlio duonos ir geriamąsias aukas. 29.22 ir ožį aukai už nuodėmę, neskaičiuojant nuolatinės deginamosios, duonos ir geriamosios aukos. 29.23 Ketvirtą dieną aukosite: dešimt veršių, du avinus, keturiolika metinių avinėlių 29.24 ir prie kiekvieno jų duonos bei geriamąsias aukas, kaip įsakyta, 29.25 ir ožį aukai už nuodėmę, neskaičiuojant nuolatinės deginamosios, duonos bei geriamosios aukų. 29.26 Penktą dieną aukosite: devynis veršius, du avinus, keturiolika metinių avinėlių, 29.27 prie kiekvieno jų duonos bei geriamąsias aukas, kaip įsakyta, 29.28 ir ožį aukai už nuodėmę, neskaičiuojant nuolatinės deginamosios, duonos bei geriamosios aukų. 29.29 Šeštą dieną aukosite: aštuonis veršius, du avinus ir keturiolika metinių avinėlių, 29.30 prie kiekvieno jų duonos bei geriamąsias aukas, kaip įsakyta, 29.31 ir ožį aukai už nuodėmę, neskaičiuojant nuolatinės deginamosios, duonos bei geriamosios aukų. 29.32 Septintą dieną aukosite: septynis veršius, du avinus ir keturiolika metinių avinėlių, 29.33 prie kiekvieno jų duonos ir geriamąsias aukas, kaip įsakyta, 29.34 bei ožį aukai už nuodėmę, neskaičiuojant nuolatinės deginamosios, duonos ir geriamosios aukų. 29.35 Aštunta diena yra iškilminga­nedirbsite tą dieną jokio darbo 29.36 ir aukosite deginamąją auką kaip malonų kvapą Viešpačiui: veršį, aviną, septynis metinius avinėlius, 29.37 prie kiekvieno jų duonos bei geriamąsias aukas, kaip įsakyta, 29.38 ir ožį aukai už nuodėmę, neskaičiuojant nuolatinės deginamosios, duonos ir geriamosios aukų. Visi aukojamieji gyvuliai turi būti sveiki. 29.39 Tai aukosite švenčių metu kaip priedą prie jūsų įžadų ir laisvos valios aukų, o taip pat deginamųjų, duonos, geriamųjų bei padėkos aukų”. 29.40 Mozė perdavė izraelitams visa, ką jam Viešpats kalbėjo.

Skaičių 30

30.1 Ir Mozė kalbėjo izraelitų giminių vadams: “Štai ką Viešpats įsakė: 30.2 ‘Jei kuris vyras duoda Viešpačiui įžadą ar pasižada su priesaika, negalės savo žodžio laužyti, turės įvykdyti, ką pažadėjo. 30.3 Jei įžadą Viešpačiui duotų ir save priesaika suvaržytų jauna moteris, kuri gyvena savo tėvo namuose, 30.4 ir jei tėvas, sužinojęs apie įžadą ir priesaiką, tylėtų, ji turi laikytis įžado ir privalo įvykdyti, ką pažadėjo ir prisiekė. 30.5 O jei tėvas išgirdęs uždraustų tą pačią dieną, jos įžadas ir priesaika bus panaikinta, nes tėvas uždraudė, ir Viešpats jai atleis. 30.6 Jei ištekėtų, davusi įžadą ar priesaiką, 30.7 ir jos vyras sužinojęs neuždraustų jai to daryti tą pačią dieną, ji laikysis įžado ir jį įvykdys. 30.8 O jei jis išgirdęs tuojau uždraustų ir tuo būdu panaikintų jos įžadus, Viešpats jai atleis. 30.9 Našlė arba išsiskyrusi privalo įvykdyti, ką pažadėjo. 30.10 Jei žmona, gyvendama su vyru, padarytų įžadą arba prisiektų 30.11 ir jei jos vyras išgirdęs tylėtų ir neprieštarautų, ji vykdys savo įžadą. 30.12 O jei išgirdęs tuojau uždraustų, nereikės vykdyti pažado, nes vyras uždraudė, ir Viešpats jai atleis. 30.13 Kiekvieną jos įžadą ir kiekvieną priesaiką varginti savo sielą vyras gali patvirtinti arba panaikinti. 30.14 O jei vyras išgirdęs tylėtų ir atidėtų sprendimą kitai dienai, ji vykdys, ką pažadėjo, nes jis tylėdamas patvirtino jos įžadus. 30.15 Jei žinodamas vėliau prieštarautų, jis bus atsakingas už jos kaltę’ ”. 30.16 Tai yra Viešpaties duoti Mozei įsakymai, kurių turi laikytis vyras ir žmona, tėvas ir duktė, kuri yra netekėjusi ir gyvena tėvo namuose.

Skaičių 31

31.1 Viešpats tarė Mozei: 31.2 “Atkeršyk midjaniečiams už izraelitams padarytas skriaudas ir tada susijungsi su savo tauta”. 31.3 Mozė įsakė apginkluoti vyrus, kurie vykdys Viešpaties kerštą midjaniečiams, 31.4 ir pasiųsti po tūkstantį vyrų iš kiekvienos giminės. 31.5 Buvo atskirta po tūkstantį vyrų iš kiekvienos giminės, iš viso dvylika tūkstančių, pasirengusių kovai. 31.6 Mozė juos išsiuntė su kunigo Eleazaro sūnumi Finehasu, kuriam pavedė šventus daiktus ir trimitus. 31.7 Jie nugalėjo midjaniečius ir išžudė visus jų vyrus, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei, 31.8 taip pat ir jų karalius: Evį, Rekemą, Cūrą, Hūrą ir Rebą. Užmušė kardu ir Beoro sūnų Balaamą. 31.9 Jie paėmė į nelaisvę jų moteris, vaikus, visus galvijus ir visą midjaniečių lobį, 31.10 sudegino jų miestus ir stovyklas. 31.11 Belaisvius, gyvulius ir visą karo grobį 31.12 izraelitai atgabeno pas Mozę ir kunigą Eleazarą į izraelitų stovyklą Moabo lygumose prie Jordano, ties Jerichu. 31.13 Mozė, kunigas Eleazaras ir visi izraelitų kunigaikščiai išėjo jų pasitikti už stovyklos. 31.14 Užsirūstinęs ant kariuomenės vadų, tūkstantininkų ir šimtininkų, kurie grįžo iš kovos lauko, 31.15 Mozė tarė: “Kodėl palikote gyvas moteris? 31.16 Argi ne jos suvedžiojo izraelitus, patariant Balaamui, nusikalsti Viešpačiui Baal Peore, dėl ko tauta buvo nubausta maru. 31.17 Nužudykite visus berniukus bei moteris, kurios gyveno su vyrais! 31.18 Mergaites, kurios nėra pažinusios vyro, pasilaikykite sau. 31.19 Pasilikite už stovyklos septynias dienas. Kas užmušė žmogų ar užmuštąjį palietė, apsivalykite patys ir jūsų belaisviai trečią ir septintą dieną. 31.20 Reikia apvalyti ir visą grobį: ar tai būtų drabužiai, ar indai, ar bet koks daiktas, padarytas iš odos, ožkų vilnų ar iš medžio”. 31.21 Kunigas Eleazaras kalbėjo kovoje dalyvavusiems kariams: “Štai Viešpaties nurodymas: 31.22 auksą, sidabrą, varį, geležį, šviną, ciną 31.23 ir visa, kas nedega liepsnoje, apvalykite ugnimi ir apvalomuoju vandeniu, kas dega ugnyje, apvalykite vandeniu. 31.24 Septintą dieną išplaukite savo drabužius ir, taip apsivalę, įeikite į stovyklą”. 31.25 Viešpats kalbėjo Mozei: 31.26 “Tu, kunigas Eleazaras ir tautos vyresnieji suskaičiuokite visą grobį­ žmones ir galvijus. 31.27 Padalykite grobį į dvi lygias dalis kovojusiems ir kitiems izraelitams. 31.28 Iš tų, kurie kovojo kare ir gavo karo grobio, atskirk Viešpaties daliai po vieną iš penkių šimtų žmonių, taip pat iš galvijų, asilų ir avių; 31.29 viską atiduok kunigui Eleazarui, nes tai yra auka Viešpačiui. 31.30 O iš nekariavusių izraelitų grobio imk kiekvieną penkiasdešimtą žmogų, taip pat galviją, asilą, avį ir kitų gyvulių ir atiduok levitams, kurie tarnauja Viešpačiui”. 31.31 Mozė ir Eleazaras padarė, kaip Viešpats įsakė. 31.32 Karo grobis buvo: šeši šimtai septyniasdešimt penki tūkstančiai avių, 31.33 septyniasdešimt du tūkstančiai galvijų, 31.34 šešiasdešimt vienas tūkstantis asilų, 31.35 trisdešimt du tūkstančiai nekaltų mergaičių. 31.36 Pusė buvo atiduota kare dalyvavusiems: trys šimtai trisdešimt septyni tūkstančiai penki šimtai avių; 31.37 iš jų Viešpačiui atskirta šeši šimtai septyniasdešimt penkios avys. 31.38 Trisdešimt šeši tūkstančiai galvijų; iš jų Viešpačiui atskirta septyniasdešimt du; 31.39 trisdešimt tūkstančių penki šimtai asilų, iš kurių atskirta Viešpačiui šešiasdešimt vienas asilas. 31.40 Šešiolika tūkstančių žmonių, iš kurių Viešpačiui teko trisdešimt du. 31.41 Mozė atidavė, kaip buvo liepta, Viešpaties aukos dalį Eleazarui. 31.42 Izraelitams, nedalyvavusiems kare, buvo duota: 31.43 trys šimtai trisdešimt septyni tūkstančiai penki šimtai avių, 31.44 trisdešimt šeši tūkstančiai galvijų, 31.45 trisdešimt tūkstančių penki šimtai asilų, 31.46 šešiolika tūkstančių belaisvių. 31.47 Mozė ėmė kas penkiasdešimtą gyvulį ir belaisvį ir atidavė levitams, tarnaujantiems prie Viešpaties palapinės, kaip Viešpats buvo įsakęs. 31.48 Kariuomenės vadai, tūkstantininkai ir šimtininkai, priėję prie Mozės, kalbėjo: 31.49 “Mes, tavo tarnai, suskaičiavome kareivius, kuriuos turime savo žinioje, ir nė vieno nepasigedome. 31.50 Todėl kiekvienas atnešame kaip dovaną Viešpačiui visus auksinius papuošalus, kuriuos paėmėme karo grobiu: grandinėles, apyrankes, žiedus, auskarus ir kaklo papuošalus, kad sutaikintum mus su Viešpačiu”. 31.51 Mozė ir kunigas Eleazaras priėmė auką Viešpačiui iš tūkstantininkų ir šimtininkų, visus atneštus auksinius papuošalus, 31.52 kurie svėrė šešiolika tūkstančių septynis šimtus penkiasdešimt šekelių. 31.53 Eiliniai kareiviai grobį pasilaikė sau. 31.54 Paimtą auksą iš tūkstantininkų ir šimtininkų Mozė ir kunigas Eleazaras įnešė į Susitikimo palapinę, kad Viešpats atmintų izraelitus.

Skaičių 32

32.1 Rubeno ir Gado giminės turėjo daug gyvulių. Jie matė Jazero ir Gileado žemes, tinkamas gyvuliams auginti. 32.2 Atėję pas Mozę, kunigą Eleazarą ir izraelitų kunigaikščius, jie tarė: 32.3 “Ataroto, Dibono, Jazero, Nimros, Hešbono, Elealės, Sebamo, Nebojo ir Beono žemės, 32.4 kurios, Viešpačiui padedant, buvo užimtos izraelitų, labai tinka gyvuliams auginti, o mes, tavo tarnai, turime gyvulių. 32.5 Taigi jei radome malonę tavo akyse, prašome, kad mums, tavo tarnams, atiduotum ją nuosavybėn ir nevestum mūsų per Jordaną”. 32.6 Mozė jiems atsakė: “Argi, kai jūsų broliai kariaus, jūs čia sėdėsite? 32.7 Kodėl atkalbinėjate izraelitus, kad jie neitų į žemę, kurią Viešpats jiems atidavė? 32.8 Taip elgėsi jūsų tėvai, kai siunčiau iš Kadeš Barnėjos apžiūrėti kraštą. 32.9 Jie, nuėję iki Eškolo slėnio ir apžiūrėję visą kraštą, įbaugino izraelitus, kad neitų į šalį, kurią Viešpats jiems pažadėjo. 32.10 Tada Viešpats užsirūstinęs prisiekė: 32.11 ‘Šitie žmonės, kurie išėjo iš Egipto, dvidešimties metų ir vyresni, neišvys žemės, kurią pažadėjau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, nes jie nesekė manimi iki galo, 32.12 išskyrus kenazą Jefunės sūnų Kalebą ir Nūno sūnų Jozuę, kurie iki galo sekė Viešpačiu’. 32.13 Viešpats, užsirūstinęs ant izraelitų, leido jiems klaidžioti dykumoje, kol išmirė visa karta, kuri buvo nusikaltusi Viešpačiui. 32.14 Dabar jūs stojate savo tėvų vieton, kad dar labiau padidintumėte Viešpaties įtūžimą prieš Izraelį. 32.15 Jei nenorite Jo klausyti, Jis vėl paliks tautą dykumoje, ir jūs pražudysite visą šią tautą”. 32.16 Jie, prisiartinę prie Mozės, tarė: “Pastatysime tvartus galvijams, taip pat mūsų vaikams miestus; 32.17 mes gi patys apsiginklavę eisime į kovą izraelitų priekyje, kol įvesime juos į jų žemes. Tuo tarpu mūsų vaikai gyvens apmūrytuose miestuose dėl šio krašto gyventojų. 32.18 Negrįšime į savo namus, kol visi izraelitai gaus savo dalį, 32.19 nieko nereikalausime anoje pusėje Jordano, nes mūsų dalis yra šiapus Jordano”. 32.20 Mozė jiems atsakė: “Jei taip darysite ir stosite į kovą Viešpaties akivaizdoje, 32.21 ir visi karui tinkami vyrai apsiginklavę pereis Jordaną, iki priešas bus nugalėtas 32.22 ir visa žemė bus paimta, tuomet nenusikalsite nei Viešpačiui, nei Izraeliui ir ši žemė bus jūsų Viešpaties akivaizdoje. 32.23 Jei nedarysite, ką sakote, tai nusidėsite Viešpačiui ir žinokite, kad būsite nubausti. 32.24 Taigi statykite miestus savo vaikams, tvartus avims bei galvijams ir įvykdykite, ką pažadėjote”. 32.25 Gaditai ir rubenai atsakė Mozei: “Mes, tavo tarnai, darysime, ką mūsų valdovas liepia. 32.26 Savo vaikus ir moteris, avis ir galvijus paliksime Gileado miestuose, 32.27 mes gi, tavo tarnai, visi apsiginklavę trauksime į karą, kaip tu, valdove, sakai”. 32.28 Mozė įsakė kunigui Eleazarui, Nūno sūnui Jozuei ir izraelitų giminių vadams: 32.29 “Jei gaditai ir rubenai kartu su jumis pereis Jordaną su ginklais ir žemė bus paimta, duokite jiems paveldėti Gileadą. 32.30 Jei nenorės eiti kartu su jumis apsiginklavę į Kanaano žemę, tegul pasilieka tarp jūsų”. 32.31 Gaditai ir rubenai atsakė: “Kaip Viešpats įsakė savo tarnams, taip mes darysime. 32.32 Mes eisime apsiginklavę Viešpaties akivaizdoje įs Kanaano žemę, kad gautume dalį šiapus Jordano”. 32.33 Mozė davė gaditams ir rubenams bei pusei Juozapo sūnaus Manaso giminės amoritų karaliaus Sihono ir Bašano karaliaus Ogo karalysčių žemes su jų miestais. 32.34 Gaditai atstatė sutvirtintus Dibono, Ataroto, Aroero, 32.35 Atroto, Šofano, Jazero, Jogbohos, 32.36 Bet Nimros, Bet Harano miestus ir pastatė savo galvijams tvartus. 32.37 Rubenai atstatė Hešboną, Elealę, Kirjataimą, 32.38 Neboją, Baal Meoną ir Sibmą, pakeisdami jų vardus. 32.39 Manaso sūnaus Machyro sūnūs patraukė į Gileadą ir jį užėmė, išvydami jo gyventojus amoritus. 32.40 Mozė davė Gileado žemes Manaso sūnui Machyrui, kuris ten apsigyveno. 32.41 O Manaso sūnus Jayras nuėjęs užėmė krašto miestelius ir juos pavadino Havot Jayru. 32.42 Taip pat Nobachas nuėjęs užėmė Kenatą su jo kaimais ir jį pavadino savo vardu­Nobachas.

Skaičių 33

33.1 Izraelitų sustojimo vietos, išėjus jiems iš Egipto, vadovaujant Mozei ir Aaronui. 33.2 Mozė jas surašė pagal stovyklų vietas, kurias jie, Viešpačiui įsakant, keisdavo. 33.3 Jie išėjo iš Ramzio pirmo mėnesio penkioliktą dieną, kitą dieną po Paschos, galingos rankos vedami visiems egiptiečiams matant, 33.4 laidojant jiems Viešpaties išžudytus pirmagimius. Ir jų dievams Viešpats įvykdė teismą. 33.5 Izraelitai, iškeliavę iš Ramzio, pasistatė stovyklas Sukote. 33.6 Iš Sukoto atvyko į Etamą, esantį dykumos pakraštyje. 33.7 Iš ten atvyko prie Pi Hahiroto, kuris yra priešais Baal Cefoną, ir sustojo prie Migdolo. 33.8 Iškeliavę iš Pi Hahiroto, perėjo jūros dugnu į dykumą ir, keliavę tris dienas per Etamo dykumą, pasistatė stovyklą Maroje. 33.9 Išėję iš Maros, pasiekė Elimą, kur buvo dvylika vandens šaltinių bei septyniasdešimt palmių, ir sustojo. 33.10 Išėję iš Elimo, ištiesė palapines prie Raudonosios jūros. 33.11 Iš čia išėję, sustojo Sino dykumoje. 33.12 Iš Sino dykumos atkeliavo į Dofką, 33.13 išėję iš Dofkos sustojo Aluše. 33.14 Iškeliavę iš Alušo, ištiesė palapines Refidime, kur stigo vandens. 33.15 Palikę Refidimą, sustojo Sinajaus dykumoje. 33.16 Išėję iš Sinajaus dykumos, atėjo į Kibrot Taavos kapines. 33.17 Iškeliavę iš čia, pasistatė stovyklą Hacerote. 33.18 Iš Haceroto atėjo į Ritmą, 33.19 o iš Ritmos­į Rimon Perecą. 33.20 Išėję iš Rimon Pereco, atvyko į Libną, 33.21 o išėję iš Libnos, sustojo Risoje. 33.22 Išėję ir Risos, atvyko į Kehelatą, 33.23 o išėję iš Kehelato, sustojo prie Sefero kalno. 33.24 Pasitraukę nuo Šefero kalno, atėjo į Haradą. 33.25 Išėję iš Harados, pasistatė stovyklą Makhelote. 33.26 Iškeliavę iš Makheloto, atėjo į Tahatą, 33.27 o išėję iš Tahato, sustojo Terache. 33.28 Išėję ir Teracho, ištiesė palapines Mitkoje, 33.29 o išėję iš Mitkos, pasistatė stovyklą Hašmonoje. 33.30 Išėję iš Hašmonos, atvyko į Moserotą, 33.31 o išėję iš Moseroto, pasistatė stovyklą Bene Jaakane. 33.32 Išėję iš Bene Jaakano, atkeliavo į Hor Gidgadą, 33.33 o išėję iš čia, pasistatė stovyklą Jotbatoje. 33.34 Iš Jotbatos atėjo į Abroną, 33.35 išėję iš Abronos, ištiesė palapines Ecjon Gebere, 33.36 o iš Ecjon Gebero atvyko į Cino dykumą, prie Kadešo. 33.37 Išėję iš Kadešo, jie pasistatė stovyklas prie Horo kalno Edomo krašto pasienyje. 33.38 Kunigas Aaronas, Viešpačiui liepiant užlipo ant Horo kalno ir mirė penkto mėnesio pirmą dieną, praėjus keturiasdešimčiai metų nuo izraelitų išėjimo iš Egipto, 33.39 būdamas šimto dvidešimt trejų metų amžiaus. 33.40 Kanaaniečių karalius Aradas, kuris gyveno Kanaano pietuose, sužinojo, kad ateina izraelitai. 33.41 Pasitraukę nuo Horo kalno, jie sustojo Calmone. 33.42 Išėję iš Calmono, jie atėjo į Punoną, 33.43 o išėję iš Punono, sustojo Obote. 33.44 Iš Oboto atėjo į Ije Abarimą, prie moabitų sienos, 33.45 o išėję iš Ije Abarimo, ištiesė palapines Dibon Gade. 33.46 Išėję iš Dibon Gado, sustojo Almon Diblataimoje, 33.47 o iš čia jie atėjo iki Abarimo kalnų ties Neboju. 33.48 Keliaudami nuo Abarimo kalnų, jie pasiekė Moabo lygumas prie Jordano ties Jerichu 33.49 ir pasistatė stovyklą prie Jordano nuo Bet Ješimoto ligi Abel Šitimo, moabitų lygumose. 33.50 Moabitų lygumose Viešpats kalbėjo Mozei: 33.51 “Kai pereisite Jordaną ir įeisite į Kanaano žemę, 33.52 išvykite visus to krašto gyventojus, sunaikinkite jų atvaizdus, sulaužykite stabus, išgriaukite visas aukštąsias stabų garbinimo vietas 33.53 ir apsigyvenkite šalyje, kurią Aš jums daviau paveldėti. 33.54 Pasidalykite ją burtų keliu: tiems, kurių bus daugiau, duokite didesnį žemės plotą, o kurių mažiau­mažesnį. Žemę išdalinkite burtų keliu giminėms ir šeimoms. 33.55 Jei neišvarysite žemės gyventojų, jie bus jums krislai akyse ir dygliai šonuose ir vargins jus krašte, kuriame jūs gyvensite. 33.56 Ir tada, ką buvau sumanęs padaryti jiems, jums padarysiu”.

Skaičių 34

34.1 Viešpats kalbėjo Mozei: 34.2 “Kai įeisite į Kanaano šalį ir ją užimsite, jos sienos bus: 34.3 pietinė dalis prasidės nuo Cino dykumos, esančios šalia Edomo, jos rytų siena bus Druskos jūra, pradedant pietine dalimi. 34.4 Pietinė siena eis išilgai Akrabimo aukštumos ir tęsis iki Sinajaus, pietuose pasieks Kadeš Barnėją. Iš čia siena eis ligi Hacar Adaro ir toliau iki Acmono. 34.5 Nuo Acmono siena pasisuks, sieks Egipto upę ir baigsis jūros krantu. 34.6 Vakarų siena bus jums Didžioji jūra. 34.7 Šiaurėje siena prasidės nuo Didžiosios jūros ir tęsis iki Horo kalno, 34.8 iš čia į Lebo Hamatą iki Cedado apylinkės, 34.9 toliau siena tęsis iki Zifrono ir Hacar Enano. 34.10 Rytų siena eis nuo Hacar Enano ligi Šefamo, 34.11 nuo Šefamo tęsis iki Riblos į rytus nuo Aino, iš čia eis Jordano rytų puse iki Kinereto ežero 34.12 ir toliau Jordanu iki Sūriosios jūros. Tai bus jūsų krašto sienos”. 34.13 Mozė kalbėjo izraelitams: “Tai žemė, kurią paveldėsite burtų keliu. Ją Viešpats liepė išdalinti devynioms ir pusei giminės. 34.14 Rubeno, Gado ir pusė Manaso giminės gavo savo dalį. 34.15 Dvi giminės ir pusė gavo savo dalį šioje Jordano pusėje ties Jerichu”. 34.16 Viešpats tarė Mozei: 34.17 “Tai yra vardai vyrų, kurie jums padalins žemę: kunigas Eleazaras, Nūno sūnus Jozuė 34.18 ir iš kiekvienos giminės po vieną kunigaikštį. 34.19 Jų vardai: iš Judo giminės­Jefunės sūnus Kalebas, 34.20 iš Simeono­Amihudo sūnus Samuelis, 34.21 iš Benjamino­Kislono sūnus Elidadas, 34.22 iš Dano­Joglio sūnus Bukis, 34.23 iš Juozapo palikuonių, Manaso giminės­Efodo sūnus Hanielis 34.24 ir iš Efraimo­Šiftano sūnus Kemuelis, 34.25 iš Zabulono­Parnacho sūnus Elicafanas, 34.26 iš Isacharo­Azano sūnus Paltielis, 34.27 iš Ašero­Šelomio sūnus Ahihudas, 34.28 iš Neftalio­Amihudo sūnus Pedahelis”. 34.29 Šitiems vyrams Viešpats įsakė padalyti Kanaano žemę izraelitams.

Skaičių 35

35.1 Moabo lygumose prie Jordano, ties Jerichu, Viešpats kalbėjo Mozei: 35.2 “Pasakyk izraelitams duoti levitams iš savo paveldėjimo miestus gyventi ir jų apylinkes ganykloms; 35.3 jie gyvens miestuose, jų bandos ganysis miestų apylinkėse, 35.4 kurios tęsis tūkstantį uolekčių aplink miestų mūrus. 35.5 Ganyklos sieks po du tūkstančius uolekčių visomis kryptimis: į rytus, į pietus, į vakarus ir į šiaurę, o miestai bus viduryje. 35.6 Iš tų miestų, kuriuos duosite levitams, atskirkite šešis prieglaudai, kad juose rastų apsaugą nusikaltę žmogžudyste. Be šitų duokite levitams dar keturiasdešimt du miestus. 35.7 Iš viso duokite levitams keturiasdešimt aštuonis miestus su jų ganyklomis. 35.8 Miestų, kuriuos duosite iš izraelitų nuosavybės levitams, daugiau paimsite iš tų giminių, kurios daugiau turi, ir mažiau iš tų, kurios mažiau turi; kiekvienas duos levitams miestų pagal savo paveldo dydį”. 35.9 Viešpats tarė Mozei: 35.10 “Pasakyk izraelitams, kad, įėję į Kanaano žemę, 35.11 paskirtų prieglaudos miestus netyčia nužudžiusiems žmogų. 35.12 Tokie miestai bus jums prieglauda nuo keršytojo, kad tas, kuris užmušė žmogų, nemirtų, kol nebus stojęs prieš bendruomenės teismą. 35.13 Paskirkite šešis miestus prieglaudai, 35.14 iš kurių trys bus Jordano rytų pusėje ir trys bus Kanaano žemėje. 35.15 Tie šeši miestai bus prieglauda izraelitams, taip pat ateiviams ir svetimšaliams, kad kiekvienas, netyčia nužudęs žmogų, galėtų į juos atbėgti. 35.16 Jei kas geležimi užmuštų žmogų, bus kaltinamas žmogžudyste ir baudžiamas mirtimi. 35.17 Jei kas akmeniu užmuštų žmogų, jis bus nubaustas mirtimi. 35.18 Jei kas bus nužudytas mediniu įrankiu, užmušėjas bus baudžiamas mirtimi. 35.19 Kraujo keršytojas pats užmuš žudiką, kai tik jį sutiks. 35.20 Jei kas iš neapykantos pastumtų žmogų ar, mesdamas kuo, jį užmuštų, 35.21 arba ranka suduotų taip, kad jis numirtų, nusikaltėlis bus laikomas žmogžudžiu ir baudžiamas mirtimi. Kraujo keršytojas užmuš žudiką, kai tik sutiks. 35.22 Jei kas neturėdamas priešiškumo kitą pastumtų, ar mestų į jį ką nors, prieš tai netykojęs, 35.23 ar užgautų akmeniu, kokiu galima užmušti, jo nepastebėjęs, taip, kad šis numirtų, tačiau prieš tai nebuvo jo priešas ir netykojo jam pakenkti, 35.24 tai bendruomenė darys teismą tarp žudiko ir kraujo keršytojo pagal šiuos nurodymus. 35.25 Teismas išvaduos žudiką iš kraujo keršytojo rankų ir grąžins į prieglaudos miestą, kuriame jis pasiliks iki vyriausiojo kunigo, patepto šventu aliejumi, mirties. 35.26 Jei žudikas išeis už prieglaudos miesto, į kurį pabėgo, sienų 35.27 ir sutikęs kraujo keršytojas jį užmuš, jis bus nekaltas, 35.28 nes anas privalėjo likti mieste ligi vyriausiojo kunigo mirties; po kunigo mirties žmogžudys sugrįš prie savo nuosavybės. 35.29 Šį nuostatą privalo vykdyti visos jūsų kartos, kur jūs begyventumėte. 35.30 Žmogžudys bus nubaustas, apklausus liudytojus; tačiau vieno liudytojo neužtenka, kad pasmerktų žmogų mirčiai. 35.31 Žmogžudys negali būti išpirktas, jis turi mirti. 35.32 Pabėgėliai negalės išsipirkti ir grįžti prie savo nuosavybės prieš vyriausiojo kunigo mirtį. 35.33 Nesutepkite savo žemės, nes ji sutepama krauju ir negali būti apvalyta kitaip, kaip tik krauju to, kuris praliejo kraują. 35.34 Nesutepkite žemės, kurią paveldėsite ir kurioje Aš gyvenu, nes Aš, Viešpats, gyvenu tarp Izraelio vaikų”.

Skaičių 36

36.1 Manaso sūnaus Machyro sūnaus Gileado šeimų vadai iš Juozapo giminės atėjo ir kalbėjo Mozei, Izraelio vadams girdint: 36.2 “Tau, mūsų valdove, Viešpats įsakė, kad burtų keliu padalytum žemę tarp izraelitų ir kad mūsų brolio Celofhado dalį duotum jo dukterims. 36.3 Jei jas ves kitos giminės vyrai, jų dalis pereis kitai giminei ir bus atimta iš mums kritusios paveldėjimo dalies. 36.4 Atėjus jubiliejaus metams, jų dalis prisidės prie tos giminės žemių, į kurią jos išėjo; taip jų dalis bus atplėšta nuo mūsų giminei tekusios dalies”. 36.5 Mozė atsakė izraelitams pagal Viešpaties žodį: “Juozapo sūnų giminė kalba teisingai. 36.6 Štai ką sako Viešpats apie Celofhado dukteris: ‘Tegul jos teka už ko nori, bet tik už savo giminės vyrų, 36.7 kad izraelitų nuosavybė nepereitų iš vienos giminės kitai giminei. 36.8 Visos mergaitės, turinčios paveldėjimo teisę, privalo tekėti už tos pačios giminės vyrų, kad Izraelio vaikai paveldėtų kiekvienas savo tėvų dalį. 36.9 Nuosavybė iš vienos giminės nepereis kitai; visos izraelitų giminės išlaikys savo paveldo dalį’ ”. 36.10 Kaip Viešpats įsakė Mozei, taip padarė Celofhado dukterys: 36.11 Machla, Tirca, Hogla, Milka ir Noja ištekėjo už savo pusbrolių 36.12 iš giminės Manaso, kuris buvo Juozapo sūnus. Joms paskirtoji dalis pasiliko jų giminėje ir šeimoje. 36.13 Šituos nuostatus ir įsakymus Viešpats davė izraelitams per Mozę Moabo lygumose prie Jordano ties Jerichu.

Pakartoto Įstatymo 1

1.1 Mozė kalbėjo izraelitams šioje Jordano pusėje, dykumoje, tarp Parano, Tofelio, Labano, Haceroto ir Di Zahabo miestų. 1.2 Nuo Horebo per Seyro kalnus iki Kadeš Barnėjos yra vienuolikos dienų kelias. 1.3 Keturiasdešimtaisiais metais, vienuolikto mėnesio pirmą dieną Mozė kalbėjo izraelitams viską, ką jam Viešpats dėl jų buvo įsakęs. 1.4 Nugalėjęs amoritų karalių Sihoną, gyvenusį Hešbone, ir Bašano karalių Ogą, gyvenusį Aštarote, Edrėjo mieste, 1.5 šioje Jordano pusėje, Moabo žemėje, Mozė pradėjo aiškinti įstatymą: 1.6 “Viešpats, mūsų Dievas, mums kalbėjo prie Horebo: ‘Jau užtenka jums gyventi prie šio kalno. 1.7 Eikite pas amoritus į visas jų apylinkes: į lygumas, kalnuotas vietas, slėnius, pietų link ir išilgai jūros kranto, į Kanaano ir Libano žemes iki didžiosios Eufrato upės’. 1.8 Aš atvedžiau jus į žemę, kurią Viešpats prisiekė duoti jūsų tėvams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui ir jų palikuonims. Eikite ir užimkite ją. 1.9 Aš jums anuo metu sakiau: 1.10 ‘Aš vienas neįstengiu jumis rūpintis, nes Viešpats, jūsų Dievas, jus padaugino, ir šiandien jūsų yra tiek, kiek dangaus žvaigždžių. 1.11 Viešpats, jūsų tėvų Dievas, dar tūkstanteriopai tepadaugina ir tepalaimina jus, kaip Jis pažadėjo. 1.12 Kaip aš vienas galiu nešti jūsų naštas, vargus ir vaidus? 1.13 Išsirinkite iš savo giminių išmintingų, sumanių ir žinomų vyrų, kad juos paskirčiau jums vadais’. 1.14 Tada jūs sutikote, kad taip padaryti yra gerai. 1.15 Aš iš jūsų giminių išmintingus bei sumanius vyrus paskyriau jums vadovauti: tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais ir dešimtininkais. 1.16 Įsakiau jūsų teisėjams: ‘Išklausykite bylas ir teisingai teiskite juos ir ateivius, 1.17 neatsižvelkite teisme į asmenis; išklausykite mažą ir didelį, nebijokite jokio žmogaus, nes teismas yra Dievo. Jeigu jums kas būtų per sunku, praneškite man, ir aš išklausysiu’. 1.18 Tuo metu aš jums įsakiau viską, ką privalote daryti. 1.19 Palikę Horebą, ėjome per didžiąją, baisiąją dykumą, kurią matėte, keliu per amoritų kalnus, kaip Viešpats, mūsų Dievas, buvo įsakęs. Kai atvykome į Kadeš Barnėją, 1.20 jums sakiau: ‘Atėjote į amoritų kalnyną, kurį Viešpats, mūsų Dievas, mums duoda. 1.21 Štai Viešpaties jums pažadėtoji žemė. Eikite ir užimkite ją, nes Viešpats, jūsų tėvų Dievas, jums ją pažadėjo. Nieko nebijokite ir nenusigąskite’. 1.22 Tada jūs, priėję prie manęs, tarėte: ‘Siųskime vyrus apžiūrėti žemę ir pranešti, kuriuo keliu turime keliauti ir į kuriuos miestus eiti’. 1.23 Man patiko ta šneka, todėl siunčiau iš jūsų dvylika vyrų, po vieną iš kiekvienos giminės. 1.24 Jie nuėjo į kalnuotas vietas ligi Eškolo slėnio, apžiūrėjo žemę, 1.25 paėmė jos vaisių ir, atnešę pas mus, tarė: ‘Gera žemė, kurią Viešpats, mūsų Dievas, mums duoda’. 1.26 Tačiau jūs nenorėjote eiti ir sukilote prieš Viešpaties įsakymą, 1.27 murmėdami savo palapinėse: ‘Viešpats mūsų nekenčia, todėl mus išvedė iš Egipto, kad amoritai mus sunaikintų. 1.28 Kaipgi mes eisime? Pasiuntiniai išgąsdino mus, pranešdami, kad ta tauta gausesnė ir aukštesnė už mus, kad jų miestai dideli ir sustiprinti ligi dangaus ir kad ten jie matė ir Anako palikuonių’. 1.29 Aš jums sakiau: ‘Nenusigąskite jų ir nebijokite, 1.30 nes Viešpats, jūsų Dievas, eina priekyje jūsų ir pats už jus kariaus, kaip tai darė Egipte jūsų akivaizdoje. 1.31 Dykumoje patys matėte, kaip Viešpats, jūsų Dievas, nešė jus, kaip žmogus neša savo kūdikį, visą kelią, kuriuo ėjote, kol atėjote į šitą vietą’. 1.32 Bet jūs nepatikėjote Viešpačiu, jūsų Dievu, 1.33 kuris ėjo pirma jūsų keliu ir nurodydavo vietą, kur ištiesti palapines; naktį rodydavo kelią ugnimi, o dieną­debesies stulpu. 1.34 Viešpats girdėjo jūsų kalbas ir užsirūstinęs prisiekė: 1.35 ‘Nė vienas iš šitos piktos kartos neišvys gerosios žemės, kurią su priesaika pažadėjau jūsų tėvams, 1.36 išskyrus Jefunės sūnų Kalebą; jis ją matys; Aš duosiu jam ir jo vaikams žemę, kurioje jis vaikščiojo, nes jis sekė mane iki galo’. 1.37 Viešpats užsirūstino ir ant manęs dėl jūsų ir tarė: ‘Ir tu neįeisi į ją, 1.38 bet tavo tarnas Jozuė įeis; jį padrąsink, nes jis padalys žemę izraelitams. 1.39 Jūsų kūdikiai, apie kuriuos sakėte, kad jie taps grobiu, ir jūsų sūnūs, kurie šiandien dar nežino skirtumo tarp gero ir pikto, įeis į ją; jiems Aš duosiu žemę, ir jie ją užims. 1.40 Jūs gi grįžkite į dykumą, Raudonosios jūros link’. 1.41 Tada man atsakėte: ‘Nusidėjome Viešpačiui, eisime ir kovosime, kaip Viešpats, mūsų Dievas, įsakė’. Jūs apsiginklavote ir buvote pasiruošę traukti į kalnus. 1.42 Viešpats man tarė: ‘Sakyk jiems neiti ir nekovoti, kad nežūtų nuo savo priešų, nes Aš nebūsiu su jais’. 1.43 Kalbėjau jums, bet jūs neklausėte, priešinotės Viešpaties įsakymui ir atkakliai žygiavote į kalnus. 1.44 Amoritai, gyvenantys kalnuose, vijosi kaip bitės jus nuo Seyro iki Hormos. 1.45 Sugrįžę raudojote Viešpaties akivaizdoje, bet Jis jūsų neklausė ir nekreipė į jus dėmesio. 1.46 Todėl Kadeše pasilikote ilgą laiką”.

Pakartoto Įstatymo 2

2.1 “Pasitraukę iš ten, atėjome į dykumą prie Raudonosios jūros, kaip man Viešpats buvo įsakęs, ir ilgai gyvenome Seyro kalnyne. 2.2 Viešpats kalbėjo man: 2.3 ‘Užtenka gyventi šiame kalnyne, traukite į šiaurę, 2.4 pereikite per jūsų brolių, Ezavo vaikų apgyvendintą Seyro kraštą; jie jūsų bijos. 2.5 Saugokitės, nekariaukite su jais, nes jų žemės neduosiu jums nė pėdos. Seyro kalnus daviau paveldėti Ezavui. 2.6 Pirkite iš jų maistą už pinigus, taip pat vandenį’. 2.7 Viešpats, jūsų Dievas, laimino visus jūsų darbus. Jis žino jūsų kelionę, kai ėjote per didžiąją dykumą; Viešpats, jūsų Dievas, buvo su jumis keturiasdešimt metų ir nieko jums nestigo. 2.8 Perėję per mūsų brolių, Ezavo vaikų kraštą, kurie gyveno Seyre, lygumos keliu nuo Elato ir Ecjon Gebero traukėme į Moabo dykumą. 2.9 Tada man Viešpats sakė: ‘Nekovok su moabitais ir nepradėk su jais karo. Jų žemės tau neduosiu, nes Arą atidaviau Loto palikuonims’. 2.10 Anksčiau jo gyventojai buvo emai, didelė ir galinga tauta, aukšta kaip Anako palikuonys. 2.11 Jie buvo laikomi milžinais, kaip ir anakiečiai. Moabitai juos vadina emais. 2.12 Seyre anksčiau gyveno horai, bet Ezavo palikuonys juos išvarė ir sunaikino, ir apsigyveno jų vietoje. Jie padarė kaip izraelitai savo paveldėtoje žemėje, kurią jiems davė Viešpats. 2.13 Viešpačiui įsakius, perėjome per Zeredo upelį. 2.14 Kelionės laikas nuo Kadeš Barnėjos ligi Zeredo upelio buvo trisdešimt aštuoneri metai, kol išmirė visa karta vyrų, tinkamų karui, kaip Viešpats buvo prisiekęs. 2.15 Iš tiesų Viešpaties ranka buvo prieš juos, kad išnaikintų juos iš tautos, kol jie visi buvo pražudyti. 2.16 Išmirus visiems karui tinkamiems vyrams, 2.17 Viešpats tarė man: 2.18 ‘Šiandien pereisi moabitų žemę pro miestą Arą. 2.19 Priartėjęs prie amonitų, saugokis nekovoti prieš juos ir nepradėk karo, nes Aš tau neduosiu amonitų žemės; Aš ją atidaviau Loto palikuonims’. 2.20 Kraštas buvo laikomas milžinų žeme, nes praeityje joje gyveno milžinai, kuriuos amonitai vadina zamzumais. 2.21 Tauta buvo didelė, gausi ir labai augalota kaip anakiečiai. Viešpats juos išnaikino amonitų akivaizdoje ir amonitus apgyvendino jų vietoje. 2.22 Taip pat padarė ezavitams, gyvenantiems Seyre; išnaikino horus ir jų žemę atidavė ezavitams, kurioje jie gyvena iki šios dienos. 2.23 Avus, gyvenusius prie Gazos, išvarė kaftoriečiai, kilę iš Kaftoro, juos išnaikino ir apsigyveno jų vietoje. 2.24 Viešpats tarė: ‘Pereikite Arnono upelį; štai Aš atidaviau į tavo rankas Sihoną, amoritų karalių iš Hešbono, ir jo žemę. Pradėk ją užimti ir kariauk su juo. 2.25 Šiandien Aš pradėsiu daryti taip, kad visos tautos bijotų tavęs ir būtų apimtos siaubo prieš tave; kurios išgirs apie tave, išsigąs ir drebės dėl tavęs’. 2.26 Aš siunčiau iš Kedemoto dykumos pas Hešbono karalių Sihoną pasiuntinius su taikiais žodžiais, prašydamas: 2.27 ‘Leisk mums pereiti per tavo kraštą; eisime vieškeliu, nenukrypsime nei į dešinę, nei į kairę. 2.28 Maistą valgiui pirksime už pinigus ir vandenį gėrimui už pinigus, tik leisk mums pereiti. 2.29 Ezavitai, gyvenantys Seyre, ir moabitai iš Aro tokiu būdu mus praleido per savo kraštą, kad pasiekę Jordaną, eitume į mums pažadėtą žemę’. 2.30 Bet Hešbono karalius Sihonas nenorėjo mums leisti eiti per jo kraštą, nes Viešpats, tavo Dievas, užkietino jo dvasią ir padarė jo širdį užsispyrusią, kad galėtų jį atiduoti į tavo rankas. 2.31 Tada Viešpats man tarė: ‘Štai Aš pradėjau atiduoti Sihoną ir jo žemę tau, pradėk užimti, kad galėtum paveldėti jo žemę’. 2.32 Sihonas su visais kariais išėjo prieš mus Jahace. 2.33 Viešpats, mūsų Dievas, atidavė jį, ir mes nugalėjome ir užėmėme kraštą. 2.34 Paėmėme visus miestus, išnaikinome jų vyrus, moteris ir kūdikius­nieko nepalikome, 2.35 tik visus galvijus ir užimtųjų miestų grobį pasiėmėme. 2.36 Nuo Aroero miesto, esančio Arnono upelio slėnyje, iki Gileado nebuvo miesto, kurio nebūtumėme užėmę. Viešpats, mūsų Dievas, atidavė juos visus mums. 2.37 Amonitų žemės, kuri yra prie Jaboko upelio, nelietėme, taip pat nelietėme kalnų miestų ir visų vietų, į kurias Viešpats, mūsų Dievas, mums uždraudė eiti”.

Pakartoto Įstatymo 3

3.1 “Pasukome Bašano link. Mus pasitiko Bašano karalius Ogas su savo kariuomene Edrėjyje. 3.2 Tada Viešpats man tarė: ‘Nebijok jo, nes atiduosiu jį, visus jo žmones ir jo žemę į tavo rankas; padaryk jam taip, kaip padarei amoritų karaliui Sihonui Hešbone’. 3.3 Viešpats, mūsų Dievas, atidavė į mūsų rankas Bašano karalių Ogą ir visus jo žmones. Mes juos naikinome, kol nepalikome nė vieno, 3.4 ir užėmėme visus jo miestus. Mums teko šešiasdešimt miestų Argobo krašte, kurį valdė Bašano karalius Ogas. 3.5 Visi šitie miestai buvo sustiprinti aukštomis mūro sienomis, vartais ir užkaiščiais, neskaičiuojant daugybės miestų, neturėjusių apsaugos sienų. 3.6 Mes juos sunaikinome, pasielgdami kaip ir su Hešbono karaliumi Sihonu,­visiškai sunaikinome vyrus, moteris ir kūdikius kiekviename mieste. 3.7 Galvijus ir turtą pasilaikėme kaip grobį. 3.8 Tuo metu užėmėme dvi amoritų karalystes, buvusias šiapus Jordano, nuo Arnono upės ligi Hermono kalno, 3.9 kurį sidoniečiai vadina Sirjonu, o amoritai­Senyru. 3.10 Užėmėme visus Ogo karalystės miestus lygumoje, visą Gileado ir Bašano žemę su miestais Salcha ir Edrėju. 3.11 Bašano karalius Ogas buvo paskutinis iš milžinų giminės. Jo geležinė lova yra amonitų mieste Raboje; ji devynių uolekčių ilgio ir keturių pločio. 3.12 Tuomet užėmėme kraštą nuo miesto Aroero, kuris yra Arnono upelio slėnyje, ligi Gileado kalno. Jo miestus daviau Rubeno ir Gado giminėms. 3.13 Likusią Gileado krašto dalį, visą Bašaną, priklausantį Ogo karalystei, ir Argobo kraštą atidaviau pusei Manaso giminės. Bašanas yra vadinamas milžinų kraštu. 3.14 Manaso sūnus Jayras užėmė Argobo kraštą iki gešūriečių ir maakų sienos ir pavadino jį savo vardu­Havot Jayru; taip jis vadinamas iki šios dienos. 3.15 Machyrui daviau Gileadą. 3.16 Rubeno ir Gado giminėms daviau Gileado kraštą ligi Arnono upelio, kuris buvo riba iki Jaboko upės, amonitų sienos; 3.17 toliau siena ėjo per dykumą ligi Jordano ir Kinereto apylinkių iki Druskos jūros ir Pisgos kalno šlaitų rytuose. 3.18 Tada jums pasakiau: ‘Viešpats, jūsų Dievas, jums duoda šitą kraštą paveldėti. Visi kovai tinką vyrai, eikite ginkluoti priekyje savo brolių izraelitų. 3.19 Žinau, kad turite daug gyvulių, tad žmonas, vaikus ir bandas palikite miestuose, kuriuos jums daviau. 3.20 Padėkite savo broliams užimti žemę už Jordano, kurią Viešpats jiems davė, tada grįžkite į savo žemę, kurią aš jums daviau’. 3.21 Tuo metu Jozuei kalbėjau: ‘Tavo akys matė, ką Viešpats, jūsų Dievas, padarė šitiems dviems karaliams. Jis taip pat padarys ir visoms karalystėms, į kurias tu eisi. 3.22 Nebijok jų, nes Viešpats, jūsų Dievas, kovos už jus’. 3.23 Aš tada maldavau Viešpatį: 3.24 ‘Viešpatie Dieve! Tu pradėjai rodyti Izraelio tautai savo didybę ir galią. Nėra kito dievo nei danguje, nei žemėje, kuris galėtų daryti tokius galingus darbus! 3.25 Leisk man įeiti ir pamatyti gerąją žemę anapus Jordano, tą puikųjį kalnuotą kraštą ir Libaną’. 3.26 Tačiau Viešpats buvo supykęs ant manęs dėl jūsų ir manęs neišklausė, ir tarė: ‘Daugiau man apie tai nekalbėk. 3.27 Užlipk į Pisgos viršūnę ir apžvelk savo akimis vakarus, šiaurę, pietus ir rytus; tu nepereisi Jordano. 3.28 Kalbėk Jozuei, jį padrąsink ir sustiprink, nes jis eis šitos tautos priekyje ir jiems išdalins žemę, kurią tu matysi’. 3.29 Mes pasilikome slėnyje ties Bet Peoru”.

Pakartoto Įstatymo 4

4.1 “Klausyk, Izraeli, įstatymų ir paliepimų, kurių jus mokau, kad juos vykdydami gyventumėte ir užėmę paveldėtumėte žemę, kurią Viešpats, jūsų Dievas, jums duoda. 4.2 Nieko nepridėkite prie mano įstatymų ir nieko iš jų neatimkite. Laikykitės Viešpaties, jūsų Dievo, įsakymų, kuriuos jums skelbiu. 4.3 Jūsų akys matė, ką Viešpats darė dėl Baal Peoro, kaip išnaikino visus jo garbintojus, buvusius tarp jūsų. 4.4 Jūs gi, kurie laikėtės Viešpaties, jūsų Dievo, išlikote gyvi iki šios dienos. 4.5 Štai aš mokiau jus nuostatų ir įstatymų, kaip Viešpats, mano Dievas, man įsakė, kad jūs vykdytumėte juos žemėje, kurią paveldėsite. 4.6 Laikykitės jų ir vykdykite juos, nes tai jūsų išmintis ir protas tautų akyse. Jos išgirs jūsų nuostatus ir sakys: ‘Iš tiesų ši didelė tauta yra protinga ir išmintinga’. 4.7 Iš tikrųjų nėra kitos tokios didingos tautos, kuriai Dievas būtų taip arti, kaip mūsų Dievas, kai Jo šaukiamės. 4.8 Kuri kita didelė tauta turi nuostatus ir įsakymus tokius teisingus, kaip šis įstatymas, kurį šiandien skelbiu jums? 4.9 Saugokis ir rūpestingai saugok savo sielą, kad neužmirštum to, ką matei savo akimis, ir tepasilieka tai tavo širdyje per visas tavo dienas. Jų mokykite savo vaikus ir vaikaičius. 4.10 Tą dieną, kai stovėjai Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje prie Horebo, Jis man kalbėjo: ‘Surink prie manęs tautą, kad išgirstų mano žodžius ir bijotų manęs, kol gyvens žemėje, ir mokytų to paties savo vaikus’. 4.11 Jūs priartėjote prie kalno pašlaitės, iš kur liepsnos kilo į dangų. Jis buvo apsuptas tamsa ir debesimis. 4.12 Viešpats kalbėjo jums iš ugnies. Jūs girdėjote Jo žodžius, bet nematėte Jo pavidalo; girdėjote tik balsą. 4.13 Jis jums paskelbė savo sandorą ir įsakė ją vykdyti. Jis užrašė dešimt įsakymų dviejose akmeninėse plokštėse 4.14 ir įsakė man mokyti jus vykdyti tuos įsakymus ir paliepimus žemėje, kurią paveldėsite. 4.15 Gerai įsidėmėkite, kad tą dieną, kai Viešpats jums kalbėjo Horebe iš ugnies, jūs nematėte jokio pavidalo, 4.16 kad kartais nedirbtumėte sau drožinių, panašių į vyrą ar moterį, 4.17 panašių į kurį nors gyvulį, esantį žemėje, ar skraidantį padangėje paukštį, 4.18 ar šliaužiantį gyvį, ar žuvį, plaukiojančią vandenyse. 4.19 Kad kartais, pakėlęs akis į dangų ir pamatęs saulę, mėnulį, žvaigždes, nepaklystum, jų negarbintum ir nesilenktum tiems, kuriuos Viešpats, jūsų Dievas, sutvėrė tarnauti visoms tautoms. 4.20 Jus gi Viešpats išvedė iš geležinės krosnies, Egipto vergijos, kad būtumėte Jo tauta. 4.21 Dėl jūsų Viešpats užsirūstino ant manęs ir prisiekė, kad nepereisiu Jordano ir neįeisiu į tą gerą žemę, kurią Viešpats, tavo Dievas, duoda tau paveldėti. 4.22 Aš turėsiu mirti šioje žemėje ir nepereisiu Jordano; tačiau jūs pereisite ir užimsite tą gerą žemę. 4.23 Neužmirškite Viešpaties, savo Dievo, sandoros, kurią Jis su jumis padarė ir nedarykite sau jokio drožinio ar atvaizdo, nes Viešpats tai uždraudė. 4.24 Viešpats, tavo Dievas, yra naikinanti ugnis, pavydus Dievas. 4.25 Jei gyvendami žemėje, kai susilauksite vaikų ir vaikaičių, suteršite save ir pasidarysite drožinių ar atvaizdų, ir darysite pikta Viešpaties, savo Dievo, akyse, Jį supykdydami, 4.26 aš šaukiu šiandien liudytoju dangų ir žemę, kad, taip elgdamiesi, jūs žūsite krašte, kurį, perėję per Jordaną, paveldėsite. Negyvensite jame ilgai, bet būsite visai sunaikinti. 4.27 Viešpats jus išsklaidys tarp tautų, ir jūsų liks labai mažai tarp pagonių, pas kuriuos būsite išvesti. 4.28 Tenai tarnausite dievams, kurie žmonių rankomis padaryti: medžiui ir akmeniui, kurie nemato ir negirdi, nevalgo ir nieko neužuodžia. 4.29 Bet jei ten ieškosi Viešpaties, savo Dievo, visa širdimi ir siela, tu atrasi Jį. 4.30 Patyręs vargą, paskutinėmis dienomis sugrįši prie Viešpaties, savo Dievo, ir klausysi Jo balso. 4.31 Nes Viešpats, tavo Dievas, yra gailestingas Dievas; Jis nepaliks tavęs ir nesunaikins, neužmirš sandoros, padarytos su tavo tėvais. 4.32 Paklausk praeities dienų, pradedant nuo tos dienos, kai Dievas sutvėrė žmogų žemėje, ir dangus nuo vieno krašto iki kito, ar įvyko kada nors toks didingas dalykas, ar girdėta tai? 4.33 Ar kuri nors tauta girdėjo Dievo balsą, kalbantį iš ugnies, kaip tu girdėjai, ir išliko gyva? 4.34 Ar kada nors Dievas yra atėjęs pasiimti tautos, esančios vergijoje, bandymais, ženklais, stebuklais, kova, galinga ranka ir baisiais siaubais, kaip Viešpats, jūsų Dievas, padarė dėl jūsų Egipte, jums visa tai matant savo akimis? 4.35 Jis tai parodė tau, kad žinotum, jog Viešpats yra Dievas ir kito nėra. 4.36 Jis tau leido išgirsti balsą iš dangaus, kad pamokytų tave, žemėje parodė tau didelę ugnį, ir tu girdėjai Jo žodžius iš ugnies. 4.37 Jis mylėjo tavo tėvus, todėl išsirinko jų palikuonis ir išvedė iš Egipto savo didžia galia, 4.38 kad išvytų už tave didesnes ir galingesnes tautas, ir tave įvestų paveldėti jų žemę. 4.39 Suprask tad šiandien ir palaikyk visa tai savo širdyje, kad Viešpats yra dangaus ir žemės Dievas ir jokio kito nėra. 4.40 Laikykis Jo įsakymų ir paliepimų, kuriuos tau skelbiu šiandien, kad tau ir tavo vaikams gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda visiems amžiams”. 4.41 Mozė paskyrė tris miestus šioje Jordano pusėje, 4.42 kad juose rastų prieglaudą ir išliktų gyvas žmogžudys, netyčia užmušęs savo artimą, kuris nebuvo jo priešas. 4.43 Iš Rubeno giminės paskyrė Becerą dykumos lygumoje, iš Gado giminės­Ramot Gileadą ir iš Manaso giminės­Golaną Bašane. 4.44 Tai įstatymas, Mozės duotas izraelitams. 4.45 Šitie įsakymai, nuostatai ir paliepimai buvo paskelbti izraelitams, jiems išėjus iš Egipto, 4.46 šioje Jordano pusėje, slėnyje, prieš Bet Peoro miestą, krašte amoritų karaliaus Sihono, kuris gyveno Hešbone ir buvo Mozės ir izraelitų nugalėtas, kai jie išėjo iš Egipto. 4.47 Jie apsigyveno Sihono ir Bašano karaliaus Ogo žemėse, dviejų amoritų karalių, buvusių į rytus nuo Jordano. 4.48 Šis kraštas tęsėsi nuo Aroero miesto, Arnono upelio slėnyje, ligi Siono kalno, kuris kitaip vadinamas Hermonu, 4.49 per visą lygumą nuo Jordano į rytus iki lygumos jūros ir Pisgos kalno šlaitų.

Pakartoto Įstatymo 5

5.1 Mozė sušaukė visus izraelitus ir jiems tarė: “Klausyk, Izraeli, šiandien skelbiu jums įstatymus ir paliepimus, mokykitės ir vykdykite juos. 5.2 Viešpats, mūsų Dievas, padarė su mumis sandorą Horebe. 5.3 Ne su mūsų tėvais padarė Jis sandorą, bet su mumis, kurie šiandien esame gyvi. 5.4 Viešpats kalbėjo su jumis veidas į veidą ant kalno iš ugnies. 5.5 Tada aš buvau tarpininkas tarp Dievo ir jūsų, paskelbiau jums Jo žodžius, nes jūs bijojote ugnies ir nėjote ant kalno. 5.6 Jis tarė: ‘Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų. 5.7 Neturėk kitų dievų šalia manęs. 5.8 Nedaryk sau jokio drožinio nė jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. 5.9 Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems. Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, 5.10 bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų. 5.11 Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo Jo vardą mini. 5.12 Sabato dieną švęsk, kaip Viešpats, tavo Dievas, įsakė. 5.13 Šešias dienas dirbk visus savo darbus, 5.14 o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Tą dieną nedirbk jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus, nei duktė, nei tarnas, nei tarnaitė, nei tavo jautis, nei asilas, nei joks tavo gyvulys, nei ateivis, kuris yra tavo namuose, kad tavo tarnas ir tarnaitė pailsėtų taip pat, kaip ir tu. 5.15 Atsimink, kad ir pats buvai vergas Egipte ir iš ten tave išvedė Viešpats, tavo Dievas, galinga ranka. Todėl Jis tau įsakė švęsti sabato dieną. 5.16 Gerbk savo tėvą ir motiną, kaip Viešpats, tavo Dievas, įsakė, kad ilgai gyventum ir tau gerai sektųsi žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda. 5.17 Nežudyk. 5.18 Nesvetimauk. 5.19 Nevok. 5.20 Neliudyk neteisingai prieš savo artimą. 5.21 Negeisk savo artimo žmonos nei namų, nei lauko, nei tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo: nieko, kas yra tavo artimo’. 5.22 Šituos žodžius Viešpats kalbėjo jums visiems iš ugnies, debesies ir tamsybės garsiai ir, užrašęs tai dviejose akmeninėse plokštėse, jas padavė man. 5.23 Išgirdę balsą iš tamsybės ir pamatę kalną degant, jūs ir visi jūsų giminių vadai bei vyresnieji priartėjote prie manęs ir tarėte: 5.24 ‘Štai Viešpats, mūsų Dievas, mums parodė savo šlovę ir didybę; girdėjome Jo balsą iš ugnies ir šiandien patyrėme, kad Dievui kalbant su žmogumi, galima išlikti gyviems. 5.25 Kodėl turėtume mirti nuo šitos didelės ugnies? Jei dar kartą išgirsime Viešpaties, mūsų Dievo, balsą, mes visi mirsime. 5.26 Ar yra koks kūnas, girdėjęs balsą gyvojo Dievo, kalbančio iš ugnies, kaip mes girdėjome, ir išlikęs gyvas? 5.27 Geriau tu prisiartink ir klausyk, ką Viešpats, mūsų Dievas, sakys, o po to pranešk mums, ir mes klausysime ir tai vykdysime’. 5.28 Viešpats, tai išgirdęs, man tarė: ‘Aš girdėjau tautos žodžius, jie viską gerai kalbėjo. 5.29 O, kad jie visuomet turėtų tokią širdį ir manęs bijotų bei laikytųsi mano įsakymų, tai jiems ir jų vaikams per amžius gerai sektųsi! 5.30 Eik ir sakyk jiems, kad grįžtų į savo palapines. 5.31 Tu gi stovėk su manimi čia: Aš tau paskelbsiu visus savo įsakymus, įstatymus ir paliepimus, kurių mokysi juos, kad vykdytų žemėje, kurią jiems duosiu paveldėti’. 5.32 Klausykite ir vykdykite, ką Viešpats Dievas jums įsakė; nenukrypkite nei į dešinę, nei į kairę. 5.33 Vaikščiokite keliais, kuriuos Viešpats, jūsų Dievas, jums nurodė, kad būtumėte gyvi, kad jums gerai sektųsi ir ilgai gyventumėte žemėje, kurią paveldėsite”.

Pakartoto Įstatymo 6

6.1 “Šitie yra įsakymai, nuostatai ir paliepimai, kurių Viešpats, jūsų Dievas, įsakė jus mokyti, kad juos vykdytumėte žemėje, kurią užimsite; 6.2 kad jūs, jūsų vaikai ir vaikaičiai per visas savo dienas bijotumėte Viešpaties, savo Dievo, ir laikytumėtės visų Jo paliepimų bei įsakymų, kuriuos jums skelbiu, ir ilgai gyventumėte. 6.3 Klausyk, Izraeli, ir rūpestingai vykdyk, ką Viešpats įsako; tuomet tau gerai seksis ir tu labai išsiplėsi, kaip Viešpats, tavo tėvų Dievas, pažadėjo tau, pienu ir medumi plūstančioje šalyje. 6.4 Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas! 6.5 Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. 6.6 Šitie žodžiai, kuriuos tau šiandien skelbiu, tepasilieka tavo širdyje; 6.7 mokyk jų savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose, būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas. 6.8 Prisitvirtink juos kaip ženklą prie savo rankos ir prie kaktos; 6.9 užrašyk juos ant durų staktų ir savo kiemo vartų. 6.10 Kai Viešpats, tavo Dievas, įves tave į žemę, kurią pažadėjo tavo tėvams, Abraomui, Izaokui ir Jokūbui, tu gausi didelius ir gerus miestus, kurių nestatei, 6.11 namus pilnus visokių gėrybių, kurių nekaupei, šulinius, kurių nekasei, vynuogynus ir alyvmedžių sodus, kurių nesodinai. Kai tu valgysi ir pasisotinsi, 6.12 saugokis, kad nepamirštum Viešpaties, kuris tave išvedė iš Egipto žemės, iš vergijos namų. 6.13 Bijok Viešpaties, savo Dievo, Jam vienam tarnauk ir Jo vardu prisiek. 6.14 Negarbink dievų svetimų tautų, kurios gyvena aplink jus, 6.15 nes Viešpats, tavo Dievas, kuris yra tarp jūsų, yra pavydus Dievas; kad Viešpaties, tavo Dievo, pyktis neužsidegtų prieš tave ir Jis neišnaikintų tavęs nuo žemės paviršiaus. 6.16 Negundykite Viešpaties, savo Dievo, kaip gundėte Jį Masoje. 6.17 Uoliai vykdykite Viešpaties, savo Dievo, įsakymus, paliepimus ir įstatymus, kuriuos Jis tau davė. 6.18 Daryk tai, kas gera ir teisinga Viešpaties akivaizdoje, kad tau gerai sektųsi ir užėmęs paveldėtum gerąją žemę, apie kurią Viešpats prisiekė tavo tėvams, 6.19 kad išvarys visus tavo priešus iš tavo akivaizdos, kaip Viešpats kalbėjo. 6.20 Kai tavo sūnus ateityje klaus: ‘Ką reiškia Viešpaties, mūsų Dievo, duoti paliepimai, įstatymai ir įsakymai?’, 6.21 jam atsakyk: ‘Buvome Egipte faraono vergai; Viešpats mus išvedė iš Egipto galinga ranka. 6.22 Jis darė Egipte mūsų akyse didelius ir baisius ženklus bei stebuklus prieš faraoną ir visus jo namus. 6.23 Jis mus iš ten išvedė, kad nuvestų į kraštą, kurį pažadėjo mūsų tėvams. 6.24 Viešpats mums įsakė vykdyti šituos įstatymus ir bijoti Viešpaties, mūsų Dievo, kad mums visuomet gerai sektųsi ir kad Jis saugotų mūsų gyvybę, kaip tai yra šiandien. 6.25 Tai bus mūsų teisumas, jei laikysime ir vykdysime visus šiuos įsakymus Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, kaip Jis mums įsakė’ ”.

Pakartoto Įstatymo 7

7.1 “Kai Viešpats, tavo Dievas, nuves tave į žemę, kurią paveldėsi, ir išvys septynias tautas: hetitų, girgašų, amoritų, kanaaniečių, perizų, hivų ir jebusiečių, gausingesnes ir stipresnes už tave, 7.2 kai Viešpats, tavo Dievas, atiduos jas tau, išnaikink jas. Nedaryk su jomis sutarčių ir jų nesigailėk. 7.3 Nesigiminiuok su jomis vedybomis. Savo dukters neduok jų sūnui nei jų dukters neimk savo sūnui, 7.4 nes jos nukreips tavo sūnų nuo manęs tarnauti svetimiems dievams. Viešpaties rūstybė tada užsidegs prieš jus, ir Jis sunaikins tave. 7.5 Taigi štai ką jiems darykite: jų aukurus sugriaukite, sudaužykite stabus, iškirskite giraites ir sudeginkite drožinius. 7.6 Tu esi Viešpačiui, tavo Dievui, pašvęsta tauta. Viešpats, tavo Dievas, tave išsirinko, kad būtum Jam ypatinga tauta virš visų tautų, esančių žemėje. 7.7 Viešpats jus pamilo ir pasirinko ne dėl to, kad buvote gausesnė tauta už kitas tautas, nes jūsų tauta mažesnė už kitas tautas, 7.8 bet dėl to, kad Viešpats jus pamilo ir kad ištesėtų jūsų tėvams duotą priesaiką, Jis išvedė jus galinga ranka iš faraono, Egipto karaliaus, vergijos. 7.9 Žinok, kad Viešpats, tavo Dievas, yra ištikimas Dievas, kuris laikosi sandoros ir yra gailestingas Jį mylintiems bei Jo įsakymus vykdantiems per tūkstančius kartų. 7.10 Ir Jis atlygina tiems, kurie Jo nekenčia, juos sunaikindamas. Jis nedels, kad atlygintų tam, kuris Jo nekenčia. 7.11 Laikykis Jo įsakymų, įstatymų ir paliepimų, kuriuos tau šiandien įsakau vykdyti, 7.12 tuomet ir Viešpats, tavo Dievas, laikysis sandoros, kurią padarė su tavo tėvais, ir bus tau gailestingas. 7.13 Jis mylės tave, laimins tave ir padaugins tave; Jis palaimins tavo įsčios vaisių, ir tavo žemės vaisius: javus, vynuoges, aliejų, galvijus ir avis toje žemėje, kurią pažadėjo tavo tėvams. 7.14 Jūs būsite labiausiai palaiminti iš visų tautų, ir nebus nevaisingų tarp jūsų ir tarp jūsų galvijų. 7.15 Viešpats pašalins visas tavo negalias ir neužleis baisių Egipto ligų, kurias matei; jas siųs tiems, kurie tavęs nekenčia. 7.16 Išnaikink visas tautas, kurias Viešpats, tavo Dievas, tau atiduos. Nesigailėk jų, netarnauk jų dievams, kad jie netaptų tau spąstais. 7.17 Nesakyk savo širdyje: ‘Šitos tautos gausesnės už mus, kaip mes jas nugalėsime?’ 7.18 Nebijok jų, bet atsimink, ką Viešpats, tavo Dievas, padarė faraonui ir visiems egiptiečiams; 7.19 tuos didžius išbandymus, kuriuos tavo akys matė, ženklus, stebuklus ir ištiestą galingą ranką, kuria Viešpats, tavo Dievas, tave išvedė. Taip Viešpats, tavo Dievas, padarys visiems, kurių tu bijai. 7.20 Jis siųs jiems širšių, kol išnaikins visus tuos, kurie nuo tavęs pabėgs ir pasislėps. 7.21 Nebijokite jų, nes Viešpats, jūsų Dievas, yra tarp jūsų­Dievas, didis ir baisus. 7.22 Jis išvys šitas tautas iš tavo akivaizdos vieną po kitos. Tu negalėsi jų sunaikinti iš karto, kad neatsirastų daug laukinių žvėrių prieš tave. 7.23 Viešpats, tavo Dievas, atiduos jas tau, naikindamas jas, kol jų nebeliks. 7.24 Į tavo rankas Jis atiduos jų karalius, ir tu išnaikinsi jų vardus. Nė vienas tau negalės pasipriešinti, kol juos sunaikinsi. 7.25 Jų dievų drožinius sudegink, neimk iš jų sidabro ir aukso, kad nepatektum į spąstus. Tai yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, tavo Dievui. 7.26 Neįsinešk į savo namus jokio pasibjaurėjimo, kad nebūtum prakeiktas, kaip jis. Bjaurėkis juo ir šalinkis nuo jo, nes tai prakeikta”.

Pakartoto Įstatymo 8

8.1 “Laikykitės įsakymų, kuriuos šiandien jums skelbiu, kad gyventumėte, daugėtumėte ir paveldėtumėte žemę, kurią Viešpats prisiekė duoti jūsų tėvams. 8.2 Atsimink kelią, kuriuo Viešpats, tavo Dievas, vedė tave keturiasdešimt metų per dykumą, kad palenktų ir išmėgintų tave, ir sužinotų, kas yra tavo širdyje, ar tu vykdysi Jo paliepimus. 8.3 Jis pažemino tave alkiu ir davė valgyti maną, kurios nepažinai nei tu, nei tavo tėvai, kad suprastum, jog žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu. 8.4 Savo drabužių nesudėvėjai ir tavo kojos nesutino per keturiasdešimt metų. 8.5 Suprask, kad kaip žmogus auklėja sūnų, taip Viešpats, tavo Dievas, auklėja tave. 8.6 Vykdyk Viešpaties, savo Dievo, paliepimus, vaikščiok Jo keliais ir bijokis Jo. 8.7 Viešpats, tavo Dievas, įves tave į gerą, upelių ir vandens šaltinių, kurie trykšta lygumose ir kalnuose, žemę; 8.8 į kviečių, miežių ir vynuogynų žemę, kurioje auga figos ir granatai, į žemę alyvmedžių ir medaus, 8.9 kurioje nestokosi duonos ir džiaugsiesi derliaus gausumu; į žemę, kurioje akmenys yra geležis, o kalnuose galėsi kasti varį. 8.10 Pavalgęs ir būdamas sotus, garbink Viešpatį, savo Dievą, už gerą žemę, kurią Jis tau davė. 8.11 Saugokis, kad neužmirštum Viešpaties, savo Dievo, nesilaikydamas Jo paliepimų, įsakymų ir įstatymų, kuriuos tau šiandien skelbiu. 8.12 Kai sotus būdamas pasistatysi gerus namus, juose gyvensi 8.13 ir turėsi galvijų bandas, avių būrius, aukso ir daugybę visokių dalykų, saugokis, 8.14 kad nepasididžiuotum ir neužmirštum Viešpaties, savo Dievo, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergijos namų, 8.15 kuris vedė per didelę ir baisią dykumą, kur buvo nuodingų gyvačių ir skorpionų, kur buvo sausra ir nebuvo vandens. Jis leido iš kiečiausios uolos vandens srovei tekėti, 8.16 maitino tave dykumoje mana, kurios nepažino tavo tėvai, kad pažemintų tave ir išmėgintų tave ir kad galiausiai darytų tau gera, 8.17 kad nesakytum: ‘Mano jėga ir mano rankų stiprybė sukrovė man šiuos turtus’. 8.18 Atsimink Viešpatį, savo Dievą, nes Jis tau suteikia jėgų įgyti turtus, kad įtvirtintų sandorą, padarytą su tavo tėvais, kaip yra šiandien. 8.19 Bet jei užmirši Viešpatį, savo Dievą, ir seksi svetimus dievus, juos garbinsi ir jiems tarnausi, skelbiu jums iš anksto, kad žūsite. 8.20 Kaip žuvo tautos, kurias Viešpats išnaikino jums įeinant, taip ir jūs žūsite, jei neklausysite Viešpaties, jūsų Dievo, balso”.

Pakartoto Įstatymo 9

9.1 “Klausyk, Izraeli! Tu pereisi šiandien per Jordaną, kad nugalėtum didesnes ir stipresnes tautas už save, didelius, iki dangaus sustiprintus miestus, 9.2 didelius ir augalotus žmones, Anako sūnus, kuriuos pats matei ir apie kuriuos girdėjai sakant: ‘Niekas jiems negali pasipriešinti’. 9.3 Žinok, kad Viešpats, tavo Dievas, eis pirma tavęs kaip ryjanti ugnis ir sunaikins juos, ir parblokš juos prieš tave; taip tu juos išvysi ir sunaikinsi greitai, kaip tau Viešpats pažadėjo. 9.4 Kai Viešpats, tavo Dievas, juos išvarys nuo tavęs, nesakyk savo širdyje: ‘Viešpats mane įvedė dėl mano teisumo ir leido paveldėti šitą žemę’. Dėl šitų tautų piktadarysčių Viešpats išvaro jas nuo tavęs. 9.5 Ne dėl tavo teisumo ir širdies dorumo įeisi jų žemę paveldėti; jie yra išvaromi dėl jų pikto elgesio, kad Viešpats įvykdytų, ką su priesaika pažadėjo tavo tėvams: Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. 9.6 Suprask, kad ne dėl tavo teisumo Viešpats, tavo Dievas, duos tau paveldėti šitą žemę, nes tu esi kietasprandė tauta. 9.7 Atsimink ir neužmiršk, kaip sukėlei Viešpaties, savo Dievo, pyktį dykumoje. Nuo tos dienos, kai išėjai iš Egipto, iki atėjai į šią vietą, tu maištavai prieš Viešpatį. 9.8 Ir prie Horebo Jį įpykinai taip, kad Jis užsirūstinęs norėjo tave sunaikinti. 9.9 Aš užlipau ant kalno paimti akmeninių plokščių, plokščių sandoros, kurią Viešpats su jumis padarė, ir pasilikau ten keturiasdešimt parų, nevalgiau duonos ir negėriau vandens. 9.10 Viešpats įteikė man dvi akmenines plokštes, ant kurių buvo Dievo pirštu įrašyti žodžiai, kuriuos Jis kalbėjo iš ugnies tautos susirinkimui. 9.11 Praėjus keturiasdešimčiai parų, Viešpats davė man dvi akmenines sandoros plokštes 9.12 ir tarė: ‘Eik skubiai iš čia, nes tauta, kurią išvedei iš Egipto, pasileido; jie greitai nukrypo nuo kelio, kurį jiems nurodžiau ir pasidirbdino stabą. 9.13 Matau, kad šita tauta kietasprandė; 9.14 leisk man ją sunaikinti ir išdildyti jos vardą iš po dangaus; iš tavęs padarysiu galingesnę ir didesnę tautą kaip šita’. 9.15 Aš leidausi žemyn nuo kalno, kuris degė ugnimi, laikydamas abiejose rankose dvi sandoros plokštes, 9.16 ir pamačiau, kad nusidėjote Viešpačiui, savo Dievui, nusiliedinote veršį ir nuklydote nuo kelio, kurį Jis jums nurodė. 9.17 Aš trenkiau abi plokštes į žemę ir jas sudaužiau jums matant, 9.18 puoliau ant žemės prieš Viešpatį ir, kaip pirma, keturiasdešimt parų nevalgiau duonos ir negėriau vandens dėl jūsų nuodėmių, kuriomis nusidėjote, piktai pasielgdami Viešpaties akivaizdoje ir sukeldami Jo pyktį, 9.19 nes bijojau Jo rūstybės, kuria užsidegęs norėjo jus sunaikinti. Viešpats išklausė mane dar ir tą kartą. 9.20 Jis buvo labai užsirūstinęs ant Aarono ir norėjo jį nužudyti. Aš meldžiausi ir už Aaroną. 9.21 Jūsų nuodėmę, veršį, kurį jūs buvote pasidarę, nutvėręs sudeginau ir, sutrupinęs į gabalėlius, visai sutrynęs į dulkes, įmečiau į upelį, tekantį nuo kalno. 9.22 Jūs užrūstinote Viešpatį taip pat Taberoje, Masoje ir Kibrot Taavoje. 9.23 Kai Jis iš Kadeš Barnėjos jus pasiuntė, sakydamas: ‘Eikite, užimkite ir paveldėkite žemę, kurią jums daviau’, jūs paniekinote Viešpaties, savo Dievo, įsakymą, netikėjote ir nenorėjote Jo klausyti. 9.24 Kiek jus pažįstu, visada maištavote prieš Viešpatį. 9.25 Aš kniūbsčias meldžiau Viešpatį keturiasdešimt parų, maldavau ir prašiau nesunaikinti jūsų, kaip buvo grasinęs. 9.26 Aš meldžiausi sakydamas: ‘Viešpatie Dieve! Nesunaikink paveldėjimo ir savo tautos, kurią atpirkai savo didybe ir išvedei iš Egipto galinga ranka. 9.27 Atsimink savo tarnus Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, nežiūrėk šitos tautos užsispyrimo, piktadarysčių ir nuodėmių, 9.28 kad krašto, iš kurio mus išvedei, gyventojai nesakytų: ‘Kadangi Viešpats negalėjo jų įvesti į pažadėtąją žemę ir kadangi Jis jų nekenčia, Jis išvedė juos pražudyti dykumoje’. 9.29 Tačiau jie yra Tavo paveldėjimas ir Tavo tauta, kurią išvedei iš Egipto savo galia ir savo ištiesta ranka’ ”.

Pakartoto Įstatymo 10

10.1 “Viešpats man įsakė: ‘Išsikirsdink dvi akmenines plokštes, kaip pirmosios buvo, ir ateik pas mane ant kalno. Padirbdink medinę skrynią. 10.2 Aš ant plokščių užrašysiu žodžius, buvusius sudaužytose plokštėse. Plokštes įdėk į skrynią’. 10.3 Iš akacijos medžio padirbdinau skrynią, iškirsdinau dvi akmenines plokštes, kaip pirmosios buvo, ir užkopiau į kalną, laikydamas plokštes rankose. 10.4 Viešpats tose plokštėse įrašė, kaip ir pirma, dešimt įsakymų, kuriuos Viešpats jums kalbėjo iš ugnies, kai tauta buvo susirinkusi, ir padavė jas man. 10.5 Sugrįžęs nuo kalno, įdėjau tas dvi plokštes į skrynią, kurią buvau padirbdinęs, kaip man Viešpats buvo įsakęs, ir jos ten yra. 10.6 Izraelitai keliavo iš Beroto Bene Jaakano į Moserą. Aaronas čia mirė ir buvo palaidotas. Jo vietoje kunigo tarnystę pradėjo eiti jo sūnus Eleazaras. 10.7 Iš ten jie atvyko į Gudgodą, o iš čia­ į Jotbatą, upelių žemę. 10.8 Viešpats paskyrė Levio giminę Sandoros skryniai nešti, būti Jo akivaizdoje, tarnauti Jam ir laiminti Jo vardu; taip daroma iki šios dienos. 10.9 Levitai negavo paveldėjimo dalies, nes Viešpats yra jų dalis­ taip Viešpats, tavo Dievas, pasakė. 10.10 Aš pasilikau ant kalno, kaip ir pirmą kartą, keturiasdešimt parų. Viešpats išklausė mane ir nesunaikino tavęs. 10.11 Jis man įsakė eiti tautos priekyje ir įvesti juos į kraštą, kurį tėvams su priesaika pažadėjo. 10.12 O dabar, Izraeli, ko Viešpats, tavo Dievas, iš tavęs reikalauja? Tik kad bijotum Viešpaties, savo Dievo, vaikščiotum Jo keliais, Jį mylėtum ir Jam tarnautum visa savo širdimi ir visa savo siela; 10.13 kad laikytumeisi Viešpaties įsakymų ir įstatymų, kuriuos tau šiandien skelbiu tavo labui. 10.14 Viešpačiui, tavo Dievui, priklauso dangūs ir žemė bei visa, kas joje yra. 10.15 Viešpats pamėgo tavo tėvus, juos pamilo ir pasirinko iš visų tautų jų palikuonis, tai yra jus, kaip tai yra šiandien. 10.16 Apipjaustykite todėl savo širdis ir nebūkite kietasprandžiai. 10.17 Viešpats, jūsų Dievas, yra dievų Dievas ir viešpačių Viešpats, didis, galingas ir baisus Dievas; Jis neatsižvelgia į asmenis ir nepaperkamas kyšiais. 10.18 Jis teisingai elgiasi su našlaičiais ir našlėmis, myli ateivį, duodamas jam maisto ir drabužių. 10.19 Jūs irgi mylėkite ateivius, nes patys buvote ateiviai Egipto žemėje. 10.20 Bijok Viešpaties, savo Dievo, Jam vienam tarnauk, glauskis prie Jo ir Jo vardu prisiek. 10.21 Jis yra tavo garbė ir tavo Dievas, kuris padarė visus šiuos didelius ir baisingus dalykus, kuriuos tu matei savo akimis. 10.22 Tavo tėvų septyniasdešimt asmenų nukeliavo į Egiptą; ir štai dabar Viešpats, tavo Dievas, padaugino tave kaip dangaus žvaigždes”.

Pakartoto Įstatymo 11

11.1 “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visada vykdyk Jo įsakymus, įstatymus, nuostatus bei paliepimus. 11.2 Kalbu ne jūsų vaikams, kurie nematė ir nepažino Viešpaties, jūsų Dievo, drausmės ir Jo didybės, ir Jo ištiestos galingos rankos, 11.3 Jo ženklų ir darbų, padarytų faraonui, Egipto karaliui, ir visam jo kraštui, 11.4 visai egiptiečių kariuomenei, žirgams ir kovos vežimams, kai juos užliejo Raudonosios jūros vanduo, besivejant jus, ir Viešpats juos sunaikino, 11.5 ir kaip Jis jums padėjo dykumoje, iki atėjote į šitą vietą, 11.6 ir ką Jis padarė Rubeno sūnaus Eliabo dviem sūnums Datanui ir Abiramui, kuriuos atsivėrusi žemė prarijo su šeimomis, palapinėmis ir visu jų lobiu. 11.7 Jūsų akys matė visus didingus Viešpaties darbus, kuriuos Jis padarė. 11.8 Vykdykite visus Jo paliepimus, kuriuos jums šiandien skelbiu, kad būtumėte tvirti užimti ir paveldėti žemę, į kurią einate, 11.9 ir kad ilgai gyventumėte žemėje, plūstančioje pienu ir medumi, kurią Viešpats su priesaika pažadėjo jūsų tėvams ir jų palikuonims. 11.10 Žemė, kurios paveldėti einate, yra ne tokia kaip Egipto žemė, iš kurios išėjote, kurioje pasėtą sėklą laistėte savo rankomis atneštu vandeniu kaip daržą. 11.11 Žemė, į kurią einate, yra kalnų ir slėnių šalis, kurią laisto dangaus lietus, 11.12 Viešpats, jūsų Dievas, visada aprūpina ją, Jo akys stebi ją ištisus metus. 11.13 Jei klausysite mano įsakymų, kuriuos šiandien jums duodu, mylėsite Viešpatį, savo Dievą, ir Jam tarnausite visa širdimi ir visa siela, 11.14 Jis duos žemei lietaus reikiamu metu: ankstyvąjį lietų ir vėlyvąjį lietų; suvalysi javus, vynuoges ir aliejų. 11.15 Jis duos tavo gyvuliams žolės laukuose; ir tu valgysi, ir pasisotinsi. 11.16 Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų apgautos, nenuklyskite, netarnaukite svetimiems dievams ir jų negarbinkite. 11.17 Nes tada užsirūstinęs Viešpats uždarys dangų, kad nebebūtų lietaus, ir žemė neduos derliaus, ir jūs greitai pražūsite toje geroje žemėje, kurią Viešpats jums duoda. 11.18 Įsidėkite šiuos žodžius į savo širdį ir sielą, nešiokite juos kaip ženklą ant rankų ir ant kaktos. 11.19 Mokykite jų savo vaikus, kalbėkite apie juos, sėdėdami namuose, eidami keliu, guldami ir keldamiesi. 11.20 Užrašykite juos ant savo namų durų staktų ir ant vartų, 11.21 kad jūs ir jūsų vaikai gyventų krašte, kurį Viešpats jūsų tėvams prisiekė duoti, kol dangus bus virš žemės. 11.22 Jei uoliai laikysitės šių paliepimų, juos vykdysite, mylėsite Viešpatį, savo Dievą, vaikščiosite Jo keliais ir glausitės prie Jo, 11.23 Viešpats išvys visas šitas tautas pirma jūsų. Jūs nugalėsite jas, nors jos už jus didesnės ir galingesnės. 11.24 Kiekviena vieta, kur jūsų koja atsistos, bus jūsų. Nuo dykumų ir Libano, nuo didžiosios Eufrato upės iki Vakarų jūros tęsis jūsų sienos. 11.25 Nė vienas neatsilaikys prieš jus; Viešpats, jūsų Dievas, sukels baimę ir išgąstį visuose kraštuose, į kuriuos tik įžengsite, kaip jums pažadėjo. 11.26 Štai aš padedu prieš jus šiandien palaiminimą ir prakeikimą. 11.27 Palaiminimą­jei klausysite Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien jums skelbiu; 11.28 prakeikimą­jei neklausysite Viešpaties, savo Dievo įsakymų, nukrypsite nuo kelio, kurį šiandien jums rodau, ir seksite svetimus dievus, kurių nepažįstate. 11.29 Kai Viešpats, jūsų Dievas, įves jus į žemę, kurią dabar einate užimti, paskelbkite palaiminimą nuo Garizimo, o prakeikimą­ nuo Ebalo kalno, 11.30 kurie yra vakarinėje Jordano pusėje, kanaaniečių žemėje, ties Gilgalu, slėnyje prie Morės ąžuolo. 11.31 Jūs pereisite per Jordaną užimti žemes, kurias Viešpats, jūsų Dievas, jums duos, ir jūs užimsite jas ir apsigyvensite jose. 11.32 Vykdykite įsakymus ir paliepimus, kuriuos šiandien skelbiu jums”.

Pakartoto Įstatymo 12

12.1 “Šitie yra įsakymai ir paliepimai, kuriuos privalote vykdyti žemėje, kurią Viešpats, jūsų tėvų Dievas, jums duoda; vykdykite juos, kol gyvensite žemėje. 12.2 Sugriaukite nugalėtų tautų visas dievų garbinimo vietas: kalnuose, kalvose ir po žaliuojančiais medžiais. 12.3 Išardykite jų aukurus, sutrupinkite stabus, sudeginkite šventąsias giraites, sudaužykite jų drožtus dievų atvaizdus ir išnaikinkite jų vardus iš tų vietų. 12.4 Viešpačiui, savo Dievui, to nedarysite! 12.5 Eikite į vietą, kurią Viešpats, jūsų Dievas, išsirinks tarp jūsų giminių, kad ten būtų garbinamas Jo vardas. 12.6 Toje vietoje aukokite deginamąsias ir kitas aukas, dešimtines ir pirmųjų vaisių aukas, įžadų ir laisvos valios aukas, jaučių ir avių pirmagimius. 12.7 Ten valgykite Viešpaties, jūsų Dievo, akivaizdoje, džiaukitės viskuo, ką įsigysite jūs ir jūsų šeimos, kuo Viešpats, jūsų Dievas, jus palaimins. 12.8 Tada nedarysite to, ką mes čia šiandien darome, kiekvienas kas jam atrodo teisinga; 12.9 nes dar neįėjote į poilsį ir paveldą, kurį Viešpats, jūsų Dievas, jums duoda. 12.10 Bet kai pereisite per Jordaną ir apsigyvensite žemėje, kurią Viešpats, jūsų Dievas, jums duoda, ir kai turėsite taiką ir gyvensite ramybėje, 12.11 tada į tą vietą, kurią Viešpats, jūsų Dievas, išsirinks savo vardui, atnešite visa, ką įsakiau: deginamąsias aukas, dešimtines, jūsų pirmųjų vaisių aukas ir visa, ką būsite pažadėję Viešpačiui. 12.12 Ten Viešpaties, jūsų Dievo, akivaizdoje, džiaugsitės jūs, jūsų sūnūs ir dukterys, tarnai ir tarnaitės, taip pat ir levitai, gyvenantys jūsų miestuose, nes jie neturi jokios dalies nei paveldėjimo tarp jūsų. 12.13 Neaukok deginamųjų aukų kiekvienoje vietoje, kurią pamatai, 12.14 bet tik Viešpaties pasirinktoje vietoje. Ten aukok aukas ir daryk viską, ką tau įsakau. 12.15 Jei norėsi valgyti, pasipjauk gyvulį ir valgyk Viešpačiui, tavo Dievui, laiminant ten, kur tu gyveni. Ten galės valgyti švarus ir nešvarus taip, kaip leista valgyti stirną ir briedį. 12.16 Tačiau kraujo nevalgykite, jį išliekite žemėn kaip vandenį. 12.17 Savo miestuose negali valgyti javų, vyno ir aliejaus dešimtinių, galvijų ir avių pirmagimių, viso, ką pažadėsi aukoti ar norėsi aukoti laisva valia, taip pat pirmųjų vaisių. 12.18 Tai turi valgyti Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje toje vietoje, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks: tu, tavo sūnus ir duktė, tarnas ir tarnaitė, taip pat ir levitas, gyvenantis su tavimi. Džiaukis Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje viskuo, ką padarei. 12.19 Niekada neužmiršk levito savo žemėje. 12.20 Kai Viešpats, tavo Dievas, išplės sienas, kaip pažadėjo, ir tu norėsi valgyt mėsos, gali valgyti mėsos, kokios tik tavo siela geidžia. 12.21 Jei vieta, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks savo vardui, bus toli, pasipjauk galvijų arba avių, kuriuos Viešpats tau davė, kaip įsakiau, ir valgyk savo vietoje, ko tavo siela geidžia. 12.22 Kaip valgoma stirna ir briedis, taip valgykite visi, švarūs ir nešvarūs. 12.23 Atidžiai žiūrėk, kad nevalgytum kraujo, nes kraujas yra gyvybė; neleistina valgyti gyvybės drauge su mėsa, 12.24 išpilk jį žemėn kaip vandenį. 12.25 Nevalgyk jo, kad gerai sektųsi tau ir tavo vaikams, kai darysi, kas patinka Viešpačiui. 12.26 Ką pašvęsi ir pažadėsi Viešpačiui, atnešk į vietą, kurią Viešpats išsirinks. 12.27 Ten aukok deginamąsias aukas, mėsą ir kraują ant Viešpaties, tavo Dievo, aukuro: aukų kraujas bus išlietas ant aukuro, o mėsą valgyk. 12.28 Laikykis visko, ką įsakiau, kad gerai sektųsi tau ir tavo vaikams per amžius, kai darysi, kas gera ir kas patinka Viešpačiui, tavo Dievui. 12.29 Kai Viešpats, tavo Dievas, išnaikins tautas, kurių žemės eini užimti, ir kai jas nugalėjęs, gyvensi jų žemėje, 12.30 žiūrėk, kad nepatektum į spąstus sekdamas jomis, kai jos bus pirma tavęs išnaikintos, kad neieškotum tų tautų dievų, sakydamas: ‘Kaip šios tautos tarnavo savo dievams, taip ir aš tarnausiu’. 12.31 Nedaryk taip Viešpačiui, savo Dievui. Nes jos darė savo dievams tai, kas bjauru Viešpaties akyse ir tai, ko Jis nekenčia; net savo sūnus ir dukteris jos degindavo savo dievams. 12.32 Ką įsakau, daryk: nieko nepridėk ir neatimk”.

Pakartoto Įstatymo 13

13.1 “Jei tarp jūsų iškiltų pranašas ar atsirastų sapnuotojas ir paskelbtų kokį ženklą ar stebuklą, 13.2 kuris įvyktų, ir po to tau sakytų: ‘Sekime dievus, kurių tu nepažįsti, ir jiems tarnaukime’, 13.3 tokio pranašo ar sapnuotojo neklausyk, nes Viešpats, jūsų Dievas, jus bando, kad paaiškėtų, ar Jį mylite visa širdimi ir visa siela. 13.4 Sekite Viešpatį, jūsų Dievą, Jo bijokite, vykdykite Jo paliepimus ir klausykite Jo balso; Jam tarnaukite ir prie Jo glauskitės. 13.5 Tokį pranašą ar sapnuotoją užmuškite; jis kvietė jus atsitraukti nuo Viešpaties, jūsų Dievo, kuris jus išvedė iš Egipto žemės ir išpirko iš vergijos; jis bandė nukreipti jus nuo kelio, kurį Viešpats, jūsų Dievas, nurodė. Pašalinkite pikta iš savųjų tarpo. 13.6 Jei tavo brolis, sūnus, duktė, mylima žmona ar draugas, kurį myli kaip savo sielą, norėtų suvedžioti tave, sakydamas: ‘Eikime ir tarnaukime svetimiems dievams, kurių nepažinai nei tu, nei tavo tėvai’, 13.7 dievams tautų, kurios gyvena šalia tavęs ar toli nuo tavęs, nuo vieno žemės krašto iki kito, 13.8 nesutik su juo ir jo neklausyk. Nesigailėk ir neslėpk jo, 13.9 bet jį užmušk. Pirmas pakelk prieš jį ranką, kad nubaustum jį mirtimi, o paskui visa tauta prisidės. 13.10 Užmuškite jį akmenimis, nes jis norėjo jus atitraukti nuo Viešpaties, jūsų Dievo, kuris išvedė jus iš Egipto vergijos. 13.11 Visas Izraelis išgirs tai ir bijos, ir nebesielgs taip piktai tarp jūsų. 13.12 Jei išgirstum apie vieną iš savo miestų, kuriuos Viešpats, tavo Dievas, tau duos, kalbant: 13.13 ‘Tarp jūsų atsirado suvedžiotojai, kurie suklaidino miesto gyventojus, sakydami: ‘Eikime ir tarnaukime svetimiems dievams, kurių nepažįstate’, 13.14 rūpestingai ištirk bei išsiklausinėk, ir jei pasitvirtintų, kad tarp jūsų padaryta tokia bjaurystė, 13.15 išžudyk to miesto gyventojus kardu ir sunaikink jį ir visa, kas jame yra, net gyvulius. 13.16 Visus daiktus sukrauk aikštėje ir sudegink kartu su miestu Viešpačiui, savo Dievui. Jis telieka griuvėsiais per amžius ir niekados tenebūna atstatytas. 13.17 Iš tų prakeiktų daiktų nieko nepasisavink, kad Viešpats atsisakytų savo rūstybės, pasigailėtų tavęs ir padaugintų tave, kaip prisiekė tavo tėvams. 13.18 Klausyk Viešpaties, savo Dievo, ir laikykis visų Jo įsakymų, kuriuos šiandien tau skelbiu. Daryk, kas patinka Viešpačiui, tavo Dievui”.

Pakartoto Įstatymo 14

14.1 “Jūs esate Viešpaties, jūsų Dievo, vaikai: nedarykite įsipjovimų ir nesiskuskite plikai viršugalvio dėl mirusio, 14.2 nes esate šventi žmonės Viešpačiui, jūsų Dievui. Jis jus išsirinko iš visų žemėje esančių tautų būti Jo tauta. 14.3 Nevalgyk nieko pasibjaurėtino. 14.4 Štai gyvuliai, kuriuos leidžiama valgyti: jautis, avis, ožka, 14.5 briedis, stirna, stumbras, laukinė ožka, antilopė, gazelė, kalnų ožka. 14.6 Valgykite kiekvieną gyvulį, kuris turi skeltą nagą ir gromuliuoja. 14.7 Tų, kurie gromuliuoja, bet turi neskeltą nagą, nevalgykite: kupranugario, kiškio, barsuko­jie nešvarūs. 14.8 Kiaulė jums yra nešvari, nors ji turi skeltą nagą, bet negromuliuoja. Jos mėsos nevalgykite ir jos maitos nepalieskite. 14.9 Iš vandens gyvių valgykite tuos, kurie turi pelekus ir žvynus; 14.10 o tų, kurie be pelekų ir žvynų, nevalgykite­jie nešvarūs. 14.11 Valgykite visus švarius paukščius, 14.12 bet šių nevalgykite: erelio, grifo, jūros erelio, 14.13 lingės, vanagėlio, peslio su visa jo gimine, 14.14 varnų giminės, 14.15 stručio, pelėdos, žuvėdros, vanago su visa jo gimine, 14.16 gervės, gulbės, ibio, 14.17 naro, kormorano, apuoko, 14.18 pelikano, kėkšto ir visos jo giminės, taip pat tutlio ir šikšnosparnio. 14.19 Visi sparnuoti vabzdžiai nešvarūs ir nevalgomi. 14.20 Visus švarius sparnuočius valgykite. 14.21 Nieko pastipusio nevalgykite. Ateivis, gyvenantis pas jus, gali juos valgyti; svetimšaliui gali tokius gyvulius parduoti, bet tu esi Viešpačiui, savo Dievui, pašvęsta tauta. Nevirk ožiuko jo motinos piene. 14.22 Duok dešimtinę savo derliaus kiekvienais metais. 14.23 Dešimtinę javų, vyno bei aliejaus ir galvijų bei avių pirmagimius valgyk Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje toje vietoje, kurią Jis išsirinks savo vardui, kad išmoktum bijotis Viešpaties, savo Dievo. 14.24 Jei vieta, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks savo vardui, bus labai toli ir negalėsi ten nugabenti dešimtinių iš to, kuo Viešpats tave palaimino, 14.25 tai viską parduok ir pinigus nusinešk į vietą, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks. 14.26 Už tuos pinigus nusipirk, kas tau patiks: galvijų, avių, vyno bei stiprių gėrimų ir visa, ko tik norėsi; valgyk tai su visa savo šeima Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje ir džiaukis. 14.27 Neužmiršk pas tave gyvenančio levito, nes jis neturi dalies paveldėtoje žemėje. 14.28 Kas treji metai atnešk dešimtinę tų metų derliaus į miesto sandėlius. 14.29 Tai bus maistas levitui, neturinčiam dalies paveldėjimui, taip pat ateiviui, našlaičiui ir našlei, kurie gyvena tavo apylinkėje, kad Viešpats, tavo Dievas, laimintų visus tavo darbus, kuriuos darysi”.

Pakartoto Įstatymo 15

15.1 “Kas septintieji metai­atleidimo metai. 15.2 Tais metais kiekvienas skolintojas tedovanoja skolininkui skolas, ar jis būtų artimas, ar brolis, nes tai Viešpaties atleidimo metai. 15.3 Iš svetimšalio gali reikalauti, bet savo broliui turi dovanoti. 15.4 Nebent kai nebus tarp jūsų suvargusio žmogaus, nes Viešpats Dievas gausiai palaimins tave žemėje, kurią duoda tau paveldėti. 15.5 Jei atidžiai klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso, ir vykdysi įsakymus, kuriuos paskelbiau šiandien, 15.6 Jis tave laimins, kaip pažadėjo. Tu skolinsi daugeliui tautų, bet nieko neimsi skolon, viešpatausi daugeliui tautų, o tau niekas neviešpataus. 15.7 Jei kuris tavo brolių, gyvenančių žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duos, suvargtų, neužkietink širdies ir neužgniaužk prieš jį savo rankos, 15.8 bet atverk jam plačiai savo ranką ir skolink jam, kiek reikia patenkinti jo poreikiui. 15.9 Žiūrėk, kad pikta mintis neįeitų į tavo širdį: ‘Nebetoli septintieji, atleidimo metai’, ir neatstumtum beturčio brolio, nenorėdamas jam skolinti, kad jis nesišauktų Viešpaties prieš tave ir tau nebūtų nuodėmės. 15.10 Tu duosi jam ir neliūdėsi duodamas, nes už tai Viešpats, tavo Dievas, palaimins tave visuose tavo darbuose ir kur tu bepridėtum savo ranką. 15.11 Beturčių visuomet bus krašte, todėl įsakau ištiesti ranką broliui ir beturčiui, kuris gyvena tavo šalyje. 15.12 Jei tau parsiduos tavo brolis hebrajas, vyras ar moteris, ir ištarnaus tau šešerius metus, septintais metais paleisk jį. 15.13 Suteikęs jam laisvę, neišleisk jo tuščiomis rankomis. 15.14 Aprūpink jį iš bandos, aruodo ir vyno spaustuvo; iš to, kuo Viešpats Dievas tave palaimino, duok jam. 15.15 Atsimink, kad vergavai Egipto žemėje, o Viešpats Dievas išlaisvino tave. Todėl šiandien tau tai įsakau. 15.16 Bet jei vergas sakytų: ‘Nenoriu išeiti, nes myliu tave bei tavo namus’, nes jam yra gerai pas tave, 15.17 tada imk ylą ir perverk jo ausį prie namo durų; jis liks tavo vergu visam laikui. Su tarnaite pasielk taip pat. 15.18 Tenebūna tau sunku paleisti jį į laisvę, nes jis buvo vertas dviejų samdinių, tarnaudamas tau šešerius metus; ir Viešpats Dievas laimins visus tavo darbus. 15.19 Kiekvieną galvijų ir avių pirmagimį patinėlį pašvęsk Viešpačiui, savo Dievui. Nenaudok galvijų pirmagimių darbui ir nekirpk avių pirmagimių. 15.20 Tu ir tavo šeima valgykite juos Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje kiekvienais metais toje vietoje, kurią Viešpats išsirinks. 15.21 Jei jis turėtų kliaudą, būtų raišas ar aklas, ar turėtų kitokį trūkumą, tokio neaukok Viešpačiui, savo Dievui. 15.22 Tokius valgyk namuose. Juos gali valgyti švarus ir nešvarus žmogus, kaip valgo stirną ar briedį. 15.23 Tik nevalgyk jų kraujo, bet jį išliek žemėn kaip vandenį”.

Pakartoto Įstatymo 16

16.1 “Švęsk Paschą Viešpačiui Abibo mėnesį, nes tą mėnesį Viešpats Dievas išvedė tave iš Egipto. 16.2 Aukok Viešpačiui Dievui Paschos auką iš avių ir jaučių toje vietoje, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks savo vardui. 16.3 Nevalgyk jos su rauginta duona; septynias dienas valgyk sielvarto duonos be raugo, nes skubiai turėjai išeiti iš Egipto, kad per visą savo gyvenimą atsimintum dieną, kurią išėjai iš Egipto. 16.4 Septynias dienas neturi būti raugo visame tavo krašte; nepalik rytojui mėsos, aukotos pirmos dienos vakare. 16.5 Paschos aukos neaukok savo gyvenamoje vietoje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duos. 16.6 Aukok ją toje vietoje, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks savo vardui. Paschą aukok vakare, saulei leidžiantis, tuo metu, kai išėjai iš Egipto. 16.7 Kepk ir valgyk toje vietoje, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinks, o rytą atsikėlęs grįžk į savo palapinę. 16.8 Šešias dienas valgyk neraugintą duoną, o septinta diena yra iškilmingas susirinkimas Viešpačiui, tavo Dievui; tą dieną nedirbk jokio darbo. 16.9 Atskaityk septynias savaites nuo tos dienos, kai pradėsi pjauti javus, 16.10 ir švęsk Viešpačiui, savo Dievui Savaičių šventę, laisva valia atnešdamas aukų iš to, kuo Viešpats, tavo Dievas, laimino tave. 16.11 Viešpaties, tavo Dievo, akivaizdoje džiaukis tu, tavo sūnus, duktė, tarnas, tarnaitė, levitas, gyvenantis tavo apylinkėje, ateivis, našlaitis ir našlė, kurie su tavimi gyvena, toje vietoje, kurią Viešpats, tavo Dievas, išsirinko savo vardui. 16.12 Atsimink, kad buvai vergas Egipte, todėl laikykis šių nuostatų. 16.13 Palapinių šventę švęsk septynias dienas, kai būsi suvalęs javų ir vynuogių derlių. 16.14 Džiaukis šventėje tu, tavo sūnus, duktė, tarnas, tarnaitė, ateivis, našlaitis bei našlė, kurie gyvena tavo apylinkėje. 16.15 Septynias dienas švęsk iškilmingą šventę Viešpačiui, savo Dievui, toje vietoje, kurią Viešpats išsirinks. Tu iš tiesų džiaugsiesi, nes Viešpats, tavo Dievas, laimins visą tavo derlių ir visus darbus. 16.16 Kiekvienas vyras privalo pasirodyti tris kartus per metus: Neraugintos duonos, Savaičių ir Palapinių šventėse, toje vietoje, kurią Viešpats išsirinks, ir jie tenepasirodo Viešpaties akivaizdoje tuščiomis rankomis. 16.17 Kiekvienas teaukoja tą, ką gali, pagal tai, kaip Viešpats, tavo Dievas, tave palaimino. 16.18 Visose savo gyvenvietėse, kurias Viešpats, tavo Dievas, tau duos, kiekvienoje giminėje paskirsi teisėjus ir valdininkus, kad jie teisingai teistų žmones. 16.19 Neiškraipyk teisingumo. Nepataikauk ir neimk kyšių, nes kyšiai apakina išmintinguosius ir iškraipo teisiųjų žodžius. 16.20 Sek tuo, kas tikrai teisinga, kad gyventum ir paveldėtum žemę, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda. 16.21 Nesodink alko iš jokių medžių šalia Viešpaties, tavo Dievo, aukuro, kurį pastatysi. 16.22 Nesistatyk sau jokio atvaizdo, nes Viešpats, tavo Dievas, to nekenčia”.

Pakartoto Įstatymo 17

17.1 “Neaukok Viešpačiui, savo Dievui, avies nei jaučio su trūkumu ar kokia nors kliauda, nes tai yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, tavo Dievui. 17.2 Jei tavo krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau duos, būtų vyras ar moteris, kuris nusikalto Viešpačiui, tavo Dievui, sulaužydamas sandorą 17.3 ir tarnaudamas svetimiems dievams bei garbindamas juos arba saulę, mėnulį ar kitą dangaus kūną, ko aš jums neįsakiau daryti, 17.4 ir apie tai tau bus pranešta, tai rūpestingai ištirk, ar taip iš tikrųjų yra. Jei padarytas toks nusikaltimas Izraelyje, 17.5 išvesk vyrą ar moterį, padariusį tą bjaurų nusikaltimą, prie miesto vartų ir užmušk akmenimis. 17.6 Bausi mirtimi tą, prieš kurį liudys du ar trys liudytojai. Nė vienas nebus baudžiamas mirtimi, liudijant prieš jį tik vienam. 17.7 Liudytojai pirmieji mes akmenį, o tada prisidės ir likusieji. Taip pikta bus pašalinta iš jūsų tarpo. 17.8 Jei kuri byla bus tau per sunki­dėl kraujo, išteisinimo ar sumušimo,­ir sukels ginčus tavo vartuose, atsikelk ir eik į tą vietą, kurią Viešpats, tavo Dievas išsirinks. 17.9 Kreipkis į kunigus iš Levio giminės ir į teisėją, kuris bus tuo metu, ir jie nurodys tau teisingą sprendimą. 17.10 Daryk, ką jie įsakys ir kaip pamokys. 17.11 Elkis pagal jų įsakymus ir nurodymus, nenukrypk nuo jų. 17.12 Kas įžūliai nepaklustų kunigui, kuris tarnauja Viešpačiui, tavo Dievui, ar teisėjui, toks asmuo temiršta. Taip pašalinsi pikta iš Izraelio. 17.13 Visa tauta išgirs, bijos ir daugiau įžūliai nesielgs. 17.14 Kai būsi žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duos, ją paveldėsi, gyvensi joje ir norėsi išsirinkti sau karalių, kaip visos tautos aplinkui, 17.15 tada privalai įstatyti karaliumi tą, kurį Viešpats, tavo Dievas, pasirinks iš tavo brolių. Karaliumi negali būti svetimšalis, kuris nėra tavo brolis. 17.16 Jis neturės daug žirgų ir neves tautos atgal į Egiptą daugiau žirgų įsigyti; nes Viešpats įsakė niekuomet tuo pačiu keliu nebegrįžti. 17.17 Jis neturės daug žmonų, kad jo širdis nenukryptų, ir nekraus sau sidabro ir aukso. 17.18 Atsisėdęs į karalystės sostą, jis pasidarys šito įstatymo nuorašą iš Levio giminės kunigų, 17.19 laikys jį pas save ir skaitys visas savo gyvenimo dienas, kad išmoktų bijoti Viešpaties, savo Dievo, ir laikytis žodžių bei paliepimų, surašytų įstatyme, 17.20 kad jo širdis nepasikeltų į puikybę prieš brolius ir jis nenukryptų nuo įstatymo nei į kairę, nei į dešinę, kad ilgai karaliautų jis ir jo vaikai Izraelyje”.

Pakartoto Įstatymo 18

18.1 “Kunigai ir visa Levio giminė neturės dalies ir paveldėjimo kaip visi izraelitai. Aukos Viešpačiui bus jų dalis. 18.2 Jie nepaveldės dalies tarp savo brolių. Viešpats bus jų dalis, kaip Jis jiems pasakė. 18.3 Kunigams priklauso iš tautos tokia aukos dalis: aukojant jautį ar aviną, kunigui tenka petys, abu žandikauliai ir skrandis, 18.4 taip pat pirmienos javų, vyno, aliejaus ir avių vilnų. 18.5 Iš visų tavo giminių Viešpats, tavo Dievas, išsirinko Levio giminę tarnauti Jam per amžius. 18.6 Jei levitas, gyvenęs tavo apylinkėje, ateitų savo noru į Viešpaties pasirinktą vietą, 18.7 jis tarnaus Viešpačiui, savo Dievui, kaip visi jo broliai levitai, kurie ten būna Viešpaties akivaizdoje. 18.8 Jis gaus tokią pat dalį kaip ir kiti, neskaitant to, ką gavo pardavęs tėviškę. 18.9 Kai įeisi į žemę, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duos, neišmok daryti tų tautų bjaurysčių. 18.10 Nebus tarp jūsų tokių, kurie leistų savo sūnų ar dukterį per ugnį, nei ateities spėjėjų, nei ženklų aiškintojų, nei kerėtojų, nei burtininkų, 18.11 nei žavėtojų, nei mirusiųjų dvasių iššaukėjų, nei žynių, nei raganių. 18.12 Visi, kurie taip daro, yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, ir už tokias bjaurystes Jis išnaikins tas tautas, prieš tau užimant kraštą. 18.13 Būk tobulas prieš Viešpatį, savo Dievą. 18.14 Tautos, kurių žemę paveldėsi, klauso ženklų aiškintojų ir žynių patarimų, o tau Viešpats, tavo Dievas, ne taip skyrė. 18.15 Viešpats, tavo Dievas, pakels pranašą iš tavo brolių kaip mane­jo klausykite! 18.16 Kai prašei Viešpaties, savo Dievo, prie Horebo, sakydamas: ‘Nebenoriu daugiau girdėti Viešpaties, savo Dievo, balso ir matyti šios baisios ugnies, kad nemirčiau’, 18.17 Viešpats man tarė: ‘Jie teisingai kalbėjo. 18.18 Aš pakelsiu iš jų brolių pranašą, panašų į tave, ir įdėsiu savo žodžius į jo lūpas. Jis kalbės jiems, ką jam įsakysiu. 18.19 Kas nenorės paklusti mano žodžiams, kuriuos jis kalbės mano vardu, iš to išieškosiu. 18.20 Pranašas, kuris drįstų kalbėti mano vardu, ko Aš jam neliepiau, ar svetimų dievų vardu, bus baudžiamas mirtimi’. 18.21 Jei sakytum: ‘Kaip mums pažinti žodį, kurį Viešpats kalbėjo?’ 18.22 Ženklas bus toks: jei pranašas paskelbtų ką nors iš anksto Viešpaties vardu ir tai neįvyktų, tam Viešpats nekalbėjo, bet pranašas kalbėjo iš savo pasipūtimo, ir todėl jo nebijok”.

Pakartoto Įstatymo 19

19.1 “Kai Viešpats, tavo Dievas, išnaikins tautas, ir jų žemę duos tau paveldėti ir gyventi jų miestuose bei namuose, 19.2 išskirk tame krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau duoda, tris miestus, 19.3 nutiesk į juos kelią ir padalyk į tris dalis visą kraštą, kad žmogžudys galėtų ten rasti prieglaudą. 19.4 Toks įstatymas yra apsaugoti žmogžudį, jei jis netyčia užmuštų savo artimą, kuris anksčiau nebuvo jo priešas. 19.5 Jei kas nueitų su artimu į mišką malkų ir bekertant nusmukęs kirvis mirtinai sužeistų artimą, jis tebėga į vieną iš tų miestų, ir jis išliks gyvas. 19.6 Kad kraujo keršytojas įsikarščiavęs nesivytų žudiko ir sugavęs neužmuštų; jis nenusipelnė mirties, nes neturėjo užmuštajam jokios neapykantos. 19.7 Todėl įsakau paskirti tris miestus. 19.8 O kai Viešpats, tavo Dievas, išplės tavo sienas, kaip prisiekė tavo tėvams, ir duos visą žemę, kurią jiems pažadėjo, 19.9 jei vykdysi įsakymus, kuriuos tau šiandien įsakau, mylėsi Viešpatį, savo Dievą, ir vaikščiosi Jo keliais, tai pridėsi dar tris kitus miestus, 19.10 kad nekaltas kraujas nebūtų išlietas žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duos paveldėti, ir tas kraujas nebūtų ant tavęs. 19.11 Bet jei kas, neapkęsdamas savo artimo, jo tykotų ir, užpuolęs jį, nužudytų, jei jis pasislėptų viename iš minėtų miestų, 19.12 tai jo miesto vyresnieji pasiųs ir jį iš ten grąžins, ir atiduos kraujo keršytojui, kad jį nužudytų. 19.13 Nesigailėdamas nužudyk jį, kad nekaltas kraujas nekristų ant Izraelio ir kad tau gerai sektųsi. 19.14 Neperkelk savo artimo žemės ribų, kurios yra nuo seno pažymėtos krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau duos paveldėti. 19.15 Vieno liudytojo neužtenka žmogaus kaltei įrodyti, kad ir koks būtų nusikaltimas; dviejų ar trijų liudytojų parodymais remsis byla. 19.16 Jei liudytojas melagingai kaltintų žmogų įstatymo laužymu, 19.17 abu stos Viešpaties, kunigų ir teisėjų akivaizdon. 19.18 Teisėjai viską atidžiai ištirs ir, jeigu liudytojas pasirodys esąs melagiu, liudijusiu netiesą prieš savo brolį, 19.19 padaryk jam taip, kaip jis siekė padaryti savo broliui. Tokiu būdu pašalink pikta, 19.20 kad kiti išgirdę bijotų ir niekad nedrįstų taip piktai elgtis tarp jūsų. 19.21 Nesigailėk: gyvybė už gyvybę, akis už akį, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją”.

Pakartoto Įstatymo 20

20.1 “Jei eisi į karą su savo priešais ir pamatysi raitelius, kovos vežimus, gausesnę kariuomenę negu tavoji, nebijok jų, nes Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės, yra su tavimi. 20.2 Prieš einant į mūšį, kunigas turi ateiti ir kalbėti žmonėms: 20.3 ‘Klausyk, Izraeli! Šiandien jūs einate kariauti su savo priešais. Tenepasilpsta jūsų širdys, nenusigąskite, nebijokite ir nepabūkite jų, 20.4 nes Viešpats, jūsų Dievas, eina su jumis kovoti už jus su jūsų priešais ir išgelbėti jus’. 20.5 Vyresnieji kalbės žmonėms: ‘Kas pasistatė naujus namus ir jų dar nepašventė, tegrįžta į savo namus, kad nežūtų mūšyje ir kad kitas jų nepašvęstų. 20.6 Kas pasodino vynuogyną ir jo vaisių dar nevalgė, tegrįžta į savo namus, kad nežūtų mūšyje ir kitas jų nevalgytų. 20.7 Kas susižadėjo ir dar nevedęs paliko sužadėtinę, tegrįžta į savo namus, kad nežūtų mūšyje ir kitas jos nevestų’. 20.8 Ir dar vyresnieji sakys: ‘Ar yra bailių ir nedrąsių? Grįžkite į savo namus, kad jūsų baimė nepersiduotų jūsų broliams’. 20.9 Kai vyresnieji baigs kalbėti, paskirs kariuomenei vadus, kurie ves žmones. 20.10 Priartėjęs prie miesto, pirma pasiūlyk jam taiką. 20.11 Jei ją priims ir atidarys vartus, visi miesto žmonės tau tarnaus ir mokės duoklę. 20.12 Jei jie nenorės taikos ir pradės kovą, apsupk jį. 20.13 Kai Viešpats, tavo Dievas, atiduos jį į tavo rankas, išžudyk kardu visus jame esančius vyrus. 20.14 Moteris, vaikus, galvijus ir visa, kas yra mieste, pasilaikyk. Naudokis grobiu, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau davė. 20.15 Taip daryk su visais miestais, kurie toli nuo tavęs ir nėra iš šių tautų miestų. 20.16 Tuose miestuose, kurie tau duoti paveldėti, nepalik nieko gyvo, kas kvėpuoja. 20.17 Visiškai išnaikink hetitus, amoritus, kanaaniečius, perizus, hivus ir jebusiečius, kaip Viešpats Dievas tau įsakė, 20.18 kad jie neišmokytų jūsų daryti tų bjaurysčių, kurias jie patys darė savo dievams, ir jūs nenusidėtumėte Viešpačiui, savo Dievui. 20.19 Ilgą laiką laikydamas apsuptą miestą ir prieš jį kariaudamas, neišnaikink medžių, bet valgyk jų vaisius; juk medis­ne žmogus, kad prieš jį kariautum. 20.20 Tik medžius, kurie neneša vaisiaus, tinkančio valgymui, gali kirsti ir pasidaryti iš jų sustiprinimus apgulčiai, kol miestas bus paimtas”.

Pakartoto Įstatymo 21

21.1 “Jei žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda, būtų rastas užmušto žmogaus lavonas, bet nesurastas kaltininkas, 21.2 vyresnieji ir teisėjai išmatuos atstumus nuo užmuštojo ligi aplinkinių miestų. 21.3 Artimiausio miesto vyresnieji pasiims iš kaimenės telyčią, nekinkytą į jungą, 21.4 nuves ją į apleistą slėnį, kuris nebuvo suartas nė apsėtas, ir čia perpjaus jai gerklę. 21.5 Po to ateis Levio sūnūs, kunigai, kuriuos Viešpats, tavo Dievas, išsirinko Jam tarnauti ir Jo vardu laiminti, kurių žodžiu yra išsprendžiamas kiekvienas ginčas, 21.6 ir miesto, nuo kurio arčiausia iki nužudytojo, vyresnieji plaus savo rankas virš telyčios, papjautos slėnyje, 21.7 ir sakys: ‘Mūsų rankos nepraliejo šito kraujo ir mūsų akys nematė. 21.8 Viešpatie, pasigailėk savo tautos, Izraelio, kurią atpirkai, ir neįskaityk jai nekalto kraujo’. Ir jie bus apvalyti nuo kraujo. 21.9 Taip pašalinsi nekaltai pralietą kraują tarp savųjų darydamas, kas teisu Viešpaties akyse. 21.10 Kai kovosi su priešu, ir Viešpats, tavo Dievas, atiduos juos į tavo rankas, ir tu paimsi juos į nelaisvę, 21.11 jei tarp belaisvių pamatysi gražią moterį, kurią panorėsi vesti, 21.12 parsivesk ją į savo namus. Ji nusiskus plaukus, nusipjaustys nagus, 21.13 nusivilks belaisvės drabužius ir gyvens tavo namuose, apraudodama savo tėvą ir motiną visą mėnesį. Po to gali įeiti pas ją ir būti jos vyras, o ji bus tavo žmona. 21.14 Jei ji tau nebepatiks, atleisi ją, bet negalėsi jos parduoti arba paversti verge, nes ją pažeminai. 21.15 Jei vyras turėtų dvi žmonas, vieną mylimą, o antrą­nemylimą, ir, joms pagimdžius vaikų, nemylimosios sūnus būtų pirmagimis, 21.16 norėdamas padalinti savo sūnums palikimą, jis negalės mylimosios sūnaus padaryti pirmagimio ir duoti jam pirmenybę nemylimosios sūnaus vietoje. 21.17 Jis pripažins nemylimosios sūnų pirmagimiu ir jam duos dvigubą dalį, nes tas yra jo pajėgumo pradžia ir jam priklauso pirmagimio teisė. 21.18 Jei sūnus būtų tėvams nepaklusnus, priešgina ir užsispyręs, jei jis nekreiptų dėmesio į pabaudimą, 21.19 tėvai nuves jį pas miesto vyresniuosius prie miesto vartų 21.20 ir sakys miesto vyresniesiems: ‘Šitas mūsų sūnus yra neklusnus, priešgina ir užsispyręs, lėbauja ir girtauja’. 21.21 Miesto gyventojai užmuš jį akmenimis. Taip bus pašalinta pikta iš jūsų, kad visas Izraelis, tai girdėdamas, bijotų. 21.22 Jei žmogus padarys nuodėmę, vertą mirties, ir tu nužudysi jį pakardamas, 21.23 jo kūno nepalik ant medžio per naktį, palaidok jį tą pačią dieną. Dievo prakeiktas tas, kuris kabo ant medžio. Nesutepk savo žemės, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda paveldėti”.

Pakartoto Įstatymo 22

22.1 “Jei matytum paklydusį savo brolio jautį ar avį, nenusigręžk, bet nuvesk jį atgal pas savo brolį. 22.2 Jei gyvulio savininkas gyventų toli ar būtų nepažįstamas, parsivesk jį pas save ir laikyk, kol tavo brolis ieškos jo, ir tu jam sugrąžinsi. 22.3 Taip pat daryk su asilu, drabužiu ir kiekvienu savo brolio daiktu, kurį radai pamestą: ką rasi, neslėpk, bet grąžink. 22.4 Jei matysi savo brolio asilą ar jautį, parkritusį ant kelio, nenusigręžk, bet padėk jį pakelti. 22.5 Moteris nesivilks vyro rūbais, ir vyras­moters; Viešpats bjaurisi tokiais, kurie taip daro. 22.6 Jei eidamas rastum medyje ar žemėje paukščio lizdą ir tupinčią patelę ant paukščiukų ar kiaušinių, nepasiimk jos kartu su jaunikliais. 22.7 Leisk nuskristi motinai, pasiimk tik paukščiukus, kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum. 22.8 Pasistatęs naują namą, padaryk užtvarą aplink stogą, kad neužtrauktum kraujo ant savo namo, kam nors nukritus nuo jo. 22.9 Nesėk vynuogyne jokių kitų sėklų, kad jo vaisiai nebūtų suteršti. 22.10 Neark drauge jaučiu ir asilu. 22.11 Nedėvėk drabužio, austo iš vilnų ir linų. 22.12 Pasidaryk kutus prie keturių kampų savo apsiausto, kuriuo apsisiauti. 22.13 Jei kas vestų žmoną, o vėliau pradėtų jos nekęsti 22.14 ir ieškotų progos ją atleisti, apšmeiždamas: ‘Aš vedžiau šitą žmoną ir, įėjęs pas ją, radau, kad ji nėra mergaitė’, 22.15 tada jos tėvas ir motina atneš jos mergystės ženklus pas miesto vyresniuosius prie vartų, 22.16 ir tėvas sakys: ‘Aš daviau savo dukterį šitam vyrui už žmoną. Jis pradėjo jos neapkęsti 22.17 ir apšmeižė ją, sakydamas, kad rado, jog mano duktė nebuvo mergaitė. Štai mano dukters nekaltybės įrodymas’. Jie parodys vyresniesiems drabužį. 22.18 Tada miesto vyresnieji paims vyrą ir nubaus jį. 22.19 Be to, jis turės sumokėti šimtą šekelių sidabro baudos, kurią atiduos moteriškės tėvui, nes jis apšmeižė Izraelio mergaitę. Ji bus jo žmona, ir jis negalės jos atleisti per visas savo dienas. 22.20 Bet jei tai tiesa, kad ji nebuvo mergaitė, 22.21 jie ją atves prie tėvo namų durų, ir miesto vyrai užmuš ją akmenimis, nes ji padarė bjaurų nusikaltimą Izraelyje, paleistuvaudama tėvo namuose. Taip pašalinsi pikta iš Izraelio. 22.22 Jei vyras būtų sugautas gulint su kito žmona, abu: tiek vyras, tiek moteris, turės mirti. Taip pašalinsi pikta iš Izraelio. 22.23 Jei mergaitė būtų pažadėta vyrui ir kas nors, sutikęs ją mieste, gulėtų su ja, 22.24 abu bus užmušti akmenimis už miesto vartų: mergaitė už tai, kad nešaukė, būdama mieste, o vyras, kad pažemino savo artimo žmoną. Taip pašalinsi pikta iš savo žmonių. 22.25 Jei vyras, sutikęs susižadėjusią mergaitę laukuose, ją išprievartautų, jis vienas bus nubaustas mirtimi. 22.26 Mergaitei nieko nedarysi, nes ji nepadarė nuodėmės, vertos mirties. Toks nusikaltimas prilygsta žmogžudžio nusikaltimui. 22.27 Ji buvo laukuose, šaukė, bet nebuvo, kas ją išgelbėtų. 22.28 Jei vyras, sutikęs nesusižadėjusią mergaitę, pagriebtų ją ir gulėtų su ja, ir jie būtų sugauti, 22.29 tas vyras sumokės mergaitės tėvui penkiasdešimt šekelių sidabro ir turės ją vesti, nes ją pažemino; jis negalės jos atleisti per visas savo dienas. 22.30 Nė vienas neves tėvo žmonos ir neatidengs tėvo nuogumo”.

Pakartoto Įstatymo 23

23.1 “Eunuchas neįeis į Viešpaties tautą. 23.2 Pavainikis neįeis į Viešpaties tautą, nė jo palikuonys neįeis į Viešpaties tautą net iki dešimtos kartos. 23.3 Amonitas ir moabitas neįeis į Viešpaties tautą, nė jų palikuonys neįeis į Viešpaties tautą net iki dešimtos kartos per amžius, 23.4 nes jie nepasitiko jūsų kelyje su duona ir vandeniu, kai išėjote iš Egipto, bet pasisamdė prieš jus iš Mesopotamijos Beoro sūnų Balaamą, kad jus prakeiktų. 23.5 Bet Viešpats, tavo Dievas, neklausė Balaamo ir pavertė prakeikimą palaiminimu, nes Jis mylėjo tave. 23.6 Nelinkėk jiems taikos ir gerovės per visas savo dienas ir per amžius. 23.7 Neniekink edomitų, nes jie tavo broliai, nė egiptiečių, nes buvote ateiviai jų žemėje. 23.8 Jų trečios kartos vaikai įeis į Viešpaties tautą. 23.9 Traukdamas į karą su priešu, saugokis nuo visų blogybių. 23.10 Jei vyras susiteptų nuo to, kas atsitiko jam naktį, jis privalo išeiti iš stovyklos ir neįeiti į stovyklą. 23.11 Vakare, saulei nusileidus, apsiplovęs vėl gali grįžti į stovyklą. 23.12 Turėk vietą už stovyklos, kur galėtum išeiti. 23.13 Neškis kastuvėlį, išsikask duobelę pritūpdamas ir užpilk žemėmis išmatas. 23.14 Viešpats, tavo Dievas, yra stovykloje, kad tave globotų ir padėtų kovoje su priešu. Tavo stovykla tebūna šventa, kad Dievas nematytų nešvaros tarp jūsų ir nepasišalintų. 23.15 Vergo, kuris pas tave atbėgs, negrąžink jo šeimininkui. 23.16 Jis tegyvena pas tave toje vietoje, kuri jam patiks, ir kurią jis pasirinks; tu jo neišnaudok. 23.17 Nebus paleistuvės iš Izraelio dukterų, nė iškrypėlių iš Izraelio sūnų. 23.18 Neatnešk į Viešpaties, tavo Dievo, namus nei paleistuvės užmokesčio, nei šuns kainos pagal jokį įžadą; Viešpaties, tavo Dievo, akyse jie yra pasibjaurėjimas. 23.19 Neimk iš savo brolio palūkanų nei už paskolintus pinigus, nei už javus, nei už kurį nors kitą daiktą. 23.20 Iš svetimo gali imti. Broliui gi skolink be palūkanų, kad Viešpats, tavo Dievas, tave laimintų visuose tavo darbuose žemėje, kurios eini paveldėti. 23.21 Padaręs Viešpačiui, savo Dievui, įžadą, nedelsk jo įvykdyti, nes Viešpats, tavo Dievas, pareikalaus iš tavęs, ir tai bus tau nuodėmė. 23.22 Jei nepadarysi įžado, tau nebus nuodėmės. 23.23 Pažadėjęs laikykis žodžio, nes tu laisva valia davei įžadą Viešpačiui, savo Dievui, kai savo burna pažadėjai. 23.24 Savo artimo vynuogyne valgyk vynuogių kiek nori, bet su savimi nieko neišsinešk. 23.25 Savo artimo javų lauke gali skinti varpas savo ranka, bet pjautuvu nepjauk”.

Pakartoto Įstatymo 24

24.1 “Jei vyras vestų žmoną, su ja gyventų ir būtų dėl ko nors nepatenkintas ja, jis parašys skyrybų raštą, paduos jai ir atleis ją. 24.2 Išėjusi iš jo namų, ji galės ištekėti už kito vyro. 24.3 Jei ir tas pradėtų jos nemėgti ir duotų skyrybų raštą arba mirtų, 24.4 pirmasis vyras negalės jos vėl vesti po to, kai ji yra suteršta. Tai bjauru Viešpaties akyse. Venk tokios nuodėmės žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda. 24.5 Ką tik vedęs vyras bus atleistas nuo karo tarnybos ir nebus jam pavestos kitos pareigos; jis liks namuose vienerius metus pralinksminti savo žmoną. 24.6 Užstatui neimk nei apatinio, nei viršutinio girnų akmens, nes taip paimtum užstatu gyvybę. 24.7 Jei žmogus būtų pagautas vagiant savo brolį izraelitą, kad jį pavergtų arba parduotų, toks bus baudžiamas mirtimi. Pašalink pikta iš savųjų. 24.8 Žiūrėk, kad raupsų metu rūpestingai vykdytum Levio giminės kunigų nurodymus, kuriuos jiems daviau. 24.9 Atsimink, ką Viešpats, tavo Dievas, padarė Mirjamai kelyje, kai ėjote iš Egipto. 24.10 Ką nors skolindamas savo broliui, neik į jo namus užstato pasiimti, 24.11 bet palauk lauke, kol jis tau išneš. 24.12 Jei jis neturtingas, nelaikyk pas save per naktį to užstato. 24.13 Dar saulei nenusileidus, atiduok jam užstatą, kad jis miegotų savo patale ir laimintų tave. Taip tu būsi teisus Viešpaties, tavo Dievo, akyse. 24.14 Neišnaudok samdinio, kuris yra vargdienis ir beturtis, iš tavo brolių ar ateivių, kuris gyvena tavo apylinkėje. 24.15 Užmokėk jam atlyginimą tą pačią dieną, dar saulei nenusileidus, nes jis neturtingas ir iš to gyvena, kad jis nesišauktų Viešpaties dėl tavęs ir tau nebūtų nuodėmės. 24.16 Tėvai nebus žudomi už vaikus nė vaikai­už tėvus; kiekvienas mirs už savo nuodėmes. 24.17 Neiškraipyk teisme ateivio ar našlaičio bylos ir neimk iš našlės drabužio kaip užstato. 24.18 Atsimink, kad buvai vergas Egipte ir kad Viešpats, tavo Dievas, iš ten tave išpirko. Todėl įsakau tau taip elgtis. 24.19 Jei, veždamas javus, užmirši lauke pėdą, negrįžk jo pasiimti. Palik jį ateiviui, našlaičiui ir našlei, kad Viešpats, tavo Dievas, tave laimintų visuose tavo darbuose. 24.20 Kai skinsi alyvų vaisius, nežiūrėk antrą kartą; kas liko medžiuose, palik ateiviui, našlaičiui ir našlei. 24.21 Kai skinsi vynuoges, nerink pasilikusių. Palik jas ateiviui, našlaičiui ir našlei. 24.22 Atsimink, kad buvai vergas Egipte. Todėl įsakau tau taip daryti”.

Pakartoto Įstatymo 25

25.1 “Jei du kreiptųsi į teismą, teisėjai išteisins teisųjį ir pasmerks nusikaltusį. 25.2 Jei nusikaltėlis nubaustas plakimu, teisėjas įsakys gulti, ir jis bus nuplaktas jo akivaizdoje. Kirčių skaičius bus pagal nusikaltimą, 25.3 bet neviršys keturiasdešimties kirčių, kad tavo brolis nebūtų žiauriai sužalotas tavo akyse. 25.4 Neužrišk nasrų kuliančiam jaučiui. 25.5 Jei broliai gyventų kartu ir vienas jų mirtų bevaikis, mirusio žmona neištekės už svetimo, bet jos vyro brolis įeis pas ją ir ves ją, kad atliktų vyro brolio pareigą. 25.6 Pirmagimį jos sūnų pavadins mirusiojo brolio vardu, kad jo vardas neišnyktų iš Izraelio. 25.7 Jeigu jis nenorės vesti savo brolio žmonos, moteris eis prie miesto vartų ir kreipsis į vyresniuosius: ‘Mano vyro brolis nenori atstatyti savo brolio vardo Izraelyje nė manęs vesti’. 25.8 Tada miesto vyresnieji pasikvies jį ir kalbės su juo. Jei jis atsakys: ‘Nenoriu jos vesti’, 25.9 moteris vyresniųjų akyse nuaus nuo jo kojos apavą ir spjaus jam į veidą, tardama: ‘Taip atsitinka vyrui, kuris atsisako pratęsti savo brolio giminę’. 25.10 Jis bus vadinamas Izraelyje: ‘Nuautojo namai’. 25.11 Jei du vyrai susivaidiję pradėtų grumtis, ir vieno žmona, norėdama padėti savo vyrui, nutvertų kitą už lyties, 25.12 nukirsk jai ranką, nepasigailėk jos. 25.13 Nenaudok didesnių ir mažesnių svarsčių. 25.14 Nelaikyk savo namuose didesnio ir mažesnio saiko. 25.15 Naudok teisingus ir tikrus saikus bei matus, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda. 25.16 Visi, kurie taip daro ir neteisiai elgiasi, yra pasibjaurėjimas Viešpačiui, tavo Dievui. 25.17 Atsimink, ką tau padarė amalekiečiai, kai išėjai iš Egipto. 25.18 Jie išėjo prieš tave ir tavo nuvargusius ir atsilikusius žmones išžudė, kai tu buvai pailsęs ir nuvargęs; jie nebijojo Dievo. 25.19 Kai Viešpats, tavo Dievas, suteiks tau poilsį nuo visų priešų žemėje, kurią tau duoda paveldėti, išnaikink Amaleko vardą nuo žemės paviršiaus; žiūrėk, neužmiršk”.

Pakartoto Įstatymo 26

26.1 “Kai būsi žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda paveldėti, ir ten apsigyvensi, 26.2 pridėk pintinę visų savo pirmojo derliaus vaisių ir nunešk ją į vietą, kurią Viešpats, tavo Dievas, pasirinks. 26.3 Nuėjęs pas kunigą, kuris tuo metu eis tarnystę, jam sakyk: ‘Išpažįstu šiandien Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, kad esu žemėje, kurią Jis prisiekė mūsų tėvams mums duoti’. 26.4 Kunigas, paėmęs pintinę, padės ją prie Viešpaties, tavo Dievo, aukuro. 26.5 Tu sakysi Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje: ‘Mano tėvas buvo klajoklis aramėjas, jis nuėjo į Egiptą su labai mažu žmonių skaičiumi ir buvo ten ateivis. Jis tapo didele, stipria ir gausia tauta. 26.6 Egiptiečiai slėgė ir spaudė mus, užkraudami mums sunkių darbų naštą. 26.7 Mes šaukėmės Viešpaties, mūsų tėvų Dievo. Jis mus išklausė, pažvelgė į mūsų pažeminimą, vargą ir priespaudą; 26.8 išvedė mus iš Egipto galinga ranka, siaubais, ženklais ir stebuklais. 26.9 Jis atvedė mus į šitą kraštą ir davė žemę, plūstančią pienu ir medumi. 26.10 Štai dabar aukoju pirmuosius vaisius tos žemės, kurią Tu, Viešpatie, man davei’. Palik auką Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje ir pagarbink Jį. 26.11 Džiaukis tu, levitas ir ateivis, kuris gyvena tavo apylinkėje, gėrybėmis, kurias Viešpats, tavo Dievas, duoda tau ir tavo namams. 26.12 Kai atiduosi viso savo derliaus dešimtinę trečiais metais levitui, ateiviui, našlaičiui ir našlei, gyvenantiems su tavimi, kad jie valgytų ir pasisotintų, 26.13 kalbėk Viešpaties akivaizdoje: ‘Aš ėmiau iš savo namų ir daviau levitui, ateiviui, našlaičiui ir našlei, kaip man įsakei; neperžengiau Tavo įsakymų ir neužmiršau paliepimų. 26.14 Nevalgiau nieko pažadėto gedėdamas, nepaliečiau susitepęs ir nieko neatidaviau už mirusius. Klausiau, Viešpatie, Tavęs ir visa dariau, kaip man įsakei. 26.15 Pažvelk iš dangaus, savo šventos buveinės, ir laimink savo tautą Izraelį ir tą žemę, kurią mums davei, kaip prisiekei mūsų tėvams,­žemę, plūstančią pienu ir medumi’. 26.16 Šiandien Viešpats, tavo Dievas, tau įsakė vykdyti šiuos įsakymus ir paliepimus, todėl laikykis jų ir vykdyk juos visa savo širdimi ir visa savo siela. 26.17 Šiandien tu pareiškei, kad pasirinkai Viešpatį savo Dievu ir kad vaikščiosi Jo keliais, laikysiesi Jo įsakymų, paliepimų ir įstatymų ir būsi paklusnus Jo balsui. 26.18 Šiandien Viešpats pareiškė, kad pasirinko tave būti Jo ypatinga tauta, kaip Jis pažadėjo, kad tu įvykdytum visus Jo įsakymus, 26.19 kad Jis išaukštintų tavo vardą virš visų tautų, kurias sutvėrė, ir suteiktų tau garbę ir šlovę; kad tu galėtum būti šventa tauta Viešpačiui, savo Dievui, kaip Jis pasakė”.

Pakartoto Įstatymo 27

27.1 Mozė ir Izraelio vyresnieji įsakė tautai: “Izraeli, vykdyk visus įsakymus, kuriuos šiandien tau skelbiu. 27.2 Kai pereisi per Jordaną į žemę, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda, sukrauk didelius akmenis, juos aptepk kalkėmis 27.3 ir užrašyk ant jų visus šito įstatymo žodžius, kad įeitum į žemę, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau duoda, žemę, plūstančią pienu ir medumi, kaip Jis pažadėjo tavo tėvams. 27.4 Taigi perėję per Jordaną, sukraukite tuos akmenis ant Ebalo kalno, kaip jums šiandien įsakau, ir juos aptepkite kalkėmis. 27.5 Pastatyk ten Viešpačiui, savo Dievui, aukurą iš netašytų akmenų. 27.6 Ant to nedailintų akmenų aukuro aukok deginamąsias aukas Viešpačiui, savo Dievui. 27.7 Padėkos aukas ten aukok, valgyk ir džiaukis Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje. 27.8 Užrašyk ant akmenų visus šito įstatymo žodžius labai aiškiai”. 27.9 Mozė ir Levio giminės kunigai kalbėjo visam Izraeliui: “Būk atidus ir klausyk, Izraeli. Šiandien tu tapai Viešpaties, tavo Dievo, tauta. 27.10 Klausyk Jo balso ir vykdyk įsakymus ir įstatymus, kuriuos tau šiandien skelbiu”. 27.11 Tą pačią dieną Mozė kalbėjo Izraelio tautai: 27.12 “Perėjus per Jordaną, ant Garizimo kalno stovės ir laimins tautą Simeono, Levio, Judo, Isacharo, Juozapo ir Benjamino giminės; 27.13 o ant Ebalo kalno stovės Rubeno, Gado, Ašero, Zabulono, Dano ir Neftalio giminės, kurie prakeiks. 27.14 Levitai garsiu balsu sakys visiems izraelitams: 27.15 ‘Prakeiktas žmogus, kuris amatininkų rankomis pasidaro drožtą ar lietą atvaizdą, pasibjaurėjimą Viešpačiui, ir slepia jį’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’. 27.16 ‘Prakeiktas, kuris keikia savo tėvą ir motiną’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’. 27.17 ‘Prakeiktas, kuris perkelia savo artimo žemės ribų ženklą’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’. 27.18 ‘Prakeiktas, kuris suklaidina aklą kelyje’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’. 27.19 ‘Prakeiktas, kuris iškreipia teisingumą ateivio, našlaičio ir našlės byloje’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’. 27.20 ‘Prakeiktas, kuris sugula su savo tėvo žmona, nes atidengia savo tėvo nuogumą’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’. 27.21 ‘Prakeiktas, kuris paleistuvauja su kuriuo nors gyvuliu’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’. 27.22 ‘Prakeiktas, kuris sugula su savo seserimi, savo tėvo ar motinos dukterimi’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’. 27.23 ‘Prakeiktas, kuris sugula su savo uošve’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’. 27.24 ‘Prakeiktas, kuris užmuša savo artimą’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’. 27.25 ‘Prakeiktas, kuris paima užmokestį, kad pralietų nekaltą kraują’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’. 27.26 ‘Prakeiktas, kuris nesilaiko šito įstatymo žodžių ir jų nevykdo’. Visa tauta atsakys: ‘Amen’ ”.

Pakartoto Įstatymo 28

28.1 “Jei atidžiai klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir vykdysi bei laikysi visus Jo įsakymus, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, Viešpats, tavo Dievas, išaukštins tave virš visų žemės tautų. 28.2 Visi šie palaiminimai ateis ir pasivys tave, jei klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso. 28.3 Palaimintas tu būsi mieste ir palaimintas tu būsi lauke. 28.4 Palaimintas bus tavo kūno vaisius, tavo žemės derlius, tavo bandų, galvijų ir avių prieauglis. 28.5 Palaimintos bus tavo klėtys ir atsargos. 28.6 Palaimintas būsi įeidamas ir palaimintas būsi išeidamas. 28.7 Viešpats sunaikins tavo priešus, kurie pakils prieš tave, tavo akivaizdoje; jie puls tave vienu keliu, o bėgs nuo tavęs septyniais keliais. 28.8 Viešpats pasiųs savo palaiminimą į tavo sandėlius ir į visus tavo rankų darbus; Jis palaimins tave žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas tau duoda. 28.9 Jei vykdysi Viešpaties, savo Dievo, įsakymus ir vaikščiosi Jo keliais, Jis patvirtins tave savo šventa tauta, kaip tau pažadėjo. 28.10 Visos žemės tautos, matydamos, kad tu vadinamas Viešpaties vardu, bijos tavęs. 28.11 Viešpats suteiks tau apsčiai gėrybių­tavo kūno vaisiaus, galvijų prieauglio ir žemės derliaus­ krašte, kurį Viešpats prisiekė tavo tėvams atiduoti. 28.12 Viešpats atvers tau savo gerąjį lobyną­dangų, kad duotų lietaus tavo žemei reikiamu metu ir laimintų tavo rankų darbą; tu skolinsi daugeliui tautų, bet pats iš nieko nesiskolinsi. 28.13 Viešpats padarys tave galva, o ne uodega; visuomet būsi viršuje, o ne apačioje, jei tik klausysi Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos aš tau šiandien skelbiu, ir juos vykdysi. 28.14 Nenukrypk nė nuo vieno žodžio, kuriuos šiandien tau skelbiu, nei į kairę, nei į dešinę sekti kitų dievų ir jiems tarnauti. 28.15 Bet jei neklausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir nesilaikysi bei nevykdysi visų Jo įsakymų ir įstatymų, kuriuos aš tau skelbiu, visi šitie prakeikimai ateis ir pasivys tave. 28.16 Prakeiktas tu būsi mieste ir prakeiktas tu būsi lauke. 28.17 Prakeiktos bus tavo klėtys ir atsargos. 28.18 Prakeiktas bus tavo kūno vaisius, tavo žemės derlius, tavo galvijų ir avių prieauglis. 28.19 Prakeiktas būsi įeidamas ir prakeiktas būsi išeidamas. 28.20 Viešpats siųs tau prakeikimą, sumišimą ir nepasisekimą visame, ką darysi, iki tave visai sunaikins dėl tavo piktų darbų, nes apleidai mane. 28.21 Viešpats siųs tau marą, kol tave nušluos nuo tos žemės, kurios paveldėti eini. 28.22 Viešpats baus tave drugiu, šalčiu, sausra ir kardu, kurie persekios tave iki pražūsi. 28.23 Dangus virš tavęs bus varinis ir žemė po tavimi­geležinė. 28.24 Viešpats vietoje lietaus tavo žemei siųs smilčių audras, kol tave sunaikins. 28.25 Viešpats leis priešams tave pavergti; vienu keliu išeisi prieš juos, o jiems puolant bėgsi septyniais; tu būsi išblaškytas po visas žemės karalystes. 28.26 Tavo žmonių lavonai bus maistu padangių paukščiams ir žemės žvėrims, niekas jų nenubaidys. 28.27 Viešpats baus tave Egipto votimis, šašais ir niežais, kurių negalėsi išgydyti. 28.28 Viešpats ištiks tave pamišimu, aklumu ir širdies sustingimu. 28.29 Vidudienį grabaliosi, kaip aklas grabalioja patamsyje, ir tau nesiseks tavo keliuose; tu būsi spaudžiamas ir išnaudojamas visą laiką, ir niekas tavęs neišgelbės. 28.30 Vesi žmoną, o kitas gulės su ja. Pasistatysi namą, bet jame negyvensi. Užveisi vynuogyną, bet jo vaisių nerinksi. 28.31 Tavo jautį papjaus tavo akyse, bet tu jo neragausi. Tavo asilą pasigaus tau matant ir tau jo negrąžins. Tavo avis paims priešas ir niekas tau nepadės. 28.32 Tavo sūnūs ir dukterys bus išvesti į kitas tautas; belaukdamas jų, pražiūrėsi akis ir būsi bejėgis. 28.33 Tavo žemės derlių ir visus darbo vaisius paims svetimieji, tu pats būsi mušamas ir žiauriai baudžiamas. 28.34 Tu išprotėsi nuo to, ką matys tavo akys. 28.35 Be to vargins tave piktos votys ir nepagydomos žaizdos, negalėsi išsigydyti nuo galvos iki kojų. 28.36 Tave ir tavo karalių Viešpats atiduos tautai, kurios nepažinai nei tu, nei tavo tėvai; ten tarnausi mediniams ir akmeniniams dievams. 28.37 Tu tapsi pasibaisėjimu ir priežodžiu tose tautose, į kurias Viešpats tave nuves. 28.38 Daug sėsi, bet mažai surinksi, nes skėriai viską suės. 28.39 Užsiveisi vynuogyną ir jį prižiūrėsi, bet vyno negersi ir vynuogių nevalgysi, nes viską kirminai sunaikins. 28.40 Turėsi alyvmedžių visame krašte, o aliejumi nesitepsi, nes jų vaisiai neprinokę nubyrės. 28.41 Tau gims sūnų ir dukterų, bet jais nesidžiaugsi, nes jie bus išvesti nelaisvėn. 28.42 Visus tavo medžius ir žemės vaisius suės skėriai. 28.43 Tavo žemėje gyvenąs ateivis labai iškils virš tavęs, tu gi labai nusmuksi. 28.44 Jis tau skolins, bet tu jam neturėsi ko skolinti. Jis bus galva, o tu uodega. 28.45 Tau ateis šitie prakeikimai, persekios ir pasivys tave, iki būsi sunaikintas, nes neklausei Viešpaties, savo Dievo, ir nevykdei Jo įstatymų bei įsakymų, kuriuos Jis tau davė. 28.46 Jie bus tau ir tavo palikuonims ženklu ir stebalu per amžius. 28.47 Netarnavai Viešpačiui, savo Dievui, su džiaugsmu ir linksma širdimi, turėdamas visko, 28.48 tai tarnausi priešui, kurį Viešpats tau siųs; kęsi badą, troškulį, nepriteklių ir vargą. Jis uždės tau geležinį jungą, kol tave sunaikins. 28.49 Jis atves tautą iš pačių žemės pakraščių, kuri puls tave kaip erelis; jos kalbos tu nesuprasi. 28.50 Žiaurią tautą, kuri neaplenks seno nė pagailės jauno. 28.51 Ji valgys tavo galvijus ir žemės derlių. Ji tau nepaliks kviečių, vyno, aliejaus, jaučių ir avių ir tu būsi sunaikintas. 28.52 Jie puls tavo miestus ir sugriaus stiprius ir aukštus mūrus, kuriais pasitikėjai. Apguls miestus visame tavo krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau davė. 28.53 Tu valgysi savo kūno vaisių, savo sūnų ir dukterų, kuriuos Dievas tau duos, kūnus, apsuptyje ir suspaudime, kuriais vargins tave tavo priešas. 28.54 Net aukštos kilmės ir išlepintas vyras bus negailestingas savo broliui, mylimai žmonai ir savo likusiems vaikams. 28.55 Jis jiems neduos savo vaikų mėsos, kurią pats valgys, nes nieko kito nebeturės priešo apgultame mieste. 28.56 Jautri ir išlepinta moteris, nepratusi vaikščioti basa, bus negailestinga savo mylimam vyrui, sūnui ir dukteriai 28.57 ir neduos jiems to, kas išeina iš jos kojų tarpo gimdant ir ką tik gimusio kūdikio, nes ji pati tai valgys slaptai priešo apgultame mieste. 28.58 Jei nesilaikysi ir nevykdysi visų šito įstatymo žodžių, kurie surašyti šioje knygoje, ir nebijosi šlovingo ir baisaus vardo­Viešpaties, tavo Dievo, 28.59 Jis siųs tau ir tavo palikuonims dideles, piktas ir ilgas negalias, 28.60 be to, Jis užleis ant tavęs visas Egipto ligas, kurių tu bijai, ir jos prikibs prie tavęs. 28.61 Taip pat ligas ir negalias, kurios neįrašytos šitoje įstatymo knygoje, Viešpats užleis ant tavęs, iki sunaikins tave. 28.62 Jūsų buvo tiek, kiek dangaus žvaigždžių, bet po to paliks tik mažas skaičius, nes neklausėte Viešpaties, savo Dievo. 28.63 Kaip Viešpats džiaugėsi darydamas jums gera ir padaugindamas jus, taip džiaugsis jus išblaškydamas ir išvydamas iš žemės, kurios paveldėti einate. 28.64 Viešpats išsklaidys tave tarp visų tautų nuo vieno žemės krašto iki kito. Ten tarnausite kitiems dievams: medžiui ir akmeniui, kurių nežinojai nei tu, nei tavo tėvai. 28.65 Tarp svetimų tautų neturėsi poilsio nė vietos kojai ramiai pastatyti, nes Viešpats duos tau baukščią širdį, nusilpusias akis ir kankinančias mintis. 28.66 Tavo gyvybė bus pavojuje dieną ir naktį, tu nebūsi tikras dėl jos. 28.67 Rytą lauksi vakaro, o vakare­ryto. Tavo širdis bus įbauginta pergyvenimų, kuriuos patyrei. 28.68 Viešpats sugrąžins tave laivais į Egiptą, apie kurį sakiau, kad jo niekuomet nebematysi. Ten siūlysitės savo priešams vergais ir vergėmis, bet niekas jūsų nepirks”.

Pakartoto Įstatymo 29

29.1 Tai yra žodžiai sandoros, kurią Viešpats įsakė Mozei padaryti su izraelitais Moabo žemėje, neskaitant sandoros, padarytos Horebe. 29.2 Mozė sušaukė izraelitus ir jiems tarė: “Jūs matėte, ką Viešpats padarė faraonui, visiems jo tarnams ir Egipto žemei jūsų akivaizdoje; 29.3 didelius išbandymus, kuriuos matė jūsų akys, nepaprastus ženklus ir stebuklus, 29.4 tačiau Viešpats jums nedavė iki šios dienos išminties, neatvėrė nei akių, nei ausų. 29.5 Aš vedžiojau jus keturiasdešimt metų dykumoje: nenusidėvėjo jūsų drabužiai ir kojų apavas nesudilo. 29.6 Jūs nevalgėte duonos, negėrėte vyno nė kito stipraus gėrimo, kad žinotumėte, jog Aš esu Viešpats, jūsų Dievas. 29.7 Kai atėjote į šitą vietą, prieš jus išėjo Hešbono karalius Sihonas ir Bašano karalius Ogas. Mes juos nugalėjome, 29.8 užėmėme jų žemę ir davėme ją paveldėti Rubenui, Gadui ir pusei Manaso giminės. 29.9 Laikykitės tad šitos sandoros žodžių ir juos vykdykite, kad jums visuomet gerai sektųsi. 29.10 Šiandien jūs visi stovite Viešpaties, jūsų Dievo, akivaizdoje: jūsų giminių vadai ir vyresnieji, visi Izraelio vyrai, 29.11 vaikai, žmonos ir stovyklos ateiviai, kurie kerta malkas ir atneša vandens, 29.12 kad įeitumėte į sandorą su Viešpačiu, savo Dievu, ir į sutartį, kurią šiandien Viešpats, tavo Dievas, su tavimi daro, 29.13 kad Jis galėtų įtvirtinti tave savo tauta ir būtų tavo Dievas, kaip kalbėjo tau ir prisiekė tavo tėvams: Abraomui, Izaokui ir Jokūbui. 29.14 Ne tik su jumis darau šitą sandorą ir sutartį, 29.15 bet su tais, kurie yra čia, Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, ir su tais, kurių čia šiandien nėra. 29.16 Jūs žinote, kaip gyvenome Egipto žemėje, kaip keliavome per tautas. 29.17 Jūs matėte jų bjaurystes ir stabus­medinius, akmeninius, sidabrinius ir auksinius. 29.18 Tegul tarp jūsų neatsiranda vyro nei moters, nei šeimos, nei giminės, kurie nusisuktų nuo Viešpaties, savo Dievo, ir tarnautų svetimiems dievams; tegul nebūna tarp jūsų šaknies, auginančios tulžį ir metėlę; 29.19 kad nė vienas, išgirdęs šio prakeikimo žodžius, nelaimintų savęs savo širdyje, sakydamas: ‘Aš turėsiu ramybę, nors vaikštau pagal savo širdies įsivaizdavimus’, tarsi būtų galima lyginti girtą su ištroškusiu. 29.20 Viešpats nesigailės tokio, bet Jo pyktis ir pavydas užsidegs prieš tą žmogų, ir visi prakeikimai, surašyti šioje knygoje, kris ant jo, ir Viešpats išnaikins jo vardą iš po dangaus. 29.21 Viešpats atskirs jį pražūčiai iš visų Izraelio giminių, pagal visus prakeikimus, surašytus šitoje įstatymo knygoje. 29.22 Stebėsis būsimos kartos ir ateiviai, matydami šitos žemės kančias ir vargus, siųstus jiems Viešpaties. 29.23 Visa žemė bus siera, druska ir ugniavietė; nieko nebus joje sėjama, net žolės ten nebeaugs; bus sunaikinta lyg Sodoma ir Gomora, Adma ir Ceboimas, kuriuos Viešpats sunaikino savo rūstybėje. 29.24 Visos tautos stebėsis: ‘Kodėl Viešpats taip padarė šitam kraštui? Ką reiškia ta Jo rūstybė?’ 29.25 Žmonės atsakys: ‘Kadangi jie apleido Viešpaties, savo tėvų Dievo, sandorą, kurią Jis padarė su jais, kai išvedė juos iš Egipto žemės, 29.26 ir tarnavo kitiems dievams, garbindami juos, nors tie nebuvo jiems skirti, 29.27 Viešpaties rūstybė užsidegė prieš šitą kraštą ir Jis užleido ant jo visus prakeikimus, surašytus šitoje knygoje; 29.28 išrovė juos iš jų žemės savo rūstybėje ir ištrėmė į svetimą kraštą, kaip yra šiandien’. 29.29 Kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, o kas apreikšta­mums ir mūsų vaikams, kad per amžius vykdytume visus šito įstatymo žodžius”.

Pakartoto Įstatymo 30

30.1 “Kai visi šie dalykai ateis tau­palaiminimas ir prakeikimas, kuriuos tau paskelbiau,­tu prisiminsi juos gyvendamas tarp tautų, tarp kurių Viešpats, tavo Dievas, tave išsklaidys. 30.2 Tada tu su savo vaikais sugrįši pas Viešpatį, visa širdimi ir visa siela paklusi įsakymams, kuriuos tau šiandien skelbiu. 30.3 Tada Viešpats, tavo Dievas, pasigailės tavęs ir surinkęs iš visų tautų, tarp kurių buvai išblaškytas, sugrąžins tave iš nelaisvės. 30.4 Nors būtum išsklaidytas ligi dangaus pakraščių, Viešpats, tavo Dievas, ir iš ten parves tave. 30.5 Jis grąžins tave į žemę, kurią paveldėjo tavo tėvai, darys tau gera ir padaugins labiau už tavo tėvus. 30.6 Viešpats, tavo Dievas, apipjaustys tavo širdį ir tavo palikuonių širdis, kad mylėtum Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela ir gyventum. 30.7 Visus šituos prakeikimus nukreips tavo priešams ir tiems, kurie tavęs neapkenčia ir persekioja. 30.8 Tu sugrįši, klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso ir vykdysi visus Jo įsakymus, kuriuos tau šiandien skelbiu. 30.9 Tuomet Viešpats, tavo Dievas, laimins tavo darbus, vaikus, galvijus ir žemės derlių. Viešpats vėl džiaugsis, matydamas tavo gerovę, kaip džiaugėsi tavo tėvais, 30.10 jei klausysi Viešpaties, savo Dievo, balso, vykdysi Jo įsakymus bei paliepimus, kurie surašyti įstatymo knygoje, ir atsigręši į Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela. 30.11 Šitas įsakymas, kurį šiandien skelbiu, nėra tau paslėptas ir nepasiekiamas. 30.12 Jis ne danguje, kad sakytum: ‘Kas už mus pakils iki dangaus ir mums jį atneš, kad klausytume ir vykdytume?’ 30.13 Ir ne už jūrų, kad sakytum: ‘Kas už mus perplauks jūras ir jį atneš, kad klausytume ir vykdytume?’ 30.14 Žodis yra labai arti tavęs­tavo burnoje ir tavo širdyje, kad jį vykdytum! 30.15 Šiandien leidžiu tau pasirinkti gyvenimą ir gėrį ar blogį ir mirtį. 30.16 Jei mylėsi Viešpatį, savo Dievą, vaikščiosi Jo keliais ir laikysies Jo paliepimų bei įsakymų, būsi gyvas; Jis padaugins ir palaimins tavo palikuonis žemėje, kurios paveldėti eini. 30.17 Bet jei tu priešinsies ir nenorėsi klausyti, nuklydęs garbinsi kitus dievus ir jiems tarnausi, 30.18 skelbiu šiandien, kad žūsi žemėje, kurios, perėjęs per Jordaną, paveldėti eini. 30.19 Šaukiu šiandien liudytojais dangų ir žemę, kad leidau tau pasirinkti gyvenimą ar mirtį, palaiminimą ar prakeikimą. Tad pasirink gyvenimą, kad būtum gyvas tu ir tavo palikuonys, 30.20 mylėtum Viešpatį, savo Dievą, klausytum Jo balso ir glaustumeis prie Jo, nes Jis yra tavo gyvenimas ir tavo dienų ilgumas; kad gyventum žemėje, kurią duoti Viešpats prisiekė tavo tėvams: Abraomui, Izaokui ir Jokūbui”.

Pakartoto Įstatymo 31

31.1 Mozė nuėjo ir kalbėjo šituos žodžius visam Izraeliui: 31.2 “Šiandien man jau šimtas dvidešimt metų, aš nebegaliu daugiau išeiti ir įeiti. Viešpats yra man pasakęs: ‘Nepereisi per Jordaną’. 31.3 Viešpats, tavo Dievas, eis pirma tavęs. Jis išnaikins visas tas tautas tau matant ir tu jas nugalėsi. Jozuė eis pirma tavęs, kaip Viešpats kalbėjo. 31.4 Viešpats padarys, kaip padarė amoritų karaliams Sihonui ir Ogui ir žemei tų, kuriuos Jis sunaikino. 31.5 Viešpats atiduos juos tau, kad pasielgtum su jais, kaip įsakiau. 31.6 Būk drąsus ir stiprus; nebijok ir neišsigąsk jų, nes Viešpats, tavo Dievas, yra su tavimi; Jis nepasitrauks ir nepaliks tavęs”. 31.7 Po to Mozė pasišaukė Jozuę ir jam tarė, izraelitams girdint: “Būk drąsus ir stiprus, tu įvesi šitą tautą į žemę, kurią Viešpats prisiekė duosiąs jų tėvams, ir tu ją jiems padalinsi. 31.8 Viešpats bus su tavimi; Jis nepasitrauks ir nepaliks tavęs; nebijok ir nenusigąsk!” 31.9 Mozė surašė šitą įstatymą ir padavė jį kunigams, Levio sūnums, kurie nešė Viešpaties Sandoros skrynią, ir visiems Izraelio vyresniesiems. 31.10 Jis jiems įsakė: “Kas septyneri metai, atleidimo metais, per Palapinių šventę, 31.11 visiems izraelitams susirinkus Viešpaties, tavo Dievo, pasirinktoje vietoje, skaitykite šito įstatymo žodžius visam Izraeliui girdint; 31.12 sušaukite žmones: vyrus, moteris, vaikus ir ateivius, gyvenančius su jais, kad klausydami mokytųsi ir bijotų Viešpaties, savo Dievo, ir vykdytų visus šio įstatymo žodžius; 31.13 kad jų vaikai, kurie dar jo nežino, girdėtų ir mokytųsi bijoti Viešpaties, savo Dievo, visą laiką, kol gyvensite žemėje, kurios einate paveldėti, persikėlę per Jordaną”. 31.14 Viešpats tarė Mozei: “Tavo mirties diena jau arti, pasišauk Jozuę ir atsistokite Susitikimo palapinėje, ten Aš jam duosiu nurodymus”. Mozė ir Jozuė nuėjo į Susitikimo palapinę, 31.15 o Viešpats pasirodė debesies stulpe. 31.16 Viešpats tarė Mozei: “Tu užmigsi su savo tėvais. Šita tauta vėl klaidžios, sekdama kitų tautų dievus žemėje, į kurią eina gyventi. Ten ji paliks mane ir sulaužys sandorą, kurią su ja padariau. 31.17 Tuomet mano rūstybė užsidegs prieš ją. Aš pasitrauksiu nuo jos, ir ji bus sunaikinta. Nelaimių ir vargų spaudžiama, ji supras, kad Aš ją palikau. 31.18 Aš negelbėsiu jos dėl visų piktybių, kurias ji darė, sekdama kitus dievus. 31.19 Taigi dabar užrašyk šitą giesmę ir liepk izraelitams išmokti ją giedoti, kad man šita giesmė būtų liudijimas prieš izraelitus. 31.20 Aš juos įvesiu į žemę, plūstančią pienu ir medumi, kaip prisiekiau jų tėvams. Kai jie pasisotins ir nutuks, jie garbins kitus dievus ir jiems tarnaus, o mane paniekins ir sulaužys mano sandorą. 31.21 Kai juos prislėgs nelaimės ir vargai, šita giesmė liudys prieš juos, nes ji bus jų palikuonių lūpose. Jau šiandien žinau jų mintis, ką jie darys, dar neįvedęs jų į žemę, kurią jiems pažadėjau”. 31.22 Mozė užrašė šią giesmę ir jos išmokė izraelitus. 31.23 Viešpats davė įsakymą Nūno sūnui Jozuei: “Būk drąsus ir stiprus, nes tu įvesi izraelitus į žemę, kurią pažadėjau, ir Aš būsiu su tavimi”. 31.24 Kai Mozė pabaigė užrašyti šito įstatymo žodžius knygoje, 31.25 įsakė levitams, kurie nešė Viešpaties Sandoros skrynią: 31.26 “Imkite šitą įstatymo knygą kaip liudijimą prieš jus ir ją padėkite prie Viešpaties, jūsų Dievo, Sandoros skrynios. 31.27 Aš žinau tavo maištingumą ir kietasprandiškumą. Dar man gyvam esant ir gyvenant su jumis, jūs maištavote prieš Viešpatį; juo labiau priešinsitės man mirus. 31.28 Sukvieskite pas mane visus giminių vadus ir vyresniuosius. Jiems girdint, paskelbsiu šituos žodžius ir liudininkais prieš jus šauksiu dangų ir žemę. 31.29 Aš žinau, kad man mirus jūs elgsitės piktai ir greitai nukrypsite nuo kelio, kurį jums nurodžiau. Vėliau jus užgrius nelaimės, kai, piktai elgdamiesi, sukelsite Viešpaties pyktį savo rankų darbais”. 31.30 Tada Mozė, visam Izraeliui girdint, kalbėjo šios giesmės žodžius.

Pakartoto Įstatymo 32

32.1 “Klausykite, dangūs! Aš kalbėsiu, žemė teišgirsta mano žodžius. 32.2 Mano pamokymai kris kaip lietus, mano žodžiai kaip rasa, kaip lietaus srovės ant žolės ir kaip lašai ant želmenų. 32.3 Aš skelbsiu Viešpaties vardą; atiduokite mūsų Dievui garbę! 32.4 Jis yra Uola; tobuli Jo darbai, visi Jo keliai pilni teisybės. Dievas ištikimas, be jokios neteisybės, Jis teisus ir teisingas. 32.5 Jie sugedo ir nėra Jo vaikai dėl savo išsigimimo, nedora ir iškrypusi karta. 32.6 Argi taip atsilygini Viešpačiui, kvaila ir neišmintinga tauta? Argi ne Jis tavo tėvas, kuris tave įsūnijo? Argi ne Jis padarė ir įtvirtino tave? 32.7 Atsimink senąsias dienas, apsvarstyk praeitų kartų laikus; klausk savo tėvo, jis tau pasakys, savo senelių­jie tau papasakos. 32.8 Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus, dalino žmonių vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių. 32.9 Viešpaties nuosavybė yra Jo tauta, Jokūbas­Jo paveldėjimo dalis. 32.10 Jis ją rado negyvenamų dykumų platybėje; globojo ir rūpinosi ja, saugojo kaip savo akį. 32.11 Kaip erelis moko skristi savo jauniklius, pats sklando virš lizdo ištiesęs savo sparnus ir neša juos ant savo sparnų, 32.12 taip Viešpats vienas ją vedė; nebuvo su Juo jokio kito dievo. 32.13 Jis vedė ją žemės aukštumomis, maitino laukų vaisiais, davė medaus iš akmens ir aliejaus iš kietos uolos, 32.14 sviesto iš karvių, pieno iš avių, taukų iš ėriukų, Bašano avinų ir ožkų; gerų kviečių ir vyno iš vynuogių kraujo. 32.15 Nutukęs, suriebėjęs, sustorėjęs Ješurūnas paliko Dievą, savo Kūrėją, ir paniekino išgelbėjimo Uolą. 32.16 Svetimais dievais ir bjaurystėmis jie sukėlė Viešpaties rūstybę. 32.17 Jie aukojo demonams, ne Dievui, naujiems dievams, kurių jie nepažino, kurie ką tik pasirodė, kurių nebijojo jų tėvai. 32.18 Uolą, kuri tave pagimdė, tu paniekinai ir užmiršai Dievą, savo Kūrėją. 32.19 Viešpats tai matė ir bjaurėjosi jais, nes Jį supykdė Jo sūnūs ir dukterys. 32.20 Jis tarė: ‘Paslėpsiu nuo jų savo veidą ir žiūrėsiu, koks bus jų galas. Tai yra sugedusi karta, neištikimi vaikai. 32.21 Jie sukėlė mano pavydą tuo, kas nėra dievai, supykdė mane savo tuštybėmis; Aš sukelsiu jų pavydą tuo, kas nėra tauta, supykdysiu neišmanančia tauta. 32.22 Mano rūstybės ugnis užsidegė. Ji degins iki pragaro gelmių; ris žemę, jos vaisius ir kalnų pamatus. 32.23 Aš krausiu ant jų nelaimes ir šaudysiu į juos savo strėlėmis. 32.24 Jie bus varginami bado ir naikinami drugio bei baisiausio maro. Siųsiu jiems plėšrius žvėris ir nuodingas gyvates. 32.25 Lauke juos naikins kardas, o viduje­siaubas, negailėdamas jaunų, senų nė kūdikių. 32.26 Aš būčiau sunaikinęs juos visiškai, net prisiminimą apie juos išdildęs iš žmonių atminties, 32.27 bet nedariau to, kad kartais jų priešai nesugalvotų sakyti, jog jie sunaikino juos, o ne Viešpats. 32.28 Tai neišmintingi žmonės, neturintys supratimo. 32.29 O, kad jie būtų išmintingi ir suprastų tai, ir numatytų, koks bus jų galas. 32.30 Kaip vienas galėtų vyti tūkstantį ir du persekioti dešimt tūkstančių, jeigu jų Uola nebūtų atsisakiusi jiems padėti ir Viešpats nebūtų nuo jų pasitraukęs? 32.31 Mūsų Uola nėra tokia, kaip jų uola, patys mūsų priešai tai liudija. 32.32 Tikrai jų vynmedis yra iš Sodomos ir Gomoros laukų. Jų vynuogės yra nuodingos ir vynuogių kekės karčios. 32.33 Jų vynas yra slibinų ir angių nuodai. 32.34 Visa tai laikoma mano užantspauduotame sandėlyje. 32.35 Mano atlyginimas ir kerštas, kai jų kojos paslys. Jų pražūties diena arti, greitai juos ištiks tai, kas jiems skirta’. 32.36 Viešpats teis savo tautą ir pasigailės savo tarnų, kai jų jėgos bus išsekusios. 32.37 Jis sakys: ‘Kur jų dievai, uola, kuria jie pasitikėjo? 32.38 Kur tie, kurie valgė jų aukų taukus ir gėrė jų aukų vyną? Tegul jie pakyla ir padeda jums. 32.39 Supraskite, kad Aš esu vienas ir šalia manęs nėra kito dievo. Aš užmušu ir atgaivinu, sužeidžiu ir gydau; ir niekas neišgelbės iš mano rankos. 32.40 Aš, pakėlęs ranką į dangų, sakau­ Aš esu gyvas per amžius. 32.41 Aš išgaląsiu savo žibantį kardą ir teisiu. Atkeršysiu savo priešams ir atlyginsiu tiems, kurie manęs nekenčia. 32.42 Mano strėlės pasigers nuo kraujo, o mano kardas ris mėsą, kraują užmuštųjų ir belaisvių, priešo vadų galvas’. 32.43 Džiaukitės, tautos, kartu su Jo tauta, nes Jis atkeršys už savo tarnų kraują, kerštu atlygins priešams ir pasigailės savo žemės ir savo žmonių”. 32.44 Mozė paskelbė šią giesmę tautai, jis ir Nūno sūnus Jozuė. 32.45 Mozė, pabaigęs kalbėti Izraeliui, 32.46 tarė: “Įsidėkite į širdis visus šituos žodžius, kuriuos jums šiandien paskelbiau, perduokite juos savo vaikams ir įsakykite vykdyti viską, kas parašyta šitame įstatyme. 32.47 Tai ne tuščias dalykas, nes tai yra jūsų gyvenimas. Jų dėka ilgai gyvensite žemėje, kurios einate paveldėti anapus Jordano”. 32.48 Viešpats tą pačią dieną kalbėjo Mozei: 32.49 “Eik į Abarimo kalnyną ir užlipk ant Nebojo kalno, kuris yra Moabo žemėje ties Jerichu; apžvelk Kanaano žemę, kurią duosiu paveldėti izraelitams. 32.50 Mirsi ant to kalno ir susijungsi su savo tauta kaip tavo brolis Aaronas, kuris mirė Horo kalne ir susijungė su savo tauta. 32.51 Kadangi judu nusikaltote man prie Meribos vandenų Cino dykumoje, Kadeše, ir neparodėte mano šventumo tarp izraelitų, 32.52 tu matysi žemę, kurią duodu izraelitams, bet neįeisi į ją”.

Pakartoto Įstatymo 33

33.1 Palaiminimo žodžiai, kuriais Mozė, Dievo vyras, laimino izraelitus prieš mirdamas: 33.2 “Viešpats atėjo nuo Sinajaus ir Seyro; Jis suspindėjo nuo Parano kalno; su Juo buvo tūkstančiai šventųjų; Jo dešinėje­įstatymo liepsna. 33.3 Jis myli savo tautą, visi šventieji priklauso Jam, jie atsisėdo prie Jo kojų, kad išgirstų Jo žodžius. 33.4 Mozė paskelbė įstatymą Jokūbo palikuonims. 33.5 Jis buvo Ješurūno karaliumi, kai susirinko tautos vadai ir Izraelio giminės. 33.6 Tegyvena Rubenas, tedaugėja jo palikuonių”. 33.7 Palaiminimas Judui: “Viešpatie, išgirsk Judo balsą, atvesk jį pas savo tautą ir padėk jam kovoje su priešais”. 33.8 Apie Levį jis tarė: “Tavo Tumimas ir Urimas tebūna su šventuoju, kurį išbandei Masoje ir su kuriuo kovojai prie Meribos vandenų. 33.9 Jis sakė savo tėvui ir motinai: ‘Nepažįstu jūsų’, o savo broliams: ‘Nežinau jūsų’, ir atstūmė savo vaikus. Jis laikėsi Viešpaties žodžio ir sandoros. 33.10 Jis mokys Tavo įsakymų Jokūbą ir įstatymų Izraelį, aukos smilkalus Tavo garbei ir deginamąją auką ant Tavo aukuro. 33.11 Viešpatie, palaimink jo turtą ir priimk jo darbą. Gink jį nuo priešų, kurie jo nekenčia”. 33.12 Benjaminui jis tarė: “Tu, Viešpaties mylimasis, gyvensi Jo globoje. Jis apsaugos tave visuomet, ir tu ilsėsies Jo glėbyje”. 33.13 Apie Juozapą jis tarė: “Jo žemę Viešpats laimins dovanomis iš dangaus, rasa, trykštančiais šaltiniais, 33.14 saulėje nunokusiais geriausiais vaisiais, 33.15 vaisiais nuo senųjų kalnų viršūnių ir amžinųjų kalvų 33.16 ir žemės geriausiu derliumi. Jis bus palaimintas Apsireiškusiojo krūme. Palaiminimai teužgriūna ant Juozapo galvos, ant galvos to, kuris buvo atskirtas nuo savo brolių. 33.17 Jis yra stiprus kaip jautis, jo ragai lyg stumbro, kuriais jis pasieks tautas iki žemės pakraščių. Manaso tūkstančiai ir Efraimo tūkstančių tūkstančiai”. 33.18 Zabulonui jis tarė: “Džiaukis, Zabulonai, prekyba, o tu, Isacharai, turtais savame krašte. 33.19 Jie kvies tautas į kalną ir ten aukos teisingumo aukas. Jie praturtės iš jūros ir jos krantų”. 33.20 Apie Gadą jis pasakė: “Palaimintas tas, kuris padėjo Gadui įsigyti žemės plotus; jis kaip liūtas ilsisi, sutraiškydamas ir ranką, ir galvą. 33.21 Jis, pasinaudojęs pirmenybe, pasiėmė geriausią žemę kaip tos giminės vadas. Su tautos vadais jis įvykdė Viešpaties įsakymus ir įstatymus, duotus Izraeliui”. 33.22 Danui jis tarė: “Danas kaip jaunas liūtas iššoka iš Bašano”. 33.23 Neftaliui jis sakė: “Neftalis džiaugsis gerove ir Viešpaties palaiminimais; jis paveldės vakarus ir pietus”. 33.24 Ašerui jis tarė: “Palaimintas Ašeras sūnumis. Jis bus brolių mylimas ir jo žemėse bus daug alyvmedžių. 33.25 Geležies ir vario užkaiščiai saugos jo miestus. Jo gyvenimas bus saugus”. 33.26 “Nėra lygių Ješurūno Dievui. Iš dangaus Jis teikia tau pagalbą. Jo didybė pasireiškia aukštybėse. 33.27 Amžinasis Dievas yra tavo apsauga, Jo rankos­tavo prieglauda. Jis ištiesia jas į priešą ir tu sunaikini jį. 33.28 Izraelis gyvens saugiai, Jokūbo šaltinis bus geroje, kviečių ir vyno žemėje; Jo dangūs siųs rasą. 33.29 Laimingas tu, Izraeli! Kas prilygs tau? Tauta, išgelbėta Viešpaties. Jis tavo apsaugos skydas ir didybės kardas. Tavo priešai pasiduos tau, o tu mindžiosi jų sprandus”.

Pakartoto Įstatymo 34

34.1 Mozė iš Moabo lygumų nuėjo iki Nebojo kalno ir įlipo į Pisgos viršūnę ties Jerichu; ten Viešpats jam parodė visą Gileadą iki Dano žemių 34.2 ir visas Neftalio, Efraimo, Manaso ir Judo žemes iki Vakarų jūros, 34.3 krašto pietinę dalį, palmių miesto Jericho slėnį iki Coaro. 34.4 Viešpats jam tarė: “Tai žemė, kurią pažadėjau Abraomui, Izaokui ir Jokūbui duoti jų palikuonims. Tu ją matai savo akimis, bet į ją neįeisi”. 34.5 Viešpaties tarnas Mozė mirė Moabo žemėje, kaip Viešpats buvo sakęs. 34.6 Jis jį palaidojo Moabo žemės slėnyje ties Bet Peoru; bet nė vienas žmogus nežino jo kapo iki šios dienos. 34.7 Mozė mirė šimto dvidešimties metų; nenusilpo jo akys ir jo jėgos neišseko. 34.8 Izraelitai jį apraudojo trisdešimt dienų Moabo lygumose. Po to gedulas pasibaigė. 34.9 Nūno sūnus Jozuė buvo pilnas išminties dvasios, nes Mozė buvo uždėjęs ant jo rankas. Izraelitai jo klausė ir darė, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei. 34.10 Niekad nebebuvo Izraelyje tokio pranašo, kaip Mozė, su kuriuo Viešpats būtų kalbėjęs veidas į veidą, 34.11 kuris darytų tokius ženklus ir stebuklus, kuriuos daryti Viešpats pasiuntė Mozę į Egipto žemę faraonui, jo tarnams, ir visam jo kraštui; 34.12 kuris parodytų galingą ranką ir baisius dalykus, kuriuos Mozė darė izraelitų akivaizdoje.

Jozuės 1

1.1 Viešpaties tarnui Mozei mirus, Viešpats tarė Nūno sūnui Jozuei, Mozės tarnui: 1.2 “Mano tarnas Mozė mirė. Pakilk ir eik per Jordaną su visa tauta į žemę, kurią duodu izraelitams. 1.3 Kiekvieną vietą, ant kurios jūsų koja atsistos, jums duodu, kaip pažadėjau Mozei. 1.4 Nuo dykumos ir Libano kalnų iki Eufrato upės, visa hetitų šalis, ir iki Didžiosios jūros vakaruose bus jūsų ribos. 1.5 Niekas prieš tave neatsilaikys per visą tavo gyvenimą. Kaip buvau su Moze, taip visuomet būsiu su tavimi. Aš nepaliksiu ir neapleisiu tavęs. 1.6 Būk stiprus ir drąsus; tu padalinsi žemę tautai, kurią duoti pažadėjau jų tėvams. 1.7 Tik būk stiprus ir labai drąsus, kad galėtum išpildyti įstatymą, kurį tau Mozė, mano tarnas, įsakė. Nenukrypk nuo jo nei į kairę, nei į dešinę, ir tau visuomet seksis, kur tik eisi. 1.8 Šita įstatymo knyga teneatsitraukia nuo tavo burnos, bet mąstyk apie ją dieną ir naktį, kad tiksliai vykdytum viską, kas joje parašyta; tada visa, ką bedarytum, klestės ir visur tau seksis. 1.9 Atsimink, ką įsakiau,­būk stiprus ir drąsus, nenusigąsk ir nebijok! Aš, Viešpats, tavo Dievas, būsiu su tavimi, kur tik tu eisi”. 1.10 Tada Jozuė įsakė tautos vyresniesiems: 1.11 “Pereikite per stovyklą ir įsakykite žmonėms paruošti maisto atsargų, nes po trijų dienų jūs pereisite Jordaną, kad paveldėtumėte žemę, kurią Viešpats, jūsų Dievas, jums yra pažadėjęs”. 1.12 Rubeno, Gado ir pusei Manaso giminės Jozuė kalbėjo: 1.13 “Atsiminkite įsakymą, kurį jums davė Viešpaties tarnas Mozė: ‘Viešpats, jūsų Dievas, jums davė šitą žemę’. 1.14 Jūsų žmonos, vaikai ir gyvuliai tepasilieka žemėje, kurią Mozė jums davė šioje Jordano pusėje. O jūs visi, stiprūs karo vyrai, apsiginklavę traukite savo brolių priekyje ir jiems padėkite, 1.15 iki Viešpats duos poilsį jūsų broliams, kaip ir jums davė, ir jie užims žemę, kurią Viešpats, jūsų Dievas, jiems pažadėjo. Paskui galėsite grįžti į savo žemę, kurią Viešpaties tarnas Mozė jums davė Jordano rytų pusėje”. 1.16 Jie atsakė Jozuei: “Visa, ką mums įsakysi, darysime ir visur, kur mus siųsi, eisime. 1.17 Kaip mes klausėme Mozės, taip ir tavęs klausysime. Viešpats, tavo Dievas, tebūna su tavimi, kaip Jis buvo su Moze! 1.18 Kiekvienas, kuris priešinsis tavo įsakymui ir neklausys tavo žodžių, bus nubaustas mirtimi. Tik būk stiprus ir drąsus!”

Jozuės 2

2.1 Jozuė, Nūno sūnus, slaptai išsiuntė iš Šitimo du žvalgus įsakydamas: “Eikite ir apžiūrėkite kraštą ir Jerichą!” Juodu atėjo į paleistuvės Rahabos namus ir ten nakvojo. 2.2 Buvo pranešta Jericho karaliui: “Naktį atėjo du vyrai iš Izraelio vaikų išžvalgyti kraštą”. 2.3 Jericho karalius nusiuntė pas Rahabą pasiuntinius, įsakydamas: “Išduok vyrus, kurie yra tavo namuose, nes jie yra žvalgai”. 2.4 Moteris, abu vyrus paslėpusi, tarė: “Tiesa, vyrai buvo atėję pas mane, bet aš nežinojau, iš kur jie. 2.5 Prieš uždarant vartus, temstant, tie vyrai išėjo. Aš nežinau, kur jie nuėjo. Skubiai vykitės juos, gal dar pavysite”. 2.6 Ji buvo užvedusi juos ant stogo ir paslėpusi po nemintais linais, kurie ten buvo. 2.7 Jericho vyrai vijosi juos Jordano keliu iki brastos. Kai tik persekiotojai išėjo, vartus užrakino. 2.8 Jiems dar neatsigulus, ji užlipo pas juos ant stogo 2.9 ir tarė: “Aš žinau, kad Viešpats jums atidavė šitą šalį. Mus apėmė siaubas dėl jūsų, ir visi krašto gyventojai nusiminė. 2.10 Mes girdėjome, kaip Viešpats, jums išeinant iš Egipto, išdžiovino prieš jus Raudonosios jūros vandenį ir ką jūs padarėte abiem amoritų karaliams anapus Jordano, Sihonui ir Ogui, kuriuos visai sunaikinote. 2.11 Tai išgirdę, išsigandome ir netekome drąsos. Viešpats, jūsų Dievas, yra dangaus ir žemės Dievas. 2.12 Dabar prisiekite man Viešpačiu, kad jūs pasielgsite su mano tėvo namais taip, kaip aš pasielgiau su jumis, ir duokite man tikrą ženklą, 2.13 kad paliksite gyvus mano tėvą, motiną, brolius, seseris ir visus, kurie jiems priklauso, ir išgelbėsite mūsų gyvybes”. 2.14 Žvalgai jai atsakė: “Teištinka mus mirtis jūsų vietoje! Jei neišduosi mūsų, tai, kai Viešpats mums atiduos šitą šalį, mes gerai ir teisingai pasielgsime su tavimi”. 2.15 Tada Raaba nuleido juos virve pro langą, nes ji gyveno miesto mūro sienoje. 2.16 Ji tarė jiems: “Eikite į kalnus, kad jūsų nesutiktų besivejantieji, ten slapstykitės tris dienas, kol jie sugrįš; po to eikite savo keliu”. 2.17 Vyrai jai atsakė: “Mes laisvi būsime nuo tau duotos priesaikos, 2.18 jei, mums įeinant į kraštą, nepririši raudonos virvės prie lango, pro kurį mus nuleidai, ir savo tėvo, motinos, brolių ir visų namiškių neatsivesi į savo namus. 2.19 Kiekvienas, kuris išeis į gatvę iš tavo namų, bus pats kaltas dėl savo mirties, mes būsime nekalti. O kas pasiliks tavo namuose ir bus nužudytas, jo kraujas kris ant mūsų. 2.20 Tačiau jei mus išduosi, mes būsime laisvi nuo tau duotos priesaikos, kuria mus prisaikdinai”. 2.21 Ji tarė: “Tebūna, kaip sakote”. Ji išleido juos, ir jie nuėjo. Tuomet ji pririšo raudoną virvę lange. 2.22 Jie nuėjo į kalnus ir ten pasiliko tris dienas, kol sugrįžo tie, kurie juos vijosi. Jie ieškojo jų kelyje, bet nieko nerado. 2.23 Tuodu vyrai, grįžę pas Jozuę, Nūno sūnų, jam papasakojo visa, kas jiems atsitiko. 2.24 Ir jie sakė: “Viešpats tikrai atidavė mums visą šitą kraštą, nes tos šalies gyventojai labai išsigando dėl mūsų atėjimo”.

Jozuės 3

3.1 Jozuė, atsikėlęs anksti rytą, su visais izraelitais traukė iš Šitimo; jie pasiekė Jordaną ir ten, prieš pereidami jį, nakvojo. 3.2 Trims dienoms praėjus, vyresnieji ėjo per stovyklą 3.3 ir įsakė žmonėms: “Kai pamatysite Viešpaties, jūsų Dievo, Sandoros skrynią ir kunigus levitus, ją nešančius, pradėkite žygiuoti paskui ją. 3.4 Tačiau tarp jūsų ir jos privalo būti maždaug dviejų tūkstančių uolekčių atstumas. Neprieikite prie jos arti! Niekad nėjote tuo keliu, todėl sekite ją”. 3.5 Jozuė tarė žmonėms: “Pašventinkite save, nes rytoj Viešpats darys tarp jūsų stebuklus!” 3.6 Po to Jozuė tarė kunigams: “Imkite Sandoros skrynią ir eikite tautos priekyje!” Jie paėmė Sandoros skrynią ir ėjo tautos priekyje. 3.7 Viešpats tarė Jozuei: “Šiandien pradedu išaukštinti tave viso Izraelio akyse, kad jie patirtų, jog Aš būsiu su tavimi, kaip buvau su Moze. 3.8 Įsakyk kunigams, nešantiems Sandoros skrynią: ‘Kai įbrisite į Jordaną, sustokite jame’ ”. 3.9 Po to Jozuė tarė izraelitams: “Ateikite arčiau ir klausykite Viešpaties, jūsų Dievo, žodžių. 3.10 Iš to pažinsite, kad gyvasis Dievas yra tarp jūsų ir kad Jis išvarys pirma jūsų kanaaniečius, hetitus, hivus, perizus, girgašus, amoritus ir jebusiečius. 3.11 Visos žemės Viešpaties Sandoros skrynia eis per Jordaną pirma jūsų. 3.12 Paskirkite dvylika vyrų iš Izraelio giminių, iš kiekvienos po vieną. 3.13 Kai tik kunigų, nešančių Viešpaties, visos žemės valdovo, skrynią, kojos palies Jordano vandenį, tekąs žemyn iš aukštumų vanduo sustos kaip pylimas”. 3.14 Žmonės išėjo iš palapinių, kad pereitų Jordaną paskui kunigus, nešančius Sandoros skrynią tautos priekyje. 3.15 Kai kunigai su Sandoros skrynia įbrido į vandenį (Jordanas buvo patvinęs pjūties metu), 3.16 vanduo sustojo tekėjęs. Vanduo, tekąs iš aukštumų, sustojo kaip pylimas prie Adamo miesto, kuris yra šalia Cartano, o vanduo, tekąs Sūriosios jūros link, išseko. Ir tauta perėjo per Jordaną ties Jerichu. 3.17 Kunigai, nešusieji Viešpaties Sandoros skrynią, stovėjo ant sausos žemės Jordano viduryje, iki visa tauta sausuma perėjo per Jordaną.

Jozuės 4

4.1 Visai tautai perėjus per Jordaną, Viešpats tarė Jozuei: 4.2 “Paimk iš tautos dvylika vyrų, iš kiekvienos giminės po vieną, 4.3 ir jiems įsakyk: ‘Imkite iš Jordano vidurio, iš tos vietos, kur stovėjo kunigų kojos, dvylika akmenų, neškite juos ir padėkite ten, kur šiąnakt nakvosite’ ”. 4.4 Jozuė pasišaukė dvylika vyrų, kuriuos buvo paskyręs iš kiekvienos izraelitų giminės. 4.5 Ir Jozuė sakė jiems: “Nueikite prie Viešpaties, jūsų Dievo, skrynios į Jordano vidurį ir paimkite po akmenį ant peties, po vieną kiekvienai giminei, 4.6 kad tai būtų ženklas tarp jūsų. Kai ateityje jūsų vaikai klaus, ką šitie akmenys reiškia, 4.7 jiems atsakykite: ‘Jordano vanduo buvo išdžiūvęs, Viešpaties Sandoros skryniai keliantis per Jordaną’. Šitie akmenys bus atminimas izraelitams per amžius”. 4.8 Izraelitai padarė taip, kaip Jozuė įsakė. Jie paėmė dvylika akmenų iš Jordano vidurio, kaip Viešpats įsakė Jozuei, pagal Izraelio giminių skaičių, juos nunešė į nakvynės vietą ir ten padėjo. 4.9 Jozuė taip pat sudėjo dvylika akmenų Jordano viduryje, kur stovėjo kunigai, nešantys Sandoros skrynią. Jie ten yra iki šios dienos. 4.10 Kunigai, nešantys skrynią, stovėjo Jordano viduryje, iki viskas buvo atlikta, ką Viešpats įsakė Jozuei per Mozę. Tuo metu tauta skubiai perėjo Jordaną. 4.11 Kai visa tauta buvo perėjusi, Viešpaties skrynia kartu su kunigais taip pat perėjo. 4.12 Rubeno, Gado ir pusė Manaso giminės apsiginklavę perėjo izraelitų priekyje, kaip jiems Mozė liepė. 4.13 Apie keturiasdešimt tūkstančių apsiginklavusių ir pasirengusių kautynėms vyrų perėjo Viešpaties akivaizdoje į Jericho lygumas. 4.14 Tą dieną Viešpats išaukštino Jozuę viso Izraelio akyse; ir jie bijojo jo, kaip jie bijojo Mozės, visą jo gyvenimą. 4.15 Viešpats tarė Jozuei: 4.16 “Įsakyk kunigams, nešantiems Liudijimo skrynią, kad jie išeitų iš Jordano”. 4.17 Ir Jozuė įsakė kunigams: “Išeikite iš Jordano!” 4.18 Vos išėjus kunigams, nešantiems Viešpaties Sandoros skrynią, iš Jordano, vanduo sugrįžo į savo vietą ir išsiliejo, kaip anksčiau, per jo krantus. 4.19 Tauta perėjo per Jordaną pirmojo mėnesio dešimtą dieną ir ištiesė palapines Gilgale, Jericho rytų pusėje. 4.20 Tuos dvylika akmenų, kuriuos jie paėmė iš Jordano, Jozuė sustatė Gilgale. 4.21 Jis kalbėjo izraelitams: “Kai ateityje jūsų vaikai klaus tėvų, ką reiškia šitie akmenys, 4.22 jūs paaiškinsite savo vaikams: ‘Sausu dugnu Izraelis perėjo per Jordaną’. 4.23 Viešpats, jūsų Dievas, išdžiovino Jordano vandenį prieš jus, kol perėjote, kaip Jis padarė Raudonajai jūrai, išdžiovindamas ją prieš mus, kol perėjome; 4.24 kad visos žemės tautos žinotų, jog Viešpats yra galingas, ir kad jūs visuomet bijotumėte Viešpaties, savo Dievo”.

Jozuės 5

5.1 Visi amoritų karaliai, kurie gyveno nuo Jordano į vakarus, ir visi kanaaniečių karaliai, kurie gyveno prie jūros, išgirdę, jog Viešpats išdžiovino Jordano vandenis prieš izraelitus, kad jie galėtų pereiti, nusiminė ir neteko drąsos. 5.2 Tuomet Viešpats tarė Jozuei: “Pasidaryk aštrių peilių ir apipjaustyk izraelitus”. 5.3 Jozuė pasidarė aštrius peilius ir apipjaustė izraelitus ant Araloto kalvos. 5.4 Štai priežastis, dėl kurios Jozuė atliko apipjaustymą: tautos vyrai, tinkantys karui, išėjus iš Egipto, išmirė pakeliui dykumoje. 5.5 Visi išėjusieji buvo apipjaustyti, tačiau vaikai, gimusieji dykumoje, buvo neapipjaustyti. 5.6 Keturiasdešimt metų izraelitai klaidžiojo dykumoje, kol išmirė visi karui tinkami vyrai, kurie išėjo iš Egipto, kadangi jie neklausė Viešpaties. Viešpats prisiekė neleisiąs jiems pamatyti žemės, plūstančios pienu ir medumi, kurią pažadėjo jų tėvams. 5.7 Jų vaikus, kurie užėmė jų vietą, apipjaustė Jozuė, nes jie nebuvo apipjaustyti kelionėje. 5.8 Po apipjaustymo jie pasiliko stovykloje, kol pagijo. 5.9 Ir Viešpats tarė Jozuei: “Šiandien Aš pašalinau nuo jūsų Egipto gėdą”. Todėl ta vieta iki šios dienos vadinama Gilgalu. 5.10 Izraelitai, stovyklaudami Gilgale, šventė Paschą to mėnesio keturioliktą dieną, vakare, Jericho lygumose. 5.11 Kitą dieną po Paschos jie valgė tos žemės derliaus neraugintą duoną ir paskrudintus grūdus. 5.12 Jiems pradėjus valgyti tos žemės derlių, mana liovėsi kritusi. Izraelitai nebeturėjo manos, bet tais metais valgė Kanaano krašto vaisius. 5.13 Jozuė, būdamas prie Jericho, pamatė prieš save stovintį vyrą, kuris rankoje laikė nuogą kardą. Jozuė priėjo ir jo paklausė: “Ar tu iš mūsų, ar iš mūsų priešų?” 5.14 Jis atsakė: “Ne! Aš atėjau kaip Viešpaties pulkų vadas”. Jozuė puolė veidu ant žemės, jį pagarbino ir paklausė: “Ką mano viešpats turi pasakyti savo tarnui?” 5.15 Viešpaties pulkų vadas tarė Jozuei: “Nusiauk kurpes, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa”. Jozuė taip ir padarė.

Jozuės 6

6.1 Tuo tarpu Jerichas buvo aklinai užsidaręs dėl izraelitų; niekas neišeidavo ir neįeidavo. 6.2 Viešpats tarė Jozuei: “Žiūrėk, Aš atidaviau į tavo rankas Jerichą, jo karalių ir stiprius karo vyrus. 6.3 Visi kariai turi apeiti aplink miestą kas dieną po vieną kartą. Taip darykite šešias dienas. 6.4 Septyni kunigai turi nešti skrynios priekyje septynis avino rago trimitus. Septintą dieną turite apeiti miestą septynis kartus, kunigams trimituojant. 6.5 Išgirdę ilgą trimito garsą, visi žmonės turi garsiai šaukti. Tada sugrius miesto sienos, ir kiekvienas galės įsiveržti į miestą ten, kur stovi”. 6.6 Jozuė, Nūno sūnus, pasišaukęs kunigus, tarė: “Paimkite Sandoros skrynią, ir septyni kunigai tegul neša septynis avino rago trimitus Viešpaties skrynios priekyje”. 6.7 O žmonėms tarė: “Eikite aplink miestą, o ginkluotieji teeina Viešpaties skrynios priekyje”. 6.8 Jozuei tai pasakius, septyni kunigai, trimituodami septyniais avino rago trimitais Viešpaties akivaizdoje, ėjo Viešpaties Sandoros skrynios priekyje. 6.9 Ginkluotieji žygiavo priekyje kunigų, kurie pūtė trimitus, o likusieji ėjo paskui skrynią. 6.10 Jozuė įsakė tautai: “Jums nevalia šaukti nė kalbėti, iki aš jums pasakysiu: ‘Šaukite!’ Tada jūs turėsite šaukti”. 6.11 Viešpaties skrynia buvo apnešta aplink miestą. Apėję aplinkui vieną kartą, jie sugrįžo į stovyklą ir nakvojo joje. 6.12 Jozuei atsikėlus anksti rytą, kunigai paėmė Viešpaties Sandoros skrynią, 6.13 septyni kunigai septyniais avino rago trimitais trimitavo, eidami Viešpaties skrynios priekyje, ginkluotieji žygiavo pirma jų, o likusieji ėjo paskui Viešpaties skrynią, trimitų garsams skambant. 6.14 Antrą dieną jie taip pat apėjo miestą vieną kartą ir sugrįžo į stovyklą. Taip jie darė šešias dienas. 6.15 Septintą dieną atsikėlę anksti, auštant, tokiu pat būdu apėjo miestą septynis kartus. 6.16 Septintą kartą, kai kunigai pūtė trimitus, Jozuė tarė tautai: “Šaukite! Viešpats jums atidavė miestą! 6.17 Miestas ir visa, kas jame yra, bus sunaikinta Viešpaties garbei. Tik paleistuvė Rahaba liks gyva su visais, kurie yra jos namuose, nes ji paslėpė pasiuntinius, kuriuos buvome išsiuntę. 6.18 Kas skirta sunaikinti, jūs nepasisavinkite, kad nebūtumėte prakeikti ir taip neužtrauktumėte Izraelio stovyklai prakeikimo ir nelaimės. 6.19 Visas sidabras bei auksas ir variniai bei geležiniai indai yra Viešpačiui pašvęsti; visa tai Viešpaties iždui”. 6.20 Pučiant trimitams, tauta pradėjo garsiai šaukti, ir sienos sugriuvo. Kariai įsiveržė ir užėmė miestą. 6.21 Jie išžudė visus, kas buvo mieste: vyrus ir moteris, jaunus ir senus, jaučius, avis ir asilus. 6.22 Vyrams, kurie žvalgė kraštą, Jozuė įsakė: “Eikite į paleistuvės namus, iš jų išveskite moterį ir visus, kurie yra jos namuose, kaip jai prisiekėte”. 6.23 Jaunuoliai, buvę žvalgais, išvedė Rahabą, jos tėvą, motiną, brolius ir visus, kurie buvo namuose; jie išvedė visus jos giminaičius ir paliko juos už Izraelio stovyklos ribų. 6.24 Miestą ir visa, kas buvo jame, jie sudegino. Tik sidabrą bei auksą ir varinius bei geležinius indus jie padėjo Viešpaties namų iždui. 6.25 Paleistuvę Rahabą ir jos tėvo namus bei visus, kurie buvo su ja, Jozuė paliko gyvus. Taip ji liko gyventi tarp Izraelio iki šios dienos, nes paslėpė pasiuntinius, kuriuos Jozuė išsiuntė išžvalgyti Jerichą. 6.26 Tuo metu Jozuė paskelbė, prisiekdamas: “Prakeiktas bus Viešpaties akivaizdoje tas, kuris atstatys Jericho miestą! Už pamatus užmokės savo pirmagimiu, o už vartus­jauniausiuoju”. 6.27 Viešpats buvo su Jozue, ir garsas apie jį pasklido po visą šalį.

Jozuės 7

7.1 Izraelitai nusikalto, pasisavindami tai, kas buvo skirta sunaikinti. Achanas, sūnus Karmio, sūnaus Zabdžio, sūnaus Zeracho iš Judo giminės, paėmė iš sunaikinti skirtų daiktų. Dėl to Viešpaties rūstybė užsidegė prieš izraelitus. 7.2 Jozuė pasiuntė vyrų iš Jericho į Ają, kuris yra prie Bet Aveno, į rytus nuo Betelio, ir jiems įsakė: “Eikite ir išžvalgykite tą kraštą!” Tie vyrai išžvalgė Ają 7.3 ir, sugrįžę pas Jozuę, tarė: “Tegul nežygiuoja visa kariuomenė. Dviejų ar trijų tūkstančių vyrų užteks užimti Ają. Nevargink visų karių, nes jų nėra daug”. 7.4 Buvo pasiųsta apie trys tūkstančiai vyrų, bet jie bėgo nuo Ajo vyrų. 7.5 Ajo vyrai nužudė apie trisdešimt šešis izraelitus ir vijosi juos žudydami nuo vartų iki Šebarimo. Tada izraelitai nustojo drąsos ir jų širdys tapo kaip vanduo. 7.6 Jozuė perplėšė savo drabužius ir puolė veidu žemėn prie Viešpaties skrynios; taip jis ir Izraelio vyresnieji pasiliko ligi vakaro ir užsibarstė dulkių ant galvų. 7.7 Jozuė sakė: “Ak, Viešpatie Dieve, kodėl Tu pervedei šitą tautą per Jordaną, kad atiduotum mus amoritams sunaikinti? O, kad mes būtume likę anapus Jordano! 7.8 Viešpatie, ką man sakyti, kai Izraelis bėga nuo priešų? 7.9 Juk tai išgirdę kanaaniečiai bei visi krašto gyventojai susitelkę apsups mus ir sunaikins. Ką tada darysi dėl savo vardo?” 7.10 Viešpats tarė Jozuei: “Atsikelk! Ko guli kniūbsčias ant žemės? 7.11 Izraelis nusikalto; jis sulaužė mano sandorą. Jie paėmė dalį to, kas buvo skirta sunaikinti; pavogė, paslėpė ir pasidėjo prie savo daiktų. 7.12 Izraelitai negalėjo išstovėti prieš priešą ir bėgo nuo jo, nes susitepė sunaikinimui skirtais daiktais. Aš nebebūsiu su jumis, jei nepašalinsite prakeikimo tarp savųjų. 7.13 Kelkis! Pašventink tautą ir pasiruoškite rytojui, nes Aš, Izraelio Dievas, taip sakau: ‘Sunaikinti skirtų daiktų yra tarp jūsų; tu negalėsi išstovėti prieš savo priešus, kol nepašalinsi prakeikimo tarp savųjų’. 7.14 Todėl rytoj jūs privalote ateiti giminėmis: ta giminė, kurią Viešpats nurodys, privalo ateiti šeimomis; ta šeima, kurią Viešpats nurodys, privalo priartėti namais; o tų namų, kuriuos Viešpats nurodys, privalo ateiti visi vyrai. 7.15 Pas ką bus rasta sunaikinimui skirtų daiktų, tą turite sudeginti su viskuo, kas jam priklauso, nes jis sulaužė Viešpaties sandorą ir padarė niekšybę Izraelyje”. 7.16 Jozuė, atsikėlęs anksti rytą liepė priartėti Izraeliui giminėmis, ir buvo nurodyta Judo giminė. 7.17 Po to jis liepė priartėti Judo šeimoms, ir Viešpats nurodė Zeracho šeimą. Vėliau jis liepė priartėti Zeracho šeimai namais, ir Viešpats nurodė Zabdį. 7.18 Jis liepė priartėti visiems jo namų vyrams, ir buvo nurodytas Zeracho sūnaus, Zabdžio sūnaus, Karmio sūnus Achanas iš Judo giminės. 7.19 Jozuė sakė Achanui: “Mano sūnau, atiduok Viešpačiui, Izraelio Dievui, garbę bei prisipažink Jam ir pasakyk man, ką padarei; nieko neslėpk nuo manęs!” 7.20 Achanas atsakė Jozuei: “Iš tiesų aš nusidėjau Viešpačiui, Izraelio Dievui, padarydamas tai ir tai. 7.21 Pamačiau tarp daiktų prabangų apsiaustą iš Šinaro, du šimtus šekelių sidabro ir aukso gabalą, sveriantį penkiasdešimt šekelių. Aš jų užsigeidžiau ir juos pasiėmiau. Visa užkasiau į žemę, savo palapinės viduje, ir sidabras yra apačioje”. 7.22 Jozuė pasiuntė žmones į palapinę. Jie viską rado paslėptą jo palapinėje; sidabras buvo apačioje. 7.23 Paėmę tai iš palapinės, jie atnešė pas Jozuę ir izraelitus ir padėjo tai Viešpaties akivaizdoje. 7.24 Jozuė ir visi izraelitai su juo paėmė Zeracho sūnų Achaną, sidabrą, apsiaustą ir aukso gabalą, taip pat jo sūnus ir dukteris, jaučius, asilus ir avis, palapinę bei visą jo nuosavybę ir nugabeno į Achoro slėnį. 7.25 Jozuė pasakė: “Kodėl užtraukei mums nelaimę? Viešpats šiandien tave padarys nelaimingą”. Tada izraelitai jį užmušė akmenimis ir po to sudegino, kai užmušė juos akmenimis. 7.26 Jie sukrovė ant jo didelę akmenų krūvą, kuri išliko iki šios dienos. Taip Viešpaties rūstybė nurimo. Todėl ta vieta ligi šiol vadinama Achoro slėniu.

Jozuės 8

8.1 Viešpats tarė Jozuei: “Nebijok ir nenusimink! Su visais kariais žygiuok į Ają. Aš atidaviau į tavo rankas Ajo karalių, jo žmones, miestą ir visą kraštą. 8.2 Padaryk Ajui bei jo karaliui, kaip padarei Jerichui ir jo karaliui; tik turtą ir gyvulius pasiimk kaip grobį. Įrenk pasalą už miesto”. 8.3 Jozuė su kariuomene pradėjo žygį į Ają. Išrinkęs trisdešimt tūkstančių narsių karių, išsiuntė juos nakčia, 8.4 sakydamas: “Pasislėpę už miesto, laukite, nenutolkite per daug nuo jo, visi būkite pasiruošę puolimui. 8.5 Tuo metu aš su kariais artėsime prie miesto. O kai jie išeis prieš mus kaip pirmą kartą, mes bėgsime nuo jų. 8.6 Jie vysis mus ir nutols nuo miesto, nes manys: ‘Jie bėga nuo mūsų kaip pirmą kartą’. 8.7 Tada jūs iš pasalų pulkite ir užimkite miestą, nes Viešpats, jūsų Dievas, jį atiduos į jūsų rankas. 8.8 Užėmę miestą, padekite jį, kaip Viešpats nurodė; tai mano įsakymas jums”. 8.9 Jozuė išsiuntė juos į pasalą tarp Betelio ir Ajo, į vakarus nuo Ajo. Jozuė praleido tą naktį su kariais. 8.10 Anksti rytą, patikrinęs karius, Jozuė su Izraelio vyresniaisiais žygiavo karių priekyje į Ają. 8.11 Kariuomenė, priartėjus prie Ajo, pasistatė stovyklą į šiaurę nuo jo. Tarp stovyklos ir Ajo buvo slėnis. 8.12 Apie penkis tūkstančius vyrų Jozuė pasiuntė į pasalą tarp Betelio ir Ajo, į vakarus nuo miesto. 8.13 Kariuomenės pagrindinės jėgos buvo miesto šiaurėje, o pasala­į vakarus nuo jo. Jozuė praleido tą naktį slėnyje. 8.14 Ajo karalius, tai pamatęs, skubiai anksti rytą su visais savo kariais žygiavo prieš Izraelį į lygumą, nes nežinojo, kad už miesto yra pasala. 8.15 Jozuė su visa Izraelio kariuomene bėgo į dykumą tarsi pralaimėję. 8.16 Visi miesto vyrai buvo sušaukti juos persekioti; persekiodami Jozuę, jie nutolo nuo miesto. 8.17 Ajo ir Betelio miestuose neliko nė vieno vyro, kuris nebūtų vijęs izraelitų. Jie paliko miestą atvirą ir persekiojo Izraelį. 8.18 Tada Viešpats tarė Jozuei: “Ištiesk Ajo link ietį, kurią laikai rankoje, nes į tavo rankas jį atiduosiu!” Jozuė ištiesė Ajo link ietį, kurią laikė rankoje. 8.19 Tada buvę pasaloje skubiai puolė Ają. Jie įsiveržė į miestą, jį užėmė ir padegė. 8.20 Ajo vyrai, pažvelgę atgal, pamatė degantį miestą. Jiems nebuvo kur bėgti, nes izraelitai, bėgę į dykumą, atsisuko prieš persekiotojus. 8.21 Jozuė ir jo kariuomenė, pamatę, kad buvę pasaloje užėmė miestą ir jį padegė, atsigręžė ir puolė Ajo karius. 8.22 Kiti puolė juos iš miesto. Taip jie pateko į izraelitų vidurį; vieni buvo iš priekio, kiti­iš užpakalio. Izraelitai juos taip sumušė, kad nė vienas neišliko gyvas. 8.23 Ajo karalių jie paėmė gyvą ir atvedė pas Jozuę. 8.24 Izraelitai, išžudę visus Ajo vyrus atvirame lauke, dykumoje, kur jie buvo nusiviję izraelitus, sugrįžo į Ają ir išžudė jo gyventojus. 8.25 Tą dieną buvo išžudyta dvylika tūkstančių vyrų ir moterų­visi Ajo gyventojai. 8.26 Jozuė nenuleido rankos, kuria laikė ietį, kol buvo sunaikinti visi Ajo gyventojai. 8.27 Tik gyvulius ir kitą miesto turtą izraelitai pasiėmė, laikydamiesi Viešpaties nurodymų Jozuei. 8.28 Jozuė sudegino Ają ir jį pavertė akmenų krūva, dykyne iki šios dienos. 8.29 Ajo karalių jis pakorė ant medžio ir laikė iki vakaro; saulei leidžiantis, Jozuei įsakius, jie nuėmė jo lavoną nuo medžio, numetė miesto tarpuvartyje ir ant jo sukrovė didelę akmenų krūvą, tebeesančią iki šios dienos. 8.30 Jozuė pastatė aukurą Viešpačiui, Izraelio Dievui, Ebalo kalne, 8.31 kaip Viešpaties tarnas Mozė įsakė izraelitams. Tai parašyta Mozės įstatymo knygoje, kad aukuras būtų pastatytas iš netašytų akmenų, kurie nepaliesti jokiu metaliniu įrankiu. Jie aukojo ant jo deginamąsias ir padėkos aukas Viešpačiui. 8.32 Jozuė ant tų akmenų įrašė Mozės įstatymą izraelitams matant. 8.33 Izraelitai su savo vyresniaisiais, vadais ir teisėjais stovėjo abiejuose skrynios šonuose akivaizdoje levitų kunigų, kurie neša Viešpaties Sandoros skrynią, kaip gimę tarp jų, taip ir ateiviai. Viena jų dalis buvo prie Garizimo, o antroji­prie Ebalo kalno, kaip Viešpaties tarnas Mozė buvo įsakęs laiminti Izraelio tautą. 8.34 Po to jis perskaitė visus įstatymo žodžius, palaiminimus ir prakeikimus, visa, kas užrašyta įstatymo knygoje. 8.35 Iš visko, ką Mozė įsakė, neliko nė vieno žodžio, kurio Jozuė nebūtų perskaitęs akivaizdoje visų izraelitų: moterų, vaikų ir ateivių, gyvenančių tarp jų.

Jozuės 9

9.1 Išgirdę apie tai hetitų, amoritų, kanaaniečių, perizų, hivų ir jebusiečių karaliai, gyvenantys anapus Jordano, kalnuose, žemumoje ir palei Didžiosios jūros pakrantę link Libano, 9.2 susirinko kartu kovoti prieš Jozuę ir Izraelį. 9.3 Gibeoniečiai, išgirdę, ką Jozuė padarė Jerichui ir Ajui, 9.4 pasielgė klastingai. Jie pasiėmė maisto senuose maišuose ant asilų, sudriskusių ir apraišiotų vyno odinių, 9.5 apsiavė nudėvėta ir sulopyta avalyne, apsivilko nudėvėtais drabužiais; duona, kurią pasiėmė, buvo sudžiūvusi ir supelėjusi. 9.6 Atėję pas Jozuę į Gilgalo stovyklą, jie kalbėjo jam ir Izraelio vyrams: “Iš tolimos šalies atvykome su jumis sudaryti taikos sutartį”. 9.7 Izraelitai tarė hivams: “Gal jūs gyvenate mūsų žemėje? Kaip mes galėtume su jumis tartis?” 9.8 Jie atsakė Jozuei: “Mes esame tavo tarnai”. Jozuė paklausė: “Kas jūs esate ir iš kur atvykote?” 9.9 Jie atsakė jam: “Iš labai tolimos šalies atvykome dėl Viešpaties, tavo Dievo, vardo, nes mes girdėjome apie Jį visa, ką Jis padarė Egipte 9.10 ir anapus Jordano gyvenusiems amoritų karaliams: Sihonui, Hešbono karaliui, ir Ogui, Bašano karaliui, kuris gyveno Aštarote. 9.11 Mūsų vyresnieji ir visi šalies gyventojai patarė mums: ‘Pasiimkite maisto kelionei, eikite jų pasitikti kaip jų tarnai ir prašykite sudaryti taikos sutartį’. 9.12 Štai mūsų duona, kurią mes dar šiltą pasiėmėme iš savo namų išvykdami pas jus, dabar sudžiūvusi ir supelėjusi. 9.13 Šitos vyno odinės, kai jas prisipylėme, buvo naujos, dabar jos suplyšusios; taip pat mūsų drabužiai ir avalynė nuplyšo dėl tolimos kelionės”. 9.14 Izraelitai priėmė jų maistą, nepasiklausę Viešpaties patarimo. 9.15 Jozuė sudarė su jais taikos sutartį, pažadėdamas palikti juos gyvus, o izraelitų kunigaikščiai prisiekė jiems. 9.16 Praėjus trims dienoms po sutarties sudarymo, jie išgirdo, kad tai yra jų kaimynai, gyveną jų žemėje. 9.17 Tada izraelitai iškeliavo ir trečią dieną pasiekė jų miestus: Gibeoną, Kefyrą, Beerotą ir Kirjat Jearimą. 9.18 Izraelitai nežudė jų, nes tautos kunigaikščiai jiems buvo prisiekę Viešpačiu, Izraelio Dievu, laikytis sutarties. Izraelitai murmėjo prieš kunigaikščius, 9.19 kurie sakė: “Mes jiems prisiekėme Viešpačiu, Izraelio Dievu, todėl dabar negalime jų liesti. 9.20 Štai ką jiems padarysime: paliksime juos gyvus, kad Viešpats nebaustų mūsų dėl priesaikos. 9.21 Tegul jie lieka gyvi, bet padarykime juos malkų kirtėjais ir vandens nešikais Izraeliui, kaip kunigaikščiai jiems pažadėjo”. 9.22 Jozuė, pasišaukęs gibeoniečius, klausė: “Kodėl mums melavote, sakydami: ‘Mes gyvename labai toli nuo jūsų’, kai gyvenate šalia mūsų? 9.23 Todėl dabar jūs esate prakeikti ir visą laiką būsite vergais, malkų kirtėjais ir vandens nešikais mano Dievo namams”. 9.24 Jie atsakė Jozuei: “Tavo tarnams buvo aiškiai pranešta, kad Viešpats, tavo Dievas, įsakė savo tarnui Mozei jums atiduoti visą šią šalį ir išnaikinti visus šio krašto gyventojus. Mes labai bijojome dėl savo gyvybių ir taip padarėme. 9.25 Dabar mes esame tavo rankose; pasielk su mumis, kaip tau atrodo teisinga”. 9.26 Jis paliko juos gyvus ir apsaugojo nuo izraelitų, kurie norėjo juos išžudyti. 9.27 Jozuė juos padarė malkų kirtėjais ir vandens nešikais Izraeliui ir Viešpaties aukurui iki šios dienos toje vietoje, kurią Viešpats išsirinko.

Jozuės 10

10.1 Adoni Cedekas, Jeruzalės karalius, išgirdęs, kad Jozuė paėmė Ają ir jį sunaikino, kaip buvo sunaikinęs Jerichą ir jo karalių, ir kad Gibeono gyventojai sudarė taiką su Izraeliu, 10.2 nusigando, nes Gibeonas buvo didelis miestas, vienas iš karališkųjų miestų, didesnis už Ają, o visi jo vyrai­karžygiai. 10.3 Jeruzalės karalius Adonizedekas siuntė pasiuntinius pas Hebrono karalių Hohamą, Jarmuto karalių Piramą, Lachišo karalių Jafiją ir Eglono karalių Debyrą su tokiu pranešimu: 10.4 “Atžygiuokite pas mane ir padėkite man sumušti Gibeoną, nes jis sudarė taiką su Jozue ir izraelitais!” 10.5 Penki amoritų karaliai: Jeruzalės, Hebrono, Jarmuto, Lachišo ir Eglono­susivienijo prieš Gibeoną ir su savo kariuomenėmis apgulė jį ir pradėjo karą su juo. 10.6 Tada Gibeono vyrai siuntė Jozuei į Gilgalo stovyklą pranešimą: “Nepalik savo tarnų vienų! Skubiai ateik mums padėti ir išgelbėk mus! Prieš mus susirinko visi amoritų karaliai, gyvenantys kalnuose”. 10.7 Jozuė su ginkluota kariuomene žygiavo iš Gilgalo. 10.8 Viešpats tarė Jozuei: “Nebijok jų, Aš juos atidaviau į tavo rankas! Nė vienas iš jų tau nepasipriešins”. 10.9 Jozuė, visą naktį žygiavęs iš Gilgalo, netikėtai juos užklupo. 10.10 Viešpats sukėlė paniką tarp jų izraelitų akivaizdoje, ir šie juos stipriai sumušė Gibeone. Jozuė juos vijosi link Bet Horono ir persekiojo ligi Azekos ir Makedos. 10.11 Jiems bėgant nuo Izraelio ir esant Bet Horono kalno papėdėje, Viešpats lydino ant jų didelių ledų krušą iki Azekos. Jų žuvo daugiau nuo ledų, negu nuo izraelitų kardo. 10.12 Tą dieną, kai Viešpats atidavė amoritus izraelitams, Jozuė šaukėsi Viešpaties izraelitų akivaizdoje ir tarė: “Saule, stovėk Gibeone ir, mėnuli, Ajalono slėnyje!” 10.13 Saulė ir mėnulis stovėjo vietoje, kol tauta atkeršijo savo priešams. Argi tai neparašyta Josaro knygoje? Taip saulė sustojo danguje ir neskubėjo nusileisti beveik ištisą dieną. 10.14 Niekad daugiau nebuvo tokios dienos, kad Viešpats klausytų žmogaus, nes Jis kariavo Izraelio pusėje. 10.15 Po to Jozuė ir visi kariai sugrįžo stovyklon į Gilgalą. 10.16 Anie penki karaliai pabėgo ir pasislėpė oloje prie Makedos. 10.17 Jozuei buvo pranešta: “Penki karaliai rasti pasislėpę oloje prie Makedos”. 10.18 Jozuė įsakė: “Užriskite didžiuliais akmenimis olos angą ir pastatykite vyrus juos saugoti. 10.19 O jūs nesustokite! Vykitės priešus ir žudykite atsiliekančius. Neleiskite jiems pasiekti miestų, nes Viešpats, jūsų Dievas, juos atidavė į jūsų rankas”. 10.20 Jozuė ir izraelitai juos visiškai sunaikino, tik kai kurie paspruko ir pasislėpė sutvirtintuose miestuose. 10.21 Visa kariuomenė saugiai sugrįžo į Jozuės stovyklą Makedoje; niekas nedrįso išsižioti prieš izraelitus. 10.22 Jozuė įsakė atidaryti olos angą ir atvesti pas jį tuos penkis karalius. 10.23 Jie taip ir padarė: atvedė pas jį Jeruzalės, Hebrono, Jarmuto, Lachišo ir Eglono karalius. 10.24 Tada Jozuė sušaukė visus Izraelio karius ir tarė jų vadams, kurie buvo žygiavę su juo: “Priartėkite ir užlipkite šitiems karaliams ant sprandų!” Jie taip ir padarė. 10.25 Jozuė jiems tarė: “Nebijokite ir nenusigąskite! Būkite drąsūs ir stiprūs, nes taip Viešpats padarys visiems jūsų priešams, su kuriais kariausite”. 10.26 Po to Jozuė juos nužudė ir pakabino ant penkių medžių. Pakabinti jie išbuvo iki vakaro. 10.27 Saulei leidžiantis, Jozuei įsakius, jie nuėmė juos nuo medžių ir sumetė į olą, kurioje jie buvo pasislėpę, o olos angą užrito dideliais akmenimis, tebegulinčiais iki šios dienos. 10.28 Jozuė užėmė tą pačią dieną Makedą ir nužudė jos gyventojus bei karalių, sunaikino visus gyventojus taip, kad nė vienas neišliko gyvas. Jis pasielgė su Makedos karaliumi taip, kaip su Jericho karaliumi. 10.29 Jozuė ir visa Izraelio kariuomenė nužygiavo iš Makedos į Libną ir puolė ją. 10.30 Viešpats ją ir jos karalių atidavė į rankas izraelitų, kurie išžudė visus gyventojus kardu. Jozuė padarė jos karaliui taip, kaip buvo padaręs Jericho karaliui. 10.31 Jozuė ir jo kariuomenė nužygiavo iš Libnos į Lachišą, apsupo ir puolė jį. 10.32 Viešpats atidavė ir Lachišą į Izraelio rankas, kuris antrą dieną paėmė jį, išžudė kardu visus jo gyventojus taip, kaip padarė Libnoje. 10.33 Tuo metu Gezero karalius Horamas atžygiavo padėti Lachišui. Jozuė sumušė jį ir jo karius taip, kad nebeliko nė vieno gyvo. 10.34 Vėliau Jozuė ir visa Izraelio kariuomenė nužygiavo iš Lachišo į Egloną, apsupo ir puolė jį. 10.35 Tą pačią dieną jį užėmė. Jie išžudė kardu visus jo gyventojus ir sunaikino taip, kaip Lachišą. 10.36 Jozuė ir visa Izraelio kariuomenė žygiavo iš Eglono į Hebroną ir puolė jį. 10.37 Jie paėmė jį, nužudė kardu karalių, paėmė visus jo miestus ir jų gyventojus išžudė. Jie padarė su juo taip, kaip su Eglonu. 10.38 Jozuė ir visa Izraelio kariuomenė sugrįžo prie Debyro ir puolė jį. 10.39 Paėmė jį, jo karalių ir visus jo miestus. Izraelitai išžudė visus gyventojus, nepaliko nė vieno gyvo. Kaip jie padarė Hebronui, Libnai ir jų karaliams, taip jie padarė Debyrui ir jo karaliui. 10.40 Taip Jozuė nugalėjo visas kalnų, pietų, žemumų ir šlaitų šalis ir visus jų karalius; nė vieno jų nepaliko gyvo, bet visa, kas kvėpuoja, sunaikino, kaip įsakė Viešpats, Izraelio Dievas. 10.41 Jozuė nugalėjo juos nuo Kadeš Barnėjos iki Gazos ir visą Gošeno šalį iki Gibeono. 10.42 Visus šituos karalius ir jų šalis Jozuė paėmė vienu metu, nes Viešpats, Izraelio Dievas, kariavo už Izraelį. 10.43 Pagaliau Jozuė ir su juo visas Izraelis sugrįžo stovyklon į Gilgalą.

Jozuės 11

11.1 Tai išgirdęs, Hacoro karalius Jabinas siuntė pranešimą Jobabui, Madono karaliui, taip pat Šimrono ir Achšafo karaliams, 11.2 šiaurėje kalnuose gyvenantiems karaliams, ir karaliams, gyvenantiems lygumoje į pietus nuo Kinereto ežero, slėnyje ir Doro apylinkėse vakaruose. 11.3 Taip pat kanaaniečiams rytuose ir vakaruose, amoritams, hetitams, perizams, jebusiečiams kalnuose ir hivams Hermono kalno papėdėje, Micpos šalyje. 11.4 Jie išėjo ir visos jų kariuomenės su jais; jų buvo kaip smilčių jūros krante; taip pat daugybė žirgų ir kovos vežimų. 11.5 Visi šitie karaliai atžygiavę pasistatė stovyklas prie Meromo vandenų ir pasiruošė kariauti su Izraeliu. 11.6 Viešpats tarė Jozuei: “Nebijok jų, rytoj apie šitą laiką jie visi gulės izraelitų nukauti. Jų žirgams pakirsk kojas, kovos vežimus sudegink”. 11.7 Jozuė su savo kariais staiga juos puolė prie Meromo vandenų. 11.8 Viešpats juos atidavė į Izraelio rankas; jie sumušė juos ir vijosi iki didžiojo Sidono ir iki Misrefot Maimo, ir iki Mispos slėnio rytuose. Jie naikino juos, kol nė vieno nebeliko. 11.9 Jozuė padarė taip, kaip jam liepė Viešpats: žirgams jis pakirto kojas, o kovos vežimus sudegino. 11.10 Tuomet Jozuė grįždamas paėmė Asorą ir jo karalių nužudė kardu. Asoras buvo galingiausia iš šitų karalysčių. 11.11 Izraelitai išžudė kardu visus gyventojus taip, kad nė vienas neliko gyvas, o patį Asorą sudegino. 11.12 Visus tų karalių miestus Jozuė užėmęs sudegino, karalius išžudė kardu; juos sunaikino, kaip buvo įsakęs Viešpaties tarnas Mozė. 11.13 Tačiau miestų, buvusių kalnuose, Izraelis nesudegino; tik vieną Asorą. 11.14 Visą šių miestų turtą ir gyvulius izraelitai pasiėmė; bet visus žmones jie išžudė, nepalikdami nė vieno gyvo. 11.15 Kaip Viešpats įsakė savo tarnui Mozei, o Mozė įsakė Jozuei, šis viską įvykdė. Jis nieko nepaliko nepadaryta, ką Viešpats įsakė Mozei. 11.16 Jozuė paėmė visą šalį: kalnyną, pietų kraštą, Gošeno šalį, slėnį, lygumą, Izraelio kalnyną ir jo slėnį; 11.17 nuo Halako kalnų, kylančių Seyro link, iki Baal Gado Libano slėnyje, Hermono kalno papėdėje. Jis nugalėjo visus jų karalius ir juos išžudė. 11.18 Jozuė ilgai kariavo prieš visus šituos karalius. 11.19 Nė vienas miestas nepadarė taikos su izraelitais, išskyrus Gibeoną, hevitų miestą; visus kitus jie paėmė mūšyje. 11.20 Viešpats užkietino jų širdis, kad jie pasitiktų Izraelį kardu, ir jis juos sunaikintų be pasigailėjimo, kaip Viešpats įsakė Mozei. 11.21 Jozuė atžygiavęs puolė anakiečius, gyvenančius Hebrono, Debyro, Anabo, Judo ir Izraelio kalnuose ir visai sunaikino juos ir jų miestus. 11.22 Izraelyje nebeliko anakiečių; jų išliko tik Gazoje, Gate ir Asdode. 11.23 Taip Jozuė užėmė visą šalį, kaip Viešpats įsakė Mozei. Jis atidavė ją paveldėti Izraeliui, paskirstydamas giminėmis. Kraštas ilsėjosi nuo karų.

Jozuės 12

12.1 Šitie yra krašto karaliai, kuriuos izraelitai nugalėjo ir užėmė jų žemes anapus Jordano, rytuose nuo Arnono upės iki Hermono kalno visoje rytų lygumoje. 12.2 Amoritų karalius Sihonas, gyvenęs Hešbone, valdęs sritį nuo Aroero, Arnono upės pakrantėje, nuo upės vidurio, ir pusę Gileado iki Jaboko upelio, amonitų sienos, 12.3 Arabą iki Kenereto ežero rytinėje pusėje, iki Sūriosios jūros rytinėje pusėje Bet Ješimoto link ir pietuose iki Pisgos šlaitų. 12.4 Bašano karalius Ogas, iš milžinų palikuonių, gyvenęs Aštarote bei Edrėjyje 12.5 ir valdęs Hermono kalnyną, Salchą, visą Bašaną iki gešūriečių ir maakų krašto ir pusę Gileado iki Hešbono karaliaus Sihono sienos. 12.6 Viešpaties tarnas Mozė su izraelitais nugalėjo juos ir atidavė nuosavybėn Rubeno, Gado ir pusei Manaso giminės. 12.7 Šitie yra šalies karaliai, kuriuos Jozuė su izraelitais nugalėjo vakarinėje Jordano pusėje, nuo Baal Gado Libano slėnyje iki kalnų, kylančių Seyro link. Jozuė atidavė jų žemes Izraelio nuosavybėn, paskirstydamas jas giminėms 12.8 kalnyne, slėnyje, lygumoje, šlaituose, dykumoje. Tai karaliai hetitų, amoritų, kanaaniečių, perizų, hivų ir jebusiečių: 12.9 Jericho karalius, šalia Betelio esančio Ajo karalius, 12.10 Jeruzalės karalius, Hebrono karalius, 12.11 Jarmuto karalius, Lachišo karalius, 12.12 Eglono karalius, Gezero karalius, 12.13 Debyro karalius, Gedero karalius, 12.14 Hormos karalius, Arado karalius, 12.15 Libnos karalius, Adulamo karalius, 12.16 Makedos karalius, Betelio karalius, 12.17 Tapuacho karalius, Hefero karalius, 12.18 Afeko karalius, Lašarono karalius, 12.19 Madono karalius, Asoro karalius, 12.20 Šimron Merono karalius, Achšafo karalius, 12.21 Taanacho karalius, Megido karalius, 12.22 Kedešo karalius, Jokneamo karalius Karmelyje, 12.23 Doro karalius Nafatdore, Goimo karalius Gilgaloje, 12.24 Tircos karalius. Iš viso trisdešimt vienas karalius.

Jozuės 13

13.1 Jozuei sulaukus senatvės,Viešpats tarė: “Tu pasenai, sulaukei ilgo amžiaus, o dar liko daug žemių užimti: 13.2 visas filistinų ir gešūriečių kraštas 13.3 nuo Šihoro Egipto rytuose iki Ekrono šiaurėje, kanaaniečių žemė, valdoma penkių filistinų kunigaikščių: Gazos, Ašdodo, Aškelono, Gato ir Ekrono, taip pat ir avai. 13.4 Į pietus visa kanaaniečių šalis nuo sidoniečiams priklausančios Mearos iki Afeko, amoritų sienos; 13.5 gebaliečių kraštas ir visas rytų Libanas nuo Hermono kalno papėdėje esančio Baal Gado iki Emato; 13.6 visi kalnų gyventojai nuo Libano iki Misrefot Maimo ir sidoniečiai. Aš juos pašalinsiu iš izraelitų akivaizdos, tik padalyk kraštą burtų keliu izraelitams paveldėjimui, kaip tau įsakiau. 13.7 Padalyk kraštą devynioms giminėms ir pusei Manaso giminės”. 13.8 Kita pusė Manaso giminės, kartu su Rubeno ir Gado giminėmis jau gavo paveldėjimą, kurį jiems davė Viešpaties tarnas Mozė Jordano rytinėje pusėje: 13.9 nuo Aroero, esančio Arnono upės pakrantėje, miestą upės viduryje, visą Medebos lygumą iki Dibono, 13.10 visus miestus amoritų karaliaus Sihono, kuris karaliavo Hešbone, iki amonitų sienos, 13.11 Gileadą, gešūriečių ir maakų kraštą, visą Hermono kalnyną, Bašaną iki Salchos, 13.12 visą Ogo, kuris karaliavo Aštarote ir Edrėjyje, karalystę Bašane. Jis buvo iš milžinų palikuonių, kuriuos Mozė nugalėjo ir išvarė. 13.13 Tačiau Izraelio vaikai neišvarė gešūriečių ir maakų, kurie liko gyventi tarp Izraelio iki šios dienos. 13.14 Tik Levio giminei Mozė nedavė dalies paveldėjimui, nes jų dalis yra Viešpats, Izraelio Dievas, kaip Jis sakė. 13.15 Mozė padalino žemes Rubeno giminei pagal jų šeimas. 13.16 Jiems teko sritis nuo Aroero miesto, esančio ant Arnono upės kranto, miestas upės viduryje, visa lyguma iki Medebos, 13.17 Hešbonas ir visi lygumos miestai: Dibonas, Bamot Baalas, Bet Baal Meonas, 13.18 Jahacas, Kedemotas, Mefaatas, 13.19 Kirjataimas, Sibma, Ceret Šaharas lygumos kalne, 13.20 Bet Peoras, Pisgos šlaitai ir Bet Ješimotas. 13.21 Tai karalystė amoritų karaliaus Sihono, kuris karaliavo Hešbone. Mozė užkariavo tuos miestus ir nužudė midjaniečių vadus: Evį, Rekemą, Cūrą, Hūrą ir Rebą, Sihono kunigaikščius, gyvenusius krašte; 13.22 ir žynį Balaamą, Beoro sūnų, izraelitai nužudė kardu. 13.23 Rubenitų siena buvo Jordanas su jam priklausančia pakrančių sritimi. Tai buvo rubenitų paveldėjimas. 13.24 Mozė davė Gado giminei paveldėjimą pagal jų šeimas. 13.25 Jos gavo Jazerą ir visus Gileado miestus, pusę amoritų šalies iki Aroero, į rytus nuo Rabos, 13.26 nuo Hešbono iki Ramat Micpės ir Betonimo, nuo Machanaimo iki Lo Debaro, 13.27 o slėnyje Bet Haramą, Bet Nimrą, Sukotą ir Cafoną, Hešbono karaliaus Sihono karalystės likusią dalį. Siena buvo Jordanas iki Kinereto ežero rytinėje Jordano pusėje. 13.28 Tie miestai ir kaimai buvo duoti atskiroms Gado šeimoms paveldėti. 13.29 Mozė davė paveldėjimą pusei Manaso giminės; jis teko atskiroms Manaso giminės šeimoms. 13.30 Jų sritis tęsėsi nuo Machanaimo, apėmė visą Bašaną, karaliaus Ogo karalystę ir visus Jayro miestus ir kaimus, esančius Bašane. Iš viso šešiasdešimt miestų. 13.31 Pusė Gileado bei Ogo karalystės miestai Bašane Aštarotas ir Edrėjas teko Manaso sūnaus Machyro vaikams. 13.32 Šitas žemes Mozė padalino paveldėjimui Moabo lygumoje, rytinėje Jordano pusėje, ties Jerichu. 13.33 Levio giminei Mozė nedavė jokio paveldėjimo: Viešpats, Izraelio Dievas, yra jų paveldėjimas, kaip Jis jiems pasakė.

Jozuės 14

14.1 Šitos yra žemės, kurias gavo paveldėti izraelitai Kanaano šalyje, kaip jiems paskyrė kunigas Eleazaras, Nūno sūnus Jozuė ir izraelitų giminių vyresnieji. 14.2 Jie burtų keliu gavo žemes paveldėti, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei padalinti jas devynioms ir pusei giminės. 14.3 Mozė davė dalį dviem ir pusei giminės rytinėje Jordano pusėje, o levitams nedavė jokio paveldėjimo. 14.4 Juozapo buvo dvi giminės: Manaso ir Efraimo. Levitai negavo kitos dalies, kaip tik miestus apsigyventi ir ganyklas gyvuliams. 14.5 Izraelitai, paskirstydami žemę, padarė, kaip Viešpats įsakė Mozei. 14.6 Judo giminės vyresnieji atėjo pas Jozuę į Gilgalą; Jefunės sūnus Kalebas, kenazas, tarė jam: “Tu žinai, ką Viešpats kalbėjo Dievo tarnui Mozei apie tave ir mane Kadeš Barnėjoje. 14.7 Aš buvau keturiasdešimties metų amžiaus, kai Viešpaties tarnas Mozė mane pasiuntė iš Kadeš Barnėjos išžvalgyti šalį, ir aš jam viską pranešiau, kas buvo mano širdyje. 14.8 Nors mano broliai, kurie ėjo su manimi, išgąsdino tautą, tačiau aš iki galo sekiau Viešpačiu, savo Dievu. 14.9 Tą dieną Mozė prisiekė: ‘Tikrai žemę, kurią mindžiojo tavo koja, paveldėsi tu ir tavo vaikai amžiams, nes tu iki galo sekei Viešpačiu, savo Dievu’. 14.10 Taigi Viešpats išlaikė mane gyvą, kaip Jis pažadėjo, keturiasdešimt penkerius metus nuo to laiko, kai Viešpats, Izraeliui klaidžiojant dykumoje, kalbėjo tai Mozei. Šiandien aš esu aštuoniasdešimt penkerių metų amžiaus. 14.11 Aš ir šiandien dar esu toks tvirtas, kaip tą dieną, kai Mozė mane siuntė išžvalgyti šalį. Vis dar esu stiprus kariauti ir vadovauti. 14.12 Taigi dabar duok man šitą kalną, apie kurį Viešpats kalbėjo. Juk tu tada girdėjai, kad ten gyvena anakiečiai ir turi didelių, sutvirtintų miestų. Gal Viešpats bus su manimi, ir aš nugalėsiu juos”. 14.13 Jozuė palaimino Kalebą ir davė jam paveldėti Hebroną. 14.14 Taip Hebroną paveldėjo Jefunės sūnus Kalebas, kenazas, iki šios dienos, nes jis iki galo sekė Viešpačiu, Izraelio Dievu. 14.15 Hebronas anksčiau vadinosi Kirjat Arba. (Arba buvo žymus žmogus tarp anakiečių.) Kraštas susilaukė ramybės.

Jozuės 15

15.1 Atskiros Judo giminės šeimos burtų keliu gavo žemes iki Cino dykumos, siekiančias Edomą pietuose. 15.2 Jų siena prasideda nuo Sūriosios jūros į pietus, 15.3 nuo Akrabimo kalvų tęsiasi iki Cino pietuose, pro Kadeš Barnėją į Hecroną, pakyla į Adarą ir pasisuka į Karką. 15.4 Iš čia į Acmoną ir pasiekia Egipto upę, ja siena pasiekia jūrą. Šita yra pietinė siena. 15.5 O rytinė siena­Sūrioji jūra iki Jordano žiočių. Šiaurinė siena prasideda nuo jūros įlankos ir Jordano žiočių. 15.6 Paskui siena pakyla į Bet Hoglą, o nuo Bet Arabos tęsiasi į šiaurę. Toliau siena siekia Rubeno sūnaus Bohano akmenį. 15.7 Iš Achoro slėnio kyla į Debyrą, nukrypdama Gilgalos link priešais Adumimo pakilimą, kuris yra į pietus nuo slėnio, ir eina į Saulės šaltinius iki En Rogelio versmių. 15.8 Iš ten siena tęsiasi į Hinomo slėnį pro jebusiečių miestą Jeruzalę. Nuo čia ji kyla į viršūnę kalno, kuris yra į vakarus nuo Hinomo slėnio, gale Refajų slėnio šiaurėje, 15.9 ir pasisuka nuo kalno viršūnės į Neftoachą­Vandenų versmę, ir prieina prie Efrono kalno miestų, paskui siena pasisuka į Baalą­ Kirjat Jearimą 15.10 ir nuo Baalo į vakarus į Seyro kalnyną; toliau į šiaurinį Jearimo kalnų šlaitą­Chesaloną, nusileidžia į Bet Šemešą ir tęsiasi iki Timnos. 15.11 Siena, pasiekusi šiaurinio Ekrono ribas, pasisuka į Šikaroną, tęsiasi iki Baalo kalno, prieina prie Jabneelio ir baigiasi prie jūros. 15.12 Vakarinė siena buvo Didžioji jūra. Tai yra Judo giminių teritorija. 15.13 Jefunės sūnui Kalebui jis davė dalį tarp Judo vaikų, kaip Viešpats įsakė Jozuei, Arbos, Anako tėvo, miestą, kuris yra Hebronas. 15.14 Kalebas išvarė iš ten tris Anako sūnus: Šešają, Ahimaną ir Talmają. 15.15 Iš ten Kalebas traukė prieš Debyrą; Debyras anksčiau vadinosi Kirjat Seferu. 15.16 Kalebas tarė: “Kas užims Kirjat Seferą, tam duosiu savo dukterį Achsą į žmonas”. 15.17 Kenazo, Kalebo brolio, sūnus Otnielis, jį užėmė ir gavo Kalebo dukterį Achsą. 15.18 Kai ji ištekėjo už jo, jis prikalbėjo ją prašyti savo tėvo dirbamos žemės. Jai atvykus ir nulipus nuo asilo, tėvas klausė: “Ko norėtum?” 15.19 Ji atsakė: “Tėve, palaimink mane! Tu davei man pietų žemės, duok man ir vandens versmių!” Jis davė jai aukštutines ir žemutines versmes. 15.20 Šitas yra Judo giminės atskirų šeimų paveldėjimas. 15.21 Judo giminė savo žemėse pietuose, Edomo link, paveldėjo šiuos miestus: Kabceelį, Ederą, Jagūrą, 15.22 Kiną, Dimoną, Adadą, 15.23 Kedešą, Hacorą, Itnaną, 15.24 Zifą, Telemą, Bealotą, 15.25 Hacor Hadatą, Kerijot Hecroną­Hacorą, 15.26 Amamą, Šemą, Moladą, 15.27 Hacar Gadą, Hešmoną, Bet Peletą, 15.28 Hacar Šualą, Beer Šebą, Biziotiją, 15.29 Baalą, Jimą, Ezemą, 15.30 Eltoladą, Kesilą, Hormą, 15.31 Ciklagą, Madmaną, Sansaną, 15.32 Lebaotą, Šilhimą, Ainą ir Rimoną; iš viso dvidešimt devynis miestus su jų kaimais. 15.33 Slėnyje: Eštaolą, Corą, Ašną, 15.34 Zanoachą, En Ganimą, Tapuachą, Enamą, 15.35 Jarmutą, Adulamą, Sochoją, Azeką, 15.36 Šaaraimą, Aditaimą, Gederą ir Gederotaimą; iš viso keturiolika miestų su jų kaimais. 15.37 Cenaną, Hadašą, Migdal Gadą, 15.38 Dilaną, Micpę, Jokteelį, 15.39 Lachišą, Bockatą, Egloną, 15.40 Kaboną, Lachmasą, Kitlišą, 15.41 Gederotą, Bet Dagoną, Naamą ir Makedą; iš viso šešiolika miestų su jų kaimais. 15.42 Libną, Eterą, Ašaną, 15.43 Iftachą, Ašną, Necibą, 15.44 Keilą, Achzibą ir Marešą; iš viso devynis miestus su jų kaimais. 15.45 Ekroną ir jo miestus bei kaimus 15.46 nuo Ekrono iki jūros: visa, kas yra Ašdodo apylinkėje. 15.47 Ašdodą, jo miestus ir kaimus; Gazą, jos miestus ir kaimus iki Egipto upės ir Didžiosios jūros kranto. 15.48 O kalnyne: Šamyrą, Jatyrą, Sochoją, 15.49 Daną, Kirjat Saną­Debyrą, 15.50 Anabą, Eštemoją, Animą, 15.51 Gošeną, Holoną ir Giloją; iš viso vienuolika miestų su jų kaimais. 15.52 Arabą, Dūmą, Esaną, 15.53 Janumą, Bet Tapuchą, Afeką, 15.54 Humtą, Kirjat Arbą­Hebroną, Ciorą; iš viso devynis miestus su jų kaimais. 15.55 Maoną, Karmelį, Zifą, Jutą, 15.56 Jezreelį, Jorkoamą, Zanoachą, 15.57 Kainą, Gibėją ir Timną; iš viso dešimt miestų su jų kaimais. 15.58 Halhulą, Bet Cūrą, Gedorą, 15.59 Maaratą, Bet Anotą ir Eltekoną; iš viso šešis miestus su jų kaimais. 15.60 Kirjat Baalą­Kirjat Jearimą ir Rabą; iš viso du miestus su jų kaimais. 15.61 Dykumoje: Bet Arabą, Midiną, Sechachą, 15.62 Nibšaną, Druskos miestą ir En Gedį; iš viso šešis miestus su jų kaimais. 15.63 Tačiau jebusiečių, Jeruzalės gyventojų, Judo giminė neįstengė išvaryti; jebusiečiai liko gyventi Jeruzalėje iki šios dienos.

Jozuės 16

16.1 Juozapo sūnų burtų keliu gautos žemės prasidėjo nuo Jordano ties Jerichu; jų siena ėjo Jericho šaltinių link, rytuose toliau į dykumą, pakilo iš Jericho į kalnus, į Betelį; 16.2 iš Betelio į Lūzą iki archų miesto Ataroto, 16.3 leidosi į vakarus ir pasiekė jafletų sieną prie Žemutinio Bet Horono; iš čisa iki Gezero ir pasiekė jūrą. 16.4 Juozapo sūnūs Manasas ir Efraimas paveldėjo šitas žemes. 16.5 Efraimo giminės ribos buvo tokios: jų paveldėjimo siena rytuose buvo Atrot Adaras iki Aukštutinio Bet Horono; 16.6 iš ten ji ėjo į vakarus; Michmetatas paliko šiaurėje; toliau siena pasisuko į rytus, į Taanat Šiloją; iš ten, jo rytų pusėje, į Janoachą; 16.7 iš Janoacho į Atarotą bei Naaratą, pasiekė Jerichą ir iš čia į Jordaną. 16.8 Iš Tapuacho siena ėjo į vakarus, Kanos slėnį, ir toliau pasiekė jūrą. Tai buvo Efraimo giminės atskirų šeimų paveldėjimas. 16.9 Be to, dar joms priklausė miestų su jų kaimais Manaso giminės žemėse. 16.10 Tačiau jie neįstengė išvaryti kanaaniečių, gyvenusių Gezeryje; jie liko gyventi Efraimo žemėse iki šios dienos, mokėdami jiems duoklę.

Jozuės 17

17.1 Manaso giminė taip pat gavo paveldėjimą, nes jis buvo Juozapo pirmagimis. Manaso pirmagimiui Machyrui, Gileado tėvui, teko Gileadas bei Bašanas, mat, jis buvo karys. 17.2 Taip pat dalį gavo likusios Manaso sūnų atskiros šeimos: Abiezero, Heleko, Asrielio, Šechemo, Hefero ir Šemido. Šitos buvo Juozapo sūnaus Manaso sūnų šeimos. 17.3 Manaso sūnaus Machyro sūnaus Gileado sūnaus Hefero sūnus Celofhadas neturėjo sūnų, tik dukteris: Machlą, Noją, Hoglą, Milką ir Tircą. 17.4 Jos, atėjusios pas kunigą Eleazarą, pas Nūno sūnų Jozuę ir giminių vyresniuosius, tarė: “Viešpats įsakė Mozei duoti mums dalį tarp mūsų brolių”. Tada jis, kaip Viešpats buvo nurodęs, davė ir joms dalį tarp jų tėvo brolių. 17.5 Tuo būdu Manasui teko dešimt dalių, neskaičiuojant Gileado ir Bašano žemių anapus Jordano, 17.6 nes Manaso dukterys paveldėjo dalį tarp jo sūnų. Gileado šalį gavo kiti Manaso sūnūs. 17.7 Manaso siena tęsėsi nuo Ašero iki Michmeto, esančio prie Sichemo. Toliau siena ėjo pietų link pro En Tapuacho versmes. 17.8 Manasui priklausė Tapuacho kraštas, tačiau pats Tapuacho miestas Manaso pasienyje priklausė Efraimui. 17.9 Toliau siena nusileido į Kanos upelio slėnį. Į pietus nuo slėnio buvo miestų, kurie įėjo į Manaso miestų skaičių, tačiau priklausė Efraimui. Iš ten Manaso siena ėjo šiaurine slėnio puse ir pasiekė jūrą. 17.10 Pietinė dalis priklausė Efraimui, o šiaurinė­Manasui. Jų siena vakaruose buvo jūra. Su Ašeru jie susisiekė šiaurėje, o su Isacharu­rytuose. 17.11 Be to, Manasui dar priklausė Isachare ir Ašere Bet Šeanas ir jo kaimai, Ibleamas ir jo kaimai, Doras ir jo kaimai, En Doras ir jo kaimai, Taanachas ir jo kaimai, taip pat Megidas ir jo kaimai. 17.12 Tačiau Manasas neįstengė užimti šitų miestų; kanaaniečiai toliau gyveno krašte. 17.13 Kai izraelitai sustiprėjo, jie pavergė kanaaniečius, tačiau jų neišvarė. 17.14 Juozapo palikuonys kalbėjo Jozuei: “Kodėl davei mums paveldėti tik vieną dalį žemės? Juk mes esame gausi tauta, Viešpats mus laimina”. 17.15 Jozuė jiems atsakė: “Jei esate gausi tauta ir jei Efraimo kalnynas jums yra per ankštas, tai eikite į mišką ir ten įsikurkite perizų ir milžinų sūnų krašte”. 17.16 Juozapo palikuonys tarė: “Kalnyno mums neužtenka, bet kanaaniečiai, kurie gyvena lygumose, turi geležinių kovos vežimų. Jų turi ir tie, kurie gyvena Bet Šeano kaimuose ir miestuose bei Jezreelio lygumose”. 17.17 Tada Jozuė kalbėjo Juozapo giminėms, Efraimui ir Manasui: “Esate gausi ir tvirta tauta. Jums neužtenka vienos dalies. 17.18 Jums teks kalnynas; nors jis yra apaugęs mišku, iškirskite jį ir gyvenkite ten. Jūs nugalėsite kanaaniečius, nors jie turi geležinių kovos vežimų ir yra stipri tauta”.

Jozuės 18

18.1 Visas Izraelis susirinko Šilojuje ir ten pastatė Susitikimo palapinę; visa šalis jau buvo jų užimta. 18.2 Septynios izraelitų giminės dar nebuvo gavusios savo dalies. 18.3 Jozuė tarė izraelitams: “Kaip ilgai delsite užimti kraštą, kurį jums davė Viešpats, jūsų tėvų Dievas? 18.4 Paskirkite po tris vyrus iš kiekvienos giminės, aš juos išsiųsiu, kad jie pereitų visą kraštą ir jį aprašytų taip, kad kiekviena giminė gautų savo paveldėjimą. Po to jie tegul grįžta pas mane. 18.5 Kraštą tegul jie padalina į septynias dalis. Judas tepasilieka savo vietoje pietuose, o Juozapas­šiaurėje. 18.6 Jūs aprašykite krašto septynias dalis ir atneškite tai man. Tada aš mesiu dėl jūsų burtą Viešpaties, mūsų Dievo, akivaizdoje. 18.7 Levitai neturi dalies tarp jūsų, nes Viešpaties kunigystė yra jų dalis. Gadas, Rubenas ir pusė Manaso giminės jau gavo savo dalį anapus Jordano rytuose, kurią jiems davė Viešpaties tarnas Mozė”. 18.8 Tie vyrai pakilo eiti, o Jozuė jiems įsakė: “Eikite ir apžiūrėkite visą kraštą, jį aprašykite ir sugrįžkite pas mane! O aš čia, Sile, mesiu burtą Viešpaties akivaizdoje”. 18.9 Jie apėjo visą kraštą, jį aprašė knygose, pažymėdami miestus, ir suskirstė kraštą į septynias dalis. Po to grįžo pas Jozuę į Šilojo stovyklą. 18.10 Jozuė metė burtą Šilojuje Viešpaties akivaizdoje ir ten padalino šalį izraelitams, paskirdamas kiekvienai giminei jos dalį. 18.11 Benjamino giminės šeimos burtų keliu gavo žemę tarp Judo ir Juozapo giminių. 18.12 Jų siena šiaurėje prasidėjo Jordanu; toliau ėjo Jericho šiaurinėje pusėje į kalnus vakarų link ir baigėsi Bet Aveno dykuma. 18.13 Iš ten ji ėjo į Lūzą, kuri yra Betelis, pasisukusi pietų link. Toliau siena leidosi link Atrot Adaro, arti kalno, kuris yra į pietus nuo Žemutiniojo Bet Horono. 18.14 Nuo čia siena pakeitė kryptį, pasisukdama vakarinėje kalno dalyje į pietus, prieš Bet Horoną, ir ėjo iki Kirjat Baalo­Kirjat Jarimo, Judo miesto. Tai yra vakarinė siena. 18.15 Pietuose ji prasidėjo nuo Kirjat Jarimo ir tęsėsi į vakarus, ir pasiekė Neftoacho šaltinį. 18.16 Toliau siena leidosi kalno pakraščiu prie Ben Hinomo slėnio, esančio Refajų lygumos šiaurėje. Nusileidusi į Ben Hinomo slėnį, tuo slėniu pro jebusiečių kalnyną pietuose nuėjo žemyn iki En Rogelio. 18.17 Toliau ji pasisuko į šiaurę, pasiekė Saulės versmes, o iš čia ėjo į Gelilotą, kuris yra priešais Adumimo pakilimą, iki Rubeno sūnaus Bohano akmens. 18.18 Iš čia ji tęsėsi iki Bet Arabo kalnų į šiaurę ir nusileido Araboje. 18.19 Nuo čia siena ėjo iki Bet Hoglos kalnų ir šiaurėje baigėsi prie Sūriosios jūros įlankos ir Jordano žiočių. Tai buvo pietinė siena. 18.20 O Jordanas­rytinė siena. Tai Benjamino paveldėto krašto sienos. 18.21 Benjamino giminei, atskiroms jų šeimoms, teko miestai: Jerichas, Bet Hogla, Emek Kecicas, 18.22 Bet Arabas, Cemaraimas, Betelis, 18.23 Avimas, Para, Ofra, 18.24 Kefar Amona, Ofnis, Geba; iš viso dvylika miestų su jų kaimais. 18.25 Gibeonas, Rama, Beerotas, 18.26 Micpė, Kefyra, Moca, 18.27 Rekemas, Irpeelis, Tarala, 18.28 Cela, Elefas, Jebusas, kuris yra Jeruzalė, Gibėja ir Kirjat Jearimas; iš viso keturiolika miestų su jų kaimais. Tai yra Benjamino giminių paveldėjimas.

Jozuės 19

19.1 Antrasis paveldėjimo paskyrimas burtų keliu buvo Simeono giminės šeimoms; jų žemės buvo Judo paveldėjimo krašte. 19.2 Jie paveldėjo: Beer Šebą, Šemą, Moladą, 19.3 Hacar Šualą, Balą, Ezemą, 19.4 Eltoladą, Betulą, Hormą, 19.5 Ciklagą, Bet Markabotą, Hacar Susą, 19.6 Bet Lebaotą ir Šaruheną; trylika miestų su jų kaimais. 19.7 Ainą, Rimoną, Eterą ir Ašaną; keturis miestus su jų kaimais. 19.8 Be to, ir kaimus, kurie buvo arti šitų miestų; pietuose iki Balat Bero ir Ramato buvo Simeono giminės paveldėjimas. 19.9 Jų paveldėjimas buvo Judo giminės krašte. Judo giminei buvo paskirta daugiau žemės, negu jiems reikėjo, todėl simeonitai gavo savo dalį Judo paveldėjime. 19.10 Trečiasis paveldėjimo paskyrimas burtų keliu buvo Zabulono giminei ligi Sarido. 19.11 Jų siena ėjo į vakarus, į Maralą, siekė Dabešetą, toliau­upelio slėnį, esantį Jokneamo rytuose. 19.12 Nuo Sarido siena pasuko į rytus, Kislot Taboro link; iš ten į Daberatą ir toliau į Jafiją. 19.13 Nuo čia ji ėjo rytų link, į Gat Heferą, Et Kaciną, o iš čia­į Rimoną, Nėjos link. 19.14 Šiaurėje siena pasisuko į Hanatoną ir baigėsi Iftach Elio slėnyje. 19.15 Be to, Katatas, Nahalalas, Šimronas, Idala ir Betliejus; iš viso dvylika miestų su jų kaimais 19.16 buvo Zabulono šeimų paveldėjimas. 19.17 Ketvirtasis paveldėjimo paskyrimas burtų keliu buvo Isacharo giminės šeimoms. 19.18 Jų žemės apėmė Jezreelį, Kesulotą, Šunemą, 19.19 Hafaraimą, Šioną, Anaharatą, 19.20 Rabitą, Kišjoną, Ebecą, 19.21 Remetą, En Ganimą, En Hadą ir Bet Pacecą. 19.22 Ribos siekė Taborą, Šahacimą, Bet Šemešą ir baigėsi prie Jordano, apimdamos šešiolika miestų su jų kaimais. 19.23 Tai buvo Isacharo giminės šeimų paveldėjimas. 19.24 Penktasis paveldėjimo paskyrimas burtų keliu buvo Ašero giminės šeimoms. 19.25 Jų teritorija apėmė: Helkatą, Halį, Beteną, Achšafą, 19.26 Alamelechą, Amadą ir Mišalą. Vakaruose siena siekė Karmelį ir Šihor Libnatą. 19.27 Toliau ji pakrypo į rytus, į Bet Dagoną, pasiekė Zabuloną ir Iftach Elio slėnį šiaurėje, Bet Emeką ir Nejelį, iš čia pasuko į Kabulą, 19.28 Hebroną, Rehobą, Hamoną ir Kaną iki Didžiojo Sidono. 19.29 Toliau siena sukosi į Ramą, pasiekdama sutvirtintąjį Tyro miestą, o iš čia­į Hosą ir baigėsi prie jūros. Be to, Mahalebas, Achzibas, 19.30 Umas, Afekas ir Rehobas; iš viso dvidešimt du miestai su jų kaimais 19.31 buvo Ašero giminės šeimų paveldėjimas. 19.32 Neftalio giminės šeimoms burtų keliu teko šeštasis paveldėjimo paskyrimas. 19.33 Jų siena ėjo nuo Helefo ir Elono link Caananimo, Adamio, Nekebo ir Jabneelio iki Lakumo ir baigėsi Jordanu. 19.34 Ten siena pasisuko į vakarus, į Aznot Taborą, toliau į Hukoką, pasiekė Zabuloną pietuose, Ašerą vakaruose ir Judo sieną Jordano rytuose. 19.35 Be to, tvirtovių miestai: Cidimas, Ceras, Hamatas, Rakatas, Kineretas, 19.36 Adama, Rama, Hacoras, 19.37 Kedešas, Edrėjas, En Hacoras, 19.38 Ironas, Migdal Elis, Horemas, Bet Anatas ir Bet Šemešas; iš viso devyniolika miestų su jų kaimais 19.39 buvo Neftalio giminės šeimų paveldėjimas. 19.40 Dano giminės šeimoms teko burtų keliu septintasis paveldėjimo paskyrimas. 19.41 Jų žemės apėmė Corą, Ir Šemešą, Eštaolą, 19.42 Šaalabiną, Ajaloną, Itlą, 19.43 Eloną, Timną, Ekroną, 19.44 Eltekę, Gibetoną, Baalatą, 19.45 Jehudą, Bene Beraką, Gat Rimoną 19.46 ir Mejarkono bei Rakono plotą ties Jope. 19.47 Dano giminės gautas paveldėjimas buvo per mažas, todėl jie nužygiavę kariavo su Lešemu ir jį užėmė. Gyventojus išžudę, apsigyveno jame. Lešemo pavadinimą pakeitė Danu, pagal savo tėvą Daną. 19.48 Toks buvo Dano giminės šeimų paveldėjimas. 19.49 Taip jie iki galo padalino visą kraštą. Izraelitai davė Nūno sūnui Jozuei paveldėjimą tarp savųjų. 19.50 Viešpačiui įsakius, jie davė jam miestą, kurio jis prašė, Timnat Serachą Efraimo kalnuose. Jis atstatė tą miestą ir apsigyveno jame. 19.51 Kunigas Eleazaras, Nūno sūnus Jozuė ir Izraelio giminių vyresnieji Šilojuje, Viešpaties akivaizdoje, prie Susitikimo palapinės įėjimo burtų keliu paskirstė kraštą.

Jozuės 20

20.1 Viešpats kalbėjo Jozuei: 20.2 “Paskirkite prieglaudos miestus, apie kuriuos kalbėjau per Mozę, 20.3 kad į juos galėtų nubėgti žmogžudys, užmušęs žmogų netyčia. Tie miestai jiems bus prieglauda nuo keršytojų. 20.4 Žmogžudys, nubėgęs į vieną šitų miestų, jo vartuose išdėstys savo bylą to miesto vyresniesiems. Jie priims jį į miestą ir leis jam ten gyventi. 20.5 Jei jį atsivytų kraujo keršytojas, jie neišduos žudiko į jo rankas, nes jis netyčia užmušė savo artimą, kuris nebuvo jo priešas. 20.6 Žmogžudys galės gyventi tame mieste iki teismo sprendimo. Po vyriausiojo kunigo mirties žudikas galės grįžti į savo miestą bei namus, iš kurio jis buvo pabėgęs”. 20.7 Jie paskyrė Kedešą Galilėjoje, Neftalio kalnyne, Sichemą Efraimo kalnyne ir Kirjat Arbę, kuri yra Hebronas, Judo kalnyne. 20.8 Jordano rytuose jie paskyrė Becerą dykumoje, Rubeno giminės krašte, Ramotą Gileade, Gado giminės krašte, ir Golaną Bašane, Manaso giminės žemėse. 20.9 Šitie miestai buvo paskirti visiems izraelitams ir tarp jų gyvenantiems ateiviams, kad į juos galėtų bėgti kiekvienas, užmušęs žmogų netyčia, kad nebūtų nužudytas keršytojo prieš teismą.

Jozuės 21

21.1 Levitų šeimų vyresnieji atėjo pas kunigą Eleazarą, Nūno sūnų Jozuę ir Izraelio giminių vyresniuosius 21.2 į Šilojų, Kanaano krašte, ir jiems kalbėjo: “Viešpats įsakė per Mozę duoti mums miestų apsigyventi ir prie jų ganyklų mūsų gyvuliams”. 21.3 Izraelitai davė levitams iš savo dalies, kaip Viešpats buvo liepęs, šituos miestus su jų ganyklomis. 21.4 Burtų keliu teko kehatų šeimoms, levitams, kunigo Aarono palikuonims, iš Judo, Simeono ir Benjamino giminių trylika miestų. 21.5 Likusiems kehatams burtų keliu iš Efraimo, Dano ir pusės Manaso giminės teko dešimt miestų. 21.6 Geršonai gavo burtų keliu iš Isacharo, Ašero, Neftalio ir iš pusės Manaso giminės Bašane trylika miestų. 21.7 Merarių šeimoms teko iš Rubeno, Gado ir Zabulono giminių dvylika miestų. 21.8 Izraelitai burtų keliu davė levitams šiuos miestus su ganyklomis, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei. 21.9 Iš Judo ir Simeono giminių izraelitai davė žemių 21.10 Aarono palikuonims levitams iš Kehato šeimos; jie pirmieji gavo savo dalį: 21.11 Anako tėvo Arbės miestą Hebroną Judo kalnyne su ganyklomis. 21.12 Tačiau miesto laukus bei kaimus jie davė Jefunės sūnui Kalebui. 21.13 Kunigo Aarono palikuonims davė Hebroną, prieglaudos miestą, Libną, 21.14 Jatyrą, Eštemoją, 21.15 Holoną, Debyrą, 21.16 Ainą, Jutą ir Bet Šemešą su ganyklomis; devynis miestus iš dviejų giminių. 21.17 Iš Benjamino giminės­Gibeoną, Gebą, 21.18 Anatotą ir Almoną su ganyklomis; keturis miestus. 21.19 Kunigų, Aarono vaikų, miestų iš viso buvo trylika su ganyklomis. 21.20 Levitams iš Kehato šeimos burtų keliu teko miestai iš Efraimo giminės. 21.21 Jiems davė prieglaudos miestą Sichemą Efraimo kalnyne, Gezerą, 21.22 Kibcaimą ir Bet Horoną su ganyklomis; keturis miestus. 21.23 Iš Dano giminės: Eltekę, Gibetoną, 21.24 Ajaloną ir Gatrimoną su ganyklomis; keturis miestus. 21.25 Iš pusės Manaso giminės: Taanachą ir Gat Rimoną su ganyklomis; du miestus. 21.26 Iš viso dešimt miestų su ganyklomis buvo duota likusioms Kehato šeimoms. 21.27 Gersono palikuonims levitams davė iš pusės Manaso giminės prieglaudos miestą Golaną Basane ir Beešterą su ganyklomis; du miestus. 21.28 Iš Isacharo giminės­Kišjoną, Daberatą, 21.29 Jarmutą ir En Ganimą su ganyklomis; keturis miestus. 21.30 Iš Ašero giminės­Mišalą, Abdoną, 21.31 Helkatą ir Rehobą su jų ganyklomis; keturis miestus. 21.32 Iš Neftalio giminės­prieglaudos miestą Kedešą Galilėjoje, Hamot Dorą ir Kartaną su ganyklomis; tris miestus. 21.33 Geršonų šeimų miestų iš viso buvo trylika su ganyklomis. 21.34 Merario palikuonims levitams davė iš Zabulono giminės Jokneamą, Kartą, 21.35 Dimną ir Nahalalą su ganyklomis; keturis miestus. 21.36 Rytinėje Jordano pusėje iš Rubeno giminės­prieglaudos miestą Becerą, Jahcą, 21.37 Kedemotą ir Mefaatą su ganyklomis; keturis miestus. 21.38 Iš Gado giminės­prieglaudos miestą Ramotą Gileade, Mahanaimą, 21.39 Hešboną ir Jazerą su ganyklomis; keturis miestus. 21.40 Merario palikuonys levitai burtų keliu gavo dvylika miestų. 21.41 Keturiasdešimt aštuoni levitų miestai su ganyklomis buvo izraelitų krašte. 21.42 Visi levitų miestai buvo su ganyklomis aplink juos. 21.43 Viešpats atidavė Izraeliui visą šalį, kurią Jis su priesaika pažadėjo duoti jų tėvams. Jie užėmė ją ir gyveno joje. 21.44 Ir Viešpats jiems suteikė ramybę, kaip Jis buvo pažadėjęs jų tėvams. Nė vienas iš jų priešų negalėjo atsilaikyti prieš juos; visus juos Viešpats atidavė į izraelitų rankas. 21.45 Nebuvo nė vieno žodžio, kuris nebūtų išsipildęs, ką Viešpats kalbėjo Izraeliui.

Jozuės 22

22.1 Jozuė, pasišaukęs rubenus, gadus bei pusę Manaso giminės, 22.2 tarė: “Jūs įvykdėte viską, ką jums įsakė Viešpaties tarnas Mozė, ir klausėte manęs. 22.3 Jūs nepalikote savo brolių per visą šitą laiką ir iki šios dienos stropiai vykdėte Viešpaties, jūsų Dievo, įsakymą. 22.4 Viešpats, jūsų Dievas, davė jūsų broliams ramybę, kaip Jis jiems pažadėjo. Dabar grįžkite į savo palapines, į šalį, kurią jums davė Viešpaties tarnas Mozė anapus Jordano, 22.5 tik rūpestingai vykdykite Jo įsakymus ir nurodymus: mylėkite Viešpatį, savo Dievą, vaikščiokite Jo keliais, laikykitės Jo įsakymų ir Jam tarnaukite visa širdimi bei visa siela”. 22.6 Jozuė juos palaimino ir išleido. Jie sugrįžo į savo palapines. 22.7 Pusei Manaso giminės Mozė davė žemės Bašane, o antrai jos pusei Jozuė davė drauge su jų broliais vakarinėje Jordano pusėje. Jozuė, išleisdamas juos grįžti namo, palaimino 22.8 ir tarė: “Grįžkite į savo kraštą turtingi gyvulių, sidabro, aukso, vario, geležies ir rūbų. Pasidalinkite šį grobį su savo broliais”. 22.9 Rubenai, gadai ir pusė Manaso giminės iš Šilojo, esančio Kanaano šalyje, sugrįžo į Gileado kraštą, į savo nuosavybės šalį, kurią jie paveldėjo, kaip Viešpats įsakė Mozei. 22.10 Atėję prie Jordano, esančio Kanaano šalyje, rubeniai, gadai ir pusė Manaso giminės pastatė ten didelį aukurą. 22.11 Izraelitai, išgirdę, kad rubenai, gadai ir pusė Manaso giminės pasistatė aukurą Kanaano šalyje ant Jordano kranto izraelitams priklausančioje žemėje, 22.12 visi susirinko Šilojoje ir ruošėsi žygiuoti prieš juos. 22.13 Izraelitai siuntė kunigo Eleazaro sūnų Finejasą pas rubenus, gadus ir pusę Manaso giminės į Gileado šalį, 22.14 su juo dešimt kunigaikščių, po vieną iš kiekvienos Izraelio giminės. Kiekvienas iš jų buvo savo šeimos vyresnysis. 22.15 Jie atėjo pas rubenus, gadus ir pusę Manaso giminės į Gileado šalį ir kalbėjo jiems: 22.16 “Visų izraelitų vardu klausiame, ką reiškia šitas nusikaltimas, kurį šiandien jūs padarėte prieš Izraelio Dievą, nusigręždami nuo Viešpaties ir statydamiesi aukurą? 22.17 Argi neužtenka Peoro nusikaltimo, nuo kurio ligi šios dienos dar neapsivalėme ir dėl kurio nukentėjo visa tauta? 22.18 Jūs nusisukote nuo Viešpaties. Šiandien jūs sukilote prieš Viešpatį, o rytoj Jis baus visą Izraelio tautą. 22.19 Jei manote, kad jūsų šalis yra sutepta, tai persikelkite į Viešpaties šalį, kur yra Jo šventykla ir įsikurkite tarp mūsų. Tik prieš Viešpatį nesukilkite ir nesukilkite prieš mus, statydamiesi aukurą šalia Viešpaties, mūsų Dievo, aukuro! 22.20 Prisiminkite Zeracho sūnaus Achano nusikaltimą, kai jis pasisavino iš to, kas buvo skirta sunaikinti­Viešpaties rūstybė ištiko visą Izraelio tautą! Jis ne vienas žuvo dėl savo kaltės!” 22.21 Rubenai, gadai ir pusė Manaso giminės atsakė Izraelio atstovams: 22.22 “Galingasis Viešpatie Dieve! Galingasis Viešpatie Dieve! Tu žinai, ir Izraelis težino. Jei jūs manote, kad taip atsitiko dėl maišto ar neištikimybės Viešpačiui, tai šiandien tegul Jis nepadeda mums. 22.23 Jei taip būtų, kad mes statėme aukurą, norėdami nusigręžti nuo Viešpaties ar aukoti ant jo deginamąsias, duonos ar padėkos aukas, tai pats Viešpats tegul baudžia mus. 22.24 Priešingai, iš baimės taip padarėme, galvodami, kad ateityje jūsų vaikai nesakytų mūsų vaikams: ‘Ką jūs turite bendro su Viešpačiu, Izraelio Dievu? 22.25 Viešpats padarė Jordaną siena tarp mūsų ir jūsų, rubenai ir gadai! Jūs neturite dalies Viešpatyje’. Jūsų vaikai tokiu būdu neleistų mūsų vaikams garbinti Viešpatį. 22.26 Statydami aukurą, galvojome jį pasistatyti ne deginamosioms ir kitoms aukoms, 22.27 bet kad jis būtų liudytojas ateityje mūsų ir jūsų kartoms. Kad mes galėtume tarnauti Viešpačiui savo deginamosiomis ir padėkos aukomis, kad ateityje jūsų vaikai nesakytų mūsų vaikams: ‘Jūs neturite dalies Viešpatyje’. 22.28 Mes galvojome, jei ateityje jie taip sakys mums ar mūsų kartoms, tai mes atsakysime: ‘Pažiūrėkite į Viešpaties aukuro pavyzdį, kurį padarė mūsų tėvai; jis neskirtas deginamosioms ir padėkos aukoms, bet jis yra liudytojas tarp mūsų ir jūsų’. 22.29 Tebūna mums svetima mintis, kad sukiltume prieš Viešpatį ir nusigręžtume nuo Jo, statydamiesi aukurą deginamosioms, duonos ir padėkos aukoms šalia Viešpaties, mūsų Dievo, aukuro, stovinčio prie Jo palapinės!” 22.30 Kunigas Finehasas ir Izraelio atstovai, buvusieji su juo, išgirdę, ką kalbėjo Rubeno, Gado ir Manaso vyresnieji, buvo patenkinti. 22.31 Kunigas Finėjas, Eleazaro sūnus, tarė jiems: “Šiandien patyrėme, kad Viešpats yra tarp mūsų, nes jūs esate ištikimi Viešpačiui. Tuo jūs išgelbėjote izraelitus nuo Viešpaties bausmės”. 22.32 Po to Eleazaro sūnus kunigas Finėjas ir atstovai grįžo iš Gileado krašto į Kanaano šalį pas izraelitus ir jiems viską pranešė. 22.33 Ta žinia izraelitams patiko; izraelitai garbino Dievą ir nebegalvojo kariauti su jais ir sunaikinti Rubeno ir Gado giminių krašto. 22.34 Tą aukurą Rubeno ir Gado vaikai pavadino “liudytoju”, nes jis liudijo, kad Viešpats yra jų visų Dievas.

Jozuės 23

23.1 Daugelį metų Viešpats leido Izraeliui gyventi ramybėje nuo visų jo priešų. Jozuė paseno ir sulaukė daug metų. 23.2 Jozuė sušaukė visus izraelitus, jų vadus, vyresniuosius, teisėjus bei valdininkus ir jiems tarė: “Aš pasenau ir sulaukiau daug metų. 23.3 Jūs patys matėte, ką Viešpats padarė visoms šitoms tautoms dėl jūsų, nes pats Viešpats, jūsų Dievas, kariavo už jus. 23.4 Aš paskirsčiau jūsų giminių nuosavybėn šitas likusias tautas ir visas tautas, kurias sunaikinau į vakarus nuo Jordano iki Didžiosios jūros. 23.5 Viešpats, jūsų Dievas, jas privers pasitraukti, ir užėmę jūs paveldėsite jų šalį, kaip jums pažadėjo Viešpats, jūsų Dievas. 23.6 Būkite drąsūs ir tvirtai pasiryžę vykdyti visa, kas parašyta Mozės įstatymo knygoje, ir nenukrypkite nuo jos. 23.7 Nesimaišykite su šitomis tautomis, kurios tebegyvena tame krašte. Neminėkite jų dievų vardų, neprisiekite jais, negarbinkite jų ir netarnaukite jiems; 23.8 būkite ištikimi Viešpačiui, savo Dievui, kaip iki šios dienos. 23.9 Viešpats nugalėjo jūsų akyse dideles bei galingas tautas; niekas iki šios dienos neįstengė atsilaikyti prieš jus. 23.10 Vienas jūsiškių vys tūkstantį, nes Viešpats, jūsų Dievas, kovoja už jus, kaip Jis jums pažadėjo. 23.11 Todėl žiūrėkite, kad mylėtumėte Viešpatį, savo Dievą. 23.12 Jei nuo Jo nutolsite ir susimaišysite su pasilikusiomis tautomis, kurios tebegyvena tarp jūsų, ir susigiminiuosite vedybomis, eidami pas juos, o jie pas jus, 23.13 tai būkite užtikrinti, kad Viešpats, jūsų Dievas, neišvarys šitų tautų iš jūsų krašto; jos taps jums spąstais ir žabangais, botagais jūsų nugaroms ir dygliais jūsų akims, kol jūs pražūsite iš šitos geros žemės, kurią jums davė Viešpats, jūsų Dievas. 23.14 Štai rengiuosi eiti keliu, kuriuo turi eiti visas pasaulis. Prisiminkite visa savo širdimi ir siela, kad Viešpats, jūsų Dievas, išpildė visus iki vieno savo gerus pažadus jums. 23.15 Kaip Viešpats įvykdė viską, ką buvo jums pažadėjęs gero, taip Jis ištesės jums ir blogus pažadus, išnaikindamas jus iš šitos geros žemės, kurią Jis jums davė. 23.16 Jei jūs laužysite Viešpaties, savo Dievo, jums duotą sandorą, tarnausite svetimiems dievams ir garbinsite juos, tai Viešpats baus jus ir jūs greitai pražūsite nuo geros žemės, kurią iš Jo gavote”.

Jozuės 24

24.1 Jozuė sušaukė visas Izraelio gimines į Sichemą, taip pat Izraelio vyresniuosius, vadovus, teisėjus ir valdininkus, ir jie stojo Dievo akivaizdon. 24.2 Jozuė kalbėjo visai tautai: “Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Anapus upės senovėje gyveno jūsų tėvai, Abraomo ir Nahoro tėvas Tara, ir jie tarnavo svetimiems dievams. 24.3 Vėliau jūsų tėvą Abraomą iš anapus upės vedžiau per visą Kanaano kraštą, padauginau jo palikuonis ir jam daviau Izaoką. 24.4 Izaokui daviau Jokūbą ir Ezavą. Ezavui daviau Seyro kalnyną. O Jokūbas ir jo vaikai nuvyko į Egiptą. 24.5 Vėliau siunčiau Mozę ir Aaroną ir Egiptą varginau nelaimėmis, o jus išvedžiau. 24.6 Aš išvedžiau jūsų tėvus iš Egipto. Jie atėjo prie jūros. Egiptiečiai vijosi jūsų tėvus su kovos vežimais ir raiteliais iki Raudonosios jūros. 24.7 Jiems šaukiantis Viešpaties, Aš padariau tamsą tarp jūsų ir egiptiečių, užleidau ant jų jūrą ir paskandinau juos. Jūsų akys matė, ką dariau Egipte. Po to jūs ilgai gyvenote dykumoje. 24.8 Vėliau atvedžiau jus į šalį amoritų, kurie gyveno Jordano rytuose. Jie kariavo su jumis, bet Aš atidaviau juos į jūsų rankas; jūs užėmėte jų šalį, o Aš juos išnaikinau jūsų akyse. 24.9 Po to Ciporo sūnus Balakas, Moabo karalius, kariavo su Izraeliu. Jis pasikvietė Beoro sūnų Balaamą, kad jus prakeiktų. 24.10 Aš neklausiau Balaamo ir priverčiau jį jus palaiminti. Taip Aš išgelbėjau jus iš jo rankų. 24.11 Vėliau jūs, perėję per Jordaną, atėjote į Jerichą. Jericho vyrai, amoritai, perizai, kanaaniečiai, hetitai, girgašai, hivai ir jebusiečiai kariavo prieš jus, bet Aš atidaviau juos į jūsų rankas. 24.12 Aš siunčiau širšes pirma jūsų, ir jie pabėgo. Taip buvo nugalėti du amoritų karaliai, ne kardu ir ne lanku. 24.13 Aš daviau jums žemę, kurios jūs nebuvote arę, ir miestus, kurių nestatėte. Jus maitino vynuogynai ir alyvmedžiai, kurių nesodinote’. 24.14 Taigi dabar bijokite Viešpaties ir Jam tarnaukite nuoširdžiai ir ištikimai, pašalinkite dievus, kuriems tarnavo jūsų tėvai anapus upės ir Egipte. 24.15 O jei jums nepatinka tarnauti Viešpačiui, tai šiandien apsispręskite, kam norite tarnauti: dievams, kuriems tarnavo jūsų tėvai, gyvenusieji anapus upės, ar dievams amoritų, kurių šalyje gyvenate. Bet aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui”. 24.16 Tauta atsakė: “Taip nebus, kad apleistume Viešpatį ir tarnautume svetimiems dievams. 24.17 Juk Viešpats, mūsų Dievas, išvedė mus ir mus saugojo visą kelią, kuriuo ėjome, ir visose tautose, kurias sutikome. 24.18 Viešpats išvarė pirma mūsų amoritus, gyvenusius krašte. Taigi mes taip pat tarnausime Viešpačiui, nes Jis yra mūsų Dievas”. 24.19 Jozuė tarė: “Jūs negalėsite tarnauti Viešpačiui, nes Jis yra šventas ir pavydus Dievas. Jis neatleis jūsų nusikaltimų ir nuodėmių. 24.20 Jei apleisite Viešpatį ir tarnausite svetimiems dievams, tai Jis baus jus ir sunaikins, iki tol jums daręs gera”. 24.21 Tauta atsakė Jozuei: “Ne! Mes tarnausime Viešpačiui”. 24.22 Tada Jozuė tarė tautai: “Jūs patys esate liudytojai, kad pasirinkote Viešpatį ir norite Jam tarnauti”. Jie atsakė: “Taip, mes esame liudytojai”. 24.23 “Dabar pašalinkite svetimus dievus iš savo tarpo ir palenkite savo širdį prie Viešpaties, Izraelio Dievo”. 24.24 Tauta atsakė Jozuei: “Viešpačiui, savo Dievui, tarnausime ir Jo klausysime”. 24.25 Jozuė tą dieną Sicheme padarė su Izraelio tauta sandorą ir jai davė įsakymus ir nurodymus. 24.26 Tuos žodžius Jozuė įrašė į Dievo įstatymo knygą ir, paėmęs didžiulį akmenį, pastatė jį po ąžuolu, kuris augo prie Viešpaties šventyklos. 24.27 Tada jis tarė visai tautai: “Šitas akmuo tebūna liudytojas jums, nes jis girdėjo visus Viešpaties žodžius, kuriuos Jis kalbėjo mums, kad neišsigintumėte savo Dievo”. 24.28 Po to Jozuė leido žmonėms grįžti kiekvienam į savo paveldėjimą. 24.29 Tada mirė Viešpaties tarnas, Nūno sūnus Jozuė, sulaukęs šimto dešimties metų amžiaus. 24.30 Jį palaidojo jo paveldėtoje žemėje Timnat Serache, Efraimo kalnyne, į šiaurę nuo Gaašo kalno. 24.31 Izraelis tarnavo Viešpačiui per visas Jozuės dienas ir per visas dienas vyresniųjų, kurie gyveno ilgiau už Jozuę ir žinojo visus Viešpaties darbus, padarytus Izraeliui. 24.32 Juozapo kaulus, kuriuos izraelitai atsigabeno iš Egipto, palaidojo Sicheme, sklype, kurį Jokūbas pirko iš Hamoro, Sichemo tėvo, sūnų už šimtą sidabrinių. Tą žemę paveldėjo Juozapo palikuonys. 24.33 Aarono sūnus Eleazaras irgi mirė; jį palaidojo Gibėjoje, jo sūnaus Finehaso žemėje, kuri buvo Efraimo kalnyne.

Teisėjų 1

1.1 Jozuei mirus, izraelitai klausė Viešpaties: “Kas iš mūsų eis pirmas kare su kanaaniečiais?” 1.2 Viešpats atsakė: “Judas eis pirmas; Aš atidaviau žemę į jo rankas”. 1.3 Tada Judas tarė savo broliui Simeonui: “Eime su manimi į mano kraštą ir kariaukime prieš kanaaniečius! Po to aš trauksiu su tavimi į tavo kraštą”. Ir Simeonas nuėjo su juo. 1.4 Juodu išžygiavo, ir Viešpats atidavė į jų rankas kanaaniečius ir perizus; jie išžudė prie Bezeko dešimt tūkstančių vyrų. 1.5 Ten jie sutiko Adoni Bezeką, kariavo prieš jį ir sumušė kanaaniečius ir perizus. 1.6 Adoni Bezekas pabėgo, bet jie vijosi jį ir sugavę nukirto jam rankų ir kojų nykščius. 1.7 Adoni Bezekas tarė: “Septyniasdešimt karalių su nukirstais rankų bei kojų nykščiais rinkdavo mano pastalėje trupinius. Kaip aš dariau, taip ir Dievas man atlygino”. Jie nuvedė jį į Jeruzalę, kur jis mirė. 1.8 Judas kariavo prieš Jeruzalę, užėmęs ją, gyventojus išžudė kardu ir miestą padegė. 1.9 Paskui jis kariavo prieš kanaaniečius, gyvenusius kalnyne, pietuose, žemumoje 1.10 ir Hebrone; sumušė Šešają, Ahimaną ir Talmają. Hebronas anksčiau vadinosi Kirjat Arba. 1.11 Iš ten jie žygiavo prieš Debyrą, kuris anksčiau vadinosi Kirjat Seferas. 1.12 Tada Kalebas tarė: “Kas nugalės Kirjat Seferą ir jį užims, tam duosiu savo dukterį Achsą į žmonas”. 1.13 Jį užėmė jaunesniojo Kalebo brolio Kenazo sūnus Otnielis. Kalebas atidavė jam savo dukterį Achsą. 1.14 Kai ji ištekėjo, Otnielis prikalbėjo ją prašyti iš savo tėvo dirbamos žemės. Jai nulipus nuo asilo, Kalebas klausė: “Ko nori?” 1.15 Ji tarė jam: “Tėve, palaimink mane! Tu davei man sausos žemės, duok man ir vandens versmių”. Tada Kalebas davė jai aukštutines ir žemutines versmes. 1.16 Mozės uošvio kenito palikuonys traukė iš Palmių miesto su Judu į pietus Arado link. Ten nuėję, jie apsigyveno. 1.17 Po to Judas su savo broliu Simeonu sumušė kanaaniečius, gyvenusius Cefate, ir sunaikino jį. Todėl tą miestą pavadino Horma. 1.18 Judas užėmė Gazą, Aškeloną ir Ekroną su jų apylinkėmis. 1.19 Viešpats buvo su Judu, ir jis užėmė kalnyną. Bet jis nepajėgė išstumti lygumos gyventojų, nes jie turėjo geležinių kovos vežimų. 1.20 Jie atidavė Kalebui Hebroną, kaip Mozė buvo įsakęs, iš kurio jis išvarė tris Anako sūnus. 1.21 Benjamino vaikai neišstūmė jebusiečių, gyvenusių Jeruzalėje; jie pasiliko gyventi su benjaminitais iki šios dienos. 1.22 Juozapo palikuonys žygiavo prieš Betelį, ir Viešpats buvo su jais. 1.23 Juozapo palikuonys siuntė žvalgus į Betelį, kuris anksčiau vadinosi Lūzas. 1.24 Žvalgai, sutikę žmogų, išeinantį iš miesto, jam tarė: “Parodyk mums įėjimą į miestą, mes tavęs pasigailėsime”. 1.25 Jis parodė jiems įėjimą į miestą. Jie išžudė miesto gyventojus kardu, bet tą vyrą ir jo šeimą paleido. 1.26 Tas vyras, nukeliavęs į hetitų šalį, įkūrė miestą ir jį pavadino Lūzu. Jis taip vadinasi iki šios dienos. 1.27 Manasas neišvarė Bet Šeano, Taanacho, Doro, Ibleamo ir Megido gyventojų iš jų miestų ir kaimų; kanaaniečiai ir toliau gyveno šalyje. 1.28 Izraelis sustiprėjęs privertė kanaaniečius mokėti duoklę, bet jų neišvarė. 1.29 Ir Efraimas neišvarė kanaaniečių, gyvenančių Gezeryje; kanaaniečiai liko gyventi Gezeryje tarp jų. 1.30 Ir Zabulonas neišvarė Kitrono bei Nahalolo gyventojų; ir kanaaniečiai gyveno tarp jų, mokėdami duoklę. 1.31 Ašeras neišvarė gyventojų iš Sidono, Achlabo, Achzibo, Helbos, Afeko ir Rehobo. 1.32 Ašerai gyveno tarp kanaaniečių, to krašto gyventojų, nes jie nebuvo išvaryti. 1.33 Neftalis irgi neišvarė Bet Šemešo nei Bet Anato gyventojų; jie liko gyventi Kanaano šalyje, bet mokėjo Neftaliui duoklę. 1.34 Amoritai spaudė Dano giminę kalnuose ir neleido jiems nusileisti į lygumą. 1.35 Amoritai toliau gyveno Har Herese, Ajalone ir Šaalbime. Tačiau Juozapo giminė nugalėjo juos ir privertė mokėti duoklę. 1.36 Amoritų žemės tęsėsi nuo Akrabimo aukštumos ir Selos į kalnus.

Teisėjų 2

2.1 Viešpaties angelas, atėjęs iš Gilgalos į Bochimą, tarė: “Aš išvedžiau jus iš Egipto ir atvedžiau į žemę, kurią prisiekiau duoti jūsų tėvams, ir pasakiau: ‘Aš niekada nelaužysiu savo sandoros su jumis, 2.2 o jūs nedarykite sutarčių su šios žemės gyventojais, sugriaukite jų aukurus’. Bet jūs nepaklusote mano balsui. Kodėl jūs taip padarėte? 2.3 Todėl Aš sakau, kad neišvarysiu jų iš jūsų krašto, jie bus dygliai jūsų šone, o jų dievai bus jums spąstai”. 2.4 Viešpaties angelui kalbant šiuos žodžius, izraelitai pakėlė savo balsus ir verkė. 2.5 Todėl šią vietą pavadino Bochimu. Jie čia aukojo Viešpačiui. 2.6 Kai Jozuė paleido tautą, kiekvienas nuėjo į savo nuosavybę ir ten apsigyveno. 2.7 Tauta tarnavo Viešpačiui per visas Jozuės dienas ir kol buvo gyvi vyresnieji, kurie matė visus Viešpaties darbus, padarytus Izraelio tautai. 2.8 Nūno sūnus Jozuė, Viešpaties tarnas, mirė sulaukęs šimto dešimties metų amžiaus. 2.9 Jie palaidojo jį jo nuosavybėje, Timnat Herese, Efraimo kalnyne, į šiaurę nuo Gaašo kalno. 2.10 Visa ta karta išmirė, užaugo kita karta, kuri nepažino Viešpaties nė matė Jo darbų Izraeliui. 2.11 Izraelitai nusikalto Viešpačiui, tarnaudami Baaliui. 2.12 Jie apleido Viešpatį, savo tėvų Dievą, kuris juos išvedė iš Egipto šalies, ir sekė svetimus dievus tautų, gyvenančių aplink juos, ir jiems lenkėsi, sukeldami Viešpaties pyktį. 2.13 Jie apleido Viešpatį ir tarnavo Baaliui ir Astartei. 2.14 Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Izraelį, ir Jis atidavė juos į plėšikų rankas, kurie juos plėšdavo. Viešpats atidavė izraelitus jų priešams, prieš kuriuos jie nepajėgė atsilaikyti. 2.15 Kur jie beeidavo, Viešpaties ranka buvo prieš juos, darydama jiems pikta, kaip Viešpats jiems buvo prisiekęs. Jie buvo sunkiai varginami. 2.16 Tačiau Viešpats siuntė izraelitams teisėjų, kurie juos išgelbėdavo iš rankos tų, kurie juos plėšė. 2.17 Bet jie neklausė teisėjų ir nuėjo paleistuvauti su svetimais dievais, ir lenkėsi jiems. Jie greitai nuklydo nuo kelio, kuriuo ėjo jų tėvai, kai klausė Viešpaties įsakymų. 2.18 Kai Viešpats jiems duodavo teisėją, Jis būdavo su juo ir išgelbėdavo izraelitus iš jų priešų per visas to teisėjo dienas. Viešpats gailėdavosi jų, kai jie dejuodami skųsdavosi prispaudėjais. 2.19 Bet, teisėjui mirus, jie sugrįždavo ir susitepdavo dar labiau, negu jų tėvai, sekdami svetimus dievus, jiems tarnaudami ir juos garbindami. Jie neatsisakė savo darbų ir užsispyrimo. 2.20 Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Izraelį, ir Jis tarė: “Kadangi šita tauta sulaužė mano sandorą, kurią padariau su jų tėvais, ir neklausė manęs, 2.21 tai ir Aš neišvarysiu iš jų krašto nė vienos tų tautų, kurias Jozuė mirdamas paliko; 2.22 jomis išmėginsiu Izraelį, ar jis laikysis Viešpaties kelio ir ar norės juo vaikščioti, kaip darė jo tėvai”. 2.23 Todėl Viešpats paliko tas tautas krašte, neišnaikino jų tuojau ir neatidavė jų į Jozuės rankas.

Teisėjų 3

3.1 Šitas tautas Viešpats paliko krašte, norėdamas išmėginti izraelitus, kurie nebuvo pergyvenę Kanaano karų, 3.2 kad izraelitų kartos žinotų, kas yra karas, ir išmoktų kariauti: 3.3 penkis filistinų kunigaikščius, visus kanaaniečius, sidoniečius ir hivus, kurie gyveno Libano kalnyne nuo Baal Hermono kalno iki Lebo Hamato slėnio. 3.4 Jie buvo palikti išmėginti izraelitus, ar jie klausys Viešpaties įsakymų, kuriuos Jis davė jų tėvams per Mozę. 3.5 Izraelitai gyveno tarp kanaaniečių, hetitų, amoritų, perizų, hivų ir jebusiečių. 3.6 Jie vedė jų dukteris, savo dukteris davė jų sūnums ir tarnavo jų dievams. 3.7 Izraelitai darė pikta Viešpaties akivaizdoje, pamiršo Viešpatį, savo Dievą, ir tarnavo Baaliams ir alkams. 3.8 Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Izraelį, ir Jis atidavė jį į Mesopotamijos karaliaus Kušan Rišataimo rankas. Izraelitai tarnavo Kušan Rišataimui aštuonerius metus. 3.9 Kai izraelitai šaukėsi Viešpaties, Viešpats pakėlė jiems išlaisvintoją, jaunesniojo Kalebo brolio Kenazo sūnų Otnielį, kuris juos išgelbėjo. 3.10 Viešpaties Dvasia nužengė ant jo, ir jis tapo Izraelio teisėju. Jis išėjo į karą prieš Mesopotamijos karalių Kusan Rasataimą, ir Viešpats atidavė Kusan Rasataimą į jo rankas. 3.11 Kraštas ilsėjosi keturiasdešimt metų. Ir Kenazo sūnus Otnielis mirė. 3.12 Tuomet izraelitai vėl darė pikta Viešpaties akivaizdoje. Viešpats sustiprino Moabo karalių Egloną prieš Izraelį, kadangi jie piktai elgėsi Viešpaties akivaizdoje. 3.13 Jis su amonitais ir amalekiečiais pakilo prieš Izraelį, jį sumušė ir užėmė Palmių miestą. 3.14 Izraelitai tarnavo Moabo karaliui Eglonui aštuoniolika metų. 3.15 Kai izraelitai šaukėsi Viešpaties, Jis siuntė jiems gelbėtoją, Gero sūnų Ehudą, kairiarankį, iš Benjamino giminės. Izraelitai per jį siuntė dovaną Moabo karaliui Eglonui. 3.16 Ehudas pasidarė dviašmenį durklą vienos uolekties ilgio ir jį diržu prisijuosė po savo drabužiais dešinėje pusėje. 3.17 Jis pristatė dovaną Moabo karaliui Eglonui, kuris buvo labai storas vyras. 3.18 Įteikęs dovaną, Ehudas pasiuntė namo vyrus, nešusius dovaną, 3.19 o pats nuo Gilgalos akmeninių stabų sugrįžo pas Egloną ir tarė: “Aš turiu slaptą žinią tau, karaliau”. Karalius pasakė: “Tylos!” Ir visi, stovėjusieji prie jo, išėjo. 3.20 Ehudas nuėjo pas jį. Karalius sėdėjo vėsiame, antrame aukšte jam įrengtame kambaryje. Ehudas jam tarė: “Turiu tau žinią nuo Dievo”. Karalius atsistojo. 3.21 Ehudas, kairiąja ranka paėmęs durklą nuo savo dešiniojo šono, įsmeigė jį į karaliaus pilvą 3.22 taip, kad rankena sulindo paskui ašmenis ir taukai apdengė durklą, ir jis negalėjo jo ištraukti; ir nešvarumai išėjo lauk. 3.23 Ehudas išėjo į prieškambarį, uždarė ir užrakino to kambario duris. 3.24 Jam išėjus, atėję karaliaus tarnai pamatė, kad antro aukšto kambario durys užrakintos. Jie pagalvojo, kad jis atlieka savo reikalą vėsiame kambaryje. 3.25 Jie laukė, nes gėdijosi įeiti, tačiau jis neatidarė kambario durų. Pasiėmę raktą, jie atrakino ir pamatė, kad jų valdovas guli ant žemės negyvas. 3.26 Ehudas, kol jie delsė, pabėgo ir pro akmeninius stabus pasiekė Seyrą. 3.27 Atvykęs jis trimitavo Efraimo kalnuose. Išgirdę trimitą, izraelitai nuo kalnų rinkosi prie jo, ir jis jiems vadovavo. 3.28 Jis įsakė: “Sekite mane, nes Viešpats atidavė į jūsų rankas jūsų priešus moabitus!” Jie ėjo paskui jį ir, užėmę Jordano brastas, kuriomis pereinama į Moabą, niekam neleido pereiti. 3.29 Tuo metu jie nužudė apie dešimt tūkstančių moabitų, tvirtų ir narsių vyrų, ir nė vienas neištrūko. 3.30 Taip tuomet Moabas buvo Izraelio pavergtas. Kraštas ilsėjosi aštuoniasdešimt metų. 3.31 Po jo valdė Anato sūnus Šamgaras, kuris užmušė šešis šimtus filistinų lazda jaučiams varyti ir išlaisvino Izraelį.

Teisėjų 4

4.1 Ehudui mirus, izraelitai ir toliau darė pikta Viešpaties akivaizdoje. 4.2 Viešpats atidavė juos į Kanaano karaliaus Jabino rankas, kuris karaliavo Hacore. Jo kariuomenės vadas Sisera gyveno Harošet ha Goime. 4.3 Izraelitai šaukėsi Viešpaties, nes Jabinas turėjo devynis šimtus geležinių kovos vežimų ir smarkiai spaudė izraelitus dvidešimt metų. 4.4 Pranašė Debora, Lapidoto žmona, tuo metu buvo teisėja Izraelyje. 4.5 Ji gyveno po Deboros palme, tarp Ramos ir Betelio, Efraimo kalnuose, ir izraelitai ateidavo pas ją bylinėtis. 4.6 Ji pasišaukė Abinoamo sūnų Baraką iš Neftalio Kedešo ir tarė jam: “Viešpats, Izraelio Dievas, tau įsako eiti į Taboro kalną su dešimt tūkstančių vyrų iš Neftalio ir Zabulono giminių, 4.7 o Jis atves pas tave prie Kišono upelio Jabino kariuomenės vadą Siserą su jo vežimais bei visa kariuomene ir jį atiduos į tavo rankas”. 4.8 Barakas jai atsakė: “Jei tu eisi su manimi, aš eisiu, o jei neisi su manimi­neisiu”. 4.9 Ji tarė: “Aš eisiu su tavimi, tačiau tu nepasižymėsi žygyje, nes Viešpats atiduos Siserą į moters rankas”. Ir Debora su Baraku ėjo į Kedešą. 4.10 Barakas sušaukė Zabulono ir Neftalio vyrus į Kedešą. Jį sekė dešimt tūkstančių vyrų, ir Debora ėjo su juo. 4.11 Heberas, kainitas, atsiskyrė nuo kainitų, Mozės giminaičio Hobabo palikuonių. Jis pasistatė savo palapinę po ąžuolu arti Caanaimo Kedeše. 4.12 Kai Siserai pranešė, kad Abinoamo sūnus Barakas nužygiavo į Taboro kalną, 4.13 Sisera sušaukė visus savo kovos vežimus­devynis šimtus geležinių vežimų ir visus karius Harošet ha Goime prie Kišono upelio. 4.14 Tada Debora tarė Barakui: “Pakilk, šiandien Viešpats atidavė Siserą į tavo rankas. Tikrai Viešpats yra su tavimi!” Barakas nusileido nuo Taboro kalno su dešimčia tūkstančių vyrų. 4.15 Viešpats taip išgąsdino Siserą, kad jo kovos vežimai ir visa kariuomenė, pamatę Baraką, pakriko, pats Sisera, nušokęs nuo vežimo, pabėgo pėsčias. 4.16 O Barakas vijosi kovos vežimus ir kariuomenę iki Harošet ha Goimo. Visa Siseros kariuomenė buvo išžudyta kardu, nė vienas neišliko gyvas. 4.17 Sisera pėsčias nubėgo į kainito Hebero žmonos Jaelės palapinę, nes tarp Hacoro karaliaus Jabino ir kainito Hebero buvo taika. 4.18 Jaelė išėjo Siseros sutikti ir jį pakvietė: “Užsuk, viešpatie, užsuk pas mane, nebijok!” Jis užėjo pas ją į palapinę, o ji apklojo jį antklode. 4.19 Jis prašė vandens atsigerti, nes buvo labai ištroškęs. Ji, atrišusi pieno odinę, davė jam atsigerti ir vėl jį užklojo. 4.20 Sisera prašė jos atsistoti palapinės angoje ir, jei kas atėjęs klaustų, ar yra pas ją kas nors, atsakyti, kad nėra. 4.21 Hebero žmona Jaelė paėmė palapinės kuolelį, kūjį ir tylomis įėjusi kuolelį įkalė jam į smilkinį taip, kad jį prismeigė prie žemės, kai Sisera buvo labai nuvargęs ir giliai miegojo. Taip jis mirė. 4.22 Kai pasirodė Barakas, besivydamas Siserą, Jaelė, išėjusi jo pasitikti, tarė: “Eikš, aš tau parodysiu vyrą, kurio ieškai”. Jis įėjo į jos palapinę ir pamatė Siserą, gulintį negyvą su įsmeigtu kuoleliu smilkinyje. 4.23 Taip Dievas tuomet pažemino Kanaano karalių Jabiną izraelitų akyse. 4.24 Izraelitai vis labiau spaudė Kanaano karalių Jabiną, kol jį visai sunaikino.

Teisėjų 5

5.1 Debora ir Abinoamo sūnus Barakas tą dieną giedojo: 5.2 “Šlovinkite Viešpatį, nes Izraelis atkeršijo, kai žmonės noriai aukojosi. 5.3 Išgirskite, karaliai, klausykitės, kunigaikščiai! Aš giedosiu Viešpačiui ir girsiu Viešpatį, Izraelio Dievą! 5.4 Viešpatie, Tau išeinant iš Seyro ir žygiuojant iš Edomo laukų, žemė drebėjo, dangūs verkė ir iš debesų lašėjo vanduo. 5.5 Kalnai tirpo prieš Viešpatį, net Sinajus Viešpaties, Izraelio Dievo, akivaizdoje. 5.6 Anato sūnaus Šamgaro ir Jaelės dienomis keliai ištuštėjo ir keliautojai pasuko aplinkiniais keliais. 5.7 Gyventojai kaimuose nyko, kol aš, Debora, iškilau kaip motina Izraelyje. 5.8 Jie pasirinko naujus dievus, ir kilo karas prie jų vartų. Ar buvo skydas arba ietis tarp keturiasdešimties tūkstančių izraelitų? 5.9 Mano širdis palinkusi prie Izraelio vadovų, kurie noriai aukojasi už tautą! Girkite Viešpatį, 5.10 kurie jojate ant baltų asilų, sėdite ant brangių kilimų ir einate keliu. 5.11 Toli nuo šaulių balsų, prie vandens šulinių skelbkite Viešpaties teisius darbus, kuriuos Jis padarė Izraelio kaimams. Tada Viešpaties tauta nusileido prie vartų. 5.12 Pabusk, pabusk, Debora! Pabusk, pabusk ir giedok giesmę! Pakilk, Barakai, Abinoamo sūnau, vesk savo belaisvius! 5.13 Tam, kuris pasiliko, Jis atidavė valdyti kilniuosius tautoje. Viešpats pavedė man valdyti galinguosius. 5.14 Būriai iš Efraimo, gyveną Amaleko krašte, atėjo paskui Benjamino būrius, taip pat Machyro valdytojai ir Zabulono raštininkai. 5.15 Isacharo kunigaikščiai su Debora ir Baraku skubėjo į slėnį. Rubenas buvo pasidalinęs. 5.16 Ko pasilikai tarp avių gardų ir klausai kaimenės bliovimo? Rubeno pulkuose kilo nesutarimai. 5.17 Gileadas pasiliko anapus Jordano, Danas­prie laivų, o Ašeras liko ant jūros kranto. 5.18 Bet Zabulono ir Neftalio vyrai statė mirties pavojun savo gyvybes aukštumose. 5.19 Kanaano karaliai kariavo Taanache, prie Megido vandenų; sidabro grobio jie negavo. 5.20 Ir dangaus žvaigždės kovojo su Sisera. 5.21 Kišono upė nunešė juos. Mano siela, tu pamynei jėgą. 5.22 Žirgams kanopos sutrupėjo nuo bėgimo, kai bėgo jų galingieji. 5.23 Viešpaties angelas tarė: ‘Prakeikite Merozą, prakeikite jo gyventojus, nes jie neatėjo Viešpačiui į pagalbą kovoje su galiūnais’. 5.24 Kainito Hebero žmona Jaelė palaiminta labiau už visas moteris, labiau už visas moteris savo palapinėje. 5.25 Vandens jis prašė, bet ji davė jam pieno, brangiame dubenyje ji atnešė sviesto. 5.26 Į savo ranką ji paėmė kuolelį, o į savo dešinę­darbininkų kūjį. Ji užmušė Siserą, sutriuškino jo galvą ir pervėrė jam smilkinius. 5.27 Prie jos kojų jis susmuko, parkrito ir gulėjo, prie jos kojų susmuko, parkrito. Kur jis susmuko, ten parkrito negyvas. 5.28 Pro lango groteles žiūrėjo Siseros motina, laukdama jo grįžtant: ‘Kodėl taip ilgai neparvažiuoja jo kovos vežimas? Kodėl užtrunka jo kovos vežimo ratai?’ 5.29 Jos išmintingosios moterys jai sakė, o motina pakartojo jų žodžius: 5.30 ‘Tikrai jie dalinasi grobį: po vieną, o gal po dvi mergaites kiekvienam vyrui. Margi grobio audiniai Siserai. Iš abiejų pusių išsiuvinėti audiniai jo kaklui’. 5.31 Sunaikink visus savo priešus, Viešpatie! Tave mylintieji tebūna kaip saulė, tekanti savo jėgoje”. Kraštas ilsėjosi keturiasdešimt metų.

Teisėjų 6

6.1 Izraelitai darė pikta Viešpaties akivaizdoje, ir Viešpats juos atidavė į midjaniečių rankas septyneriems metams. 6.2 Midjaniečiai spaudė izraelitus, todėl jie pasidarė kalnuose lindynių, olų ir tvirtovių. 6.3 Izraelitams apsėjus dirvas, ateidavo midjaniečiai, amalekiečiai ir rytų gyventojai. 6.4 Pasistatę stovyklas, jie sunaikindavo krašto derlių iki Gazos, nepalikdami Izraeliui jokio maisto: nei avių, nei jaučių, nei asilų. 6.5 Jie ateidavo su savo gyvuliais ir palapinėmis, ir jų buvo daug kaip skėrių­neįmanoma suskaičiuoti nei jų, nei jų kupranugarių. Jie įsiverždavo į šalį, kad ją sunaikintų. 6.6 Midjaniečiai labai nuskurdino Izraelį, ir izraelitai šaukėsi Viešpaties. 6.7 Kai izraelitai šaukėsi Viešpaties dėl midjaniečių, 6.8 Jis atsiuntė izraelitams pranašą, kuris jiems paskelbė Viešpaties, Izraelio Dievo, žodžius: “Aš jus išvedžiau iš Egipto vergijos, 6.9 Aš išgelbėjau jus iš egiptiečių ir iš visų jūsų priešų, Aš išvariau juos nuo jūsų ir jums atidaviau jų žemę. 6.10 O jums pasakiau: ‘Aš esu Viešpats, jūsų Dievas; negarbinkite amoritų, kurių krašte gyvenate, dievų. Bet jūs neklausėte manęs’ ”. 6.11 Atėjęs Viešpaties angelas atsisėdo po ąžuolu Ofroje, kuris priklausė abiezeriui Jehoašui. Jo sūnus Gedeonas kūlė kviečius prie vyno spaustuvo, pasislėpęs nuo midjaniečių. 6.12 Jam pasirodė Viešpaties angelas ir tarė: “Viešpats su tavimi, galingas karžygy!” 6.13 Gedeonas jam atsakė: “Viešpatie, jei Viešpats yra su mumis, kodėl mums taip atsitiko? Kur yra visi Jo stebuklai, apie kuriuos pasakojo mūsų tėvai, sakydami: ‘Tikrai, Viešpats išvedė mus iš Egipto’? Dabar Viešpats mus atstūmė ir atidavė į midjaniečių rankas”. 6.14 Viešpats, pažiūrėjęs į Gedeoną, tarė: “Eik šioje savo jėgoje ir išgelbėk Izraelį iš midjaniečių! Aš tave siunčiu”. 6.15 Gedeonas klausė: “Viešpatie, kaip aš išgelbėsiu Izraelį? Mano šeima yra skurdžiausia Manaso giminėje, o aš pats mažiausias savo tėvo namuose”. 6.16 Viešpats jam atsakė: “Aš būsiu su tavimi, ir tu nugalėsi midjaniečius kaip vieną vyrą”. 6.17 Gedeonas atsakė: “Jei radau malonę Tavo akyse, tai parodyk ženklą, kad Tu kalbi su manimi. 6.18 Prašau, nepasitrauk iš čia, kol sugrįšiu ir atnešiu Tau dovaną”. Jis atsakė: “Aš palauksiu, iki sugrįši”. 6.19 Gedeonas nuskubėjo į namus. Paruošęs ožiuką ir neraugintos duonos iš vienos efos miltų, mėsą sudėjo į pintinę, sriubą supylė į puodą ir viską atnešė po ąžuolu, ir davė Jam. 6.20 Dievo angelas jam tarė: “Paimk mėsą bei neraugintą duoną ir padėk čia ant uolos, o sriubą išpilk!” Jis taip ir padarė. 6.21 Viešpaties angelas ištiesė lazdą, kurią laikė rankoje, ir jos galu palietė mėsą. Iš uolos pakilo ugnis ir sudegino mėsą bei duoną. Tada Viešpaties angelas pradingo jam iš akių. 6.22 Kada Gedeonas suprato, kad čia buvo Viešpaties angelas, jis tarė: “Viešpatie Dieve! Vargas man! Aš mačiau Viešpaties angelą veidas į veidą”. 6.23 Viešpats jam atsakė: “Ramybė tau! Nebijok, nemirsi!” 6.24 Gedeonas ten pastatė aukurą Viešpačiui ir pavadino jį “Viešpats yra ramybė”. Jis tebestovi iki šios dienos abiezerių Ofroje. 6.25 Tą pačią naktį Viešpats jam liepė: “Imk jauną jautį, priklausantį tavo tėvui, ir antrą septynmetį jautį, nugriauk Baalio aukurą, kurį pastatė tavo tėvas, ir iškirsk prie jo esančią giraitę. 6.26 Pastatyk aukurą Viešpačiui, savo Dievui, ant šitos uolos nurodytoje vietoje. Tuomet aukok antrą jautį kaip deginamąją auką ant giraitės, kurią iškirsi, malkų”. 6.27 Gedeonas su dešimčia savo tarnų padarė, kaip Viešpats jam įsakė. Tačiau, bijodamas savo tėvo namiškių ir miesto žmonių, jis padarė tai ne dienos metu, bet naktį. 6.28 Kai miesto žmonės, atsikėlę anksti rytą, pamatė nugriautą Baalio aukurą ir prie jo buvusią giraitę iškirstą ir ant pastatyto aukuro paaukotą antrą jautį, 6.29 jie kalbėjo vienas kitam: “Kas tai padarė?” Ieškodami ir klausinėdami jie sužinojo, kad tai padarė Jehoašo sūnus Gedeonas. 6.30 Miesto vyrai sakė Jehoašui: “Išvesk savo sūnų­jis turi mirti, nes sugriovė Baalio aukurą ir iškirto prie jo buvusią giraitę”. 6.31 Jehoašas tarė visiems prie jo stovintiems: “Ar jūs norite ginti Baalį ir manote jį išgelbėti? Kas gins jį, tas temiršta, nesulaukęs ryto. Jei jis yra dievas, tegul pats apgina save, nes sugriautas jo aukuras”. 6.32 Tą dieną Gedeonas buvo pramintas Jerubaalu, nes jo tėvas sakė: “Tegul Baalis apgina save, nes jis sugriovė jo aukurą”. 6.33 Midjaniečiai, amalekiečiai ir rytų gyventojai susirinkę perėjo per Jordaną ir pasistatė stovyklas Jezreelio slėnyje. 6.34 Viešpaties Dvasia nužengė ant Gedeono. Jis trimitu sušaukė Abiezerio palikuonis, kurie susirinko pas jį. 6.35 Jis išsiuntė pasiuntinius į visą Manasą, ir jie taip pat susirinko pas jį. Jis išsiuntė pasiuntinius ir pas Ašerą, Zabuloną bei Neftalį. Jie atėjo jo pasitikti. 6.36 Gedeonas tarė Dievui: “Jei išgelbėsi Izraelį mano ranka, kaip sakei, 6.37 štai aš patiesiu vilną klojime; jei rasa bus tik ant vilnos, o aplink žemė bus sausa, tai žinosiu, kad išgelbėsi Izraelį mano ranka, kaip kalbėjai”. 6.38 Taip ir įvyko. Rytojaus dieną atsikėlęs anksti rytą jis išgręžė iš vilnos pilną dubenį vandens. 6.39 Gedeonas tarė Dievui: “Teneužsidega Tavo rūstybė prieš mane, jei aš dar kartą prabilsiu. Aš prašau dar kartą leisti man pabandyti su vilna. Šį kartą tegul lieka sausa tik vilna, o ant žemės tebūna rasa”. 6.40 Dievas taip padarė tą naktį: sausa buvo tik vilna, o aplinkui ant žemės buvo rasa.

Teisėjų 7

7.1 Jerubaalas, kitaip Gedeonas, anksti atsikėlęs, su savo žmonėmis pasistatė stovyklą prie En Harodo versmės, o Midjano stovykla buvo į šiaurę nuo jo, prie Morės kalvos, slėnyje. 7.2 Viešpats tarė Gedeonui: “Turi per daug vyrų, kad atiduočiau Midjaną į tavo rankas, kad Izraelis negalėtų didžiuotis prieš mane, sakydamas: ‘Aš išsilaisvinau savo jėgomis’. 7.3 Paskelbk žmonėms: ‘Kas bijo ir nedrąsus, tegrįžta namo!’ ” Pasitraukė dvidešimt du tūkstančiai, o dešimt tūkstančių vyrų pasiliko. 7.4 Viešpats tarė Gedeonui: “Dar per daug žmonių. Nuvesk juos prie vandens. Ten Aš juos tau atrinksiu. Apie kuriuos sakysiu: ‘Tas eis su tavimi’, tuos pasiimk, o apie kuriuos sakysiu: ‘Tas neis su tavimi’, tie tegrįžta!” 7.5 Gedeonas nuvedė žmones prie vandens. Viešpats tarė Gedeonui: “Atskirk kiekvieną, kuris laks vandenį kaip šuo ir kuris klaupsis gerti ant kelių”. 7.6 Skaičius lakusių iš rankos buvo trys šimtai vyrų, o likusieji gėrė atsiklaupę ant kelių. 7.7 Tada Viešpats tarė Gedeonui: “Per tuos tris šimtus vyrų, kurie gėrė iš rankos, Aš jus išgelbėsiu ir atiduosiu midjaniečius į tavo rankas; visi kiti žmonės tegrįžta į savo namus”. 7.8 Paėmęs maisto atsargas ir trimitus iš žmonių, pasiuntė juos į savo palapines, o tuos tris šimtus vyrų paliko stovykloje. Midjaniečių stovykla buvo žemiau, slėnyje. 7.9 Tą pačią naktį Viešpats tarė Gedeonui: “Pulk midjaniečių stovyklą, Aš juos atidaviau į tavo rankas. 7.10 O jei bijai eiti, tai su savo tarnu Pura nusileisk į stovyklą 7.11 ir pasiklausyk, ką jie kalba. Tuomet sutvirtės tavo rankos kovoti prieš juos”. Jis nusileido su savo tarnu Pura prie stovyklos sargybų. 7.12 Midjaniečių, amalekiečių ir rytų gyventojų slėnyje buvo tiek daug kaip skėrių, o jų kupranugarių buvo be skaičiaus, kaip smilčių ant jūros kranto. 7.13 Gedeonas nuėjęs išgirdo vieną pasakojant sapną savo draugui: “Sapnavau miežinės duonos kepalą, riedantį į midjaniečių stovyklą. Jis pasiekė palapinę ir taip į ją atsitrenkė, kad ji apvirto ir subyrėjo”. 7.14 Jo draugas atsakė: “Tai ne kas kita kaip izraelito Gedeono, Jehoašo sūnaus, kardas. Dievas atidavė į jo rankas midjaniečius ir visą stovyklą”. 7.15 Gedeonas, išgirdęs sapną ir jo aiškinimą, pagarbino ir, sugrįžęs į Izraelio stovyklą, tarė: “Kilkite, Viešpats atidavė midjaniečių stovyklą į jūsų rankas”. 7.16 Gedeonas padalino tris šimtus vyrų į tris būrius, padavė jiems į rankas trimitus ir ąsočius su deglais viduje 7.17 ir įsakė: “Žiūrėkite į mane ir darykite, ką aš darysiu. 7.18 Kai mes visi nueisime prie midjaniečių stovyklos, aš trimituosiu ir jūs trimituokite iš visų pusių aplink stovyklą, šaukdami: ‘Viešpaties ir Gedeono kardas!’ ” 7.19 Gedeonas ir šimtas su juo buvusiųjų vyrų nuėjo prie stovyklos. Tik pasikeitus vidurnakčio sargybai, jie visi trimitavo ir sudaužė ąsočius, kuriuos laikė rankose. 7.20 Visi trys būriai trimitavo, sudaužė ąsočius ir, laikydami trimitus dešinėje rankoje bei deglus kairėje, šaukė: “Viešpaties ir Gedeono kardas!” 7.21 Kiekvienas iš jų stovėjo savo vietoje aplinkui stovyklą. Stovykloje kilo panika, visa stovykla lakstė, šaukė ir ėmė bėgti. 7.22 Trys šimtai trimitavo, ir Viešpats atgręžė midjaniečių kardus vienas prieš kitą visoje stovykloje. Jie bėgo ligi Bet Šitos, Cereros link, ligi Abel Meholos sienos, prie Tabato. 7.23 Susirinko izraelitai iš Neftalio, Ašero ir Manaso ir vijosi midjaniečius. 7.24 Gedeonas siuntė pasiuntinius į Efraimo kalnyną, sakydamas: “Nusileiskite prieš midjaniečius ir atkirskite jiems kelią į Bet Barą ir prie Jordano!” Susirinko visi efraimai ir atkirto praėjimą į Bet Barą ir prie Jordano. 7.25 Efraimai pagavo du midjaniečių kunigaikščius­Orebą ir Zeebą. Orebą jie nužudė ant Orebo uolos, o Zeebą­prie Zeebo vyno spaustuvo ir persekiojo midjaniečius. Orebo ir Zeebo galvas nunešė Gedeonui į kitą Jordano pusę.

Teisėjų 8

8.1 Efraimai sakė Gedeonui: “Kodėl mums taip padarei? Kodėl, nepasikvietęs mūsų, išėjai prieš midjaniečius?” Ir jie smarkiai ginčijosi su juo. 8.2 Jis atsakė jiems: “Ar aš ką nuveikiau palyginti su jumis? Argi efraimitų vynuogių likutis nėra didesnis negu Abiezerio visas derlius? 8.3 Į jūsų rankas Dievas atidavė Midjano kunigaikščius Orebą ir Zeebą. Kuo aš galiu lygintis su jumis?” Jam taip kalbant, atlyžo jų pyktis. 8.4 Gedeonas, atėjęs prie Jordano su trimis šimtais vyrų, persikėlė per jį. Jie pavargo, besivydami priešą. 8.5 Jis prašė Sukoto žmonių duonos savo kariams, kurie buvo išvargę, vydami Zebachą ir Calmuną, Midjano karalius. 8.6 Sukoto vyresnieji paklausė: “Ar Zebachas ir Calmuna jau yra tavo rankose, kad mes duotume duonos tavo kariuomenei?” 8.7 Gedeonas atsakė: “Kai Viešpats atiduos Zebachą ir Calmuną į mano rankas, aš plaksiu jus dykumų erškėčių dygliais”. 8.8 Jis traukė iš ten į Penuelį ir ten kalbėjo tą patį. Penuelio žmonių atsakymas buvo toks pat kaip Sukoto. 8.9 Tada Gedeonas jiems tarė: “Po pergalės grįždamas aš nugriausiu šitą bokštą”. 8.10 Zebachas ir Calmuna buvo Karkore su savo kariuomene, apie penkiolika tūkstančių vyrų. Tiek buvo likę iš visos rytų kariuomenės. Kritusiųjų buvo apie šimtas dvidešimt tūkstančių ginkluotų karių. 8.11 Gedeonas žygiavo keliu į rytus nuo Nobacho ir Jogbohos, kur žmonės gyveno palapinėse, ir nelauktai užpuolė midjaniečių stovyklą. 8.12 Kai Zebachas ir Calmuna pabėgo, Gedeonas vijosi juos ir pagavo abu Midjano karalius, o jų kariuomenėje sukėlė paniką. 8.13 Jehoašo sūnus Gedeonas grįžo iš mūšio dar saulei nepatekėjus. 8.14 Jis sugavo jaunuolį iš Sukoto ir jį išklausinėjo. Tas jam surašė Sukoto miesto kunigaikščius ir vyresniuosius, septyniasdešimt septynis vyrus. 8.15 Atėjęs į Sokotą, Gedeonas tarė: “Štai Zebahas ir Zalmunas, dėl kurių jūs išjuokėte mane, sakydami: ‘Ar Zebahas ir Zalmunas jau tavo rankose, kad prašai duonos savo pavargusiems žmonėms?’ ” 8.16 Jis Sukoto miesto vyresniuosius nuplakė dykumos erškėčiais ir taip pamokė juos. 8.17 Penuelio bokštą jis nugriovė ir miesto vyrus išžudė. 8.18 Po to jis klausė Zebachą ir Calmuną: “Kaip atrodė tie vyrai, kuriuos užmušėte Tabore?” Jie atsakė: “Taip, kaip tu. Jie atrodė kaip karaliaus sūnūs”. 8.19 Jis tarė: “Tai buvo mano broliai, mano motinos sūnūs. Kaip gyvas Viešpats, jei būtumėte palikę juos gyvus, nenužudyčiau jūsų”. 8.20 Tuomet jis sakė savo pirmagimiui Jeteriui: “Nužudyk juos!” Bet berniukas neištraukė kardo, nes bijojo, kadangi buvo dar vaikas. 8.21 Zebachas ir Calmuna tarė: “Tu pats nužudyk mus! Nes koks vyras, tokia ir jo jėga”. Gedeonas nužudė Zebachą ir Calmuną ir pasiėmė jų kupranugarių kaklų papuošalus. 8.22 Izraelitai prašė Gedeono: “Valdyk mus tu, tavo sūnus ir sūnaus sūnus, nes tu mus išgelbėjai iš Midjano rankų”. 8.23 Gedeonas atsakė jiems: “Nei aš, nei mano sūnus nevaldys jūsų. Viešpats bus jūsų valdovas. 8.24 Aš tik noriu paprašyti jūsų atiduoti man iš savo grobio auskarus”. Mat izmaelitai nešiodavo auksinius auskarus. 8.25 Jie atsakė: “Mielai atiduosime”. Patiesę apsiaustą, jie sumetė ant jo auskarus iš savo grobio. 8.26 Auksiniai auskarai svėrė tūkstantį septynis šimtus šekelių, be papuošalų, grandinėlių ir purpurinių drabužių, kuriais vilkėjo Midjano karaliai, bei grandinių, kurios buvo ant jų kupranugarių kaklų. 8.27 Iš to aukso Gedeonas padarė efodą ir jį pastatė savo mieste Ofroje. Visi izraelitai eidavo ten ir garbino jį, todėl jis tapo spąstais Gedeonui ir jo namams. 8.28 Midjaniečiai buvo nugalėti izraelitų ir daugiau nebekėlė savo galvų. Gedeono dienomis krašte buvo ramu keturiasdešimt metų. 8.29 Jehoašo sūnus Jerubaalas, sugrįžęs gyveno savo namuose. 8.30 Gedeonas turėjo septyniasdešimt sūnų, kurie gimė iš jo, nes turėjo daug žmonų. 8.31 Jo sugulovė, gyvenusi Sicheme, taip pat pagimdė jam sūnų, kurį jis pavadino Abimelechu. 8.32 Jehoašo sūnus Gedeonas mirė sulaukęs senatvės ir buvo palaidotas savo tėvo Jehoašo kape, abiezerių Ofroje. 8.33 Gedeonui mirus, izraelitai vėl nuėjo paleistuvauti paskui Baalį ir savo dievu padarė Baal Beritą. 8.34 Izraelitai neprisiminė Viešpaties, savo Dievo, kuris juos išgelbėjo iš visų aplinkui juos esančių priešų. 8.35 Jie neparodė malonės Jerubaalio, kitaip Gedeono, giminei, nepaisydami to, kad jis Izraeliui padarė daug gero.

Teisėjų 9

9.1 Jerubaalio sūnus Abimelechas nuėjo į Sichemą pas savo motinos brolius ir kalbėjo visai motinos giminei: 9.2 “Paklauskite Sichemo vyrų, ar jie norėtų, kad jiems karaliautų septyniasdešimt vyrų, visi Jerubaalio sūnūs, ar vienas? Atsiminkite, jog aš esu jūsų kūnas ir kaulas”. 9.3 Jo motinos broliai viską papasakojo Sichemo vyrams. Jie pritarė Abimelechui, galvodami: “Jis yra mūsų brolis!” 9.4 Jie davė jam iš Baal Berito šventyklos septyniasdešimt sidabrinių. Už juos Abimelechas pasisamdė niekšų ir valkatų, kurie sekė jį. 9.5 Atėjęs į savo tėvo namus Ofroje, nužudė savo brolius, Jerubaalio sūnus, septyniasdešimt vyrų, ant vieno akmens. Gyvas liko tik Jerubaalio jauniausiasis sūnus Jotamas, nes jis buvo pasislėpęs. 9.6 Po to Sichemo vyrai bei Bet Milojo gyventojai, susirinkę po ąžuolu, prie akmens stulpo, stovinčio Sicheme, paskelbė Abimelechą karaliumi. 9.7 Tai sužinojęs, Jotamas užlipo ant Garizimo kalno ir garsiai šaukdamas tarė: “Sichemo vyrai, klausykite manęs, kad ir Dievas jūsų klausytų. 9.8 Kartą medžiai susirinko patepti karalių. Jie tarė alyvmedžiui: ‘Karaliauk mums’. 9.9 Alyvmedis jiems atsakė: ‘Argi galiu atsisakyti savo alyvos, kuria patepami dievai ir žmonės, ir nuėjęs valdyti medžius?’ 9.10 Po to medžiai kreipėsi į figmedį: ‘Ateik ir karaliauk mums’. 9.11 Figmedis jiems atsakė: ‘Argi galiu atsisakyti savo saldumo bei puikių vaisių ir nuėjęs valdyti medžius?’ 9.12 Po to medžiai kreipėsi į vynmedį: ‘Ateik ir karaliauk mums’. 9.13 Vynmedis jiems atsakė: ‘Argi galiu atsisakyti vyno, kuris linksmina dievus ir žmones, ir nuėjęs valdyti medžius?’ 9.14 Pagaliau medžiai kreipėsi į erškėtį: ‘Ateik ir karaliauk mums’. 9.15 Erškėtis atsakė medžiams: ‘Jei tikrai jūs norite mane patepti karaliumi, ateikite ir ilsėkitės mano pavėsyje, o jei ne, tegul išeina ugnis iš erškėčio ir sudegina Libano kedrus!’ 9.16 Jei pasielgėte teisingai ir gerai, patepdami Abimelechą karaliumi, ir Jerubaaiui bei jo giminei pagal nuopelnus atlyginote 9.17 (nes mano tėvas kovojo už jus, statydamas pavojun savo gyvybę ir gelbėdamas jus iš midjaniečių rankos, 9.18 o jūs šiandien sukilote prieš mano tėvo giminę, nužudėte visus septyniasdešimt jo sūnų ant vieno akmens ir patepėte Sichemo karaliumi jo tarnaitės sūnų Abimelechą todėl, kad jis jūsų brolis), 9.19 jei šiandien teisingai ir gerai pasielgėte su Jerubaaliu ir jo gimine, tai džiaukitės Abimelechu, o jis tegul džiaugiasi jumis. 9.20 Bet jei ne, tegul išeina ugnis iš Abimelecho ir sudegina Sichemo miesto ir Milo gyventojus. Tegul išeina ugnis iš Sichemo ir Bet Milojo gyventojų ir sudegina Abimelechą!” 9.21 Jotamas pabėgo į Beerą ir ten apsigyveno, nes bijojo savo brolio Abimelecho. 9.22 Abimelechas valdė Izraelį trejus metus. 9.23 Po to Dievas sukėlė nesantaiką tarp Abimelecho ir Sichemo gyventojų (ir Sichemo gyventojai pradėjo klastingai elgtis su Abimelechu), 9.24 kad atkeršytų Abimelechui už septyniasdešimt Jerubaalio sūnų ir jų kraujas kristų ant to, kuris juos nužudė, ir ant Sichemo žmonių, kurie jam padėjo nužudyti brolius. 9.25 Sichemo gyventojai pastatė tykoti jo kalnų viršūnėse vyrus, kurie apiplėšdavo visus, kas eidavo tuo keliu. Apie tai buvo pranešta Abimelechui. 9.26 Į Sichemą atvyko Ebedo sūnus Gaalas su savo broliais ir apsigyveno. Sichemo gyventojai pasitikėjo juo. 9.27 Jie, prisiskynę vynuogių savo vynuogynuose, jas išsispaudė ir suruošė puotą. Savo dievo namuose jie valgė, gėrė ir keikė Abimelechą. 9.28 Ebedo sūnus Gaalas sakė: “Kas yra Abimelechas ir kas yra Sichemas, kad jam tarnautume? Argi jis ne Jerubaalio sūnus ir argi jo prievaizdas ne Zebulas? Tarnaukite Sichemo tėvo Hamoro vyrams. Kodėl mes turime tarnauti jam? 9.29 Jei aš būčiau tų žmonių valdovas, pašalinčiau Abimelechą, sakydamas: ‘Surink savo kariuomenę ir išeik!’ ” 9.30 Miesto viršininkas Zebulas girdėjo Ebedo sūnaus Gaalo žodžius ir labai supyko. 9.31 Jis slaptai siuntė pas Abimelechą pasiuntinius, pranešdamas: “Ebedo sūnus Galaas su savo broliais atvyko į Sichemą ir kursto miestą prieš tave. 9.32 Tu ir tavo vyrai pasislėpkite laukuose. 9.33 Rytą, saulei tekant, pulkite miestą! Gaalas su savo šalininkais išeis prieš tave. Pasielk su jais, kaip galėsi”. 9.34 Abimelechas ir visi jo vyrai naktį pasislėpė Sichemo laukuose, pasidalinę į keturias grupes. 9.35 Ebedo sūnus Gaalas išėjęs atsistojo miesto vartuose. Tada Abimelechas ir jo vyrai pasiruošė puolimui. 9.36 Gaalas, pamatęs žmones, tarė Zebului: “Žmonės leidžiasi nuo kalnų viršūnių”. Bet Zebulas jam atsakė: “Kalnų šešėlius tu laikai žmonėmis”. 9.37 Tačiau Gaalas vėl pakartojo: “Žmonės leidžiasi nuo aukštumos, o kitas būrys ateina nuo Menoimo pusės”. 9.38 Tada Zebulas jam tarė: “Kur tavo lūpos, kurios sakė: ‘Kas mums Abimelechas, kad jam tarnautume’. Tai vyrai, kuriuos tu niekini. Eik dabar ir kariauk su jais”. 9.39 Gaalas ėjo Sichemo vyrų priekyje ir kovojo su Abimelechu. 9.40 Abimelechas vijosi jį, ir tas bėgo nuo jo. Daug vyrų krito iki miesto vartų. 9.41 Abimelechas sustojo Arumoje, o Zebulas išvarė Gaalą ir jo brolius iš Sichemo. 9.42 Kitą rytą žmonės išėjo iš Sichemo į laukus. Apie tai pranešė Abimelechui. 9.43 Jis savo vyrus paskirstė į tris būrius, kurie, pasislėpę laukuose, laukė. Žmonėms išėjus iš miesto, jie puolė ir nugalėjo. 9.44 Abimelechas su savo būriu atskubėjo ir atsistojo miesto vartuose, kiti du būriai puolė esančius laukuose ir juos išžudė. 9.45 Abimelechas, kovojęs visą dieną, užėmė miestą, jame buvusius žmones išžudė, miestą sugriovė ir apibarstė druska. 9.46 Migdal Sichemo pilies gyventojai, tai išgirdę, suėjo į El Berito šventyklos tvirtovę. 9.47 Abimelechui buvo pranešta, kad visi Migdal Sichemo pilies gyventojai susirinko į vieną vietą. 9.48 Ir Abimelechas su savo vyrais užkopė ant Calmono kalno. Jis, paėmęs kirvį, nusikirto medžio šaką, užsidėjo ją ant peties ir įsakė žmonėms: “Ką aš darau, darykite ir jūs”. 9.49 Visi vyrai nusikirto po šaką ir ėjo paskui Abimelechą. Atėję sukrovė šakas aplink tvirtovę ir padegė ją. Taip mirė visi Migdal Sichemo pilies žmonės, apie tūkstantį vyrų ir moterų. 9.50 Po to Abimelechas nužygiavo į Tebecą, apgulė ir paėmė jį. 9.51 Miesto viduryje buvo stiprus bokštas, ir į jį subėgo visi miesto gyventojai. Jie, užrakinę bokšto įėjimą, užlipo ant jo stogo. 9.52 Abimelechas priėjo prie bokšto, norėdamas jį padegti. 9.53 Viena moteris numetė ant Abimelecho galvos girnų akmens gabalą ir sulaužė jo kaukolę. 9.54 Jis tuojau pasišaukė jaunuolį, savo ginklanešį, ir jam tarė: “Išsitrauk kardą ir nužudyk mane, kad apie mane nesakytų: ‘Moteris jį užmušė!’ ” Jo ginklanešys jį perdūrė, ir jis mirė. 9.55 Izraelitai pamatę, kad Abimelechas miręs, kiekvienas sugrįžo į savo namus. 9.56 Taip Dievas atlygino Abimelechui už jo nusikaltimą tėvui, kai jis nužudė septyniasdešimt savo brolių. 9.57 Taip pat ir Sichemo vyrams Dievas atlygino, ir taip išsipildė Jerubaalio sūnaus Jotamo prakeikimas.

Teisėjų 10

10.1 Abimelechui mirus, iškilo Dodojo sūnaus Pūvos sūnus Tola iš Isacharo giminės, kad išgelbėtų Izraelį. Jis gyveno Šamyre, Efraimo kalnuose, 10.2 ir teisė Izraelį dvidešimt trejus metus. Po to jis mirė ir buvo palaidotas Šamyre. 10.3 Po to iškilo gileadietis Jayras, kuris teisė Izraelį dvidešimt dvejus metus. 10.4 Jis turėjo trisdešimt sūnų, kurie jodinėjo ant trisdešimties asilų ir valdė trisdešimt miestų. Tuos miestus iki šios dienos Gileado krašte tebevadina Havot Jayru. 10.5 Jayras mirė ir buvo palaidotas Kamone. 10.6 Izraelitai darė pikta Viešpaties akivaizdoje, garbindami Baalį, Astartę ir Sirijos, Sidono, Moabo, amonitų ir filistinų dievus. Jie paliko Viešpatį ir netarnavo Jam. 10.7 Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Izraelį. Jis atidavė juos į filistinų ir amonitų rankas. 10.8 Jie aštuoniolika metų vargino ir spaudė visus izraelitus, kurie gyveno Jordano rytuose, Gileade, amoritų šalyje. 10.9 Amonitai persikėlė per Jordaną į vakarus ir kariavo su Judo, Benjamino ir Efraimo giminėmis. Izraelis, patekęs į didelį vargą, 10.10 šaukėsi Viešpaties: “Mes Tau nusidėjome, palikdami savo Dievą ir tarnaudami Baaliui”. 10.11 Viešpats tarė: “Argi nespaudė jūsų egiptiečiai, amoritai, amonitai bei filistinai, 10.12 taip pat sidoniečiai, amalekiečiai ir midjaniečiai? Kai jūs šaukėtės manęs, Aš jus išgelbėjau iš jų rankų. 10.13 Tačiau jūs palikote mane ir tarnavote svetimiems dievams. Todėl daugiau nebegelbėsiu jūsų. 10.14 Eikite ir šaukitės tų dievų, kuriuos pasirinkote. Tegul jie išlaisvina jus iš vargų”. 10.15 Izraelitai atsakė Viešpačiui: “Mes nusidėjome. Daryk su mumis, ką nori, tik išgelbėk mus šiandien”. 10.16 Jie pašalino svetimus dievus iš savo tarpo ir tarnavo Viešpačiui. Tada Dievas pasigailėjo jų. 10.17 Amonitai susirinko ir pasistatė stovyklas Gileade, o izraelitai­ Micpoje. 10.18 Žmonės ir Gileado kunigaikščiai kalbėjosi: “Kas pradės kariauti su amonitais, tas taps visų Gileado gyventojų valdovu”.

Teisėjų 11

11.1 Gileadietis Jeftė buvo galingas karžygys. Tačiau jis buvo paleistuvės sūnus. Gileadas buvo Jeftės tėvas. 11.2 Jis turėjo ir daugiau sūnų nuo savo žmonos, kurie paaugę išvarė Jeftę, sakydami: “Tu neturi dalies mūsų tėvo namuose, nes esi kitos moters sūnus”. 11.3 Jeftė, pabėgęs nuo savo brolių, apsigyveno Tobo krašte. Pas jį rinkdavosi valkatos ir sekė paskui jį. 11.4 Kuriam laikui praėjus, amonitai vėl kariavo su Izraeliu. 11.5 Gileado vyresnieji pasiuntė pas Jeftę į Tobo kraštą, 11.6 sakydami: “Grįžk ir vadovauk mums, kad galėtume kariauti su amonitais”. 11.7 Jeftė atsakė Gileado vyresniesiems: “Jūs manęs nekentėte ir išvarėte iš mano tėvo namų. Dabar, kai esate spaudžiami, atėjote pas mane”. 11.8 Gileado vyresnieji atsakė Jeftei: “Todėl ir kreipiamės į tave, kad grįžtum ir kariautum su amonitais, ir vadovautum visiems Gileado gyventojams”. 11.9 Jeftė paklausė Gileado vyresniuosius: “Jei sugrįžęs kariausiu su amonitais ir Viešpats atiduos juos į mano rankas, ar aš tapsiu jūsų valdovu?” 11.10 Gileado vyresnieji atsakė jam: “Viešpats tebūna liudytoju, jei nepadarysime pagal tavo žodžius”. 11.11 Jeftė nuėjo su Gileado vyresniaisiais, ir žmonės paskelbė jį savo vadu. Jeftė kalbėjo visa tai Viešpaties akivaizdoje Micpoje. 11.12 Jeftė siuntė pas amonitų karalių pasiuntinius, klausdamas: “Ko nori iš manęs? Kodėl atėjai kariauti prieš mano kraštą?” 11.13 Amonitų karalius atsakė Jeftės pasiuntiniams: “Dėl to, kad Izraelis, atėjęs iš Egipto, užėmė mano kraštą nuo Arnono iki Jaboko ir Jordano upių. Grąžink man tai geruoju”. 11.14 Jeftė vėl siuntė pasiuntinius pas Amono karalių, 11.15 sakydamas: “Izraelitai neužėmė nei Moabo, nei amonitų šalies. 11.16 Jie, išėję iš Egipto, ėjo per dykumą ligi Raudonosios jūros ir atvyko į Kadešą. 11.17 Iš čia Izraelis siuntė pasiuntinius pas Edomo karalių, prašydamas leisti jiems pereiti per jo žemę. Bet Edomo karalius nesutiko. Jie kreipėsi taip pat ir į Moabo karalių, bet ir tas nesutiko jų praleisti. Taip Izraelis pasiliko Kadeše. 11.18 Po to jie dykuma apėjo Edomo bei Moabo žemes ir, atėję į rytus nuo Moabo, prie Arnono upės, pasistatė stovyklas. Jie nėjo į Moabo žemę, nes Arnonas yra Moabo krašto siena. 11.19 Izraelis siuntė pasiuntinius pas amoritų karalių Sihoną į Hešboną, prašydamas leisti jiems pereiti per jo kraštą. 11.20 Sihonas nepasitikėjo Izraeliu ir nepraleido jo. Jis surinko visą savo kariuomenę, pasistatė stovyklą Jahace ir pradėjo kovą su Izraeliu. 11.21 Viešpats, Izraelio Dievas, atidavė Sihoną ir visus jo žmones į Izraelio rankas, ir šie juos sumušė. Taip Izraelis užėmė visą amoritų žemę 11.22 nuo Arnono iki Jaboko ir nuo dykumos iki Jordano. 11.23 Viešpats, Izraelio Dievas, išvarė amoritus, kad tą kraštą atiduotų Izraeliui, o tu nori jame apsigyventi. 11.24 Argi tu negyveni ten, kur tavo dievas Kemošas tau duoda? Mes gyvename ten, kur Viešpats, mūsų Dievas, mums duoda. 11.25 Ar tu geresnis už Ciporo sūnų Balaką, Moabo karalių? Ar jis kada nors ginčijosi ar kovojo su Izraeliu? 11.26 Izraelis gyvena Hešbone ir jo apylinkėse, Aroeryje ir jo apylinkėse bei miestuose palei Arnoną jau tris šimtus metų. Kodėl per tą laiką jų neišlaisvinote? 11.27 Aš nekaltas prieš tave, bet tu, pradėdamas karą, piktai elgiesi su manimi. Viešpats Teisėjas tegul šiandien daro teismą tarp izraelitų ir amonitų”. 11.28 Amonitų karalius nekreipė dėmesio į Jeftės žodžius, kuriuos jis jam kalbėjo per pasiuntinius. 11.29 Tada Viešpaties Dvasia nužengė ant Jeftės ir jis perėjo per Gileadą, Manasą, toliau pro Micpą Gileade ir iš Mispos Gileado traukė prieš amonitus. 11.30 Jeftė padarė Viešpačiui įžadą: “Jei atiduosi amonitus į mano rankas, 11.31 kai aš ramybėje grįšiu nuo amonitų, pirmą, išėjusį iš mano namų manęs pasitikti, paaukosiu Viešpačiui kaip deginamąją auką”. 11.32 Jeftė traukė prieš amonitus, ir Viešpats atidavė juos į jo rankas. 11.33 Nuo Aroerio iki Minito užėmė dvidešimt miestų ir pasiekė vynuogynų slėnį be gailesčio juos žudydamas. Taip amonitai buvo pažeminti prieš izraelitus. 11.34 Jeftė grįžo į Micpą, į savo namus, ir štai jį pasitiko jo duktė, su tamburinu šokdama. Ji buvo jo vienintelis vaikas; jis neturėjo daugiau sūnų ar dukterų. 11.35 Pamatęs ją, jis perplėšė savo rūbus ir tarė: “Ak, mano dukra! Tu man suteikei daug skausmo ir esi tarp tų, kurie mane vargina. Aš daviau įžadą Viešpačiui ir nebegaliu jo atšaukti”. 11.36 Ji atsakė: “Mano tėve, ką pažadėjai Viešpačiui, tą daryk su manimi. Išpildyk savo pažadą. Juk Viešpats padėjo atkeršyti tavo priešams amonitams”. 11.37 Ji prašė tėvo duoti jai du mėnesius laiko nueiti į kalnus ir apraudoti savo mergystę kartu su draugėmis. 11.38 Jis sutiko. Ji su savo draugėmis nuėjo į kalnus ir apraudojo savo mergystę. 11.39 Po dviejų mėnesių ji sugrįžo pas savo tėvą, kuris įvykdė savo pažadą Viešpačiui. Ji nepažino vyro. Taip atsirado paprotys Izraelyje, 11.40 kad kas metai Izraelio dukterys išeina keturias dienas apraudoti gileadiečio Jeftės dukters.

Teisėjų 12

12.1 Efraimai susirinko, atėjo į Cafoną ir tarė Jeftei: “Kodėl, eidamas į karą prieš amonitus, nepakvietei mūsų? Mes sudeginsime tavo namus ir tave”. 12.2 Jeftė jiems atsakė: “Aš ir mano žmonės smarkiai susikivirčijome su amonitais. Aš jus šaukiau, bet jūs nepadėjote. 12.3 Matydamas, kad jūs nepadedate, aš stačiau savo gyvybę į pavojų ir ėjau prieš amonitus. Viešpats atidavė juos į mano rankas. Kodėl šiandien atėjote kariauti prieš mane?” 12.4 Jeftė, surinkęs visus Gileado vyrus, kariavo su Efraimu ir jį nugalėjo. Mat efraimai sakė gileadiečiams: “Jūs esate pabėgėliai iš Efraimo ir gyvenate tarp Efraimo ir Manaso”. 12.5 Gileadiečiai užėmė Jordano brastas, vedančias į Efraimą. Kai efraimas bėglys prašydavo praleisti, gileadiečiai jį klausdavo: “Ar tu esi efraimas?” Jam atsakius: “Ne!”, 12.6 jie liepdavo ištarti “šibolet!” Jis atsakydavo “sibolet”, nes negalėdavo teisingai ištarti. Tada jie nužudydavo jį prie Jordano brastų. Taip tuo metu žuvo keturiasdešimt du tūkstančiai efraimų. 12.7 Jeftė teisė Izraelį šešerius metus. Po to gileadietis Jeftė mirė ir buvo palaidotas viename Gileado mieste. 12.8 Po jo Izraelį teisė Ibcanas iš Betliejaus. 12.9 Jis turėjo trisdešimt sūnų ir trisdešimt dukterų. Savo dukteris jis išleido svetur, o jo sūnūs parvedė trisdešimt mergaičių iš kitų kraštų. Jis teisė Izraelį septynerius metus. 12.10 Po to Ibcanas mirė ir buvo palaidotas Betliejuje. 12.11 Po jo dešimt metų Izraelį teisė Elonas iš Zabulono giminės. 12.12 Elonui mirus, jis buvo palaidotas Ajalone, Zabulono krašte. 12.13 Po jo Izraelį teisė Hilelio sūnus Abdonas iš Piratono. 12.14 Jis turėjo keturiasdešimt sūnų ir trisdešimt sūnėnų, jodinėjusių ant septyniasdešimties asilų. Jis teisė Izraelį aštuonerius metus. 12.15 Hilelio sūnui Abdonui mirus, jis buvo palaidotas Piratone, Efraimo krašte, amalekiečių kalnyne.

Teisėjų 13

13.1 Izraelitai darė pikta Viešpaties akivaizdoje, ir Viešpats atidavė juos į filistinų rankas keturiasdešimčiai metų. 13.2 Coroje gyveno vienas vyras iš Dano giminės, vardu Manoachas. Jo žmona buvo nevaisinga ir negimdė. 13.3 Viešpaties angelas pasirodė jai ir tarė: “Tu esi nevaisinga, tačiau pastosi ir pagimdysi sūnų. 13.4 Negerk vyno nė stipraus gėrimo ir nevalgyk nieko nešvaraus. 13.5 Tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Skustuvas tegul nepaliečia jo galvos, nes berniukas bus pašvęstas Dievui nuo pat gimimo, jis pradės išlaisvinti Izraelį iš filistinų”. 13.6 Moteris atėjusi tarė savo vyrui: “Dievo vyras atėjo pas mane, jo išvaizda buvo kaip angelo, ir aš labai išsigandau. Aš jo nepaklausiau, iš kur jis, o jis savo vardo man nepasakė. 13.7 Jis tik pasakė: ‘Tu pastosi ir pagimdysi sūnų. Žiūrėk, negerk nei vyno, nei stipraus gėrimo ir nevalgyk nieko nešvaraus, nes berniukas bus Dievui pašvęstas nuo pat gimimo iki savo mirties’ ”. 13.8 Manoachas meldė Viešpatį: “Viešpatie! Leisk, meldžiu, angelui, kurį buvai siuntęs, vėl ateiti pas mus ir mus pamokyti, kaip auklėti berniuką, kuris užgims”. 13.9 Dievas išklausė Manoachą. Dievo angelas vėl atėjo pas moterį, jai sėdint lauke. Jos vyro nebuvo šalia jos. 13.10 Moteris, skubiai nubėgusi, pranešė savo vyrui: “Man pasirodė tas vyras, kuris aną dieną buvo atėjęs pas mane!” 13.11 Pakilęs Manoachas sekė žmoną ir, atėjęs pas tą vyrą, jam tarė: “Ar tu esi vyras, kuris kalbėjo su mano žmona?” Jis atsakė: “Taip”. 13.12 Manoachas klausė: “Kai tavo žodžiai išsipildys, ką mes turime daryti su vaiku ir kaip elgtis su juo?” 13.13 Viešpaties angelas atsakė Manoachui: “Moteris turi saugotis to, ką sakiau. 13.14 Jai nevalia valgyti vynmedžio vaisių, gerti vyno ar stipraus gėrimo, taip pat valgyti, kas nešvaru; ji turi vykdyti, ką įsakiau”. 13.15 Manoachas tarė Viešpaties angelui: “Prašau, pasilik pas mus, iki prirengsiu tau ožiuką”. 13.16 Viešpaties angelas atsakė Manoachui: “Jei mane ir sulaikysi, aš vis tiek nevalgysiu tavo valgio; o jei prirengsi deginamąją auką, tai aukok ją Viešpačiui”. Manoachas nežinojo, kad jis buvo Viešpaties angelas. 13.17 Jis klausė Viešpaties angelo: “Kuo tu vardu? Mes tave pagerbsime, kai tavo žodis išsipildys”. 13.18 Viešpaties angelas jam atsakė: “Kodėl klausi mano vardo? Tai yra paslaptis”. 13.19 Manoachas aukojo Viešpačiui ožiuką ir duonos auką ant uolos. Angelas padarė stebuklą jo ir jo žmonos akivaizdoje: 13.20 kai liepsna kilo nuo aukuro aukštyn į dangų, Viešpaties angelas pakilo aukštyn aukuro liepsnoje. Tai matydami, jie puolė veidais į žemę. 13.21 Viešpaties angelas daugiau jiems nebepasirodė. Manoachas suprato, kad tai buvo Viešpaties angelas, 13.22 ir tarė žmonai: “Mes mirsime, nes matėme Dievą”. 13.23 Bet jo žmona atsakė jam: “Jei Viešpats būtų norėjęs mus nužudyti, jis nebūtų priėmęs mūsų deginamosios ir duonos aukos ir nebūtų mums parodęs to, ką matėme, ir pasakojęs to, ką girdėjome”. 13.24 Moteris pagimdė sūnų ir jį pavadino Samsonu. Berniukas augo, ir Viešpats jį laimino. 13.25 Viešpaties Dvasia pradėjo veikti jame Mahane Dano stovykloje, kuri buvo tarp Coros ir Eštaolio.

Teisėjų 14

14.1 Samsonas, nuėjęs į Timną, pamatė vieną filistinų mergaitę. 14.2 Sugrįžęs jis sakė tėvams: “Mačiau Timnoje filistinų mergaitę. Leiskite man ją vesti”. 14.3 Jo tėvai atsakė: “Nejaugi tarp tavo giminių ir visoje tautoje nėra mergaitės, kad nori vesti iš neapipjaustytų filistinų?” Bet Samsonas atsakė: “Leiskite man ją vesti, nes ji man labai patinka”. 14.4 Tėvai nežinojo, kad Viešpats taip padarė, ieškodamas progos prieš filistinus. Tuo metu filistinai valdė Izraelį. 14.5 Samsonas su tėvais ėjo į Timną. Prie Timnos vynuogynų jis sutiko jauną liūtą. 14.6 Viešpaties Dvasia galingai nužengė ant jo, ir jis sudraskė jį kaip ožiuką plikomis rankomis, bet viso to nepapasakojo tėvams. 14.7 Nuėjęs pas mergaitę, kalbėjosi, ir ji patiko Samsonui. 14.8 Po kurio laiko jis grįžo jos paimti. Eidamas jis pasuko iš kelio, norėdamas pamatyti liūto dvėselieną. Ir štai liūto dvėselienoje bičių spiečius ir medus. 14.9 Jis paėmė medaus ir ėjo toliau valgydamas. Parėjęs pas savo tėvus, jis davė ir jiems to medaus, ir jie valgė. Bet jis nepasakė jiems, kad tą medų jis buvo ėmęs iš liūto dvėselienos. 14.10 Jo tėvas nuėjo pas tą mergaitę, ir Samsonas suruošė ten puotą; taip darydavo jaunikiai. 14.11 Filistinai, jį pamatę, atvedė trisdešimt pabrolių, kad jie būtų su juo. 14.12 Samsonas tarė: “Aš užminsiu jums mįslę. Jei ją įminsite per septynias puotos dienas, aš jums duosiu trisdešimt apatinių ir trisdešimt išeiginių drabužių, 14.13 o jei neįminsite, tai jūs man duosite trisdešimt apatinių ir trisdešimt išeiginių drabužių”. Jie atsakė jam: “Užmink mums tą mįslę, norime ją išgirsti”. 14.14 Jis tarė jiems: “Iš ėdiko išėjo maistas, iš stipruolio­saldumas”. Jie negalėjo įminti mįslės per tris dienas. 14.15 Ketvirtą dieną jie tarė Samsono žmonai: “Išgauk iš savo vyro mįslės įminimą. Jei neišgausi, sudeginsime tave ir tavo tėvo namus. Argi mus čia pasikvietėte apiplėšti?” 14.16 Samsono žmona verkdama kalbėjo: “Tu nemyli manęs. Tu užminei mįslę mano tautos sūnums, o man jos nesakai”. Jis jai tarė: “Aš jos nepasakiau nei savo tėvui, nei motinai, kodėl turėčiau tau ją pasakyti?” 14.17 Ji verkė septynias dienas, kol vyko puota. Septintą dieną, netekęs kantrybės, jis pasakė mįslės įminimą. Ji viską pasakė savo tautos sūnums. 14.18 Septintą dieną, prieš saulės nusileidimą, miesto vyrai Samsonui tarė: “Kas saldesnis už medų? Ir kas stipresnis už liūtą?” Jis jiems atsakė: “Jei nebūtumėte arę su mano telyčia, nebūtumėt įminę mįslės”. 14.19 Tada Viešpaties Dvasia nužengė ant jo ir jis, nuėjęs į Aškeloną, užmušė trisdešimt vyrų, paėmė jų drabužius ir atidavė juos tiems, kurie įminė mįslę. Po to, labai supykęs, jis sugrįžo į savo tėvo namus. 14.20 Samsono žmona buvo atiduota vienam iš pabrolių.

Teisėjų 15

15.1 Po kurio laiko, kviečių pjūties metu, Samsonas atėjo aplankyti savo žmonos ir atnešė jai ožiuką. Samsonas sakė: “Aš noriu įeiti į kambarį pas savo žmoną”. Bet jos tėvas jo neleido, 15.2 tardamas: “Aš tikrai maniau, kad tu jos nekenti, todėl ją atidaviau tavo pabroliui. Argi jos jaunesnioji sesuo nėra gražesnė už ją? Imk ją vietoj anos”. 15.3 Tada Samsonas atsakė: “Šį kartą nenusikalsiu, atkeršydamas filistinams”. 15.4 Samsonas, sugavęs tris šimtus lapių, surišo jas po porą uodegomis ir tarp uodegų įrišo po deglą. 15.5 Uždegęs deglus, jis paleido lapes į filistinų javus. Taip jis padegė javų pėdus, nepjautus javus, vynuogynus ir alyvmedžių sodus. 15.6 Filistinai klausė: “Kas tai padarė?” Jiems atsakė: “Samsonas, timniečio žentas, keršydamas už žmonos atidavimą pabroliui”. Atėję filistinai sudegino ją ir jos tėvą. 15.7 Samsonas jiems tarė: “Nors jūs tai padarėte, nurimsiu tik tada, kai jums atkeršysiu”. 15.8 Jis smarkiai puolė juos ir, sulaužęs jų blauzdų ir šlaunų kaulus, nuėjo į Etamą ir apsigyveno ant uolos. 15.9 Tada filistinai atėję pasistatė stovyklas Judo žemėje iki Lehio. 15.10 Judas klausė: “Kodėl išėjote prieš mus?” Tie atsakė: “Samsono surišti ir padaryti jam taip, kaip jis mums padarė”. 15.11 Tada trys tūkstančiai Judo vyrų atėjo prie Etamo uolos ir klausė Samsoną: “Argi nežinai, kad mus valdo filistinai? Kodėl taip padarei?” Jis atsakė: “Kaip jie man padarė, taip aš jiems padariau”. 15.12 Judo vyrai tarė jam: “Mes atėjome tavęs surišti ir atiduoti filistinams”. Samsonas atsakė: “Prisiekite man, kad jūs patys manęs nenužudysite”. 15.13 Jie jam atsakė: “Mes tave tvirtai surišime ir atiduosime filistinams, bet patys tavęs nenužudysime”. Jie surišo jį dviem naujomis virvėmis ir nusivedė. 15.14 Prie Lehio filistinai pasitiko jį šūkaudami iš džiaugsmo. Viešpaties Dvasia galingai nužengė ant jo, ir virvės ant jo rankų sutrūko kaip sudegę linai ir nukrito nuo jo. 15.15 Jis susirado šviežią asilo žandikaulį ir, paėmęs jį, užmušė juo tūkstantį filistinų. 15.16 Tuomet Samsonas tarė: “Asilo žandikauliu nužudžiau tūkstantį vyrų ir suverčiau į krūvas”. 15.17 Taip pasakęs, jis nusviedė žandikaulį. Tą vietą pavadino Ramat Lehiu. 15.18 Labai ištroškęs, jis šaukėsi Viešpaties: “Tu davei man šitokią pergalę, o dabar mirštu iš troškulio ir pateksiu į neapipjaustytųjų rankas!” 15.19 Dievas atvėrė daubą Lehyje, ir iš jos tekėjo vanduo. Atsigėręs jis atsigaivino ir atgavo jėgas. Tą vietą pavadino En Korės versme; ji tebėra ten iki šios dienos. 15.20 Filistinų laikais Samsonas teisė Izraelį dvidešimt metų.

Teisėjų 16

16.1 Kartą Samsonas, nuvykęs į Gazą, pamatė paleistuvę ir užėjo pas ją. 16.2 Gazos gyventojai, sužinoję, kad Samsonas atėjo į miestą, visą naktį laukė jo prie miesto vartų, sakydami: “Kai prašvis rytas, nužudysime jį”. 16.3 Samsonas buvo pas paleistuvę iki vidurnakčio. Atsikėlęs vidurnaktį, jis nutvėrė miesto vartus su staktomis, iškėlė juos kartu su sklende, užsidėjo ant pečių ir nunešė ant kalno, esančio prie Hebrono. 16.4 Vėliau jis pamilo Soreko slėnyje moterį, vardu Delila. 16.5 Atėję filistinų kunigaikščiai tarė jai: “Sužinok iš Samsono, kur glūdi didelės jo jėgos paslaptis ir kokiu būdu jį galėtume nugalėti ir surišti. Mes tau duosime kiekvienas po tūkstantį šimtą sidabrinių”. 16.6 Delila klausė Samsoną: “Pasakyk man, kur glūdi tavo didelės jėgos paslaptis ir kuo galima tave surišti, kad neištrūktum?” 16.7 Samsonas jai atsakė: “Jei mane surištų septyniomis virvėmis iš gyslų, kurios dar nėra išdžiūvusios, tai aš būčiau toks, kaip bet kuris kitas žmogus”. 16.8 Filistinų kunigaikščiai atnešė jai septynias virves iš gyslų, kurios dar nebuvo išdžiūvusios, ir ji jomis surišo Samsoną. 16.9 Jos kambaryje laukė pasislėpę vyrai. Delila sušuko: “Samsonai, filistinai puola!” Jis sutraukė virves, kaip sutrūksta pakuliniai siūlai nuo ugnies. Iš kur jo jėga­nepaaiškėjo. 16.10 Delila tarė Samsonui: “Tu pasityčiojai iš manęs, meluodamas man. Dabar, prašau tavęs, pasakyk man, kuo galima tave surišti?” 16.11 Jis atsakė: “Jei mane surištų visiškai naujomis virvėmis, kurios dar nebuvo naudotos, tai aš turėčiau tokią jėgą, kaip bet kuris kitas žmogus”. 16.12 Delila, surišusi naujomis virvėmis Samsoną, tarė: “Samsonai, filistinai puola!” Tuo metu pasislėpę vyrai sėdėjo kambaryje. Jis sutraukė virves kaip siūlus. 16.13 Delila tarė Samsonui: “Lig šiol tu tyčiojaisi iš manęs ir man melavai. Pasakyk, kuo tave būtų galima surišti?” Jis atsakė jai: “Jei supinsi septynias mano galvos garbanas į kasas ir prikalsi vinimi, aš tapsiu toks silpnas, kaip bet kuris kitas žmogus”. 16.14 Jam užmigus, ji supynė septynias jo galvos garbanas į kasas, prikalė jas vinimi ir tarė: “Samsonai, filistinai puola!” Pabudęs iš miego, jis ištraukė vinį su plaukais. 16.15 Delila supykus tarė: “Kaip tu gali sakyti: ‘Aš myliu tave’, kai tavo širdis nėra su manimi? Jau tris kartus pasityčiojai iš manęs ir nepasakei, kur glūdi tavo didelės jėgos paslaptis”. 16.16 Ji nedavė jam ramybės savo kalbomis ir, primygtinai klausinėdama, taip jam įkyrėjo, 16.17 kad jis pasakė jai visą tiesą: “Mano galva niekados nebuvo skusta, nes aš esu pašvęstas Dievui nuo pat gimimo. Jei man nuskustų galvą, tai netekčiau jėgos ir tapčiau silpnas, kaip bet kuris kitas žmogus”. 16.18 Delila pamatė, kad jis atvėrė jai širdį, ir pasišaukė filistinų kunigaikščius, sakydama: “Dar kartą ateikite, nes jis man atvėrė savo širdį”. Filistinų kunigaikščiai atėjo pas ją ir atnešė pinigus. 16.19 Delila užmigdė Samsoną ant savo kelių ir, pasišaukusi vyrą, liepė nukirpti Samsonui septynias galvos garbanas. Jo jėga dingo. 16.20 Ji tarė: “Samsonai, filistinai puola!” Pabudęs iš miego, jis galvojo, kad bus taip, kaip anksčiau. Bet jis nežinojo, kad Viešpats pasitraukė nuo jo. 16.21 Filistinai, nutvėrę jį, išdūrė jam akis, nusivedė į Gazą ir, sukaustę varinėmis grandinėmis, pristatė jį sukti girnas kalėjime. 16.22 Tuo laiku jo galvos plaukai pradėjo ataugti. 16.23 Filistinų kunigaikščiai susirinko aukoti gausių aukų savo dievui Dagonui ir pasidžiaugti laimėjimu. Jie sakė: “Mūsų dievas atidavė į mūsų rankas Samsoną, mūsų priešą”. 16.24 Žmonės, jį matydami, garbino savo dievą: “Mūsų dievas atidavė į mūsų rankas mūsų priešą, kuris nusiaubė mūsų šalį ir daug mūsiškių išžudė”. 16.25 Įsilinksminę jie tarė: “Pašaukite Samsoną, kad jis mus palinksmintų”. Jie atvedė Samsoną iš kalėjimo ir jį pastatė tarp kolonų, kad juos linksmintų. 16.26 Samsonas sakė jaunuoliui, kuris vedė jį už rankos: “Privesk mane prie kolonų, ant kurių laikosi pastatas, kad galėčiau atsiremti į jas”. 16.27 Pastatas buvo pilnas vyrų ir moterų, ten buvo ir visi filistinų kunigaikščiai. Ant stogo buvo apie tris tūkstančius vyrų bei moterų, kurie žiūrėjo, kaip Samsonas juos linksmino. 16.28 Samsonas šaukėsi Viešpaties: “Viešpatie Dieve, prašau, atsimink mane! Sustiprink mane, Viešpatie, dar kartą, kad atkeršyčiau filistinams vienu smūgiu už savo akis!” 16.29 Samsonas įsirėmė į abi vidurines kolonas, kurios laikė pastatą, į vieną­dešine, į kitą­kaire ranka 16.30 ir tarė: “Mirštu drauge su filistinais!” Ir iš visų jėgų pastūmė. Pastatas griuvo ant kunigaikščių ir ant visų jame buvusiųjų. Žuvusiųjų, kuriuos jis užmušė mirdamas, buvo daugiau negu tų, kuriuos užmušė gyvendamas. 16.31 Po to atėjo jo broliai ir visi giminės. Jie, pasiėmę jį, nunešė ir palaidojo jo tėvo Manoacho kape tarp Coros ir Eštaolio. Samsonas teisė Izraelį dvidešimt metų.

Teisėjų 17

17.1 Efraimo aukštumose gyveno vyras, vardu Mikajas. 17.2 Jis tarė savo motinai: “Tu prakeikei tą, kuris paėmė iš tavęs tūkstantį šimtą sidabrinių. Tie pinigai yra pas mane. Aš juos paėmiau”. Jo motina tarė: “Viešpats telaimina tave, mano sūnau”. 17.3 Kai jis sugrąžino motinai tūkstantį šimtą sidabrinių, motina tarė: “Aš visus tuos pinigus pašvenčiau Viešpačiui, kad mano sūnus, ėmęs juos iš mano rankos, padarytų drožtą ir lietą atvaizdą. Todėl dabar aš atiduosiu juos tau”. 17.4 Bet jis sugrąžino pinigus motinai. Ji paėmė du šimtus sidabrinių ir atidavė auksakaliui, kad iš jų padarytų drožtą ir lietą atvaizdą. Juos pastatė Mikajo namuose. 17.5 Mikajas įrengė savo namuose dievų šventyklą, padarė efodą ir terafimą ir paskyrė vieną iš savo sūnų kunigu. 17.6 Tuo metu Izraelyje nebuvo karaliaus. Kiekvienas darė tai, kas jam atrodė teisinga. 17.7 Judo Betliejuje buvo jaunas levitas, kuris ten gyveno. 17.8 Palikęs Judo Betliejų, jis ieškojo kitos vietos, tinkamos apsigyventi. Keliaudamas jis atėjo pas Mikają, kuris gyveno Efraimo aukštumose. 17.9 Mikajas jo klausė: “Iš kur tu?” Tas atsakė: “Aš esu levitas iš Judo Betliejaus ir ieškau vietos apsigyventi”. 17.10 Mikajas jam atsakė: “Pasilik pas mane ir būk man tėvu ir kunigu. Aš tau duosiu metams dešimt sidabrinių, drabužius ir visą išlaikymą”. 17.11 Levitas sutiko apsigyventi pas jį. Jaunuolis buvo jam kaip sūnus. 17.12 Mikajas paskyrė levitą kunigu, ir jaunuolis gyveno jo namuose. 17.13 Mikajas sakė: “Dabar žinau, kad Viešpats darys man gera, nes turiu levitą kunigu”.

Teisėjų 18

18.1 Tuo metu Izraelis neturėjo karaliaus. Dano giminė ieškojo krašto, kuriame galėtų apsigyventi, nes tuo laiku jiems dar nebuvo duota paveldėjimo tarp Izraelio giminių. 18.2 Jie pasiuntė savo giminės penkis vyrus iš Coros ir Eštaolio išžvalgyti kraštą. Atėję į Efraimo aukštumas, jie apsinakvojo Mikajo namuose. 18.3 Būdami pas Mikają, jie atpažino jaunuolio levito balsą ir, užėję pas jį, paklausė: “Kas tave čia atvedė? Ką tu čia veiki? Ką tu čia turi?” 18.4 Jis jiems papasakojo, kad Mikajas pasamdė jį būti jo kunigu. 18.5 Jie prašė: “Paklausk Dievo, ar mūsų kelionė bus sėkminga?” 18.6 Kunigas jiems atsakė: “Eikite ramybėje. Viešpats mato kelią, kuriuo jūs einate”. 18.7 Žvalgai išėjo ir nuvyko į Laišą. Ten jie matė, kad žmonės gyvena nerūpestingai, pagal sidoniečių papročius, ramiai ir saugiai. Tarp jų nebuvo valdininkų, kurie jiems vadovautų. Jie gyveno toli nuo sidoniečių ir nepalaikė jokių ryšių su kitais. 18.8 Jiems sugrįžus pas savo brolius į Corą ir Eštaolį, tie klausė juos: “Ką matėte?” 18.9 Jie atsakė: “Kilkite ir eikime! Mes matėme žemę, kuri yra labai gera. Nedelskite eiti ir užimti ją. 18.10 Nuėję užklupsite žmones, kurie jaučiasi saugūs. Jų kraštas platus, ir Dievas jį atidavė į jūsų rankas; tai kraštas, kuriame nieko netrūksta, kas yra žemėje”. 18.11 Iš Coros ir Eštaolio pakilo šeši šimtai Dano giminės ginkluotų vyrų. 18.12 Jie atžygiavę pasistatė stovyklą Judo Kirjat Jearime. Ta vieta tebevadinama Dano stovykla iki šios dienos ir yra už Kirjat Jearimo. 18.13 Iš ten jie žygiavo į Efraimo aukštumas ir pasiekė Mikajo namus. 18.14 Tie penki vyrai, kurie išžvalgė Laišo šalį, tarė savo broliams: “Ar žinote, kad šiuose namuose yra efodas, terafimas ir drožtas bei lietas atvaizdai? Pagalvokite, ką reikėtų daryti”. 18.15 Jie užsuko į jaunuolio levito namus, Mikajo namus, ir pasveikino jį. 18.16 Ir šeši šimtai Dano giminės apsiginklavusių karių stovėjo tarpuvartėje. 18.17 Tuo metu vyrai, kurie buvo išžvalgyti krašto, įėjo į Mikajo namus ir paėmė drožtą atvaizdą, efodą, terafimą ir nulietą atvaizdą. Tuo laiku kunigas stovėjo tarpuvartėje su šešiais šimtais apsiginklavusių vyrų. 18.18 Jiems įsibrovus į Mikajo namus ir paėmus visus minėtus daiktus, kunigas klausė: “Ką darote?” 18.19 Jie atsakė jam: “Tylėk! Užsidenk ranka burną ir eik su mumis. Būk mums tėvu ir kunigu. Ar tau geriau būti kunigu vieno vyro namams, ar visos giminės Izraelyje?” 18.20 Kunigas nudžiugo. Jis paėmė efodą, terafimą bei drožtą atvaizdą ir įsimaišė tarp žmonių. 18.21 Po to jie, sustatę priekyje vaikus, galvijus ir vežimus, pasisuko ir keliavo toliau. 18.22 Jiems nutolus nuo Mikajo namų, Mikajo kaimynai susibūrę pasivijo danius. 18.23 Jie šaukė Dano vaikams, ir tie atsigręžę klausė Mikają: “Kas atsitiko, kad atėjai su tokiu būriu?” 18.24 Jis atsakė: “Jūs paėmėte mano dievus, kuriuos pasidariau, kunigą ir nuėjote. Kas gi man beliko? Ir dar klausiate, kas atsitiko?” 18.25 Danai atsakė: “Nutilk! Neerzink mūsų, kad įpykę vyrai neužpultų ir nenužudytų tavęs ir tavo giminės”. 18.26 Ir danai nuėjo savo keliu. Mikajas, matydamas, kad jie buvo stipresni už jį, sugrįžo į savo namus. 18.27 Danai paėmė tai, ką Mikajas buvo pasidaręs, ir kunigą. Nuėję į Laišą, užpuolė ramius ir saugiai besijaučiančius gyventojus, juos išžudė kardu, o miestą sudegino. 18.28 Niekas jiems nepadėjo, nes jie gyveno toli nuo Sidono ir nepalaikė jokių ryšių su kitais. Tas miestas buvo Bet Rehobo slėnyje. Danai miestą atstatė ir apsigyveno jame. 18.29 Tą miestą jie pavadino Izraelio sūnaus Dano, savo tėvo, vardu. Anksčiau tas miestas vadinosi Laišas. 18.30 Danai pasistatė drožtą atvaizdą, o Manaso sūnaus Geršomo sūnus Jehonatanas ir jo sūnūs buvo kunigais Dano giminėje iki ištrėmimo dienos. 18.31 Jie laikė pas save Mikajo padarytą drožtą atvaizdą visą laiką, kol Dievo šventykla buvo Šilojuje.

Teisėjų 19

19.1 Tuo metu, kai Izraelyje nebuvo karaliaus, vienas levitas gyveno kaip ateivis Efraimo kalnyno pakraštyje. Jis turėjo sugulovę iš Judo Betliejaus. 19.2 Sugulovė buvo jam neištikima. Ji pabėgo nuo jo į savo tėvo namus, į Judo Betliejų, ir buvo ten keturis mėnesius. 19.3 Jos vyras, nuėjęs į jos tėvo namus, maloniai kalbėjo su ja ir norėjo parsivesti ją atgal. Jis buvo pasiėmęs savo tarną ir porą asilų. Merginos tėvas džiaugėsi jį sutikdamas. 19.4 Uošvis užlaikė jį, ir jis pasiliko ten tris dienas. Jie valgė, gėrė ir nakvojo. 19.5 Ketvirtą dieną, atsikėlę anksti rytą, jie ruošėsi keliauti. Merginos tėvas sakė savo žentui: “Pavalgyk, o paskui galėsite keliauti”. 19.6 Jie abu valgė ir gėrė. Po to merginos tėvas tarė: “Pasilik nakčiai! Tegul pasidžiaugia tavo širdis”. 19.7 Jis norėjo keliauti, bet uošvis jį perkalbėjo, kad jis pasiliktų nakvoti. 19.8 Penktąją dieną atsikėlęs anksti norėjo keliauti. Merginos tėvas tarė: “Pasistiprink ir pasilik iki popietės”. Juodu pavalgė. 19.9 Kai levitas, jo sugulovė ir tarnas pasiruošė keliauti, uošvis vėl kalbėjo: “Žiūrėk, diena jau eina vakarop. Pasilikite nakčiai. Tegul pasidžiaugia tavo širdis, o rytoj, anksti atsikėlę, galėsite keliauti į namus”. 19.10 Tačiau jis nebenorėjo nakvoti ir iškeliavo. Jis atvyko iki Jebuso (dabartinė Jeruzalė). Jis turėjo su savimi porą pabalnotų asilų ir sugulovę. 19.11 Saulei leidžiantis, jie buvo prie Jebuso. Tarnas sakė savo šeimininkui: “Pasukime į šitą jebusiečių miestą ir nakvokime ten”. 19.12 O šeimininkas atsakė: “Ne, mes nesuksime į svetimtaučių miestą. Jie nėra Izraelio vaikai. Keliausime toliau iki Gibėjos miesto”. 19.13 Ir jis sakė savo tarnui: “Eime nakvoti į Gibėją arba į Ramą”. 19.14 Jie praėjo Jebusą ir keliavo toliau. Kai jie buvo prie Gibėjos miesto, priklausančio Benjaminui, nusileido saulė. 19.15 Ir jie pasuko į Gibėją, kad apsistotų nakčiai. Atėję jie pasiliko miesto gatvėje, nes neatsirado nė vieno, kuris būtų juos priėmęs į savo namus nakvynei. 19.16 Tuo metu senas vyras grįžo iš lauko darbų. Jis buvo nuo Efraimo aukštumų ir gyveno kaip ateivis Gibėjoje. Tos vietos gyventojai buvo benjaminai. 19.17 Jis pamatė pakeleivį miesto gatvėje. Senas žmogus paklausė: “Iš kur atvykai ir kur eini?” 19.18 Tas jam atsakė: “Mes einame iš Judo Betliejaus į Efraimo kalnyno pakraštį, nes ten gyvenu. Buvau nuvykęs į Judo Betliejų, o dabar einu į Viešpaties namus. Neatsirado nė vieno, kuris priimtų mane nakvoti. 19.19 Turime šiaudų ir pašaro asilams, taip pat duonos ir vyno man, tavo tarnaitei ir jaunuoliui, kuris yra su tavo tarnais. Mums nieko netrūksta”. 19.20 Senas vyras atsakė: “Ramybė tau. Visa, ko reikia, parūpinsiu, tik nenakvok gatvėje”. 19.21 Jis įvedė juos į savo namus ir pašėrė asilus. Jie nusiplovė kojas, valgė ir gėrė. 19.22 Kai jie linksmino savo širdis, miesto vyrai, Belialo sūnūs, apsupo namą ir daužė duris, šaukdami: “Išvesk tą vyrą, kuris atvyko į tavo namus, kad jį pažintume!” 19.23 Namų šeimininkas išėjęs tarė: “Ne, broliai. Meldžiu, nesielkite taip piktai. Šitas vyras yra svečias mano namuose, nedarykite tokios kvailystės. 19.24 Aš turiu dukterį, nekaltą mergaitę, ir tas vyras turi sugulovę. Aš jas išvesiu jums. Jūs galite žeminti jas ir daryti su jomis, kas jums atrodo tinkama. Tačiau su tuo vyru nesielkite taip bjauriai”. 19.25 Bet vyrai nenorėjo jo klausyti. Tada vyras paėmė savo sugulovę ir išvedė jiems. Jie išniekino ją ir vargino ją visą naktį. Dienai brėkštant, jie ją paleido. 19.26 Ta moteris atėjo auštant ir parkrito prie to vyro namo durų, kur buvo jos šeimininkas, ir gulėjo, iki prašvito. 19.27 Atsikėlęs rytą, jos šeimininkas atidarė duris, norėdamas keliauti. Moteris, jo sugulovė, gulėjo parkritusi prie namo durų, ištiesusi rankas ant slenksčio. 19.28 Jis tarė jai: “Kelkis, keliaukime”. Bet ji neatsakė. Jis ją užkėlė ant asilo ir parkeliavo į savo namus. 19.29 Namuose paėmė peilį ir supjaustė savo sugulovę į dvyliką gabalų, ir išsiuntė visoms Izraelio giminėms. 19.30 Tai matydami, visi kalbėjo: “Tokių įvykių nėra buvę nuo izraelitų išvykimo iš Egipto iki šios dienos. Apsvarstykime, pasitarkime ir nuspręskime, ką daryti”.

Teisėjų 20

20.1 Izraelitai nuo Dano iki Beer Šebos, taip pat ir Gileado krašto vyrai susirinko visi kaip vienas Micpoje. 20.2 Visos Izraelio tautos giminių vadai ir keturi šimtai tūkstančių ginkluotų vyrų dalyvavo susirinkime. 20.3 Benjaminai išgirdo, kad izraelitai susirinko Micpoje. Izraelitai klausė: “Sakykite, kaip atsitiko tokia piktadarystė?” 20.4 Levitas, nužudytosios moters vyras, atsakė: “Atvykau su savo sugulove į Gibėją, priklausančią Benjaminui, ir apsinakvojau. 20.5 Gibėjos vyrai naktį apsupo namus. Jie norėjo mane nužudyti; mano sugulovę taip nukankino, kad ji mirė. 20.6 Tuomet savo sugulovę supjausčiau ir jos dalis išsiunčiau į visus Izraelio paveldėtus kraštus, nes jie padarė Izraelyje bjaurų nusikaltimą. 20.7 Izraelitai, dabar apsvarstykite ir nutarkite, ką daryti”. 20.8 Visa tauta vienu balsu pasisakė: “Nė vienas iš mūsų neisime į savo palapinę ir negrįšime į namus. 20.9 Štai ką mes padarysime Gibėjai: mesime burtą, eidami prieš juos. 20.10 Išskirsime iš visų Izraelio giminių po dešimt vyrų iš šimto, po šimtą iš tūkstančio ir po tūkstantį iš dešimt tūkstančių, kad atgabentų maisto kariams, kurie eis prieš Benjamino Gibėją nubausti už padarytą Izraelyje bjaurų nusikaltimą”. 20.11 Visi Izraelio vyrai susirinko kariauti prieš tą miestą ir buvo kaip vienas. 20.12 Izraelio giminių vadai išsiuntė vyrus į visą Benjamino kraštą, klausdami: “Kodėl tarp jūsų vyksta tokios piktadarystės? 20.13 Išduokite tuos vyrus, Belialo vaikus, gyvenančius Gibėjoje, kad juos nubaustume mirtimi ir pašalintume pikta iš Izraelio”. Benjaminai nenorėjo klausyti savo brolių izraelitų. 20.14 Jie susirinko iš visų miestų į Gibėją kariauti su izraelitais. 20.15 Jų buvo dvidešimt šeši tūkstančiai kardais ginkluotų vyrų, neskaičiuojant Gibėjos septynių šimtų rinktinių karių. 20.16 Iš visų žmonių buvo septyni šimtai rinktinių vyrų, kurie buvo kairiarankiai ir galėjo pataikyti iš mėtyklės akmeniu į plauką. 20.17 Izraelitų, išskyrus benjaminus, buvo keturi šimtai tūkstančių ginkluotų vyrų. 20.18 Jie atvyko į Betelį Dievo pasiklausti, kas iš jų pirmas turi pradėti kovą su benjaminais. Viešpats atsakė: “Judas eis pirmas”. 20.19 Izraelitai anksti rytą pasistatė stovyklą prie Gibėjos 20.20 ir išsirikiavo kautynėms prieš Benjaminą ir Gibėją. 20.21 Benjaminai, išėję iš Gibėjos, tą dieną sunaikino dvidešimt du tūkstančius izraelitų. 20.22 Izraelio kariai, atgavę drąsą, vėl išsirikiavo kautynėms toje pačioje vietoje. 20.23 Prieš kautynes izraelitai nuvyko į Betelį ir verkė Viešpaties akivaizdoje iki vakaro, ir klausė: “Ar mums dar kartą eiti į mūšį su mūsų broliais benjaminais?” Viešpats atsakė: “Eikite prieš juos”. 20.24 Izraelitai antrą kartą išėjo prieš benjaminus, 20.25 o benjaminai išėjo jiems priešais iš Gibėjos ir išžudė aštuoniolika tūkstančių Izraelio ginkluotų karių. 20.26 Tada visi izraelitai ir visa tauta atėjo į Betelį. Ten jie sėdėjo verkdami Viešpaties akivaizdoje ir pasninkavo iki vakaro. Jie aukojo deginamąsias bei padėkos aukas Viešpačiui. 20.27 Izraelitai klausė Viešpaties (tada ten buvo Dievo Sandoros skrynia 20.28 ir Aarono sūnaus Eleazaro sūnus Finehasas tuo metu buvo prie jos), sakydami: “Ar mums dar kartą eiti į kovą prieš mūsų brolius benjaminus?” Viešpats atsakė: “Eikite, nes rytoj Aš juos atiduosiu į jūsų rankas”. 20.29 Izraelis pastatė pasalas aplink Gibėją. 20.30 Trečią dieną Izraelis išėjo prieš benjaminus ir išsirikiavo prieš Gibėją kaip anksčiau. 20.31 Benjaminai išėjo prieš tautą ir, atsitraukę nuo miesto kaip anksčiau, pradėjo žudyti žmones ant vieškelių, kurių vienas veda į Betelį, o kitas­į Gibėją. Krito apie trisdešimt Izraelio vyrų. 20.32 Tada benjaminai manė, kad izraelitai traukiasi nuo jų kaip anksčiau, o izraelitai bėgo, norėdami juos nuvilioti nuo miesto į vieškelius. 20.33 Izraelitai išsirikiavo kovai prie Baal Tamaros; tuomet Izraelio pasalos pulkai pakilo iš savo vietų už Gibėjos miesto. 20.34 Atėjo prieš Gibėją dešimt tūkstančių rinktinių vyrų iš viso Izraelio, ir užvirė smarki kova. Benjaminai nežinojo, kad jų laukia nelaimė. 20.35 Viešpats suteikė pergalę Izraeliui, ir jie sunaikino tą dieną dvidešimt penkis tūkstančius šimtą benjaminų, ginkluotų kardais. 20.36 Benjaminai pamatė, kad jie sumušti. Izraelitai davė benjaminams vietos, nes pasitikėjo pasala, kuri buvo pastatyta prie Gibėjos. 20.37 Pasalos pulkai netikėtai puolė Gibėją, užėmė miestą ir išžudė kardais gyventojus. 20.38 Izraelitų ir pasalos sutartas ženklas buvo padegti miestą, kad iš jo kiltų dūmai. 20.39 Izraelitai traukėsi iš mūšio, ir benjaminai nužudė apie trisdešimt izraelitų, manydami, kad jie bėga sumušti kaip pirmajame mūšyje. 20.40 Bet kai iš miesto pradėjo kilti liepsna ir dūmai, benjaminai atsigręžę pamatė, kad miestas dega. 20.41 Kai Izraelio kariai atsigręžė, benjaminai išsigando, nes pamatė, kad juos užklupo nelaimė. 20.42 Jie pasuko bėgti dykumos link. Izraelitai pasivijo juos, ir išėjusieji iš miesto taip pat naikino juos. 20.43 Jie apsupo benjaminus ir persekiojo, naikindami iki Gibėjos. 20.44 Benjaminų čia krito aštuoniolika tūkstančių vyrų, narsių karių. 20.45 Jiems bėgant į dykumą prie Rimono uolos, jų krito dar penki tūkstančiai vyrų, likusius izraelitai persekiojo ligi Gidomo ir nužudė dar du tūkstančius vyrų. 20.46 Tą dieną benjaminų žuvo dvidešimt penki tūkstančiai ginkluotų vyrų, narsių karių. 20.47 Šeši šimtai benjaminų nubėgo į dykumą prie Rimono uolos ir pasiliko ten keturis mėnesius. 20.48 Izraelitai sugrįžę išžudė visus benjaminus ir gyvulius, o miestus sudegino.

Teisėjų 21

21.1 Izraelitai prisiekė Micpoje, kad nė vienas jų neišleis savo dukters už benjamino. 21.2 Susirinkę Betelyje, jie sėdėjo iki vakaro Dievo akivaizdoje graudžiai verkdami 21.3 ir klausė: “Viešpatie, Izraelio Dieve, kodėl taip atsitiko Izraelyje? Kodėl šiandien pasigendame vienos Izraelio giminės?” 21.4 Kitą dieną žmonės, anksti atsikėlę, pastatė aukurą ir aukojo deginamąsias ir padėkos aukas. 21.5 Izraelitai klausė: “Kas iš Izraelio giminių neatvyko į susirinkimą Betelyje?” Nes jie buvo prisiekę, kad tie, kurie neateis į susirinkimą Micpoje, bus baudžiami mirtimi. 21.6 Izraelitai gailėjosi brolio Benjamino ir kalbėjo: “Šiandien viena Izraelio giminė sunaikinta. 21.7 Ką darysime, kad likusieji benjaminai gautų žmonų? Juk mes prisiekėme Viešpačiu, kad jiems neduosime savo dukterų”. 21.8 Jie klausė: “Kas iš Izraelio giminių neatvyko Viešpaties akivaizdon į Micpą?” Paaiškėjo, kad iš Jabeš Gileado niekas nebuvo atvykęs į susirinkimą. 21.9 Patikrinę pamatė, kad nebuvo nė vieno žmogaus iš Jabeš Gileado. 21.10 Susirinkimas pasiuntė dvylika tūkstančių rinktinių karių ir jiems įsakė kardu išžudyti Jabeš Gileado vyrus, moteris ir vaikus. 21.11 Jie sakė: “Nužudykite kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį, gulėjusią su vyru”. 21.12 Jabeš Gileade jie rado keturis šimtus nekaltų mergaičių, kurias atvedė stovyklon į Šilojų, Kanaano krašte. 21.13 Po to visas susirinkimas pasiūlė taiką benjaminams, apsistojusiems prie Rimono uolos. 21.14 Tuomet benjaminai sugrįžo, o izraelitai atidavė jiems mergaites iš Jabeš Gileado. Bet jiems jų neužteko. 21.15 Tauta gailėjosi Benjamino, nes Viešpats padarė spragą tarp Izraelio giminių. 21.16 Izraelio vyresnieji klausė: “Ką darysime? Kaip surasime likusiems vyrams žmonų, nes Benjamino moterys išžudytos?” 21.17 Jie tarė: “Benjamino paveldėjimas teks išlikusiems, kad nebūtų sunaikinta giminė Izraelyje. 21.18 Tačiau mes negalime duoti jiems žmonų iš savo dukterų”. Izraelitai buvo prisiekę: “Prakeiktas, kuris duotų dukterį benjaminui”. 21.19 Jie kalbėjo benjaminams: “Kasmet vyksta Viešpaties šventė Šilojuje, kuris yra į šiaurę nuo Betelio, į rytus nuo vieškelio, vedančio iš Betelio į Sichemą, ir į pietus nuo Lebonos. 21.20 Nuėję į Šilojų, pasislėpkite vynuogynuose 21.21 ir stebėkite. Kai išeis Šilojo dukterys žaisti ratelį, išeikite iš vynuogynų ir, pasigrobę kiekvienas sau žmoną iš Šilojo dukterų, grįžkite į Benjamino kraštą. 21.22 O kai ateis jų tėvai arba broliai su skundu pas mus, mes jiems sakysime: ‘Būkite jiems malonūs, nes mes nekariavome, kad gautume jiems žmonų, ir jūs patys jiems nedavėte, tai ir nenusikaltote’ ”. 21.23 Benjaminai taip ir padarė: jie pasiėmė tiek mergaičių, kiek jiems reikėjo žmonų. Po to kiekvienas sugrįžo į savo žemę, atstatė miestus ir juose gyveno. 21.24 Izraelitai taip pat sugrįžo kiekvienas į savo giminę, į savo šeimą savo žemėje. 21.25 Tuo metu Izraelyje nebuvo karaliaus. Kiekvienas darė tai, kas jam atrodė teisinga.

Rūtos 1

1.1 Teisėjų valdymo laikais šalyje kilo badas. Vienas vyras iš Judo Betliejaus su žmona ir dviem sūnumis iškeliavo gyventi į Moabo kraštą. 1.2 To vyro vardas buvo Elimelechas, jo žmonos vardas Noomė, o sūnų­Machlonas ir Kiljonas, efratai iš Judo Betliejaus. Jie atvyko į Moabo kraštą ir ten apsigyveno. 1.3 Noomės vyras Elimelechas mirė ir ji liko su dviem sūnumis. 1.4 Jie vedė žmonas moabites. Viena vardu Orpa, o kita­Rūta. Jie ten išgyveno apie dešimt metų. 1.5 Po to abu sūnūs, Machlonas ir Kiljonas, mirė. Moteris neteko abiejų sūnų ir vyro. 1.6 Ji su savo marčiomis pakilo grįžti į savo kraštą, nes buvo girdėjusi būdama Moabo krašte, kad Viešpats aplankė savo tautą, duodamas jiems duonos. 1.7 Ji išėjo iš ten, kur gyveno kartu su savo marčiomis, ir ėjo į Judą. 1.8 Noomė tarė savo marčioms: “Eikite namo pas savo motinas. Viešpats tebūna malonus jums, kaip jūs buvote mirusiems ir man. 1.9 Viešpats jums tesuteikia poilsį vyro namuose”. Noomė pabučiavo savo marčias, kurios pakėlė balsus ir verkė. 1.10 Ir jos sakė: “Mes norime eiti su tavimi pas tavo žmones”. 1.11 Noomė atsakė: “Grįžkite, mano dukros. Kodėl jūs norite eiti su manimi? Ar manote, kad aš galiu užauginti sūnus, kurie taptų jūsų vyrais? 1.12 Grįžkite, mano dukros. Aš juk per sena vedyboms. Jei turėčiau viltį dar šiąnakt ištekėti ir pagimdyti sūnų, 1.13 argi jūs lauktumėte, kol jis užaugs? Argi dėl to susilaikytumėte nuo santuokos? Ne, mano dukros. Man labai skaudu dėl jūsų, bet Viešpaties ranka yra prieš mane”. 1.14 Jos pakėlė balsus ir vėl verkė. Orpa atsisveikino su savo anyta, o Rūta pasiliko su ja. 1.15 Noomė tarė: “Tavo brolienė sugrįžo pas savo tautą ir savo dievus. Grįžk ir tu”. 1.16 Tačiau Rūta atsakė: “Neversk manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu; kur tu gyvensi, ir aš gyvensiu. Tavo tauta yra mano tauta ir tavo Dievas­mano Dievas. 1.17 Kur tu mirsi, ir aš ten mirsiu ir būsiu palaidota. Tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau, bet tik mirtis atskirs mane nuo tavęs”. 1.18 Noomė matė, kad Rūta tvirtai pasiryžusi eiti su ja, ir nustojo atkalbinėti. 1.19 Taip jos keliavo, kol atėjo į Betliejų. Joms atėjus į Betliejų, visas miestas sujudo ir klausinėjo: “Ar tai Noomė?” 1.20 Ji atsakė: “Nevadinkite manęs Noome, vadinkite mane Mara, nes Visagalis labai apkartino mano gyvenimą. 1.21 Išėjau turtinga, o Viešpats parvedė tuščiomis rankomis. Kodėl vadinate mane Noome? Juk Viešpats paliudijo prieš mane, Visagalis mane nubaudė”. 1.22 Taip grįžo Noomė ir jos marti moabitė Rūta iš Moabo krašto. Jos atvyko į Betliejų miežių pjūties pradžioje.

Rūtos 2

2.1 Noomės giminaitis iš vyro pusės buvo Boozas, pasiturintis vyras iš Elimelecho giminės. 2.2 Moabitė Rūta tarė Noomei: “Leisk man eiti į lauką varpų rinkti, kur man leis”. Noomė sakė: “Eik, mano dukra”. 2.3 Nuėjusi ji rinko varpas paskui pjovėjus. Jai pasitaikė rinkti lauke, kuris priklausė Boozui iš Elimelecho giminės. 2.4 Kaip tik tuo metu Boozas atėjo iš Betliejaus ir pasveikino pjovėjus: “Viešpats su jumis”. Tie jam atsakė: “Telaimina tave Viešpats”. 2.5 Tada Boozas paklausė pjovėjų prižiūrėtoją: “Kas šita moteris?” 2.6 Prižiūrėtojas atsakė: “Ji yra moabitė, atvykusi su Noome iš Moabo krašto. 2.7 Ji prašė: ‘Leisk man rinkti paskui pjovėjus nukritusias varpas’. Ji atėjo ir buvo čia nuo ryto iki dabar, tik trumpam buvo parėjusi į namus”. 2.8 Boozas tarė Rūtai: “Klausyk, mano dukra! Neik rinkti į kitą lauką ir nesitrauk iš čia, bet pasilik prie mano moterų. 2.9 Sek paskui pjovėjus. Aš įsakiau jaunuoliams tavęs neliesti. Ištroškusi eik prie ąsočių ir gerk tai, ką pjovėjai geria”. 2.10 Ji puolė veidu į žemę ir, nusilenkusi iki žemės, klausė: “Kodėl tu man toks malonus ir atkreipei dėmesį į mane, nors esu svetimšalė?” 2.11 Boozas atsakė jai: “Man viską papasakojo, kaip tu, tavo vyrui mirus, elgeisi su anyta ir kaip palikusi tėvą, motiną ir gimtąją šalį, atvykai į tautą, kurios anksčiau nepažinai. 2.12 Teatlygina tau Viešpats už tai, ką padarei, ir teduoda tau pilną užmokestį Viešpats, Izraelio Dievas, po kurio sparnais atėjai prisiglausti”. 2.13 Ji atsakė: “Mano viešpatie, kad tik rasčiau malonę tavo akyse. Tu paguodei mane, draugiškai kreipdamasis į savo tarnaitę, nors neprilygstu tavo tarnaitėms”. 2.14 Valgant Boozas jai tarė: “Ateik čia, valgyk duonos ir padažyk savo kąsnį vyne”. Ji atsisėdo šalia pjovėjų, o jis padavė jai paskrudintų grūdų. Ji pavalgė, o kas liko, pasilaikė. 2.15 Kai ji kėlėsi rinkti, Boozas įsakė savo tarnams: “Leiskite jai rinkti tarp pėdų ir nepriekaištaukite. 2.16 Iš pėdų tyčiomis ištraukite ir palikite jai, kad galėtų rinkti; nedrauskite jai”. 2.17 Ji rinko iki vakaro. Surinktas varpas iškūlė ir buvo arti efos miežių. 2.18 Parėjusi į miestą, ji parodė savo anytai, kiek pririnko. Be to, padavė jai likusį maistą, kurį buvo pasilaikiusi. 2.19 Anyta jos paklausė: “Kur tu šiandien rinkai? Tebūna palaimintas tas, kuris atkreipė dėmesį į tave!” Ji papasakojo savo anytai, pas ką dirbo, ir pasakė, kad to vyro vardas Boozas. 2.20 Noomė tarė savo marčiai: “Viešpats telaimina jį, nes jis išliko malonus gyviems ir mirusiems. Be to, tas vyras yra iš mūsų giminės, vienas iš artimiausių mūsų giminaičių”. 2.21 Rūta sakė: “Jis man patarė laikytis prie jo pjovėjų iki pjūties galo”. 2.22 Ir Noomė tarė savo marčiai Rūtai: “Gerai, mano dukra, kad eini su jo tarnaitėmis. Kitame lauke tave galėtų įžeisti”. 2.23 Ji laikėsi prie Boozo tarnaičių rinkdama varpas, kol pasibaigė miežių ir kviečių pjūtis, ir gyveno su savo anyta.

Rūtos 3

3.1 Noomė tarė Rūtai: “Mano dukra, ar ne laikas man pasirūpinti vieta, kur tu galėtum ramiai gyventi? 3.2 Boozas, su kurio tarnaitėmis tu dirbai, yra mūsų giminaitis. Jis šį vakarą vėtys miežius klojime. 3.3 Nusiprausk, pasitepk, apsivilk geriausiu rūbu ir nueik į klojimą. Nepasirodyk jam, kol jis pavalgys ir atsiguls. 3.4 Kai jis atsiguls, įsidėmėk vietą, kur jis guli; priėjusi atidenk jo kojas ir atsigulk. Jis tau pasakys, ką daryti”. 3.5 Ji atsakė: “Visa, ką man sakai, padarysiu”. 3.6 Nuėjusi į klojimą, ji pasielgė taip, kaip jai anyta patarė. 3.7 Boozas, pavalgęs ir atsigėręs, buvo patenkintas ir atsigulė javų krūvos gale. Rūta tyliai priėjo, atidengė jo kojas ir atsigulė. 3.8 Vidurnaktį pabudęs žmogus nusigando, pamatęs moterį, gulinčią prie jo kojų. 3.9 Jis paklausė: “Kas tu esi?” Ji atsakė: “Aš esu tavo tarnaitė Rūta. Ištiesk savo apsiaustą ant savo tarnaitės, nes tu esi artimas giminaitis”. 3.10 Jis sakė: “Viešpats telaimina tave, mano dukra. Tavo paskutinis poelgis yra geresnis už pirmutinį, nes tu neieškojai jaunuolio, turtingo ar beturčio. 3.11 Nebijok, mano dukra. Visa, ko prašai, aš padarysiu. Visi šio miesto gyventojai žino, kad tu esi dora moteris. 3.12 Tikrai aš esu artimas tavo giminaitis, tačiau yra kitas, dar artimesnis už mane. 3.13 Pasilik šią naktį čia. O rytoj, jei jis tave paims,­gerai, tegul paima. O jei jis nenorės tavęs paimti, kaip Viešpats gyvas, aš tave paimsiu! Gulėk iki ryto”. 3.14 Ji gulėjo prie jo kojų iki ryto ir atsikėlė, kai žmogus žmogaus dar negalėjo atpažinti. Jis sakė jai: “Žiūrėk, kad niekas nesužinotų, jog moteris buvo klojime”. 3.15 Jis liepė jai ištiesti savo apsiaustą, kuriuo ji buvo apsisiautusi. Atseikėjęs šešis saikus miežių, jis supylė į apsiaustą ir užkėlė jai ant pečių. Taip ji grįžo į miestą. 3.16 Namuose anyta klausė: “Kaip tau sekėsi, mano dukra?” Ji papasakojo jai visa, kas įvyko, 3.17 ir sakė: “Šituos šešis saikus miežių jis man davė ir pasakė: ‘Tu neturi grįžti tuščiomis pas savo anytą’ ”. 3.18 Noomė tarė: “Dabar palauk, mano dukra, kol sužinosi, kaip viskas baigsis. Jis nenurims, kol visko nesutvarkys dar šiandien”.

Rūtos 4

4.1 Boozas, nuėjęs prie vartų, atsisėdo. Pro šalį ėjo giminaitis, apie kurį Boozas buvo kalbėjęs. Jis tarė jam: “Bičiuli, sėskis čia!” Tas atėjęs atsisėdo. 4.2 Boozas pasišaukė dar dešimt vyrų, miesto vyresniųjų, ir tarė jiems: “Sėskitės!” Jie atsisėdo. 4.3 Ir jis kalbėjo giminaičiui: “Noomė, kuri grįžo iš Moabo krašto, parduoda lauką, priklausiusį mūsų broliui Elimelechui. 4.4 Aš norėjau pranešti tai tau. Pirk tą lauką čia sėdinčiųjų ir vyresniųjų akivaizdoje. Jei nori išpirkti, pirk, o jei nenori, pasakyk man, kad žinočiau. Nėra kito, kuris turi teisę tai išpirkti, o po tavęs­mano eilė”. Tas atsakė: “Aš pirksiu”. 4.5 Boozas tarė: “Tą dieną, kai pirksi lauką iš Noomės, turėsi nupirkti ir moabitę Rūtą, mirusiojo žmoną, kad išlaikytum mirusiojo vardą jo nuosavybei”. 4.6 Giminaitis atsakė: “Aš negaliu išpirkti jos, nes tada nukentėtų mano paties paveldėjimas. Tu pasinaudok mano teise, nes aš negaliu to padaryti”. 4.7 Izraelyje buvo paprotys: kai kas nors perleisdavo savo teisę į paveldėjimą kitam, jis nusiaudavo savo sandalą ir paduodavo savo artimui. Tai būdavo liudijimas Izraelyje. 4.8 Kai giminaitis pasakė Boozui: “Pirk tai sau”, nusiavė sandalą ir jam padavė. 4.9 Tada Boozas tarė vyresniesiems ir visiems žmonėms: “Jūs esate šiandien liudytojai, kad aš nupirkau iš Noomės visa, kas priklausė Elimelechui, Kiljonui ir Machlonui. 4.10 Taip pat ir moabitę Rūtą, Machlono žmoną, vesiu, kad išlaikyčiau mirusiojo vardą, jo nuosavybei ir kad jo vardas neišnyktų tarp jo brolių ir iš jo tėviškės. Jūs esate šiandien to įvykio liudytojai”. 4.11 Visi ten esantys žmonės ir vyresnieji atsakė: “Mes esame liudytojai. Viešpats telaimina moterį, ateinančią į tavo namus, kaip Rachelę ir Lėją, kurios sukūrė Izraelio namus. Tegul tau sekasi Efratoje ir tebūna garsus tavo vardas Betliejuje. 4.12 Tebūna tavo namai kaip namai Pereco, kurį Tamara pagimdė Judui, per palikuonis, kuriuos Viešpats tau duos iš šios jaunos moters”. 4.13 Boozas vedė Rūtą. Ir kai jis įėjo pas ją, Viešpats davė jai pastoti ir ji pagimdė sūnų. 4.14 Tuomet moterys sakė Noomei: “Palaimintas Viešpats, kuris nepaliko tavęs be įpėdinio, kad jo vardas būtų žymus Izraelyje. 4.15 Jis bus tau atgaiva ir pasirūpins tavimi senatvėje. Juk jį pagimdė tavo marti, kuri myli tave, ir yra tau daugiau negu septyni sūnūs”. 4.16 Noomė paėmė vaiką į savo prieglobstį ir buvo jo aukle. 4.17 Kaimynės jį pavadino Jobedu, sakydamos: “Sūnus gimė Noomei”. Jobedas buvo Jesės tėvas, karaliaus Dovydo senelis. 4.18 Šitie yra Pereco palikuonys: Perecs buvo Esromo tėvas, 4.19 Esromas­Aramo, Aramas­ Aminadabo, 4.20 Aminadabas­Naasono, Naasonas­Salmono, 4.21 Salmonas­Boozo, Boozas­Jobedo, 4.22 Jobedas­Jesės, o Jesė­Dovydo.

1 Samuelio 1

1.1 Efraimo aukštumoje, Ramoje gyveno vyras, vardu Elkana, efraimas. Jis buvo Cūfo sūnaus Tohuvo sūnaus Elihuvo sūnaus Jerohamo sūnus. 1.2 Jis turėjo dvi žmonas: Oną ir Peniną. Penina turėjo vaikų, o Ona neturėjo. 1.3 Elkana kasmet eidavo iš savo miesto į Šilojų melstis ir aukoti kareivijų Viešpačiui. Du Elio sūnūs, Hofnis ir Finehasas, ten buvo Viešpaties kunigais. 1.4 Kai Elkana aukodavo, jis duodavo aukos dalį savo žmonai Peninai ir visiems jos sūnums bei dukterims. 1.5 Bet Onai jis duodavo geriausią dalį, nes ją, nors Viešpats buvo uždaręs jos įsčias, mylėjo. 1.6 Jos priešininkė ją užgauliodavo ir erzindavo, nes Viešpats buvo uždaręs jos įsčias. 1.7 Taip būdavo kiekvienais metais, kai ji eidavo į Viešpaties namus. Toji taip užgauliodavo ją, kad ji verkdavo ir nevalgydavo. 1.8 Jos vyras Elkana klausė: “Ona, ko verki? Kodėl nevalgai? Ko liūdi? Argi aš tau nesu vertesnis už dešimtį sūnų?” 1.9 Ona atsistojo, kai jie pavalgė ir atsigėrė Šilojuje. Tuo metu kunigas Elis sėdėjo prie Viešpaties šventyklos durų. 1.10 Ona labai nuliūdusi meldėsi ir graudžiai verkė. 1.11 Ji davė įžadą: “Kareivijų Viešpatie, jei Tu pažvelgsi į savo tarnaitės sielvartą ir mane atsiminsi, ir nepamirši manęs, bet duosi man sūnų, tai aš atiduosiu jį Viešpačiui per visas jo gyvenimo dienas, ir skustuvas nepalies jo galvos”. 1.12 Ji ilgai meldėsi Viešpaties akivaizdoje, o Elis stebėjo jos lūpas. 1.13 Ona kalbėjo savo širdyje, jos lūpos judėjo, bet balso nesigirdėjo. Todėl Elis palaikė ją girta 1.14 ir tarė: “Ar ilgai būsi girta? Išsipagiriok”. 1.15 Ona atsakė: “Ne, viešpatie, aš esu nelaiminga moteris; aš negėriau nei vyno, nei stipraus gėrimo, tik išliejau savo širdį Viešpačiui. 1.16 Nelaikyk savo tarnaitės Belialo dukra, nes iš didelio sielvarto ir skausmo aš kalbėjau”. 1.17 Elis tarė: “Eik ramybėje, o Izraelio Dievas teįvykdo tavo prašymą”. 1.18 Ji atsakė: “Duok savo tarnaitei atrasti malonę tavo akyse”. Po to ji nuėjo, valgė ir nebeliūdėjo. 1.19 Anksti rytą atsikėlę ir pagarbinę Viešpatį, jie grįžo į savo namus, į Ramą. Elkana pažino savo žmoną Oną, ir Viešpats atsiminė ją. 1.20 Po kurio laiko Ona pagimdė sūnų ir jį pavadino Samueliu, sakydama: “Iš Viešpaties jį išmeldžiau”. 1.21 Kai Elkana ėjo su visais savo namiškiais aukoti Viešpačiui kasmetinę auką ir atlikti įžadą, 1.22 Ona nėjo. Ji sakė savo vyrui: “Aš neisiu, iki berniuką nujunkysiu. Po to jį nuvesiu Viešpaties akivaizdon ir ten paliksiu visam laikui”. 1.23 Jos vyras Elkana jai atsakė: “Daryk, kaip tau atrodo teisinga, pasilik namuose, iki jį nujunkysi. Viešpats tepatvirtina savo žodį”. Ji pasiliko ir žindė sūnų, iki jį nujunkė. 1.24 Nujunkiusi jį, ji paėmė berniuką, tris jaučius, efą miltų bei odinę vyno ir nuvedė jį į Šilojų Viešpaties šventyklon. Berniukas buvo dar mažas. 1.25 Papjovė jautį ir nuvedė berniuką pas Elį. 1.26 Ona sakė: “Mano viešpatie, kaip tu gyvas, aš esu ta pati moteris, kuri čia stovėjo tavo akivaizdoje ir meldėsi Viešpačiui. 1.27 Aš prašiau šito sūnaus. Viešpats išklausė mano prašymą ir suteikė, ko prašiau. 1.28 Aš jį atvedu Viešpačiui, kad visą savo gyvenimą jis Jam priklausytų”. Ir jis pagarbino ten Viešpatį.

1 Samuelio 2

2.1 Ona meldėsi: “Mano širdis džiaugiasi Viešpatyje ir mano ragas išaukštintas Jame. Aš plačiai atveriu savo burną prieš savo priešus, nes džiaugiuosi Tavo išgelbėjimu. 2.2 Niekas nėra toks šventas, kaip Viešpats! Šalia Tavęs nėra kito ir nėra kitos uolos, kaip mūsų Dievas. 2.3 Nekalbėkite taip išdidžiai ir įžūliai. Viešpats yra Dievas, kuris žino viską, ir Jis pasveria visus darbus. 2.4 Galingųjų lankas sulaužomas, o tie, kurie klumpa, apjuosiami jėga. 2.5 Sotieji parsisamdė už maistą, o alkanieji nurimo. Nevaisingoji pagimdė septynetą, o turinčioji daug vaikų nusilpo. 2.6 Viešpats numarina ir atgaivina, nuveda į mirusiųjų buveinę ir vėl išlaisvina. 2.7 Viešpats padaro beturtį ir turtingą. Jis pažemina ir išaukština. 2.8 Jis pakelia iš dulkių vargdienį, iš sąšlavų duobės iškelia vargšą; juos pasodina greta kunigaikščių ir leidžia paveldėti jiems šlovės sostą. Viešpačiui priklauso žemės pamatai, ant jų Jis pastatė pasaulį. 2.9 Savo šventųjų kojas Jis palaikys, o nedorėliai nutils tamsoje. Nė vienas nelaimės savo jėga. 2.10 Viešpats sudaužys į gabalus savo priešus. Jis sugriaudės prieš juos iš dangaus. Viešpats teis žemės kraštus. Jis duos jėgų savo karaliui ir išaukštins pateptojo ragą”. 2.11 Elkana grįžo į Ramą, į savo namus, o berniukas Samuelis tarnavo Viešpačiui, prižiūrimas kunigo Elio. 2.12 Elio sūnūs buvo Belialo vaikai ir nepažino Viešpaties. 2.13 Kam nors aukojant auką, kai mėsa tebevirdavo, ateidavo kunigo tarnas, laikydamas rankoje trišakę, 2.14 ir smeigdavo ją į katilą, puodą ar keptuvę. Visa, ką ištraukdavo šake, pasiimdavo Elio sūnūs. Taip jie darė visiems izraelitams, aukojantiems Šilojuje. 2.15 Prieš sudeginant taukus, atėjęs kunigo tarnas sakydavo aukotojui: “Duok mėsos kunigui iškepti; jis nenori virtos, bet žalios”. 2.16 Jei aukotojas sakydavo: “Pirmiausia tegul sudegina taukus, paskui tegul ima, kiek nori”. Tarnas atsakydavo: “Duok dabar. Jei neduosi, atimsiu”. 2.17 Elio sūnų nuodėmė buvo labai didelė Viešpaties akyse, nes žmonės ėmė bjaurėtis aukomis Viešpačiui. 2.18 Samuelis tarnavo Viešpačiui, apsirengęs lininį efodą. 2.19 Jo motina jam pasiūdavo drabužį ir kasmet atnešdavo ateidama su savo vyru aukoti kasmetinės aukos. 2.20 Elis laimindavo Elkaną ir jo žmoną: “Viešpats teduoda tau dar vaikų su šita moterimi už tą, kurį ji paaukojo Viešpačiui”. Po to jie grįždavo į namus. 2.21 Viešpats aplankė Oną, ir ji pagimdė dar tris sūnus ir dvi dukteris. Berniukas Samuelis augo Viešpaties akivaizdoje. 2.22 Elis labai paseno. Jis girdėjo, ką jo sūnūs darė Izraeliui, kaip jie suguldavo su moterimis, kurios susirinkdavo prie Susitikimo palapinės. 2.23 Tėvas klausė: “Kodėl taip darote? Aš girdžiu apie jūsų piktus darbus iš žmonių. 2.24 Negerus dalykus aš girdžiu apie jus, mano sūnūs. Jūs vedate Viešpaties tautą į nusikaltimą. 2.25 Jei žmogus nusikalsta žmogui, jį teis teisėjas, bet jei žmogus nusideda Viešpačiui, kas jį užtars?” Jie neklausė savo tėvo, todėl Viešpats nusprendė juos nužudyti. 2.26 Berniukas Samuelis augo, ir jam palankiai buvo nusiteikę ir Viešpats, ir žmonės. 2.27 Dievo žmogus atėjo pas Elį ir jam tarė: “Taip sako Viešpats: ‘Aš apsireiškiau tavo tėvams, kai jie buvo Egipte ir tarnavo faraonui. 2.28 Aš tavo tėvą išsirinkau kunigu iš visų Izraelio giminių, kad jis aukotų ant mano aukuro, smilkytų smilkalus ir nešiotų efodą mano akivaizdoje. Aš paskyriau kunigams izraelitų deginamųjų aukų dalį. 2.29 Kodėl jūs mindžiojate kojomis aukas ir dovanas, kurias įsakiau man aukoti? Kodėl labiau už mane gerbi savo sūnus, kurie tunka mano tautos Izraelio geriausiomis aukų dalimis?’ 2.30 Todėl Viešpats, Izraelio Dievas, sako: ‘Tikrai buvau pažadėjęs, kad tavo tėvo ir tavo namai per amžius bus mano akivaizdoje, bet dabar sakau, kad taip nebus. Aš pagerbsiu tuos, kurie mane gerbia, o kurie mane niekina, bus paniekinti. 2.31 Ateina diena, kada tavo ir tavo namų ramstį sunaikinsiu; nė vienas nesulauks senatvės. 2.32 Tu matysi priešą mano namuose, nepaisant to, kad Dievas daro gera Izraeliui; tavo namuose niekas nesulauks senatvės per amžius. 2.33 Aš nesunaikinsiu ir nepašalinsiu nuo savo aukuro visų tavųjų, bet tavo akys aptems ir siela krimsis; ir visi tavo palikuonys mirs savo gražiausiame amžiuje. 2.34 Tai bus ženklas tau, kai abu tavo sūnūs Hofnis ir Finehasas mirs tą pačią dieną. 2.35 Aš pakelsiu sau ištikimą kunigą, kuris darys tai, kas yra mano širdyje ir mano mintyse. Aš jam pastatysiu tvirtus namus, ir jis vaikščios prieš mano pateptąjį per amžius. 2.36 Tada išlikę tavo šeimos nariai atėję parpuls prieš jį už sidabrinį pinigėlį ar duonos kąsnį ir prašys, kad paskirtų juos kunigais ir jie galėtų užsidirbti pavalgyti’ ”.

1 Samuelio 3

3.1 Berniukas Samuelis tarnavo Viešpačiui Elio priežiūroje. Viešpaties žodis buvo brangus tuo laiku ir regėjimai buvo reti. 3.2 Kartą Elis gulėjo. Jo akys buvo nusilpę ir jis nebegalėjo gerai matyti. 3.3 Šventyklos lempa dar nebuvo užgesusi. Samuelis miegojo Viešpaties šventykloje, kur buvo Dievo skrynia. 3.4 Viešpats pašaukė Samuelį. Tas atsiliepė: “Aš čia”. 3.5 Nubėgęs pas Elį, Samuelis tarė: “Aš čia. Tu mane šaukei”. Tas atsakė: “Aš tavęs nešaukiau, eik ir miegok”. Jis grįžo ir atsigulė. 3.6 Viešpats antrą kartą pašaukė Samuelį. Atsikėlęs Samuelis vėl nuėjo pas Elį ir tarė: “Aš čia. Tu mane šaukei”. Tas atsakė: “Aš nešaukiau tavęs, mano sūnau, eik ir miegok”. 3.7 Samuelis dar nepažino Viešpaties ir jam dar nebuvo apreikštas Viešpaties žodis. 3.8 Viešpats pašaukė Samuelį trečią kartą. Atsikėlęs jis vėl nuėjo pas Elį ir sakė: “Aš čia. Tu mane šaukei”. Elis suprato, kad Viešpats šaukia berniuką, 3.9 ir tarė Samueliui: “Eik ir atsigulk. Jei tave vėl šauks, sakyk: ‘Kalbėk, Viešpatie, Tavo tarnas klauso’ ”. Nuėjęs Samuelis atsigulė. 3.10 Viešpats atėjo, atsistojo ir pašaukė, kaip pirma: “Samueli, Samueli!” Samuelis atsiliepė: “Kalbėk, Tavo tarnas klauso”. 3.11 Viešpats tarė Samueliui: “Štai Aš darau darbą Izraelyje. Kas apie jį išgirs, tam suspengs abiejose ausyse. 3.12 Tą dieną įvykdysiu visa, ką kalbėjau prieš Elį ir jo giminę. Kai Aš pradedu, Aš ir pabaigsiu. 3.13 Aš paskelbiau jam, kad nubausiu jo namus už nusikaltimą, apie kurį jis žino, nes jo sūnūs bjauriai elgėsi, o jis jų nesudraudė. 3.14 Aš prisiekiau, kad Elio šeimos kaltė nebus nuplauta nei aukomis, nei dovanomis per amžius”. 3.15 Samuelis gulėjo iki ryto. Atsikėlęs atidarė šventyklos duris. Jis bijojo papasakoti Eliui tą regėjimą. 3.16 Elis pasišaukė Samuelį: “Samueli, mano sūnau!” Jis atsakė: “Aš čia”. 3.17 Jis paklausė: “Ką tau sakė? Neslėpk nuo manęs. Dievas tepadaro tau tai ir dar daugiau, jei paslėpsi nuo manęs nors vieną žodį iš to, ką Jis tau sakė”. 3.18 Ir Samuelis jam papasakojo viską, nieko neslėpdamas. Tada Elis tarė: “Jis­Viešpats. Tedaro, kaip Jam atrodo geriausia”. 3.19 Samuelis augo, ir Viešpats buvo su juo. Ir nė vienas jo žodis nelikdavo neišsipildęs. 3.20 Visas Izraelis nuo Dano ir Beer Šebos sužinojo, kad Samuelis yra Viešpaties paskirtas pranašas. 3.21 Viešpats ir toliau pasirodydavo Šilojuje, kur apsireikšdavo Samueliui savo žodžiu.

1 Samuelio 4

4.1 Samuelio žodis pasiekė visą Izraelį. Izraelis pasistatė stovyklą prie Eben Ezero ir ruošėsi kariauti su filistinais, o filistinai pasistatė stovyklą prie Afeko. 4.2 Jie išsirikiavo prieš Izraelį, puolė ir sumušė jį, nužudydami mūšyje apie keturis tūkstančius vyrų. 4.3 Kai žmonės sugrįžo į stovyklą, Izraelio vyresnieji tarė: “Kodėl Viešpats leido šiandien filistinams nugalėti? Atsigabenkime iš Šilojo Viešpaties Sandoros skrynią, kad ji būtų su mumis ir mus išgelbėtų nuo priešų”. 4.4 Buvo pasiųsti į Šiloją pasiuntiniai, kurie atgabeno kareivijų Viešpaties, gyvenančio tarp cherubų, Sandoros skrynią. Abu Elio sūnūs Hofnis ir Finehasas buvo prie Dievo Sandoros skrynios. 4.5 Kai Viešpaties Sandoros skrynia pasiekė stovyklą, visi izraelitai šaukė taip garsiai, kad net žemė drebėjo. 4.6 Filistinai, išgirdę šauksmą, klausė: “Ką reiškia šitas riksmas hebrajų stovykloje?” Ir jie sužinojo, kad buvo atgabenta Viešpaties skrynia. 4.7 Filistinai išsigando, nes sakė: “Dievas atėjo pas juos į stovyklą. Vargas mums, nes anksčiau taip nebuvo! 4.8 Vargas mums! Kas mus išgelbės iš šitų galingų dievų? Tai dievai, kurie baudė Egiptą įvairiomis bausmėmis dykumoje. 4.9 Filistinai, būkite drąsūs, kad nereikėtų tarnauti hebrajams, kaip jie mums tarnavo. Nusiraminkite ir kariaukite”. 4.10 Filistinai kovojo ir vėl nugalėjo izraelitus, kurie visi išbėgiojo į savo palapines. Įvyko didelės žudynės, ir krito trisdešimt tūkstančių pėstininkų iš Izraelio. 4.11 Dievo skrynia buvo priešų paimta, o Elio sūnūs Hofnis ir Finehasas žuvo. 4.12 Vienas benjaminas, pabėgęs iš mūšio lauko, tą pačią dieną atvyko į Šiloją su perplėštais drabužiais ir žemėm apibarstyta galva. 4.13 Jam atvykus į miestą, Elis sėdėjo krasėje šalia kelio ir jo širdis drebėjo dėl Dievo skrynios. Kai vyras atbėgo į miestą ir viską pranešė, visas miestas ėmė raudoti. 4.14 Elis, išgirdęs verksmą, paklausė: “Ką reiškia šitas triukšmas?” Tas vyras atskubėjo prie Elio ir jam pranešė. 4.15 Elis buvo devyniasdešimt aštuonerių metų, jo akys buvo nusilpusios ir jis nebematė. 4.16 Tas vyras kalbėjo Eliui: “Aš šiandien pabėgau iš mūšio lauko ir atvykau čia”. Elis paklausė: “Kas ten atsitiko, mano sūnau?” 4.17 Pasiuntinys atsakė: “Izraelis bėgo nuo filistinų, įvyko didelės žudynės. Tavo abu sūnūs Hofnis ir Finehasas žuvo, ir Dievo skrynia priešų rankose”. 4.18 Jam paminėjus Dievo skrynią, Elis atbulas krito nuo krasės šalia vartų. Jo sprandas lūžo ir jis mirė, nes buvo senas ir sunkus. Jis teisė Izraelį keturiasdešimt metų. 4.19 Jo marti, Finehaso žmona, buvo nėščia ir greitai turėjo gimdyti. Išgirdus, kad Dievo skrynia paimta ir kad jos uošvis ir vyras mirę, ji susilenkė ir pagimdė, nes ją suėmė gimdymo skausmai. 4.20 Jai mirštant, prie jos stovėjusios moterys sakė: “Nebijok, tu pagimdei sūnų”. Tačiau ji nieko neatsakė ir nebekreipė dėmesio. 4.21 Ji pavadino vaiką Ikabodu, sakydama: “Šlovė paliko Izraelį”, nes Dievo skrynia buvo paimta ir jos uošvis bei vyras mirę. 4.22 Ji pasakė: “Šlovė paliko Izraelį, nes Dievo skrynia paimta”.

1 Samuelio 5

5.1 Filistinai paėmė Dievo skrynią ir nugabeno ją iš Eben Ezero į Ašdodą. 5.2 Filistinai paėmė Dievo skrynią, įnešė ją į Dagono šventyklą ir pastatė šalia Dagono. 5.3 Ašdodo gyventojai kitą rytą, atsikėlę anksti, įėjo į Dagono šventyklą ir pamatė Dagoną, kniūbsčią gulintį ant žemės prieš Viešpaties skrynią. Pakėlę Dagoną, jie pastatė jį atgal į jo vietą. 5.4 Kitą dieną anksti atsikėlę, jie vėl rado Dagoną gulintį ant žemės prieš Viešpaties skrynią; jo galva ir abi rankos gulėjo nukirstos ant slenksčio. Tik Dagono liemuo buvo likęs. 5.5 Todėl Dagono kunigai ir visi, įeinantieji į Dagono šventyklą, peržengia Dagono slenkstį Ašdode iki šios dienos. 5.6 Viešpaties ranka sunkiai slėgė Ašdodo gyventojus. Jis naikino juos ir baudė skaudžiais augliais Ašdode ir jo apylinkėse. 5.7 Ašdodo vyrai, matydami, kas darosi, tarė: “Izraelio Dievo skrynia negali pasilikti pas mus, nes Jo ranka labai spaudžia mus ir mūsų dievą Dagoną”. 5.8 Jie sukvietė visus filistinų kunigaikščius ir klausė: “Ką mums daryti su Izraelio Dievo skrynia?” Tie atsakė: “Izraelio Dievo skrynią reikia nugabenti į Gatą”. Jie taip ir padarė. 5.9 Kai ją atgabeno, Viešpaties ranka ištiko miestą labai dideliu naikinimu. Jis baudė visus to miesto žmones, mažus ir didelius, skaudžiais augliais. 5.10 Tuomet jie išsiuntė Dievo skrynią į Ekroną. Kai Dievo skrynia buvo atgabenta į Ekroną, ekroniečiai ėmė šaukti: “Jie atgabeno pas mus Izraelio Dievo skrynią, norėdami nužudyti mus”. 5.11 Taigi jie, sušaukę visus filistinų kunigaikščius, sakė: “Išsiųskime Izraelio Dievo skrynią, kad ji būtų sugrąžinta į savo vietą ir kad neišžudytų mūsų ir mūsų žmonių”. Nes pražūtingas naikinimas apėmė visą miestą ir Dievo ranka buvo labai sunki. 5.12 Išlikę gyvi buvo ištikti auglių, ir miesto šauksmas kilo į dangų.

1 Samuelio 6

6.1 Viešpaties skrynia filistinų krašte išbuvo septynis mėnesius. 6.2 Filistinai pasikvietė kunigus bei žynius ir klausė: “Ką mums daryti su Viešpaties skrynia? Kaip ją pasiųsti atgal į jos vietą?” 6.3 Tie atsakė: “Jei siųsite atgal Izraelio Dievo skrynią, nesiųskite tuščios, bet būtinai grąžinkite su auka už kaltes. Tada pagysite ir jums paaiškės, kodėl Jo ranka neatsitraukia nuo jūsų”. 6.4 Jie klausė: “Kokią auką turime duoti už savo nusikaltimą?” Tie atsakė: “Penkis auksinius auglius ir penkias auksines peles pagal filistinų kunigaikščių skaičių, nes ta pati liga vargino jus ir jūsų kunigaikščius. 6.5 Padarykite penkis auglių atvaizdus ir pelių, kurios naikina kraštą, atvaizdus ir atiduokite Izraelio Dievui. Gal tada Jis atims savo ranką nuo jūsų, jūsų dievų ir šalies. 6.6 Neužkietinkite savo širdžių, kaip užkietino egiptiečiai ir faraonas. Kai Viešpats darė stebuklus tarp jų, jie buvo priversti išleisti izraelitus. 6.7 Imkite dvi žindančias karves, ant kurių dar nebuvo uždėtas jungas, ir įkinkykite jas į naują vežimą, o jų veršiukus parsiveskite namo. 6.8 Viešpaties skrynią įkelkite į vežimą, o auksinius dirbinius, kuriuos duodate kaip auką, įdėkite į atskirą dėžę ir paleiskite karves. 6.9 Ir žiūrėkite: jei jos eis keliu, vedančiu Bet Šemešo link, tai Viešpats yra mums siuntęs šitą didelę nelaimę; o jei ne, tada žinosime, kad ne Jo ranka ištiko mus, o taip įvyko atsitiktinai”. 6.10 Filistinai taip ir padarė. Dvi žindančias karves įkinkė į vežimą, o jų veršiukus uždarė namuose. 6.11 Jie įkėlė Viešpaties skrynią ir dėžę su auksinėmis pelėmis ir auglių atvaizdais į vežimą. 6.12 Karvės ėjo tiesiai į Bet Šemešą. Eidamos vieškeliu jos baubė, bet nepasuko nei dešinėn, nei kairėn. Filistinų kunigaikščiai ėjo paskui jas iki Bet Šemešo sienos. 6.13 Bet šemešiečiai pjovė kviečius slėnyje. Pakėlę akis, jie pamatė skrynią ir džiaugėsi ja. 6.14 Vežimas atvažiavo į Jozuės, bet šemešiečio, lauką ir sustojo. Ten buvo didelis akmuo. Jie suskaldė vežimą, o karves aukojo kaip deginamąją auką Viešpačiui. 6.15 Levitai nukėlė Viešpaties skrynią ir prie jos buvusią dėžę, kurioje buvo auksiniai dirbiniai, ir padėjo ant to didelio akmens. Bet Šemešo žmonės tą dieną aukojo deginamąsias ir kitas aukas Viešpačiui. 6.16 Penki filistinų kunigaikščiai, tai matydami, sugrįžo tą pačią dieną į Ekroną. 6.17 Filistinai aukojo už savo nusikaltimą auksinius auglius: vieną už Ašdodą, vieną už Gazą, vieną už Aškeloną, vieną už Gatą ir vieną už Ekroną. 6.18 Auksinės pelės buvo nuo penkių filistinų miestų, priklausančių penkiems kunigaikščiams, pradedant sutvirtintais miestais ir baigiant atvirais kaimais iki didelio akmens, ant kurio jie padėjo Viešpaties skrynią ir kuris iki šios dienos tebeguli bet šemešiečio Jozuės lauke. 6.19 Jis baudė Bet Šemešo gyventojus, nes jie pažiūrėjo į Viešpaties skrynios vidų, ir nužudė penkiasdešimt tūkstančių septyniasdešimt žmonių. Žmonės verkė dėl tokių didelių žudynių. 6.20 Bet Šemešo žmonės kalbėjo: “Kas gali išstovėti Viešpaties, švento Dievo, akivaizdoje? Kur Jis eis iš mūsų?” 6.21 Jie pasiuntė pasiuntinius į Kirjat Jearimą, sakydami: “Filistinai sugrąžino Viešpaties skrynią. Ateikite ir parsigabenkite ją”.

1 Samuelio 7

7.1 Kirjat Jearimo vyrai parsigabeno Viešpaties skrynią ir ją įnešė į Abinadabo namus, esančius ant kalvos. Jo sūnų Eleazarą jie paskyrė saugoti Viešpaties skrynią. 7.2 Praėjo dvidešimt metų nuo tos dienos, kai Viešpaties skrynia buvo atgabenta į Kirjat Jearimą. Visas Izraelis atsigręžė į Viešpatį. 7.3 Ir Samuelis tarė visiems izraelitams: “Jei jūs visa širdimi norite grįžti prie Viešpaties, pašalinkite iš savo tarpo svetimus dievus bei Astartę, paruoškite savo širdis Viešpačiui ir tarnaukite Jam vienam; tada Jis jus išgelbės iš filistinų”. 7.4 Izraelitai pašalino Baalą bei Astartę ir tarnavo vienam Viešpačiui. 7.5 Po to Samuelis sakė: “Sušaukite visą Izraelį į Micpą; aš melsiuosi už jus Viešpačiui”. 7.6 Jie, susirinkę Micpoje, sėmė vandenį ir jį išliejo Viešpaties akivaizdoje, pasninkavo visą dieną ir sakė: “Mes nusidėjome Viešpačiui”. Samuelis teisė izraelitus Micpoje. 7.7 Filistinai išgirdo, kad izraelitai susirinko į Micpą, ir jų kunigaikščiai pakilo prieš Izraelį. Izraelitai, tai išgirdę, nusigando 7.8 ir tarė Samueliui: “Nepaliauk melsti Viešpatį, mūsų Dievą, kad Jis mus išgelbėtų iš filistinų”. 7.9 Samuelis paėmė žindomą ėriuką ir paaukojo visą Viešpačiui kaip deginamąją auką. Samuelis šaukėsi Viešpaties dėl Izraelio, ir Viešpats jį išklausė. 7.10 Samueliui aukojant deginamąją auką, filistinai pradėjo kovą su Izraeliu. Bet tą dieną Viešpats išgąsdino filistinus didele perkūnija taip, kad jie pakriko, ir izraelitai nugalėjo juos. 7.11 Išėję iš Micpos, izraelitai persekiojo filistinus ir juos žudė iki Bet Karo. 7.12 Tarp Micpos ir Seno Samuelis pastatė akmenį ir jį pavadino Eben Ezeriu, sakydamas: “Viešpats mums padėjo iki šios vietos”. 7.13 Filistinai buvo nugalėti ir daugiau nepuolė Izraelio; ir Viešpaties ranka buvo prieš filistinus per visas Samuelio dienas. 7.14 Miestai nuo Ekrono iki Gato, kuriuos filistinai buvo užėmę, grįžo Izraeliui. Taip pat ir jų apylinkes Izraelis atsiėmė iš filistinų. Buvo taika tarp Izraelio ir amoritų. 7.15 Samuelis teisė Izraelį per visas savo dienas. 7.16 Jis eidavo kas metai į Betelį, Gilgalą bei Micpą ir teisdavo Izraelį tose vietose. 7.17 Po to jis grįždavo į Ramą, nes ten buvo jo namai. Čia jis teisė Izraelį ir čia jis pastatė aukurą Viešpačiui.

1 Samuelio 8

8.1 Kai Samuelis paseno, paskyrė teisėjais Izraelyje savo sūnus. 8.2 Jo pirmagimis sūnus buvo Joelis, o antrasis­Abija. Jie buvo teisėjai Beer Šeboje. 8.3 Tačiau jo sūnūs nevaikščiojo jo keliais, bet pasidavė godumui, imdavo kyšius ir iškreipdavo teisingumą. 8.4 Visi Izraelio vyresnieji susirinkę atėjo pas Samuelį į Ramą 8.5 ir sakė jam: “Tu pasenai, o tavo sūnūs nevaikšto tavo keliais. Paskirk mums karalių, kuris mus teistų, kaip yra visose tautose”. 8.6 Samueliui tokia kalba nepatiko, nes jie sakė: “Duok mums karalių, kuris mus teistų”. Ir Samuelis meldėsi Viešpačiui. 8.7 O Viešpats jam atsakė: “Klausyk tautos balso visame, ką jie tau sako. Juk ne tave jie atmetė, bet mane, kad jiems nekaraliaučiau. 8.8 Taip jie elgėsi nuo tos dienos, kai juos išvedžiau iš Egipto, iki šios dienos. Jie palikdavo mane ir tarnaudavo kitiems dievams. Dabar jie ir tau daro tą patį. 8.9 Klausyk jų balso, tačiau iš anksto rimtai juos įspėk ir jiems paskelbk teises karaliaus, kuris jiems karaliaus”. 8.10 Žmonėms, kurie prašė karaliaus, Samuelis pasakė visa, ką Viešpats kalbėjo. 8.11 Ir jis sakė: “Karalius, kuris jums karaliaus, paims jūsų sūnus ir paskirs prie savo kovos vežimų ir žirgų, ir jie turės bėgti jo vežimų priekyje. 8.12 Jis paskirs juos tūkstantininkais ir penkiasdešimtininkais; jie ars jo laukus, pjaus javus ir gamins ginklus bei reikmenis karo vežimams. 8.13 Jūsų dukterys gamins jam kvepalus ir bus virėjos bei kepėjos. 8.14 Geriausius jūsų laukus, vynuogynus ir alyvmedžių sodus jis atiduos savo tarnams. 8.15 Be to, jis ims jūsų pasėlių ir vynuogynų vaisių dešimtąją dalį ir atiduos savo valdininkams bei tarnams. 8.16 Jūsų tarnus ir tarnaites, geriausius jaunuolius ir jūsų asilus panaudos savo darbams. 8.17 Jis paims jūsų avių dešimtąją dalį, ir jūs būsite jo tarnai. 8.18 Tada jūs šauksite dėl karaliaus, kurį išsirinkote, bet Viešpats jūsų neišklausys”. 8.19 Tačiau tauta atsisakė paklusti Samuelio balsui ir sakė: “Mes norime turėti karalių, 8.20 kad būtume kaip visos kitos tautos, kad mūsų karalius mus teistų ir mums vadovautų kovose”. 8.21 Samuelis išklausė tautos žodžius ir perdavė juos Viešpačiui. 8.22 Ir Viešpats tarė Samueliui: “Klausyk jų balso ir paskirk jiems karalių”. Tada Samuelis tarė izraelitams: “Grįžkite kiekvienas į savo miestą”.

1 Samuelio 9

9.1 Benjamine gyveno turtingas vyras, vardu Kišas, sūnus Abielio, sūnaus Ceroro, sūnaus Bekorato, sūnaus Afiacho. 9.2 Kišas turėjo sūnų Saulių, jauną ir gražų. Nebuvo nė vieno izraelito, gražesnio už jį; visa galva jis buvo aukštesnis už kitus savo tautos žmones. 9.3 Sauliaus tėvui Kišui dingo asilės. Ir Kišas sakė savo sūnui Sauliui: “Imk tarną ir eik ieškoti asilių”. 9.4 Jie išvaikščiojo Efraimo aukštumas ir Šališos kraštą, bet jų nerado. Paskui jie apėjo Šaalimo kraštą, bet ir ten jų nebuvo. Jie išvaikščiojo ir Benjamino žemes, bet jų nerado. 9.5 Kai atėjo į Cūfo šalį, Saulius tarė savo tarnui: “Grįžkime, kad mano tėvas, užuot rūpinęsis asilėmis, nepradėtų rūpintis dėl mūsų”. 9.6 Tarnas jam atsakė: “Šitame mieste gyvena Dievo vyras, kurį visi gerbia; visa, ką jis pasako, įvyksta. Užeikime pas jį. Gal jis pasakys, kuriuo keliu mums eiti”. 9.7 Saulius atsakė: “Ką mes nunešime tam vyrui eidami? Duona pasibaigė mūsų maišuose, ir mes neturime jokios dovanos, kurią galėtume nunešti Dievo vyrui”. 9.8 Tarnas atsakė Sauliui: “Aš turiu ketvirtį šekelio sidabro ir jį atiduosiu Dievo vyrui, kad jis parodytų mums kelią”. 9.9 Anksčiau, kai Izraelyje kas eidavo pasiklausti Dievo, sakydavo: “Einu pas regėtoją”. Nes tą, kurį šiandien vadina pranašu, anksčiau vadino regėtoju. 9.10 Saulius atsakė tarnui: “Gerai sakai, eikime”. Jie nuėjo į miestą, kur gyveno Dievo vyras. 9.11 Beeidami šlaitu miesto link, jie susitiko mergaičių, einančių pasisemti vandens, ir paklausė: “Ar yra čia regėtojas?” 9.12 Jos atsakė: “Yra. Jis kaip tik priešais jus. Skubėkite, nes jis šiandien atėjo į miestą, kadangi žmonės šiandien aukoja aukštumoje. 9.13 Įėję į miestą, jūs tuojau jį surasite, nes jis eis į aukštumą valgyti. Žmonės nepradės valgyti, kol jis ateis, nes jis palaimina auką; po to valgo pakviestieji. Eikite, nes dabar jį dar rasite”. 9.14 Įeidami į miestą, jie sutiko Samuelį, ateinantį priešais, kuris ėjo į aukštumą. 9.15 Viešpats buvo pasakęs Samueliui prieš dieną iki Sauliaus atėjimo: 9.16 “Rytoj apie tą laiką atsiųsiu pas tave vyrą iš Benjamino žemės, kad jį pateptum mano tautos Izraelio valdovu. Jis išgelbės mano tautą iš filistinų. Aš pažvelgiau į savo tautą, nes jų šauksmas pasiekė mane”. 9.17 Kai Samuelis pamatė Saulių, Viešpats jam tarė: “Štai vyras, apie kurį tau kalbėjau! Šitas karaliaus mano tautai”. 9.18 Saulius, sutikęs Samuelį tarpuvartėje, klausė: “Pasakyk man, kur gyvena regėtojas”. 9.19 Samuelis atsakė Sauliui: “Aš esu regėtojas. Eik pirma manęs į aukštumą, ten šiandien valgysite su manimi; rytoj tave išleisiu ir pasakysiu, kas yra tavo širdyje. 9.20 Dėl asilių, kurios dingo prieš tris dienas, nesirūpink­jos jau atsirado. O kam priklausys visa, kas geriausia Izraelyje? Argi ne tau ir tavo tėvo namams?” 9.21 Saulius atsakė: “Juk aš esu benjaminas, iš mažiausios Izraelio giminės, ir mano šeima yra menkiausia iš visų Benjamino šeimų. Kodėl man taip sakai?” 9.22 Samuelis Saulių ir jo tarną įsivedė į kambarį ir pasodino juos garbingiausioje vietoje tarp pakviestųjų, kurių buvo apie trisdešimt vyrų. 9.23 Samuelis tarė virėjui: “Duok tą dalį, kurią tau liepiau atidėti”. 9.24 Virėjas atnešė gyvulio petį ir padėjo prieš Saulių. Samuelis tarė: “Štai ką palikau tau, valgyk su pakviestaisiais”. Taip Saulius tą dieną valgė su Samueliu. 9.25 Jiems sugrįžus nuo aukštumos į miestą, Samuelis kalbėjosi su Sauliumi ant stogo. 9.26 Aušrai brėkštant, Samuelis pašaukė ant stogo Saulių ir tarė: “Kelkis, kad galėčiau tave išleisti”. Saulius atsikėlė ir juodu išėjo į gatvę. 9.27 Kai jie ėjo į miesto pakraštį, Samuelis tarė Sauliui: “Liepk tarnui eiti pirma mūsų, o tu sustok. Paskelbsiu tau Viešpaties žodį”.

1 Samuelio 10

10.1 Samuelis išliejo indą aliejaus Sauliui ant galvos, pabučiavo jį ir tarė: “Viešpats patepė tave savo paveldėjimo vadu. 10.2 Šiandien, išsiskyręs su manimi, sutiksi du vyrus prie Rachelės kapo, Benjamino pasienyje, Celcache; jie tau sakys: ‘Asilės, kurių išėjai ieškoti, jau atsirado. Tavo tėvas, pamiršęs asiles, rūpinasi, kas su jumis atsitiko’. 10.3 Eidamas toliau, prieisi Taboro ąžuolą. Ten tave sutiks trys vyrai, einantys pas Dievą į Betelį. Vienas neš tris ožiukus, antras­tris duonos kepalus, o trečias­vyno odinę. 10.4 Jie tave pasveikins ir duos tau du duonos kepalus, kuriuos paimsi iš jų rankos. 10.5 Po to prieisi Dievo kalvą, kur yra filistinų įgulos stovykla. Įeidamas į miestą, sutiksi būrį pranašų, ateinančių nuo aukštumos su arfomis, būgnais, vamzdeliais ir psalteriais; ir jie pranašaus. 10.6 Ant tavęs nužengs Viešpaties Dvasia, ir tu pranašausi kartu su jais ir tapsi kitu žmogumi. 10.7 Kai visi tie ženklai įvyks su tavimi, elkis pagal aplinkybes, nes Dievas su tavimi. 10.8 Nueik pirma manęs į Gilgalą. Aš atėjęs aukosiu deginamąsias ir padėkos aukas. Lauk manęs septynias dienas, iki aš ateisiu ir nurodysiu, ką turi daryti”. 10.9 Sauliui pasisukus eiti nuo Samuelio, Dievas davė jam kitą širdį, ir visi tie ženklai įvyko tą pačią dieną. 10.10 Jam atėjus prie kalvos, jį pasitiko pranašų būrys. Ir Dievo Dvasia nužengė ant jo, ir jis pranašavo kartu su jais. 10.11 Žmonės, kurie Saulių pažino anksčiau, matydami jį su pranašais pranašaujant, kalbėjosi: “Kas atsitiko Kišo sūnui? Ar ir Saulius tarp pranašų?” 10.12 Vienas iš ten buvusiųjų atsakė: “O kas kitų tėvas?” Todėl tai tapo priežodžiu: “Ar ir Saulius tarp pranašų?” 10.13 Baigęs pranašauti, jis atėjo į aukštumą. 10.14 Jo dėdė klausė: “Kur buvote?” Jis atsakė: “Asilių ieškojome. Kai jų niekur neradome, nuėjome pas Samuelį”. 10.15 Sauliaus dėdė vėl klausė: “Prašau, pasakyk, ką jums Samuelis sakė?” 10.16 Saulius atsakė: “Jis mums pasakė, kad asilės atsirado”. Bet ką Samuelis jam sakė apie karalystę, Saulius jam nepasakė. 10.17 Samuelis sušaukė tautą į Micpą pas Viešpatį. 10.18 Ir jis kalbėjo izraelitams: “Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš išvedžiau Izraelį iš Egipto ir išgelbėjau iš egiptiečių rankos ir iš visų karalysčių, kurios jus spaudė, rankos’. 10.19 Bet jūs šiandien atmetėte Dievą, kuris jus išgelbėjo iš visų jūsų nelaimių, sakydami: ‘Paskirk mums karalių’. Dabar ateikite į Viešpaties akivaizdą giminėmis ir šeimomis”. 10.20 Kai Samuelis pašaukė prieiti kiekvieną Izraelio giminę, buvo išrinkta Benjamino giminė. 10.21 Kai Samuelis pašaukė Benjamino giminę šeimomis, buvo išrinkta Matrio šeima ir iš jos buvo išrinktas Kišo sūnus Saulius. Jie ieškojo jo, bet negalėjo surasti. 10.22 Todėl jie klausė Viešpaties: “Ar jis čia dar ateis?” Viešpats atsakė: “Jis pasislėpęs tarp mantos”. 10.23 Nubėgę vyrai atvedė jį. Kai jis atsistojo tarp žmonių, buvo visa galva aukštesnis už kitus. 10.24 Tada Samuelis tarė susirinkusiems: “Ar matote tą, kurį Viešpats išsirinko? Nėra jam lygaus visoje tautoje”. Tada žmonės pradėjo šaukti: “Tegyvuoja karalius!” 10.25 Tada Samuelis išdėstė tautai karalystės nuostatus, juos surašė į knygą ir padėjo priešais Viešpatį. Po to Samuelis leido tautai grįžti į savo namus. 10.26 Taip pat ir Saulius grįžo namo į Gibėją. Su juo nuėjo ir vyrai, kurių širdis palietė Dievas. 10.27 Bet Belialo vaikai sakė: “Kaip šitas žmogus mus išgelbės?” Jie paniekino jį ir neatnešė jam dovanų. Bet Saulius išlaikė ramybę.

1 Samuelio 11

11.1 Amonitas Nahašas atžygiavo ir apsupo Jabeš Gileadą. Tada Jabešo gyventojai sakė Nahašui: “Sudarykime sandorą, ir mes tau tarnausime”. 11.2 Amonitas Nahašas jiems atsakė: “Aš sudarysiu su jumis sandorą su tokia sąlyga: kiekvienam iš jūsų išdursiu dešinę akį ir taip pažeminsiu visą Izraelį”. 11.3 Jabešo vyresnieji jam tarė: “Duok mums septynias dienas, kad galėtume pasiųsti pasiuntinius į visą Izraelio kraštą. Jei nerasime, kas mus išgelbėtų, mes tau pasiduosime”. 11.4 Kai pasiuntiniai atvyko į Gibėją, kur gyveno Saulius, ir pranešė šiuos žodžius žmonėms, visi žmonės pakėlė balsus ir verkė. 11.5 Tuo metu Saulius grįžo iš lauko su savo jaučiais. Jis paklausė: “Kas atsitiko, kad žmonės verkia?” Ir jie papasakojo jam žinias iš Jabešo. 11.6 Kai jis tai išgirdo, Dievo Dvasia nužengė ant Sauliaus ir jis užsidegė dideliu pykčiu. 11.7 Jis iškinkė jungą jaučių ir, juos sukapojęs, išsiuntinėjo gabalus po visą Izraelio kraštą, sakydamas: “Kas neis su Sauliumi ir Samueliu, taip bus padaryta jo jaučiams”. Viešpaties baimė apėmė tautą, ir jie atėjo visi kaip vienas. 11.8 Kai jis suskaičiavo juos Bezeke, izraelitų buvo trys šimtai tūkstančių, o Judo vyrų­trisdešimt tūkstančių. 11.9 Atvykusiems pasiuntiniams jie tarė: “Rytoj, kai saulė pradės kaitinti, jūs sulauksite pagalbos”. Pasiuntiniai sugrįžę pranešė apie tai Jabešo gyventojams, ir jie visi pradžiugo. 11.10 Jabešo vyrai sakė: “Rytoj pasiduosime jums, ir jūs galėsite daryti su mumis, ką norėsite”. 11.11 Kitą dieną Saulius suskirstė vyrus į tris būrius ir rytinės sargybos metu jie įsiveržė į stovyklą ir žudė amonitus, iki pradėjo kaitinti saulė. O likusieji buvo taip išblaškyti, kad dviejų neliko kartu. 11.12 Izraelitai klausė Samuelio: “Kas yra tie, kurie sakė: ‘Ar Saulius mums karalius?’ Atveskite juos mums, kad mes juos nužudytume”. 11.13 Saulius tarė: “Nė vienas nebus nužudytas šiandien, nes šiandien Viešpats išgelbėjo Izraelį”. 11.14 Po to Samuelis tarė tautai: “Eikime į Gilgalą ir ten atnaujinkime karalystę”. 11.15 Visa tauta nuėjo į Gilgalą. Jie ten paskelbė Saulių karaliumi Viešpaties akivaizdoje ir aukojo padėkos aukas Viešpačiui. Ir labai džiaugėsi ten Saulius ir visi izraelitai.

1 Samuelio 12

12.1 Samuelis kalbėjo visiems izraelitams: “Aš paklausiau jūsų balso visame, ką man sakėte, ir paskyriau jums karalių. 12.2 Ir dabar karalius eina priekyje jūsų. Aš pasenau ir pražilau, ir mano sūnūs yra tarp jūsų. Aš gyvenau tarp jūsų nuo savo vaikystės iki šios dienos. 12.3 Štai aš čia. Paliudykite prieš mane Viešpaties ir Jo pateptojo akivaizdoje. Ar aš paėmiau kieno nors jautį ar asilą? Ar ką nuskriaudžiau? Ar ką išnaudojau? Iš ko paėmiau kyšį, kad užmerkčiau savo akis? Jei taip padariau, atsilyginsiu”. 12.4 Jie atsakė: “Tu mūsų neskriaudei, mūsų neišnaudojai ir nieko iš mūsų neėmei”. 12.5 Samuelis jiems tarė: “Viešpats ir Jo pateptasis yra šiandien liudytojai, kad jūs neradote nieko mano rankoje”. Jie atsakė: “Liudytojai”. 12.6 Samuelis toliau kalbėjo tautai: “Liudytojas yra Viešpats, kuris paskyrė Mozę bei Aaroną ir išvedė jūsų tėvus iš Egipto šalies. 12.7 Dabar sustokite ir klausykite, o aš bylinėsiuosi su jumis dėl visų Viešpaties teisių darbų, kuriuos Jis padarė jums ir jūsų tėvams. 12.8 Kai Jokūbas nuvyko į Egiptą ir jūsų tėvai šaukėsi Viešpaties, Viešpats siuntė Mozę ir Aaroną, kurie išvedė jūsų tėvus iš Egipto ir apgyvendino šitoje šalyje. 12.9 Kai jie užmiršo Viešpatį, savo Dievą, Jis atidavė juos į Siseros, Hacoro kariuomenės vado, rankas, į rankas filistinų ir Moabo karaliaus ir jie kariavo prieš jus. 12.10 Jie šaukėsi Viešpaties, sakydami: ‘Mes nusidėjome, nes apleidome Viešpatį ir tarnavome Baalui ir Astartei. Išgelbėk mus iš mūsų priešų rankos , ir mes Tau tarnausime’. 12.11 Viešpats siuntė Jerubaalą, Baraką, Jeftę ir Samuelį ir išgelbėjo jus iš jūsų priešų rankos, kurie supo jus, ir jūs gyvenote saugiai. 12.12 Pamatę amonitų karalių Nahašą atžygiuojantį prieš jus, jūs sakėte: ‘Karalius mums tekaraliauja’, nors Viešpats, jūsų Dievas, yra jūsų karalius. 12.13 Todėl dabar štai jūsų karalius, kurio reikalavote ir išsirinkote; Viešpats davė jums karalių. 12.14 Jei bijosite Viešpaties, Jam tarnausite, klausysite Jo balso ir nesipriešinsite Jo įsakymams, tai jūs ir jūsų karalius, kuris jus valdo, seksite Viešpatį, savo Dievą. 12.15 Bet jei neklausysite Viešpaties balso ir priešinsitės Jo įsakymams, tai Viešpaties ranka bus prieš jus, kaip buvo prieš jūsų tėvus. 12.16 Stovėkite ir žiūrėkite į tą didelį dalyką, kurį Viešpats darys jums matant. 12.17 Argi šiandien ne kviečių pjūtis? Aš šauksiuosi Viešpaties, ir Jis siųs perkūniją ir lietų, kad jūs suprastumėte ir pasimokytumėte, kokį didelį nusikaltimą padarėte Viešpaties akyse, prašydami sau karaliaus”. 12.18 Samuelis šaukėsi Viešpaties, ir Viešpats tą dieną siuntė perkūniją ir lietų. Visi izraelitai labai išsigando Viešpaties ir Samuelio. 12.19 Ir jie sakė Samueliui: “Melsk už savo tarnus Viešpatį, savo Dievą, kad nemirtume, nes prie visų savo nusikaltimų pridėjome dar vieną, prašydami sau karaliaus!” 12.20 Samuelis atsakė tautai: “Nebijokite. Tiesa, jūs nusikaltote, tačiau nepaliaukite sekę Viešpatį ir tarnaukite Jam visa širdimi. 12.21 Nenukrypkite prie tuščių dalykų, kurie negali duoti naudos nė išgelbėti, nes yra tušti. 12.22 Viešpats neatstums jūsų dėl savo didžio vardo, nes Viešpačiui patiko išsirinkti jus savo tauta. 12.23 O dėl manęs, tai taip nebus, kad aš nusidėčiau prieš Viešpatį, paliaudamas melstis už jus. Aš jus mokysiu eiti teisingu ir geru keliu. 12.24 Tik bijokite Viešpaties ir Jam ištikimai tarnaukite visa savo širdimi. Jūs matėte, kokių didelių dalykų Jis padarė dėl jūsų. 12.25 Bet jei elgsitės nedorai, pražūsite jūs ir jūsų karalius”.

1 Samuelio 13

13.1 Saulius karaliavo Izraelyje metus ir antraisiais karaliavimo metais 13.2 Saulius išsirinko tris tūkstančius vyrų iš Izraelio; du tūkstančiai buvo su juo Michmašo ir Betelio kalnuose, o tūkstantis buvo su Jehonatanu Benjamino Gibėjoje. Likusius vyrus jis pasiuntė namo. 13.3 Jehonatanas sumušė filistinų įgulą Geboje, ir apie tai išgirdo visi filistinai. Saulius trimitavo visoje šalyje, sakydamas: “Teišgirsta hebrajai”. 13.4 Visas Izraelis išgirdo, kad Saulius sumušė filistinų įgulą ir kad Izraelis tapo pasibjaurėjimu filistinams. Visa tauta buvo pašaukta pas Saulių į Gilgalą. 13.5 Filistinai susirinko kovoti prieš Izraelį. Jų buvo trisdešimt tūkstančių kovos vežimų, šeši tūkstančiai raitelių ir pėstininkų kaip smilčių ant jūros kranto. Jie atžygiavo ir pasistatė stovyklą Michmaše, į rytus nuo Bet Aveno. 13.6 Izraelitai pamatė, kad jiems gresia pavojus; priešo spaudžiami, žmonės slapstėsi olose, urvuose, tarp uolų, aukštumose ir daubose. 13.7 Kai kurie perėjo Jordaną ir pabėgo į Gado ir Gileado šalį. Tačiau Saulius pasiliko Gilgale, ir visi žmonės drebėdami sekė jį. 13.8 Jis laukė septynias dienas, kaip Samuelis buvo paskyręs. Samueliui nepasirodžius Gilgale, žmonės pradėjo skirstytis. 13.9 Saulius įsakė atnešti deginamąją ir padėkos aukas, ir jis aukojo deginamąją auką. 13.10 Jam baigus aukoti deginamąją auką, pasirodė Samuelis. Saulius išėjo jį sutikti ir pasveikinti. 13.11 Samuelis klausė: “Ką tu padarei?” Saulius atsakė: “Pamačiau, kad mano žmonės pradėjo skirstytis, o tu neatvykai skirtu laiku; ir filistinai susirinko Michmaše. 13.12 Aš galvojau: ‘Filistinai ateis į Gilgalą, o aš dar nebūsiu maldavęs Viešpaties’. Aš įsidrąsinau ir aukojau deginamąją auką”. 13.13 Samuelis tarė Sauliui: “Tu neprotingai pasielgei, nesilaikydamas Viešpaties, savo Dievo, įsakymo. Viešpats būtų patvirtinęs tavo karaliavimą Izraelyje amžiams. 13.14 Dabar tavo karalystė nebus ilga. Viešpats surado vyrą pagal savo širdį ir paskyrė jį vadu savo tautai, nes tu nesilaikei Viešpaties įsakymo”. 13.15 Po to Samuelis grįžo iš Gilgalo į Benjamino Gibėją. Saulius suskaičiavo žmones, esančius su juo, kurių buvo apie šešis šimtus vyrų. 13.16 Saulius, jo sūnus Jehonatanas ir su jais buvusieji vyrai apsistojo Benjamino Gibėjoje, o filistinai pasistatė stovyklą Michmaše. 13.17 Iš filistinų stovyklos išėjo trys būriai naikinti krašto. Vienas būrys pasuko Ofros kryptimi, į Šualo šalį, 13.18 antras patraukė Bet Horono link, o trečias­į aukštumas, esančias prie Ceboimo slėnio, šalia dykumos. 13.19 Nė vieno kalvio nebuvo visoje Izraelio šalyje, nes filistinai sakė: “Kad hebrajai nepasidarytų kardų ir iečių”. 13.20 Kiekvienas izraelitas, norėdamas galąsti žagrę, kaplį, kirvį ar pjautuvą, turėjo eiti pas filistinus. 13.21 Todėl buvo atbukę jų žagrės, kapliai, šakės bei kirviai ir nesmailinti akstinai. 13.22 Mūšio dienai atėjus, nė vienas Sauliaus karys neturėjo nei kardo, nei ieties, išskyrus Saulių ir jo sūnų Jehonataną. 13.23 Ir filistinų būrys išėjo į Michmašo tarpeklį.

1 Samuelio 14

14.1 Kartą Sauliaus sūnus Jehonatanas kalbėjo jaunuoliui, savo ginklanešiui: “Eikime prie filistinų įgulos, kuri stovi anoje pusėje”. Savo tėvui jis nieko nesakė. 14.2 Saulius buvo apsistojęs prie Gibėjos, po granatmedžiu Migrone, ir su juo buvo apie šešis šimtus vyrų. 14.3 Achija, sūnus Ikabodo brolio Ahitubo, sūnaus Finehaso, sūnaus Šilojo kunigo Elio, nešiojo efodą. Žmonės nežinojo, kad Jehonatanas išėjo. 14.4 Prie tarpeklio, per kurį Jehonatanas turėjo pereiti, kad pasiektų filistinų įgulą, buvo smailios uolos vienoje ir kitoje pusėje. Viena vadinosi Bocecas, o antroji­Senė. 14.5 Viena kyšojo šiaurėje, prieš Michmašą, o antroji­pietuose, prieš Gibėją. 14.6 Jehonatanas tarė jaunuoliui, kuris nešiojo jo ginklus: “Nueikime prie šitų neapipjaustytųjų įgulos. Gal Viešpats mums padės; juk Viešpačiui nesunku išgelbėti per kelis žmones, kaip ir per daugelį”. 14.7 Jo ginklanešys jam atsakė: “Daryk visa, kas yra tavo širdyje. Eik ten, o aš būsiu su tavimi, kur tu panorėsi”. 14.8 Jehonatanas tarė: “Mes, nuėję pas tuos vyrus, jiems pasirodysime. 14.9 Jei jie mums sakys: ‘Palaukite, kol mes pas jus ateisime’, tai mes stovėsime savo vietoje ir neisime prie jų. 14.10 O jei jie sakys: ‘Užlipkite pas mus’, tai mes užlipsime, nes Viešpats bus juos atidavęs į mūsų rankas, ir tai bus mums ženklas”. 14.11 Ir jie pasirodė filistinų įgulai. Filistinai sakė: “Žiūrėkite, hebrajai išlenda iš plyšių, kuriuose jie buvo pasislėpę”. 14.12 Filistinų įgulos vyrai šaukė Jehonatanui ir jo ginklanešiui, sakydami: “Užlipkite pas mus, mes jums kai ką parodysime”. Tuomet Jehonatanas tarė savo ginklanešiui: “Lipk paskui mane, nes Viešpats juos atidavė į Izraelio rankas”. 14.13 Jehonatanas lipo, kabindamasis rankomis ir kojomis, o jo ginklanešys sekė paskui jį. Filistinai krito prieš Jehonataną, o jo ginklanešys juos pribaigdavo. 14.14 Pirmojo puolimo metu, kurį įvykdė Jehonatanas ir jo ginklanešys, žuvo apie dvidešimt vyrų plote, kurį per pusę dienos galima suarti su pora jaučių. 14.15 Kilo panika stovykloje, laukuose ir tarp visų žmonių. Būriai, naikinę kraštą, taip tirtėjo, kad net žemė ėmė drebėti. Visus apėmė didelė baimė. 14.16 Benjamino Gibėjos stovykloje Sauliaus sargybiniai pamatė, kad filistinai pakriko ir lakstė į visas puses. 14.17 Saulius įsakė vyrams: “Suskaičiuokite ir pažiūrėkite, kas išėjęs iš mūsų”. Suskaičiavus pasirodė, kad nėra Jehonatano ir jo ginklanešio. 14.18 Tada Saulius įsakė Achijai: “Atgabenk Dievo skrynią”. Tuo metu Dievo skrynia buvo pas izraelitus. 14.19 Kol Saulius kalbėjo su kunigu, triukšmas filistinų stovykloje augo. Tada Saulius tarė kunigui: “Atitrauk savo ranką”. 14.20 Saulius ir visi jo žmonės susirinko ir išėjo į mūšį. Ten buvo labai didelė sumaištis ir filistinai žudė vienas kitą. 14.21 Hebrajai, kurie anksčiau buvo pas filistinus ir kartu su jais atėjo į stovyklą, prisidėjo prie izraelitų, kurie buvo su Sauliumi ir Jehonatanu. 14.22 Taip pat ir tie izraelitai, kurie buvo pasislėpę Efraimo kalnuose, kai išgirdo, kad filistinai bėga, persekiojo juos kovodami. 14.23 Taip Viešpats tą dieną išgelbėjo Izraelį. Kova nusitęsė net iki Bet Aveno. 14.24 Izraelio vyrai tą dieną buvo pavargę, nes Saulius prisaikdino žmones, sakydamas: “Prakeiktas tebūna tas vyras, kuris valgytų iki vakaro, kol aš atkeršysiu savo priešams”. Todėl niekas nelietė maisto. 14.25 Žmonės nuėjo į mišką ir rado medaus ant žemės. 14.26 Žmonės, įėję į mišką, matė varvantį medų, tačiau nė vienas neragavo jo, nes bijojo prakeikimo. 14.27 Jehonatanas negirdėjo, kaip jo tėvas prisaikdino tautą. Jis lazdos galu pakabino medaus ir pakėlė ranką prie savo burnos. Ir jo akys nušvito. 14.28 Vienas iš žmonių tarė: “Tavo tėvas prisaikdino tautą, sakydamas: ‘Prakeiktas tebūna tas vyras, kuris šiandien valgytų’ ”. Ir žmonės buvo išsekę. 14.29 Jehonatanas atsakė: “Mano tėvas pridarė bėdos žemėje. Žiūrėkite, kaip nušvito mano akys, kai paragavau truputį medaus. 14.30 Jei šiandien žmonės būtų sočiai pavalgę iš priešo grobio, kurį rado, jie būtų išžudę daug daugiau filistinų”. 14.31 Tą dieną jie naikino filistinus nuo Michmašo iki Ajalono, ir žmonės buvo labai išsekę. 14.32 Jie griebė avis, jaučius ir karves, pjovė ant žemės ir valgė su krauju. 14.33 Sauliui buvo pranešta, kad žmonės nusideda Viešpačiui, valgydami kraują. Jis tarė: “Jūs nusikaltote. Atriskite man didelį akmenį”. 14.34 Ir Saulius įsakė: “Atveskite kiekvieną jautį ir avį čia, papjaukite ir valgykite, kad nenusidėtumėte Viešpačiui, valgydami kraują”. Visi žmonės atvesdavo savo jaučius tą vakarą ir ten papjaudavo. 14.35 Saulius pastatė Viešpačiui aukurą; tai buvo pirmas aukuras, kurį jis pastatė Viešpačiui. 14.36 Saulius sakė: “Pulkime filistinus naktį, plėškime iki ryto ir nepalikime jų nė vieno gyvo”. Jie atsakė: “Daryk, kaip tau atrodo tinkama”. Tada kunigas tarė: “Artinkimės čia prie Dievo”. 14.37 Tuomet Saulius klausė Viešpatį: “Ar man pulti filistinus? Ar atiduosi juos į Izraelio rankas?” Bet Viešpats jam neatsakė tą dieną. 14.38 Saulius įsakė: “Susirinkite čia visi vyresnieji ir išaiškinkime, kas šiandien nusikalto. 14.39 Prisiekiu, kaip gyvas Viešpats, Izraelio gelbėtojas, nors tai būtų ir mano sūnus Jehonatanas, turės mirti”. Tačiau visi žmonės nieko neatsakė. 14.40 Tada jis tarė visiems izraelitams: “Jūs būkite vienoje pusėje, o aš ir mano sūnus Jehonatanas būsime kitoje pusėje”. Žmonės atsakė Sauliui: “Daryk, kaip tau atrodo tinkama”. 14.41 Tuomet Saulius kreipėsi į Viešpatį: “Izraelio Dieve, duok ženklą”. Jehonatanas ir Saulius buvo apkaltinti, o tauta pripažinta nekalta. 14.42 Saulius tarė: “Meskite burtą tarp manęs ir mano sūnaus Jehonatano”. Kaltė krito Jehonatanui. 14.43 Saulius klausė Jehonataną: “Pasakyk, ką padarei”. Jehonatanas jam atsakė: “Aš paragavau medaus, pasikabinęs lazdos galu. Ir štai aš turiu mirti”. 14.44 Saulius tarė: “Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, nes tu, Jehonatanai, tikrai mirsi”. 14.45 Ir tauta sakė Sauliui: “Argi Jehonatanas, laimėjęs Izraeliui išgelbėjimą, turėtų mirti? Jokiu būdu! Kaip Viešpats gyvas, nė vienas plaukas nenukris nuo jo galvos. Juk šiandien jis veikė kartu su Dievu”. Taip žmonės išgelbėjo Jehonataną iš mirties. 14.46 Saulius nebepersekiojo filistinų ir filistinai sugrįžo į savo vietas. 14.47 Saulius, įsitvirtinęs karaliumi Izraelyje, kariavo su visais savo priešais: su Moabu, su amonitais, su Edomu, su Cobos karaliais ir su filistinais. Prieš ką jis pasukdavo, ten laimėdavo. 14.48 Jis surinko kariuomenę ir nugalėjo Amaleką, ir išgelbėjo Izraelį iš rankos tų, kurie jį plėšė. 14.49 Sauliaus sūnūs buvo Jehonatanas, Išvis ir Malkišūva, o jo dviejų dukterų vardai: vyresniosios­Meraba ir jaunesniosios­Mikalė. 14.50 Sauliaus žmona buvo Ahinoama, Achimaaco duktė. Jo kariuomenės vadas buvo Abneras, Sauliaus dėdės Nero sūnus. 14.51 Sauliaus tėvas buvo Kišas, o Abnero­Neras, Abielio sūnus. 14.52 Per visas Sauliaus dienas vyko smarkus karas su filistinais. Pamatęs tvirtą ir narsų vyrą, Saulius paimdavo jį pas save.

1 Samuelio 15

15.1 Samuelis tarė Sauliui: “Mane Viešpats siuntė tave patepti karaliumi Jo tautai Izraeliui. Taigi dabar klausyk Viešpaties žodžių. 15.2 Taip sako kareivijų Viešpats: ‘Aš prisimenu, ką Amalekas padarė Izraeliui: kaip jis tykojo kelyje, kai tas žygiavo iš Egipto. 15.3 Dabar eik ir užpulk Amaleką, ir visiškai sunaikink viską, kas jam priklauso, nieko nesigailėdamas. Išžudyk vyrus, moteris, vaikus ir kūdikius, jaučius, avis, kupranugarius ir asilus’ ”. 15.4 Saulius surinko žmones Telaime ir juos suskaičiavo; buvo du šimtai tūkstančių pėstininkų ir dešimt tūkstančių vyrų iš Judo giminės. 15.5 Tuomet jis atėjo prie Amaleko miesto ir slėnyje paliko pasalą. 15.6 Kenitams jis tarė: “Pasitraukite nuo amalekiečių, kad jūsų nesunaikinčiau kartu su jais. Jūs buvote draugiški izraelitams, jiems einant iš Egipto”. Kenitai pasitraukė nuo amalekiečių. 15.7 Saulius sumušė Amaleką nuo Havilos iki Šūro apylinkių, į rytus nuo Egipto. 15.8 Amaleko karalių Agagą jis paėmė gyvą, o visus žmones sunaikino kardu. 15.9 Bet Saulius ir žmonės pagailėjo Agago, geriausių avių, galvijų, penimų avinų ir apskritai viso, kas buvo gera, jie nenorėjo sunaikinti. Kas buvo nedidelės vertės, tą jie visiškai sunaikino. 15.10 Tada Viešpaties žodis atėjo Samueliui: 15.11 “Gailiuosi Saulių padaręs karaliumi, nes jis nusigręžė nuo manęs ir neįvykdė mano įsakymų”. Tai nuliūdino Samuelį, ir jis šaukėsi Viešpaties visą naktį. 15.12 Atsikėlęs anksti rytą, jis nuėjo pasitikti Sauliaus. Samueliui buvo pasakyta: “Saulius nuėjo į Karmelį, ten pasistatė paminklą ir iš ten jis nuvyko į Gilgalą”. 15.13 Samueliui atėjus, Saulius jam tarė: “Būk palaimintas Viešpaties. Aš įvykdžiau Viešpaties įsakymą”. 15.14 Samuelis klausė: “Ką reiškia tas avių bliovimas ir galvijų baubimas, kurį girdžiu?” 15.15 Saulius atsakė: “Iš Amaleko jie atsivarė juos, nes žmonės išsaugojo geriausias avis ir galvijus, norėdami paaukoti juos Viešpačiui, tavo Dievui; visa kita mes visiškai sunaikinome”. 15.16 Samuelis tarė Sauliui: “Palauk, ir aš pasakysiu tau, ką Viešpats man šiąnakt kalbėjo”. Ir jis atsakė: “Kalbėk”. 15.17 Samuelis tarė: “Kai tu buvai mažas savo akyse, tapai Izraelio giminių galva ir Viešpats tave patepė Izraelio karaliumi. 15.18 Ir Jis siuntė tave į kelią, sakydamas: ‘Eik ir visiškai sunaikink Amaleko nusidėjėlius. Kariauk su jais, iki visai juos išnaikinsi’. 15.19 Kodėl nepaklusai Viešpaties balsui ir puolei prie grobio, piktai pasielgdamas Viešpaties akyse?” 15.20 Saulius atsakė Samueliui: “Aš juk paklusau Viešpaties balsui ir ėjau keliu, kuriuo Viešpats mane siuntė; aš parsivedžiau Amaleko karalių Agagą, o amalekiečius visiškai sunaikinau. 15.21 Bet žmonės ėmė iš grobio geriausias avis ir galvijus, kurie turėjo būti sunaikinti, norėdami aukoti Viešpačiui, tavo Dievui, Gilgale”. 15.22 Samuelis atsakė: “Argi Viešpats labiau vertina deginamąsias aukas ir atnašas, negu paklusnumą Viešpaties balsui? Paklusti yra geriau negu aukoti ir klausyti yra geriau už avinų taukus. 15.23 Nepaklusnumas yra kaip žyniavimo nuodėmė ir užsispyrimas yra kaip stabmeldystė. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Jis atmetė tave, kad nebebūtum karaliumi”. 15.24 Saulius atsakė Samueliui: “Aš nusidėjau, nes nepaklausiau Viešpaties įsakymo ir tavo žodžių, bet, bijodamas žmonių, paklusau jų balsui. 15.25 Prašau, atleisk mano nuodėmę ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį”. 15.26 Bet Samuelis atsakė Sauliui: “Aš neisiu su tavimi. Kadangi tu atmetei Viešpaties žodį, Viešpats atmetė tave, kad nebūtum Izraelio karaliumi”. 15.27 Samueliui apsisukus eiti, Saulius nutvėrė už jo apsiausto skverno ir tas suplyšo. 15.28 Ir Samuelis jam pasakė: “Viešpats šiandien atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir ją atidavė tavo artimui, geresniam už tave. 15.29 Izraelio Galybė nemeluoja ir nepersigalvoja, nes Jis ne žmogus, kad persigalvotų”. 15.30 Saulius tarė: “Aš nusidėjau. Tačiau dabar, prašau, pagerbk mane tautos vyresniųjų bei Izraelio akivaizdoje ir grįžk su manimi, kad galėčiau pagarbinti Viešpatį, tavo Dievą”. 15.31 Samuelis sugrįžo su Sauliumi, ir Saulius pagarbino Viešpatį. 15.32 Samuelis įsakė: “Atveskite pas mane amalekiečių karalių Agagą”. Agagas atėjo drebėdamas pas jį ir tarė: “Tikrai mirties kartumas jau praėjo”. 15.33 Samuelis tarė: “Kaip tavo kardas atimdavo moterims vaikus, taip tavo motina tepasilieka bevaikė”. Ir Samuelis sukapojo Agagą į gabalus Viešpaties akivaizdoje Gilgale. 15.34 Samuelis nuėjo į Ramą, o Saulius­ į savo namus Gibėjoje. 15.35 Samuelis iki mirties nebematė Sauliaus. Tačiau Samuelis liūdėjo dėl Sauliaus, ir Viešpats gailėjosi padaręs Saulių Izraelio karaliumi.

1 Samuelio 16

16.1 Viešpats tarė: “Ar ilgai liūdėsi dėl Sauliaus, kurį Aš atmečiau, kad nebūtų Izraelio karaliumi? Prisipildyk savo ragą aliejaus ir eik; Aš pasiųsiu tave į Betliejų pas Jesę, nes vieną jo sūnų pasirinkau karaliumi”. 16.2 Samuelis atsakė: “Kaip aš galiu eiti? Jei išgirs Saulius, jis mane nužudys”. Viešpats tarė: “Pasiimk veršį ir nuėjęs sakyk: ‘Atėjau Viešpačiui aukoti’. 16.3 Pasikviesk Jesę prie aukos, o Aš tau parodysiu, ką reikia daryti. Tu patepsi tą, kurį tau nurodysiu”. 16.4 Samuelis padarė, kaip Viešpats jam sakė. Jam atėjus į Betliejų, miesto vyresnieji nusigando ir, jį pasitikę, klausė: “Ar su taika ateini?” 16.5 Jis atsakė: “Su taika! Atėjau Viešpačiui aukoti. Pasišventinkite ir eikite su manimi prie aukos”. Jis pašventino Jesę bei jo sūnus ir juos pakvietė prie aukos. 16.6 Kai jie atėjo, Samuelis pažiūrėjo į Eliabą ir sakė: “Tikrai šis yra Viešpaties pateptasis”. 16.7 Viešpats tarė Samueliui: “Nežiūrėk į jo išvaizdą nė į jo ūgį, nes Aš jį atmečiau. Viešpats mato ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žiūri į širdį”. 16.8 Tada Jesė pašaukė Abinadabą ir jam leido praeiti pro Samuelį. Ir jis sakė: “Ir šito Viešpats neišsirinko”. 16.9 Jesė leido praeiti Šamui. Ir jis sakė: “Šito Viešpats irgi neišsirinko”. 16.10 Taip Jesė leido visiems septyniems sūnums praeiti pro Samuelį. Samuelis tarė Jesei: “Viešpats šitų neišsirinko”. 16.11 Ir Samuelis sakė Jesei: “Ar čia jau visi tavo sūnūs?” Jesė atsakė: “Liko dar jauniausias, jis gano avis”. Samuelis tarė: “Pasiųsk ir atvesk jį, nes mes nesėsime, kol jis neateis”. 16.12 Jis pasiuntė ir atvedė jį. Jis buvo raudonskruostis, gražaus veido ir dailios išvaizdos jaunuolis. Viešpats tarė: “Patepk jį, nes tai jis”. 16.13 Samuelis paėmė ragą su aliejumi ir jį patepė tarp jo brolių. Tą dieną Viešpaties Dvasia nužengė ant Dovydo ir pasiliko su juo. Samuelis sugrįžo į Ramą. 16.14 Bet Viešpaties Dvasia pasitraukė nuo Sauliaus, ir piktoji dvasia nuo Dievo kankino jį. 16.15 Sauliaus tarnai kalbėjo jam: “Štai piktoji dvasia nuo Dievo kankina tave. 16.16 Tegul mūsų valdovas įsako savo tarnams suieškoti vyrą, kuris gražiai skambina arfa. Kai tave apims piktoji dvasia nuo Dievo, jis skambins ir nuramins tave”. 16.17 Saulius atsakė savo tarnams: “Suraskite vyrą, mokantį gerai skambinti, ir atveskite jį pas mane”. 16.18 Vienas tarnas atsiliepė: “Aš mačiau Jesės sūnų iš Betliejaus, kuris moka gražiai skambinti. Jis vyras drąsus, karingas, išmintingas kalboje, gražus ir Viešpats yra su juo”. 16.19 Todėl Saulius pasiuntė pasiuntinius pas Jesę, sakydamas: “Atsiųsk pas mane savo sūnų Dovydą, kuris gano avis”. 16.20 Jesė, užkrovęs ant asilo duonos, odinę vyno ir ožiuką, pasiuntė savo sūnų Dovydą Sauliui. 16.21 Dovydas atvyko pas Saulių ir pradėjo jam tarnauti. Saulius jį labai pamilo ir paskyrė savo ginklanešiu. 16.22 Saulius siuntė pas Jesę, sakydamas: “Telieka Dovydas tarnauti pas mane, nes jis rado malonę mano akyse”. 16.23 Kai piktoji dvasia nuo Dievo apimdavo Saulių, Dovydas skambindavo arfa. Sauliui palengvėdavo, ir piktoji dvasia nuo jo pasitraukdavo.

1 Samuelio 17

17.1 Filistinai surinko savo kariuomenę karui. Jie susirinko Sochojo mieste, kuris priklauso Judui, ir pastatė stovyklą tarp Sochojo ir Azekos, Efesdomime. 17.2 Saulius ir Izraelio vyrai susirinko ir pasistatė stovyklą Elos slėnyje, ir pasiruošė kautynėms su filistinais. 17.3 Filistinai stovėjo ant kalno vienoje kelio pusėje, o izraelitai­ant kalno kitoje; tarp jų buvo slėnis. 17.4 Iš filistinų stovyklos išėjo galiūnas, vardu Galijotas iš Gato, šešių uolekčių ir vieno sprindžio ūgio. 17.5 Ant galvos jis turėjo varinį šalmą ir buvo apsivilkęs šarvų marškiniais, kurie svėrė penkis tūkstančius šekelių vario. 17.6 Variniai antblauzdžiai dengė jo blauzdas ir varinis skydas pečius. 17.7 Jo ieties kotas buvo kaip audėjo staklių riestuvas, o jo ieties smaigalys svėrė šešis šimtus šekelių geležies; prieš jį ėjo ginklanešys. 17.8 Jis sustojo ir šaukė Izraelio kariuomenei, sakydamas: “Kodėl išėjote kariauti? Argi aš ne filistinas, o jūs ne Sauliaus tarnai? Išrinkite vyrą, ir tegul jis ateina pas mane. 17.9 Jei jis sugebės nugalėti ir užmušti mane, tai mes jums tarnausime, o jei aš jį nugalėsiu ir užmušiu, tai jūs tapsite mūsų tarnais”. 17.10 Filistinas tarė: “Aš šiandien tyčiojuos iš Izraelio kariuomenės; duokite vyrą, kad su manim kautųsi”. 17.11 Saulius ir visas Izraelis, išgirdę šituos filistino žodžius, labai nusigando. 17.12 Dovydas buvo efratiečio Jesės iš Judo Betliejaus sūnus. Jesė turėjo aštuonis sūnus, jis pats Sauliaus dienomis buvo pasenęs ir vienas iš seniausių vyrų. 17.13 Trys vyresnieji Jesės sūnūs išėjo su Sauliumi į karą: pirmagimis Eliabas, antrasis Abinadabas ir Šama. 17.14 Dovydas buvo jauniausias. Trys vyresnieji išėjo su Sauliumi, 17.15 o Dovydas sugrįžo iš Sauliaus pas tėvą į Betliejų avių ganyti. 17.16 Filistinas keturiasdešimt dienų kiekvieną rytą ir vakarą išeidavo ir rodydavo save. 17.17 Jesė sakė savo sūnui Dovydui: “Imk efą paskrudintų grūdų bei dešimt duonos kepalų ir skubiai nunešk į stovyklą savo broliams. 17.18 Dešimt šitų sūrių nunešk savo brolių tūkstantininkui. Pasiteirauk, kaip sekasi tavo broliams, ir sugrįžęs pranešk man”. 17.19 Saulius, Dovydo broliai ir visi Izraelio vyrai buvo Elos slėnyje ir kariavo su filistinais. 17.20 Dovydas, atsikėlęs anksti rytą ir palikęs avis sargui, paėmė maistą ir išėjo, kaip tėvas buvo įsakęs. Jam atėjus į stovyklą, kariuomenė buvo išsirikiavusi kautynėms ir šaukė prieš mūšį. 17.21 Izraelitai ir filistinai stovėjo išsirikiavę kautynėms vieni prieš kitus. 17.22 Dovydas, palikęs daiktus pas kariuomenės mantos sargą, nubėgo į kautynių lauką ir pasveikino savo brolius. 17.23 Jam su jais besikalbant, pasirodė galiūnas, filistinas Galijotas iš Gato. Jis išėjo iš filistinų eilių į priekį ir kalbėjo tuos pačius žodžius. Dovydas tai girdėjo. 17.24 Izraelio vyrai, pamatę tą vyrą, bėgo nuo jo ir labai bijojo. 17.25 Jie kalbėjosi: “Ar matote šitą vyrą? Jis ateina tyčiotis iš Izraelio. Kas jį užmuš, tą karalius apdovanos dideliais turtais, duos jam savo dukterį ir jo tėvo namus atleis nuo mokesčių Izraelyje”. 17.26 Dovydas klausė šalia jo stovėjusių vyrų: “Ką gaus tas vyras, kuris nukaus šitą filistiną ir pašalins Izraelio gėdą? Kas yra šitas neapipjaustytas filistinas, kad tyčiotųsi iš gyvojo Dievo kariuomenės?” 17.27 Vyrai jam atsakė tais žodžiais, sakydami: “Tai bus vyrui, kuris jį nužudys”. 17.28 Jo vyriausias brolis Eliabas, išgirdęs Dovydą kalbant su vyrais, labai supyko ir tarė: “Ko čia atėjai, palikęs savo kelias avis dykumoje? Aš žinau tavo išdidumą ir tavo širdies sugedimą. Tu atėjai norėdamas pamatyti mūšį”. 17.29 Dovydas atsakė: “Ką aš padariau? Ar tai nėra tik žodžiai?” 17.30 Nusisukęs nuo jo, Dovydas atsisuko į kitą ir kalbėjo tą patį. Žmonės jam atsakydavo kaip pirma. 17.31 Dovydo žodžiai buvo perduoti Sauliui. Jis įsakė atvesti Dovydą. 17.32 Dovydas tarė Sauliui: “Te nė vieno žmogaus širdis nenusigąsta jo. Tavo tarnas eis ir kausis su šituo filistinu”. 17.33 Saulius atsakė Dovydui: “Tu negali kautis su šituo filistinu, nes esi jaunas, o jis yra karys nuo pat jaunystės”. 17.34 Dovydas atsakė Sauliui: “Tavo tarnas ganė savo tėvo avis. Jei ateidavo liūtas ar lokys ir pagriebdavo ėriuką iš bandos, 17.35 aš pasileisdavau jam iš paskos, mušdavau jį ir išplėšdavau grobį iš nasrų. Jei jis puldavo mane, nutverdavau jį už barzdos ir užmušdavau. 17.36 Tavo tarnas yra užmušęs liūtą ir lokį, ir šitam neapipjaustytam filistinui atsitiks taip, kaip jiems, nes jis tyčiojasi iš gyvojo Dievo kariuomenės. 17.37 Viešpats, kuris išgelbėjo mane iš liūto ir lokio nagų, išgelbės ir iš šito filistino rankų”. Saulius tarė Dovydui: “Eik, ir Viešpats tebūna su tavimi”. 17.38 Saulius apginklavo Dovydą savo ginklais, uždėjo varinį šalmą jam ant galvos ir apvilko šarvų marškiniais. 17.39 Dovydas prisijuosė ir jo kardą prie savo aprangos ir bandė eiti, nes nebuvo įpratęs. Dovydas tarė Sauliui: “Aš negaliu paeiti, nes esu neįpratęs”. Ir Dovydas nusirengė visa tai. 17.40 Jis pasiėmė lazdą, pasirinko iš upelio penkis glotnius akmenis, juos įsidėjo į piemens maišelį, kurį turėjo su savimi, ir laikydamas mėtyklę rankoje artėjo prie filistino. 17.41 Ir filistinas išėjo, ir artinosi prie Dovydo, o priešais jį ėjo ginklanešys su skydu. 17.42 Kai filistinas apsidairė ir pamatė Dovydą, paniekino jį, nes šis buvo raudonskruostis gražaus veido jaunuolis. 17.43 Filistinas sakė Dovydui: “Ar aš šuo, kad tu eini prieš mane su lazda?” Ir filistinas keikė Dovydą savo dievais. 17.44 Filistinas sakė Dovydui: “Ateik, aš atiduosiu tavo kūną padangių paukščiams ir lauko žvėrims”. 17.45 Dovydas atsakė filistinui: “Tu eini prieš mane su kardu, ietimi ir skydu, o aš einu kareivijų Viešpaties, Izraelio kariuomenės, iš kurios tyčiojiesi, Dievo vardu. 17.46 Šiandien Viešpats atiduos tave į mano rankas. Aš nugalėsiu tave, nukirsiu tau galvą ir atiduosiu visų filistinų karių lavonus padangių paukščiams ir lauko žvėrims, kad visa žemė žinotų, jog yra Dievas Izraelyje. 17.47 Ir kad visi čia susirinkę žinotų, jog ne kardu ir ietimi Viešpats gelbsti. Kova yra Viešpaties, ir Jis atiduos jus į mūsų rankas”. 17.48 Filistinui artėjant prie Dovydo, šis skubiai bėgo jam priešais. 17.49 Įkišęs ranką į maišelį, jis išsiėmė akmenį ir metė iš mėtyklės, ir pataikė filistinui į kaktą taip, kad akmuo įsmigo jam į kaktą, ir jis griuvo kniūbsčias ant žemės. 17.50 Taip Dovydas nugalėjo filistiną mėtykle ir akmeniu, partrenkė ir nužudė jį. Dovydas neturėjo kardo, 17.51 todėl pribėgo prie filistino, ištraukė iš makšties jo kardą ir nukirto jam galvą. Filistinai, pamatę, kad jų galiūnas negyvas, pasileido bėgti. 17.52 Izraelio ir Judo vyrai šaukdami vijo filistinus iki Gato ir Ekrono vartų. Filistinų lavonai gulėjo nuo Šaaraimo iki Gato ir Ekrono. 17.53 Izraelitai, baigę persekioti filistinus, sugrįžo ir išplėšė jų stovyklą. 17.54 Paėmęs filistino galvą, Dovydas ją nunešė į Jeruzalę, o ginklus padėjo savo palapinėje. 17.55 Kai Saulius matė Dovydą, išeinantį prieš filistiną, klausė kariuomenės vado Abnero: “Abnerai, kieno sūnus yra tas jaunuolis?” Abneras atsakė: “Kaip tu gyvas, karaliau, aš nežinau”. 17.56 Karalius įsakė: “Sužinok, kieno sūnus tas jaunuolis”. 17.57 Kai Dovydas, nukovęs filistiną, sugrįžo, Abneras atvedė jį pas Saulių; jis tebelaikė filistino galvą rankose. 17.58 Saulius jo klausė: “Jaunuoli, kieno tu sūnus?” Dovydas atsakė: “Aš esu tavo tarno Jesės iš Betliejaus sūnus”.

1 Samuelio 18

18.1 Dovydui kalbant su Sauliumi, Jehonatano siela prisirišo prie Dovydo sielos, ir Jehonatanas pamilo jį kaip savo sielą. Ir Dovydas jį pamilo visa širdimi. 18.2 Nuo to laiko Saulius priėmė jį ir nebeleido grįžti į tėvo namus. 18.3 Jehonatanas padarė sandorą su Dovydu, nes mylėjo jį kaip savo sielą. 18.4 Jehonatanas atidavė Dovydui savo apsiaustą, drabužius, net ir kardą, lanką bei diržą. 18.5 Dovydas išmintingai elgėsi visur, kur tik Saulius jį pasiųsdavo; todėl Saulius jį paskyrė karių viršininku, ir tai patiko visai tautai ir Sauliaus tarnams. 18.6 Dovydui nugalėjus filistiną ir visiems grįžtant į namus, moterys iš visų miestų išeidavo sutikti karalių Saulių dainuodamos, šokdamos ir grodamos būgneliais bei cimbolais. 18.7 Moterys dainuodamos kartojo: “Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas­dešimtis tūkstančių”. 18.8 Saulius labai supyko, jam nepatiko tokios kalbos. Jis tarė: “Dovydui jos priskyrė dešimtis tūkstančių, o man tik tūkstančius; jam betrūksta tik karalystės”. 18.9 Nuo tos dienos Saulius ėmė stebėti Dovydą. 18.10 Kitą dieną piktoji dvasia nuo Dievo taip apėmė Saulių, kad jis siautė savo namuose. Tuo metu Dovydas skambino arfa kaip kasdien. Saulius laikė rankoje ietį. 18.11 Jis sviedė ją į Dovydą, galvodamas: “Prismeigsiu jį prie sienos”. Bet Dovydas išsisuko du kartus. 18.12 Saulius bijojo Dovydo, nes Viešpats buvo su juo, o nuo Sauliaus Jis buvo pasitraukęs. 18.13 Saulius pašalino Dovydą nuo savęs ir paskyrė tūkstantininku. Dovydas įeidavo ir išeidavo priešais tautą. 18.14 Dovydas išmintingai elgėsi visuose savo keliuose, ir Viešpats buvo su juo. 18.15 Saulius, matydamas, kad jis elgiasi labai išmintingai, bijojo jo. 18.16 Visas Izraelis ir Judas mylėjo Dovydą, nes jis įeidavo ir išeidavo priešais juos. 18.17 Kartą Saulius tarė: “Štai mano vyresnioji duktė Meraba! Ją duosiu tau į žmonas. Tik būk narsus ir kovok Viešpaties kovas”. Saulius galvojo: “Tegul ne mano ranka būna prieš jį, bet filistinų ranka”. 18.18 Dovydas atsakė Sauliui: “Kas aš, kas yra mano gyvenimas ir kas mano tėvo giminė Izraelyje, kad būčiau karaliaus žentu?” 18.19 Bet tuo metu, kai Meraba, Sauliaus duktė, turėjo būti atiduota Dovydui, ją vedė Adrielis iš Meholos. 18.20 Sauliaus duktė Mikalė pamilo Dovydą. Kai Saulius sužinojo, jam tai patiko. 18.21 Ir Saulius sakė: “Aš jam duosiu ją, kad ji būtų jam spąstai ir kad filistinų ranka būtų prieš jį”. Saulius sakė Dovydui: “Šiandien tu tapsi mano žentu su antrąja”. 18.22 Jis įsakė savo tarnams: “Kalbėkite Dovydui slaptai: ‘Karalius mėgsta tave ir visiems jo tarnams tu patinki. Todėl būk karaliaus žentu’ ”. 18.23 Sauliaus tarnai kalbėjo Dovydui šiuos žodžius. Dovydas atsakė: “Ar jūs manote, kad lengva būti karaliaus žentu? Aš juk esu neturtingas ir menkas žmogus”. 18.24 Tarnai pranešė Sauliui, ką girdėjo iš Dovydo. 18.25 Tada Saulius sakė: “Taip sakykite Dovydui: ‘Karalius nenori jokio kraičio, tik šimto filistinų odelių nuo apipjaustymo, kad būtų atkeršyta karaliaus priešams’ ”. Saulius galvojo, kad Dovydas žus nuo filistinų rankos. 18.26 Kai jo tarnai perdavė Dovydui tuos žodžius, Dovydui patiko tapti karaliaus žentu. Dar nebuvo praėjęs paskirtas laikas, 18.27 kai Dovydas su savo vyrais nuėjęs nužudė du šimtus filistinų. Dovydas atnešė jų odeles ir atidavė visas karaliui, kad galėtų tapti jo žentu. Ir Saulius atidavė jam savo dukterį Mikalę į žmonas. 18.28 Saulius matė ir suprato, kad Viešpats buvo su Dovydu ir kad jo duktė Mikalė myli jį. 18.29 Ir Saulius dar labiau ėmė bijoti Dovydo; ir Saulius tapo Dovydo priešu visam gyvenimui. 18.30 Filistinų kunigaikščiai kariavo su izraelitais, ir nuo karo pradžios Dovydas elgėsi išmintingiau už visus Sauliaus tarnus, ir jo vardas išgarsėjo.

1 Samuelio 19

19.1 Saulius kalbėjo savo sūnui Jehonatanui ir visiems tarnams, kad jie nužudytų Dovydą. Bet Sauliaus sūnus Jehonatanas labai mėgo Dovydą. 19.2 Jehonatanas perspėjo Dovydą: “Mano tėvas Saulius ketina tave nužudyti. Todėl saugokis ir būk pasislėpęs iki ryto. 19.3 Aš išėjęs stovėsiu šalia savo tėvo lauke, kalbėsiu su tėvu apie tave. Ką sužinosiu, tau pranešiu”. 19.4 Jehonatanas kalbėjo gera apie Dovydą savo tėvui Sauliui: “Karaliau, nenusikalsk prieš savo tarną Dovydą, nes jis nenusikalto tau ir jo darbai tau buvo labai naudingi. 19.5 Jis statė į pavojų savo gyvybę, kovodamas su filistinu, ir jo dėka Viešpats suteikė didelį išgelbėjimą Izraeliui. Tu matei tai ir džiaugeisi. Kodėl dabar nori nusidėti prieš nekaltą kraują ir be priežasties nužudyti Dovydą?” 19.6 Saulius paklausė Jehonatano ir prisiekė: “Kaip Viešpats gyvas, jis nebus nužudytas”. 19.7 Tada Jehonatanas, pasišaukęs Dovydą ir jam viską papasakojęs, atvedė jį pas Saulių; Dovydas buvo Sauliaus akivaizdoje kaip anksčiau. 19.8 Vėl kilo karas; Dovydas išėjęs kariavo su filistinais ir daug jų nužudė, ir jie bėgo nuo jo. 19.9 Pikta dvasia nuo Viešpaties apėmė Saulių, ir jis sėdėjo namuose, laikydamas ietį rankoje, o Dovydas skambino arfa. 19.10 Saulius norėjo prismeigti ietimi Dovydą prie sienos, bet jis išsisuko ir ietis įsmigo į sieną. Dovydas išsigelbėjęs pabėgo tą pačią naktį. 19.11 Saulius siuntė vyrus budėti prie Dovydo namų ir rytą jį nužudyti. Bet jo žmona Mikalė pranešė Dovydui: “Jei šiąnakt neišgelbėsi savo gyvybės, rytoj būsi nužudytas”. 19.12 Mikalė nuleido Dovydą pro langą. Taip jis pabėgo ir išsigelbėjo. 19.13 Po to Mikalė paėmė statulą, paguldė į lovą, jos galvą apvyniojo ožkos kailiu ir viską apklojo apsiaustu. 19.14 Kai Saulius atsiuntė vyrus Dovydą suimti, Mikalė tarė: “Jis serga”. 19.15 Saulius vėl siuntė vyrus pas Dovydą ir įsakė: “Atgabenkite jį pas mane su lova, kad galėčiau jį nužudyti”. 19.16 Pasiuntiniai nuėję rado lovoje statulą, apvyniotą ožkos kailiu. 19.17 Tada Saulius tarė Mikalei: “Kodėl mane apgavai ir leidai mano priešui pabėgti?” Mikalė atsakė Sauliui: “Jis sakė man: ‘Išleisk mane, kad nereikėtų tavęs nužudyti’ ”. 19.18 Dovydas pabėgo ir išsigelbėjo. Jis nuvyko pas Samuelį į Ramą ir papasakojo viską, ką Saulius jam padarė. Po to jis ir Samuelis išėjo ir apsigyveno Najote. 19.19 Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas yra Najote, Ramoje. 19.20 Jis siuntė vyrus suimti Dovydą. Kai jie pamatė pranašaujančių pranašų būrį ir Samuelį, stovintį jų priekyje, Dievo Dvasia nužengė ant pasiuntinių, ir jie taip pat pranašavo. 19.21 Tai sužinojęs, Saulius pasiuntė kitus pasiuntinius, bet ir tie pradėjo pranašauti. Ir Saulius pasiuntė vyrus trečią kartą, ir jie taip pat pranašavo. 19.22 Tada Saulius pats ėjo į Ramą ir, atėjęs prie didžiojo šulinio Sechuve, paklausė: “Kur yra Samuelis ir Dovydas?” Jam atsakė: “Jie yra Najote, Ramoje”. 19.23 Jis ėjo iš ten į Ramos Najotą. Dievo Dvasia nužengė ant jo, ir jis pranašavo visą kelią iki Ramos Najoto. 19.24 Nusivilkęs drabužius, jis pranašavo Samuelio akivaizdoje ir gulėjo neapsirengęs visą tą dieną ir naktį. Todėl yra sakoma: “Ar ir Saulius tarp pranašų?”

1 Samuelio 20

20.1 Dovydas, pabėgęs iš Ramos Najoto, atėjo pas Jehonataną ir klausė: “Ką padariau, kuo nusikaltau, kuo nusidėjau tavo tėvui, kad jis ieško mano gyvybės?” 20.2 Jis jam atsakė: “Dieve gink! Tu nemirsi; štai mano tėvas visais reikalais tariasi su manimi. Kodėl jis šitą reikalą slėptų nuo manęs? Taip nebus”. 20.3 Dovydas atsakė: “Tavo tėvas gerai žino, kad aš radau malonę tavo akyse, ir galvoja: ‘Jehonatanas to neturi žinoti, kad nesisielotų’. Kaip Viešpats gyvas ir gyva tavo siela­tarp manęs ir mirties tik žingsnis”. 20.4 Jehonatanas atsakė Dovydui: “Padarysiu viską, ko trokšta tavo siela”. 20.5 Dovydas sakė Jehonatanui: “Štai rytoj yra jaunas mėnulis. Aš turėčiau su karaliumi sėdėti prie stalo. Leisk man eiti ir pasislėpti laukuose iki trečios dienos vakaro. 20.6 Jei tavo tėvas pasiges manęs, sakyk: ‘Dovydas labai prašė manęs leisti jam eiti į savo miestą Betliejų, kur jo visa šeima aukos kasmetinę auką’. 20.7 Jei jis sakys: ‘Gerai’, tai tavo tarnas bus saugus, o jei jis labai supyks, tai žinok, kad jis yra numatęs pikta. 20.8 Suteik malonę savo tarnui, nes tu padarei sandorą su manimi prieš Viešpatį. Bet jei aš nusikaltau, tu pats nužudyk mane. Kam tau mane vesti pas savo tėvą?” 20.9 Jehonatanas atsakė: “Tebūna tai toli nuo tavęs. Jei sužinosiu, kad mano tėvas yra numatęs tau pikta daryti, kodėl tau nepraneščiau?” 20.10 Dovydas klausė Jehonatano: “Kas man praneš, jei tavo tėvas rūsčiai tau atsakys?” 20.11 Jehonatanas atsakė Dovydui: “Eikime į lauką”. Juodu išėjo į lauką. 20.12 Jehonatanas tarė Dovydui: “Viešpats, Izraelio Dievas, tebūna liudytojas. Jei aš rytoj ar trečią dieną sužinosiu iš savo tėvo, kad jis tau palankus, ir nepranešiu tau, 20.13 tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau. Jei mano tėvas sumanęs pikta prieš tave, aš tau pranešiu ir tave išsiųsiu, kad galėtum eiti ramybėje, o Viešpats bus su tavimi, kaip Jis buvo su mano tėvu. 20.14 Ir tu, jei aš būsiu gyvas, parodyk man Viešpaties gerumą, kad nemirčiau. 20.15 Ir neatimk savo maloningumo nuo mano namų per amžius, kai Viešpats išnaikins visus Dovydo priešus žemėje”. 20.16 Taip Jehonatanas padarė sandorą su Dovydo namais, sakydamas: “Viešpats teatkeršija visiems Dovydo priešams”. 20.17 Jehonatanas dar kartą prisiekė Dovydui, nes mylėjo jį kaip savo sielą. 20.18 Tada Jehonatanas tarė: “Rytoj jaunas mėnulis, tavęs pasiges, nes tavo vieta prie stalo bus tuščia. 20.19 Po trijų dienų sugrįžk ir eik į tą vietą, kurioje buvai anksčiau pasislėpęs, ir atsisėsk šalia Ezelio akmens. 20.20 Aš paleisiu tris strėles į tą pusę, lyg šaučiau į taikinį. 20.21 Tada aš pasiųsiu berniuką atnešti strėles. Jei sakysiu berniukui: ‘Strėlės guli šiapus tavęs, surink jas!’, tuomet tau negresia pavojus, kaip Viešpats gyvas. 20.22 O jei tarsiu jam: ‘Strėlės guli už tavęs!’ tada eik, nes tave siunčia Viešpats. 20.23 O dėl mudviejų pasižadėjimo, tai Viešpats bus tarp tavęs ir manęs amžinai”. 20.24 Dovydas pasislėpė laukuose. Jauno mėnulio dieną karalius atsisėdo valgyti. 20.25 Karalius kaip paprastai atsisėdo į savo vietą prie sienos, Jehonatanas atsistojo, ir Abneras atsisėdo šalia karaliaus, o Dovydo vieta liko tuščia. 20.26 Saulius tą dieną nieko nesakė, manydamas, kad Dovydui kas nors atsitiko ir jis yra susitepęs. 20.27 Bet kai Dovydo vieta buvo tuščia kitą dieną, Saulius tarė savo sūnui Jehonatanui: “Kodėl Jesės sūnus nei vakar, nei šiandien neatėjo valgyti?” 20.28 Jehonatanas atsakė Sauliui: “Dovydas labai prašė manęs išleisti jį į Betliejų, 20.29 sakydamas: ‘Leisk man eiti, nes mūsų šeima aukos mieste auką ir mano brolis liepė man atvykti. Jei radau malonę tavo akyse, išleisk mane aplankyti savo brolių’. Todėl jis neatėjo prie karaliaus stalo”. 20.30 Tada Saulius labai užsirūstino ir tarė Jehonatanui: “Tu iškrypėlės ir maištininkės sūnau, argi aš nežinau, kad tu išsirinkai Jesės sūnų savo ir savo motinos gėdai? 20.31 Kol Jesės sūnus bus gyvas, tu nebūsi karaliumi ir neturėsi karalystės. Pasiųsk, kad jis būtų atvestas pas mane, nes jis turi mirti”. 20.32 Jehonatanas atsakė savo tėvui Sauliui: “Kodėl jis turi būti nužudytas? Ką jis padarė?” 20.33 Tada Saulius sviedė ietį, norėdamas jį perdurti. Taip Jehonatanas suprato, kad jo tėvas buvo apsisprendęs Dovydą nužudyti. 20.34 Jehonatanas labai supykęs atsikėlė nuo stalo ir nieko nevalgė antrą mėnesio dieną; jis buvo labai susirūpinęs dėl Dovydo, kurį jo tėvas paniekino. 20.35 Rytą Jehonatanas išėjo į lauką tuo laiku, kurį buvo sutaręs su Dovydu, ir berniukas buvo su juo. 20.36 Jehonatanas sakė berniukui: “Bėk, surink strėles, kurias paleisiu”. Berniukui bėgant, jis paleido strėlę. 20.37 Jam nubėgus iki vietos, kur nukrito strėlė, Jehonatanas šaukė: “Ar strėlė nėra už tavęs?” 20.38 Ir Jehonatanas šaukė berniukui: “Greičiau! Skubėk! Nesustok!” Jehonatano berniukas surinko strėles ir atnešė savo valdovui. 20.39 Berniukas nieko nežinojo. Tik Jehonatanas ir Dovydas žinojo, ką tai reiškia. 20.40 Tuomet Jehonatanas padavė savo ginklus berniukui ir liepė juos nunešti į miestą. 20.41 Berniukui nuėjus, Dovydas pakilo iš už akmenų, parpuolė veidu į žemę ir tris kartus nusilenkė. Juodu pasibučiavo ir ilgai verkė, bet labiausiai Dovydas. 20.42 Pagaliau Jehonatanas tarė Dovydui: “Eik ramybėje, nes mudu prisiekėme Viešpaties vardu, sakydami: ‘Viešpats bus tarp tavęs ir manęs, tarp mano palikuonių ir tavo palikuonių per amžius’ ”.

1 Samuelio 21

21.1 Dovydas nuėjo, o Jehonatanas sugrįžo į miestą. 21.2 Dovydas atėjo į Nobą pas kunigą Ahimelechą. Ahimelechas, sutikęs Dovydą, nusigando ir klausė: “Kodėl tu atėjai vienas, be palydovų?” 21.3 Dovydas atsakė kunigui Ahimelechui: “Karalius man įsakė sutvarkyti vieną reikalą ir sakė man: ‘Niekas neturi žinoti, kokiu reikalu tave siunčiu ir ką tau įsakau’. Aš su savo tarnais susitiksiu sutartoje vietoje. 21.4 Dabar, jei turi ką po ranka, duok man­penkis duonos kepalus ar ką surasi”. 21.5 Kunigas atsakė Dovydui: “Neturiu paprastos duonos, tik šventos. Kad jaunuoliai būtų susilaikę bent nuo moterų”. 21.6 Dovydas atsakė kunigui: “Moterų nelietėme jau trys dienos, nuo to laiko, kai išėjome. Jaunuolių indai šventi, o jei kelias suteptas, tai duona bus šventuose induose”. 21.7 Tada kunigas davė jam šventos duonos, nes neturėjo kitos, tik padėtinę, kuri buvo paimta iš Viešpaties akivaizdos pakeičiant ją šviežia duona. 21.8 Tą dieną ten buvo edomitas Doegas, vienas Sauliaus tarnų. Jis buvo Sauliaus piemenų vyresnysis. 21.9 Dovydas paklausė Ahimelecho: “Ar neturi čia ieties ar kardo? Kadangi karaliaus reikalas buvo labai skubus, nepasiėmiau nei kardo, nei kito ginklo”. 21.10 Kunigas tarė: “Kardas filistino Galijoto, kurį nukovei Elos slėnyje, yra čia, įvyniotas į audinį už efodo. Jei nori, pasiimk jį, nes kito čia nėra”. Dovydas tarė: “Nėra jam lygaus, duok jį man”. 21.11 Dovydas, bėgdamas nuo Sauliaus, atvyko pas Gato karalių Achišą. 21.12 Achišo tarnai klausė: “Argi tai ne Dovydas, krašto karalius? Argi ne apie jį moterys šokdamos dainavo: ‘Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas­dešimtis tūkstančių’ ”. 21.13 Dovydas įsidėjo šituos žodžius į širdį ir labai išsigando Gato karaliaus Achišo. 21.14 Jis pakeitė savo elgesį jų akyse ir apsimetė pamišėliu. Jis draskė vartus ir varvino seiles ant savo barzdos. 21.15 Achišas kalbėjo savo tarnams: “Jūs matote, kad jis beprotis. Kodėl jį atvedėte pas mane? 21.16 Ar man neužtenka pamišėlių, kad dar šitą man atvedėte, jog šėltų mano akyse? Nejaugi jį vesite ir į mano namus?”

1 Samuelio 22

22.1 Dovydas, išėjęs iš ten, pabėgo į Adulamo olą. Tai išgirdę, jo broliai ir visi tėvo namai atėjo pas jį. 22.2 Žmonės, kurie buvo prislėgti, prasiskolinę ir nepatenkinti, rinkosi pas Dovydą; jis tapo jų viršininku. Su juo buvo apie keturis šimtus vyrų. 22.3 Iš ten Dovydas nuėjo į Moabo Micpą. Ir jis sakė Moabo karaliui: “Prašau, leisk mano tėvui ir motinai apsistoti pas jus, kol sužinosiu, ką Dievas darys su manimi”. 22.4 Jis paliko tėvus pas Moabo karalių; jie gyveno pas jį, kol Dovydas buvo tvirtovėje. 22.5 Pranašas Gadas tarė Dovydui: “Nepasilik kalnų tvirtovėje. Keliauk į Judo žemę”. Dovydas išėjo ir atėjo į Hereto mišką. 22.6 Saulius sužinojo, kad pasirodė Dovydas ir jo būrys. Tuo metu Saulius sėdėjo Gibėjos aukštumoje po medžiu, laikydamas ietį rankoje; visi jo tarnai stovėjo aplink jį. 22.7 Jis tarė savo tarnams: “Benjaminai, klausykite. Ar Jesės sūnus duos jums visiems laukų bei vynuogynų ir jus padarys tūkstantininkais ir šimtininkais, 22.8 kad jūs visi susimokėte prieš mane ir nebuvo nė vieno, kuris praneštų man, kad mano sūnus yra susitaręs su Jesės sūnumi? Tarp jūsų nėra nė vieno, kuris būtų manęs gailėjęsis ir man pranešęs, kad mano sūnus sukurstė mano tarną tykoti manęs, kaip šiandien matome”. 22.9 Tada edomitas Doegas, stovėjęs su Sauliaus tarnais, tarė: “Aš mačiau Jesės sūnų Nobe pas Ahitubo sūnų Ahimelechą, 22.10 kuris atsiklausė Viešpaties dėl jo, davė jam maisto ir filistino Galijoto kardą”. 22.11 Saulius pakvietė Ahitubo sūnų kunigą Ahimelechą ir visus jo tėvo namus, kunigus, buvusius Nobe. Jie visi atėjo pas Saulių. 22.12 Saulius tarė: “Paklausyk, Ahitubo sūnau”. Tas atsiliepė: “Aš čia, mano valdove”. 22.13 “Kodėl tu ir Jesės sūnus susitarėte prieš mane? Tu davei jam duonos, kardą ir klausei Dievą dėl jo, kad jis tykotų manęs, kaip šiandien matome”. 22.14 Ahimelechas tarė karaliui: “Kuris iš tavo tarnų yra toks ištikimas, kaip Dovydas, karaliaus žentas, einąs ten, kur tu liepi, ir gerbiamas tavo namuose? 22.15 Argi aš tik tada pradėjau klausti Dievą dėl jo? Tebūna tai toli nuo manęs. Nekaltink, karaliau, savo tarno ir mano tėvo namų, nes tavo tarnas nežinojo apie tai nei daug, nei mažai”. 22.16 Karalius tarė: “Tu, Ahimelechai, ir visi tavo tėvo namai neišvengsite mirties”. 22.17 Karalius įsakė savo sargybai: “Nužudykite Viešpaties kunigus, nes jie yra su Dovydu; jie žinojo, kad jis pabėgo, bet man nepranešė”. Bet karaliaus tarnai nenorėjo žudyti Viešpaties kunigų. 22.18 Tada karalius tarė Doegui: “Eik tu ir nužudyk kunigus”. Tą dieną edomitas Doegas puolė ir nužudė aštuoniasdešimt penkis vyrus, nešiojusius lininį efodą. 22.19 Nobe jis kardu išžudė vyrus, moteris, vaikus, kūdikius, taip pat jaučius, asilus ir avis. 22.20 Ištrūko tik Abjataras, Ahitubo sūnaus Ahimelecho sūnus, ir pabėgo pas Dovydą. 22.21 Abjataras pranešė Dovydui, kad Saulius išžudė Viešpaties kunigus. 22.22 Dovydas tarė Abjatarui: “Pamatęs ten stovintį edomitą Doegą, aš žinojau, kad jis tikrai praneš Sauliui. Aš kaltas, kad žuvo tavo tėvo giminės. 22.23 Pasilik pas mane, nebijok. Kas ieško mano gyvybės, ieško ir tavo. Bet su manimi tu esi saugus”.

1 Samuelio 23

23.1 Dovydui pranešė, kad filistinai kariauja prieš Keilą ir plėšia klojimus. 23.2 Dovydas klausė Viešpatį: “Ar man eiti ir mušti filistinus?” Viešpats atsakė Dovydui: “Eik, sumušk filistinus ir išgelbėk Keilą”. 23.3 Dovydo vyrai jam tarė: “Štai mes bijome jau čia, Judo žemėje. Kaip mes eisime į Keilą prieš filistinų kariuomenę?” 23.4 Dovydas dar kartą klausė Viešpatį. Viešpats jam atsakė: “Kelkis ir eik į Keilą; Aš atiduosiu filistinus į tavo rankas”. 23.5 Dovydas ir jo vyrai, nuėję į Keilą, kariavo su filistinais, nuvarė jų galvijus ir smarkiai juos sumušė. Taip Dovydas išgelbėjo Keilos gyventojus. 23.6 Ahimelecho sūnus Abjataras, bėgdamas pas Dovydą į Keilą, atsinešė ir efodą. 23.7 Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas atėjo į Keilą. Saulius tarė: “Dievas jį atidavė į mano rankas; jis pats užsidarė įeidamas į miestą su vartais ir užkaiščiais”. 23.8 Saulius sušaukė visus vyrus žygiui į Keilą prieš Dovydą ir jo vyrus. 23.9 Dovydas sužinojo, kad Saulius slapčia rengia jam pikta, ir tarė kunigui Abjatarui: “Atnešk efodą”. 23.10 Dovydas meldėsi: “Viešpatie, Izraelio Dieve, tavo tarnas išgirdo, kad Saulius rengiasi ateiti į Keilą ir sunaikinti miestą dėl manęs. 23.11 Ar Keilos gyventojai išduos mane į jo rankas? Ar Saulius ateis, kaip tavo tarnas girdėjo? Viešpatie, Izraelio Dieve, meldžiu, pasakyk savo tarnui”. Viešpats atsakė: “Jis ateis”. 23.12 Dovydas klausė: “Ar Keilos vyrai išduos mane ir mano vyrus Sauliui?” Viešpats atsakė: “Išduos”. 23.13 Tada Dovydas ir jo vyrai, kurių buvo apie šešis šimtus, išėję iš Keilos, ėjo, kur galėjo eiti. Kai Sauliui buvo pranešta, kad Dovydas pabėgo iš Keilos, jis atšaukė savo žygį. 23.14 Dovydas apsistojo dykumos tvirtovėse ir pasiliko kalne Zifo dykumoje. Saulius visą laiką jo ieškojo, tačiau Dievas neatidavė jo į Sauliaus rankas. 23.15 Dovydas matė, kad Saulius išėjo ieškoti jo gyvybės, ir Dovydas buvo Zifo tyruose, miške. 23.16 Sauliaus sūnus Jehonatanas atėjo pas Dovydą į mišką ir sustiprino jo ranką Dieve. 23.17 Ir jis tarė jam: “Nebijok, mano tėvas Saulius tavęs neras. Tu tapsi Izraelio karaliumi, o aš būsiu šalia tavęs. Mano tėvas Saulius tai žino”. 23.18 Juodu Viešpaties akivaizdoje padarė sandorą. Dovydas pasiliko miške, o Jehonatanas sugrįžo į savo namus. 23.19 Zifiečiai nuėjo pas Saulių į Gibėją ir pranešė: “Dovydas slapstosi pas mus kalnų tvirtovėse, miškuose ir Hachilos kalvose, į pietus nuo Jesimono. 23.20 Taigi dabar, karaliau, ateik, kaip tavo siela to trokšta, o mūsų darbas bus atiduoti jį į karaliaus rankas”. 23.21 Saulius tarė: “Viešpats telaimina jus, kad manęs pasigailėjote. 23.22 Eikite, viską paruoškite ir sužinokite vietą, kur jis yra ir kas jį ten matė; man pranešta, kad jis esąs labai gudrus. 23.23 Išžvalgykite ir sužinokite visas slėptuves, kuriose jis slapstosi; tada sugrįžkite pas mane su tikromis žiniomis ir aš eisiu su jumis. Jei jis tebėra krašte, aš surasiu jį visuose Judo tūkstančiuose”. 23.24 Jie nuėjo į Zifą pirma Sauliaus. Dovydas ir jo vyrai buvo Maono dykumoje, lygumoje į pietus nuo Jesimono. 23.25 Saulius ir jo vyrai išėjo jo ieškoti. Dovydui apie tai buvo pranešta, todėl jis pasitraukė į Maono dykumą prie uolos. Saulius, tai išgirdęs, vijosi Dovydą į Maono dykumą. 23.26 Saulius ėjo viena kalno puse, o Dovydas su savo vyrais­kita. Dovydas skubiai traukėsi nuo Sauliaus, nes Saulius su savo vyrais supo Dovydą ir jo vyrus, norėdami juos sugauti. 23.27 Tačiau pas Saulių atėjo pasiuntinys su pranešimu: “Skubiai sugrįžk, nes filistinai užpuolė kraštą”. 23.28 Saulius liovėsi vijęs Dovydą, sugrįžo ir kariavo su filistinais. Todėl ta vieta pavadinta Perskyrimo uola.

1 Samuelio 24

24.1 Dovydas pasitraukė į En Gedžio tvirtoves. 24.2 Kai Saulius, nugalėjęs filistinus, sugrįžo, jam buvo pranešta, kad Dovydas yra En Gedžio dykumoje. 24.3 Saulius, paėmęs tris tūkstančius rinktinių vyrų iš viso Izraelio, išėjo ieškoti Dovydo ir jo vyrų laukinių ožkų gyvenamose uolose. 24.4 Atėjęs prie šalikelės avidžių, kur buvo ola, Saulius į ją įėjo atlikti reikalo. Dovydas ir jo vyrai sėdėjo olos gilumoje. 24.5 Dovydo vyrai sakė jam: “Štai diena, apie kurią Viešpats tau kalbėjo: ‘Aš atiduosiu tavo priešą į tavo rankas, kad pasielgtum su juo, kaip tau patinka’ ”. Prislinkęs Dovydas nupjovė Sauliaus apsiausto skverną. 24.6 Dovydo širdis smarkiai plakė, nes jis nupjovė Sauliaus skverną. 24.7 Jis tarė savo vyrams: “Apsaugok, Viešpatie, kad taip padaryčiau savo valdovui, Viešpaties pateptajam, pakeldamas prieš jį savo ranką, nes jis yra Viešpaties pateptasis”. 24.8 Dovydas sulaikė savo vyrus šiais žodžiais ir neleido jiems pakilti prieš Saulių. O Saulius, išėjęs iš olos, ėjo savo keliu. 24.9 Dovydas taip pat pakilo iš paskos ir, išlindęs iš olos, šaukė Sauliui: “Karaliau, mano valdove!” Sauliui atsigręžus, Dovydas nusilenkė veidu iki žemės. 24.10 Dovydas tarė Sauliui: “Kodėl klausai žmonių kalbų, kad Dovydas nori tau pikta? 24.11 Tu pats šiandien matei, kad Viešpats buvo atidavęs tave į mano rankas oloje; mane ragino tave nužudyti, bet aš pasigailėjau tavęs, sakydamas: ‘Nepakelsiu rankos prieš savo valdovą, nes jis yra Viešpaties pateptasis’. 24.12 Pažvelk, mano tėve, į savo apsiausto skverną mano rankoje. Iš to, kad aš, atpjaudamas tavo apsiausto skverną, tavęs nenužudžiau, suprask ir žinok, kad manyje nėra nieko pikto ir aš nesu tau nusidėjęs. Bet tu ieškai mano gyvybės, kad ją atimtum. 24.13 Viešpats tebūna teisėjas tarp mudviejų ir Viešpats tegul atkeršija tau už mane, bet mano ranka nepakils prieš tave. 24.14 Kaip sena patarlė sako: ‘Iš nedorėlių ateina nedorybės’, bet mano ranka nepakils prieš tave. 24.15 Prieš ką išėjo Izraelio karalius? Ką tu persekioji? Pastipusį šunį. Blusą. 24.16 Viešpats tebūna teisėjas ir tedaro sprendimą tarp manęs ir tavęs. Tegul mato ir gina mano bylą, ir išgelbsti mane nuo tavo rankos”. 24.17 Kai Dovydas baigė kalbėti, Saulius tarė: “Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?” Ir Saulius pakėlė savo balsą ir verkė. 24.18 Ir jis sakė Dovydui: “Tu esi teisesnis už mane, tu man atlyginai geru, o aš tau atsilyginau piktu. 24.19 Šiandien tu parodei, kaip elgiesi su manimi, nes Viešpats buvo atidavęs mane į tavo rankas, tačiau tu manęs nenužudei. 24.20 Kas, suradęs savo priešą, paleidžia jį sveiką? Viešpats teatlygina tau geru už tai, ką tu šiandien man padarei. 24.21 Dabar tikrai žinau, kad tu tapsi karaliumi ir kad Izraelio karalystė bus įtvirtinta tavo rankose. 24.22 Dabar prisiek man Viešpačiu, kad neišnaikinsi mano palikuonių ir neišnaikinsi mano vardo iš mano tėvo namų”. 24.23 Dovydas prisiekė Sauliui. Po to Saulius sugrįžo į savo namus, o Dovydas ir jo vyrai pasitraukė į tvirtovę.

1 Samuelio 25

25.1 Samuelis mirė, visi izraeli tai susirinko, apraudojo jį ir palaidojo jo namuose Ramoje. Dovydas pakilo ir nuėjo į Parano dykumą. 25.2 Maone gyveno vyras, kuris turėjo nuosavybę Karmelyje. Jis buvo labai turtingas: turėjo tris tūkstančius avių ir tūkstantį ožkų. Kartą jis kirpo avis Karmelyje. 25.3 Jo vardas buvo Nabalas, o jo žmonos­Abigailė. Moteris buvo išmintinga ir graži, bet jos vyras šiurkštus ir blogo elgesio; jis buvo iš Kalebo namų. 25.4 Dovydas išgirdo dykumoje, kad Nabalas kerpa avis. 25.5 Jis pasiuntė dešimt jaunuolių ir sakė jiems: “Eikite į Karmelį pas Nabalą ir pasveikinkite jį mano vardu. 25.6 Sakykite jam: ‘Ramybė tebūna tau, ramybė tavo namams ir ramybė viskam, ką turi. 25.7 Sužinojau, kad kerpamos tavo avys. Tavo piemenys buvo su mumis. Mes jiems nieko blogo nepadarėme ir jiems nieko netrūko, kol jie buvo Karmelyje. 25.8 Paklausk savo jaunuolių, ir jie tau patvirtins. Teatranda šitie jaunuoliai malonę tavo akyse, nes atėjome gerą dieną. Todėl prašau, duok, ką ras tavo ranka, savo tarnams ir savo sūnui Dovydui’ ”. 25.9 Dovydo jaunuoliai atėję kalbėjo Nabalui visus tuos žodžius Dovydo vardu ir laukė atsakymo. 25.10 Nabalas atsakė Dovydo tarnams: “Kas yra Dovydas? Kas yra Jesės sūnus? Šiandien yra daug pabėgusių nuo savo valdovų tarnų. 25.11 Argi aš atiduosiu duoną, vandenį ir mėsą, kurią prirengiau kirpėjams, žmonėms, apie kuriuos nežinau, iš kur jie?” 25.12 Dovydo jaunuoliai grįžo atgal ir papasakojo jam viską, ką buvo girdėję. 25.13 Dovydas tarė savo vyrams: “Kiekvienas prisijuoskite kardą”. Visi apsiginklavo ir maždaug keturi šimtai vyrų sekė Dovydą, o du šimtai pasiliko prie daiktų. 25.14 Tuo metu vienas Nabalo tarnų pranešė Nabalo žmonai Abigailei: “Dovydas atsiuntė iš dykumos pasiuntinius mūsų šeimininko pasveikinti, o tas juos išplūdo. 25.15 Tie vyrai buvo mums labai geri. Jie mums nepadarė jokios skriaudos, mes nieko nepasigedome per visą laiką, kurį praleidome drauge su jais. 25.16 Jie buvo mums siena naktį ir dieną, kai bandą ganėme netoli jų. 25.17 Taigi dabar pagalvok ir nuspręsk, ką darysi. Nelaimė tikrai gresia mūsų šeimininkui ir visai jo šeimynai. Jis yra Belialo vaikas, su kuriuo neįmanoma kalbėti”. 25.18 Abigailė skubiai paėmė du šimtus duonos kepalų, dvi odines vyno, penkias paruoštas avis, penkis saikus skrudintų grūdų, šimtą džiovintų vynuogių kekių, du šimtus figų pyragaičių ir sukrovė ant asilų. 25.19 Ji įsakė savo tarnams: “Eikite pirma manęs, o aš eisiu paskui jus”. Savo vyrui Nabalui ji nieko nesakė. 25.20 Jodama ant asilo kalno pašlaite, ji sutiko Dovydą ir jo vyrus, ateinančius priešais. 25.21 Dovydas buvo pasakęs: “Veltui saugojau dykumoje visa, kas Nabalui priklauso taip, kad jis nieko nepasigedo. Jis man atsilygino piktu už gera. 25.22 Tegul Dievas tai ir dar daugiau padaro su Dovydo priešais, jei iki ryto palikčiau gyvą bent vieną jo vyrų”. 25.23 Abigailė, pamačiusi Dovydą, skubiai nulipo nuo asilo, parpuolė prieš Dovydą ir nusilenkė iki žemės. 25.24 Parpuolusi prie jo kojų, kalbėjo: “Valdove, ant manęs tebūna kaltė. Meldžiu, leisk savo tarnaitei kalbėti ir išklausyk ją. 25.25 Mano valdove, prašau nekreipti dėmesio į tą Belialo žmogų Nabalą, nes koks jo vardas, toks ir jis pats. Nabalas jo vardas ir jis pilnas kvailumo. Aš, tavo tarnaitė, nemačiau savo valdovo jaunuolių, kuriuos buvai atsiuntęs. 25.26 Dabar, mano valdove, kaip Viešpats gyvas ir gyva tavo siela, Viešpats sulaikė tave, kad nenusikalstum, praliedamas kraują ir keršydamas savo ranka. Tavo priešai, kurie siekia pikto mano valdovui, tegul tampa kaip Nabalas. 25.27 Štai dovanos, kurias tavo tarnaitė atgabeno savo valdovui, atiduok jas jaunuoliams, kurie seka mano valdovą. 25.28 Atleisk savo tarnaitei nusikaltimą. Viešpats tikrai pastatys mano valdovui tvirtus namus, nes tu kovoji Viešpaties kovas ir tavyje nerasta blogio per visas tavo dienas. 25.29 O jei kas tave persekiotų ir tavo gyvybės ieškotų, tai Viešpats, tavo Dievas, saugos tave, o tavo priešų sielas Jis nusvies kaip mėtykle. 25.30 Kai Viešpats įvykdys visa, ką Jis tau pažadėjo, ir tave padarys Izraelio valdovu, 25.31 tai nereikės mano valdovui liūdėti ir jo širdis nesigrauš, kad be reikalo praliejai kraują, norėdamas pats atkeršyti. Kai Viešpats padarys gera mano valdovui, atsimink savo tarnaitę”. 25.32 Dovydas atsakė Abigailei: “Palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris šiandien atsiuntė tave manęs pasitikti. 25.33 Palaimintas tavo patarimas ir palaiminta tu, nes šiandien mane sulaikei nuo kraujo praliejimo ir sukliudei man pačiam už save atkeršyti. 25.34 Tikrai, kaip gyvas Viešpats, Izraelio Dievas, kuris man neleido tavęs nuskriausti, jei nebūtum paskubėjusi manęs pasitikti, iki ryto aušros nebūtų likę Nabalui nė vieno vyro”. 25.35 Dovydas priėmė iš jos viską, ką ji jam atgabeno, ir tarė: “Eik rami į savo namus. Aš paklausiau tavo balso ir tavęs nepaniekinau”. 25.36 Abigailė sugrįžo pas Nabalą. Jis tuo metu buvo iškėlęs namuose karališką puotą. Nabalas buvo linksmas ir labai girtas, todėl ji jam nieko nesakė iki ryto. 25.37 Rytą, Nabalui išsiblaivius, jo žmona jam viską papasakojo. Tuomet jo širdis apmirė jame ir jis sustingo kaip akmuo. 25.38 Praėjus maždaug dešimčiai dienų, Viešpats ištiko Nabalą, ir jis mirė. 25.39 Dovydas, išgirdęs, kad Nabalas mirė, tarė: “Palaimintas Viešpats, kuris įvykdė teismą Nabalui už man padarytą įžeidimą ir apsaugojo mane nuo pikto. Viešpats sugrąžino Nabalo nusikaltimą ant jo galvos”. Ir Dovydas pasiuntė pasiuntinius ir kalbėjo Abigailei, kad nori ją vesti. 25.40 Dovydo tarnai, nuėję pas Abigailę į Karmelį, jai kalbėjo: “Dovydas mus atsiuntė pas tave pasakyti, kad jis nori tave vesti”. 25.41 Ji nusilenkė iki žemės ir tarė: “Štai tavo tarnaitė, kad tarnautų ir plautų savo valdovo tarnų kojas”. 25.42 Abigailė skubiai pasiruošė, užsėdo ant asilo ir su penkiomis tarnaitėmis sekė paskui Dovydo pasiuntinius ir tapo jo žmona. 25.43 Dovydas dar vedė Ahinoamą iš Jezreelio, ir jos abi buvo jo žmonos. 25.44 Saulius atidavė savo dukterį Mikalę, Dovydo žmoną, Laišo sūnui Palčiui iš Galimo.

1 Samuelio 26

26.1 Zifiečiai, atėję į Gibėją, pranešė Sauliui, kad Dovydas slapstosi Hachilos kalvose, prie Jesimono. 26.2 Saulius su trimis tūkstančiais Izraelio rinktinių vyrų ėjo į Zifo dykumą ieškoti Dovydo. 26.3 Jis pasistatė stovyklą Hachilos kalvoje, prie Jesimono. Dovydas buvo dykumoje ir matė, kad Saulius ėjo į dykumą jo ieškoti. 26.4 Tada Dovydas išsiuntė žvalgus ir sužinojo, kad Saulius tikrai atėjo. 26.5 Dovydas atėjo į tą vietą, kurioje Saulius buvo pasistatęs stovyklą. Dovydas matė vietą, kur atsigulė Saulius ir Nero sūnus Abneras, jo kariuomenės vadas. Sauliaus palapinė buvo stovyklos viduryje, o kariai miegojo aplinkui. 26.6 Dovydas tarė hetitui Ahimelechui ir Cerujos sūnui Abišajui, Joabo broliui: “Kas eis su manimi į Sauliaus stovyklą?” Abišajis atsakė: “Aš eisiu”. 26.7 Dovydas ir Abišajis, naktį nuėję tarp žmonių, rado Saulių miegantį palapinėje, o jo ietis buvo įsmeigta į žemę galvūgalyje. Abneras ir kariai gulėjo aplink jį. 26.8 Abišajis tarė Dovydui: “Dievas šiandien atidavė tavo priešą į tavo rankas. Leisk man jį vienu smūgiu prismeigti ietimi prie žemės”. 26.9 Dovydas atsakė Abišajui: “Nežudyk jo! Kas pakeltų ranką prieš Viešpaties pateptąjį ir liktų nekaltas? 26.10 Kaip Viešpats gyvas, Viešpats jį ištiks, ir ateis jo diena mirti, arba jis žus kare! 26.11 Apsaugok, Viešpatie, kad pakelčiau savo ranką prieš Viešpaties pateptąjį! Dabar imk jo galvūgalyje įsmeigtą ietį bei vandens ąsotį ir eikime”. 26.12 Dovydas paėmė ietį ir vandens ąsotį nuo Sauliaus galvūgalio, ir jie išėjo. Niekas nematė, nežinojo ir nepabudo; jie visi miegojo, nes Viešpats siuntė jiems gilų miegą. 26.13 Dovydas perėjo į kitą pusę ir atsistojo kalno viršūnėje iš tolo, kad tarp jų būtų didelis atstumas. 26.14 Jis šaukė žmonėms bei Nero sūnui Abnerui: “Argi neatsiliepsi, Abnerai?” Abneras atsiliepė: “Kas tu esi, kad šauki karaliui?” 26.15 Dovydas atsakė Abnerui: “Tu esi galingas vyras. Kas tau lygus Izraelyje? Kodėl nesaugojai karaliaus, savo valdovo? Vienas žmogus buvo atėjęs karaliaus, tavo valdovo, nužudyti. 26.16 Negerai padarėte. Kaip Viešpats gyvas, jūs verti mirties, nes jūs nesaugojote savo valdovo, Viešpaties pateptojo. Kur dingo karaliaus ietis ir vandens ąsotis, kurie buvo jo galvūgalyje?” 26.17 Saulius, atpažinęs Dovydo balsą, tarė: “Ar tai tavo balsas, Dovydai, mano sūnau?” Dovydas atsakė: “Taip, mano valdove karaliau. 26.18 Kodėl, mano valdove, persekioji savo tarną? Ką aš padariau? Kuo nusikaltau? 26.19 Mano valdove karaliau, prašau, išklausyk savo tarno. Jei Viešpats tave sukurstė prieš mane, tepriima Jis auką, o jei žmonės­tegul jie būna prakeikti Viešpaties akivaizdoje, nes jie išvarė mane, kad neturėčiau dalies Viešpatyje, sakydami: ‘Eik ir tarnauk svetimiems dievams’. 26.20 Tenebūna pralietas mano kraujas Viešpaties akivaizdoje, nes Izraelio karalius išėjo ieškoti blusos kaip žmogus, kuris medžioja kurapką kalnuose”. 26.21 Saulius atsakė: “Aš nusidėjau. Sugrįžk, mano sūnau Dovydai, aš tau nieko blogo nedarysiu, nes mano siela buvo brangi tavo akyse šiandien. Aš kvailai elgiausi ir labai klydau”. 26.22 Dovydas atsakė: “Štai tavo ietis, karaliau! Tegul vienas iš tavo jaunuolių ateina ir ją paima. 26.23 Viešpats atlygins kiekvienam už jo teisumą ir ištikimybę. Viešpats buvo atidavęs tave šiandien į mano rankas, bet aš nepakėliau rankos prieš Viešpaties pateptąjį. 26.24 Ir štai, kaip šiandien buvo vertinga tavo gyvybė mano akyse, taip vertinga tegul būna ir mano gyvybė Viešpaties akyse; tegul Jis išlaisvina mane iš visų bėdų”. 26.25 Saulius atsakė Dovydui: “Būk palaimintas, mano sūnau Dovydai! Tu daug padarysi ir pasieksi”. Po to Dovydas nuėjo savo keliu, o Saulius sugrįžo į savo vietą.

1 Samuelio 27

27.1 Dovydas tarė savo širdyje: “Vieną dieną aš žūsiu nuo Sauliaus rankos. Geriausia man būtų pasitraukti į filistinų šalį. Tada Saulius nebeieškos manęs Izraelyje, ir aš išsigelbėsiu nuo jo rankos”. 27.2 Dovydas pakilo ir su šešiais šimtais vyrų, buvusių su juo, perėjo pas Gato karalių Achišą, Maocho sūnų. 27.3 Ir Dovydas, abi jo žmonos, jezreelietė Ahinoama ir karmelietė Abigailė, Nabalo našlė, ir jo vyrai su savo šeimomis gyveno pas Achišą Gate. 27.4 Saulius sužinojo, kad Dovydas pabėgo į Gatą, ir daugiau jo nebeieškojo. 27.5 Dovydas tarė Achišui: “Jei radau malonę tavo akyse, prašau, leisk man gyventi kuriame nors mažame mieste. Kodėl tavo tarnas turėtų gyventi su tavimi karaliaus mieste?” 27.6 Achišas jam leido gyventi Ciklage. Nuo to laiko Ciklagas priklauso Judo karaliams iki šios dienos. 27.7 Dovydas gyveno filistinų šalyje vienerius metus ir keturis mėnesius. 27.8 Dovydas su savo vyrais išeidavo ir užpuldavo gešuriečius, girzus ir amalekiečius, kurie nuo senų laikų gyveno toje šalyje nuo Šūro iki Egipto. 27.9 Kai Dovydas užpuldavo kraštą, jis nepalikdavo gyvo nei vyro, nei moters, pasiimdavo avis, galvijus, asilus, kupranugarius, drabužius ir grįždavo, ir nueidavo pas Achišą. 27.10 Achišas paklausdavo: “Ką šįkart buvote užpuolę?” Dovydas atsakydavo: “Judo pietinę dalį, jerachmeelitų pietų kraštą ir kenitų pietinę dalį”. 27.11 Nei vyrų, nei moterų Dovydas nepalikdavo gyvų ir neatsivesdavo jų į Gatą, manydamas: “Kad jie nepraneštų apie mus, sakydami: ‘Taip padarė Dovydas ir taip jis elgiasi visą laiką, gyvendamas filistinų krašte’ ”. 27.12 Achišas tikėjo Dovydu, sakydamas: “Jis tapo visiškai nekenčiamas Izraelyje, todėl bus mano tarnas per amžius”.

1 Samuelio 28

28.1 Tomis dienomis filistinai surinko savo kariuomenę karui prieš Izraelį. Achišas tarė Dovydui: “Tu su savo vyrais turėsi žygiuoti kartu su manimi į karą”. 28.2 Dovydas atsakė Achišui: “Tu dabar sužinosi, ką gali padaryti tavo tarnas”. Achišas tarė Dovydui: “Todėl aš padarysiu tave mano galvos saugotoju visam laikui”. 28.3 Samuelis buvo miręs, izraelitai buvo apraudoję ir palaidoję jį Ramoje, jo mieste. Saulius buvo išvaręs iš šalies mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir burtininkus. 28.4 Filistinai susirinko, atėjo ir pastatė stovyklą Šuneme. Saulius sušaukė visą Izraelį, jie pasistatė stovyklą Gilbojoje. 28.5 Kai Saulius pamatė filistinų stovyklą, nusigando ir jo širdis ėmė labai drebėti. 28.6 Saulius klausė Viešpaties, bet Viešpats jam neatsakė nei per sapnus, nei per Urimą, nei per pranašus. 28.7 Tada Saulius tarė savo tarnams: “Suraskite man moterį, kuri iššaukia mirusiųjų dvasias, kad galėčiau nueiti pas ją patarimo”. Jo tarnai jam atsakė: “En Dore gyvena moteris, iššaukianti mirusiųjų dvasias”. 28.8 Saulius, pakeitęs drabužius, su dviem vyrais naktį nuėjo pas moterį. Jis tarė jai: “Paburk man per mirusiojo dvasią; iššauk man tą, kurį aš sakysiu”. 28.9 Moteris jam atsakė: “Tu žinai, kad Saulius išnaikino krašte mirusiųjų dvasių iššaukėjus ir burtininkus. Kodėl statai spąstus mano gyvybei, kad mane pražudytum?” 28.10 Saulius jai prisiekė Viešpačiu: “Kaip Viešpats gyvas, tu nebūsi nubausta dėl šito”. 28.11 Moteris klausė: “Ką turiu tau iššaukti?” Jis atsakė: “Iššauk man Samuelį”. 28.12 Moteris, pamačiusi Samuelį, garsiai sušuko ir tarė Sauliui: “Kodėl mane apgavai? Tu esi Saulius!” 28.13 Karalius jai tarė: “Nebijok! Ką matei?” Moteris tarė Sauliui: “Aš mačiau dvasią, kylančią iš žemės”. 28.14 Karalius vėl klausė: “Kaip ji atrodo?” Ji atsakė: “Kyla senas vyras su apsiaustu”. Saulius suprato, kad tai Samuelis, ir nusilenkė veidu iki žemės. 28.15 Samuelis tarė Sauliui: “Kodėl drumsti man ramybę, iššaukdamas mane?” Saulius atsakė: “Esu labai prislėgtas, nes filistinai kariauja prieš mane. Dievas atsitraukė nuo manęs ir man nebeatsako nei per sapnus, nei per pranašus, todėl pasišaukiau tave, kad pasakytum, ką man daryti”. 28.16 Samuelis atsakė: “Kodėl mane klausi, jei Viešpats atsitraukė nuo tavęs ir tapo tavo priešu? 28.17 Viešpats padarė, kaip Jis buvo per mane kalbėjęs. Jis atėmė iš tavęs karalystę ir ją atidavė tavo artimui Dovydui. 28.18 Kadangi tu nepaklusai Viešpaties balsui ir neįvykdei Viešpaties rūstybės amalekiečiams, Viešpats šiandien tau taip padarė. 28.19 Be to, Viešpats atiduos su tavimi ir Izraelį į filistinų rankas. Rytoj tu ir tavo sūnūs būsite pas mane. Taip pat ir Izraelio pulkus Viešpats atiduos į filistinų rankas”. 28.20 Saulius, labai nusigandęs dėl Samuelio žodžių, staiga visu savo ūgiu krito ant žemės. Jis neteko jėgų, nes visą dieną ir naktį buvo nevalgęs. 28.21 Moteris, priėjusi prie Sauliaus ir pamačiusi, kad jis labai išsigandęs, tarė: “Tavo tarnaitė paklausė tavęs, statydama į pavojų savo gyvybę, ir įvykdė, ko tu prašei. 28.22 Taigi dabar tu paklausyk savo tarnaitės: aš atnešiu tau kąsnelį duonos, kad turėtum jėgų ir galėtum eiti savo keliu”. 28.23 Bet jis atsisakė, sakydamas: “Aš nevalgysiu”. Tačiau tarnai kartu su moterimi įkalbėjo jį, ir jis paklausė jų. Jis atsikėlė nuo žemės ir atsisėdo ant lovos. 28.24 Moteris turėjo riebų veršį savo namuose. Ji skubiai papjovė jį, paėmusi miltų suminkė ir iškepė neraugintos duonos, 28.25 ir atnešė tai Sauliui bei jo tarnams. Pavalgę jie atsikėlė ir tą pačią naktį išėjo.

1 Samuelio 29

29.1 Visi filistinų būriai susirinko Afeke, o izraelitai pasistatė stovyklą Jezreelyje prie versmės. 29.2 Filistinų kunigaikščiai ėjo su šimtais ir tūkstančiais, o Dovydas ir jo vyrai ėjo paskutinėse eilėse su Achišu. 29.3 Tada filistinų kunigaikščiai kalbėjo: “Ką šitie hebrajai čia daro?” Achišas tarė filistinų kunigaikščiams: “Tai Dovydas, Izraelio karaliaus Sauliaus tarnas, kuris jau seniai su manimi ir aš nieko blogo jame nepastebėjau nuo jo atėjimo pas mane”. 29.4 Filistinų kunigaikščiai supyko ant Achišo ir tarė: “Siųsk tą vyrą atgal! Tegul grįžta į vietą, kurią tu jam paskyrei, ir neina su mumis į mūšį, kad jo metu netaptų mums priešu. Nes kaip jis galėtų įsiteikti savo valdovui, jei ne šitų vyrų galvomis. 29.5 Argi ne šitas Dovydas, apie kurį dainuodavo šokdami: ‘Saulius nukovė tūkstančius, o Dovydas­dešimtis tūkstančių?’ ” 29.6 Tada Achišas, pasišaukęs Dovydą, jam tarė: “Kaip Viešpats gyvas, tu esi sąžiningas ir tavo įėjimas ir išėjimas su mano pulkais priimtinas man, nes aš nieko blogo neradau tavyje nuo to laiko, kai atėjai pas mane, iki šios dienos. Bet kunigaikščiams tu nepatinki. 29.7 Taigi grįžk ramybėje, kad nepiktintum filistinų kunigaikščių”. 29.8 Dovydas atsakė Achišui: “Ką aš padariau? Ką atradai savo tarne per tą laiką, kai esu su tavimi, kad negaliu eiti į karą prieš mano valdovo karaliaus priešus?” 29.9 Achišas atsakė Dovydui: “Tikrai mano akyse tu esi geras kaip Dievo angelas, bet filistinų kunigaikščiai pasakė: ‘Jis neis su mumis į mūšį’. 29.10 Anksti rytą atsikelk su savo valdovo tarnais, kurie yra atėję su tavimi, ir iškeliaukite, kai tik prašvis”. 29.11 Dovydas ir jo vyrai atsikėlė rytą ir pasiruošė keliauti atgal į filistinų šalį, o filistinai išėjo į Jezreelį.

1 Samuelio 30

30.1 Kai Dovydas ir jo vyrai trečią dieną sugrįžo į Ciklagą, amalekiečiai buvo įsiveržę iš pietų į Ciklagą, užėmę jį ir sudeginę. 30.2 Jie išvedė į nelaisvę moteris; nė vienos nenužudė nuo vyriausios iki jauniausios, bet išsivarė su savimi ir nuėjo savo keliu. 30.3 Dovydas ir jo vyrai, grįžę į miestą, rado jį sudegintą, o jų žmonas, sūnus ir dukteris išvestus nelaisvėn. 30.4 Tada Dovydas ir su juo buvusieji žmonės pakėlė balsus ir verkė, kol nebeliko jėgų verkti. 30.5 Abi Dovydo žmonos irgi buvo išvestos nelaisvėn: jezreelietė Ahinoama ir Abigailė, karmeliečio Nabalo našlė. 30.6 Dovydas buvo labai nuliūdęs, nes žmonės tarėsi jį užmušti akmenimis; visi žmonės sielvartavo dėl savo sūnų ir dukterų. Bet Dovydas sustiprino save Viešpatyje, savo Dieve. 30.7 Dovydas paprašė kunigą Abjatarą, Ahimelecho sūnų, atnešti efodą. Abjataras atnešė efodą Dovydui. 30.8 Dovydas klausė Viešpaties, sakydamas: “Ar man vytis tą gaują? Ar aš juos pavysiu?” Viešpats atsakė: “Vykis! Tikrai pavysi ir išvaduosi belaisvius”. 30.9 Taip Dovydas ir šeši šimtai jo vyrų išėjo. Pasiekę Besoro upelį, pavargę kariai pasiliko prie jo. 30.10 Dovydas su keturiais šimtais vyrų toliau vijosi, o du šimtai pasiliko, kadangi buvo taip pavargę, jog neįstengė perbristi upelio. 30.11 Laukuose jie rado egiptietį, atvedė jį pas Dovydą ir davė jam duonos valgyti ir vandens atsigerti. 30.12 Ir jie davė jam džiovintų figų ir dvi kekes džiovintų vynuogių. Pavalgęs jis atsigavo, nes tris paras buvo nevalgęs ir negėręs. 30.13 Tuomet Dovydas klausė jį: “Kam tu priklausai ir iš kur esi?” Jis atsakė: “Aš esu egiptietis, vieno amalekiečio vergas. Mano šeimininkas paliko mane, nes prieš tris dienas susirgau. 30.14 Mes buvome įsiveržę į pietinį keretų kraštą ir į Judą, į pietines Kalebo žemes, ir mes sudeginome Ciklagą”. 30.15 Dovydas jam tarė: “Ar tu gali mus nuvesti prie to būrio?” Tas atsakė: “Prisiek man Dievu, kad manęs nenužudysi ir negrąžinsi mano šeimininkui, tada nuvesiu tave pas juos”. 30.16 Kai jis nuvedė juos, amalekiečiai buvo pasklidę po visą kraštą, valgė ir gėrė švęsdami, nes buvo paėmę didelį grobį, plėšdami filistinų ir Judo žemes. 30.17 Dovydas mušė juos nuo sutemų iki kitos dienos vakaro; nė vienas iš jų neištrūko, išskyrus keturis šimtus jaunuolių, kurie pabėgo, užsėdę ant kupranugarių. 30.18 Dovydas atsiėmė visa, ką amalekiečiai buvo pagrobę, ir išvadavo abi savo žmonas. 30.19 Nieko jie nepasigedo, mažo ar didelio: nei sūnų, nei dukterų, nei jokių daiktų, kuriuos amalekiečiai buvo paėmę; Dovydas viską atsiėmė. 30.20 Dovydas paėmė visas jų avis ir galvijus ir varė juos pirma savo galvijų, sakydamas: “Tai Dovydo grobis”. 30.21 Dovydas atėjo iki tų dviejų šimtų vyrų, kurie buvo išvargę ir nebegalėjo sekti paskui Dovydą ir buvo palikti prie Besoro upelio. Jie išėjo pasitikti Dovydo ir jo vyrų, ir Dovydas priartėjęs juos pasveikino. 30.22 Tada kai kurie pikti vyrai, Belialo žmonės, iš tų, kurie ėjo su Dovydu, kalbėjo: “Jie nėjo su mumis, todėl mes jiems nieko neduosime iš atgauto grobio, tik kiekvienam žmoną ir vaikus, kad, juos pasiėmę, keliautų sau”. 30.23 Dovydas tarė: “Mano broliai, negalima taip elgtis su tuo, ką Viešpats mums davė. Jis mus saugojo ir atidavė tą būrį, kuris mus užpuolė, į mūsų rankas. 30.24 Kas pritars jums šiuo klausimu? Ką gauna ėjęs į mūšį, tą gaus ir tas, kuris saugojo mantą; jie turi pasidalinti po lygiai”. 30.25 Taip tas nuostatas buvo įvestas Izraelyje ir galioja iki šios dienos. 30.26 Dovydas, sugrįžęs į Ciklagą, pasiuntė dalį grobio Judo vyresniesiems, savo draugams, sakydamas: “Štai jums dovana iš Viešpaties priešų grobio”. 30.27 Jis siuntė į Betelį, į pietinį Ramotą, į Jatyrą, 30.28 į Aroerą, į Sifmotą, į Eštemoją, 30.29 į Rachalą, į jerachmeelitų ir kenitų miestus, 30.30 į Hormą, į Bor Ašaną, į Atachą, 30.31 į Hebroną ir visas vietas, kur Dovydas buvo buvęs su savo vyrais.

1 Samuelio 31

31.1 Filistinai kariavo su Izraeliu. Izraelio vyrai bėgo nuo filistinų ir krito nužudyti ant Gilbojos kalno. 31.2 Filistinai pavijo Saulių ir jo sūnus ir nužudė Jehonataną, Abinadabą ir Malkišūvą. 31.3 Vyko smarki kova prieš Saulių, ir šauliai pataikė į Saulių ir jį sunkiai sužeidė. 31.4 Tada Saulius tarė savo ginklanešiui: “Išsitrauk kardą ir juo mane perverk, kad šitie neapipjaustytieji atėję nepervertų ir neišniekintų manęs”. Bet jo ginklanešys nesutiko, nes jis labai bijojo. Tada Saulius, paėmęs savo kardą, krito ant jo. 31.5 Jo ginklanešys pamatęs, kad Saulius miręs, irgi puolė ant savo kardo ir mirė kartu. 31.6 Taip mirė Saulius, jo trys sūnūs, ginklanešys ir visi jo vyrai tą pačią dieną. 31.7 Izraelitai, kurie gyveno anapus slėnio ir kitoje pusėje Jordano, pamatę, kad izraelitai pabėgo ir Saulius bei jo sūnūs mirę, paliko miestus ir bėgo. Atėję filistinai apsigyveno juose. 31.8 Kitą dieną filistinai, atėję apiplėšti užmuštųjų, rado Saulių ir jo tris sūnus žuvusius ant Gilbojos kalno. 31.9 Jie nukirto jo galvą, nuvilko šarvus ir nešiojo po visą filistinų kraštą, kad praneštų apie pergalę savo stabų šventyklose ir tarp žmonių. 31.10 Ir jie padėjo jo šarvus Astartės šventykloje, o jo lavoną pakabino prie Bet Šeano miesto sienos. 31.11 Jabeš Gileado gyventojai išgirdo, ką filistinai padarė Sauliui. 31.12 Pakilo jų drąsiausieji vyrai ir ėjo visą naktį; nuėję nuėmė Sauliaus ir jo sūnų lavonus nuo Bet Šeano sienos, parnešė į Jabešą ir juos ten sudegino. 31.13 Jų kaulus paėmė ir palaidojo po medžiu Jabeše, ir jie pasninkavo septynias dienas.

2 Samuelio 1

1.1 Atsitiko, kad Sauliui mirus, Dovydas, nugalėjęs amalekiečius, sugrįžo ir praleido dvi dienas Ciklage. 1.2 Trečią dieną iš Sauliaus stovyklos atėjo vyras su perplėštais drabužiais ir žemėmis apibarstyta galva. Atėjęs pas Dovydą, jis puolė ant žemės ir išreiškė jam pagarbą. 1.3 Dovydas jį paklausė: “Iš kur ateini?” Tas jam atsakė: “Pabėgau iš Izraelio stovyklos”. 1.4 Dovydas tarė: “Papasakok man, kas ten atsitiko”. Tas atsakė: “Žmonės pabėgo iš mūšio, daugelis žuvo, taip pat ir Saulius su sūnumi Jehonatanu mirė”. 1.5 Tuomet Dovydas klausė jaunuolį, kuris jam pranešė: “Iš kur žinai, kad Saulius ir jo sūnus Jehonatanas mirė?” 1.6 Jaunuolis, kuris jam tai pranešė, atsakė: “Visai atsitiktinai užėjau ant Gilbojos kalno, žiūriu, Saulius pasirėmęs ant ieties, o karo vežimai ir raiteliai skuba prie jo. 1.7 Atsigręžęs ir mane pamatęs, jis pašaukė mane. Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’ 1.8 Jis klausė: ‘Kas tu esi?’ Aš atsakiau jam: ‘Aš esu amalekietis’. 1.9 Tada jis man tarė: ‘Ateik ir nužudyk mane; aš kankinuosi, bet gyvybė dar yra manyje’. 1.10 Priėjau prie jo ir nužudžiau, nes buvau tikras, kad jis neišgyvens po savo kritimo. Nuėmiau karūną nuo jo galvos ir apyrankę nuo jo rankos ir atnešiau juos čia savo valdovui”. 1.11 Tuomet Dovydas, nutvėręs savo drabužius, perplėšė juos, taip padarė ir visi vyrai, buvę su juo. 1.12 Jie iki vakaro verkė, pasninkavo ir liūdėjo Sauliaus, jo sūnaus Jehonatano ir Viešpaties tautos, Izraelio namų, nes jie žuvo nuo kardo. 1.13 Dovydas tarė jaunuoliui, kuris jam tai pranešė: “Iš kur esi?” Tas atsakė: “Aš esu ateivio amalekiečio sūnus”. 1.14 Dovydas jam tarė: “Kaip išdrįsai pakelti savo ranką, kad nužudytum Viešpaties pateptąjį?” 1.15 Tada jis, pasišaukęs vieną iš savo jaunuolių, tarė: “Ateik ir užmušk jį”. Tas smogė jam, ir jis mirė. 1.16 Dovydas pasakė jam: “Tavo kraujas kris ant tavo galvos, nes tavo paties žodžiai paliudijo prieš tave, kai pasakei: ‘Aš nužudžiau Viešpaties pateptąjį’ ”. 1.17 Dovydas giedojo šitą raudą apie Saulių ir jo sūnų Jehonataną, 1.18 norėdamas, kad Judo vaikai mokytųsi Lanko giesmės, kaip parašyta Josaro knygoje. 1.19 “Tavo šlovė, o Izraeli, žuvo tavo aukštumose, krito galingieji! 1.20 Nepasakokite Gate, neskelbkite Aškelono gatvėse, kad nesilinksmintų filistinų dukterys, nedžiūgautų neapipjaustytųjų dukterys. 1.21 Jūs, Gilbojos kalnai, tenekrinta ant jūsų nei rasa, nei lietus, kad nebūtų ant jūsų derlingų laukų.Ten buvo pamestas galingųjų skydas, skydas Sauliaus, lyg jis nebūtų buvęs pateptas. 1.22 Be nukautųjų kraujo, be galingųjų taukų, Jehonatano lankas nesugrįždavo, ir Sauliaus kardas negrįždavo tuščias. 1.23 Saulius ir Jehonatanas, mieli ir brangūs, kartu gyveno ir mirtyje jie nebuvo perskirti. Jie buvo greitesni negu ereliai, stipresni negu liūtai. 1.24 Izraelio dukterys, raudokite Sauliaus, kuris jus aprengdavo purpuru su papuošalais, apsagstydavo auksiniais pagražinimais jūsų drabužius. 1.25 Krito galingieji kovos įkarštyje. Jehonatanas nukautas ant kalno. 1.26 Aš gailiuosi tavęs, mano broli Jehonatanai! Labai brangus tu man buvai. Tavo meilė man buvo nuostabesnė už moterų meilę. 1.27 Krito galingieji, sulaužyti jų ginklai”.

2 Samuelio 2

2.1 Po to Dovydas klausė Viešpatį, sakydamas: “Ar man eiti į kurį nors Judo miestą?” Viešpats atsakė: “Eik”. Dovydas klausė: “Kur man eiti?” Jis atsakė: “Į Hebroną”. 2.2 Dovydas išėjo ten su savo abiem žmonom: jezreeliete Ahinoama ir karmeliete Nabalo našle Abigaile. 2.3 Dovydas atsivedė ir savo vyrus su jų šeimomis, ir jie apsigyveno Hebrono miestuose. 2.4 Judo vyrai atėję patepė Dovydą Judo karaliumi. Dovydas, sužinojęs, kad Jabeš Gileado vyrai palaidojo Saulių, 2.5 siuntė pasiuntinius į Jabeš Gileadą ir sakė jiems: “Viešpats telaimina jus, kad parodėte pagarbą savo valdovui Sauliui ir jį palaidojote. 2.6 Viešpats tebūna jums malonus ir ištikimas. Aš irgi jums darysiu gera už tai, kad jūs taip padarėte. 2.7 Todėl dabar tegul jūsų rankos būna sustiprintos ir būkite drąsūs. Jūsų valdovas Saulius mirė, o Judo giminė patepė mane savo karaliumi”. 2.8 Bet Sauliaus kariuomenės vadas Nero sūnus Abneras paėmė Sauliaus sūnų Išbošetą ir atvedė į Machanaimą. 2.9 Isbosetas tapo karaliumi Gileado, ašuriečių, Jezreelio, Efraimo, Benjamino ir viso Izraelio. 2.10 Jis buvo keturiasdešimties metų amžiaus, pradėdamas karaliauti Izraelyje, ir karaliavo dvejus metus. Bet Judo namai sekė Dovydą. 2.11 Dovydas buvo Hebrone Judo namų karaliumi septynerius metus ir šešis mėnesius. 2.12 Nero sūnus Abneras ir Sauliaus sūnus Išbošetas išėjo iš Machanaimo į Gibeoną. 2.13 Cerujos sūnus Joabas ir Dovydo vyrai išėjo iš Hebrono ir susitiko su jais prie Gibeono tvenkinio. Vieni sustojo vienoje tvenkinio pusėje, o kiti­kitoje. 2.14 Abneras tarė Joabui: “Tegul jaunuoliai išeina ir kovoja mūsų akivaizdoje”. Joabas atsakė: “Tegul išeina”. 2.15 Dvylika benjaminų, Sauliaus sūnaus Išbošeto tarnų, ir dvylika Dovydo tarnų išėjo vieni prieš kitus. 2.16 Kiekvienas, nutvėręs savo priešą už galvos, įsmeigė kardą jam į šoną. Taip jie žuvo visi kartu. Todėl ta vieta Gibeone vadinama Aštrių kardų lauku. 2.17 Tą dieną buvo labai smarki kova. Dovydo vyrai nugalėjo Abnerą ir Izraelio vyrus. 2.18 Ten buvo trys Cerujos sūnūs: Joabas, Abišajas ir Asaelis. Asaelis greitai bėgdavo lyg laukinė stirna. 2.19 Jis pradėjo vytis Abnerą ir nepasuko nei į dešinę, nei į kairę nuo jo. 2.20 Abneras atsigręžė ir paklausė: “Ar tu esi Asaelis?” Jis atsakė: “Aš”. 2.21 Abneras jam tarė: “Vykis kitą ir pasigavęs pasiimk jo ginklus”. Tačiau Asaelis nenorėjo pasitraukti nuo jo. 2.22 Abneras vėl tarė Asaeliui: “Suk į šalį nuo manęs, kad nebūčiau priverstas tave nukauti! Kaip tada galėčiau pažiūrėti tavo broliui Joabui į akis?” 2.23 Bet Asaelis nenorėjo pasukti. Tada Abneras taip jam smogė ieties bukuoju galu į pilvą, kad ietis išlindo per nugarą. Jis krito ir mirė vietoje. Visi, atėję į tą vietą, kur žuvo Asaelis, sustodavo. 2.24 Joabas ir Abišajas vijosi Abnerą. Saulei nusileidus, jie pasiekė Amoso kalvą, prieš Giachą, prie kelio į Gibeono dykumą. 2.25 Benjaminai, Abnero kariai, susirinko ir sustojo ant kalvos viršūnės. 2.26 Tada Abneras pašaukė Joabą ir tarė: “Ar amžinai naikins kardas? Argi nežinai, kad tai liūdnai baigsis? Kada įsakysi nustoti žmonėms persekioti savo brolius?” 2.27 Joabas atsakė: “Kaip Dievas gyvas, jei nebūtum prakalbėjęs, tai persekiojimas būtų pasibaigęs tik rytą”. 2.28 Joabas sutrimitavo, ir visi žmonės sustojo, nebesivijo Izraelio ir nebekovojo. 2.29 Abneras ir jo vyrai visą naktį ėjo lyguma, persikėlė per Jordaną, perėjo per visą Bitroną ir atėjo į Machanaimą. 2.30 Joabas grįžo iš Abnero persekiojimo. Patikrinęs visus karius, iš Dovydo vyrų pasigedo devyniolikos vyrų ir Asaelio. 2.31 Bet Dovydo žmonės nukovė tris šimtus šešiasdešimt Benjamino ir Abnero vyrų. 2.32 Jie palaidojo Asaelį jo tėvo kape, Betliejuje. Joabas ir jo vyrai ėjo visą naktį ir, brėkštant dienai, pasiekė Hebroną.

2 Samuelio 3

3.1 Tarp Sauliaus ir Dovydo namų karas buvo ilgas; Dovydas vis stiprėjo, o Sauliaus namai silpnėjo. 3.2 Hebrone Dovydas susilaukė sūnų: pirmagimis Amnonas iš jezreelietės Ahinoamos; 3.3 antrasis­Kileabas iš karmeliečio Nabalo našlės Abigailės; trečiasis­Abšalomas, Gešūro karaliaus Talmajo dukters Maakos sūnus; 3.4 ketvirtasis­Adonijas, Hagitos sūnus; penktasis­Šefatija, Abitalės sūnus, 3.5 ir šeštasis­Itramas iš Dovydo žmonos Eglos. Šitie gimė Dovydui Hebrone. 3.6 Vykstant karui tarp Sauliaus namų ir Dovydo namų, Abneras buvo žymiausias tarp Sauliaus šalininkų. 3.7 Saulius turėjo sugulovę Ricpą, Ajo dukterį. Kartą Sauliaus sūnus Išbošetas tarė Abnerui: “Kodėl tu įėjai pas mano tėvo sugulovę?” 3.8 Abneras labai supyko dėl tų Išbošeto žodžių ir tarė: “Ar aš esu šuns galva? Aš buvau prieš Judą, kad iki šios dienos daryčiau gera tavo tėvo Sauliaus namams, jo broliams bei draugams, ir neatidaviau tavęs į Dovydo rankas, o tu dabar mane apkaltinai dėl tos moters. 3.9 Tegul Dievas padaro Abnerui tai ir dar daugiau, jei aš nepadarysiu, ką Viešpats prisiekė Dovydui: 3.10 atimti karalystę iš Sauliaus namų ir įtvirtinti Dovydą karaliumi Izraeliui ir Judui nuo Dano iki Beer Šebos”. 3.11 Išbošetas negalėjo nė žodžio atsakyti Abnerui, nes jo bijojo. 3.12 Abneras per pasiuntinius sakė Dovydui: “Kam priklauso šita žemė? Sudaryk sąjungą su manimi, ir mano ranka bus su tavimi ir atves pas tave visą Izraelį”. 3.13 Dovydas atsakė: “Gerai, aš sudarysiu sąjungą su tavimi, bet su viena sąlyga: tu neišvysi mano veido, jei ateidamas neatvesi Sauliaus dukters Mikalės”. 3.14 Dovydas siuntė pasiuntinius pas Sauliaus sūnų Išbošetą ir sakė: “Atiduok mano žmoną Mikalę, kurią gavau už šimtą filistinų odelių”. 3.15 Išbošetas pasiuntė ir paėmė ją iš jos vyro, Laišo sūnaus Paltielio. 3.16 Jos vyras ją lydėjo verkdamas iki Bahurimo. Abneras jam pasakė: “Grįžk!”, ir jis grįžo. 3.17 Abneras kalbėjo Izraelio vyresniesiems: “Jau seniai jūs norėjote turėti Dovydą karaliumi. 3.18 Dabar padarykite tai, nes Viešpats kalbėjo Dovydui: ‘Savo tarno Dovydo ranka išgelbėsiu savo tautą Izraelį iš filistinų ir iš visų jo priešų’ ”. 3.19 Abneras taip pat kalbėjo ir Benjaminui. Po to Abneras vyko pas Dovydą į Hebroną pranešti jam, kas atrodė priimtina Izraeliui ir Benjamino namams. 3.20 Abneras atėjo pas Dovydą į Hebroną su dvidešimt vyrų. Dovydas suruošė Abnerui ir jo palydovams puotą. 3.21 Abneras tarė Dovydui: “Aš surinksiu pas tave, mano valdove, visą Izraelį, kad jie sudarytų su tavimi sutartį ir tu jiems karaliautum, kaip geidžia tavo širdis”. Dovydas išleido Abnerą. 3.22 Tuo metu Dovydo tarnai ir Joabas grįžo iš karo žygio ir parsigabeno didelį grobį, bet Abnero nebebuvo pas Dovydą Hebrone; jis buvo išvykęs ramybėje. 3.23 Joabui, sugrįžusiam su kariuomene, buvo pranešta: “Buvo atvykęs Nero sūnus Abneras pas karalių, ir šis išleido jį eiti ramybėje”. 3.24 Joabas, atėjęs pas karalių, klausė: “Ką padarei? Abneras buvo atėjęs pas tave. Kodėl jį išleidai? 3.25 Argi tu nepažįsti Nero sūnaus Abnero, kad jis atėjo tavęs apgauti ir sužinoti tavo įėjimą, tavo išėjimą ir visa, ką tu darai?” 3.26 Joabas, išėjęs iš Dovydo, siuntė vyrus paskui Abnerą; tie sugrąžino jį nuo Siros šulinio. Dovydas apie tai nieko nežinojo. 3.27 Abnerui sugrįžus į Hebroną, Joabas pasivedė jį nuošaliai į tarpuvartę, tarsi norėdamas slaptai pasikalbėti, ir keršydamas už savo brolio Asaelio kraują dūrė jam į pilvą taip, kad jis mirė, 3.28 Dovydas, tai išgirdęs, tarė: “Aš ir mano karalystė esame nekalti prieš Viešpatį dėl Nero sūnaus Abnero kraujo. 3.29 Tas kraujas tekrinta ant Joabo ir jo tėvo namų; Joabo giminėje tegul netrūksta paliegėlių, raupsuotų, luošų, karuose žūstančių ir badaujančių”. 3.30 Joabas ir jo brolis Abišajas nužudė Abnerą dėl to, kad Abneras buvo nužudęs jų brolį Asaelį mūšyje Gibeone. 3.31 Dovydas įsakė Joabui ir visiems žmonėms: “Perplėškite savo drabužius, užsidėkite ašutines ir raudokite Abnero”. Karalius Dovydas ėjo paskui karstą. 3.32 Jie palaidojo Abnerą Hebrone, ir karalius balsiai verkė prie jo kapo, verkė ir visi žmonės. 3.33 Karalius raudojo dėl Abnero, sakydamas: “Ar Abneras turėjo mirti tokia mirtimi? 3.34 Tavo rankos nebuvo surištos ir kojos nebuvo sukaustytos grandinėmis. Tu kritai, kaip žmogus krinta nuo piktadario”. Ir visi žmonės vėl verkė jo. 3.35 Žmonės bandė prikalbėti Dovydą valgyti tą dieną, bet Dovydas prisiekė: “Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei aš, prieš saulei nusileidžiant, paragaučiau duonos ar ko nors kito”. 3.36 Tauta sužinojo, ir tai jiems patiko, kaip patikdavo viskas, ką darė karalius. 3.37 Tą dieną visa Izraelio tauta suprato, kad tai buvo ne karaliaus sumanymas nužudyti Nero sūnų Abnerą. 3.38 Karalius tarė savo tarnams: “Argi nežinote, kad šiandien Izraelyje žuvo kunigaikštis ir garbingas žmogus? 3.39 Aš šiandien dar esu silpnas, nors pateptas karaliumi; šitie vyrai, Cerujos sūnūs, yra per stiprūs man. Viešpats tegul atlygina piktadariui už jo piktadarystę!”

2 Samuelio 4

4.1 Kai Sauliaus sūnus išgirdo, kad Abneras žuvo Hebrone, nusviro jo rankos, ir visas Izraelis susijaudino. 4.2 Sauliaus sūnus turėjo du vyrus, pulkų vadus Baaną ir Rechabą, beerotiečio Rimono sūnus iš Benjamino giminės, nes Beerotas priklausė Benjaminui. 4.3 Beerotiečiai atbėgo į Gitaimus ir ten liko ateiviais iki šios dienos. 4.4 Sauliaus sūnus Jehonatanas turėjo luošą sūnų. Jis buvo penkerių metų, kai iš Jezreelio atėjo žinia apie Saulių ir Jehonataną. Jo auklė, paėmusi jį, bėgo. Jai beskubant, jis krito ir tapo luošas. Jo vardas buvo Mefi Bošetas. 4.5 Beerotiečio Rimono sūnūs Rechabas ir Baana atėjo pačioje dienos kaitroje į Išbošeto namus, kai tas miegojo ant lovos vidudienį. 4.6 Jie įėjo į jo namus tarsi kviečių pasiimti, nudūrė jį į pilvą ir pabėgo. 4.7 Kai jie įėjo į namus, Išbošetas miegojo ant lovos savo miegamajame. Jie užmušė jį, nukirto galvą ir, ja nešini, ėjo visą naktį per dykumą. 4.8 Atnešę galvą į Hebroną pas Dovydą, tarė jam: “Štai galva Sauliaus sūnaus, tavo priešo Išbošeto, kuris ieškojo tavo gyvybės. Šiandien Viešpats atkeršijo Sauliui ir jo palikuonims už mūsų karalių”. 4.9 Dovydas tarė Rechabui ir jo broliui Baanai, beerotiečio Rimono sūnums: “Kaip gyvas Viešpats, kuris išgelbėjo mano sielą iš visokių nelaimių, 4.10 tą, kuris man pranešė apie Sauliaus mirtį, galvodamas, kad atnešė man gerą žinią, aš nutvėriau ir nužudžiau Ciklage, užuot jį apdovanojęs už tokią žinią. 4.11 Juo labiau, kai piktadariai nužudė teisų vyrą jo namuose, gulintį lovoje. Ar aš neturiu pareikalauti jo kraujo iš jūsų rankų, pašalindamas jus nuo žemės paviršiaus?” 4.12 Dovydas įsakė jaunuoliams, ir tie nužudė juos, nukirto jiems rankas ir kojas ir pakorė Hebrone prie tvenkinio. O Išbošeto galvą jie palaidojo Hebrone, Abnero kape.

2 Samuelio 5

5.1 Visos Izraelio giminės atėjo pas Dovydą į Hebroną ir tarė: “Mes esame tavo kūnas ir kaulai. 5.2 Jau anksčiau, kai Saulius buvo mūsų karalius, tu išvesdavai ir įvesdavai Izraelį, ir Viešpats tau pažadėjo: ‘Tu ganysi mano tautą Izraelį ir būsi Izraelio vadas’ ”. 5.3 Visi Izraelio vyresnieji atėjo pas karalių į Hebroną. Karalius Dovydas sudarė su jais Hebrone sąjungą Viešpaties akivaizdoje. Jie patepė Dovydą Izraelio karaliumi. 5.4 Dovydui buvo trisdešimt metų, kai jis pradėjo karaliauti, ir jis karaliavo keturiasdešimt metų. 5.5 Gyvendamas Hebrone, jis valdė Judą septynerius metus ir šešis mėnesius ir Jeruzalėje trisdešimt trejus metus karaliavo visam Izraeliui ir Judui. 5.6 Dovydas su savo žmonėmis puolė Jeruzalę. Tenykščiai gyventojai jebusiečiai sakė Dovydui: “Tu neįeisi. Tave nuvys mūsų aklieji ir raišieji”. Nes jie galvojo: “Dovydas negalės įeiti”. 5.7 Tačiau Dovydas paėmė Siono tvirtovę (ji yra Dovydo miestas). 5.8 Tuomet Dovydas tarė: “Kas nugalės jebusiečius ir pasieks vandens kanalą, tegul žudo raišuosius ir akluosius, kurių nekenčia Dovydas”. Todėl yra sakoma: “Aklas ir raišas neįeis į namus”. 5.9 Dovydas apsigyveno tvirtovėje ir pavadino ją Dovydo miestu. Dovydas statė aplinkui, pradėdamas nuo Milojo, ir viduje. 5.10 Dovydas vis daugiau įsigalėjo, nes Viešpats, kareivijų Dievas, buvo su juo. 5.11 Tyro karalius Hiramas siuntė pas Dovydą pasiuntinių su kedro medžiais, dailidžių bei mūrininkų, kurie pastatė Dovydui namus. 5.12 Dovydas suprato, kad Viešpats jį įtvirtino Izraelio karaliumi ir išaukštino jo karalystę dėl savo tautos Izraelio. 5.13 Dovydas, persikėlęs iš Hebrono į Jeruzalę, paėmė iš Jeruzalės daugiau sugulovių ir žmonų. Čia Dovydui gimė sūnų ir dukterų. 5.14 Šitie vardai tų, kurie gimė Dovydui Jeruzalėje: Šamuva, Šobabas, Natanas, Saliamonas, 5.15 Ibharas, Elišūva, Nefegas, Jafija, 5.16 Elišama, Eljada ir Elifeletas. 5.17 Filistinai, išgirdę, kad Dovydas pateptas Izraelio karaliumi, pradėjo ieškoti Dovydo. Dovydas, tai sužinojęs, pasitraukė į tvirtovę, 5.18 o filistinai atėję sustojo Rafaimų slėnyje. 5.19 Dovydas klausė Viešpatį, sakydamas: “Ar man eiti prieš filistinus? Ar atiduosi juos į mano rankas?” Viešpats atsakė: “Eik, nes Aš tikrai atiduosiu filistinus į tavo rankas”. 5.20 Dovydas atėjo į Baal Peracimus ir ten juos sumušė. Tada jis tarė: “Viešpats nušlavė mano priešus prieš mane kaip užplūdęs vanduo”. Todėl tą vietą pavadino Baal Peracimu. 5.21 Filistinai ten paliko savo dievų atvaizdus, kuriuos Dovydas ir jo kariai sudegino. 5.22 Filistinai dar kartą atėjo ir sustojo Rafaimų slėnyje. 5.23 Dovydas vėl klausė Viešpaties. Jis atsakė: “Nesiartink jiems iš priekio. Eik aplinkui ir pulk iš šilkmedžių pusės. 5.24 Išgirdęs šlamesį šilkmedžių viršūnėse, užpulk juos, nes tada Viešpats išeis pirma tavęs ir naikins filistinų kariuomenę”. 5.25 Dovydas taip padarė, kaip Viešpats jam įsakė. Jis mušė filistinus nuo Gebos iki Gazero.

2 Samuelio 6

6.1 Dovydas surinko visus Izraelio rinktinius vyrus, iš viso trisdešimt tūkstančių. 6.2 Dovydas pakilo ir su visais tais žmonėmis, kurie buvo pas jį iš Baale Jehudo, nuėjo pargabenti iš ten Dievo skrynios, vadinamos kareivijų Viešpaties, gyvenančio tarp cherubų, vardu. 6.3 Jie įkėlė Dievo skrynią į naują vežimą ir vežė iš Abinadabo namų, esančių Gibėjoje; Uza ir Achjojas, Abinadabo sūnūs, varė naują vežimą. 6.4 Jie vežė ją iš Abinadabo namų Gibėjoje, lydėdami Dievo skrynią; Achjojas ėjo skrynios priekyje. 6.5 Dovydas ir visi izraelitai grojo Viešpaties akivaizdoje įvairiais eglės medžio instrumentais: arfomis, psalteriais, barškalais, cimbolais ir dūdelėmis. 6.6 Kai jie pasiekė Nachono klojimą, Uza, ištiesęs ranką, prilaikė Dievo skrynią, nes jaučiai suklupo. 6.7 Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Uzą, ir Dievas ištiko jį už jo klaidą, ir Uza mirė prie Dievo skrynios. 6.8 Dovydas susisielojo dėl to, kad Viešpats ištiko Uzą ir pavadino tą vietą Perec Uza. 6.9 Dovydas išsigando tą dieną Viešpaties ir sakė: “Kaip aš galiu Viešpaties skrynią pargabenti pas save?” 6.10 Todėl Dovydas nenorėjo pargabenti Viešpaties skrynios pas save į Dovydo miestą ir pasiuntė ją į gatiečio Obed Edomo namus. 6.11 Viešpaties skrynia pasiliko gatiečio Obed Edomo namuose tris mėnesius. Viešpats laimino Obed Edomą ir visus jo namiškius. 6.12 Karaliui Dovydui pranešė: “Viešpats palaimino Obed Edomo namus ir visa, kas jam priklauso, dėl Dievo skrynios”. Tada Dovydas nuėjo ir su džiaugsmu parsigabeno Dievo skrynią iš Obed Edomo namų į Dovydo miestą. 6.13 Kai tie, kurie nešė Viešpaties skrynią, paeidavo šešis žingsnius, Dovydas aukodavo jautį ir riebų aviną. 6.14 Dovydas šoko prieš Viešpatį iš visų jėgų; jis buvo apsirengęs lininį efodą. 6.15 Taip Dovydas ir visi Izraelio namai nešė Viešpaties skrynią su šauksmais ir trimito garsais. 6.16 Viešpaties skrynią atgabenus į Dovydo miestą, Sauliaus duktė Mikalė žiūrėjo pro langą. Pamačiusi karalių Dovydą šokinėjantį ir šokantį prieš Viešpatį, ji paniekino jį savo širdyje. 6.17 Atnešę Viešpaties skrynią, jie padėjo ją palapinėje, kurią Dovydas jai buvo paruošęs. Ir Dovydas aukojo deginamąsias ir padėkos aukas Viešpačiui. 6.18 Kai Dovydas baigė aukoti deginamąsias ir padėkos aukas, palaimino tautą kareivijų Viešpaties vardu 6.19 ir padalino visiems izraelitams, vyrams ir moterims, po duonos paplotį, gabalą mėsos ir džiovintų vynuogių pyragaitį. Po to žmonės ėjo kiekvienas į savo namus. 6.20 Tada Dovydas sugrįžo palaiminti savo namų. Sauliaus duktė Mikalė, išėjusi Dovydo pasitikti, tarė: “Koks garbingas šiandien buvo Izraelio karalius, apsinuoginęs šiandien prieš savo tarnų tarnaites, kaip begėdiškai apsinuogina niekam tikęs žmogus”. 6.21 Dovydas atsakė Mikalei: “Tai buvo prieš Viešpatį, kuris pasirinko mane vietoje tavo tėvo ir vietoje jo namų, kad paskirtų mane valdovu Viešpaties tautai, Izraeliui. Todėl aš grosiu Viešpačiui 6.22 ir dar labiau nusižeminsiu ir tapsiu menkas savo akyse, bet tarnaičių, apie kurias kalbėjai, būsiu gerbiamas”. 6.23 Todėl Sauliaus duktė Mikalė nesusilaukė vaikų iki savo mirties.

2 Samuelio 7

7.1 Kai karalius gyveno savo namuose ir Viešpats buvo suteikęs jam ramybę nuo visų aplinkinių priešų, 7.2 jis tarė pranašui Natanui: “Aš gyvenu kedro namuose, o Dievo skrynia­ palapinėje”. 7.3 Natanas atsakė karaliui: “Daryk visa, kas yra tavo širdyje, nes Viešpats su tavimi”. 7.4 Tą pačią naktį Viešpaties žodis atėjo Natanui: 7.5 “Eik ir kalbėk mano tarnui Dovydui: ‘Taip sako Viešpats: ‘Ar tu pastatysi man namus, kuriuose gyvenčiau? 7.6 Aš negyvenau namuose nuo tos dienos, kai išvedžiau izraelitus iš Egipto, iki šios dienos, bet keliavau palapinėje. 7.7 Visur, kur Aš keliaudavau tarp izraelitų, ar Aš kuriai nors iš Izraelio giminių, kuriai pavesdavau ganyti mano tautą Izraelį, sakiau: ‘Kodėl man nepastatote kedro namų?’ 7.8 Todėl sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Aš tave paėmiau iš ganyklos, nuo avių, kad būtum vadas mano tautai Izraeliui. 7.9 Aš buvau su tavimi visur, kur tu ėjai, išnaikinau visus tavo priešus tavo akyse ir padariau tavo vardą garsų kaip žemės didžiūnų vardą. 7.10 Aš paskirsiu vietą savo tautai Izraeliui ir jį įsodinsiu, kad jis gyventų savo vietoje ir nebeklajotų ir nedorybės vaikai nevargintų jo kaip iki šiol, 7.11 nuo to laiko, kai įsakiau teisėjams valdyti mano tautą Izraelį; Aš suteiksiu tau ramybę nuo visų tavo priešų. Be to, Viešpats sako tau, kad Jis įkurs tau namus. 7.12 Kai pasibaigs tavo dienos ir tu užmigsi prie savo tėvų, Aš pakelsiu tavo palikuonį po tavęs, išėjusį iš tavo strėnų, ir įtvirtinsiu jo karalystę. 7.13 Jis pastatys namus mano vardui, o Aš įtvirtinsiu jo karalystės sostą amžiams. 7.14 Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus. Jei jis nusikals, bausiu jį žmonių rykštėmis ir žmonių vaikų smūgiais. 7.15 Bet savo gailestingumo Aš neatimsiu nuo jo, kaip atėmiau nuo Sauliaus, kurį pašalinau prieš tave. 7.16 Tavo namai ir tavo karalystė bus įtvirtinti tau amžiams; tavo sostas bus amžinas’ ”. 7.17 Visus šiuos žodžius ir regėjimą Natanas persakė Dovydui. 7.18 Tada karalius Dovydas įėjo ir atsisėdo Viešpaties akivaizdoje, ir tarė: “Kas aš, Viešpatie Dieve, ir kas mano namai, kad mane iki čia atvedei? 7.19 Ir tai pasirodė dar per maža Tavo akyse, Viešpatie Dieve. Tu dar kalbėjai apie savo tarno namus tolimoje ateityje. Ar taip būna pas žmones, Viešpatie Dieve? 7.20 Ką gi daugiau Dovydas begali Tau sakyti? Tu pažįsti savo tarną, Viešpatie Dieve. 7.21 Dėl savo žodžių ir pagal savo širdį Tu padarei šiuos didelius dalykus, pranešdamas tai savo tarnui. 7.22 Tu esi didis, Viešpatie Dieve! Nes nėra nė vieno Tau lygaus ir nėra kito Dievo šalia Tavęs, kaip mes girdėjome savo ausimis. 7.23 Kokia kita tauta žemėje prilygsta Tavo tautai Izraeliui, pas kurią Dievas atėjo išpirkti jos sau ir išgarsinti savo vardą? Jis padarė didelių ir baisių dalykų, matant savo tautai, kurią Tu išpirkai sau iš Egipto, iš svetimų tautų ir jų dievų. 7.24 Tu išsirinkai Izraelį, kad jis būtų Tavo tauta per amžius, o Tu, Viešpatie, tapai jiems Dievu. 7.25 Dabar, Viešpatie Dieve, įtvirtink amžiams savo žodį, kurį kalbėjai apie savo tarną bei jo namus, ir padaryk, kaip pasakei. 7.26 Tegul Tavo vardas būna aukštinamas per amžius, sakant: ‘Kareivijų Viešpats yra Izraelio Dievas’, ir tegul Tavo tarno Dovydo namai būna įtvirtinti Tavo akivaizdoje. 7.27 Tu, kareivijų Viešpatie, Izraelio Dieve, apreiškei savo tarnui, sakydamas: ‘Aš tau pastatysiu namus’, todėl Tavo tarnas išdrįso savo širdyje kreiptis į Tave šia malda. 7.28 Viešpatie Dieve, Tu esi Dievas, ir Tavo žodžiai yra tiesa; ir Tu pažadėjai šitą gerovę savo tarnui. 7.29 Dabar teikis laiminti savo tarno namus, kad jie išliktų per amžius Tavo akivaizdoje, nes Tu, Viešpatie Dieve, tai pasakei. Tegul būna palaiminti Tavo tarno namai Tavo palaiminimu per amžius”.

2 Samuelio 8

8.1 Po to Dovydas, nugalėjęs filistinus, juos pavergė ir atėmė iš jų Mefogamą. 8.2 Ir jis nugalėjo Moabą, ir matavo juos, suguldęs ant žemės. Jis atmatavo dvi virves nužudyti, o vieną virvę palikti gyvus. Taip moabitai tapo Dovydo tarnais ir mokėjo jam duoklę. 8.3 Taip pat Dovydas nugalėjo Rehobo sūnų Hadadezerą, Cobos karalių, kai tas siekė atgauti savo valdžią prie Eufrato. 8.4 Dovydas atėmė iš jo tūkstantį kovos vežimų, paėmė nelaisvėn septynis šimtus raitelių ir dvidešimt tūkstančių pėstininkų. Jis pakirto visiems kovos vežimų arkliams kojų gyslas ir sau pasiliko arklių tik dėl šimto kovos vežimų. 8.5 Kai sirai iš Damasko atėjo į pagalbą Cobos karaliui Hadadezerui, Dovydas nukovė sirų dvidešimt du tūkstančius vyrų. 8.6 Dovydas paskyrė įgulas Damasko Sirijoje. Taip sirai tapo Dovydo tarnais ir mokėjo duoklę. Viešpats saugojo Dovydą visur, kur jis ėjo. 8.7 Dovydas paėmė Hadadezero tarnų auksinius skydus ir parsigabeno į Jeruzalę, 8.8 o iš Hadadezero miestų Betacho ir Berotajo karalius Dovydas parsigabeno labai daug vario. 8.9 Hamato karalius Tojas, išgirdęs, kad Dovydas sumušė visą Hadadezero kariuomenę, 8.10 atsiuntė savo sūnų Joramą pas karalių Dovydą pasveikinti jį ir palaiminti, nes jis kariavo su Hadadezeru ir jį sumušė, o Hadadezeras buvo Tojaus priešas. Joramas atnešė Dovydui dovanų sidabrinių, auksinių ir varinių indų. 8.11 Karalius Dovydas paskyrė tuos daiktus Viešpačiui kartu su sidabru ir auksu, kurį jis paskyrė iš visų užimtų tautų: 8.12 Sirijos, Moabo, amonitų, filistinų, amalekiečių ir Rehobo sūnaus Hadadezero, Cobos karaliaus. 8.13 Dovydas įsigijo vardą, kai grįžo sumušęs Druskos slėnyje aštuoniolika tūkstančių sirų. 8.14 Ir jis paskyrė įgulas Edome, visame Edomo krašte, ir edomitai tapo Dovydo tarnais. Viešpats saugojo Dovydą visur, kur jis ėjo. 8.15 Dovydas karaliavo visame Izraelyje ir vykdė teisingumą ir teismą visai tautai. 8.16 Cerujos sūnus Joabas buvo kariuomenės vadas, Ahiludo sūnus Juozapatas­metraštininkas, 8.17 Ahitubo sūnus Cadokas ir Abjataro sūnus Ahimelechas buvo kunigai, Seraja­raštininkas, 8.18 Jehojados sūnus Benajas buvo keretų ir peletų viršininkas, o Dovydo sūnūs­aukšti pareigūnai.

2 Samuelio 9

9.1 Ir Dovydas sakė: “Ar yra išlikęs kas nors iš Sauliaus namų, kuriam aš galėčiau parodyti gerumą dėl Jehonatano?” 9.2 Iš Sauliaus namų buvo tarnas, vardu Ciba. Jis buvo pašauktas pas Dovydą, ir karalius klausė: “Ar tu esi Ciba?” Tas atsakė: “Taip, tavo tarnas”. 9.3 Karalius klausė: “Ar išliko kas nors iš Sauliaus namų, kuriam galėčiau parodyti Dievo gerumą?” Ciba atsakė: “Yra raišas Jehonatano sūnus”. 9.4 Karalius vėl klausė jo: “Kur jis yra?” Ciba atsakė: “Jis gyvena Amielio sūnaus Machyro namuose, Lo Debare”. 9.5 Karalius Dovydas pasiuntė ir parsigabeno jį iš Lo Debaro, iš Amielio sūnaus Machyro namų. 9.6 Sauliaus sūnaus Jehonatano sūnus Mefi Bošetas, įėjęs pas Dovydą, puolė veidu į žemę ir nusilenkė. Dovydas tarė: “Mefi Bošetai!” Tas atsakė: “Štai tavo tarnas”. 9.7 Ir Dovydas kalbėjo jam: “Nebijok, aš tau būsiu geras dėl tavo tėvo Jehonatano ir sugrąžinsiu tau visas tavo tėvo Sauliaus žemes. Tu visada valgysi prie mano stalo”. 9.8 Mefi Bošetas nusilenkė ir tarė: “Kas yra tavo tarnas, kad tu atkreipei savo dėmesį į tokį pastipusį šunį kaip aš?” 9.9 Karalius pasišaukė Sauliaus tarną Cibą ir jam tarė: “Visa, kas priklausė Sauliui ir jo namams, atidaviau tavo valdovo sūnui. 9.10 Dirbk jo žemę su savo sūnumis ir tarnais bei nuimk derlių, kad tavo valdovo sūnus turėtų maisto, o tavo valdovo sūnus Mefi Bošetas visada valgys prie mano stalo”. Ciba turėjo penkiolika sūnų ir dvidešimt tarnų. 9.11 Jis atsakė karaliui: “Kaip tu, karaliau, įsakei savo tarnui, taip tavo tarnas padarys”. Mefi Bošetas valgė prie Dovydo stalo kaip vienas iš karaliaus sūnų. 9.12 Mefi Bošetas turėjo mažą sūnų, vardu Michėjas. Visa Cibos šeimyna buvo Mefi Bošeto tarnai. 9.13 Mefi Bošetas gyveno Jeruzalėje ir visada valgė prie karaliaus stalo. Jis buvo luošas abiem kojom.

2 Samuelio 10

10.1 Po kurio laiko mirė amonitų karalius ir jo vietą užėmė jo sūnus Hanūnas. 10.2 Dovydas sakė: “Aš būsiu geras Nahašo sūnui Hanūnui, kaip jo tėvas buvo man”. Ir Dovydas siuntė savo tarnus paguosti Hanūno dėl jo tėvo mirties. Dovydo tarnams atėjus į amonitų šalį, 10.3 Amono kunigaikščiai tarė savo valdovui Hanūnui: “Ar manai, kad Dovydas siuntė guodėjus pas tave, norėdamas pagerbti tavo tėvą? Ar ne tam, kad miestą apžiūrėtų, viską išžvalgytų ir paskui jį sunaikintų?” 10.4 Hanūnas paėmė Dovydo tarnus, nuskuto jiems po pusę barzdos, nukirpo drabužius iki pusės, iki pat juostos, ir išsiuntė. 10.5 Kai apie tai buvo pranešta Dovydui, jis pasiuntė jų pasitikti, nes jie buvo labai sugėdinti, ir sakė jiems: “Pasilikite Jeriche, kol ataugs jūsų barzdos, o tada grįžkite”. 10.6 Kai amonitai suprato, kad tapo Dovydo nekenčiami, pasisamdė iš Bet Rehobo bei Cobos dvidešimt tūkstančių sirų pėstininkų, iš Maako karaliaus­tūkstantį vyrų ir iš Tobo­dvylika tūkstančių vyrų. 10.7 Dovydas, tai išgirdęs, pasiuntė Joabą su visa stiprių vyrų kariuomene. 10.8 Amonitai išsirikiavo kautynėms prie vartų, o sirai iš Cobos ir Rehobo bei Tobo ir Maako vyrai sustojo atskirai atvirame lauke. 10.9 Joabas, pamatęs, kad priešai išsirikiavę prieš jį iš priekio ir iš užpakalio, išrinko geriausius karius iš viso Izraelio ir išrikiavo juos prieš sirus, 10.10 likusius žmones jis pavedė savo broliui Abišajui, kuris išrikiavo juos prieš amonitus. 10.11 Tada Joabas tarė broliui: “Jei sirai bus man per stiprūs, tu ateisi man į pagalbą, o jei amonitai bus per stiprūs tau, tai aš tau padėsiu. 10.12 Būk drąsus ir kovokime už savo tautą ir Dievo miestus! Viešpats tedaro, kaip Jam atrodo tinkama”. 10.13 Joabas ir su juo buvusieji žmonės pradėjo kovą prieš sirus, ir tie pabėgo nuo jo. 10.14 Amonitai, pamatę, kad sirai pabėgo, bėgo nuo Abišajo ir užsidarė mieste. Joabas pasitraukė nuo amonitų ir sugrįžo į Jeruzalę. 10.15 Sirai, pamatę, kad pralaimėjo Izraeliui, susirinko į vieną vietą. 10.16 Hadadezeras pasiuntė ir pasikvietė sirus, kurie gyveno anapus upės. Jie ėjo į Helamą, vedami Hadadezero kariuomenės vado Šobacho. 10.17 Kai tai buvo pranešta Dovydui, jis, surinkęs visą Izraelį, persikėlė per Jordaną ir ėjo į Helamą. Ir sirai išsirikiavo prieš Dovydą, kad susikautų su juo. 10.18 Ir sirai bėgo nuo Izraelio. Dovydas sunaikino septynis šimtus sirų kovos vežimų bei keturiasdešimt tūkstančių raitelių ir ištiko kariuomenės vadą Šobachą, kuris ten mirė. 10.19 Visi karaliai, Hadadezero pavaldiniai, matydami, kad Izraelis juos nugalėjo, sudarė taiką su juo ir tarnavo jam. Nuo to laiko sirai bijodavo padėti amonitams.

2 Samuelio 11

11.1 Praėjus metams, tuo laiku, kai karaliai eina į karą, Dovydas pasiuntė Joabą su savo tarnais ir visą Izraelio kariuomenę, kurie nugalėjo amonitus ir apgulė Rabą. Bet Dovydas pasiliko Jeruzalėje. 11.2 Kartą vakare Dovydas atsikėlė nuo savo lovos ir vaikščiojo ant karaliaus namų stogo. Nuo stogo jis pamatė besimaudančią moterį; moteris buvo labai graži. 11.3 Dovydas pasiuntė sužinoti, kas ji. Jam buvo pranešta, kad tai Eliamo duktė Batšeba, hetito Ūrijos žmona. 11.4 Dovydas pasiuntė savo tarnus ją atvesti. Ji atėjo pas jį, ir jis sugulė su ja, nes ji buvo apsivaliusi nuo savo nešvarumo. Ir ji sugrįžo į savo namus. 11.5 Moteris pastojo ir pasiuntė pas Dovydą pranešti: “Aš esu nėščia”. 11.6 Dovydas pasiuntė pasakyti Joabui, kad atsiųstų jam hetitą Ūriją. Joabas pasiuntė Ūriją pas Dovydą. 11.7 Kai Ūrija atėjo pas Dovydą, jis teiravosi, kaip sekasi Joabui, kariams ir kaip vyksta karas. 11.8 Po to Dovydas tarė Ūrijai: “Eik į savo namus ir nusiplauk kojas”. Ūrijai išėjus iš karaliaus namų, jam iš paskos nunešė karališkų valgių. 11.9 Bet Ūrija nėjo namo ir atsigulė karaliaus namų prieangyje su visais savo valdovo tarnais. 11.10 Kai Dovydui pranešė, kad Ūrija nėjo namo, Dovydas paklausė Ūrijos: “Tu atėjai iš kelionės. Kodėl neini į savo namus?” 11.11 Ūrija atsakė Dovydui: “Skrynia, Izraelis ir Judas gyvena palapinėse, o mano valdovas Joabas ir mano valdovo tarnai apsistoję atvirame lauke. Kaip aš galiu eiti į savo namus valgyti, gerti ir miegoti su savo žmona? Kaip tu gyvas ir gyva tavo siela, aš to nedarysiu!” 11.12 Dovydas tarė: “Pasilik dar šiandien čia, o rytoj aš tave išleisiu”. Ūrija pasiliko Jeruzalėje dar vieną dieną iki rytojaus. 11.13 Dovydas pasikvietė jį, jis valgė ir gėrė su Dovydu, ir Dovydas jį nugirdė. Vakare Ūrija išėjo miegoti kartu su savo valdovo tarnais, tačiau į savo namus nėjo. 11.14 Rytą Dovydas parašė Joabui laišką ir jį pasiuntė per Ūriją. 11.15 Laiške jis rašė: “Pastatyk Ūriją į smarkiausios kovos priekį ir atsitraukite, kad jis žūtų”. 11.16 Joabas, apgulęs miestą, pastatė Ūriją į tokią vietą, apie kurią žinojo, kad ten stovi drąsūs žmonės. 11.17 Miesto žmonės išėjo ir kovėsi su Joabu. Ir krito keletas iš tautos, iš Dovydo tarnų, ir hetitas Ūrija žuvo taip pat. 11.18 Joabas pasiuntė Dovydui pranešimą apie mūšio eigą. 11.19 Pasiuntiniui įsakė: “Kai pabaigsi pasakoti karaliui apie mūšį, 11.20 jei karalius supyks ir sakys tau: ‘Kodėl taip priartėjote prie miesto kovodami? Argi nežinojote, kad jie šaudys nuo sienų? 11.21 Kas užmušė Jerubešeto sūnų Abimelechą? Argi ne moteris, numetusi ant jo girnų akmenį nuo sienos taip, kad jis mirė Tebece? Kodėl priartėjote prie sienų?’ Atsakyk jam: ‘Tavo tarnas hetitas Ūrija taip pat miręs’ ”. 11.22 Pasiuntinys nuėjo ir pranešė Dovydui visa, ką Joabas buvo jam įsakęs. 11.23 Ir pasiuntinys sakė Dovydui: “Vyrai įveikė mus ir išėjo prieš mus į atvirą lauką, bet mes juos nustūmėme ligi miesto vartų. 11.24 Šauliai šaudė į tavo tarnus nuo sienų, ir keletas tavo tarnų žuvo. Ir tavo tarnas hetitas Ūrija taip pat miręs”. 11.25 Tuomet Dovydas tarė pasiuntiniui: “Pasakyk Joabui dėl to nenusiminti, nes kardas ryja tai vieną, tai kitą. Tegul sustiprina miesto puolimą ir jį sugriauna. Taip jį padrąsink”. 11.26 Ūrijos žmona, išgirdusi, kad jos vyras žuvo, gedėjo dėl savo vyro. 11.27 Gedului pasibaigus, Dovydas parsivedė ją į savo namus. Ji tapo jo žmona ir pagimdė jam sūnų. Bet šis dalykas, kurį padarė Dovydas, nepatiko Viešpačiui.

2 Samuelio 12

12.1 Viešpats siuntė pranašą Nataną pas Dovydą. Natanas, atėjęs pas jį, tarė: “Du vyrai gyveno viename mieste. Vienas buvo turtingas, o antras­beturtis. 12.2 Turtingasis turėjo labai daug avių ir galvijų, 12.3 o beturtis nieko neturėjo, tik vieną avytę, kurią nusipirko ir prižiūrėjo. Ji augo kartu su jo vaikais, maitinosi jo valgiu, gėrė iš jo taurės ir gulėjo prie jo šono; ji jam buvo kaip duktė. 12.4 Kartą užėjo keleivis pas turtingąjį vyrą. Jis pagailėjo savo avių ir galvijų, kad paruoštų keleiviui maisto. Paėmęs beturčio mylimą avytę, paruošė iš jos keleiviui vaišes”. 12.5 Dovydas, labai supykęs ant to žmogaus, tarė Natanui: “Kaip Viešpats gyvas, tas vyras turi mirti! 12.6 O už avytę jis privalo atlyginti keturgubai, nes jis taip pasielgė ir neparodė gailesčio”. 12.7 Natanas tarė Dovydui: “Tu esi tas žmogus! Taip sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Aš tave patepiau Izraelio karaliumi ir išgelbėjau iš Sauliaus rankų. 12.8 Aš tau atidaviau tavo valdovo namus bei jo žmonas ir tau daviau Izraelio bei Judo namus; jei to buvo maža, dar daugiau būčiau pridėjęs. 12.9 Kodėl paniekinai Viešpaties įsakymą, piktai elgdamasis Jo akivaizdoje? Tu nužudei hetitą Ūriją amonitų kardu ir pasiėmei jo žmoną. 12.10 Dabar kardas visada lydės tavo namus, nes tu paniekinai mane ir pasiėmei hetito Ūrijos žmoną. 12.11 Aš pakelsiu prieš tave pikta iš tavo paties namų; tau matant, tavo žmonas atiduosiu tavo artimui, ir jis suguls su tavo žmonomis prieš saulę. 12.12 Tu tai darei slaptai, bet Aš darysiu visam Izraeliui matant, saulės šviesoje’ ”. 12.13 Dovydas tarė Natanui: “Aš nusidėjau Viešpačiui”. Natanas atsakė Dovydui: “Viešpats pašalino tavo nuodėmę, tu nemirsi. 12.14 Bet kadangi davei progos Viešpaties priešams Dievą niekinti, sūnus, kuris tau gimė, mirs”. 12.15 Natanas nuėjo į savo namus, o Viešpats ištiko kūdikį, kurį Ūrijos žmona pagimdė Dovydui, ir tas sunkiai susirgo. 12.16 Dovydas maldavo Dievą dėl vaiko, jis pasninkavo ir pasišalinęs gulėjo ant žemės visą naktį. 12.17 Jo namų vyresnieji atėję norėjo jį pakelti nuo žemės, bet jis nesikėlė ir nevalgė su jais. 12.18 Septintą dieną kūdikis mirė. Dovydo tarnai bijojo jam pranešti apie kūdikio mirtį, galvodami: “Dar kūdikiui tebesant gyvam, mes jam kalbėjome, bet jis buvo neperkalbamas. Kai pranešime jam, kad kūdikis mirė, jis gali padaryti ką nors negero”. 12.19 Dovydas pastebėjo, kad jo tarnai šnibždasi, ir suprato, kad kūdikis miręs. Jis paklausė savo tarnų: “Ar kūdikis mirė?” Tie atsakė: “Mirė”. 12.20 Tuomet Dovydas atsikėlė nuo žemės, nusiprausė, pasitepė, pakeitė drabužius ir, nuėjęs į Viešpaties namus, pagarbino. Sugrįžęs paprašė maisto ir valgė. 12.21 Jo tarnai klausė: “Ką reiškia toks tavo elgesys? Tu pasninkavai ir verkei kūdikiui esant gyvam, o kai jis mirė, atsikėlei ir valgai?” 12.22 Jis atsakė: “Kūdikiui tebesant gyvam, pasninkavau ir verkiau, manydamas: ‘Kas žino, gal Viešpats pasigailės manęs ir kūdikis nemirs’. 12.23 Dabar jis mirė, tai kam gi man bepasninkauti? Ar aš galiu jį sugrąžinti? Aš nueisiu pas jį, bet jis nesugrįš pas mane”. 12.24 Dovydas paguodė savo žmoną Batšebą ir, įėjęs pas ją, gulėjo su ja. Ji pagimdė sūnų, kurį Dovydas pavadino Saliamonu. Viešpats pamilo vaikutį 12.25 ir siuntė pranašą Nataną, kad jį pavadintų Jedidiju pagal Viešpaties žodį. 12.26 Joabas kariavo prieš amonitus ir apgulė jų karališkąjį miestą Rabą. 12.27 Joabo pasiuntiniai pranešė Dovydui: “Aš kariavau prieš Rabą ir paėmiau miesto vandens atsargas. 12.28 Todėl dabar surink likusius karius, apgulk miestą ir jį paimk, kad aš jo nepaimčiau ir jis nebūtų pavadintas mano vardu”. 12.29 Dovydas, surinkęs visus žmones, nuėjo prie Rabos, kariavo prieš miestą ir jį paėmė. 12.30 Dovydas nuėmė amonitų karaliui nuo galvos karūną su brangiais akmenimis, sveriančią talentą aukso, ir užsidėjo ją ant galvos. Be to, jis išsigabeno iš miesto labai daug grobio. 12.31 Žmones jis išsivedė ir pristatė juos prie pjūklų, geležinių akėčių, kirvių ir prie krosnių plytoms degti. Taip jis padarė su visais amonitų miestais. Tada Dovydas su visais žmonėmis sugrįžo į Jeruzalę.

2 Samuelio 13

13.1 Dovydo sūnus Abšalomas turėjo gražią seserį, vardu Tamara. Ją pamilo Dovydo sūnus Amnonas. 13.2 Amnonas taip liūdėjo, kad susirgo dėl savo sesers Tamaros. Ji buvo mergaitė, ir Amnonui atrodė sunku ką nors jai padaryti. 13.3 Amnonas turėjo draugą Jonadabą, Dovydo brolio Šimos sūnų. Jonadabas buvo labai gudrus vyras. 13.4 Jis klausė Amnoną: “Kodėl tu, karaliaus sūnau, eini liesyn diena po dienos? Gal man pasakysi?” Amnonas jam atsakė: “Aš myliu Tamarą, savo brolio Abšalomo seserį”. 13.5 Jonadabas jam tarė: “Apsimesk sergančiu ir nesikelk iš lovos. Kai tavo tėvas ateis aplankyti tavęs, sakyk: ‘Tegul ateina mano sesuo Tamara ir paruošia man matant valgio, kad valgyčiau iš jos rankų’ ”. 13.6 Amnonas atsigulė ir apsimetė sergąs. Karaliui atėjus jo aplankyti, Amnonas prašė karaliaus: “Prašau, tegul ateina mano sesuo Tamara ir paruošia man matant pora pyragaičių, kad valgyčiau iš jos rankų”. 13.7 Dovydas pasiuntė pas Tamarą į namus, sakydamas: “Nueik į brolio Amnono namus ir paruošk jam valgį”. 13.8 Ji, nuėjusi į savo brolio Amnono namus, kur jis gulėjo, suminkė jam matant ir iškepė pyragaičių. 13.9 Ji išėmė juos iš keptuvės ir padėjo priešais jį, bet jis atsisakė valgyti. Amnonas sakė: “Tegul visi išeina”. Ir visi žmonės išėjo. 13.10 Tada Amnonas tarė Tamarai: “Atnešk valgį į kambarį, kad valgyčiau iš tavo rankų”. Tamara ėmė pyragaičius, kuriuos buvo iškepusi, ir atnešė savo broliui Amnonui į kambarį. 13.11 Jai įnešus valgį, Amnonas, nutvėręs ją, tarė: “Gulk su manimi, mano seserie”. 13.12 Ji jam atsakė: “Ne, broli, neprievartauk manęs, nes taip neturi būti daroma Izraelyje. Nedaryk šitos kvailystės. 13.13 Kur aš dingsiu iš gėdos? Ir tu būsi kaip kvailys Izraelyje. Geriau pasikalbėk su karaliumi. Jis neatsisakys manęs tau duoti”. 13.14 Tačiau Amnonas nenorėjo klausyti jos ir, būdamas už ją stipresnis, išprievartavo ją. 13.15 Po to Amnonas pradėjo jos labai nekęsti. Ta neapykanta buvo didesnė už jo meilę. Amnonas tarė jai: “Kelkis ir eik sau!” 13.16 O ji jam atsakė: “Išvarydamas mane, tu pasielgi dar pikčiau, negu prieš tai”. Tačiau jis nenorėjo jos klausyti. 13.17 Pasišaukęs savo tarną, įsakė jam išvaryti Tamarą ir uždaryti duris paskui ją. 13.18 Ji vilkėjo įvairių spalvų drabužiu, nes tokius rūbus dėvėdavo karaliaus dukterys mergaitės. Jo tarnas, išvedęs ją laukan, uždarė duris paskui ją. 13.19 Tamara apsibarstė galvą pelenais, persiplėšė įvairiaspalvį drabužį, kurį vilkėjo, ir ėjo verkdama, uždėjusi ranką sau ant galvos. 13.20 Jos brolis Abšalomas klausė: “Ar tavo brolis Amnonas buvo su tavimi? Tačiau dabar tylėk, mano seserie. Jis yra tavo brolis, nesisielok dėl to”. Tamara pasiliko netekėjusi savo brolio Abšalomo namuose. 13.21 Karalius Dovydas, išgirdęs visa tai, labai supyko. 13.22 Abšalomas nekalbėjo su Amnonu nei geruoju, nei piktuoju, nes jis nekentė Amnono už tai, kad jis išprievartavo jo seserį Tamarą. 13.23 Praėjus dvejiems metams, Abšalomas kirpo avis Baal Hacore prie Efraimo ir kvietė visus karaliaus sūnus. 13.24 Abšalomas, atėjęs pas karalių, tarė: “Kerpamos mano avys. Kviečiu karalių ir jo tarnus pas save”. 13.25 Karalius atsakė: “Ne, sūnau. Mes visi neisime, kad tavęs neapsunkintume”. Nors Abšalomas įkalbinėjo, tačiau karalius nenorėjo eiti, bet palaimino jį. 13.26 Tada Abšalomas tarė: “Jei ne, prašau leisk nors mano brolį Amnoną eiti su mumis”. Karalius atsakė: “Kodėl jis turėtų eiti su tavimi?” 13.27 Abšalomui labai prašant, karalius leido Amnonui ir visiems savo sūnums eiti su juo. 13.28 Abšalomas įsakė savo tarnams: “Kai Amnonas bus įsilinksminęs nuo vyno ir aš jums pasakysiu: ‘Muškite Amnoną’, nužudykite jį; nebijokite, nes aš įsakau jums. Būkite drąsūs ir narsūs”. 13.29 Tarnai padarė Amnonui, kaip Abšalomas įsakė. Tada visi karaliaus sūnūs atsikėlę užsėdo kiekvienas ant savo mulo ir pabėgo. 13.30 Jiems dar negrįžus, Dovydą pasiekė gandas: “Abšalomas užmušė visus karaliaus sūnus ir nė vieno nepaliko”. 13.31 Tuomet karalius persiplėšė savo drabužius ir atsigulė ant žemės, ir visi tarnai stovėjo šalia su perplėštais drabužiais. 13.32 Dovydo brolio Šimos sūnus Jonadabas tarė: “Tegul mano valdovas negalvoja, kad jie nužudė visus karaliaus sūnus. Tik Amnonas vienas yra miręs Abšalomo įsakymu, nes Abšalomas buvo nusprendęs taip padaryti nuo tos dienos, kai Amnonas išprievartavo jo seserį Tamarą. 13.33 Mano valdove karaliau, nesisielok ir negalvok, kad visi tavo sūnūs žuvę, nes tik Amnonas vienas yra žuvęs”. 13.34 Abšalomas pabėgo. Jaunuolis, einąs sargybą, pakėlė akis ir pamatė daug žmonių, ateinančių pakalnės keliu. 13.35 Jonadabas tarė karaliui: “Štai, tavo sūnūs ateina, kaip tavo tarnas ir sakė”. 13.36 Jam pabaigus kalbėti, atėjo karaliaus sūnūs. Jie pakėlė balsus ir verkė, karalius ir visi jo tarnai taip pat labai verkė. 13.37 Abšalomas pabėgęs nuvyko pas Gešūro karalių, Amihudo sūnų Talmają. Dovydas ilgai liūdėjo savo sūnaus. 13.38 Abšalomas, pabėgęs į Gešūrą, ten išbuvo trejus metus. 13.39 Karalius pradėjo ilgėtis Abšalomo, nes jau buvo nusiraminęs dėl Amnono mirties.

2 Samuelio 14

14.1 Cerujos sūnus Joabas pastebėjo, kad karaliaus širdis palinko prie Abšalomo. 14.2 Joabas pakvietė iš Tekojos išmintingą moterį ir tarė jai: “Apsivilk gedulo drabužiais, nesitepk aliejumi ir apsimesk gedinti ilgą laiką. 14.3 Nueik pas karalių ir taip jam kalbėk”. Ir Joabas įdėjo žodžius į jos lūpas. 14.4 Tekojietė moteris, atėjusi pas karalių, puolė veidu į žemę, išreikšdama jam pagarbą, ir tarė: “Karaliau, padėk”. 14.5 Karalius jos klausė: “Kas nutiko?” Ji atsakė: “Aš esu našlė, mano vyras miręs. 14.6 Tavo tarnaitė turėjo du sūnus. Juodu susiginčijo laukuose ir, nesant kas juos perskiria, vienas užmušė kitą. 14.7 Dabar visi giminės, sukilę prieš mane, sako: ‘Išduok tą, kuris užmušė savo brolį, kad jį nužudytume už jo brolį ir sunaikintume paveldėtoją’. Tuo būdu jie siekia užgesinti man likusią kibirkštėlę, kad nepaliktų ant žemės mano vyrui nei vardo, nei palikuonių”. 14.8 Karalius atsakė moteriai: “Eik į savo namus, aš duosiu nurodymą dėl tavęs”. 14.9 Tekojietė moteris tarė karaliui: “Mano valdove karaliau, kaltė tebūna ant manęs ir mano tėvo namų, o karalius ir jo sostas bus nekaltas”. 14.10 Karalius atsakė: “Kas tau grasins, tą atvesk pas mane, ir jis daugiau tavęs nebelies”. 14.11 Ji sakė: “Karaliau, atsimink Viešpatį, savo Dievą, ir nebeleisk kraujo keršytojams žudyti, kad jie nesunaikintų mano sūnaus”. Jis atsakė: “Kaip Viešpats gyvas, nė vienas tavo sūnaus plaukas nenukris žemėn”. 14.12 Moteris tarė: “Leisk savo tarnaitei pasakyti tau, karaliau, dar vieną dalyką”. Jis tarė: “Kalbėk”. 14.13 Moteris sakė: “Kodėl tu esi nusistatęs prieš Dievo tautą? Juk taip kalbėdamas, karaliau, tu apkaltini pats save, neleisdamas grįžti savo ištremtajam. 14.14 Mes visi mirštame ir esame kaip ant žemės išlietas vanduo, kurio nebegalima surinkti; tačiau Dievas neatima gyvybės, bet atranda būdą, kad ištremtieji nebūtų atstumti nuo Jo. 14.15 Aš atėjau kalbėti karaliui, savo valdovui, dėl to, kad žmonės mane įbaugino. Tavo tarnaitė galvojo: ‘Kalbėsiu karaliui, gal karalius įvykdys savo tarnaitės prašymą. 14.16 Karalius juk išklausys ir išgelbės savo tarnaitę iš rankos, siekiančios išnaikinti mane ir mano sūnų iš Dievo mums skirto paveldėjimo’. 14.17 Mano valdovo karaliaus žodis nuramino mane. Nes karalius yra kaip Dievo angelas ir skiria gera nuo pikta. Viešpats, tavo Dievas, tebūna su tavimi”. 14.18 Karalius tarė jai: “Neslėpk nuo manęs nieko, ko klausiu”. Moteris atsakė: “Tegul kalba karalius, mano valdovas”. 14.19 Karalius paklausė: “Ar ne Joabo ranka yra su tavimi šitame reikale?” Moteris sakė: “Kaip gyva tavo siela, mano valdove karaliau, niekas negali nukrypti nei į kairę, nei į dešinę nuo to, ką pasakė karalius. Taip, tavo tarnas Joabas mane pamokė ir įdėjo tuos žodžius į mano lūpas. 14.20 Norėdamas taip išdėstyti visą reikalą, tavo tarnas Joabas tą padarė. Bet mano valdovas yra išmintingas kaip Dievo angelas ir žino visa, kas vyksta žemėje”. 14.21 Karalius tarė Joabui: “Aš patenkinu tavo prašymą, eik ir parvesk jaunuolį Abšalomą”. 14.22 Joabas, parpuolęs veidu į žemę, nusilenkė ir dėkojo karaliui. Po to jis tarė: “Karaliau, mano valdove, šiandien žinau, kad radau malonę tavo akyse, nes patenkinai savo tarno prašymą”. 14.23 Joabas, nuėjęs į Gešūrą, parvedė Abšalomą į Jeruzalę. 14.24 Karalius įsakė: “Tegul jis gyvena savo namuose, bet mano veido nematys”. Taip Abšalomas sugrįžo į savo namus, tačiau karaliaus nematė. 14.25 Visame Izraelyje nebuvo gražesnio vyro už Abšalomą. Nuo galvos iki kojų padų jis neturėjo jokio trūkumo. 14.26 Jis kirpdavosi plaukus kiekvienų metų pabaigoje, nes plaukai būdavo jam sunkūs. Jo nukirpti galvos plaukai svėrė du šimtus šekelių pagal karaliaus svorį. 14.27 Abšalomas turėjo tris sūnus ir vieną dukterį, vardu Tamara; ji buvo graži moteris. 14.28 Abšalomas išgyveno Jeruzalėje dvejus metus, nematęs karaliaus veido. 14.29 Jis kvietė Joabą pas save, norėdamas jį pasiųsti pas karalių, bet Joabas neatėjo. Antrą kartą pakviestas, Joabas taip pat neatėjo. 14.30 Tuomet Abšalomas kalbėjo savo tarnams: “Jūs žinote, kad Joabo laukas yra šalia mano ir jame auga miežiai. Eikite ir juos padekite”. Abšalomo tarnai padegė miežius. 14.31 Tada Joabas, atėjęs pas Abšalomą, klausė: “Kodėl tavo tarnai padegė mano miežius?” 14.32 Abšalomas atsakė Joabui: “Aš tave kviečiau ateiti pas mane, nes norėjau, kad tu paklaustum karaliaus, kodėl turėjau grįžti iš Gešūro. Man būtų buvę geriau, jei ten būčiau pasilikęs. Aš noriu pamatyti karalių. Jei aš kaltas, tegul nužudo mane”. 14.33 Joabas, atėjęs pas karalių, jam viską pranešė. Tada karalius pasikvietė Abšalomą. Jis atėjo pas karalių ir nusilenkė veidu iki žemės, o karalius pabučiavo Abšalomą.

2 Samuelio 15

15.1 Abšalomas įsigijo vežimų bei žirgų ir penkiasdešimt vyrų, kurie bėgdavo pirma jo. 15.2 Jis keldavosi anksti ir atsistodavo šalia kelio prie vartų. Jei koks žmogus su savo byla ateidavo į karaliaus teismą, Abšalomas pasišaukdavo jį ir klausdavo: “Iš kurio tu miesto?” Kai tas atsakydavo: “Tavo tarnas yra iš tokios Izraelio giminės”, 15.3 Abšalomas jam sakydavo: “Tavo reikalas yra geras ir teisingas, bet nėra pas karalių kas tave išklausytų. 15.4 Jei mane paskirtų krašto teisėju, tai pas mane galėtų ateiti kiekvienas, turįs bylą ar skundą, ir aš apginčiau jo teises”. 15.5 Jei kas norėdavo Abšalomui nusilenkti, jis ištiesęs ranką tą apkabindavo ir pabučiuodavo. 15.6 Taip Abšalomas elgėsi su visais izraelitais, kurie ateidavo į karaliaus teismą. Abšalomas tokiu būdu pavogė izraelitų širdis. 15.7 Praėjus keturiasdešimčiai metų, Abšalomas tarė karaliui: “Prašau, leisk man eiti į Hebroną ir įvykdyti įžadą, kurį daviau Viešpačiui. 15.8 Gyvendamas Gešūre, Sirijoje, daviau įžadą: ‘Jei Viešpats mane parves atgal į Jeruzalę, aš tarnausiu Jam’ ”. 15.9 Karalius jam tarė: “Eik ramybėje”. Abšalomas pakilo ir išėjo į Hebroną. 15.10 Jis slapta išsiuntė pasiuntinius į visas Izraelio gimines su pranešimu: “Išgirdę trimito garsą, sakykite: ‘Abšalomas karaliauja Hebrone’ ”. 15.11 Iš Jeruzalės su Abšalomu išvyko du šimtai pakviestų vyrų. Jie ėjo nieko pikto nemanydami ir nieko nežinodami. 15.12 Abšalomas aukodamas dar pasikvietė iš Gilojo miesto Ahitofelį, Dovydo patarėją. Taip sąmokslas išsiplėtė, nes žmonės nuolat ėjo pas Abšalomą. 15.13 Pasiuntinys atėjo pas Dovydą ir pranešė: “Izraelio žmonių širdys prisirišo prie Abšalomo”. 15.14 Dovydas sakė visiems savo tarnams Jeruzalėje: “Bėkime, nes nėra kito išsigelbėjimo nuo Abšalomo. Skubėkime, kad jis mūsų neužkluptų, nepadarytų mums pikta ir neišžudytų miesto kardu”. 15.15 Karaliaus tarnai sakė karaliui: “Štai tavo tarnai vykdys visa, ką karalius įsakys”. 15.16 Karalius išėjo kartu su visais namiškiais, liko tik dešimt sugulovių namų saugoti. 15.17 Karalius išėjo, ir visi žmonės sekė paskui jį, ir jie sustojo toli nuo namų. 15.18 Visi jo tarnai ėjo šalia jo, o keretai, peletai ir gatiečiai, šeši šimtai vyrų, kurie buvo atėję su juo iš Gato, ėjo pirma karaliaus. 15.19 Dovydas klausė gatietį Itają: “Kodėl tu eini su mumis? Grįžk ir pasilik pas karalių. Tu juk esi svetimšalis, atėjęs čia iš savo krašto. 15.20 Vakar atėjai, o šiandien ar turėtum eiti su mumis? Aš turiu eiti, o tu grįžk su savo broliais. Gailestingumas ir tiesa tebūna su tavimi”. 15.21 Itajas atsakė karaliui: “Kaip Viešpats gyvas ir mano valdovas karalius gyvas! Kur bus mano karalius, mirtyje ar gyvenime, ten bus ir jo tarnas”. 15.22 Dovydas tarė Itajui: “Tai eik su manimi”. Itajas perėjo su visais savo vyrais ir jų šeimomis. 15.23 Visas kraštas garsiai verkė, ir visi žmonės perėjo į kitą pusę, ir karalius perėjo per Kedrono upelį ir traukė dykumos link. 15.24 Atėjo Cadokas ir levitai, nešdami Dievo Sandoros skrynią. Jie pastatė Dievo skrynią, ir Abjataras ėjo aukštyn, kol visi pasitraukė iš miesto. 15.25 Karalius Cadokui tarė: “Nešk Dievo skrynią atgal į miestą. Jei rasiu malonę Viešpaties akyse, Jis mane parves ir parodys man ją ir savo buveinę. 15.26 Jei Jis man sakys: ‘Aš nepatenkintas tavimi’, tai tegul daro su manimi, kaip Jam patinka”. 15.27 Tada karalius kalbėjo kunigui Cadokui: “Tu esi regėtojas. Tu, tavo sūnus Ahimaacas ir Abjataro sūnus Jehonatanas grįžkite ramybėje į miestą. 15.28 Štai aš pasiliksiu dykumoje, kol gausiu iš jūsų pranešimą”. 15.29 Cadokas ir Abjataras parnešė Dievo skrynią į Jeruzalę ir ten pasiliko. 15.30 Dovydas ėjo aukštyn Alyvų kalno šlaitu verkdamas, apsigaubęs galvą ir basas. Visi su juo buvę žmonės, apsigaubę galvas, ėjo aukštyn taip pat verkdami. 15.31 Dovydas, sužinojęs, kad Ahitofelis yra tarp sąmokslininkų pas Abšalomą, meldėsi: “Viešpatie, meldžiu, paversk Ahitofelio patarimą niekais”. 15.32 Kalno viršūnėje, kur Dovydas garbino Dievą, jį pasitiko arkietis Hušajas su perplėštais drabužiais ir žemėmis apibarstyta galva. 15.33 Dovydas jam tarė: “Jei eisi su manimi, būsi man našta, 15.34 o jei grįši į miestą ir prisidėsi prie Abšalomo, sakydamas jam: ‘Aš noriu būti tavo tarnas, karaliau. Buvau tavo tėvo tarnas praeityje, o dabar noriu būti tavo tarnas’, tai Ahitofelio patarimą galėsi niekais paversti. 15.35 Su tavimi bus kunigai Cadokas ir Abjataras. Pranešk jiems visa, ką nugirsi karaliaus namuose. 15.36 Pas juos yra abu jų sūnūs: Cadoko sūnus Ahimaacas ir Abjataro­Jehonatanas; per juos perduok man viską, ką išgirsi”. 15.37 Dovydo draugas Hušajas sugrįžo į Jeruzalę, Abšalomui įeinant į ją.

2 Samuelio 16

16.1 Dovydui paėjus kiek toliau nuo kalno viršūnės, jį sutiko Mefi Bošeto tarnas Ciba su pora asilų, apkrautų dviem šimtais duonos kepalų, šimtu ryšulių džiovintų vynuogių, šimtu ryšulių vasaros vaisių ir odine vyno. 16.2 Karalius klausė Cibą: “Kam tau visa tai?” Ciba atsakė: “Asilai­ karaliaus namiškiams joti, duona ir vaisiai­jaunuoliams valgyti, o vynas­nusilpusiems dykumoje atgaivinti”. 16.3 Karalius klausė: “Kur yra tavo valdovo sūnus?” Ciba atsakė karaliui: “Jis pasiliko Jeruzalėje, sakydamas: ‘Šiandien Izraelis man sugrąžins mano tėvo karalystę’ ”. 16.4 Karalius tarė Cibai: “Kas buvo Mefi Bošeto, dabar priklauso tau”. Ciba atsakė: “Nuolankiai maldauju tave, mano valdove karaliau, leisk man surasti malonę tavo akyse”. 16.5 Karaliui Dovydui atvykus į Bahurimą, Sauliaus giminės vyras Šimis, Geros sūnus, išėjo ir keikė eidamas. 16.6 Jis mėtė akmenimis Dovydą bei visus jo tarnus; karalius buvo apsuptas žmonių ir karių. 16.7 Šimis keikdamas sakė: “Išeik, išeik, tu kraugery, Belialo žmogau. 16.8 Viešpats atmokėjo tau už visą Sauliaus namų kraują, kurio vietoje tu pasidarei karaliumi. Viešpats atidavė karalystę tavo sūnui Abšalomui. Dabar tu patekai nemalonėn, nes esi kraugerys”. 16.9 Cerujos sūnus Abišajas paklausė karaliaus: “Kodėl šitas pastipęs šuo keikia mano valdovą karalių? Leisk man nueiti ir nuimti jam galvą”. 16.10 Karalius atsakė: “Kas man ir jums, Cerujos sūnūs! Jis keikia, kadangi Viešpats jam liepė: ‘Keik Dovydą!’ Kas gali klausti: ‘Kodėl taip darai?’ ” 16.11 Dovydas kalbėjo Abišajui ir visiems tarnams: “Štai mano paties sūnus ieško mano gyvybės. Tuo labiau šis benjaminas. Palikite jį ramybėje, tegul jis keikia, nes jam taip liepė Viešpats. 16.12 Gal Viešpats pažvelgs į mano sielvartą ir man atmokės geru už jo šiandieninius keiksmus”. 16.13 Dovydas ėjo keliu su savo vyrais, o Šimis­kalno šlaitu šalia jo keikdamas, mėtydamas akmenimis ir barstydamas dulkes. 16.14 Pagaliau karalius ir visi jo žmonės pavargo ir ten ilsėjosi. 16.15 Abšalomas su visais žmonėmis atėjo į Jeruzalę; Achitofelis buvo su juo. 16.16 Arkietis Hušajas, Dovydo draugas, atėjęs pas Abšalomą, tarė: “Tegyvuoja karalius! Tegyvuoja karalius!” 16.17 Abšalomas paklausė jo: “Ar toks tavo dėkingumas draugui? Kodėl nėjai su savo draugu?” 16.18 Hušajas atsakė Abšalomui: “Aš priklausau tam, kurį išrinko Viešpats, Izraelio vyrai ir šitie žmonės. 16.19 Kam gi aš galėčiau tarnauti, jei ne jo sūnui. Kaip tarnavau tavo tėvui, taip noriu tarnauti tau”. 16.20 Abšalomas tarė Ahitofeliui: “Patark, ką mums daryti?” 16.21 Ahitofelis tarė Abšalomui: “Įeik pas savo tėvo suguloves, kurias jis paliko namų saugoti. Kai izraelitai sužinos, kad tapai pasibjaurėtinas savo tėvui, visų tavo šalininkų rankos sustiprės”. 16.22 Jie pastatė Abšalomui palapinę ant stogo, o jis, visiems izraelitams matant, įėjo pas savo tėvo suguloves. 16.23 Tais laikais Ahitofelio patarimas būdavo labai vertinamas, lyg jį duotų pats Dievas. Jo patarimų klausė Dovydas ir Abšalomas.

2 Samuelio 17

17.1 Ahitofelis tarė Abšalomui: “Leisk man išsirinkti dvylika tūkstančių vyrų ir vytis Dovydą šią naktį. 17.2 Aš jį užpulsiu, kol jis dar nuvargęs ir nuleidęs rankas, ir jį išgąsdinsiu. Visi jo vyrai pabėgs, o karalių nužudysiu. 17.3 Po to aš atvesiu visus žmones pas tave. Kai nebus to, kurio gyvybės ieškai, visa tauta gyvens ramybėje”. 17.4 Tas pasiūlymas patiko Abšalomui ir visiems Izraelio vyresniesiems. 17.5 Abšalomas tarė: “Pakvieskite arkietį Hušają. Paklausysime, ką jis pasakys”. 17.6 Hušajui atėjus, Abšalomas jam tarė: “Taip kalbėjo Ahitofelis. Ar mums elgtis pagal jo patarimą? Jei ne, tai tu kalbėk”. 17.7 Hušajas atsakė Abšalomui: “Šitas Ahitofelio patarimas nėra geras. 17.8 Tu žinai, kad tavo tėvas ir jo vyrai yra karžygiai ir jie yra taip įnirtę, kaip lokė lauke, netekusi jauniklių. Be to, tavo tėvas yra patyręs karys ir nenakvos kartu su žmonėmis. 17.9 Jis dabar yra pasislėpęs kokiame nors urve ar kitoje vietoje. Jei juos užpulsime ir keli iš mūsų žus, visi, išgirdę tai, sakys: ‘Sumušti žmonės, kurie sekė Abšalomą’. 17.10 Tada ir narsiausias, kurio širdis yra kaip liūto, drebės iš baimės, nes visas Izraelis žino, kad tavo tėvas yra galingas vyras ir su juo esantys yra narsūs vyrai. 17.11 Todėl aš patariu sušaukti visus izraelitus nuo Dano iki Beer Šebos, kad jų būtų kaip smilčių pajūryje, ir tu pats eisi į mūšį su jais. 17.12 Suradę jį, užpulsime, kaip rasa krintanti ant žemės, ir nepaliksime gyvo nė vieno iš vyrų, kurie yra su juo. 17.13 O jei jis pasitrauks į miestą, tai izraelitai atsineš virvių ir jį su visu miestu nuvilksime į upę, nė akmenėlio nepaliksime”. 17.14 Abšalomas ir visi izraelitai tarė: “Arkiečio Hušajo patarimas yra geresnis už Ahitofelio”. Nes Viešpats padarė, kad geras Ahitofelio patarimas nueitų niekais ir Viešpats galėtų užtraukti nelaimę Abšalomui. 17.15 Po to Hušajas pranešė kunigams Cadokui ir Abjatarui apie savo ir Ahitofelio patarimus Abšalomui bei Izraelio vyresniesiems. 17.16 Jis sakė: “Skubiai siųskite ir pasakykite Dovydui nenakvoti šiąnakt dykumoje, bet tuojau persikelti kitur, kad nepražūtų karalius ir visi su juo esantys žmonės”. 17.17 Jehonatanas ir Ahimaacas buvo apsistoję prie En Rogelio šaltinio. Tarnaitė nuėjusi jiems pranešė, ir jie išėjo pasakyti karaliui Dovydui. Jie patys negalėjo pasirodyti mieste. 17.18 Tačiau vienas jaunuolis juos pastebėjo ir pranešė Abšalomui. Juodu skubiai nuėjo pas vieną žmogų Bahurime, kuris turėjo šulinį savo kieme, ir pasislėpė šulinyje. 17.19 Šeimininkė uždengė šulinį dangčiu ir pabarstė ant jo miežinių kruopų, kad nebūtų įtarimo. 17.20 Abšalomo tarnai, atėję į tuos namus, klausė šeimininkės: “Kur yra Ahimaacas ir Jehonatanas?” Moteris jiems atsakė: “Jie perėjo upelį”. Paieškoję ir neradę jų, jie sugrįžo į Jeruzalę. 17.21 Abšalomo tarnams nuėjus, Ahimaacas ir Jehonatanas išlipo iš šulinio ir nuėję pranešė karaliui Dovydui: “Skubiai pasitrauk už Jordano, nes štai ką patarė prieš tave Ahitofelis”. 17.22 Dovydas ir jo žmonės perėjo Jordaną. Rytui išaušus, visi buvo kitoje Jordano pusėje. 17.23 Ahitofelis, matydamas, kad jo patarimo neklausoma, pasibalnojo asilą ir parvyko namo į savo miestą. Jis, sutvarkęs savo namų reikalus, pasikorė ir buvo palaidotas savo tėvo kape. 17.24 Dovydui atvykus į Machanaimą, Abšalomas su savo vyrais perėjo per Jordaną. 17.25 Abšalomas paskyrė Amasą kariuomenės vadu Joabo vieton. Amasa buvo sūnus izraelito Itros, kuris buvo vedęs Abigailę, Nahašo dukterį, Joabo motinos Cerujos seserį. 17.26 Abšalomas su izraelitais pasistatė stovyklą Gileado krašte. 17.27 Dovydui atvykus į Machanaimą, Nahašo sūnus Šobis iš amonitų Rabos, Amielio sūnus Machyras iš Lo Debaro ir Barzilajas iš Gileado Rogelimo 17.28 atgabeno antklodžių, dubenių, molinių indų, kviečių, miežių, miltų, paskrudintų grūdų, pupų, lęšių, 17.29 medaus, sviesto ir sūrių. Visa tai jie atnešė Dovydui ir jo žmonėms, sakydami: “Žmonės dykumoje yra išalkę, nuvargę ir ištroškę”.

2 Samuelio 18

18.1 Dovydas apžiūrėjo savo žmones ir paskyrė jiems tūkstantininkus ir šimtininkus. 18.2 Dovydas paskirstė karius į tris dalis; jiems vadovavo Joabas, Cerujos sūnus Abišajias, Joabo brolis, ir gatietis Itajas. Tuomet karalius tarė kariams: “Aš eisiu su jumis”. 18.3 Žmonės atsakė: “Tu neisi su mumis! Jei mes turėsime bėgti arba pusė mūsų žus, jie mūsų nežiūrės. Tu vertas dešimt tūkstančių mūsų. Būtų geriau, jei teiktum mums pagalbą iš miesto”. 18.4 Karalius jiems atsakė: “Darysiu, kas jums atrodo geriausia”. Karalius stovėjo prie vartų, o visi žmonės išėjo šimtais ir tūkstančiais. 18.5 Karalius įsakė Joabui, Abišajui ir Itajui: “Saugokite mano vaiką Abšalomą!” Visi žmonės girdėjo tą karaliaus įsakymą vadams. 18.6 Žmonės išėjo prieš Izraelį. Mūšis įvyko Efraimo miške. 18.7 Izraelio žmonės buvo nugalėti Dovydo tarnų, ir buvo nužudyta tą dieną dvidešimt tūkstančių vyrų. 18.8 Mūšis išsiplėtė visoje apylinkėje. Miške žuvo daugiau žmonių, negu nuo kardo. 18.9 Abšalomas susitiko su Dovydo tarnais. Abšalomas jojo ant mulo. Kai jo mulas bėgo po dideliu ąžuolu, Abšalomo galva įstrigo tarp ąžuolo šakų, ir jis liko kaboti tarp dangaus ir žemės, o jo mulas, ant kurio jis jojo, nubėgo. 18.10 Vienas vyras, tai pamatęs, pranešė Joabui: “Aš mačiau Abšalomą, kabantį ąžuole”. 18.11 Joabas jam tarė: “Jei jį matei, kodėl jo neužmušei. Aš būčiau tau davęs dešimt sidabrinių ir diržą”. 18.12 Vyras atsakė Joabui: “Jei duotum ir tūkstantį sidabrinių, nepakelčiau savo rankos prieš karaliaus sūnų; juk karalius mums girdint įsakė tau, Abišajui ir Itajui: ‘Kas bebūtų, saugokite mano sūnų Abšalomą’. 18.13 Jei aš būčiau taip padaręs, mano gyvybė būtų pavojuje, nes nuo karaliaus nieko nėra paslėpta, ir tu pats būtum prieš mane”. 18.14 Joabas tarė: “Aš negaišiu čia su tavimi”. Paėmęs tris ietis į rankas, įsmeigė jas Abšalomui į širdį, kuris dar gyvas kabojo ąžuole. 18.15 Po to atėję dešimt jaunuolių ginklanešių nužudė Abšalomą. 18.16 Joabui sutrimitavus, žmonės nustojo vytis izraelitus, nes Joabas juos sulaikė. 18.17 Paėmę Abšalomą, įmetė jį į gilią duobę miške ir ant jo sukrovė didelę akmenų krūvą. Izraelitai pabėgo į savo palapines. 18.18 Abšalomas, dar gyvas būdamas, pasistatė sau paminklą Karaliaus slėnyje, galvodamas: “Neturiu sūnaus, kuris išlaikytų mano vardą”. Jis pavadino paminklą savo vardu. Ir iki šios dienos jis vadinamas Abšalomo paminklu. 18.19 Cadoko sūnus Ahimaacas prašė Joabo: “Leisk man nubėgti ir pranešti karaliui, kaip Viešpats atlygino jo priešams”. 18.20 Joabas atsakė jam: “Ne šiandien! Kitą dieną galėsi pranešti žinią, bet šiandien tau neleidžiu, nes žuvo karaliaus sūnus”. 18.21 Joabas įsakė Kušui eiti ir pranešti karaliui, ką matė. Kušas nusilenkė Joabui ir nubėgo. 18.22 Cadoko sūnus Ahimaacas dar kartą prašė Joabą: “Kas bebūtų, leisk man bėgti paskui Kušą”. Joabas tarė: “Kodėl tu nori bėgti, mano sūnau? Tu nenuneši geros žinios”. 18.23 Bet Ahimaacas tarė: “Kas bebūtų, aš bėgsiu”. Joabas jam atsakė: “Bėk!” Ahimaacas bėgo lygumos keliu ir pralenkė Kušą. 18.24 Dovydas sėdėjo tarpuvartėje, o sargybinis stovėjo ant vartų stogo ir mūro sienos. Jis, pakėlęs akis, pamatė bėgantį vieną vyrą. 18.25 Sargybinis pranešė tai karaliui. Karalius tarė: “Jei jis vienas, tai su žinia”. O tas vis artėjo. 18.26 Tuo tarpu sargybinis pamatė kitą bėgantį vyrą ir vėl pranešė vartininkui: “Štai kitas vyras atbėga!” Karalius tarė: “Ir šitas atneša žinią”. 18.27 Sargybinis tarė: “Pirmasis vyras bėga panašiai kaip Cadoko sūnus Ahimaacas”. Karalius atsiliepė: “Tai geras vyras, jis atneša gerą žinią”. 18.28 Ahimaacas priartėjęs tarė karaliui: “Ramybė tau!” Parpuolęs veidu į žemę prieš karalių, kalbėjo: “Palaimintas Viešpats, tavo Dievas, kuris atidavė mums vyrus, kurie buvo pakėlę ranką prieš tave, karaliau”. 18.29 Karalius paklausė: “Ar Abšalomas gyvas?” Ahimaacas atsakė: “Mačiau didelį sąmyšį, prieš išbėgdamas pas tave, bet nežinau, kas atsitiko”. 18.30 Karalius įsakė: “Pasitrauk ir atsistok čia”. Jis pasitraukė ir stovėjo. 18.31 Atbėgo ir Kušas. Jis tarė: “Gera žinia mano valdovui karaliui. Šiandien Viešpats atlygino visiems, kurie prieš tave sukilo”. 18.32 Karalius paklausė: “Ar Abšalomas gyvas?” Kušas atsakė: “Tegul visiems karaliaus priešams taip atsitinka, kaip tam jaunuoliui”. 18.33 Karalius labai susijaudino. Nuėjęs į aukštutinį kambarį, jis verkė: “Mano sūnau Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau Abšalomai! O kad aš būčiau miręs tavo vietoje, Abšalomai! Mano sūnau, mano sūnau!”

2 Samuelio 19

19.1 Joabui buvo pranešta, kad karalius verkia ir gedi Abšalomo. 19.2 Tos dienos pergalė virto gedulu visiems žmonėms, nes žmonės girdėjo kalbant, kad karalius sielojasi dėl savo sūnaus. 19.3 Žmonės grįžo į miestą tylomis, kaip grįžta susigėdę tie, kurie pabėgo iš mūšio. 19.4 Karalius, apsidengęs veidą, šaukė garsiu balsu: “Mano sūnau Abšalomai! Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!” 19.5 Joabas, nuėjęs pas karalių, tarė: “Tu šiandien sugėdinai visus savo tarnus, kurie išgelbėjo tave bei tavo sūnų, tavo dukterų, tavo žmonų ir sugulovių gyvybes. 19.6 Tu myli tuos, kurie tavęs nekenčia, ir nekenti tų, kurie tave myli. Tu šiandien parodei, kad kunigaikščiai ir tauta tau nieko nereiškia. Dabar matau, kad jei Abšalomas būtų gyvas, o mes visi būtume žuvę, tu būtum patenkintas. 19.7 Taigi dabar eik ir kalbėk savo žmonėms. Prisiekiu Viešpačiu, jei neišeisi, tai rytoj neturėsi jų nė vieno; tai bus tau didžiausia nelaimė iš visų, kurias patyrei nuo pat savo jaunystės iki šios dienos”. 19.8 Karalius atsikėlė ir atsisėdo vartuose. Ir visiems žmonėms buvo pranešta: “Karalius sėdi vartuose”. Tuomet visi žmonės ėjo pas karalių. Izraelitai išsibėgiojo kiekvienas į savo palapines. 19.9 Tarp izraelitų giminių kilo ginčai ir nesutarimai: “Karalius mus išlaisvino iš mūsų priešų, jis mus išgelbėjo iš filistinų, o dabar turėjo bėgti iš krašto nuo Abšalomo. 19.10 Abšalomas, kurį buvome patepę valdovu, žuvo mūšyje. Kodėl dabar delsiame parsivesti karalių atgal?” 19.11 Dovydas pasiuntė pas kunigus Cadoką ir Abjatarą ir prašė kalbėti Judo vyresniesiems: “Kodėl jūs norite būti paskutiniai parvedant karalių į Jeruzalę? Nes tos kalbos Izraelyje pasiekė net karaliaus namus. 19.12 Jūs esate mano broliai, mano kūnas ir kaulai. Kodėl jūs norite būti paskutiniai parvedant karalių?” 19.13 O Amasai kalbėjo: “Argi tu nesi mano kūnas ir kaulai? Tegul Dievas padaro man tai ir dar daugiau, jei tu netapsi mano kariuomenės vadu vietoj Joabo”. 19.14 Tuo būdu Dovydas